JONOS KNYGA

A. JONOS PAŠAUKIMAS IR NEKLUSNUMAS

1 1 Kartą VIEŠPATIES žodis atėjo Amitajo sūnui Jonai: 2"Keliauk tuojau pat į Ninevę, tą didį miestą, ir pašauk jį į teismą, nes jų nedorumas pasiekė mane". 3Bet Jona leidosi bėgti nuo VIEŠPATIES Artumo į Taršišą. Jis nusileido į Jafą, susirado į Taršišą plaukiantį laivą, užsimokėjo už kelionę ir įsėdo, norėdamas keliauti drauge su jais į Taršišą, toli nuo VIEŠPATIES Artumo.

4Bet VIEŠPATS užleido šėlstantį vėją, jūroje kilo baisi audra, ir laivui grėsė pavojus sudužti. 5Išgąstis apėmė jūreivius, kiekvienas šaukėsi savo dievo. Norėdami palengvinti laivą, jie išmetė jūron laive buvusį krovinį. Tuo tarpu Jona, nulipęs į laivo triumą, gulėjo kietai įmigęs. 6Kapitonas atėjo pas jį ir jam tarė: "Kas gi tau, miegaliau? Kelkis, šaukis savo Dievo! Gal tas Dievas pagalvos apie mus ir mes nežūsime".

7Jūreiviai sakė vienas kitam: "Meskime burtus, kad sužinotume, kas kaltas dėl šios mus užklupusios nelaimės". Jie metė burtus, burtas lėmė Joną. 8Tuomet jie tarė jam: "Pasakyk mums, kodėl mus užklupo ši nelaimė? Kuo tu vertiesi? Iš kur tu? Iš kokio krašto esi ir kokiai tautai priklausai?" - 9"Esu hebrajus, - jis atsakė, - garbinu VIEŠPATĮ, dangaus Dievą, kuris padarė jūrą ir sausumą". 10Tuomet jūreiviai dar labiau išsigando ir jam sakė: "Kaip tu išdrįsai tai padaryti!" Mat jūreiviai žinojo, kad jis bėga nuo VIEŠPATIES Artumo, - apie tai jis buvo jiems pasisakęs.

11Tada jie klausė jį: "Ką mes turime su tavimi daryti, kad jūra nurimtų?" Tuo tarpu jūroje vis labiau šėlo audra. 12Jiems jis atsakė: "Imkite mane ir meskite į jūrą, kad jūra jums nurimtų. Žinau, kad per mane jus ši baisi audra užklupo". 13Nepaisydami to, jūreiviai yrėsi iš visų jėgų, stengdamiesi prisiartinti prie sausumos, bet nepajėgė, nes jūra vis labiau ir labiau šėlo. 14Todėl jie šaukėsi VIEŠPATIES: "VIEŠPATIE, maldaujame, prašom neleisti mums žūti dėl šio vyro gyvybės! Nelaikyk mūsų kaltais už nekalto kraujo išliejimą, nes kaip tu, VIEŠPATIE, norėjai, taip ir padarei". 15Tuomet jie paėmė Joną, įmetė jį į jūrą, ir jūra liovėsi šėlusi. 16Apimti didelės VIEŠPATIES baimės, vyrai atnašavo VIEŠPAČIUI aukas ir darė įžadus.

B. JONOS ATGAILA IR IŠGELBĖJIMAS

2 1Bet VIEŠPATS parūpino didžuvę, kad Joną prarytų. Žuvies pilve Jona išbuvo tris dienas ir tris naktis. 2Būdamas žuvies pilve, Jona meldėsi VIEŠPAČIUI, savo Dievui. 3Jis sakė:

"Savo nelaimėje šaukiausi VIEŠPATIES,
ir jis man atsiliepė.
Iš Šeolo pilvo šaukiau,
tu išgirdai mano balsą!
4 Tu įmetei mane į bedugnę,
į jūros gelmes.
Mane prarijo vandenys,
apsėmė visi tavo vandenų srautai ir vilnys.
5 Tuomet tariau: 'Nuo tavo Artumo
esu
išguitas!
Kaip vėl regėsiu tavo šventąją buveinę?
6 Vandenys užliejo mane ligi kaklo,
bedugnė prarijo mane,
jūros dumbliai apraizgė man galvą
7 prie kalnų pamatų.
Nužengiau į kraštą,
kurio skląsčiai uždarė mane amžinai.
Bet tu, VIEŠPATIE, mano Dieve,
iškėlei mano gyvastį iš Duobės.
8 Mano gyvasčiai vis labiau gęstant,
atsiminiau VIEŠPATĮ,
ir mano malda pakilo pas tave,
į tavo šventąją buveinę.
9 Tuščių stabų garbintojai
palieka savo gailestingumo šaltinį,
10 bet aš gyriaus giesmę tau aukosiu,
padarytą įžadą įvykdysiu.
Išgelbėjimas ateina iš VIEŠPATIES!'"
11Tuomet VIEŠPATS paliepė žuviai išspjauti Joną į sausumą.

C. JONOS ŽODIS IŠ DIEVO NINEVEI

3 1Antrąkart atėjo Jonai VIEŠPATIES žodis: 2"Kelkis ir eik į Ninevę, tą didį miestą, ir paskelbk jam, ką aš tau sakau. 3Paklusdamas VIEŠPATIES žodžiui, Jona pakilo ir nuvyko į Ninevę. O Ninevė buvo labai didelis miestas, - jį pereiti reikėjo trijų dienų. 4Jona pradėjo kelionę per miestą. Eidamas pirmos dienos kelią, jis skelbė: "Dar keturiasdešimt dienų, ir Ninevė bus sunaikinta!" 5Ninevės žmonės patikėjo Dievu, paskelbė pasninką ir visi, dideli bei maži, apsivilko ašutine.

6Kai žinia pasiekė Ninevės karalių, jis pakilo nuo savo sosto, nusivilko drabužius, apsidengė ašutine ir sėdosi į pelenus. 7Tada jis įsakė paskelbti Ninevėje: "Karaliaus ir jo didžiūnų įsakymu: 'Joks žmogus nei gyvulys tenelies jokio maisto, - raguočiai ir avys tenebūna ganomi ir vandens tenegeria. 8Žmonės ir gyvuliai bus apvilkti ašutine, - visu balsu tesišaukia VIEŠPATIES. Visi tesigręžia nuo savo nedorų kelių ir nuo smurto. 9Kas žino? Rasi Dievas pasigailės ir atleis, rasi sulaikys savo degantį įniršį, ir mes nežūsime'".

10Kai Dievas pamatė, ką jie padarė ir kaip jie nusigręžė nuo savo nedorų kelių, Dievas pasigailėjo ir nenubaudė nelaime, kuria buvo jiems grasinęs. To jis nebepadarė.

D. DIEVO GAILESTINGUMAS NINEVEI

4 1Tai Joną labai suerzino. Jis buvo įširdęs. 2Todėl meldėsi VIEŠPAČIUI ir sakė: "O VIEŠPATIE! Argi ne tai sakiau dar savo šalyje būdamas? Dėl to iš pradžių ir į Taršišą bėgau, nes žinojau, kad tu esi maloningas ir gailestingas Dievas, kantrus ir pilnas ištikimos meilės, pasiruošęs atleisti. 3Taigi, VIEŠPATIE, maldauju, atimk man gyvybę, nes man geriau mirti, negu gyventi". 4O VIEŠPATS jam tarė: "Ar dera tau taip širsti?" 5Tuomet Jona išėjo iš miesto, apsistojo rytinėje jo pusėje ir pasidarė sau pastogę. Atsisėdęs jos pavėsyje, laukė norėdamas pamatyti, kas toliau atsitiks miestui.

6VIEŠPATS Dievas parūpino moliūgą, išaugindamas jį virš Jonos, kad būtų pavėsis jo galvai ir apgintų jį nuo blogos nuotaikos. Moliūgu Jona buvo labai patenkintas. 7Bet rytojaus dienai auštant, Dievas pasiuntė kirminą, kuris taip pakando moliūgą, kad šis nudžiūvo. 8Saulei patekėjus, Dievas pasiuntė karštą rytų vėją. Saulė taip kepino Jonos galvą, kad jis alpo ir šaukėsi mirties. Jis sakė: "Geriau man mirti, negu gyventi".

9Bet Dievas tarė Jonai: "Ar dera tau širsti dėl moliūgo?" Jis atsakė: "Taip! Mirsiu nuo širdgėlos". 10 Tuomet VIEŠPATS pasakė: "Tu gailiesi moliūgo, dėl kurio nevargai ir kurio neauginai, - jis per vieną naktį išdygo ir per vieną naktį pradingo. 11Argi neturėčiau aš gailėtis Ninevės, to didžiojo miesto, kuriame yra daugiau negu šimtas dvidešimt tūkstančių žmonių, nemokančių atskirti savo kairės nuo savo dešinės, ir daug galvijų?"