EZEKIELIO KNYGA

A. ŽODŽIAI IŠ DIEVO PRIEŠ JERUZALĖS SUNAIKINIMĄ

1. Pradinis regėjimas ir pranašo pašaukimas

1 1Trisdešimtaisiais metais, ketvirto mėnesio penktąją dieną, man esant tarp tremtinių prie Kebaro upės, atsivėrė dangus ir aš mačiau regėjimus iš Dievo. 2Penktąją mėnesio dieną, - tai buvo penktieji karaliaus Jehojachino tremties metai, - 3VIEŠPATIES žodis atėjo Būzio sūnui kunigui Ezekieliui prie Kebaro upės kaldėjų krašte. Ten pasiekė jį VIEŠPATIES ranka.

Viešpaties vežimo regėjimas4Pakėliau akis, ir štai iš šiaurės, pašvaistės apsuptas, su žaibuojančia ugnimi, artėjo viesulas, didžiulis debesis, kurio viduryje iš ugnies šerdies spindėjo lyg gintaras. 5Jos viduryje rodėsi esą lyg keturi gyvūnai: jie turėjo žmogaus išvaizdą, 6bet kiekvienas jų su keturiais veidais ir kiekvienas jų su keturiais sparnais. 7Jų kojos buvo tiesios, o kojų padai tarsi veršio nagos; jos žibėjo, kaip žiba šveistas žalvaris. 8Žmogaus rankos buvo po jų sparnais keturiuose šonuose. Visi keturi gyvūnai turėjo veidus ir sparnus. 9Jų sparnai lietė vienas kitą. Eidami jie nesigręžiojo, - kiekvienas gyvūnas ėjo tiesiai į priekį. 10Jų veidai atrodė šitaip: visi keturi turėjo žmogaus veidą {iš priekio}, visi keturi turėjo liūto veidą dešinėje, visi keturi turėjo jaučio veidą kairėje ir visi keturi turėjo aro veidą {iš užpakalio}. 11Tokie buvo jų veidai. Kiekvienas gyvūnas turėjo du sparnus taip išskleistus aukštyn, kad jie lietė kaimyno sparnus, o kiti du sparnai dengė jų kūnus. 12Kiekvienas ėjo tiesiai į priekį, - jie ėjo, kur tik dvasia norėjo eiti, ir eidami nesigręžiojo. 13Taigi tokia buvo gyvūnų išvaizda. Tarp gyvūnų buvo kažkas, kas atrodė kaip ugnyje degančios anglys, - jos atrodė lyg deglai, švysčiojantys pirmyn ir atgal tarp gyvūnų. Ugnis spindėjo žėresiu, iš ugnies plyksėjo žaibai. 14Gyvūnai švytravo pirmyn ir atgal kaip žaibai.

15Įsistebėjęs į gyvūnus, pamačiau prie kiekvieno keturveidžio gyvūno po ratą, liečiantį žemę. 16Ratai žėrėjo, tarsi būtų padirbti iš chrizolito. Visi keturi buvo to paties pavidalo: jų išvaizda ir sąranga atrodė, tartum ratas būtų buvęs viduje rato. 17Pasijudinę riedėti, jie riedėdavo į bet kurią iš keturių krypčių, riedėdami nesigręžiodavo. 18Jų skrytys buvo aukštos ir kėlė baimę, nes visų keturių skrytys aplinkui buvo pilnos akių. 19Gyvūnams pajudėjus į priekį, riedėdavo ratai greta jų; gyvūnams pakilus nuo žemės, ratai pakildavo drauge su jais. 20Kur tik dvasia ėjo, ten link jie riedėdavo, ir ratai pakildavo drauge su jais, nes ratuose buvo gyvūnų dvasia. 21Gyvūnams einant, riedėdavo ir ratai, gyvūnams sustojus, sustodavo ir ratai. Kai gyvūnai pakildavo nuo žemės, pakildavo drauge su jais ir ratai, nes ratuose buvo gyvūnų dvasia.

22 Viršum gyvūnų galvų buvo lyg dangaus skliautas, tartum baimę kelianti krištolo pašvaistė, išskleista viršum jų galvų. 23Jų sparnai buvo ištiesti po skliautu, vieno sparnas į kito sparną. Kiekvienas jų dengė savo kūną dviem sparnais. 24Jiems pasijudinus, girdėjau jų sparnų plazdenimą tartum galingų vandenų ošimą, kaip Galingojo balsą, - ūžmą kaip karo stovykloje. Sustoję jie nuleisdavo savo sparnus. 25Ir nuo viršaus dangaus skliauto, buvusio virš jų galvų, pasigirdo balsas. Kai jie ramiai stovėdavo, nuleisdavo savo sparnus.

26Viršum dangaus skliauto, kurs buvo virš jų galvų, stūksojo lyg sosto pavidalas, panašus į safyrą. Aukštai viršum sosto pavidalo sėdėjo į žmogų panaši būtybė. 27Aukščiau to, kas atrodė kaip jo juosmuo, regėjau spindesį tartum gintaro, kaip žėrinčios ugnies. O žemiau to, kas atrodė kaip jo juosmuo, regėjau tartum ugnį, su blizgančia pašvaiste visur aplinkui. 28Kaip vaivorykštė, kai ji pasirodo lietaus dieną debesyse, tokia buvo pašvaistė, kuri jį supo aplinkui. Tai buvo VIEŠPATIES šlovės panašumo išvaizda. Pamatęs parpuoliau veidu žemėn ir išgirdau kažką kalbantį.

2Ritinio regėjimas 1Ir jis man tarė: "Marusis, stokis ant kojų, ir aš kalbėsiu su tavimi!" 2Kai jis man kalbėjo, dvasia įėjo į mane ir pastatė mane ant kojų. Aš klausiausi to, kuris man kalbėjo. 3Jis man sakė: "Marusis, aš siunčiu tave pas Izraelio vaikus, - pas maištaujančią tautą, - jie sukilo prieš mane. Jie ir jų tėvai maištavo prieš mane iki pat šios dienos. 4Palikuonys, pas kuriuos tave siunčiu, yra įžūlūs ir kietaširdžiai. Bet tu jiems sakysi: 'Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS'. 5Klausys jie ar atsisakys klausyti, - nes jie yra maištingi namai, - bet tegu sužino, kad tarp jų buvo pranašas.

6 O tu, marusis, jų nebijok,
nebijok nei jų žodžių,
nors tave suptų dilgėlės ir erškėčiai
ir sėdėtum ant skorpionų.
Dėl jų žodžių neturėk baimės,
dėl jų veidų nenustok drąsos,
nes jie maištingi namai.

7Tu turi perduoti jiems mano žodžius, ar jie klauso, ar atsisako klausyti, nes jie yra maištingi namai.

8O tu, marusis, klausykis, ką aš tau kalbu, ir nebūk maištingas kaip maištingieji namai. Atverk savo burną ir suvalgyk, ką duodu". 9Pažvelgiau, ir štai ranka, ištiesta manęs link, laikanti prirašytą ritinį. 10Jis išvyniojo jį prieš mane, - ritinys buvo prirašytas iš vidaus ir iš lauko pusės. Jame buvo parašyta: "Raudos, gedulas ir dejonės".

3 Jis tarė man: "Marusis, ką tik ten randi, valgyk! Suvalgyk šitą ritinį ir eik, kalbėk Izraelio namams!" 2Atvėriau burną, o jis davė man šį ritinį suvalgyti, 3sakydamas: "Maitinkis šiuo ritiniu, kurį tau duodu, ir pripildyk juo savo skrandį". Aš jį valgiau, - mano burnoje jis tapo saldus tartum medus.

4Tuomet jis tarė: "Marusis, eik pas Izraelio namus ir kalbėk jiems mano žodžiais. 5Juk tu nesi siunčiamas pas tautą, kurios šneka yra nežinoma ir kalba svetima, bet pas Izraelio namus. 6Ne pas vieną iš daugybės tautų, kurių šneka yra nežinoma ir kalba svetima, kurių žodžių tu nepajėgi suprasti. Jei tave pas jas siųsčiau, tikriausiai jos tavęs klausytų! 7Bet Izraelio namai atsisakys tavęs klausyti, nes jie atsisako klausyti manęs, - visi Izraelio namai turi kietą kaktą ir yra užsispyrusios širdies.

8 Tikėk manimi! Sutvirtinau tavo veidą prieš jų veidus,
ir sukietinau tavo kaktą prieš jų kaktas, -
9 kaip deimantą, už titnagą kietesnę padariau tavo kaktą.
Nebijok jų,
dėl jų veidų nenustok drąsos,
nes jie yra maištingi namai".

10Jis man tarė: "Marusis, imk sau į širdį ir išgirsk ausimis visus mano žodžius, kuriuos tau sakau. 11Ir vyk pas tremtinius, pas savo tautiečius, kalbėk jiems ir sakyk jiems: 'Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS' - nepaisydamas, ar jie klausys, ar atsisakys klausyti".

Ezekielis prie Kebaro upės12Dvasia pakėlė mane, ir išgirdau už savęs didelį drebinantį dundesį, kai VIEŠPATIES šlovė pasikėlė iš savosios vietos: 13plazdenimą gyvūnų sparnų, liečiančių vienas kitą, ir bildėjimą ratų šalia gyvūnų, - didelį drebinantį dundesį. 14Dvasia mane pakėlė ir nešė. Aš vykau, VIEŠPATIES rankos paveiktas, apkartęs nuo savo dvasios aistros. 15Atvykau pas tremtinius prie Tel-Abibo, - pas tuos, kurie gyveno prie Kebaro upės, - ten tarp jų prasėdėjau priblokštas septynias dienas.

Viešpats paskiria Ezekielį sargybiniu16Praslinkus septynioms dienoms, man atėjo VIEŠPATIES žodis: 17 "Marusis, tave paskyriau Izraelio namų sargybiniu. Kada tik išgirsi iš mano burnos žodį, mano vardu juos įspėsi.

18Jei sakysiu nedorėliui: 'Tu tikrai mirsi!' - ir tu jo neįspėsi, - nekalbėsi, jog įspėtum nedorėlį gręžtis nuo savo nedoro kelio, kad liktų gyvas, - jis, nedorėlis, mirs dėl savo kaltės, bet tavoji ranka bus atsakinga už jo kraują. 19Bet jei įspėsi nedorėlį, o jis negrįš iš savo nedorumo ir savo nedoro kelio, - dėl savo paties kaltės jis mirs, o tu būsi išgelbėjęs savo gyvastį.

20Arba kai teisusis nusigręžia nuo teisumo ir elgiasi nedorai, - kai aš duodu jam progą nusidėti, - jis mirs. Kadangi tu jo neįspėjai, jis mirs dėl savo paties kaltės, - teisumo darbai, kuriuos jis padarė, nebus atsimenami, - bet tavoji ranka bus atsakinga už jo kraują. 21Bet jei tu įspėji jį, teisųjį, kad teisusis nenusidėtų, ir jis nenusideda, - jis tikrai gyvens, nes jis priėmė įspėjimą, o tu būsi išgelbėjęs savo gyvastį".

Ezekielis tampa nebyliu22 Tuomet ten VIEŠPATIES ranka palietė mane, ir jis man tarė: "Kelkis ir nueik į slėnį. Tenai kalbėsiu su tavimi". 23Atsikėliau, nuėjau į slėnį ir regėjau, kad ten stovėjo VIEŠPATIES šlovė kaip šlovė, kurią buvau regėjęs prie Kebaro upės. Aš parpuoliau kniūbsčia. 24Tuomet dvasia įėjo į mane ir pakėlė mane ant kojų. Jis kalbėjo su manimi ir sakė: "Eik, užsidaryk savo troboje. 25Tu, marusis, žiūrėk! Būsi rišamas virvėmis ir būsi jomis taip surištas, kad nebegalėsi išeiti pas žmones. 26Padarysiu, kad tavo liežuvis priliptų prie gomurio taip, jog būsi nebylys, bejėgis juos įspėti, nes jie yra maištingi namai. 27Bet kai aš kalbėsiu su tavimi ir atversiu tavo burną, tu jiems sakysi: 'Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: kas pasiruošęs klausytis, tesiklauso, o kas atsisako klausytis, teatsisako, nes jie yra maištingi namai'".

2. Pranašavimai Judo karalystei ir Jeruzalei

4Simboliniai apgulos ir tremties pranašavimai 1"Tu, marusis, paimk plytą ir pasidėk ją prieš save. Nubraižyk ant jos miestą - Jeruzalę. 2Surenk prieš ją apgulą, - pastatyk prieš ją apgulos bokštus, apjuosk ją pylimu, įrenk kareivių būstus ir iš visų pusių padėk mūrdaužius. 3Tuomet pasiimk geležinę skardą ir pastatyk ją kaip geležinę sieną tarp savęs ir miesto. Atsigręžk veidu į jį, - tebūna jis apgultas. Ryžtingai tęsk jo apsupimą. Tai yra ženklas Izraelio namams.

4Paskui gulkis ant kairiojo šono ir užsikrauk Izraelio namų bausmę, nes tiek dienų, kiek ant jo gulėsi, neši jų bausmę. 5Jų bausmės metus skaičiuoju tau jų dienų skaičiumi - tris šimtus devyniasdešimt. Taip tu kęsi bausmę už Izraelio namus. 6Kai ją būsi atlikęs, gulkis antrąkart, bet ant dešiniojo šono, ir kęsi bausmę už Judo namus. Skiriu tau keturiasdešimties dienų trukmę, - po vieną dieną už kiekvienus metus. 7Atsigręžk veidu į Jeruzalės apgulą ir, pakėlęs nuogą ranką, pranašauk jai. 8Štai! Pririšu tave virvėmis, kad negalėtumei apsiversti nuo vieno šono ant kito, kol nebūsi pabaigęs savo apgulos dienų.

9 Tu pasiimk kviečių, miežių, pupų, lęšių, sorų ir speltų, supilk juos į vieną indą ir išsikepk duonos. Ją turėsi valgyti tiek dienų, kiek gulėsi ant savo šono, - tris šimtus devyniasdešimt dienų. 10Maistas, kurį valgysi, bus atsvertas, - dvidešimt šekelių dienai. Valgysi jį nustatytu laiku. 11Vanduo, kurį gersi, bus atseikėtas, - šeštadalis hino. Gersi jį nustatytu laiku. 12Valgysi kaip miežinį paplotį, visų akivaizdoje išsikepdamas ant žmogaus išmatų ugnies".

13VIEŠPATS tarė: "Šitaip valgys Izraelio žmonės savo suteptą duoną tautose, po kurias juos išblaškysiu". 14Aš priešinausi: "Ai, ai, ai, Viešpatie DIEVE! Aš savęs niekad nesutepiau, - nuo pat savo mažumės iki šiol nesu valgęs nei dvėsenos, nei žvėrių sudraskyto gyvulio, - jokia sutepta mėsa nepateko į mano burną". 15O jis man atsakė: "Gerai, leidžiu tau naudoti galvijų mėšlą vietoj žmogaus išmatų. Ant jo ugnies kepk sau duoną".

16Tuomet jis kalbėjo: "Marusis, tikėk manimi! Nulaušiu Jeruzalės duonos ramstį. Atsvėrę ir susirūpinę jie valgys duoną; atseikėję ir išsigandę jie gers vandenį. 17Stokodami duonos ir vandens, prislėgti už savo kaltę, jie žvelgs vienas į kitą pagauti klaiko".

5Kalavijas Jeruzalei 1"Tu, marusis, pasiimk aštrų kalaviją, naudok jį kaip kirpėjo skustuvą, pabrauk juo sau per galvą ir barzdą. Paskui paimk svarstykles ir padalyk plaukus. 2Vieną trečdalį sudeginsi ugnimi mieste, kai pasibaigs apgulos dienos. Kitą trečdalį neši aplink miestą ir kaposi kalaviju. Likusį trečdalį mesi į vėją, - aš išsitrauksiu kalaviją jiems iš paskos. 3Tada iš jų paimsi žiupsnelį ir pririši prie savo apdaro kraštų. 4Ir iš šitų vėl šiek tiek paėmęs, - mesk į ugnį ir sudegink juos ugnimi. Nuo jų ugnis persimes į visus Izraelio namus".

5Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: "Tai yra Jeruzalė! Aš buvau davęs jai vietą tautų šerdyje su aplinkinėmis šalimis. 6Bet ji kėlė maištą prieš mano įsakus ir nuostatus, tapdama nedoresnė negu tautos ir šalys aplink ją, - atmetė mano įsakus ir negyveno pagal mano nuostatus". 7Todėl taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: "Tikėk manimi! Kadangi esate maištingesni negu tautos aplink jus, negyvenote pagal mano nuostatus ir nesilaikėte mano įsakų, net nesielgėte pagal įsakus tų tautų, kurios gyveno aplinkui!" 8Todėl taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: "Žiūrėk! Aš, aš pats, ateinu prieš tave! Aš nuteisiu tave tautų akyse. 9Dėl visų tavo bjaurių nusikaltimų padarysiu tau, ko dar niekad nesu daręs ir nieko panašaus niekad vėl nedarysiu. 10Tikrai tavo tėvai valgys vaikus, o vaikai savo tėvus. Nuteisiu tave, išvėtysiu tavo likutį po visus vėjus. 11Todėl, kaip aš gyvas, - tai Viešpaties DIEVO žodis, - prisiekiu: kadangi tu savo stabais ir bjauriais nusikaltimais suteršei manąją šventovę, todėl ir griebsiuosi skustuvo. Mano akis nepasigailės, ir aš neparodysiu užuojautos. 12Vienas tavo trečdalis mirs maru ir žus nuo bado; kitas trečdalis kris aplink tave nuo kalavijo; o dar kitą trečdalį išvėtysiu po visus vėjus ir išsitrauksiu jiems savo kalaviją.

13Taip nuslūgs mano pyktis, - liesiu ant jų savo įniršį, kol sušvelnėsiu. Jie žinos, kad aš, VIEŠPATS, kalbėjau uoliai, kai liejau jiems savo įniršį! 14Be to, paversiu tave griuvėsiais, pajuokos reginiu aplinkinėms tautoms ir kiekvieno praeivio akims. 15Būsi pajuoka ir pasityčiojimas, įspėjimas ir siaubo reginys aplinkinėms tautoms, kai teisiu tave pykčiu ir įniršiu, bausiu įniršio bausmėmis, - aš, VIEŠPATS, kalbėjau! - 16kai paleisiu į tave savo mirtinas bado strėles, kurios jus sunaikins, - nes paleisiu jas, kad jus sunaikinčiau, - ir kai didinsiu jūsų badą, sulaužydamas jūsų duonos ramstį. 17Siųsiu jums badą ir laukinius žvėris, - jie sunaikins tavo vaikus, - maras ir kraujo liejimas pereis per tave. Kalaviją atvesiu prieš tave, - aš, VIEŠPATS, kalbėjau!"

6Viešpats pasmerkia stabų garbinimą 1Man atėjo VIEŠPATIES žodis: 2"Marusis, atgręžk savo veidą į Izraelio kalnų pusę ir pranašauk jiems 3 - sakyk:'Izraelio kalnai, klausykit Viešpaties DIEVO žodžio! Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS kalnams ir kalvoms, dauboms ir slėniams. Štai! Aš atvesiu ant jūsų kalaviją ir sunaikinsiu jūsų alkus. 4Jūsų aukurai bus apleisti ir smilkyklės sudaužytos. Suguldysiu jūsų užmuštuosius jūsų stabams po kojų, 5suguldysiu Izraelio žmonių lavonus priešais jų stabus, - išmėtysiu jūsų kaulus aplink jūsų aukurus. 6Visur, kur gyvenate, jūsų miestai bus sugriauti ir alkos sunaikintos: jūsų aukurai bus nugriauti ir sunaikinti, jūsų stabai bus sulaužyti ir sutrupinti, jūsų smilkyklės sudaužytos ir jūsų rankų darbai nušluoti. 7Užmuštieji gulės kritę tarp jūsų, - tada jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS.

8Tačiau aš paliksiu jums tarp tautų pasprukusius nuo kalavijo, kai būsite išblaškyti svetimose šalyse. 9Tuomet jūsų pabėgėliai atsimins mane tautose, kur jie yra ištremti, kaip aš sielvartavau dėl jų ištvirkusios širdies, nusigręžusios nuo manęs, ir dėl jų ištvirkusių akių, atsigręžusių į jų stabus. Tuomet jie bodėsis savimi dėl padarytų bjaurasčių, dėl savo bjaurių nusikaltimų 10Ir jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS. Ne tuščiai grasinau, kad užtrauksiu jiems šitą nelaimę'".

11Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: "Plok delnais, trypk kojomis ir šauk: 'ai!' dėl visų bjaurių Izraelio namų nusikaltimų! Jie žus nuo kalavijo, bado ir maro! 12Kas toli, tas maru numirs, kas arti, tas nuo kalavijo kris, kas išliko ir yra apgultas - mirs nuo bado. Taip išliesiu ant jūsų savo įniršį. 13Tuomet jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS, kai jūsų užmuštieji gulės tarp savo stabų aplink aukurus ant kiekvienos aukštos kalvos, ant kiekvienos kalno viršūnės, po kiekvienu žaliu medžiu ir po kiekvienu lapuotu ąžuolu, - kur tik jie aukojo malonius kvapus visiems savo stabams. 14Pakelsiu prieš juos ranką ir padarysiu kraštą, kur jie gyvena, apleistą ir tuščią nuo dykumos iki Riblos. Tada jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS".

7Artėjanti pražūtis 1Atėjo man VIEŠPATIES žodis: 2"Tu, marusis, taip kalbėjo Viešpats DIEVAS Izraelio žemei.

Galas! Ateina galas keturiems krašto kampams!
3 Dabar ateina tau galas!
Liesiu ant tavęs savo pyktį,
nuteisiu tave pagal tavo kelius
ir bausiu tave už visas tavo bjaurastis.
4 Mano akis nepasigailės,
neparodysiu užuojautos,
bet bausiu tave pagal tavo kelius.
Kai tavo bjaurieji nusikaltimai pūliuos tavyje,
tada žinosite, kad aš esu VIEŠPATS".

5 Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS:
"Nelaimė po nelaimės!
Štai ji ateina!
6 Atėjo galas! Atėjo tikras galas!
Jis pakilo prieš tave.
Štai jis ateina!
7 Atėjo tau pražūtis,
šalies gyventojau!
Atėjo metas, diena arti -
sąmyšio, o ne ūžavimo kalnuose.
8 Jau greit išpilsiu savo įniršį ant tavęs
ir išliesiu ant tavęs savo pyktį.
Nuteisiu tave pagal tavo kelius,
nubausiu tave už visas tavo bjaurastis.
9 Mano akis nepasigailės,
užuojautos neparodysiu,
bet bausiu tave pagal tavo kelius.
Kai tavo bjaurastys pūliuos tavyje,
tada žinosite, kad aš, VIEŠPATS, nuplakiau.

10 Štai toji diena jau čia! Štai ji ateina!
Pražūtis atėjo,
lazda pražydo,
įžūlybė sukrovė pumpurus, -
11 smurtas išaugo į nedorumo lazdą.
Nė vienas iš jų neišliks, -
neišliks nieko iš jų pertekliaus
nei iš jų turtų.
Pranašūs jie nebus.
12 Atėjo tas metas, toji diena išaušo!
Kas perka, tegu nesidžiaugia,
kas parduoda, tegu nenusimena,
nes visus užklups degantis pyktis.
13 Parduodantis nebeatgaus to,
kas buvo parduota,
nors jis ir pirkėjas tebebūtų gyvi, -
nes pyktis kris ant visų,
ir jis nebus atšauktas.
Kadangi visi yra kalti, nė vienas negali išlikti gyvas.

14 Jie papūtė ragą ir viskas prirengta,
bet nėra kam eiti į mūšį,
nes mano degantis pyktis apima juos visus.
15 Kalavijas lauke už vartų,
maras ir badas viduje.
Kas yra laukuose, žus nuo kalavijo,
kas mieste, tą praris badas ir maras.
16 Bėgliai, - jei kam ir pavyktų išsigelbėti, -
slėpsis kalnuose, tarsi slėnių balandžiai,
visi iki vieno dejuodami dėl savo kaltės.
17 Nusvirusios rankos,
keliai it vanduo praskydę.
18 Apsijuos jie ašutine,
o šiurpas juos apsiaus.
Visų veiduose gėda
ir nuplikusios visų galvos.
19 Savo sidabrą jie išmes į gatves,
o jų auksas bus laikomas netyru daiktu.

VIEŠPATIES pykčio dieną jų auksas ir sidabras negalės jų išgelbėti. Jais nepasisotins nei savo pilvų jų neprikimš. Auksas ir sidabras buvo jiems proga nusidėti. 20Iš savo puikaus puošmens, kuriuo jie didžiavosi, pasidarė bjaurių stabų paveikslus. Todėl jį paversiu jiems nešvariu daiktu. 21Atiduosiu jį kaip grobį į svetimųjų rankas, -

kaip pelną žemės nedorėliams, -
jie išniekins jį.
22 Nugręšiu nuo jų savo veidą,
ir jie išniekins mano brangiąją vietą, -
plėšikai į ją įeis ir ją išniekins.

23 Nukalk grandinę,
nes kraštas pilnas kruvinų nusikaltimų,
o miestas kupinas smurto.
24 Atvesiu nuožmiausias iš tautų,
ir jos užims jų namus.
Padarysiu galą įžūlumui galiūnų,
bus išniekintos jų šventovės.
25 Klaikas ateina!
Jie ieškos ramybės,
bet jos neras.
26 Nelaimė lydės nelaimę,
bloga žinia vysis blogą žinią.
Veltui jie ieškos pranašo regėjimo,
kunigas nebepajėgs mokyti,
seniūnai nebemokės patarti.
27 Karalius raudos,
didžiūnas bus pagautas nevilties,
paprastų žmonių rankos drebės.
Pasielgsiu su jais pagal jų pačių kelią,
teisiu juos, kaip jie teisė,
ir jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS.

8Stabų garbibinmas Jeruzalės šventykloje 1Atsitiko, kad šeštaisias metais, šeštąjį mėnesį, penktąją mėnesio dieną, man esant namie ir Judo seniūnams sėdint prieš mane, Viešpaties DIEVO ranka nusileido ant manęs. 2Pažvelgiau, ir štai į ugnį panašus pavidalas: žemiau nuo to, kas atrodė kaip juosmuo, buvo ugnis, o aukščiau jo juosmens lyg gintaro spindesys. 3Jis ištiesė lyg ranką ir paėmė mane už galvos garbanos. Dvasia pakėlė mane tarp žemės ir dangaus ir atnešė Dievo regėjimuose į Jeruzalę, prie vidinio kiemo šiaurinių vartų, - ten buvo pastatytas pavydo stabas, kuris žadina pavydą. 4Ten buvo ir Izraelio Dievo šlovė, kaip tas regėjimas, kurį buvau matęs slėnyje.

5Tuomet jis man tarė: "Marusis, pakelk savo akis dabar į šiaurės pusę!" Aš pakėliau akis į šiaurės pusę, ir ten, į šiaurę nuo aukuro vartų, pačioje angoje, buvo šis pavydo stabas. 6Jis man kalbėjo: "Marusis, ar matai, ką jie daro, tuos bjaurius nusikaltimus, kuriuos Izraelio namai čia daro, kad mane atitolintų nuo mano Šventyklos? Net dar bjauresnių nusikaltimų pamatysi".

7Ir jis nuvedė mane prie įėjimo į kiemą, ir ten apsižvalgęs pamačiau skylę sienoje. 8Jis man tarė: "Marusis, braukis per sieną!" Ėmiau veržtis per sieną, ir štai ten įėjimas. 9Jis kreipėsi į mane: "Eik į vidų ir pamatyk tuos nedorus nusikaltimus, kuriuos jie ten daro". 10Įėjęs vidun mačiau, kad ten visur ant sienų buvo pavaizduoti visokiausi ropliai, šlykštūs gyvuliai ir visi Izraelio namų stabai. 11Prieš juos stovėjo septyniasdešimt Izraelio namų seniūnų drauge su Šafano sūnumi Jaazaniju. Kiekvienas laikė rankoje smilkytuvą, ir kvapus smilkalų dūmų debesis kilo aukštyn. 12Tuomet jis man tarė: "Marusis, ar matai, ką Izraelio namų seniūnai daro patamsiais, kiekvienas savo stabų kambaryje, sakydami: 'VIEŠPATS mūsų nemato! VIEŠPATS paliko kraštą!' 13Pamatysi net dar bjauresnių nusikaltimų, kuriuos jie daro".

14Tada jis atvedė mane prie VIEŠPATIES Namų šiaurinių vartų. Ten sėdėjo moterys, raudančios Tamuzo. 15Jis tarė man: "Marusis, ar matei? Pamatysi net dar bjauresnių nusikaltimų negu šitie".

16Tuomet jis įvedė mane į vidinį VIEŠPATIES Namų kiemą, ir štai prie angos į VIEŠPATIES Šventyklą, tarp prieangio ir aukuro, buvo maždaug dvidešimt penki vyrai, nugaras atgręžę į VIEŠPATIES Šventyklą ir veidus į rytų pusę, parpuolę kniūbsčia ant žemės prieš tekančią saulę rytuose. 17Ir jis tarė man: "Marusis, ar tu matei? Nejaugi bjaurieji nusikaltimai, kuriuos Judo namai daro čia, yra tik mažmožis? Argi jie turi pripildyti ir kraštą smurto, mane iš naujo erzinti? Štai, jie šaką laiko prie savo nosies! 18Elgsiuosi tad pykčio perimtas, mano akis gailestinga nebus, gailesčio neparodysiu. Jie rėks man į ausis, bet jų negirdėsiu".

9Jeruzalė nubaudžiama 1Tuomet jis, man girdint, ėmė visu balsu šaukti: "Artinkitės jūs, miesto budeliai, kiekvienas su savuoju naikinimo įrankiu rankoje!" 2Ir štai šeši vyrai ėjo keliu nuo aukštesniųjų vartų, kurie yra šiauriniame šone, kiekvienas nešinas savo ginklu žudynėms. Tarp jų buvo vyras, apsirengęs drobiniais, su raštvedžio reikmenimis prie juosmens. Vos atėję jie sustojo prie žalvarinio aukuro.

3O Izraelio DIEVO šlovė buvo nuėjusi nuo kerubo, ant kurio ji laikydavosi, prie Namų slenksčio. VIEŠPATS pašaukė drobiniais apsivilkusįjį vyrą su raštvedžio reikmenimis prie juosmens 4 ir jam tarė: "Pereik per miestą, per Jeruzalę, ir pažymėk ženklu 'Tav' kaktas tų, kurie dūsauja ir dejuoja dėl visų bjauriųjų nusikaltimų, jame daromų". 5O kitiems, man girdint, pasakė: "Eikite jam iš paskos per miestą ir žudykite. Tenebūna gailestinga jūsų akis, gailesčio neparodykite. 6Žudykite ir naikinkite senius, jaunuolius ir mergaites, mažylius ir moteris, bet nelieskite nė vieno, kuris turi ženklą 'Tav', - pradėkite nuo mano šventovės!" Ir jie pradėjo nuo seniūnų, kurie buvo priešais Namus. 7Tuomet jis dar tarė jiems: "Užterškite Namus, prikraukite jų kiemus lavonų. Eikite!" Jie išėjo ir žudė mieste.

8Jiems žudant, aš buvau paliktas vienas. Parpuolęs ant veido, šaukiau: "Ai, Viešpatie DIEVE! Nejaugi tu, išliedamas savo pyktį ant Jeruzalės, sunaikinsi visą Izraelio likutį?" 9Jis man atsakė: "Izraelio ir Judo namų kaltė yra be galo didelė. Kraštas pilnas kraujo, o miestas pilnas ištvirkimo, nes kalbama: 'VIEŠPATS paliko kraštą! VIEŠPATS nemato!' 10Taigi ir mano akis nebus gailestinga, ir gailesčio nerodysiu, bet suversiu jų darbus jiems ant galvų".

11Ir štai vyras, apsirengusis drobiniais, su raštvedžio reikmenimis prie juosmens, pasirodė ir pranešė: "Padariau, kaip man įsakei!"

10Dievo Šlovė palieka Jeruzalę 1Tuomet pažvelgiau, ir štai viršuje skliauto, kurs buvo viršum kerubų galvų, pasirodė lyg safyro akmuo, lyg į sostą panašus pavidalas. 2Jis kreipėsi į drobiniais apsirengusį vyrą, tardamas: "Įeik tarp ratų po kerubais, paimk rieškučias žarijų, esančių tarp kerubų, ir išžarstyk jas ant miesto". Jis įėjo man matant. 3Vyrui įeinant, kerubai stovėjo ties dešiniuoju Namų šonu, ir debesis pripildė vidinį kiemą. 4VIEŠPATIES šlovė persikėlė nuo kerubų prie Namų slenksčio, Namai buvo pripildyti debesies, ir kiemas buvo pilnas VIEŠPATIES šlovės pašvaistės. 5Kerubų sparnų ūžesys sklido iki pat išorinio kiemo tartum Dievo Galingojo balsas, kai jis kalba.

6Kai jis įsakė drobiniais apsirengusiam vyrui, tardamas: "Paimk ugnies iš po ratų, esančių po kerubais", - vyras įėjo ir atsistojo šalia rato. 7Vienas kerubas ištiesė savo ranką į ugnį, esančią tarp kerubų, jos šiek tiek paėmė ir įdėjo drobiniais apsirengusiajam į saują. Priėmęs ugnį, jis išėjo. 8Po kerubų sparnais dūlavo žmogaus rankos pavidalas.

9Žiūrėjau, ir štai rieda keturi ratai prie kerubų, - po vieną ratą prie kiekvieno kerubo, - ratų išvaizda buvo kaip chrizolito akmens. 10Visi keturi buvo panašūs, tartum ratas būtų buvęs viduje rato. 11Pasijudinę riedėti, jie riedėdavo bet kuria iš keturių krypčių, riedėdami nesigręžiodavo. Visi riedėdavo į vietą, į kurią buvo atsukta galva, riedėdami nesigręžiodavo. 12Ir visas jų kūnas, ir jų nugaros, ir jų rankos, ir jų sparnai, ir jų ratai buvo pilni akių. Ratai jų - visų keturių - buvo pilni akių visur aplinkui. 13Man girdint, ratai buvo pavadinti sūkuriu. 14Kiekvienas turėjo keturis veidus: pirmasis veidas buvo kerubo veidas, antrasis buvo žmogaus veidas, trečiasis - liūto veidas ir ketvirtasis - erelio veidas.

15Kerubai pakilo. Tai buvo gyvūnai, kuriuos buvau matęs prie Kebaro upės! 16Kerubams pajudėjus į priekį, riedėdavo ir ratai greta jų; kai kerubai pakeldavo sparnus, kad pakiltų nuo žemės, ratai greta jų nepakeisdavo krypties. 17Aniems sustojus, sustodavo ir jie, ir aniems pakilus, pakildavo ir jie, nes juose buvo gyvūnų dvasia.

18VIEŠPATIES šlovė nuėjo nuo Namų slenksčio ir sustojo viršum kerubų. 19Kerubai pakėlė sparnus ir pakilo nuo žemės mano akyse, išeidami kartu su ratais. Jie sustojo prie VIEŠPATIES Namų rytinių vartų angos, - viršum jų buvo Izraelio Dievo šlovė. 20Jie buvo tie patys gyvūnai, kuriuos buvau matęs po Izraelio Dievu prie Kebaro upės, ir supratau, kad jie buvo kerubai. 21Kiekvienas turėjo keturis veidus, kiekvienas turėjo keturis sparnus, o po jų sparnais buvo žmogaus rankų pavidalai. 22Ir jų veidų išvaizda buvo tokia pat, kaip anų veidų, kuriuos buvau matęs prie Kebaro upės. Ir ėjo jie, kiekvienas jų, tiesiai į priekį.

11Didžiūnų teismas 1Tuomet dvasia pakėlė mane ir atvedė prie rytinių VIEŠPATIES Namų vartų, prie vartų į saulėtekio pusę. Ten, prie vartų, buvo dvidešimt penki vyrai. Tarp jų pamačiau tautos didžiūnus, Azūro sūnų Jaazaniją ir Benajos sūnų Pelatiją. 2Jis man tarė: "Marusis, šitie yra vyrai, kurie rezga pinkles ir slapta sąmokslauja mieste, 3sakydami: 'Dar ne metas dabar statyti namus. Šitas miestas yra katilas, o mes esame mėsa!' 4Todėl pranašauk jiems, pranašauk, marusis!"

5VIEŠPATIES dvasia nusileido ant manęs, ir jis man tarė: "Sakyk: 'Taip kalbėjo VIEŠPATS. Štai ką sau manote, Izraelio namai, - aš žinau, kas jums atėjo į galvą! 6Užvertėte šitą miestą lavonais ir jo gatves priklojote užmuštųjų'. 7Todėl šitaip kalbėjo Viešpats DIEVAS: 'Jūsų užmuštieji, kuriuos jame paguldėte, yra mėsa, ir šitas miestas yra katilas, bet jūs būsite iš jo išvaryti. 8Jūs bijojote kalavijo, aš atvesiu jums kalaviją', - tai Viešpaties DIEVO žodis. 9Iš miesto aš išvarysiu jus, atiduosiu jus į svetimųjų rankas ir įvykdysiu jums teismo sprendimus. 10Jūs krisite nuo kalavijo. Aš bausiu jus Izraelio paribyje, - ir jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS. 11Miestas nebus jums katilas nei jūs būsite mėsa jame, - Izraelio paribyje jus bausiu. 12Tuomet jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS, kurio įstatų nesilaikėte ir kurio įsakų nevykdėte, bet elgėtės pagal papročius tautų, gyvenančių aplink jus!" 13Atsitiko, kad man pranašaujant Benajos sūnus Pelatijas numirė. Tuomet parpuoliau veidu žemėn ir visu balsu šaukiau, sakydamas: "Ai, Viešpatie DIEVE! Nejau tu nori padaryti galą Izraelio likučiui?!"

Dievas parves tremtinius14VIEŠPATIES žodis atėjo man: 15 "Marusis! Tavo broliai, tavo giminės, tavo tautiečiai tremtiniai ir visi Izraelio namai, - jie yra visi tie, apie kuriuos Jeruzalės gyventojai sako: 'Jie pasitraukė toli nuo VIEŠPATIES. Šis kraštas yra atiduotas mums kaip nuosavybė!' 16Todėl sakyk: 'Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS. Nors perkėliau juos toli tarp tautų, nors išblaškiau juos po įvairius kraštus, tačiau buvau kurį laiką jiems šventovė kraštuose, į kuriuos jie pateko'. 17Todėl sakyk: 'Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS. Surinksiu jus iš visų tautų, paimsiu jus iš kraštų, kur buvote išblaškyti, ir duosiu jums Izraelio žemę. 18Kai ten atvyks, jie pašalins iš jos visus stabus ir visus bjauriuosius nusikaltimus. 19Duosiu jiems kitą širdį ir įliesiu jiems naują dvasią, išimsiu iš jų kūno akmeninę širdį ir duosiu jiems jautrią, 20kad gyventų pagal mano įstatus, laikytųsi mano įsakų ir juos vykdytų. Tada jie bus mano tauta, ir aš būsiu jų Dievas. 21O tiems, kurių širdis eina paskui jų stabus ir bjaurastis, suversiu jų darbus ant jų pačių galvos'", - tai Viešpaties DIEVO žodis.

22Tuomet kerubai su ratais, esančiais šalia, pakėlė sparnus. Izraelio Dievo šlovė laikėsi viršum jų. 23VIEŠPATIES šlovė pakilo viršum miesto ir sustojo ant kalno į rytus nuo miesto.

24Dvasia pakėlė mane ir atvedė Dievo dvasios regėjime į Kaldėją pas tremtinius. Regėjimas, kurį mačiau, išnyko. 25O aš papasakojau tremtiniams visus dalykus, kuriuos man VIEŠPATS buvo parodęs.

12Pranašas pavaizduoja Judo gyventojų ištrėmimą 1Man atėjo VIEŠPATIES žodis: 2"Marusis, tu gyveni maištinguose namuose. Jie turi akis matyti, bet nemato, turi ausis girdėti, bet negirdi, nes yra maištingi namai. 3Todėl tu, marusis, susirišk tremtinio ryšulį ir išeik į tremtį dienos metu, jų akyse. Išeik tarsi tremtinys iš savo vietos ir, jiems matant, nueik į kitą vietą. Galbūt jie suvoks, nors ir yra maištingi. 4Išsineši savo tremtinio ryšulį dienos metu, jiems matant, tarsi ryšulį tremčiai, bet tu pats išeisi vakare jiems matant, kaip varomieji į tremtį. 5Jiems matant, pralaužk sienoje skylę ir išnešk pro ją savo ryšulį. 6Jų akyse tu užsikelsi ryšulį ant peties ir išsineši jį sutemus. Veidą užsidengsi, kad nematytumei krašto, nes aš padariau tave ženklu Izraelio namams".

7Padariau taip, kaip man buvo įsakyta. Išsinešiau savo ryšulį tarsi ryšulį tremčiai ir vakare savo ranka pralaužiau sienoje skylę. Išsinešiau jį sutemus, nešdamasis ant peties jiems matant.

8Kitą rytą atėjo man VIEŠPATIES žodis: 9"Marusis, ar nesakė tau Izraelio namai, tie maištingieji namai: 'Ką tu išdarinėji?' 10Pasakyk jiems: 'Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS. Šitas pranašavimas yra Jeruzalės vadui ir visiems Izraelio namams'. 11Sakyk: 'Aš esu ženklas jums! Kaip padariau, taip bus jiems padaryta: jie eis į tremtį, į nelaisvę. 12O vadas, kuris yra tarp jų, sutemus užsikels savo ryšulį ant peties ir išeis. Jam išvesti jie pralauš sienoje skylę; jis užsidengs veidą taip, kad krašto savo akimis nematys'. 13Užmesiu ant jo savo pinkles; ir jis pateks į mano spąstus; atvesiu jį į Babiloną, kaldėjų kraštą, tačiau to krašto jis nematys ir tenai numirs. 14O visą jo palydą, jo pagalbininkus ir visus jo kariuomenės būrius, išblaškysiu po visus vėjus ir išsitrauksiu kalaviją jiems įkandin. 15Kai išblaškysiu juos tarp tautų ir išsklaidysiu po įvairius kraštus, jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS. 16Bet leisiu nedaugeliui išlikti gyviems nuo kalavijo, bado ir maro, kad papasakotų apie visus savo bjauriuosius nusikaltimus tautoms, pas kurias jie nueis. Tada jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS".

Ateinantis klaikas17Man atėjo VIEŠPATIES žodis: 18"Marusis! Drebėdamas valgyk savo duoną, iš baimės pašiurpęs gerk savo vandenį. 19Sakyk krašto žmonėms: 'Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS apie Jeruzalės gyventojus Izraelio žemėje. Jie valgys savo duoną perimti baimės ir gers savo vandenį pagauti klaiko, nes jų kraštas bus netekęs sau įprasto apsto per jo gyventojų nežabotą smurtą. 20Miestai, kur dabar pilna žmonių, bus sunaikinti, kraštas bus nuniokotas, ir jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS'".

Žmonės išjuokia pranašo regėjimus21Man atėjo VIEŠPATIES žodis: 22"Marusis, ką reiškia Izraelio žemėje ta jūsų patarlė, kai sakoma: 'Dienos prabėga, o regėjimai niekais nueina'? 23Todėl tark jiems: 'Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: Aš padarysiu galą šitai patarlei. Ji nebebus daugiau vartojama Izraelyje kaip patarlė!' Bet sakyk jiems: 'Dienos atėjo, regėjimai tuoj išsipildys,' 24nes nebus daugiau Izraelio namuose nei jokio tuščio regėjimo, nei raminančių spėjimų. 25Aš, VIEŠPATS, tarsiu žodį, kurį aš tariu, ir jis bus įvykdytas. Jis nebebus daugiau atidėtas, nes jūsų dienomis, o maištingieji namai, aš ištarsiu savo žodį ir jį įvykdysiu, - tai Viešpaties DIEVO žodis'".

26VIEŠPATIES žodis atėjo man: 27"Marusis, Izraelio namai sako: 'Regėjimas, kurį jis mato, yra už daugelio metų, - jis pranašauja tolimą ateitį'. 28Todėl sakyk jiems: 'Taip sako Viešpats DIEVAS. Nė vienas iš mano žodžių nebebus daugiau atidėtas, bet kiekvienas žodis, kurį ištarsiu, bus įvykdytas, - tai Viešpaties DIEVO žodis'".

13Pasmerkiami netikrieji pranašai 1VIEŠPATIES žodis atėjo man: 2"Marusis, pranašauk Izraelio pranašams, pranašauk! Sakyk tiems, kurie pranašauja savo pačių vaizduotės užgaidas: 'Klausykitės VIEŠPATIES žodžio!' Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS. 3Vargas kvailiesiems pranašams, kurie remiasi savo pačių dvasios užgaidomis, neturėję regėjimo! 4Izraeli, tavo pranašai yra tarsi šakalai tarp griuvėsių! 5Jūs nei ėjote į spragas, nei taisėte sienų aplink Izraelio namus, kad VIEŠPATIES dieną tvirtai laikytųsi kovoje. 6Tušti regėjimai ir melagingi spėjimai yra tų, kurie sako: 'Tai VIEŠPATIES žodis', - kai VIEŠPATS jų nesiuntė. Netgi laukia, kad išsipildytų jų žodis! 7Argi ne tuščią regėjimą matėte ir argi ne melagingą žyniavimą skelbėte, sakydami: 'Tai VIEŠPATIES žodis', - nors aš nekalbėjau?"

8Todėl taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: "Kadangi skelbėte niekus ir regėjote melą, aš esu prieš jus, - tai Viešpaties DIEVO žodis. 9Manoji ranka bus prieš pranašus, kurie turi tuščius regėjimus ir skelbia melagingus spėjimus. Jie nebus mano tautos taryboje, nebus įrašyti į Izraelio namų sąrašą ir nesugrįš į Izraelio žemę. Taip jūs žinosite, kad aš esu Viešpats DIEVAS. 10Dėl to, tikrai dėl to, kad jie suklaidino mano tautą, sakydami: 'Taika', - kai nėra taikos. Žmonės atstato sieną, o jie tinkuoja ją moliu be šiaudų! 11Sakyk tiems, kurie tinkuoja sieną moliu be šiaudų, kad ji sugrius. Liūtis sukels potvynį, kris nuožmi kruša, šėls audros vėjas! 12Štai! Kai siena sugrius, argi nebus jums sakoma: 'Kur yra tas tinkas, kuriuo tinkavote?'" 13Todėl taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: "Įniršio apimtas paleisiu audros vėją, nuo mano pykčio kils liūties potvynis ir įniršiu viską naikinanti nuožmi kruša. 14Nugriausiu sieną, kurią tinkavote moliu be šiaudų, sulyginsiu ją su žeme taip, kad bus atidengti jos pamatai. Kai ji grius, po ja žūsite jūs. Tada žinosite, kad aš esu VIEŠPATS. 15Taip išliesiu savo įniršį ant sienos ir tų, kurie tinkuoja ją moliu be šiaudų, - sakysiu jums: 'Nebėra sienos, nebėra nei tų, kurie ją tinkavo moliu be šiaudų, - 16nebėra Izraelio pranašų, - tų, kurie pranašavo apie Jeruzalę ir regėjo jai taiką, kai taikos nebuvo, - tai yra VIEŠPATIES žodis'".

Netikroms pranašėms17"Tu, marusis, atsuk veidą ir į savo tautos dukteris, pranašaujančias savo vaizduotės norus, pranašauk joms ir 18sakyk: 'Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS. Vargas moterims, kurios prisiuva juostas ant kiekvieno riešo ir dirba gaubtuvus galvoms bet kokio ūgio žmonių, norėdamos juos prigauti. Nejau jūs, mano tautos žmones prigaudamos, save gyvas išlaikote? 19Išniekinote mane mano tautoje dėl miežių saujos ir duonos trupinių. Savo melais mano tautai, mėgstančiai klausytis melų, pražudote žmones, kurie neturėtų mirti, ir palaikote gyvus tuos, kurie neturėtų išlikti gyvi!'"

20Todėl taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: "Aš esu prieš jūsų juostas, kuriomis jūs gaudote žmones kaip paukščius. Aš nuplėšiu jas jums nuo rankų ir išlaisvinsiu žmones, - žmones, kuriuos jūs gaudote kaip paukščius. 21Aš nuplėšiu jūsų gaubtuvus ir išgelbėsiu savo žmones iš jūsų nagų. Jie daugiau nebebus jūsų naguose, - ir jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS! 22Kadangi jūs melu prislėgėte teisiųjų širdis, nors aš jų nebuvau prislėgęs, ir pakurstėte nedorėlius nesigręžti iš savo nedoro kelio, idant išgelbėtų savo gyvybę, 23todėl tuščių regėjimų daugiau nebematysite nei žyniavimu neužsiimsite. Aš išgelbėsiu savo tautą iš jūsų nagų, ir jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS!"

14Stabų garbintojams 1Keletas vyrų iš Izraelio seniūnų atėjo pas mane ir atsisėdo priešais. 2Ir VIEŠPATIES žodis atėjo man: 3"Marusis, šitie vyrai puoselėjo savo stabus širdyje ir statėsi savo nuodėmės priežastį tiesiog sau prieš akis. Argi aš privalau atsakyti į jų klausimus? 4Todėl kalbėk jiems ir sakyk: 'Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS. Kiekvienas žmogus iš Izraelio namų, kuris puoselėja savo stabus širdyje ir pasistato savo nuodėmės priežastį tiesiog sau prieš akis, tačiau ateina pas pranašą, - aš, VIEŠPATS, duosiu atsakymą tam, kuris ateina su savo gausybe stabų, 5idant pagaučiau Izraelio namus jų širdyje. Dėl visų savo stabų jie visi atsiskyrė nuo manęs!'

6Todėl sakyk Izraelio namams: 'Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS. Grįžkite ir gręžkitės nuo savo stabų ir nugręžkite savo veidus nuo visų savo bjauriųjų nusikaltimų. 7Nes kiekvienas žmogus iš Izraelio namų ar iš svetimšalių, gyvenančių Izraelyje, kuris atsiskiria nuo manęs, puoselėdamas savo stabus širdyje ir pasistatydamas savo nuodėmės priežastį tiesiog sau prieš akis, tačiau ateina pas pranašą, kad per jį mane paklaustų, - aš, VIEŠPATS, aš pats jam atsakysiu. 8Tam žmogui aš atgręšiu savo veidą, - padarysiu iš jo ženklą ir priežodį, atkirsiu jį nuo savo tautos. Ir jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS.

9Jeigu pranašas duosis taip suklaidinamas, kad pranašautų, - aš, VIEŠPATS, būsiu suklaidinęs tą pranašą , - pakelsiu prieš jį savo ranką ir iškirsiu jį iš savo tautos Izraelio. 10Abu turės atsakyti už kaltę, - tokia pat bausmė tam, kuris klausia, kaip ir bausmė pranašui, - 11kad Izraelio namai daugiau nenuklystų nuo manęs ir nebesiterštų daugiau visokiais maištavimais. Tuomet jie bus mano tauta ir aš būsiu jų Dievas, - tai Viešpaties DIEVO žodis'".

Asmeniška atsakomybė12 Man atėjo VIEŠPATIES žodis: 13"Marusis, kai kuris kraštas nusideda man neištikimybe, aš pakeliu ranką prieš jį, sulaužau jo duonos ramstį ir siunčiu jam badą, išnaikindamas jo žmones ir gyvulius, 14net jeigu Nojus, Danielis ir Jobas - šie trys vyrai - būtų jame, - savo teisumu jie vieni teišsigelbėtų, - tai Viešpaties DIEVO žodis. 15Jei aš paleisčiau laukinius žvėris per tą kraštą, idant jį nuniokotų taip, kad jis taptų dykyne ir niekas nebeitų per jį bijodamas gyvulių, 16net jeigu šitie trys vyrai būtų jame, - kaip aš gyvas, tai Viešpaties DIEVO žodis, - jie neišgelbėtų nei sūnų, nei dukterų, bet būtų išgelbėti vien jie, o kraštas pavirstų dykyne. 17Arba jei atvesčiau prieš tą kraštą kalaviją, tardamas: 'Tepereina per kraštą kalavijas!' - ir nukirsdinčiau jo žmones ir gyvulius, 18nors šitie trys vyrai būtų jame, - kaip aš gyvas, tai Viešpaties DIEVO žodis, - jie neišgelbėtų nei sūnų, nei dukterų, tik jie vieni tebūtų išgelbėti. 19Arba jei marą pasiųsčiau į tą kraštą ir išliečiau ant jo savo įniršį krauju sunaikinti jo žmones ir gyvulius, 20nors Nojus, Danielis ir Jobas būtų jame, - kaip aš gyvas, tai Viešpaties DIEVO žodis, - jie neišgelbėtų nei sūnaus, nei dukters. Dėl savo teisumo tik save pačius jie teišgelbėtų".

21Nes Viešpats DIEVAS taip kalbėjo: "Nors siunčiu Jeruzalei keturis savo mirtinus teismus - kalaviją, badą, laukinius žvėris ir marą išnaikinti jos žmonėms ir gyvuliams, 22tačiau išliks joje bėglių likutis, - sūnūs ir dukterys, kurie bus išvesti. Kai jie ateis pas jus ir matysite jų kelius ir darbus, būsite paguosti dėl nelaimės, kurią atvedžiau Jeruzalei, dėl viso, ką atsiunčiau jai. 23Jie bus jums paguoda. Kai matysite jų kelius ir darbus, žinosite, kad ne veltui dariau visa, ką joje padariau", - tai Viešpaties DIEVO žodis.

15Nenaudingas vynmedis ir Jeruzalė

1 VIEŠPATIES žodis atėjo man:
2 "Marusis, kuo vynmedžio mediena pralenkia
visą kitokią medieną,
toji vynmedžio šaka,
kuri auga tarp miško medžių?
3 Ar naudojama jo mediena padaryti kokiam naudingam daiktui?
Ar kas pasidaro iš jo bent vagį,
kad pakabintų ant jo nors kokį padargą?
4 Štai! Jis metamas į ugnį kaip malkos!
Ugniai surijus abu jo galus
ir jo viduriui suanglėjus,
ar jis dar kam betinka?
5 Štai! Būdamas sveikas,
jokiam dirbiniui jis nebuvo naudojamas,
o kai ugnis jį surijo ir jis suanglėjo,
ar begali jis būti dirbiniui panaudotas?"

6"Todėl taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: 'Kaip iš miško medžių vynmedžio medieną, kurią atidaviau kaip malkas ugniai, taip atiduosiu ir Jeruzalės gyventojus. 7Atgręšiu į juos savo veidą, - nors jie išvengė ugnies, bet ugnis juos suris. Jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS, kai atgręšiu į juos savo veidą. 8Paversiu jų kraštą dykyne dėl to, kad jie nebuvo ištikimi, - tai VIEŠPATIES žodis'".

16Ištvirkėlė Jeruzalė 1Man atėjo VIEŠPATIES žodis: 2"Marusis, parodyk Jeruzalei jos bjauriuosius nusikaltimus 3ir sakyk: 'Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS Jeruzalei. Esi kilmės ir gimimo iš kanaaniečių krašto; tavo tėvas buvo amorietis, o tavo motina hetitė. 4Kalbant apie tavo gimimą, - tą dieną, kai gimei, tavoji bambagyslė nebuvo nupjauta, nebuvai nei apiplauta vandeniu, kad būtumei švari, nei ištrinta druska, nei suvystyta vystyklais. 5Jokia akis neparodė tau gailesčio, kad padarytų bet ką iš šitų dalykų skatinama užuojautos tau, bet buvai išmesta laukan po plynu dangumi, nes tavimi bjaurėjosi tą dieną, kai gimei.

6Ėjau pro tave ir mačiau tave spurdant savo kraujuose. Kai tu gulėjai savo kraujuose, aš tau tariau: 'Gyvenk! 7Kaip laukų augalas auk!' Užaugai, tapai didelė, subrendai į tikrą moterį, - jau buvo išaugusios tavo krūtys, užaugę plaukai, tačiau vis dar buvai visiškai nuoga.

8Ėjau vėl pro tave ir vėl mačiau tave, - išties, tu buvai pasiekusi meilės amžių. Išskleidžiau virš tavęs savo sparną ir pridengiau tavo nuogumą. Daviau tau priesaiką ir įėjau į sandorą su tavimi, - tai VIEŠPATIES žodis, - ir tu tapai mano. 9Išmaudžiau tave vandenyje, nuploviau nuo tavęs kraują ir patepiau aliejumi. 10Aprengiau tave išsiuvinėtais drabužiais, daviau tau brangios odos sandalus, sujuosiau tave lino juosta ir apgaubiau šilko skraiste. 11Papuošiau tave brangiais puošmenimis, užmoviau tau ant rankų apyrankes, o ant kaklo karolius, 12įvėriau žiedą tau į nosį ir auskarus į ausis, uždėjau tau ant galvos gražų vainiką. 13Tu buvai papuošta auksu ir sidabru, tavieji drabužiai buvo iš puikaus lino, prabangaus šilko ir išsiuvinėto audeklo. Geriausi miltai, medus ir aliejus buvo tavo maistas. Tu tapai nepaprastai graži, - tinkama būti karaliene. 14Tavo vardas išgarsėjo tarp tautų dėl tavojo grožio, nes jis buvo tobulas mano spindesiu, kurį tau suteikiau, - tai Viešpaties DIEVO žodis.

15Bet tu, pasitikėdama savo grožiu, elgeisi su savo vardu kaip kekšė ir dosniai dalijai kekšystės paslaugas kiekvienam praeiviui - kekšystės paslaugas jam tu skyrei! 16Tu paėmei kai ką iš savo drabužių, pasidarei sau spalvingas alkvietes ir jose elgeisi kaip kekšė, - taip nėra niekad buvę ir niekad nebus! 17Tu paėmei ir savo gražiuosius manojo aukso bei sidabro puošmenis, kuriuos tau buvau davęs, pasidarei sau vyriškus atvaizdus ir kekšavai su jais. 18Tu paėmei savo išsiuvinėtuosius drabužius, kad juos apklotumei, ir dėjai prieš juos mano aliejų ir smilkalus. 19Taip pat ir maistą, kurį tau daviau, - rinktinius miltus, medų ir aliejų, kuriais tave maitinau, - tu dėjai prieš juos kaip malonų kvapą. Taigi taip buvo! - Tai Viešpaties DIEVO žodis! - 20Tu paėmei savo sūnus ir dukteris, kuriuos man pagimdei, ir juos paaukojai aniems suryti. Lyg maža būtų tavosios kekšystės paslaugų, 21tu skerdei mano vaikus ir davei jiems kaip auką! 22Darydama visus savo bjauriuosius nusikaltimus ir kekšystės paslaugas, neatsiminei savo jaunystės dienų, kai buvai visiškai nuoga, spurdanti savo kraujuose.

23Po visų savo nedorų darbų, - vargas, vargas tau! - tai Viešpaties DIEVO žodis, - 24stateisi sau pakylą ir įsitaisei alkvietę kiekvienoje aikštėje. 25Ant kiekvienos kryžkelės statei savo aukštumų vietą ir kekšės elgesiu niekinai savo grožį, išsižergdama kiekvienam praeiviui. Įsismaginusi su savo kekšyste, 26tu buvai kekšė egiptiečiams, savo gašliems kaimynams, ir didinai savo kekšystę, kad mane įpykintum. 27Todėl pakėliau savo ranką prieš tave ir sumažinau tau davinius, palikau tave priešų valiai - Filistijos dukterims, kurios gėdijosi tavo palaido kelio. 28Tu elgeisi kaip kekšė su asirais, nes buvai nepasotinama, - elgeisi kaip kekšė su jais, bet likai nepasotinta. 29Varei savo kekšystę su Kaldėja, pirklių kraštu, bet ir tuo nepasisotinai.

30Kokia ligota yra tavoji širdis! - Tai Viešpaties DIEVO žodis. - Darei visus šituos dalykus kaip įžūli kekšė, 31statydama sau pakylą ir įsitaisydama alkvietę kiekvienoje aikštėje! Tačiau nebuvai kaip kitos kekšės, nes niekinai užmokestį. 32O svetimaujanti žmona, ištekėjusi už savo vyro, tu atsiduodi svetimiems! 33Visoms kekšėms duodama dovana, bet tu pati davei dovanas visiems savo meilužiams, kad papirktum juos ateiti iš visur pas tave kekšystėms. 34Tu kekšavai kitaip negu kitos moterys savo kekšystėmis: niekas nelakstė tau iš paskos, kad būtum kekše. Kadangi tu pati mokėjai kekšės užmokestį, užuot jį gavusi, kaipgi tu skyreisi nuo jų!"

35O dabar, kekše, klausykis VIEŠPATIES žodžio! 36Taip kalbėjo VIEŠPATS: "Dėl tavo aistros, kurią išliejai, ir tavo gėdos, kurią atidengei kekšaudama su meilužiais, dėl visų tavo bjauriųjų stabų ir dėl tavųjų vaikų kraujo, kurį jiems davei, - 37dėl to, tikėk manimi, surinksiu visus tavo meilužius, kuriuos tu norėjai patenkinti, - visus, kuriuos mylėjai, ir taip pat visus, kurių nekentei, - surinksiu juos iš visų pašalių prieš tave ir atidengsiu jiems tavo gėdą taip, kad jie pamatytų visą tavo kekšystę. 38Teisiu tave, kaip teisiamos svetimavusios ir kraują išliejusios moterys, išpilsiu ant tavęs kruviną įniršį ir pavydą. 39Atiduosiu tave į jų rankas. Jie išardys tavo pakylą ir nugriaus tavo alkvietes, nuvilks nuo tavęs drabužius, atims tavo gražiuosius puošmenis ir paliks tave visiškai nuogą. 40Tada jie atves tau minią, kad muštų tave akmenimis ir kapotų savo kalavijais. 41Jie degins tavo namus ugnimi ir įvykdys tau teismą žiūrint daugeliui moterų. Taip parysiu galą tavo kekšystei, ir tu nebemokėsi daugiau kekšės užmokesčio. 42Taip išliesiu savo įniršį, ir nusigręš nuo tavęs mano pavydas, - tada aš nurimsiu ir daugiau nebepyksiu. 43Kadangi tu neatsiminei savo jaunystės dienų ir įerzinai mane visais šitais dalykais, todėl štai aš ir uždėjau tavo darbus tau ant galvos, - tai Viešpaties DIEVO žodis. Argi tu nesielgei kaip ištvirkėlė, darydama visus savo bjauriuosius nusikaltimus?

44Tikėk manimi, patarlių mėgėjai kandžiai sakys apie tave šią patarlę: 'Kokia motina, tokia ir duktė'. 45Tu esi tikra savo motinos duktė', kuri pametė savo vyrą ir savo vaikus, tu esi sesuo savo seserų, palikusių savus vyrus ir savus vaikus. Jūsų motina buvo hetitė, o jūsų tėvas amorietis! 46Tavo vyresnioji sesuo yra Samarija, gyvenusi su savo dukterimis į šiaurę nuo tavęs, ir tavo jaunesnioji sesuo, gyvenusi į pietus nuo tavęs, yra Sodoma ir jos dukterys. 47Tu ne tik ėjai jų keliais ir elgeisi pagal jų bjaurastis, bet ir kaipmat tapai labiau ištvirkusi negu jos visuose savo keliuose. 48Kaip aš gyvas, - tai Viešpaties DIEVO žodis, - tavo sesuo Sodoma ir jos dukterys nedarė taip, kaip tu ir tavosios dukterys kad darė. 49Išties, tavo sesers Sodomos kaltė buvo įžūlus išdidumas! Ji ir jos dukterys turėjo duonos perteklių ir lengvą gyvenimą, bet neištiesė rankos vargšui ir beturčiui. 50Būdamos išpuikėlės, jos darė mano akyse bjaurius nusikaltimus, todėl jas ir pašalinau, kaip tu matei. 51Samarija nepadarė nė pusės tavo nuodėmių! Tu padarei daugiau bjaurių nusikaltimų, negu jos, - tavo seserys atrodo teisios šalia visų bjaurasčių, kurias tu padarei. 52Tad kęsk savo gėdą, nes per ją pateisinai savo seseris, - dėl tavo nuodėmių, per kurias bjauriau elgeisi už seseris, jos atrodo teisesnės, negu tu! Tat rausk ir kęsk savo gėdą, nes šalia tavęs tavo seserys atrodo teisios!

53Sugrąžinsiu jų tremtinius - Sodomos bei jos dukterų tremtinius, Samarijos bei jos dukterų tremtinius ir tavuosius tremtinius drauge su jų tremtiniais, 54kad kęstumei savo gėdą, raustumei dėl viso, ką esi padariusi, ir būtum jiems paguoda. 55Kai tavo seserys - Sodoma bei jos dukterys atgaus savo senąją gerovę ir Samarija bei jos dukterys sugrįš į savo senąją gerovę, tuomet tu bei tavo dukterys irgi sugrįšite į savo senąją gerovę. 56Argi nebuvo tavo sesuo Sodoma priežodis tavo burnoje tavo įžūlaus išpuikimo dieną, 57kolei dar nebuvo žinomas tavasis nedorumas? Dabar esi pajuoka visoms Aramo bei jo kaimynų dukterims. Ir Filistijos dukterims, kurios žiūri su panieka į tave iš visų pusių. 58Tu turi kęsti bausmę už savo ištvirkavimą ir bjauriuosius nusikaltimus, - tai VIEŠPATIES žodis".

Amžinoji Sandora59Tikrai, taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: "Pasielgsiu su tavimi, kaip tu pasielgei, paniekindama priesaiką ir sulaužydama sandorą. 60Tačiau aš atsiminsiu sandorą su tavimi tavo jaunystės dienomis ir sudarysiu su tavimi amžiną sandorą. 61Ir tu atsiminsi savo kelius ir būsi sugėdinta, kai priimsi savo seseris, - ir vyresnes už tave, ir jaunesnes už tave, - nes duosiu jas tau kaip dukras, nors tai ne dėl tavo sandoros. 62Sudarysiu su tavimi savo sandorą, ir žinosi, jog aš esu VIEŠPATS, 63kad atsimintum ir susigėstum, ir kai atleisiu visa, niekad daugiau nebeatvertum burnos savo gėdai", - tai Viešpaties DIEVO žodis.

17Palyginimas apie du arus 1VIEŠPATIES žodis atėjo man: 2"Marusis, užmink mįslę ir papasakok palyginimą Izraelio namams. 3Sakyk: 'Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS.

Didis erelis,
plačiasparnis, lenktasnapis,
raibas, vešliom plunksnom,
atskrido į Libaną.
Jis glėbė kedro viršūnę,
4 nulaužė patį aukščiausią jos ūglį, -
perkėlė jį į prekybos kraštą,
padėjo pirklių mieste.
5 Tada paėmė iš to krašto sėklos
ir pasėjo ją į daigyną.
Lyg augalą prie gausių vandenų,
tarsi uosį jį pasodino.
6 Jis augo ir išaugo vynmedžiu,
bet besidriekiančiu ir žemaūgiu,
jo šakos tįso {aro} link
ir šaknys ėjo giliai į žemę.
Taip tad jis išaugo vynmedžiu, -
augino ūglius, skleidė pumpurus.

7 Bet buvo ir kitas didis erelis,
plačiasparnis ir vešliom plunksnom apaugęs.
Tikėk manimi! Šis vynmedis pakreipė
savo šaknis prie jo
ir skleidė šakas jo linkui,
kad jis laistytų jį.
Iš lysvės, kurioje kerojo,
8 jis buvo persodintas į gerą dirvą
prie gausių vandenų,
kad klėstų šakas, neštų vaisių
ir išaugtų puikus vynmedis'.

9 Sakyk: 'Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS.
Argi jam pasiseks?
Nejau anas erelis neišraus jo šaknų,
nenuskins jo vaisių,
nenudžiovins jo drauge su visais lapais,
kuriuos buvo išskleidęs?
Juk nereikės stipraus peties
nei galingos kariuomenės,
kad jį išrautų iš šaknų.
10 Štai jis persodintas,
bet argi jis vešės?
Kai nusmelks jį rytų vėjas,
argi nenudžius visai, -
argi nenudžius lysvėje, kurioje išaugo?'"

11 Man atėjo VIEŠPATIES žodis: 12"Sakyk maištingiesiems namams: 'Argi nežinote, ką šitie dalykai reiškia?' Sakyk: 'Štai atėjo į Jeruzalę Babilono karalius, paėmė jos karalių drauge su jo didžiūnais ir išsivedė į Babiloną. 13Jis paėmė vyrą iš karališkųjų palikuonių ir, susaistydamas jį priesaika, sudarė su juo sandorą. O krašto diduomenę jis buvo paėmęs, 14kad karalystė būtų nežymi ir kukli, kad laikytųsi jo sandoros ir tokia išliktų. 15Bet šitas pakėlė prieš jį maištą, pasiųsdamas į Egiptą savo pasiuntinius, kad duotų jam arklių ir daug kariuomenės. Argi jam pasiseks? Nejau galima ištrūkti darant tokius dalykus? Nejaugi galima sulaužyti sandorą ir išlikti?

16Kaip aš gyvas, - tai Viešpaties DIEVO žodis, - toje vietoje, kur gyvena jį karaliumi vainikavęs karalius, kurio priesaiką jis paniekino ir sandorą sulaužė, ten, Babilone, jis turės mirti. 17Kai daugelio žmonių pražūčiai bus pilami pylimai ir statomi apgulos bokštai, faraonas jam kare nepadės nei savo galinga jėga, nei pulkų daugybe. 18Dėl to, kad jis paniekino priesaiką ir sulaužė sandorą, - padarė visus šiuos dalykus, nors buvo davęs savo ranką, - jis neištrūks!

19Todėl, - taip kalbėjo Viešpats DIEVAS, - kaip aš gyvas, aš tikrai krausiu jam ant galvos savo priesaiką, kurią jis paniekino, ir mano sandorą, kurią jis sulaužė! 20Mesiu ant jo savo pinkles, ir jis bus pagautas mano spąstais, - nuvesiu jį į Babiloną ir ten jį teisiu už išdavystę, kurią jis padarė man. 21Visi jo rinktiniai kareiviai kris nuo kalavijo, o išlikusieji gyvi bus išblaškyti į visus vėjus. Jūs žinosite, kad aš, VIEŠPATS, kalbėjau'".

22 Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS:
"Aš pats paimsiu ūglį
nuo aukštojo kedro viršūnės,
pats jį įdiegsiu.
Nulaušiu patį trapųjį
nuo jo aukščiausių ūglių.
Aš pats persodinsiu jį
į aukštą didingą kalną.
23 Aukštajame Izraelio kalne jį pasodinsiu,
kad sukrautų pumpurus, neštų vaisių
ir taptų puikiu kedru.
Po juo apsigyvens visokie paukščiai,
jo šakų ūksmėje kraus lizdus visokie sparnuočiai.
24 Visi krašto medžiai žinos,
kad aš esu VIEŠPATS.
Aš pažeminu aukštą medį
ir paaukštinu žemą;
nudžiovinu žaliuojantį
ir padarau, kad nudžiūvęs imtų žydėti.
Kaip aš, VIEŠPATS, kalbėjau,
taip ir padarysiu!"

18Asmeniška atsakomybė 1VIEŠPATIES žodis atėjo man: 2"Ką jūs manote, kartodami šitą patarlę apie Izraelio žemę: 'Tėvai valgė rūgščių vynuogių, o vaikams atšipo dantys'? 3Kaip aš gyvas, - tai Viešpaties DIEVO žodis, - šita patarlė nebebus daugiau kartojama Izraelyje. 4Tikėk manimi! Visi žmonės yra mano, - kaip tėvo gyvybė, lygiai taip ir sūnaus gyvybė man priklauso. Mirs tik žmogus, kuris nusideda.

5Jei žmogus yra teisus ir elgiasi teisingai ir teisiai, - 6jei jis alkuose nevalgo, savo akių į Izraelio namų stabus nekelia, neišniekina savo artimo žmonos, nesiartina prie moters per jos mėnesines; 7jei jis nė vieno neskriaudžia, skolininkui grąžina jo užstatą, nieko prievarta neatima, duona su alkanu dalijasi, nuogą drabužiu dengia; 8jei jis už palūkanas neskolina ir nelupikauja, nuo neteisybės savo ranką sulaiko, teisingą nuosprendį daro žmonėms susiginčijus; 9jei jis gyvena pagal mano įstatus ir, ištikimai elgdamasis, vykdo mano nuosprendžius, - toks žmogus yra teisus. Jis tikrai bus gyvas, - tai Viešpaties DIEVO žodis.

10Jei jis susilauktų sūnaus - mušeikos ir galvažudžio, - 11darančio bet kurį iš tų dalykų, nors jo tėvas nedaro nė vieno iš jų, - tokio, kuris valgytų alkuose, išniekintų savo artimo žmoną, 12skriaustų vargšą ir beturtį, plėšikautų, negrąžintų užstato skolininkui, savo akis keltų į stabus, darytų bjaurastį, 13skolintų už palūkanas ir lupikautų, - nejaugi jis liks gyvas? Jis negyvens! Jis padarė visus tuos bjaurius nusikaltimus, - jis tikrai mirs, jo kraujas kris ant jo paties.

14Štai! Jei tas žmogus susilauktų sūnaus, kuris, pamatęs visas savo tėvo padarytas nuodėmes, apsigalvoja ir nesielgia taip kaip jis, - 15nevalgo alkuose ir savo akių nekelia į Izraelio namų stabus, neišniekina savo artimo žmonos, 16nė vieno neskriaudžia, nereikalauja užstato, nepasiima nieko prievarta, dalijasi savo duona su alkanu, pridengia drabužiu nuogą, 17sulaiko savo ranką nuo skriaudos vargšui, neima palūkanų ir nelupikauja, laikosi mano nuostatų ir gyvena pagal mano įstatus, - jis nemirs dėl savo tėvo kaltės. Jis tikrai bus gyvas. 18Kadangi jo tėvas smurtaudamas skriaudė savo brolį ir darė pikta savo tautiečiams, tikėk manimi, jis mirs dėl savo kaltės.

19Jūs klausiate: 'Kodėl sūnus neturėtų kentėti dėl tėvo kaltės?' Todėl, kad sūnus darė, kas yra teisinga ir teisu, - visų mano įstatų laikėsi, - todėl jis tikrai bus gyvas! 20Žmogus, kuris nusideda, turi mirti. Vaikas nekentės už tėvo kaltę nei tėvas nekentės už vaiko kaltę. Teisiojo teisumas bus jam įskaitytas, ir nedorėlio nedorumas bus jam įskaitytas.

21Bet jei nedorėlis atgailauja už visas savo nuodėmes, kurias buvo padaręs, laikosi mano įstatų ir daro, kas teisinga ir teisu, jis tikrai bus gyvas - nemirs. 22Nė vienas jo nusikaltimų, kuriuos jis buvo padaręs, nebus atsimintas, - jis bus gyvas dėl savo teisumo darbų. 23Argi aš trokštu nedorėlio mirties, - tai Viešpaties DIEVO žodis, - o ne kad jis grįžtų iš savo nedoro kelio ir gyventų?

24Bet kai teisusis nusigręžia nuo teisumo ir daro pikta, sekdamas nedorėlio bjaurystėmis, kurias nedorėlis daro, nejaugi jis bus gyvas? Nė vienas jo teisumo darbų, kuriuos jis buvo padaręs, nebus atsimintas dėl jo neištikimybės, kuria jis nusikalto, ir dėl nuodėmės, kuria nusidėjo, - dėl jų mirs.

25Jūs sakote: 'Viešpaties kelias neteisus!' Gerai įsiklausykite, Izraelio namai: 'Nejau mano kelias neteisus? Argi nėra jūsų keliai neteisūs?' 26Kai teisus žmogus nusigręžia nuo teisumo, elgiasi neteisingai, - jis dėl to mirs. Jis mirs dėl savo neteisingumo. 27Ir kai nedorėlis nusigręžia nuo savo nedorumo, daro, kas yra teisinga ir teisu, - jis išgelbės savo gyvybę. 28Dėl to, kad susiprato ir nusigręžė nuo visų nusikaltimų, kuriuos buvo padaręs, tikrai jis bus gyvas, - jis nemirs. 29Tačiau Izraelio namai sako: 'Viešpaties kelias neteisus!' Argi nėra mano keliai teisūs, o Izraelio namai? Argi nėra jūsų keliai neteisūs?

30Todėl aš teisiu jus kiekvieną pagal jo kelią, Izraelio namai, - tai Viešpaties DIEVO žodis. Grįžkite ir gręžkitės nuo savo nusikaltimų, - tenebūna jie daugiau jums proga parpulti. 31Meskite nuo savęs visus nusikaltimus, kuriais nusikaltote, kurkite sau naują širdį ir naują dvasią. Kodėl gi norite mirti, Izraelio namai? 32Aš netrokštu nė vieno mirties, - tai Viešpaties DIEVO žodis. Grįžkite ir būkite gyvi!"

19Izraelio karalių apraudojimas 1O tu pradėk raudą apie Izraelio vadus 2ir sakyk: kas per liūtė buvo tavo motina tarp liūtų!

Tarp jaunų liūtų ji ilsėjosi,
augindama savo liūtukus.
3 Ji išaugino vieną iš savo liūtukų, -
jaunu liūtu jis tapo.
Išmoko pasigauti grobį,
rijo žmones.
4 Apie jį išgirdo tautos, -
jų duobėje buvo pagautas.
Jos nutempė jį apkaustytą grandinėmis
į Egipto kraštą.
5 Pajutusi, kad ji bejėgė
ir nebėra vilties išgelbėti,
liūtė paėmė kitą iš savo liūtukų,
jaunu liūtu jį padarė.
6 Jis sėlino vogčiomis tarp liūtų, -
jaunu liūtu tapo.
Išmoko pasigauti grobį,
rijo žmones.
7 Griovė jų tvirtoves,
niokojo jų miestus.
Kraštą ir visus gyventojus
apėmė siaubas nuo jo baisaus riaumojimo.
8 Susibūrė prieš jį tautos
iš visų šalių aplinkui,
užmetė ant jo savo kilpas, -
jų duobėje buvo pagautas.
9 Jos uždarė jį į narvą apkaustytą grandinėmis,
nugabeno pas Babilono karalių
ir įkalino tvirtovėje,
kad jo balsas nebeaidėtų
Izraelio kalnuose.

10 Tavo motina buvo kaip vynmedis vynuogyne,
pasodintas prie vandens,
vaisingas ir šakotas nuo vandenų gausos.
11 Jo tvirtasis kamienas tapo
valdovo skeptru;
jis iškilo aukštai tarp storų šakų, -
iš toli matomas dėl savo šakoto aukštumo.
12 Bet jis buvo išrautas su įniršiu
ir numestas ant žemės:
rytys jį nudžiovino,
jo vaisius buvo nuskintas,
o jo tvirtasis kamienas išdžiūvo,
ugnis jį surijo.
13 Nūnai jis yra persodintas į dykumą,
sausą ir išdegintą kraštą.
14 Ugnis išėjo iš jo kamieno,
surijo šakas ir vaisių.
Jis nebeturi jokio kamieno,
jokio valdovo skeptro.

Tai yra rauda ir rauda turi likti.

20Izraelis nesiliauja maištauti 1Septintųjų metų penktojo mėnesio dešimtą dieną keletas Izraelio seniūnų atėjo pasiklausti VIEŠPATIES. Jie susėdo prieš mane. 2VIEŠPATIES žodis atėjo man: 3"Marusis, kalbėk Izraelio seniūnams ir pasakyk jiems: 'Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS. Ar jūs ateinate manęs pasiklausti? Kaip aš gyvas, jums neatsakysiu, - tai Viešpaties DIEVO žodis'. 4Ar patrauksi juos į teismą, marusis, ar patrauksi juos į teismą? Parodyk jiems jų protėvių bjauriuosius darbus! 5Pasakyk jiems: taip kalbėjo Viešpats DIEVAS. Tą dieną, kai išrinkau Izraelį, iškilmingai prisiekiau Jokūbo namų palikuonims, - apsireikšdamas jiems Egipto žemėje, - prisiekiau jiems, sakydamas: 'Aš, VIEŠPATS, esu jūsų Dievas'. 6Tą dieną jiems iškilmingai prisiekiau, kad juos išvesiu iš Egipto žemės į kraštą, kurį jiems buvau paruošęs, kraštą, tekantį pienu ir medumi, puikiausią iš visų kraštų. 7Taip pat sakiau jiems: 'Meskite šalin bjauriuosius daiktus, kuriais gėrisi jūsų akys, ir nesusiterškite Egipto stabais, - aš, VIEŠPATS, esu jūsų Dievas!' 8Bet jie kėlė maištą prieš mane ir nenorėjo manęs klausyti, - nė vienas nemetė šalin bjauriųjų daiktų, kuriais gėrėjosi jų akys, nei atsisakė Egipto stabų.

Tuomet maniau išlieti savo įniršį ant jų, paleisti savo pyktį ant jų pačiame Egipte. 9Tačiau pasielgiau kitaip dėl savo vardo, kad jis nebūtų išniekintas akyse tautų, tarp kurių jie gyveno, nes tarp jų jiems apsireiškiau, kad juos išvesiu iš Egipto žemės. 10Taigi išvedžiau juos iš Egipto žemės ir nuvedžiau į dykumą. 11Daviau jiems savo įstatus ir paskelbiau jiems savo įsakus, kurių žmogus turi laikytis, kad per juos gyventų. 12Be to, daviau jiems savo šabus kaip mano ženklą, kad žinotų, jog aš, VIEŠPATS, juos pašventinu. 13Bet Izraelio namai kėlė maištą prieš mane dykumoje, - jie nesilaikė mano įstatų, atmetė mano įsakus, kurių žmogus turi laikytis, kad per juos gyventų, ir labai išniekino mano šabus.

Tuomet ketinau išlieti savo įniršį ant jų dykumoje, kad padaryčiau jiems galą. 14Tačiau pasielgiau kitaip dėl savo vardo, kad jis nebūtų išniekintas akyse tautų, kurioms matant buvau juos išvedęs. 15Maža to, iškilmingai prisiekiau jiems dykumoje, kad neįvesiu jų į kraštą, kurį buvau jiems davęs, - kraštą, tekantį pienu ir medumi, puikiausią iš visų kraštų, 16kadangi jie atmetė mano įsakus, nesilaikė mano įstatų ir išniekino mano šabus, nes jų širdis ėjo paskui savo stabus. 17Tačiau manoji akis buvo jiems gailestinga, jų nesunaikinau, - galo jiems dykumoje nepadariau.

18O jų vaikams dykumoje sakiau: 'Nesekite savo tėvų įstatais, nesilaikykite jų įsakų ir nesusitepkite jų stabais'. 19Aš, VIEŠPATS, esu jūsų Dievas: sekite mano įstatais, uoliai laikykitės mano įsakų 20ir švęskite mano šabus, idant jie būtų ženklas man ir jums, kad žinotumėte, jog aš, VIEŠPATS, esu jūsų Dievas. 21Bet vaikai kėlė maištą prieš mane, - jie nesekė mano įstatais, nesilaikė rūpestingai mano įsakų, kurių žmogus turi laikytis, kad per juos gyventų, ir labai išniekino mano šabus.

Tuomet ketinau išlieti savo įniršį ant jų, užleisti savo pyktį ant jų dykumoje. 22Tačiau sulaikiau savo ranką ir pasielgiau kitaip dėl savo vardo, kad jis nebūtų išniekintas akyse tautų, kurioms matant buvau juos išvedęs. 23Be to, dykumoje jiems prisiekiau iškilmingai, kad išblaškysiu juos tarp tautų ir išmėtysiu po jų kraštus, 24nes mano įsakų nevykdė, mano įstatus atmetė, mano šabus išniekino ir jų akys ilgėjosi savo protėvių stabų. 25Be to, daviau jiems ir įstatų, kurie nebuvo geri, ir įsakų, kuriais jie negalėjo būti gyvi. 26Juos sutepiau jų pačių dovanomis, - visų jų pirmagimių aukojimu, - idant taip juos sukrėsčiau, kad žinotų, jog aš esu VIEŠPATS.

27Todėl, marusis, kalbėk Izraelio namams ir sakyk jiems: 'Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS. Jūsų tėvai pasityčiojo iš manęs dar ir tuo, kad elgėsi neištikimai. 28Kai atvedžiau juos į kraštą, kurį jiems duoti buvau iškilmingai prisiekęs, jie kur tik matė aukštą kalvą ar lapuotą medį, ten pjovė savo aukas, ten aukojo savo atnašas, kurios kėlė man pyktį; iš tenai siuntė savo malonius kvapus, tenai liejo savo liejamąsias aukas'. 29{Aš klausiau jų: 'Kas yra ta alkvietė, į kurią jūs skubate? Taip iki šiai dienai ji ir buvo praminta Bama - aukštumų vieta'.} 30Todėl sakyk Izraelio namams: 'Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS. Argi jūs ištvirkausite, eidami tėvų keliais, ir lakstysite paskui jų stabus?' 31Atnašaudami savo dovanas ir atiduodami savo vaikus per ugnį, jūs ištvirkaujate su savo stabais iki šiai dienai. Nejau aš turėčiau duoti atsakymą jums, Izraelio namai? Kaip aš gyvas, - tai Viešpaties DIEVO žodis, - jums aš atsakymo neduosiu.

32Niekad neįvyks, kas ateina jums į mintį, kai sakote: 'Būsime kaip tautos, kaip kitų kraštų gentys, garbindami medį ir akmenį'".

Dievas atkurs Izraelį33"Kaip aš gyvas, - tai Viešpaties DIEVO žodis, - galinga ranka, ištiesta dešine ir išliedamas įniršį valdysiu jus kaip karalius! 34 Galinga ranka, ištiesta dešine ir išlietu įniršiu išvesiu jus iš tautų ir surinksiu jus iš kraštų, po kuriuos buvote išblaškyti. 35 Nuvesiu jus į tautų dykumą ir tenai teisiu jus akis į akį. 36Kaip teisiau jūsų protėvius Egipto žemės dykumoje, taip teisiu jus, - tai Viešpaties DIEVO žodis. 37Pravesiu jus po savo lazda ir įvesiu jus į sandoros ryšius. 38Atskirsiu nuo jūsų tuos, kurie kelia maištą ir nusikalsta man, - juos išvesiu iš krašto, kuriame gyvena kaip svetimšaliai, bet į Izraelio žemę jie neįeis. Tada jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS".

39O jums, Izraelio namai, taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: "Eikite tarnauti savo stabams, kiekvienas iš jūsų dabar ir ateityje, jei manęs neklausote! Bet mano šventojo vardo jūs daugiau nebeteršite savo atnašomis ir stabais!

40Nes mano šventajame kalne, ant aukštojo Izraelio kalno, - tai Viešpaties DIEVO žodis, - tenai visi Izraelio namai, jie visi man krašte tarnaus, - tenai priimsiu jus, tenai lauksiu iš jūsų atnašų ir rinktinių jūsų dovanų su visu, ką man skirsite. 41Kaip malonų kvapą jus priimsiu, kai išlaisvinsiu jus iš tautų ir surinksiu jus iš kraštų, po kuriuos buvote išblaškyti, ir parodysiu savo šventumą per jus tautoms. 42Jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS, kai parvesiu jus į Izraelio žemę, į kraštą, kurį iškilmingai prisiekiau duoti jūsų protėviams. 43Tenai jūs atsiminsite savo kelius ir visus savo darbus, kuriais save pačius suteršėte, ir bjaurėsitės savimi dėl visų nedorų darbų, kuriuos esate padarę. 44Ir žinosite, kad aš esu VIEŠPATS, kai elgiuosi su jumis dėl savo vardo, o ne pagal jūsų nedorus kelius ar bjaurastis, Izraelio namai, - tai Viešpaties DIEVO žodis".

21Pranašavimas Negebui 1VIEŠPATIES žodis atėjo man: 2 "Marusis, pasisuk veidu į pietus, skelbk pietų šaliai ir pranašauk miškų kraštui Negebe. 3Sakyk Negebo miškui: 'Išgirsk VIEŠPATIES žodį! Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: tikėk manimi, užkursiu tavyje ugnį, kuri sudegins visus tavo medžius - žaliuojančius ir nudžiūvusius. Juos deginanti liepsna nebus užgesinta, bus nusvilinti visų veidai nuo pietų ligi šiaurės. 4Visi marieji pamatys, kad aš, VIEŠPATS, ją užkūriau, ir ji nebus užgesinta'". 5Tuomet ištariau: "Ai, Viešpatie DIEVE! Jie sako apie mane: 'Argi jis nėra tas, kuris kalba tik mįslėmis?'"

Viešpaties kalavijas6VIEŠPATIES žodis atėjo man: 7"Marusis, pasisuk veidu į Jeruzalę, skelbk šventosioms vietoms ir pranašauk Izraelio žemei. 8Sakyk Izraelio žemei: 'Taip kalbėjo VIEŠPATS! Tikėk manimi, ateinu prieš tave! Ištrauksiu kalaviją iš makšties ir sunaikinsiu tavyje teisiuosius drauge su nedorėliais. 9Kadangi sunaikinsiu tavyje teisiuosius drauge su nedorėliais, todėl mano kalavijas išeis iš savo makšties prieš visus mariuosius nuo pietų lig šiaurės. 10Visi marieji žinos, kad aš, VIEŠPATS, ištraukiau savo kalaviją iš makšties. Nebus jis daugiau į makštį sugrąžintas! 11Todėl tu, marusis, vaitok! Vaitok jų akivaizdoje, lyg širdis tau plyštų iš sielvarto. 12Kai jie klaus tavęs: 'Dėl ko tu vaitoji?' - atsakysi: 'Dėl žinios, kuri ateina! Apmirs visų širdys, nusvirs visų rankos, alps visų dvasia ir pažliugs vandeniu visų keliai. Tikėk manimi, ji ateina ir ji išsipildys', - tai Viešpaties DIEVO žodis".

13VIEŠPATIES žodis atėjo man: 14"Marusis, pranašauk ir sakyk: 'Taip kalbėjo Viešpats! Sakyk:

Kalavijas! Kalavijas
pagaląstas ir nušveistas.
15 Pagaląstas skerdynėms,
nušveistas, kad blizgėtų it žaibas!
Kaip galime džiaugtis?
Paniekinai lazdą ir bet kokią rykštę!
16 Kalavijas duotas, kad būtų nušveistas
ir paimtas į ranką, -
kalavijas pagaląstas,
kalavijas nušveistas,
kad būtų įduotas į žudiko ranką.
17 Verk ir aimanuok, marusis,
nes jis skirtas mano tautai,
visiems Izraelio vadams.
Jie bus numesti kalavijui
drauge su mano tauta.
Todėl plok sau per šlaunį,
18 nes kalavijas jau išbandytas.
Kodėl neturėtų taip įvykti -
tai Viešpaties DIEVO žodis, -
jei tu paniekinai lazdą?

19 O tu, marusis, pranašauk
ir plok rankomis.
Tekerta kalavijas dusyk, trissyk, -
tas kalavijas žudymui.
Didelių žudynių kalavijas juos puola,
20 todėl nustoja drąsos širdis,
ir daugelis krinta.
Prie visų jų vartų paskyriau
kalaviją žudynėms.
Ai! Jis padarytas, kad žaibuotų,
nušveistas, kad skerstų.
21 Kirsk į dešinę! Tvok į kairę!
Kur tik nukreipti tavo ašmenys.
22 Ir aš plosiu rankomis,
patenkinsiu savo įniršį, -
aš, VIEŠPATS, kalbėjau'".

23VIEŠPATIES žodis atėjo man: 24"Marusis, nužymėk du kelius Babilono karaliaus kalavijui ateiti. Abudu keliai turi išeiti iš to paties krašto. Pastatyk kelrodį toje vietoje, kur keliai šakojasi į {du} miestus. 25Nužymėk kelią kalavijui eiti į amoniečių Rabą ar į Judą ir įtvirtintąją Jeruzalę. 26 Juk Babilono karalius stovi kryžkelėje, dviejų kelių pradžioje, burdamas - purto strėles, teiraujasi šeimos stabų, apžiūri kepenis. 27Jo dešinėje pasirodo būrimo strėlė prieš Jeruzalę, kad statytų mūrdaužius, duotų įsakymą žudyti, riktelėtų mūšio šūkį, stumtų mūrdaužius prie vartų, piltų pylimus, statytų apgulos bokštus. 28Jeruzalės žmonių akimis tai atrodo tik tuščias būrimas, tačiau juos saisto priesaikos, kurias jie buvo davę, ir rankon paimta būrimo strėlė jiems primena jų kaltę, už kurią jie bus paimti į nelaisvę". 29Todėl taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: "Kadangi jūs prisiminėte savo kaltę, - jūsų nusikaltimai taip aiškūs, jog parodo, kad visais jūsų darbais reiškiasi jūsų nuodėmės, - kadangi jūs prisiminėte, jūs būsite paimti į nelaisvę".

30 - Ir tau, niekšiškasis ir nedorasis Izraelio vade, -
atėjo tavo diena,
galutinės bausmės metas, -
31 taip kalbėjo Viešpats DIEVAS:
"Nusiimk turbaną,
nukelk nuo galvos karūną!
Niekas neliks kaip yra:
kas žema, bus išaukštinta,
kas aukšta, bus nužeminta!
32 Griuvėsiai, griuvėsiai!
Taip! Paversiu miestą griuvėsiais!
Bet tai neįvyks,
kol neateis tas, kurį išrinkau nubausti miesto, -
jam jį atiduosiu".

Amonui 33"Tu, marusis, pranašauk ir sakyk: 'Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS apie amoniečius ir apie jų užgaules. Sakyk:

- O kalavijau, o kalavijau!
Ištrauktas iš makšties skerdynėms,
nušveistas, kad naikintum,
blizgėtum kaip žaibas!
34 Skelbdami apie tave tuščius regėjimus,
burdami apie tave melus,
jie deda tave ant kaklų niekšams ir nedorėliams,
nes jiems atėjo diena,
galutinės bausmės metas.
35 Kišk jį atgal į makštį!
Vietoje, kur buvai sukurtas,
tavo kilmės krašte, tave teisiu.
36 Išliesiu savo įniršį ant tavęs,
savo pykčio ugnimi papūsiu į tave.
Atiduosiu tave į rankas nuožmiems žmonėms,
įgudusiems niokoti.
37 Būsi degalas ugniai,
tavo kraują žemė sugers.
Tavęs niekas nebeatsimins,
nes aš, VIEŠPATS, kalbėjau'".

22Jeruzalės nusikaltimai 1VIEŠPATIES žodis atėjo man: 2"Marusis, ar teisi, - ar esi pasiruošęs teisti kruvinąjį miestą? Parodyk jam visus jo bjauriuosius darbus! 3Sakyk: 'Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS! Mieste, kurs išlieji savo viduje kraują, kad paskubintum savo metą, kurs dirbi sau stabus, kad taptumei nešvarus! 4Esi kaltas dėl kraujo, kurį savo viduje išliejai, pasidarei nešvarus per stabus, kurių prisidirbai. Tu priartinai savo dieną, pasiekei savo metą. Todėl padariau tave tautų panieka ir visiems kraštams pajuoka. 5Artimieji ir tolimieji kraštai tyčiosis iš tavęs dėl gėdingo vardo ir didelio sąmyšio.

6Štai! Kiekvienas Izraelio vadas, kiek kuris galios turėjo, tavyje liejo kraują. 7Tavyje tėvas ir motina niekinami, ateivis, gyvenantis tavo viduje, apiplėšiamas, našlaitis ir našlė skriaudžiami. 8Kas man šventa, sutrypei, mano šabus išniekinai. 9Tavyje yra tokių, kurie šmeižia, kad išlietų kraują; tavyje yra tokių, kurie puotauja alkvietėse; tavo viduje yra tokių, kurie palaidai gyvena. 10Tavo vyrai atidengia tėvų gėdą; tavo vyrai išniekina moteris jų mėnesinio netyrumo metu. 11Vienas apsibjaurina su artimo žmona, kitas palaidai išniekina savo marčią, o dar kitas išniekina tavyje savo seserį - savo tėvo dukterį. 12Tavyje imami kyšiai, kad būtų išlietas kraujas. Tu imi ir išankstinį, ir priaugusį nuošimtį, pelnaisi skriausdamas artimą, ir mane pamiršai, - tai Viešpaties DIEVO žodis.

13Štai! Trenksiu kumščiu už tavo neteisėtai įsigytą naudą ir už tavyje išlietą kraują. 14Argi tvers tavo drąsa, ar bus tavo rankos tvirtos tomis dienomis, kai imsiu tave varginti? Aš, VIEŠPATS, kalbėjau ir įvykdysiu! 15Išblaškysiu tave tarp tautų ir mėtysiu tave po svetimus kraštus, kad nuvalyčiau nuo tavęs nešvarumą. 16Per tave aš būsiu paniekintas tarp tautų, o tu žinosi, kad aš esu VIEŠPATS'".

17VIEŠPATIES žodis atėjo man: 18"Marusis, Izraelio namai tapo man išdagomis. Jie visi - sidabras, žalvaris, alavas, geležis ir švinas. Lydyklos žaizdre jie virto išdagomis. 19Todėl, - taip kalbėjo Viešpats DIEVAS, - kadangi visi tapote išdagomis, surinksiu jus į Jeruzalę. 20Kaip surenkami sidabras, žalvaris, geležis, švinas ir alavas į lydyklą ir pučiama ant jų ugnis, kad būtų ištirpdyti, taip aš surinksiu jus dėl savo pykčio ir įniršio, kad įmesčiau jus {į ugnį} ir ištirpdyčiau. 21Surinksiu jus ir pūsiu ant jūsų savo pykčio ugnį, - joje būsite ištirpdyti. 22Kaip sidabras lydyklos žaizdre ištirpsta, taip jūs būsite jame ištirpdyti. Tuomet žinosite, kad aš, VIEŠPATS, išliejau ant jūsų savo įniršį".

23VIEŠPATIES žodis atėjo man: 24"Marusis, sakyk jai: 'Tu esi nenuvalyta šalis, - lietus nenuplaus tavęs pykčio dieną'. 25Jos vadai yra tarsi riaumojantis liūtas, draskantis grobį: rijo žmones, sau ėmė turtus ir brangius daiktus, padarė joje daug moterų našlėmis. 26Jos kunigai iškraipė mano mokymą ir išniekino, kas man šventa: neskyrė to, kas šventa, nuo to, kas prasta, nemokė skirtumo tarp to, kas švaru, ir to, kas nešvaru. Nuo mano šabų jie nugręžė savo akis, - jų esu niekinamas. 27Jos didžiūnai yra lyg vilkai - drasko grobį, lieja kraują, atima žmonėms gyvastį, kad sau gautų neteisėto pelno. 28Pranašai tinkuoja jiems tinką be šiaudų - mato jiems tuščius regėjimus ir buria melą, sakydami: 'Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS', - nors VIEŠPATS jiems nieko nekalbėjo. 29Krašto žmonės prievartavo ir plėšikavo, skriaudė vargšą ir beturtį, vartojo smurtą prieš ateivį. 30Ieškojau tarp jų žmogaus, kuris atstatytų sieną ir stotųsi spragoje už šalį, kad jos nesunaikinčiau, bet neradau nė vieno. 31Todėl išliejau ant jų savo pyktį, sunaikinau juos savo įniršio ugnimi, užkroviau jų darbus jiems ant galvos'", - tai Viešpaties DIEVO žodis.

23Dvi seserys - Ohola ir Oholiba 1Atėjo man VIEŠPATIES žodis: 2"Marusis, kartą buvo dvi moterys, vienos motinos dukterys. 3Jos ištvirkavo Egipte, - elgėsi kaip kekšės jau savo jaunystėje. Ten jų krūtinės buvo glamonėjamos, ten ir jų nekaltos krūtys buvo glostomos. 4Ohola buvo vyresniosios vardas, o Oholiba - vardas jos sesers. Jos priklausė man ir jos pagimdė sūnų ir dukterų. Ohola yra Samarija, Oholiba yra Jeruzalė.

5Ohola elgėsi kaip kekšė, nors ir priklausė man, - ji gašliai geidė savo meilužių - asirų, - kariautojų, 6vilkėjusių mėlynai, valdytojų ir pareigūnų, - visi jie buvo šaunūs jauni vyrai, raiteliai ant žirgų. 7Ji davėsi kaip kekšė jiems, rinktiniams asirams, - jiems visiems, - ir suteršė save su visais tais, kurių gašliai geidė - su visais jų stabais. 8Ji nemetė nei savo kekšystės, kurią buvo pradėjusi su egiptiečiais, kai jie buvo su ja gulėję jos jaunystėje, glostę jos nekaltas krūtis ir išlieję ant jos savo gašlią aistrą. 9Todėl atidaviau ją į jos meilužių rankas, į rankas asirų, kurių ji gašliai geidė. 10Jie apnuogino jos gėdą, pagrobė jos sūnus ir dukteris, o ją pačią nužudė kalaviju. Dėl ją ištikusios bausmės ji tapo priežodžiu moterims.

11Jos sesuo Oholiba tai matė, tačiau ji dūko gašlumu dar labiau, negu jos sesuo, ir jos kekšystė viršijo sesers kekšystę. 12Ji gašliai geidė asirų, - valdytojų ir pareigūnų, šauniai ginkluotų kariautojų, raitelių ant žirgų, - visi jie šaunūs jauni vyrai. 13Mačiau, kaip ji buvo ištvirkusi. Jų abiejų buvo toks pat kelias, 14bet ši išdarinėjo dar didesnes kekšystes. Ji pamatė išskobtus sienoje vyrus, ryškiai raudonai nudažytus kaldėjų pavidalus, 15su juostomis ant juosmens, išpūstais turbanais ant galvų, - visi jie atrodė kaip dvariškiai ir vaizdavo babiloniečius, kurių gimtasis kraštas yra Kaldėja. 16Vos tik juos pamačiusi, ji ėmė gašliai jų geisti ir siuntė pas juos į Kaldėją pasiuntinius. 17Babiloniečiai atėjo pas ją į jos meilės guolį ir suteršė ją savo kekšyste. Susiteršusi su jais, bjaurėdamasi nusigręžė nuo jų. 18Kai ji puikavosi kekšystėmis, atidengdama savo gėdą, su pasibjaurėjimu nusigręžiau nuo jos, kaip buvau nusigręžęs nuo jos sesers. 19Bet ji dar labiau kekšavo, prisimindama savo jaunystės dienas, kada elgėsi kaip kekšė Egipto žemėje, 20ten gašliai geisdama tokių meilužių, kurių varpa būtų kaip asilų ir sėklos srūvis kaip eržilų. 21Taip tu ir troškai savo jaunystės palaidumo, kai egiptiečiai glamonėjo tavo krūtinę ir glostė tavo jaunas krūtis.

22Todėl, Oholiba, - taip kalbėjo Viešpats DIEVAS, - sukelsiu prieš tave tavuosius meilužius, nuo kurių bjaurėdamasi nusigręžei, ir atvesiu juos prieš tave iš visų pusių: 23babiloniečius ir visus kaldėjus - ir Pekodą, ir Šoą, ir Koą - drauge su jais visus asirus: šaunius jaunus vyrus, visus valdytojus ir pareigūnus, dvariškius ir kariautojus, - visus raitus ant žirgų. 24Jie atžygiuos prieš tave iš šiaurės su kovos ir krovinių vežimais, su aibe tautų, iš visų pusių išrikiuos prieš tave priedangas, skydus ir šalmus, - jiems aš pavesiu teismą, tave jie teis pagal savo įstatus. 25Nukreipsiu prieš tave savo pyktį, idant jie vykdytų teismą su įniršiu. Jie nupjaus tavo nosį ir ausis, o kas dar liks iš tavęs, žus nuo kalavijo. Jie atims tavo sūnus ir dukteris, o kas dar liks iš tavęs, bus ugnies praryta. 26Jie nuvilks nuo tavęs drabužius ir atims tavo žaviuosius puošmenis. 27Taip padarysiu galą tavo palaidumui ir kekšystei, kurią atsinešei iš Egipto žemės, - daugiau nebekelsi į ją savo akių, Egipto daugiau nebeatsiminsi. 28Nes, - taip kalbėjo Viešpats DIEVAS, - atiduosiu tave į rankas tų, kurių nekenti, į nagus tų, nuo kurių bjaurėdamasi nusigręžei. 29Jie engs tave kupini neapykantos, - atims visa, ką triūsu įsigijai, ir paliks tave nuogą ir varganą, - bus atskleista tavo kekšysčių gėda. Tavo palaidumas ir kekšystės 30tai atnešė tau dėl to, kad elgeisi kaip kekšė su tautomis ir suteršei save jų stabais. 31Savo sesers keliu ėjai, todėl įdėsiu į tavo ranką jos taurę".

32 Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS:
"Tu gersi savo sesers taurę,
tokią gilią ir tokią plačią, -
būsi paniekinta ir pajuokta, -
ji tokia talpi.
33 Tu būsi sklidina
girtumo ir skausmo.
Taurė klaiko ir niokojimo,
tavo sesers Samarijos taurė.
34 Gersi ją ir ištuštinsi,
kramtysi jos šukes
ir draskysi sau krūtis,
nes aš taip kalbėjau", -
tai Viešpaties DIEVO žodis.

35Todėl taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: "Kadangi mane užmiršai, man atsukai nugarą, todėl nešk bausmę už savo palaidumą ir kekšystes".

36VIEŠPATS kalbėjo man: "Marusis, ar neteisi Oholos ir Oholibos? Apkaltink jas už jų bjaurastis! 37Juk jos nusikalto svetimavimu, ir jų rankos kruvinos. Su savo stabais jos nusikalto svetimavimu, aukodamos jiems kaip maistą net savo vaikus, kuriuos buvo man pagimdžiusios. 38O drauge jos ir dar man padarė: suteršė mano Šventyklą ir išniekino mano šabus. 39Papjovusios savo vaikus kaip auką savo stabams, jos tą pačią dieną eidavo į mano Šventyklą, kad ją išniekintų. Štai! Taip jos elgėsi mano Namuose!

40Be to, jos šaukėsi vyrų, pakviestų per pasiuntinį, kad ateitų iš labai toli. Ir jie atėjo. Dėl jų nusimaudei, akis pasidažei ir išsipuošei puošmenimis. 41Atsisėdai ant prabangaus guolio su priešais jį padengtu stalu, ant kurio buvai padėjusi mano smilkalus ir mano aliejų. 42Buvo ten girdėti nerūpestingos minios klegesys, kurį kėlė būrys iš dykumos atvestų girtų vyrų, dedančių apyrankes moterims ant rankų ir puikias karūnas joms ant galvų.

43Tuomet sau tariau: 'Ai, ji yra nusivalkiojusi savo svetimavimu, bet jie ir toliau kekšauja su ja!' 44Nes jie atėjo pas ją, kaip ateina vyrai pas kekšę, - taip jie atėjo pas Oholą ir Oholibą, tas palaidas moteris. 45Tačiau teisieji vyrai nubaus jas bausme už svetimavimą ir kraujo išliejimą, nes jos yra svetimautojos ir jų rankos kruvinos".

46Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: "Sušauk prieš jas bendriją, padaryk jas klaiko ir niokojimo reginiu. Temuša jas bendrija akmenimis, tekapoja savo kalavijais. Teišžudo jų sūnus ir dukteris, tesudegina jų namus. 47Padarysiu galą palaidumui krašte, kad visos moterys pasimokytų ir palaidai nesielgtų, kaip jos elgėsi. 48Jie nubaus jus už jūsų palaidumą, jūs kęsite bausmę už savo nuodėmingą stabų garbinimą ir žinosite, kad aš esu Viešpats DIEVAS".

24Verdantis katilas 1Devintųjų metų dešimtąjį mėnesį, dešimtąją mėnesio dieną, atėjo man VIEŠPATIES žodis: 2"Marusis, pasižymėk šios dienos vardą, jos tikslią datą. Šiandien Babilono karalius pradėjo Jeruzalės apgulą. 3Kalbėk palyginimu maištingiesiems namams ir sakyk jiems: "Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS:

- Kaisk katilą, užkaisk katilą,
pilk į jį vandens.
4 Sudėk į jį gabalus {mėsos},
visus geruosius gabalus,
šlaunį ir petį,
pripildyk jį rinktinių kaulų.
5 Paimk iš kaimenės geriausią,
prikrauk po katilu malkų,
virk jame gabalus,
šutink jame ir kaulus".
6 Todėl taip kalbėjo Viešpats DIEVAS:
"Vargas kruvinajam miestui,
tam surūdijusiam katilui,
kurio rūdys nebuvo nušveistos!
Ištuštink jį gabalas po gabalo,
nedarydamas jokio skirtumo.
7 Juk jo išlietas kraujas dar tebėra jame, -
ant plikos uolos jį išliejo, -
ne į žemę išpylė,
kad dulkėmis jį pridengtų.
8 Kad tikrai įnirščiau
ir atkeršyčiau,
jo išlietą kraują padėjau ant plikos uolos,
kad nebūtų pridengtas".
9 Todėl taip kalbėjo Viešpats DIEVAS:
"Vargas kruvinajam miestui!
Ir aš sukrausiu jam didelį laužą.
10 Krauk malkas, kurk ugnį,
gerai išvirk mėsą,
įmaišyk prieskonių,
tedega kaulai!
11 Pastatyk jį tuščią ant žarijų,
kad įkaistų taip,
idant varis imtų švytėti.
Tuomet jo suteršimas ištirps jame
ir jo rūdys bus nudegintos.
12 Veltui plušau, -
storos rūdys iš jo neišeina.
Ugnin jį su rūdimis!
13 Valiau nuo tavęs palaidą nešvarumą,
bet tu netapai švarus, neapsivalei,
todėl niekad daugiau nebebūsi švarus,
kol nenumalšinsiu savo įniršio ant tavęs.

14Aš, VIEŠPATS, kalbėjau. Ateina metas, įvykdysiu! Nesusilaikysiu, nepasigailėsiu, nesuminkštėsiu! Būsi teisiamas pagal savo kelią ir darbus, - tai Viešpaties DIEVO žodis".

Pranašo gedulas mirus žmonai 15Atėjo man VIEŠPATIES žodis: 16"Marusis, štai iš tavęs staigia mirtimi atimsiu tavo akių džiaugsmą, tačiau tu nei raudok, nei verk, - ašarų neliek. 17Dūsauk tylomis ir susilaikyk nuo mirusiųjų gedulo. Užsivyniok turbaną, apsiauk kojas sandalais, neužsidenk barzdos ir gedinčiųjų duonos nevalgyk". 18Taip pasakiau žmonėms ryto metą, o vakare mirė mano žmona. Kitą rytą dariau, kaip man buvo įsakyta.

19Žmonės manęs klausinėjo: "Nejau nepasakysi mums, ką mums reiškia tai, ką tu darai?" 20Tuomet jiems atsakiau: "VIEŠPATIES žodis atėjo man: 21'Sakyk Izraelio namams. Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: tikėkit manimi, išniekinsiu savo Šventyklą, jūsų stiprybės pasididžiavimą, jūsų akių džiaugsmą ir jūsų širdžių troškimą. O jūsų sūnūs ir dukterys, kuriuos ten palikote, žus nuo kalavijo. 22 Tuomet jūs darysite, kaip {Ezekielis} kad darė, - barzdos neužsidengsite, gedinčiųjų duonos nevalgysite. 23Turbanus turėsite ant galvos ir sandalus ant kojų; neraudosite ir neverksite, bet būsite savo kalčių prislėgti ir dūsausite vienas kitam. 24Taip Ezekielis bus ženklas jums, - visa, ką jis darė, jūs darysite. Kai tai įvyks, tuomet jūs žinosite, kad aš esu Viešpats DIEVAS.'

25O tu, marusis, tą dieną, kai iš jų atimsiu jų tvirtovę, jų džiugesį ir jų šlovę, jų akių džiaugsmą ir jų širdžių troškimą, jų sūnus ir jų dukteris, - 26tą dieną ateis pas tave bėglys, kad išgirstumei apie tai savo ausimis. 27Tą dieną tavo burna atsivers bėgliui, vėl kalbėsi, nebylys nebebūsi, - būsi jiems ženklas, ir jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS".

B. PRANAŠAVIMAI KAIMYNINĖMS TAUTOMS

25Amonui 1Man atėjo VIEŠPATIES žodis: 2"Marusis, atsuk savo veidą į amoniečius ir pranašauk jiems. 3Sakyk amoniečiams: 'Klausykit Viešpaties DIEVO žodžio! Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS. Kadangi sakei "Še tau!" apie mano Šventyklą, kai ji buvo teršiama, apie Izraelio žemę, kai ji buvo niokojama, ir apie Judo namus, kai jie buvo varomi į tremtį, 4todėl, tikėk manimi, atiduosiu tave Rytų žmonėms kaip nuosavybę. Jie įsirengs stovyklas tarp jūsų, statysis tarp jūsų palapines, - valgys jūsų vaisius ir gers jūsų pieną. 5Rabą paversiu ganykla kupranugariams ir amoniečių miestus - gardais kaimenėms'. 6Nes šitaip kalbėjo Viešpats DIEVAS: 'Kadangi plojai rankomis, trypei kojomis ir šokinėjai iš džiaugsmo dėl savo nuožmaus pykčio ant Izraelio žemės, 7todėl, tikėk manimi, pakelsiu ranką prieš tave ir atiduosiu tave kaip grobį tautoms, - išnaikinsiu tave iš tautų tarpo, išdildysiu tave visuose kraštuose ir sunaikinsiu. Tuomet žinosi, kad aš VIEŠPATS!'"

Moabui8Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: "Kadangi Moabas ir Seiras sakė: 'Nagi žiūrėk! Judo namai yra kaip ir visos kitos tautos', - 9todėl apnuoginsiu Moabo petį , - visus jo miestus iki paskutinio, visą krašto pažibą - Bet-Ješimotus, Baal-Meoną ir Kirjatajimus. 10Atiduosiu jį drauge su Amonu Rytų žmonėms kaip nuosavybę. Nebeminės daugiau tautos Amono, 11skaudžiai nubausiu Moabą. Tuomet jie žinos, kad aš VIEŠPATS!"

Edomui12Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: "Kadangi Edomas keršijo Judo namams ir sunkiai nusikalto jiems keršydamas, 13todėl taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: ištiesiu savo ranką ant Edomo, išnaikinsiu jo žmones bei gyvulius ir paversiu jį griuvėsiais, - nuo Temano net lig Dedano kris jie nuo kalavijo. 14Savo kerštą Edomui sudėsiu į savo tautos Izraelio rankas, - jie elgsis su Edomu pagal mano pyktį ir įniršį ir pažins mano kerštą, - tai Viešpaties DIEVO žodis".

Filistijai15Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: "Kadangi filistinai kerštingi ir kupini neapykantos kerštavo, norėdami sunaikinti dėl senos nesantaikos, - 16todėl taip kalbėjo Viešpats DIEVAS. - Tikėk manimi, pakelsiu ranką ant filistinų, išnaikinsiu keretus ir nušluosiu pamario likutį. 17Įvykdysiu jiems didelį kerštą įnirtingomis bausmėmis. Kai jiems atkeršysiu, jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS".

26Tyro miestui 1Vienuoliktųjų metų pirmąją ... mėnesio dieną man atėjo VIEŠPATIES žodis: 2"Marusis, kadangi Tyras sakė apie Jeruzalę:

'Še tau! Tautų vartai yra išlaužti,
atsivėrė jie man.
Būsiu turtingas,
kai ji dabar virto griuvėsiais!'"
3 Todėl taip kalbėjo Viešpats DIEVAS:
"Tikėk manimi, aš esu prieš tave, Tyre!
Kaip jūra sukelia savo bangas,
taip aš sukelsiu prieš tave daug tautų.
4 Jos išardys Tyro mūrus
ir nuvers jo bokštus.
Nušluosiu nuo jo dulkes
ir paversiu jį plika uola .
5 Jis taps vieta jūroje
tinklams džiovinti,
nes aš kalbėjau, - tai Viešpaties DIEVO žodis.
Jis bus tautų plėšiamas,
6 o jam pavaldūs miestai žemyne
bus išžudyti kalaviju.
Tuomet jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS".

7Nes taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: "Tikėk manimi, atvesiu prieš Tyrą iš šiaurės Babilono karalių Nebukadnezarą, karalių karalių drauge su žirgais, vežimais, raiteliais - su didele ir galinga kariuomene.

8 Tau klusnius miestus žemyne
jis išžudys kalaviju.
O prieš tave pastatys apgulos bokštus,
prieš tave supils pylimą
ir skydų stogą pakels prieš tave.
9 Savo mūrdaužių jėgą jis atgręš į tavo sienas,
tavuosius bokštus sutrupins kirviais.
10 Jo žirgų bus tokia daugybė,
kad jų sukeltos dulkės apdengs tave.
Nuo raitelių, ratų ir vežimų ūžmo
drebės tavo sienos,
kai jis žengs pro tavo vartus,
kaip daro žengiantys į pralaužtą miestą.
11 Savo žirgų kanopomis
sutryps visas tavo gatves,
kalaviju išžudys tavo žmones;
nugrius žemėn tavo didingi šulai.
12 Jie išplėš tavo turtus,
išgrobstys prekes;
išardys tavo mūrus,
sugriaus puikiuosius tavo namus;
sumes į vandenį
tavo akmenis, sijas ir žemes.
13 Padarysiu galą tavo dainų skambėjimui,
nutils tavo lyros
14 Paversiu tave plika uola, -
būsi vieta tinklams džiovinti.
Daugiau niekad nebebūsi atstatytas,
nes aš, VIEŠPATS, pasakiau, -
tai yra Viešpaties DIEVO žodis".

15Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS Tyrui: "Ar nedrebės pamarių salos, kai tu krisi, kai sužeistieji vaitos, kai tavo viduje vyks žudynės? 16Tuomet visi jūros vadai nužengs nuo savo sostų, nusimes skraistes ir nusivilks išsiuvinėtus drabužius. Apsirengs klaiku, sėdės ant žemės ir be perstojo drebės, apstulbę dėl tavęs. 17Jie apraudos tave, sakydami:

- Kaip tu pradingai iš jūrų,
garsusis mieste!
Galingi jūroje buvo jis ir jo gyventojai,
kėlė klaiką visiems, kas čia buvo.
18 O dabar - tavo kritimo dieną -
dreba visos pamarių salos, -
pamarių salos apstulbusios dėl tavo žuvimo".

19Nes taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: "Kai būsiu padaręs iš tavęs griuvėsių miestą, tokį pat kaip kiti sugriauti miestai, kai būsiu užliejęs tave gelme ir didieji vandenys bus tave apsėmę, 20tuomet nugramzdinsiu tave drauge su žengiančiais į Duobę, pas senovės žmones. Apgyvendinsiu tave žemės gilumoje tarp senovės griuvėsių drauge su žengiančiais į Duobę, kad daugiau nebūtumei gyvenamas ir nebespindėtum didybe gyvųjų šalyje. 21Privesiu tave prie baisaus galo, - tavęs nebeliks! Nors būsi ieškomas, nebebūsi atrastas per amžius, - tai Viešpaties DIEVO žodis".

27Rauda dėl Tyro 1Atėjo man VIEŠPATIES žodis: 2"Dabar tu, marusis, pradėk raudą dėl Tyro 3ir sakyk Tyrui, gyvenančiam prie pat jūros vartų, prekiaujančiam su daugelio pamario salų tautomis.

Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS:
Tyrai, tu gyreisi: 'Esu tobulai gražus {laivas}!'
4 Tavo sienos marių širdyje,
tavo statytojai padarė tave tobulai gražų.
5 Iš Seniro eglių jie išpjovė lentas tavo šonams,
tavo stiebui paėmė Libano kedrą.
6 Irklus tau padarė iš Bašano ąžuolų,
o tavo denį iš Kitimų salų pušies,
inkrustuotos dramblio kaulu.
7 Plona, dailiai išmarginta Egipto drobė
buvo panaudota tavo burei ir vėliavai.
Mėlyno ir raudono Elišos salų purpuro
buvo tavo dangos.
8 Sidono ir Arvado gyventojai
buvo tavo irkluotojai.
Tyre, tavo išminčiai buvo tavyje, -
jie buvo vairininkai!
9 Gebalo seniūnai ir amatininkai buvo tavyje, -
jie užglaistė išdrožas.

Pasikeisti su tavimi prekėmis
visi jūros laivai su savo įgulomis buvo tavo uoste.
10 Vyrai iš Persijos, Ludo ir Puto
buvo galingi tavo kariuomenės kariai.
Pas tave pakabinę savo skydą ir šalmą,
jie teikė tau didingumo.
11 Arvado ir Helecho vyrai budėjo
visur aplinkui ant tavo mūrų,
o Gamado vyrai budėjo tavo bokštuose, -
ant mūrų aplinkui sukabinę savo strėlines,
jie darė tave tobulai gražų".

12Taršišas prekiavo su tavimi, - tokios gausios buvo visokios tavo gėrybės, - į tavo prekes jie mainė sidabrą, geležį, alavą ir šviną. 13Ir Javanas, Tubalas bei Mešechas prekiavo su tavimi, - į tavo prekes jie mainė vergus ir žalvario rykus. 14Bet-Togarma mainė į tavo prekes arklius, ristūnus ir mulus. 15Dedaniečiai prekiavo su tavimi, daugelis pamario salų buvo tavo ypatingos prekyvietės, - jie davė tau kaip užmokestį dramblio ilčių ir juodmedžio. 16Edomas prekiavo su tavimi dėl tavo dirbinių gausybės, - į tavo prekes jie mainė granatus, purpurą, margaspalvius audinius, ploną drobę, koralus ir rubinus. 17Judas ir Izraelio kraštas prekiavo su tavimi, - į tavo prekes jie mainė kviečius iš Minito, soras, medų, aliejų ir balzamą. 18Damaskas prekiavo su tavimi dėl gausybės tavo dirbinių, - tokios gausios buvo visokios tavo gėrybės, - Helbono vynu ir balta vilna. 19Vedanas ir Javanas iš Uzalo srities ėjo į prekybą su tavimi dėl tavo dirbinių, - į tavo prekes jie mainė lydytą geležį, cinamono žieves ir kvepiančias nendres. 20Dedanas prekiavo su tavimi pabalnių gūniomis. 21Arabijos ir visų Kedaro didikų prekyba buvo tavo rankose, - vedini ėriukais, avinais ir ožiais jie ateidavo prekiauti su tavimi. 22Šebos ir Raamos pirkliai prekiavo su tavimi, - į tavo prekes jie mainė įvairius geriausius prieskonius, visokiausius brangakmenius ir auksą. 23Su tavimi prekiavo Haranas, Kanė, Edenas, Šebos pirkliai, Ašūras ir Kilmadas. 24Jie prekiavo su tavimi, mainydami tavo prekyvietėje puošnius apdarus, mėlyno purpuro skraistes, išsiuvinėtas medžiagas, margaspalvius kilimus ir tvirtai susuktas virves. 25Taršišo laivai tarnavo tau prekyboje.

"Buvai turtingas ir labai garbingas
jūros širdyje.
26 Tavo irklininkai nuirklavo tave
į atvirą jūrą.
Rytys sutriuškino tave
atviroje jūroje.
27 Tavo turtai, gaminiai ir prekės;
tavo jūreiviai ir vairininkai;
tavo glaistytojai ir prekių mainytojai;
visi tavo galingieji kariai, -
visa tavo bendrija
tavo žuvimo dieną
grimzta į jūrų gelmes.
28 Nuo vairininkų riksmo
dreba pamariai,
29 savo laivus palieka visi irklininkai.
Jūreiviai ir jūrų vairininkai
stovi ant kranto,
30 aimanuodami ir verkdami
tavęs karčiomis ašaromis.
Dulkėm barstosi galvas,
voliojasi pelenuose.
31 Dėl tavęs skutasi galvas,
apsivelka ašutine,
tavęs verkia iš sielvarto karčiai gedėdami.
32 Aimanuodami užtraukia raudą tau ir tave aprauda:
'Kas buvo kada nors taip kaip Tyras sunaikintas
jūros gelmėse?'
33 Iškraudamas savo gėrybes iš jūrų,
patenkinai daug tautų,
turėdamas turtų ir prekių gausybę,
praturtinai žemės karalius.
34 Dabar guli jūrų sutriuškintas
vandenų gelmėse,
tavo prekės ir visa tavo bendrija
nuskendo drauge su tavimi.
35 Baisisi tavimi
visi pamarių gyventojai,
klaikas apėmė jų karalius, -
ištįso jiems veidai.
36 Kitų kraštų pirkliai švilpteli tau įkandin, -
tapai pasibaisėjimu,
niekad tavęs nebebus".

28Tyro karaliui 1VIEŠPATIES žodis atėjo man: 2"Marusis, sakyk Tyro valdovui. Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS:

- Kadangi tavo širdis išpuiko,
tarei: 'Aš esu dievas!
Sėdžiu dievų soste,
toli jūros širdyje!'
Nors esi tik žmogus, o ne Dievas,
manai, kad tavo širdis lygi Dievo širdžiai.
3 Štai! Išties esi išmintingesnis už Danielį , -
joks dalykas nėra tau paslaptis.
4 Savo išmintimi ir sumanumu
sukaupei sau turtų,
prisikrovei iždus aukso ir sidabro.
5 Labai sumaniai prekiaudamas, padauginai savo turtus,
turtais tavo širdis didžiavosi.
6 Todėl taip kalbėjo Viešpats DIEVAS:
- Kadangi manai, kad tavo širdis lygi Dievo širdžiai,
7 todėl, tikėk manimi,
atvesiu prieš tave svetimšalius -
pačias žiauriausias tautas.
Išsitrauks jie kalavijus iš makščių
prieš tavo puikiąją išmintį
ir užtemdys tavo spindesį.
8 Nustums tave žemyn į Duobę, -
mirsi užmuštųjų mirtimi toli jūroje.
9 Ar savo užmušėjams dar ir tuomet sakysi:
'Aš esu dievas!' -
kai bus parodyta tave žudančiųjų rankomis,
kad esi tik žmogus?
10 Mirsi nuo svetimųjų rankos
neapipjaustytųjų mirtimi,
nes aš pasakiau, - tai Viešpaties DIEVO žodis".

Rauda dėl Tyro karaliaus11Man atėjo VIEŠPATIES žodis: 12 "Marusis, pradėk raudą dėl Tyro karaliaus ir sakyk jam: 'Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS:

- Tu buvai to tobulumo antspaudas,
kupinas išminties ir tobulo grožio.
13 Tu buvai Edene, Dievo sode,
tave puošė visokiausi brangakmeniai, -
sardis, chrizolitas ir deimantas;
berilis, oniksas ir jaspis;
safyras, rubinas ir smaragdas, -
iš aukso tavo karuliai ir puošmenys.
Tą dieną, kai buvai sukurtas, jie buvo padirbti.
14 Sukūriau tave kaip kerubą,
gyvenai ant Dievo šventojo kalno, -
vaikščiojai tarp ugningų akmenų.
15 Tu buvai be dėmės savo keliuose
nuo pat savo sukūrimo dienos,
lig buvo atrasta tavo kaltė.
16 Per savo plačiąją prekybą
prisipildei smurto ir nusidėjai,
todėl varau tave nuo Dievo kalno.
Ir kerubas, išskėstais ir serginčiais sparnais,
tave nuvarė nuo ugningųjų akmenų.
17 Nuo tavojo grožio išpuiko tavo širdis,
savuoju spindesiu piktam panaudojai savąją išmintį.
Nubloškiau tave žemėn, - padariau iš tavęs reginį,
kad karaliai įsidėmėtų.
18 Išniekinai savo šventoves
savo kalčių daugybe
ir sukta prekyba.
Uždegiau tave ugnimi, ir ji tave surijo;
paverčiau tave pelenais ant žemės akyse visų,
kurie tave matė.
19 Visi, kas tik pažino tave tautose, yra apstulbę, -
tapai pasibaisėjimu,
tavęs niekad nebebus'".

Sidonui20Atėjo man VIEŠPATIES žodis: 21"Marusis, atsisuk veidu į Sidoną, pranašauk jam 22ir sakyk: 'Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS:

- Tikėk manimi! Sidonai, ateinu prieš tave!
Apreikšiu tavyje savo šlovę!
Jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS,
kai jame vykdysiu bausmę
ir apreikšiu savo šventumą,
23 nes pasiųsiu jam marą
ir kraujo liejimą jo gatvėse.
Jame kris užmuštieji,
kai kalavijas ateis iš visų pusių.
Tuomet jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS'.

24Izraelio namai daugiau neberas dygliuotų brūzgynų ar duriančių erškėčių pas visus savo kaimynus, kurie žiūrėjo į juos su panieka. Tuomet jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS".

Pažadas Izraeliui25Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: "Kai surinksiu Izraelio namus iš tautų, kuriose jie yra išsklaidyti, ir apreikšiu per juos savo šventumą tautų akivaizdoje, tuomet jie kursis savo pačių žemėje, kurią daviau savo tarnui Jokūbui. 26Joje jie gyvens saugiai, statys namus ir veis vynuogynus. Jie gyvens saugiai, kai būsiu nubaudęs visus jų kaimynus, žiūrėjusius į juos su panieka. Ir jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS, jų Dievas".

29Egiptui 1Dešimtųjų metų dešimtojo mėnesio dvyliktąją dieną atėjo man VIEŠPATIES žodis: 2"Marusis, atsisuk veidu į Egipto karalių Faraoną, pranašauk jam ir visam Egiptui , - 3kalbėk ir sakyk: taip kalbėjo Viešpats DIEVAS:

- Tikėk manimi, esu prieš tave,
Egipto karaliau Faraonai, didysis slibine!
Tūnai Nilo šakose, sakydamas: 'Nilas man priklauso,
pasidariau jį sau!'
4 Įversiu kablius tau į žiaunas,
žuvis iš tavo srovių prikibdysiu tau prie žvynų.
Išvilksiu tave iš tavo srautų
drauge su visomis srautų žuvimis,
prikibusiomis tau prie žvynų.
5 Nublokšiu tave į dykumą, -
tave ir visas tavo srautų žuvis.
Krisi po plynu dangumi, -
niekas tavęs nepakels ir nepalaidos.
Kaip maistą atidaviau tave
žemės žvėrims ir padangių paukščiams.
6 Tuomet visi Egipto gyventojai žinos,
kad aš esu VIEŠPATS,
dėl to, kad tu buvai
Izraelio namams nendrinė lazda, -
7 kai jie griebėsi tavo rankos, tu įvarei rakštį
ir sužeidei visiems pečius, kai jie rėmėsi tavimi,
tu sukniužai ir vertei juos svirduliuoti".

8Todėl taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: "Tikėk manimi, atvesiu tau kalaviją, sunaikinsiu tavo žmones ir gyvulius. 9Padarysiu Egipto žemę dyką ir tuščią. Tuomet jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS.

Kadangi sakei: 'Nilas man priklauso, pasidariau jį sau', - 10todėl, tikėk manimi, esu prieš tave ir prieš tavo Nilo šakas! Paversiu Egipto žemę griuvėsiais ir tyrais nuo Migdolo lig Syenės - lig pat Kušo sienos. 11Nekels į ją kojos joks žmogus, nekels į ją kojos joks gyvulys, - ji nebus gyvenama keturiasdešimt metų. 12Per keturiasdešimt metų paversiu Egipto žemę didžiausiais tyrais tarp tyrais tapusių kraštų ir jos miestai bus didžiausi griuvėsiai tarp sugriautų miestų. Išblaškysiu egiptiečius tarp tautų ir išvėtysiu juos po visus kraštus".

13Be to, taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: "Praėjus keturiasdešimčiai metų, surinksiu egiptiečius iš tautų, kuriose jie buvo išblaškyti. 14Sugrąžinsiu Egipto tremtinius ir parvesiu juos atgal į Patroso šalį - jų gimtąjį kraštą, - ten jie bus menka karalystė. 15Ji bus pati menkiausia iš visų karalysčių, - niekad daugiau nebekels savęs virš kitų tautų. Padarysiu juos mažus, kad tautoms nebeviešpatautų. 16Izraelio namai ja daugiau niekad nebepasitikės, - jie atsimins savo kaltę, kai kreipėsi į ją, idant pagelbėtų. Tuomet jie žinos, kad aš esu Viešpats DIEVAS".

Babilonas - užmokestis Nebukadnezarui17Dvidešimt septintųjų metų pirmojo mėnesio pirmąją mėnesio dieną man atėjo VIEŠPATIES žodis: 18 "Marusis, Babilono karalius Nebukadnezaras įsakė savo kariuomenei atlikti sunkų darbą Tyrui. Visų galvos nupliko ir visų pečiai buvo nubrozdinti. Tačiau nei jis, nei jo kariuomenė negavo jokio atlygio iš Tyro už darbą, kurį jie atliko jam. 19Todėl taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: atiduosiu Egipto žemę Babilono karaliui Nebukadnezarui. Jis išsineš jos turtus, apiplėš ją ir pasiims grobį, - ji bus atlygis jo kariuomenei. 20Jam atidaviau Egipto žemę kaip užmokestį, kurį jis užsidirbo, nes jis man triūsė, - tai Viešpaties DIEVO žodis.

21Tą dieną suteiksiu Izraelio namams jėgų ir atversiu jiems tavo burną. Tuomet jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS".

30 1Atėjo man VIEŠPATIES žodis: 2"Marusis, pranašauk ir sakyk: Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS:

- Vaitokite: 'Vargas tai dienai!'
3 Jau arti diena, - VIEŠPATIES diena arti.
Ji bus debesų diena, - pražūties metas tautoms.
4 Kalavijas prasiskverbs į Egiptą, - kušitus krės šiurpas,
kai Egipte kris užmuštieji, jo turtai bus atimti ir pamatai išgriauti.

5Kušas, Putas ir Ludas, visa Arabija, Kubas ir visos susijungusių kraštų tautos kris drauge su jais nuo kalavijo".

6 Taip kalbėjo VIEŠPATS:
"Kas remia Egiptą, žus,
sukiuš jo išpuikusi galybė.
Nuo Migdolo lig Syenės
jie žus nuo kalavijo, -
tai Viešpaties DIEVO žodis.
7 Jie bus didžiausi tyrai
tarp tyrais virtusių kraštų,
jų miestai bus didžiausi griuvėsiai
tarp sugriautų miestų.
8 Kai užkursiu ugnį Egipte
ir visi jo rėmėjai bus sutriuškinti,
tuomet jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS.

9Tą dieną mano siunčiami pasiuntiniai išplauks laivais, kad sukeltų siaubą patikliam Kušui, - Egipto pražūties dieną juos krės šiurpas, nes, tikėk manimi, ji ateina!"

10 Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS:
"Padarysiu galą Egipto turtams
Babilono karaliaus Nebukadnezaro rankomis.
11 Jis ir jo tauta, nuožmiausia tarp tautų,
bus atvesti, kad sunaikintų kraštą.
Jie išsitrauks prieš Egiptą iš makščių kalaviją
ir priguldys kraštą užmuštųjų.
12 Išdžiovinsiu Nilo šakas,
į nedorėlių rankas atiduosiu kraštą.
Svetimšalių rankomis nuniokosiu jį ir visa, kas jame, - aš, VIEŠPATS, pasakiau".

13 Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS:
"Sunaikinsiu stabus,
padarysiu galą Nofo dievams.
Nebebus Egipto žemėje vado, -
prislėgsiu Egipto žemę baime.
14 Paversiu Patrosą tyrais, padegsiu Zoaną,
įvykdysiu bausmę No'ui.
15 Ant Sino, Egipto tvirtovės, išliesiu savo įniršį
ir No'o turtus sunaikinsiu.
16 Padegsiu Egiptą, -
Sinas raitysis skausmuose,
No'o sienos bus pralaužtos,
Nofas kovos su priešais vidury dienos.
17 Jauni On'o ir Pi-Beseto vyrai žus nuo kalavijo,
o patys miestai išeis į nelaisvę.
18 Diena aptems Tahpanhėse,
kai laužysiu Egipto skeptrus,
ir užsibaigs jo išpuikusi galybė.
Jį gaubs debesis,
o jam pavaldūs miestai eis į nelaisvę.
19 Taip įvykdysiu Egiptui bausmę,
ir jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS".

20Vienuoliktųjų metų pirmojo mėnesio septintą dieną man atėjo VIEŠPATIES žodis: 21 "Marusis, sulaužiau Egipto karaliaus Faraono ranką. Tikėk manimi, ji nebuvo aprišta, kad būtų gydoma, nei tvirtai sutvarstyta, kad būtų stipri laikyti kalaviją. </