JEREMIJO KNYGA

1 1Žodžiai Hilkijo sūnaus Jeremijo, iš kunigų šeimos Anatote, Benjamino žemėje. 2VIEŠPATIES žodis atėjo jam Amono sūnaus Judo karaliaus Jošijo dienomis - tryliktaisiais jo valdymo metais. 3Atėjo taip pat ir Jošijo sūnaus Judo karaliaus Jehojakimo dienomis iki vienuoliktųjų Jošijo sūnaus Judo karaliaus Zedekijo metų galo, - iki pat Jeruzalės tremties penkto mėnesio.

A. PRANAŠO ŽODŽIAI IŠ DIEVO SU PASAKOJIMAIS APIE PATĮ PRANAŠĄ

1. Pranašavimai karaliaus Jošijo dienomis

Jeremijo pašaukimas būti pranašu

4 Man atėjo VIEŠPATIES žodis:
5 "Dar prieš sukurdamas įsčiose,
tave
aš pažinau,
dar prieš gimimą tave aš pašventinau, -
pranašu tautoms tave aš paskyriau".
6 "Ai ai ai, Viešpatie DIEVE! -
sudejavau,
-
Štai aš nemoku kalbėti! Esu tik
vaikas!"
7 Bet VIEŠPATS man atsakė:
"Nesakyk: 'Esu tik vaikas!'
Kur tik tave siųsiu, tu eisi,
ką tik tau liepsiu, - kalbėsi!
8 Nebijok nieko, nes aš esu
su
tavimi
ir tave apsaugosiu, - VIEŠPATIES žodis".

9 Tuomet VIEŠPATS
ištiesė savo ranką
ir palytėjo mano lūpas, tardamas:
"Štai aš dedu savo žodžius į tavo lūpas!
10 Įsidėmėk! Šią dieną tave paskiriu
tautų ir karalysčių prievaizdu,
kad išrautum ir nugriautum,
sunaikintum ir nuverstum,
atstatytum ir atsodintum".

11VIEŠPATS toliau kalbino mane, klausdamas: "Ką matai, Jeremijau?" - "Budriojo medžio šaką", - atsakiau. 12Tuomet VIEŠPATS tarė man: "Matai labai gerai! Nes aš budžiu, kad įvykdyčiau savo žodį".

13Antrą kartą VIEŠPATS kalbino mane, klausdamas: "Ką matai?" - "Matau verdantį katilą, svyrantį iš šiaurės", - atsakiau.

14Tuomet VIEŠPATS tarė man: "Iš šiaurės išsilies nelaimė ant visų krašto gyventojų!"

15 "Štai aš šaukiu visas šiaurės
karalystes, -
VIEŠPATIES žodis. -
Jos ateis, ir kiekvienas karalius pasistatys
savąjį sostą prie Jeruzalės vartų,
priešais jos mūro sienas
ir prieš visus Judo miestus.
16 Taip aš ištarsiu jiems savąjį
nuosprendį
už visą jų nedorumą, -
už tai, kad jie mane paliko,
degino smilkalus kitiems dievams
ir garbino savo pačių rankų dirbinius".

17 "Ogi tu - susijuosk savo strėnas!
Stokis ir skelbk jiems visa, ką tau liepiu!
Nepalūžk nuo jų,
kad tavęs nepalaužčiau jų akyse!
18 O aš - štai padariau tave šiandien
sutvirtintu miestu,
geležiniu šulu ir vario siena,
kad būtum prieš visą kraštą:
prieš Judo karalystės karalius ir didžiūnus,
prieš jos kunigus ir visą liaudį.
19 Prieš tave jie kovos, bet tavęs
neįveiks,
nes aš esu su tavimi, kad tave išgelbėčiau", -
tai VIEŠPATIES žodis.

2Neištikimoji tauta

1Man atėjo VIEŠPATIES žodis:
2 "Eik ir paskelbk Jeruzalei taip,
kad ji
išgirstų:
'Tai VIEŠPATS pasakė:
aš atsimenu ištikimą tavo jaunystės meilę,
kaip tu mylėjai mane, būdama sužadėtine,
sekdama paskui mane per dykumą,
nesėjamą žemę.
3 Šventa VIEŠPATIES nuosavybė buvo
Izraelis,
jo pjūties pirmasis derlius.
Ryjantieji jį užsitraukia kaltę,
nelaimė juos ištinka, - tai VIEŠPATIES
žodis'".

4 Klausykitės VIEŠPATIES žodžio,
Jokūbo namai!
Jūs - visos Izraelio namų giminės,
5 VIEŠPATS taip kalba:
"Kokią mano ydą surado jūsų tėvai,
kad jie atsitraukė nuo manęs taip toli?
Eidami paskui beverčius stabus,
pasidarė beverčiai jie patys?
6 Jie niekuomet nepaklausė:
'Kurgi
tas VIEŠPATS,
išvedęs mus iš Egipto žemės,
dykumoje mums rodęs kelią
per tyrlaukius ir smėlio daubas,
per sausą ir pavojingą kraštą,
per kraštą, kuriuo niekas nekeliauja,
kuriame negyvena joks žmogus?'

7 Kai atvedžiau jus į sodų kraštą,
kad mistumėte jo vaisių gausa,
jūs įžengėte ir suteršėte mano kraštą,
mano nuosavybę padarėte
pasibjaurėtiną.
8 Kunigai neklausė: 'Kur yra
VIEŠPATS?'
Įstatymo aiškintojai manęs nepaisė,
ganytojai maištavo prieš mane.
Pranašai kalbėjo Baalo vardu
ir vaikėsi bejėgius stabus.
9 Todėl dar kartą šauksiu aš jus į
teismą, -
sako VIEŠPATS, -
net jūsų vaikų vaikus šauksiu aš į teismą.
10 Nukeliaukite į Kitimų pajūrį ir
pasižvalgykite,
pasiųskite ką nors į Kedarą
ir atidžiai apsvarstykite,
ar buvo kur kas nors panašaus į tai padaryta?
11 Ar pakeitė kuri nors tauta savo
dievus?
Nors iš tikrųjų jie nėra jokie dievai!
O manoji tauta išmainė mano Šlovę
į bejėgius stabus!
12 Išsigąskite dėlei to, dangūs,
drebėkite iš siaubo, - tai VIEŠPATIES žodis!
13 Nes manoji tauta nusikalto
dvigubai:
mane, gyvojo vandens šaltinį, jie paliko
ir išsikasė vandens talpyklas -
kiauras talpyklas, nelaikančias vandens".

14 "Ar Izraelis yra vergas? Ar jis
gimė
vergijoje?
Jei ne, tai kodėl jis pavirto grobiu?
15 Kodėl prieš jį riaumoja ir urzgia
liūtai?
Jie pavertė jo kraštą tyrais, -
jo miestai - dyki apanglėję griuvėsiai.
16 Net Nofo ir Tahpanhėso žmonės
skuta tavo viršugalvį.
17 Ar ne todėl, kad tu VIEŠPATĮ, savo
Dievą, palikai?
18 O dabar, kas tau iš to,
jei bėgtum
į Egiptą
ir gertum Šihoro {Nilo} vandenį?
Kas tau iš to, jei eitum į Asiriją
ir gertum vandenį iš {Eufrato} Upės?
19 Tavo paties nedorumas nubaus tave,
tavasis atsimetimas nuo manęs pasmerks tave.
Taigi apsvarstyk ir praregėk,
kaip baisiai kartu tau VIEŠPATĮ, savo Dievą,
palikti ir neturėti mano baimės, -
sako VIEŠPATS, Galybių DIEVAS".

20 "Tu jau seniai sulaužei savo jungą,
sutraukei savo pančius,
tardama: 'Netarnausiu!'
Ant kiekvienos aukštos kalvos,
po bet kokiu kupliu medžiu
tu kaip kekšė tysojai.
21 Ogi aš buvau tave pasodinęs
it rinktinį vynmedį,
tikrai taurios rūšies!
Kaip tu galėjai man pavirsti bjauriu,
laukiniu vynmedžiu?
22 Nors tu ir šarmu šveistumeisi,
ir muilo nešykštėtum,
tavo kaltės dėmė dar vis mano akyse, -
tai Viešpaties DIEVO žodis.
23 Kaipgi gali sakyti: 'Aš nesu suteršta!
Paskui Baalus nelaksčiau'?
Pažvelk į savo elgesį Slėnyje!
Suprask, ką padarei!
Tu - ūmi, jauna kupranugarė,
lakstanti šuoliais be tikslo,
24 {laukinė asilė, įjunkusi į dykumą},
uostydama vėją savo įkarštyje, -
pagautą geismo, kas gali ją sulaikyti?
Visi, kas jos geidžia, be vargo ją suras,
kai vaikymosi metas jai užeis.
25 Tausok savo kojas, jos kone basos,
o savo gerklę gelbėk nuo troškulio!
Bet tu sakai: 'Ne! Nė nesitikėk!
Aš myliu svetimus dievus ir paskui juos
seksiu'.
26 Kaip sučiuptas vagis susigėsta,
taip bus sugėdinti Izraelio žmonės:
jie patys, jų karaliai ir didžiūnai,
kunigai ir pranašai.
27 Tie, kurie sako medžio gabalui:
'Tu -
mano tėvas!'
ir akmeniui: 'Mane tu pagimdei!' -
nugarą man atgręžė, bet ne veidą,
tačiau bėdos ištikti jie šaukia: 'Ateik ir
gelbėk
mus!'
28 Kurgi nūn tavo dievai, kurių sau
prisidirbai?
Tegu ateina jie!
Ar išgelbės jie tave, kai patekai į bėdą?
Juk kiek tavo miestų,
tiek tavo dievų, Judai!
{Kiek gatvių Jeruzalėje,
tiek aukurų pastatėte Baalui.}
29 Kaip galite dar drįsti maldauti
manęs?
Jūs visi kėlėte maištą prieš mane, -
sako VIEŠPATS.
30 Veltui plakiau jūsų vaikus, -
mokomi jie nesileido.
Jūsų pačių kalavijas surijo jūsų pranašus
lyg plėšrus liūtas".
31 O jūs - ši karta,
imkite į širdį VIEŠPATIES žodį:
"Argi Izraeliui aš tarsi dykuma buvau,
lyg tamsybių šalis?
Kodėl manoji tauta sako: 'Esame laisvi!
Daugiau pas tave neateisim'?
32 Ar gali pamiršti mergaitė
savo
puošmenas
ir nuotaka savo kaspinus?
Tačiau manoji tauta mane pamiršo
jau kadai kada.
33 Kaip lengvai tu kelią surandi,
kai ieškai meilužių!
Savo nedorumu mokei tu savojo elgesio
net pačias nedoriausias moteris!

34 Net tavųjų drabužių kraštai
apskretę krauju
nekaltų varguolių!
Ne vagys jie, pagauti įsilaužiant,
35 o vis dėlto sakai: 'Aš esu nekalta!
Jo pyktis tikrai manęs nepalietė!'
Štai teisiu aš tave dėl to,
kad sakei: 'Nenusidėjau'".

36 Ko taip bėginėji,
kaitaliodama savo kelius!
Tu būsi ir Egipto apvilta,
kaip turėjai apsivilti Asirija.
37 Ir iš ten išeisi susiėmus
rankomis galvą,
nes VIEŠPATS atmetė tuos, kuriais tu
pasitiki.
Gero iš jų nesulauksi!

3

1{Mane pasiekė šitoks VIEŠPATIES žodis:}
"Jei vyras paleistų žmoną
ir jeigu ji, nuo jo išėjusi, ištekėtų už
kito,
ar galėtų pirmasis vyras grįžti pas ją?
Argi tas kraštas nebūtų teršte
suterštas?
Tu juk su tiek meilužių svetimavai,
ir dar norėtum sugrįžti pas mane!

2 Pakelk savo akis į aukštas,
plikas kalvas ir pagalvok,
ar dar yra vieta, kur vyrai nebūtų mėgavęsi
su tavimi?
Jų laukdama, sėdėjai pakelėse kaip arabas
dykumoje.
Savo nedoru svetimavimu suteršei
kraštą.
3 Todėl buvo sulaikyti lietaus būriai,
nebeužėjo pavasario lietūs.
Bet kadangi tavoji kakta įžūli it kekšės,
tu nė nemanei rausti iš gėdos.

4 Net dabar argi nesišauki manęs:
'Tėve mano! Tu - mano jaunystės sužadėtinis!
5 Nejau jis neapykantą jaus amžinai,
niekuomet nesiliaus pykti?'
Šitaip tu kalbėjai, bet darei pikta,
kiek įstengei!"

Dvi seserys: Judo ir Izraelio karalystės6Karaliaus Jošijo dienomis VIEŠPATS kalbėjo man: "Ar matei, ką padarė maištingoji Izraelio karalystė? Ji lipo ant kiekvieno aukšto kalno ir ten po bet kokiu kupliu medžiu elgėsi kaip ištvirkėlė! 7Aš maniau: 'Po to, kai visa tai padarė, galop sugrįš ji pas mane'. Bet ji negrįžo. Ana neištikimoji jos sesuo, Judo karalystė, tai matė. 8Dar ji matė, kad Izraelį, tą maištingąją karalystę, paleidau kaip tik už svetimavimą, duodamas skyrybų raštą. Bet tai neištikimosios Judo karalystės neišgąsdino, - ji ėjo sau, elgdamasi kaip ištvirkėlė. 9Iš tikrųjų savo palinkimu ištvirkauti ji suteršė kraštą, svetimaudama su akmenimis ir medžio gabalais. 10Viso to nepaisydama, ta neištikimoji sesuo, Judo karalystė, grįžo pas mane ne iš tikros širdies, apsimetusi, - tai VIEŠPATIES žodis".

Izraelio atkūrimas11Tada VIEŠPATS pasakė man: "Maištingoji Izraelio karalystė yra mažiau kalta, negu neištikimoji Judo karalystė. 12Eik, paskelbk šiaurei šiuos žodžius ir tark:

'Sugrįžk, maištingoji Izraelio tauta, -
tai VIEŠPATIES žodis, -
nebūsiu tau piktas,
nes esu maloningas, -
tai VIEŠPATIES žodis, -
neapykantos amžinai aš nejaučiu.
13 Tik prisipažink,
kad esi
kalta,
nes juk prieš VIEŠPATĮ, savo Dievą,
maištavai,
savo palankumą švaistei svetimiems
dievams
{po bet kokiu kupliu medžiu}
ir mano balso klausyti nenorėjai, - tai
VIEŠPATIES žodis'".

14 "Sugrįžkite, atsimetėliai vaikai, -
sako VIEŠPATS, -
nes aš esu jūsų VIEŠPATS.
Paimsiu jus po vieną iš miesto,
po du iš šeimos ir atvesiu į Zioną.
15 Ten duosiu jums ganytojų
pagal
savo širdį, -
jie ganys jus išmintingai ir protingai.
16 Kai pagausėsite ir būsite
vaisingi krašte, -
sako VIEŠPATS, -
tomis dienomis žmonės daugiau
nebesakys:
'VIEŠPATIES Sandoros Skrynia!'
Į galvą niekam ji nebeateis,
niekas jos nebeminės,
nepasiges ir naujos nebedarys".

17Tuo metu Jeruzalė bus vadinama 'VIEŠPATIES sostas', visos tautos ten susirinks, kad pašlovintų VIEŠPATIES vardą Jeruzalėje. Savo nedorų širdžių potraukių daugiau jos nebetenkins. 18 Tomis dienomis Judo namai susijungs su Izraelio namais ir abeji drauge ateis iš šiaurės šalies į kraštą, kurį jūsų tėvams daviau kaip palikimą.

Atleidimo sąlygos

19 "Tuomet aš sau maniau:
kaip būtų smagu įsūnyti tave kaip vaiką,
duoti tau malonų kraštą,
visų gražiausią palikimą tarp tautų!
Vadintum mane 'Mano Tėve!' - maniau, -
ir nuo manęs nenusigręžtum.
20 Tačiau kaip moteris dėl meilužio
darosi neištikima,
taip tu buvai man neištikima, Izraelio tauta, -
tai VIEŠPATIES žodis".

21 Girdėti balsas nuo plikų aukštumų!
Maldaujantis Izraelio vaikų verksmas,
nes jie pasiklydo, eidami savo keliais,
ir pamiršo VIEŠPATĮ, savąjį Dievą.
22 "Sugrįžkite, maištingieji vaikai,
jūsų atsimetimą aš pagydysiu".

"Mes čia! Dabar mes einame pas tave,
nes tu VIEŠPATS, mūsų Dievas!
23 Išties kalvos - apgaulė, -
klegesys aukštumose!
Tik VIEŠPATYJE, mūsų Dieve, tėra Izraelio
išganymas.
24 Tas Gėda-dievas nuo mūsų
jaunų dienų rijo visa,
ką mūsų tėvai pelnė, -
jų avis ir galvijus,
jų sūnus ir dukteris.
25 Sau mes gėdą pasiklojome ir
nešlove apsiklojome,
nes VIEŠPAČIUI, mūsų Dievui, nusidėjom
nuo savo jaunystės iki šios dienos
ir mes, ir mūsų tėvai, -
neklausėme VIEŠPATIES, savo Dievo,
balso".

4 Šaukimas grįžti

1"Jei nori sugrįžti, Izraeli, -

VIEŠPATIES žodis, -
pas mane turi sugrįžti.
Jei pašalintum savo bjaurastį iš mano akivaizdos
ir neišklystum iš doro kelio,
2 ir prisiektum:
'Kaip gyvas
VIEŠPATS!'
pagal teisybę, teisingumą ir teisumą.
Tuomet tautos jo vardu sau palaimos
linkėtų
ir patys juo didžiuotųsi".
3 Nes Judo vyrams ir Jeruzalei
VIEŠPATS sako:
"Išarkite dirvonus, nesėkite tarp
erškėčių!
4 Apipjaustykite savo širdis
VIEŠPAČIUI,
teatsileidžia surambėjusios jūsų širdys,
Judo vyrai ir Jeruzalės gyventojai,
idant mano pyktis neužsipliekstų kaip ugnis
ir nesileistų užgesinamas dėl jūsų nedorų
darbų".

Judo karalystei grasina priešas iš šiaurės

5 Paskelbkite Judo karalystėje,
praneškite Jeruzalėje!
Sakykite: "Pūskite ragą visame krašte!"
Šaukite ir raginkite:
"Rinkitės! Skubėkim į miestus su mūrais!"
6 Iškelkite ženklą: "Į Zioną!"
Bėkite į saugią vietą! Negaišuokite!
Nes nelaimę siunčiu iš šiaurės,
didį nusiaubimą.
7 Pakilo liūtas iš savo tankmės,
tautų naikintojas atžygiavo, -
atėjo iš savųjų namų,
kad tavąjį kraštą paverstų dykuma.
Tavo miestai bus sugriauti ir liks be
žmonių.
8 Dėl to apsivilkite ašutinę,
dejuokite ir aimanuokite:
"Liepsnojantis VIEŠPATIES pyktis
nenusigręžė nuo mūsų".

9 "Tą dieną, - sako VIEŠPATS, -
apstulbs karalius nusigandęs, apmirs
širdis didžiūnams,
kunigai pastirs iš baimės
ir pranašai bus priblokšti.
10 'Deja! Viešpatie DIEVE, -
jie
sakys, -
kaip baisiai apgavai šią tautą ir Jeruzalę,
sakydamas jiems: 'Visa išeis jums į
gera!' -
tuo tarpu kalavijas mums jau prie gerklės".

Teismo viesulas

11 Tuo metu šiai tautai ir Jeruzalei
bus
sakoma:
"Nuo nuožmių aukštumų per dykumą
kyla svilinantis vėjas prieš dukrą manosios
tautos.
Ne vėtymo, ne dulkinimo vėjas, -
12 man paliepus, papučia vėjas
stipresnis negu šie.
Dabar aš pats juos apkaltinsiu!"

13 Štai jis pakyla tarsi audros debesis,
jo vežimai tarsi viesulas.
Greitesni už erelius jo žirgai:
"Vargas mums! Prapultis!"
14 Jeruzale, nuplauk nedorumą nuo savo
širdies,
kad dar galėtum būti išgelbėta!
Kaip ilgai tu laikysies savo pražūtingų
užmačių?
15 Klausykis! Žinia ateina iš Dano,
negandą skelbia iš Efraimo kalnų:
16 "Praneškite tai tautoms,
skelbkite Jeruzalėje:
'Apgulėjai ateina iš tolimo krašto,
žygiuoja prieš Judo miestus, karingai
šaukdami'.
17 Kaip laukų sargai jie apsupo ją
iš
visų pusių,
nes ji kėlė maištą prieš mane, - sako VIEŠPATS".
18 Tavo elgesys, tavieji darbai tai
tau
padarė, -
tavo nedorumas yra kaltas,
kartėlis gula tau ant širdies!
19 "Mano širdie! Mano širdie!
Raitausi iš skausmo!
Netelpa krūtinėje mano širdis!
Man širdis plyšta, negaliu tylėti,
nes girdžiu rago garsus, mūšio šauksmus.
20 'Nelaimė vejasi nelaimę', -
pranešama.
Visas kraštas niokojamas, -
kaipmat sunaikintos mano palapinės,
akimirksniu - manosios pastogės.
21 Kaip ilgai turėsiu regėti tą karo
vėliavą,
klausytis tų rago garsų?"

22 "Deja, manoji tauta paika!
Manęs jie nepažįsta!
Jie - neprotingi vaikai,
be jokios nuovokos.
Jie gudrūs vien pikta daryti,
o gera daryti nemoka".
23 Pažiūrėjau į žemę, ir štai -
ji nualinta ir dyka!
Žvelgiau į dangų - jame nebuvo šviesos!
24 Pažiūrėjau į kalnus, ir štai -
jie drebėjo,
o visos kalvos svyravo pirmyn ir atgal!
25 Žvalgiausi, ir štai -
nebuvo žmonių;
net padangių paukščiai buvo išskridę!
26 Pažiūrėjau, ir štai -
derlinga žemė buvo tapusi dykuma,
visi jos miestai - griuvėsiai
prieš
VIEŠPATĮ,
sunaikinti jo aitraus pykčio.

27Ak, šitaip VIEŠPATS sakė: "Tyrlaukiais pavirs visas kraštas, tačiau nesunaikinsiu jo visai".

28 "Dėl to dejuos žemė,
ir dangūs viršum jos apsigaubs juoda skraiste,
nes aš pasakiau ir nesigailiu,
aš nutariau ir neatšauksiu".

29 Raitelių ir šaulių šauksmus išgirdę,
išbėgioja visų miestų gyventojai.
Jie šliaužia į urvus,
slepiasi miškų tankmėse,
kopia ant uolų:
visi miestai ištuštėję, niekas ten nebegyvena.

30 O tu, pasmerktoji pražūčiai,
ką tu manai, rengdamasi purpuru,
puošdamasi aukso pašvitais,
tepdama savąsias akis dažais?
Veltui gražiniesi!
Tavieji meilužiai tave paniekina, -
tavo gyvybės jie ieško!
31 Tarsi dejuotų gimdyvė, - girdžiu, -
tarsi šauktų pirmąkart gimdanti motina.
Tai šaukia Ziono dukra.
Kvapą vos atgaudama, ji tiesia rankas:
"Ak, vargas man!
Alpstu nuvargusi, sugriebta
žudikų!"

5Jeruzalės nuodėmė

1"Paklajokite Jeruzalės gatvėmis,
žvalgykitės ir stebėkite!
Ieškokite jos aikštėse,
ar rasite žmogų -
bent vieną
žmogų,
vykdantį teisingumą ir ieškantį teisybės,
idant galėčiau jai atleisti! - sako VIEŠPATS.
2 Nors jie ir sakytų:
'Kaip
gyvas VIEŠPATS!' -
jų priesaika būtų kreiva".
3 VIEŠPATIE, argi tavo akys
neieško teisybės?
Tu juos plakei, bet skausmo jie nejautė,
tu juos mažne sunaikinai, bet jie
nesileido
mokomi.
Jie tapo kietesni už uolą, - sugrįžti
atsisakė.
4 Tariau sau: "Jie yra tik varguoliai,
užtat paikai ir elgiasi,
nes nežino VIEŠPATIES kelio
nei savojo Dievo teisingumo.
5 Geriau pas didžiūnus eisiu,
jiems
kalbėsiu,
nes jie žino VIEŠPATIES kelią
ir savojo Dievo teisingumą".
Tačiau ir jie, visi iki vieno, buvo sulaužę
jungą,
nutraukę ryšius.
6 Todėl miškų liūtas juos plėšo,
tyrų vilkas juos pjauna,
ir leopardas sėlina apie jų miestus ir visus,
kas tik iš jų išeina, sudrasko į gabalus.
Gausūs buvo jų nusikaltimai,
be skaičiaus jų atsimetimai.

7 "Kodėl turėčiau visa tai tau atleisti?
Tavieji vaikai mane paliko
ir prisiekinėjo stabais, nors jie ne Dievas.
Pasotinau juos, bet jie svetimavo,
į kekšės namus grūdosi.
8 Eržilai jie, nusipenėję ir gašlūs,
kiekvienas žvengia savo artimo žmonos.
9 Kaip už tokius darbus nebausiu? -
tai VIEŠPATIES žodis. -
Kaip tokiai tautai nekeršysiu?"

10 Kopkite į jos vynmedžių
lysves atšlaitėse,
nuniokokite jas! Tik nesunaikinkite
visiškai!
Nugenėkite nukarusias šakas,
nes jos nepriklauso VIEŠPAČIUI.
11 "Ai, su manim abeji elgėsi
labai
neištikimai, -
ir Izraelio, ir Judo namai, -
tai VIEŠPATIES žodis".
12 VIEŠPATIES išsigynė, sakydami:
"Nė būti jo nėra!
Neištiks mūsų jokia nelaimė, -
nematysime nei kalavijo, nei bado.
13 Pranašai tik vėjus gaudo,
ne žodis iš Dievo jų kalba.
Teištinka jų grasinimai juos pačius!"

14 Todėl VIEŠPATS, Galybių Dievas, taip
prabilo:
"Kadangi jie tai pasakė,
štai savo žodžius tavo lūpose paversiu
ugnimi.
Šita tauta yra malkų krūva,
kurią ugnis suris!
15 Žiūrėkit! Aš sukeliu prieš jus tautą
iš toli,
Izraelio namai, - tai VIEŠPATIES
žodis! -
Tvirtą tautą,
ilgaamžę tautą,
tautą, kurios kalbos nemoki, -
nesupranti, ką jie sako.
16 Jų strėlinės - kaip kapų atviros
duobės, -
visi jie - šaunūs kovotojai.
17 Jie suris tavo pjūtį ir tavo maistą,
suris tavo sūnus ir dukteris,
suris tavo avis ir galvijus,
suris tavo vynmedžius ir figas.
Jie sutriuškins ir įtvirtintus miestus,
kuriais tu pasitiki, - kalaviju".

18"Tačiau net ir tomis dienomis, - tai VIEŠPATIES žodis, - jūsų nesunaikinsiu visiškai. 19Kai jie klaus: 'Kodėl gi VIEŠPATS, mūsų Dievas, taip pasielgė su mumis?' - atsakysi: 'Kaip jūs mane palikote ir svetimiems dievams tarnavote savame krašte, taip tarnaukite dabar svetimiems dievams nesavame krašte'".

20 Jokūbo namams tai pasakyk
ir Judo karalystei tai paskelbk:
21 "Klausykis, paika ir nenuovoki tauta,
-
jūs turite akis, bet nematote,
jūs turite ausis, bet negirdite.
22 Argi neturėtumėte manęs garbinti, -
tai VIEŠPATIES žodis, -
argi neturėtumėte drebėti prieš mane?
Juk aš padariau smėlį jūros siena,
amžina riba, kurios jai peržengt
nevalia.
Nors ji ir ūžauja, bet veltui,
nors ir riaumoja jos bangos, ant ribos turi
sulūžti.
23 Maištingą ir neklusnią širdį turi
ši
tauta, -
nusigręžė nuo kelio ir nuėjo sau.
24 Nepagalvojo širdimi:
'Garbinkime VIEŠPATĮ, savo Dievą,
kuris duoda mums lietų -
ankstyvąjį ir vėlyvąjį atėjus metui,
kuris palaiko mūsų labui pjūties savaičių
seką'.
25 Jūsų kaltės suardė šitą seką,
jūsų nuodėmės nukreipė jus nuo kelio į palaimą.
26 Mano tautoje daug yra nedorėlių,
metančių savo tinklus.
Jie spendžia spąstus lyg medžiotojai,
bet sugauna žmones.
27 Kaip medžiotojo krepšys
prikimštas paukščių,
taip jų namai - pilni klastų.
Šitaip jie turtėja ir darosi galingi,
28 išplersta ir nutunka.
Jų nedori darbai - nuodėmė ant nuodėmės, -
teisingumo nė paisyt nepaiso,
našlaičių bylų negina, vargšų skundų
negirdi.
29 Kaip už tokius darbus nebausiu? -
tai VIEŠPATIES žodis. -
Kaip tokiai tautai nekeršysiu?
30 Baisus ir šlykštus dalykas atsitiko
krašte:
31 pranašai pranašaudami meluoja,
kunigai valdo, kaip
pranašai liepia,
o mano tautai tas patinka!
Bet ką darysite, kai ateis galas?"

6Priešas apgula Jeruzalę

1Bėkite, Benjamino vaikai,
iš Jeruzalės!
Pūskite ragą Tekooje, Bet-haKereme duokite
ženklą,
nes iš šiaurės grasina nelaimė ir baisi pražūtis.
2 Gražioji ir trapioji Ziono dukra,
tu
žuvusi!
3 Prieš ją ateina piemenys su savo
kaimenėmis,
statosi aplinkui savo palapines,
kiekvienas gano kur nori.
4 "Pasiruoškite mūšiui su ja!
Būkite pasiruošę!
Mes pulsime vidudienį!
Deja, bėda mums! Diena jau temsta,
ilgėja vakaro šešėliai.
5 Būkite pasiruošę! Užpulsime ją
nakčia
ir griuvėsiais paversime jos tvirtoves!"

6 Nes štai ką Galybių VIEŠPATS
pasakė:
"Iškirskite jos medžius
ir supilkite apgulos pylimą prieš Jeruzalę.
Ji yra miestas, paskirtas bausmei, -
jos gatvėse visur tik priespauda!
7 Kaip iš šaltinio trykšta vandenys,
taip iš josios plūsta nedorumas.
Smurtas ir plėšimas joje siaučia,
ligos ir žaizdos visuomet man prieš akis.
8 Leiskis pamokoma, Jeruzale,
kad neatsitraukčiau nuo tavęs pasibjaurėjęs
ir nepaversčiau tavęs tyrais, -
žeme, kurioje niekas negyvena".

9 Galybių VIEŠPATS taip kalbėjo:
"Surink, tarsi vynuoges surink
Izraelio likutį!
Tarsi vynuogių raškytojas
rankomis keliskart pereik jo šakas".

10 Į ką aš kreipsiuos?
Per ką įspėsiu, kad mane jie išgirstų?
Štai jų ausys neapipjaustytos, -
jie negali girdėti.
Štai VIEŠPATIES žodis pasidarė jiems pajuoka, -
į jį polinkio jie neturi.
11 Todėl aš pilnas VIEŠPATIES pykčio,
išvargintas pastangų jį suvaldyti.
Išliesiu jį ant mažylių gatvėje,
taip pat ir ant vaikinų būrių!
Visi bus paimti į nelaisvę,
vyras ir žmona, seniai ir karšinčiai.
12 Jų namai atiteks kitiems,
ir jų laukai, ir žmonos,
kai aš pakelsiu savo ranką
prieš šio krašto gyventojus, -
tai VIEŠPATIES žodis.
13 Nuo mažiausio iki didžiausio, jie
visi iki vieno -
gobšūs savanaudžiai;
nuo pranašo iki kunigo, jie visi - apgavikai.
14 Mano tautos žaizdas jie tik apgydo,
kartodami: "Viskas gerai! - Viskas
gerai!" -
nors nėra gerai.
15 Turėtų gėdytis dėl savo bjauraus
darbo,
tačiau jie nesidrovi
nei nežino, ką reiškia iš gėdos parausti.
Todėl jie kris tarp žūvančiųjų,
jie sukniubs, kai aš juos bausiu, - sako VIEŠPATS.

16 Šitaip VIEŠPATS kalbino:
"Stokitės ant kryžkelių ir pasižvalgykite!
Pasiklauskite senovės takų,
kur yra gerasis kelias?
Eikite juo ir rasite sau ramybę.
Bet jie atsakė: 'Juo mes neisime!'
17 Daviau jums ir sargus:
'Paklausykite rago garso!'
Bet jie atsakė: 'Neklausysime!'
18 Todėl išgirskite, tautos,
ir žinok, bendrija, kas jų laukia!
19 Girdėk, žeme!
Šitai tautai štai siunčiu nelaimę,
jų pačių piktų pinklių vaisių,
nes jie neklausė manųjų žodžių,
atmetė manąjį įstatymą.
20 Kam gi man smilkalai iš Šebos
ir kvapieji meldai iš tolimo krašto?
Man ne prie širdies jūsų deginamosios
aukos,
nemalonios man jūsų atnašos.
21 Todėl, - taip kalbėjo VIEŠPATS, -
štai padėsiu kliūčių ant šitos tautos
kelio,
kad ji ant jų sukluptų.
Tėvai ir vaikai,
kaimynai ir bičiuliai drauge pražus".

22 Taip VIEŠPATS kalbėjo:
"Štai atžygiuoja tauta iš
šiaurės
krašto,
didelė tauta, pažadinta nuo žemės
pakraščių.
23 Ginkluoti lankais ir ietimis,
žiaurūs ir nežinantys pasigailėjimo, -
tarsi jūros šniokštimas jų ūžesys.
Raiti ant žirgų, mūšio rikiuotės gretose,
prieš tave, Ziono dukra!"

24 "Išgirdome žinią apie juos,
rankas nuleidome,
pagavo mus baimė
ir kančios kaip gimdyvės.
25 Neik iš namų į laukus,
nesileisk į kelionę vieškeliu,
nes priešo kalavijas - klaikas visur!
26 Ai, mano tautos dukra, vilkis
ašutinę,
voliokis pelenuose,
gedėk kaip vienatinio sūnaus,
liek gailias ašaras,
nes staiga mus užklumpa žudikas".

Dievas paskiria pranašą vertinti tautą

27 Vertintoju savo tautoje
paskyriau tave, -
valytoju, -
kad ištirtum ir vertintum jų elgesį.
28 Jie - varis ir geležis:
visi jie - užkietėję maištininkai,
šmeižtų nešiotojai - elgiasi nedorai.
29 Dumplės šniokščia,
šviną suryja ugnis.
Veltui valytojas valė, -
nedorieji nebuvo atskirti.
30 "Atmestuoju sidabru" jie bus
vadinami,
nes VIEŠPATS juos atmetė.

2. Pranašavimai karaliaus Jehojakimo dienomis

7Pamokslas Šventyklos vartuose 1Žodis, kurį gavo iš VIEŠPATIES Jeremijas: 2"Atsistok VIEŠPATIES Namų vartuose ir ten paskelbk šį žodį: 'Visi Judo gyventojai, kurie einate pro vartus pagarbinti VIEŠPATIES, išgirskite VIEŠPATIES žodį!'" 3Štai ką Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas, sako: "Taisykite savo kelius ir savo darbus, kad galėčiau būti su jumis šioje vietoje. 4Nepasikliaukite nepagrįsta viltimi, 5sakydami: 'Tai VIEŠPATIES Šventykla! Tai VIEŠPATIES Šventykla!' Tik tuomet, jei jūs visiškai pakeisite savo kelius ir darbus, jei vykdysite teisingumą tarp žmonių, 6jei neskriausite svetimšalio, našlaičio ir našlės, jei neišliesite nekalto kraujo šioje vietoje ir nedarysite sau žalos, sekdami paskui svetimus dievus, 7aš būsiu su jumis šioje vietoje - krašte, kurį daviau senovėje tavo tėvams amžiams.

8Štai! Pasikliaujate nepagrįsta viltimi - beverčiu melu! Iš to tik žalos turėsite! 9Kaipgi? Jūs vagiate ir žudote, svetimaujate ir kreivai prisiekiate, aukojate Baalui atnašas ir sekate paskui kitus dievus, kurių net nepažįstate, 10 paskui, atėję pas mane į šiuos Namus, kurie vadinasi mano vardu, sakote: 'Esame apsaugoti! Galime vėl daryti visus šiuos nedorus darbus!' 11Argi tie Namai, kurie vadinasi mano vardu, nevirto jūsų akyse plėšikų lindyne? Žiūrėkite, juk ir aš matau, kas darosi! - tai VIEŠPATIES žodis. 12Taip! Nueikite, jei norite, į Šilo'ą, kurį buvau padaręs savo vardo vieta pradžioje. Pasižiūrėkite, ką aš padariau jam už nedorus darbus, kurių pridarė mano tauta - Izraelis. 13Ir dabar, kadangi jūs padarėte šias visas nuodėmes, - sako VIEŠPATS, - kadangi jūs neklausėte, nors ir kalbėjau jums taip primygtinai, kadangi jūs neatsiliepėte, nors ir šaukiau jus, 14todėl su šiais Namais, vadinamais mano vardu, - jais jūs pasitikite, - ir su vieta, kurią jums ir jūsų tėvams daviau, pasielgsiu lygiai taip, kaip su Šilo'u pasielgiau.

15Atstumsiu jus nuo savęs, kaip atstūmiau visus jūsų giminaičius, visus Efraimo palikuonis".

Tauta neklauso16"O tu nesimelsk už šitą tautą, neužtark jų maldavimu! Neįtikinėk manęs, nes aš tavęs neišklausysiu. 17Argi nematai, ką jie daro Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse? 18Vaikai malkas rankioja, jų tėvai pakuria ugnį, o motinos minko tešlą paplotėliams Dangaus karalienei. Mane įskaudinti norėdami, jie lieja geriamąsias atnašas svetimiems dievams. 19Argi jie mane įskaudina? - sako VIEŠPATS. - Ne! Argi ne save pačius, savo pačių gėdai? 20Tikrai, - Viešpats DIEVAS taip pasakė, - mano liepsnojantis pyktis išsilies ant šitos vietos, ant žmonių ir ant gyvulių, ant lauko medžių ir dirvų derliaus. Jis degins, ir nebus kam jį užgesinti".

21Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas, kalba taip: "Dėkite savo deginamąsias aukas ant skerstinių atnašų ir suvalgykite paaukotą mėsą! 22Kalbėdamas jūsų tėvams tą dieną, kai išvedžiau juos iš Egipto žemės, jiems nieko neįsakiau apie deginamąsias ar skerstines aukas. 23Bet šį vieną įsakymą daviau jiems. Klausykite mano balso! Tada aš būsiu jūsų Dievas, o jūs būsite mano tauta. Eikite visur tik tuo keliu, kuriuo jums įsakau, idant jums sektųsi.

24Bet jie nei paklausė, nei paisė. Jie sekė paskui savo pačių užmačias, savųjų nedorų širdžių užsispyrimą, atsukdami man nugarą, o ne veidą. 25Nuo tos dienos, kai jūsų tėvai išėjo iš Egipto žemės, ligi šiandien primygtinai siunčiau ir siunčiau jums savuosius tarnus - pranašus. 26Tačiau manęs jie nepaklausė ir nepaisė, bet darėsi dar atkaklesni kietasprandžiai ir elgėsi dar pikčiau negu jųjų tėvai.

27Nors ir sakysi jiems visus šiuos dalykus, tavęs jie neklausys, nors juos ir šauksi, tau jie neatsilieps. 28Todėl pasakyk jiems: 'Štai tauta, kuri neklausė VIEŠPATIES, savo Dievo, balso ir nesileido jo mokoma. Ištikimybė mirusi, net pats žodis dingo nuo jų lūpų'".

Stabų garbinimas Ben-Hinomo slėnyje

29 Nusikirpk plaukus ir mesk juos šalin!
Kalvose užtrauk liūdną raudą!
Nes VIEŠPATS atmetė ir paliko kartą,
sukėlusią jo pyktį.

30Judo žmonės padarė nedorybę mano akyse, - sako VIEŠPATS. - Jie suteršė Namus, kurie vadinasi mano vardu, statydami juose savo šlykščius stabus. 31Ben-Hinomo slėnyje jie pasistatė Tofetą - aukurą deginti savo sūnums ir dukterims kaip aukai. To aš niekuomet neįsakiau, tai man niekuomet neatėjo į mintį. 32Dėl to, tikėkite manimi, - tai VIEŠPATIES žodis, - ateis dienos, kai nebebus minimas Tofetas ir Ben-Hinomo slėnis, bet Žudynių slėnis. Tofete bus kapinės, nes kitur nebebus vietos laidoti. 33Tada šitos tautos žuvusiųjų lavonai bus mitalas padangių paukščiams ir laukų žvėrims, - nebus kam jų nuvaikyti. 34Aš nutildysiu Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse džiaugsmo ir iškilmių garsus, jaunikio ir nuotakos balsą, nes visas kraštas taps tyrlaukiais.

8 1Tuo metu, - tai VIEŠPATIES žodis, - kaulai Judo karalių, kaulai jo didžiūnų, kaulai kunigų, kaulai pranašų ir kaulai Jeruzalės gyventojų bus iškasti iš kapų 2ir išbarstyti ant žemės prieš saulę, prieš mėnulį, prieš visas dangaus galybes , kurias jie mylėjo, tarnavo ir sekė, į kurias jie kreipėsi ir kurias garbino, puldami kniūbsčiom ant žemės. Jie nebus surinkti ir palaidoti, bet gulės kaip mėšlas dirvoms patręšti. 3Visi, kurie išliko iš tos nedoros šeimos, nors ir kur juos ištremčiau, labiau norės mirti negu gyventi, - sako Galybių VIEŠPATS.

Nusikaltimas ir bausmė

4 Pasakyk jiems:
"Taip kalbėjo VIEŠPATS:
'Kai žmonės pargriūva, argi jie vėl nesikelia?
Kai žmonės paklysta, argi atgal negrįžta?'
5 Kodėl tat ši tauta - Jeruzalė - yra
amžinai neklusni?
Kodėl jie laikosi apgaulingų stabų,
atsisako sugrįžti?
6 Klausiausi atidžiai ir neišgirdau
nė vieno tiesos žodžio.
Niekas neapgaili savo nedorumo, -
nesako: 'Ką aš padariau!'
Visi veržiasi į priekį savo
neklusniuoju keliu
tarsi ristūnai, besiveržiantys į mūšį.
7 Net gandras padangėse žino,
kada keliauti,
burkuolis, kregždė ir gervė nujaučia
laiką,
kada sugrįžti,
bet mano tauta nežino
VIEŠPATIES teisingumo!"
8 Kaip galite sakyti: "Mes išmintingi!
Mes turime VIEŠPATIES įstatymą"?
Juk iš tikrųjų pavertė jį melu
melaginga žinovo plunksna!
9 Išminčiai sugėdinti,
apstulbinti, įkliuvę į spąstus.
Štai VIEŠPATIES žodį jie atmetė, -
iš kurgi jų išmintis?

10 "Todėl jų žmonas atiduosiu
kitiems,
o jų laukus užkariautojams.
Juk jie visi, nuo mažiausio lig didžiausio,
godžiai ieško savo naudos,
nuo pranašo lig kunigo, jie visi - veidmainiai.
11 Dukters, mano tautos, žaizdas jie
nerūpestingai apgydo,
kartodami: 'Viskas gerai! Viskas
gerai!' -
nors nėra gerai.
12 Turėtų gėdytis dėl savo
bjauraus elgesio!
Tačiau jie nei gėdos jaučia,
nei žino, ką reiškia iš gėdos parausti.
Tikrai jie kris tarp žuvusiųjų,
jie sukniubs, kai aš juos bausiu", - sako
VIEŠPATS.

13 "Tikrai surengsiu jų pjūtį! -
tai
VIEŠPATIES žodis".
Nebus vynuogių ant vynmedžio
nei figų ant figmedžio,
net lapai bus nuvytę!
Visa, ką jiems buvau davęs, išnyko.
14 Ko gi dar sėdime?
Susirinkime! Eime į miestus su įtvirtinimais,
kad ten žūtume,
nes VIEŠPATS, mūsų Dievas, lėmė mums
žūti.
Jis davė mums gerti nuodų,
nes mes nusidėjome VIEŠPAČIUI.
15 Laukėme taikos, bet nėra pagerėjimo,
laukėme pagalbos, bet vietoj jos ateina klaikas!
16 Nuo Dano girdėti, kaip prunkščia
jo
ristūnai,
nuo jo eržilų žvengimo dreba visas kraštas.
Jie atėjo ir nusiaubė visą kraštą,
miestus ir jų gyventojus.

17 "Pasiųsiu prieš jus nuodingų
gyvačių,
angių, kurių joks užkerėjimas neveiks.
Jos gels jus mirtinai! - Tai VIEŠPATIES
žodis".

Pranašo sielvartas dėl tautos kančios

18 Mano liūdesys nepagydomas,
manoji širdis pasiligojusi.
19 Štai vargšės mano tautos šauksmas
aidi skersai išilgai per kraštą:
"Nejau VIEŠPATIES nėra Zione?
Argi nebėra ten jo karaliaus?
{Kodėl jie skaudina mane savo stabais,
savo beverčiais svetimais dievais?}
20 Pjūtis jau praėjo,
vasara pasibaigė,
bet mes dar tebesam neišgelbėti!"
21 Dukters - mano tautos -
žaizdos sukrėtė mane,
esu baisiai nusiminęs, net paklaikęs.
22 Ar nėra balzamo Gileade,
ar nėra ten gydytojo?
Kodėl neužgyja dukters, mano tautos,
žaizda?
23 O, kad manoji galva būtų
vandens šulinys,
mano akys ašarų šaltinis!
Dieną ir naktį apverkčiau
dukters, mano tautos, užmuštuosius.

9Dorovinis tautos sugedimas

1O, kad galėčiau rasti dykumoje
pakelės pastogę!
Tada palikčiau savo tautą, -
galėčiau nuo jų atsitraukti.
Visi jie - svetimautojai,
sukčiai.
2 Liežuvis yra jų ginklas,
įtemptas lankas;
melas, o ne tiesa, viešpatauja krašte.
Nuo vienos nuodėmės jie skuba prie
kitos,
bet manęs nepažįsta, - tai VIEŠPATIES
žodis.
3 Būkite budrūs kiekvienas su
savo kaimynu,
nepasitikėkite nė vienu broliu!
Kiekvienas brolis gudrauja kaip Jokūbas,
kiekvienas kaimynas skleidžia šmeižtus.
4 Visi apgaudinėja vienas kitą,
tiesos nesako.
Savo liežuviais jie įgudo meluoti,
elgiasi nedorai, nebegali gailėtis.
5 Smurtas ant smurto, apgaulė ant
apgaulės:
manęs pripažint jie nenori, -
tai VIEŠPATIES žodis.

6 Todėl, - taip sakė Galybių
VIEŠPATS, -
valysiu juos ir bandysiu,
ką kita man daryti su jų nedorumu?
7 Jų liežuvis - mirtina strėlė,
apgaulios jų lūpos, apgauli ir jų kalba.
Lūpomis kalba artimui draugiškai,
bet savo širdyje rengia jam pasalas!
8 Kaip jų už tai nebausiu? -
tai
VIEŠPATIES žodis. -
Tokiai tautai kaip ši kaip
nekeršysiu?

Rauda dėl nuniokoto krašto

9 Dėl kalnų aš imu verkti ir vaitoti,
dėl ganyklų tyruose pradedu raudą,
nes jie yra nusiaubti, -
į juos niekas kojos nebekelia,
nebegirdėti kaimenių bliovimo.
Ir padangių paukščiai, ir žvėrys pabėgo,
pradingo.

10 "Jeruzalę paversiu griuvėsių krūva,
šakalų lindyne.
Judo miestus - baisiais tyrlaukiais,
kur niekas negyvena".

11 Kas yra toks išmintingas,
kad
visa tai suprastų?
Tegu paaiškina tas,
kuriam paties VIEŠPATIES lūpos kalbėjo:
"Kodėl taip nuniokotas kraštas,
išdegintas kaip dykuma,
per kurią niekas nebekeliauja?"

12VIEŠPATS atsakė: "Dėl to, kad jie atmetė mano įstatymą, kurį aš jiems daviau, neklausė mano balso ir nesielgė pagal jį, 13bet verčiau elgėsi pagal savo atkaklią širdį ir sekė Baalais, kaip jų tėvai buvo juos išmokę". 14Todėl, - Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas, taip kalbėjo: "Štai dabar maitinsiu šitą tautą kiečiais ir girdysiu nuodingu gėralu. 15Išsklaidysiu juos tarp tautų, kurių nei jie, nei jųjų tėvai nežinojo, ir siųsiu jiems kalaviją, kad juos visiškai sunaikintų".

16 Šitaip kalbėjo Galybių VIEŠPATS:
"Nagi! Pašaukite raudotojas, kad ateitų.
Kvieskite pačias geriausias.
17 Teskuba ateiti ir pradėti
raudą
už mus,
kad mūsų akys plūstų ašaromis,
nuo blakstienų sravėtų kaip vanduo".
18 Iš Ziono girdėti rauda:
"Kaip baisiai mes nuniokoti!
Kokia mums gėda!
Palikome kraštą, nes nugriovė mūsų sodybas!"
19 Klausykitės, moterys, VIEŠPATIES
žodžio,
teišgirsta jūsų ausys jo lūpų žodį.
Pamokykite savo dukteris aimanuoti,
tepamoko viena kitą tos raudos.
20 Mirtis įlipo pro mūsų langus,
įsilaužė į mūsų pilis.
Ji nušluoja vaikus nuo gatvių,
jaunuolius nuo miesto aikščių.

21 Sakyk: "Taip kalbėjo VIEŠPATS.
Užmuštųjų lavonai guli kaip mėšlas
dirvoje,
tarsi pėdai, kurių nėra kam surinkti,
paskui pjovėją".

Tikroji šlovė

22 VIEŠPATS taip kalbėjo:
"Išminčius tenesididžiuoja savo išmintimi,
nei stipruolis tenesigiria savuoju
stiprumu,
nei turtuolis tenesipuikauja savo turtais.
23 Bet jei kas didžiuotųsi, tesididžiuoja,
kad turi išminties pažinti mane, -
pripažinti, kad aš esu VIEŠPATS,
kuris myli ištikimai,
vykdo teisingumą ir teisumą žemėje.
Tokiais žmonėmis aš mėgaujuosi, - tai
VIEŠPATIES žodis".

Apipjaustymas neturi vertės24"Štai! Ateis dienos, - tai VIEŠPATIES žodis, - kai aš pašauksiu ataskaiton visus apipjaustytuosius tik kūnu: 25Egiptą, Judą, Edomą ir amoniečius, Moabą ir dykumos gyventojus, skutančius savo smilkinius. Juk visos tautos - neapipjaustytos, bet visi Izraelio namai turi neapipjaustytą širdį".

10Stabai ir tikrojo Dievo garbinimas 1Klausykite žodžio, kurį VIEŠPATS pasakė apie jus, Izraelio namai!

2 VIEŠPATS šitaip kalbėjo:
- Nemėgdžiokite tautų kelio,
nenuogąstaukite dėl ženklų dangaus
skliaute,
nors dėl jų tautos ir nuogąstauja.
3 Ką tautos tiki - gryna apgaulė,
nes stabai - tik rąstgalys iš miško medžio,
išskobtas meistro skaptuku,
4 auksu ar sidabru papuoštas.
prikaltas plaktuku ir vinimis,
kad nepargriūtų.
5 It paukščių baidyklė melionų
darže, -
kalbėti jie negali.
Juos reikia nešioti, -
mat patys nepaeina.
Nebijokite jų, nes jie negali
nei žalos padaryti, nei naudos atnešti.

6 Tokio kaip tu, VIEŠPATIE,
kito
nėra!
Didingas tu, didinga tavojo vardo galybė!
7 Kas gali tavęs nebijoti,
tautų
Karaliau?
Tai pridera tau,
nes tarp visų išminčių tautose,
visų tautų valdose,
tokio kaip tu kito nėra!

8 Visi jie kaip vienas yra be žado
ir be
jausmo, -
taigi ką gali jie išmokti iš medinių stabų?
9 Jie - iš Taršišo atvežtas,
plaktuku kaldintas sidabras,
ir auksas iš Ufazo!
Jie - meistro išmonė
ir auksakalio rankdarbis.
Violetinis ir purpurinis yra jų apdaras, -
visi lig vieno jie - nagingų amatininkų
dirbinys.

10 VIEŠPATS - tikrai Dievas,
jis - gyvasis Dievas, amžinasis Karalius.
Nuo jo pykčio dreba žemė,
tautos jo apmaudo pakelt nepajėgia.

11 {Taip sakysite jiems: "Dievai, kurie
nei dangaus, nei žemės
nesukūrė, pradings nuo žemės ir iš po dangaus
skliauto!}

12 Jis sukūrė žemę savo galybe,
padėjo pamatus pasauliui savo išmintimi,
išskleidė dangaus skliautą savo išmone.
13 Kai sugriaudžia jo balsas,
šniokščia vandenys dangaus skliaute.
Jis atpučia debesis nuo žemės pakraščių,
padaro tviskančius žaibus lietui,
išleidžia viesulus iš aptvarų.
14 Kiekvienas žmogus kvailas,
be
supratimo, -
sau pačiam gėdą daro auksakalys savaisiais
stabais,
nes nuliejo apgaulę, be gyvybės
alsavimo.
15 Jie niekam tikę, vien juoko verti.
Atėjus jų bausmės metui, išnyks kaip
nebuvę.
16 Nepanaši į juos yra Jokūbo dalis, -
jis yra visa ko kūrėjas,
Izraelis - jo paveldo gentis,
jo vardas - Galybių VIEŠPATS.

Klaikas krašte

17 Susidėk sau ryšulį ir traukis iš
krašto,
apgultasis mieste!
18 Nes VIEŠPATS šitaip kalbėjo:
"Štai šį kartą tikrai gyventojus iš krašto
išblokšiu,
taip prislėgsiu, kad jie pajus!"
19 Vargas man! Esu žuvęs!
Mano žaizda nepagydoma.
O aš tariau: "Tai tik liga,
aš galiu ją ištverti".
20 Mano palapinė nusiaubta,
visos jos virvės nutrauktos.
Manieji vaikai paliko mane, jų nebėra, -
niekas mano palapinės nebestatys,
nėra kas išskleistų mano
palapinės dangas.
21 Nes ganytojai buvo kvaili,
neieškojo VIEŠPATIES.
Dėl to ir nelydėjo jų sėkmė,
visos jų kaimenės buvo išvaikytos.
22 Klausykis! Girdėt ūžesys!
Artėja iš šiaurės baisus sąmyšis,
kad paverstų Judo miestus tyrais,
šakalų lindyne.

Jeremijo malda

23 Aš žinau, VIEŠPATIE,
kad ne žmogus sau kelią nulemia.
Gyvenimo kelio žmogus negali nei pasirinkti,
nei gyvenime savuosius žingsnius pakreipti.
24 Pataisyk mus, VIEŠPATIE,
tačiau su saiku,
ne su pykčiu, idant mūsų niekais
nepaverstum.
25 Savo pyktį išliek ant tautų,
kurios tavęs nepripažįsta,
ir ant tų karalijų,
kurios tavojo vardo nesišaukia.
Juk jos surijo Jokūbą - sunaikino jį,
nusiaubė jo sodybas!

11Ištikimybė sandorai su Dievu 1Žodis, kurį Jeremijas gavo iš VIEŠPATIES: "Klausykite šios sandoros nuostatų! 2Paskelbk juos Judo žmonėms ir Jeruzalės gyventojams, 3sakydamas: 'Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: prakeiktas žmogus, kuris nesilaiko šios sandoros nuostatų, 4 - nuostatų, kuriais įpareigojau jūsų tėvus tą dieną, kai išvedžiau juos iš Egipto žemės, iš tos geležies liejyklos', - būtent: 'Pakluskite man ir laikykitės jų, kaip įsakiau, kad būtumėte mano tauta, o aš būčiau jūsų Dievas, 5idant galėčiau ištesėti priesaiką, kurią daviau jūsų tėvams, jog paskirsiu jiems kraštą, plūstantį pienu ir medumi, - tą kraštą, kurį šiandien turite'". - "Tikrai taip, VIEŠPATIE!" - aš atsakiau.

6Po to VIEŠPATS kalbėjo man: "Paskelbk visus šiuos nuostatus Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse, sakydamas: 'Klausykite šios sandoros nuostatų ir jų laikykitės. 7Juk aš primygtinai, ne kartą, įspėjau jūsų tėvus paklusti man, kai išvedžiau juos iš Egipto žemės, ir nesilioviau įspėjinėti iki šios dienos'. 8Bet jie neklausė, nekreipė nė dėmesio. Visi kaip vienas elgėsi pagal savo nedoros širdies polinkius. Todėl užleidau juos visomis bausmėmis, pagal šios sandoros nuostatus, kurių jie nesilaikė, kaip buvau jiems įsakęs".

9VIEŠPATS tarė man: "Judo žmonės ir Jeruzalės gyventojai padarė sąmokslą. 10Jie grįžo prie nusikaltimų savo protėvių, kurie atsisakė klausyti mano žodžių. Be to, jie nuėjo pas svetimus dievus jų garbinti, o sandorą, kurią buvau sudaręs su jų tėvais, Izraelio namai ir Judo namai sulaužė". 11Todėl šitaip VIEŠPATS kalbėjo: "Tikėk manimi, siųsiu jiems nelaimę, kurios jie nepajėgs išvengti. Nors jie manęs šauksis, bet aš negirdėsiu. 12Kai Judo miestai ir Jeruzalės gyventojai šauksis dievų, kuriems jie degina aukas, kad gelbėtų, šitie dievai nelaimės valandą jiems nieko nepadės.

13 Judai, tu turi tiek dievų, kiek miestų!
Kiek Jeruzalėje gatvių,
tiek aukurų pasistatėte Gėdai -
aukurų aukoms Baalui deginti.

14O tu nesimelsk už šią tautą! Neužtark jų nei prašymu, nei malda! Aš negirdėsiu, kai jie šauksis manęs savo nelaimės valandą".

Negana atnešti auką į Šventyklą

15 Kokią teisę turi mano mylimoji būti
mano Namuose,
kai ji daro bjaurius darbus?
Ar gali įžadai ir aukų mėsa atitolinti
tavąją nelaimę nuo tavęs?
Argi per juos pabėgsi nuo pavojaus?
16 "Žaliuojantis alyvmedis,
malonus akims", -
taip VIEŠPATS praminė tave.
Bet dabar jis tarsi didžiu perkūno
trenksmu
padega jo lapus, - liepsnoja jo šakos.

17Galybių VIEŠPATS, kuris tave pasodino, nutarė siųsti tau nelaimę už nedorus Izraelio ir Judo namų darbus. Degindami aukas Baalui, jie įpykdė mane.

Sąmokslas prieš Jeremiją

18 VIEŠPATS man tai apreiškė,
aš buvau įspėtas.
Tik tada leidai tu man jų užmačias
permatyti!
19 Aš mat buvau lyg patiklus avinėlis,
vedamas pjauti,
ir net nenujaučiau,
kad jie prieš mane slapta mezga sąmokslus:
"Sunaikinkime medį su jo vaisiais,
išraukime jį iš gyvųjų žemės,
kad jo nė vardas nebebūtų minimas".
20 Bet tu, Galybių VIEŠPATIE,
sprendi teisingai,
ištiri jausmus ir širdį!
Leisk man pamatyti, kaip tu jiems
atkeršysi,
nes tau patikėjau savąjį reikalą!

21Todėl šitaip kalbėjo VIEŠPATS Anatoto žmonėms, ieškantiems mane užmušti ir sakantiems: "Nepranašauk VIEŠPATIES vardu, jeigu nenori mirti nuo mūsų rankos". 22Taigi štai ką Galybių VIEŠPATS pasakė: "Tikėk manimi, nubausiu juos! Jų jauni vyrai kris nuo kalavijo, jų sūnūs ir dukterys mirs iš bado. 23Neliks jiems jokio likučio, nes sukelsiu nelaimę Anatoto žmonėms - jų žūties metą".

12Jeremijas skundžiasi ir klausinėja Dievą

1 Teisus tu liktum, VIEŠPATIE,
jeigu su tavimi eičiau į ginčus.
O vis dėlto turiu skundą ant tavęs.
Kodėl sėkmė lydi nedorėlius?
Kodėl visi sukčiai tarpsta?
2 Tu juos pasodinai, ir jie šaknis
įleido, -
vešliai sau auga ir net vaisių neša.
Tu esi jų lūpose,
bet toli nuo jų širdies.
3 VIEŠPATIE, tu tikrai mane pažįsti,
permatai mane,
ištiri mano širdį
ir žinai, kad ji tavo rankose.
Išgaudyk juos kaip avis skerdimui,
atskirk juos nuo kitų žudymo dienai.
4 Kaip ilgai dar turės kraštas liūdėti
ir žolė visur laukuose vysti?
Argi turi gaišti gyvuliai ir paukščiai
dėl to,
kad nedorai elgiasi jo gyventojai?
O jie sau sako: "Dievas nemato, ką mes darome!"

Dievas atsako Jeremijui

5 Jei lenktynės su pėsčiais tave
nuvargino,
kaip galėsi varžytis su raiteliais?
Jei tu jautiesi saugus tik ramiame krašte,
tai ką gi darysi Jordano brūzgynuose?
6 Juk net tavo broliai ir tavieji

namiškiai
pasielgė klastingai su tavimi.
Net jie pakeltu balsu rėkia tau už nugaros.
Tu nepasitikėk jais,
nors jie ir kreiptųsi draugiškai į tave.

Viešpaties rauda dėl savo tautos nelaimės

7 Palikau savo Namus, atmečiau savąjį
paveldą.
Savo numylėtinę atidaviau į jos priešų
rankas.
8 Mano paties tauta prieš mane
atsigręžė
kaip liūtas miške.
Kadangi ji pakėlė savo balsą prieš
mane,
todėl elgiuosi su ja kaip su priešu.
9 Manoji tauta yra lyg paukštis,
iš visų pusių plėšriųjų paukščių puolamas.
Eikite šen! Rinkitės, visi laukų žvėrys!
Ateikite ir rykite!
10 Daug piemenų nusiaubė
manąjį vynuogyną,
nutrypė kojomis mano paveldą.
Jie pavertė mano žavųjį lauką
apleista dykyne.
11 Padarė jį niūria dykyne, -
nuniokotas jis guli prieš mane.
Visas kraštas nuniokotas,
bet nė vienas to neima į širdį.
12 Ant visų dykynės kalvų įsikūrė
plėšikai,
nes VIEŠPATIES kalavijas ryja žemę
nuo vieno krašto iki kito.
Nėra ramybės žmonėms.
13 Pasėjo kviečius, o pjauna erškėčius,
nusiplūkė be jokios naudos.
Jie kenčia dėl savo pjūties,
dėl liepsnojančio VIEŠPATIES pykčio.

Judo karalystės kaimynai 14Taip kalbėjo VIEŠPATS: "Turiu šį tą pasakyti visiems savo nedoriems kaimynams, naikinantiems paveldą, kurį daviau Izraeliui - savajai tautai kaip nuosavybę. Štai išrausiu juos iš jų žemių, o Judo namus išrausiu iš jų tarpo. 15Bet tada, kai būsiu juos išrovęs, vėl jų pasigailėsiu ir parvesiu kiekvieną į savąjį paveldą ir į savąjį kraštą. 16Ir tuomet, - jeigu jie iš tikrųjų mokysis eiti mano tautos keliu, prisieks mano vardu: 'Kaip gyvas VIEŠPATS!' - jie, kurie pirma buvo mokę mano tautą prisiekti Baalu, - turės vietos mano tautoje. 17Bet jeigu nepaklausys, - tą tautą išrausiu ir visiškai ją sunaikinsiu, - tai VIEŠPATIES žodis".

13Palyginimai ir įspėjimai 1VIEŠPATS į mane kreipėsi taip: "Eik ir nusipirk lininį juosmens aprišalą, nešiok jį ant savo strėnų. Nemerk jo į vandenį". 2Nusipirkau juosmens aprišalą, kaip VIEŠPATS liepė, ir nešiojau jį ant strėnų. 3Antrąkart atėjo man VIEŠPATIES žodis: 4"Pasiimk juosmens aprišalą, kurį nusipirkai ir nešioji, nueik prie 'Parato' ir ten paslėpk jį uolos plyšyje". 5Nuėjau prie 'Parato', kaip VIEŠPATS buvo man paliepęs, ir paslėpiau jį ten uolos plyšyje. 6Po kurio laiko VIEŠPATS vėl kreipėsi į mane: "Dabar vėl eik prie 'Parato' ir parnešk juosmens aprišalą, kurį buvau tau liepęs ten paslėpti". 7Nuėjau vėl prie 'Parato', suieškojau ir paėmiau juosmens aprišalą iš tos vietos, kurioje buvau jį paslėpęs. Žinoma, juosmens aprišalas buvo sutrūnijęs ir niekam tikęs! 8Tada atėjo man VIEŠPATIES žodis: 9"Taip sako VIEŠPATS: 'Lygiai taip supūdysiu įžūlųjį Judo išdidumą ir įžūlųjį Jeruzalės išdidumą. 10Nedoroji tauta, atsisakanti klausyti mano žodžių, besielgianti pagal savo širdies užsispyrimą, einanti paskui svetimus dievus, jiems tarnaudama ir juos garbindama, liks kaip šis juosmens aprišalas, kuris niekam nebetinka. 11Nes kaip juosmens aprišalas priglūsta žmogui prie strėnų, taip aš buvau priglaudęs visus Izraelio namus ir visus Judo namus prie savęs, - tai VIEŠPATIES žodis, - idant jie būtų mano tauta, skelbtų mano vardą, garbę ir didingumą. Tačiau jie nenorėjo klausyti'".

12"Perduok jiems ir šitą žodį: 'Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: vynui skirti ąsočiai pripildomi vyno! Jeigu jie tau atsakys: 'Argi mes patys nežinome, kad vynui skirti ąsočiai turėtų būti pripildomi vyno?' - 13pasakyk jiems: 'VIEŠPATS taip kalbėjo: saugokitės! Nugirdysiu iki girtumo visus šito krašto gyventojus - karalius, Dovydo soste sėdinčius, kunigus ir pranašus, visus Jeruzalės žmones. 14Sudaužysiu juos vienas į kitą, senus ir jaunus drauge, - tai VIEŠPATIES žodis. Nei gailestingumas, nei užuojauta, nei švelnumas - niekas manęs nesulaikys, kad jų nesunaikinčiau'".

Paskutinis įspėjimas

15 Klausykite ir įsidėmėkite!
Nesipuikuokite, nes VIEŠPATS kalbėjo!
16 Duokite šlovę VIEŠPAČIUI,
savo
Dievui,
kol dar nesutemo,
kol dar prieblandoje jūsų kojos neklupinėja
ant
kupstų,
kol dar jūsų lauktoji šviesa nepavirto
niūria
tamsa,
nepasikeitė į tamsius debesis.
17 Bet jeigu jūs į tai nekreipsite
dėmesio,
išliesiu slapta daug ašarų dėl jūsų
išdidumo.
Be perstojo plūs mano akys ašaromis,
nes VIEŠPATIES kaimenė yra genama į
tremtį.

Tremtis

18 Sakykite karaliui ir karaliaus
motinai:
"Lipkite žemyn nuo savo sostų,
sėskitės žemai,
nes nukrito nuo jūsų galvos
jūsų puikiosios karūnos".
19 Negebo miestai yra apgulti,
nėra kam jų gelbėti.
Visi Judo žmonės nušluoti į tremtį, -
visi ištremti.

Jeruzalės gėda

20 Pakelk savo akis, Jeruzale!
Pasižiūrėk, kaip jie ateina iš šiaurės!
Kurgi kaimenė, kuri buvo tau patikėta, -
kaimenė, kuria taip didžiuojies?
21 Ką tu sakysi, kai užpuls tave kaip
užkariautojai tie,
kuriuos tu pati mokei būti meilužiais?
Ar nesurems tavęs skausmai,
kaip suremia gimdančią moterį?
22 Kai klausi širdyje: "Kodėl man taip
atsitiko?" -
žinok, kad už savo didžią kaltę esi apnuoginta
ir esi prievartaujama.

23 Argi gali etiopas pakeisti savo odą,
o leopardas savo dėmes?
Tad, ar įgudę blogai elgtis,
galėtumėte daryti gera?
24 Tarsi vėtomus pelus išblaškysiu juos,
dykumos vėjui papūtus!
25 Toks bus tavasis likimas -
mano tau atseikėta dalia, - tai VIEŠPATIES
žodis, -
dėl to, kad mane pamiršai
ir pasitikėjai melu.
26 Aš pats užversiu tavo sijoną
tau ant galvos,
kad pasirodytų tavoji gėda.
27 Tavąjį svetimavimą, tavo gašlų
žvengimą,
tavąjį begėdišką pasileidimą, -
jūsų gėdingus darbus aš matau ant kalvų ir
laukuose.
Ai, vargas tau, Jeruzale, nes nenori būti švari!
Iki kolei gi?

14Didžioji sausra

1Žodis, kurį VIEŠPATS davė
Jeremijui, apie sausrą:
2 "Judo karalystė liūdi,
jos miestų vartai sunykę,
žmonės guli ant žemės iš sielvarto,
o iš Jeruzalės kyla šauksmas.
3 Jos didžiūnai siunčia tarnus
vandens, -
nueina prie talpyklų, bet vandens neranda
ir sugrįžta tuščiais ąsočiais.
Nusigandę ir sumišę užsidengia galvas.
4 Sustojo darbas laukuose,
nes krašte nebuvo lietaus.
Artojai nusigandę, - jie užsidengia galvas.
5 Net briedė laukuose pameta
savo atvestą jauniklį,
nes žolės nėra.
6 O laukiniai asilai stovi
ant
plikų kalvų,
dvėsuodami kaip šakalai, -
jų akys apsiblaususios, nes trūksta
pašaro".

7 "Nors mūsų kaltės ir liudija
prieš
mus,
tačiau gelbėk, VIEŠPATIE, dėl savojo
vardo!
Nors mūsų atsimetimai be skaičiaus,
nors mes nusidėjome tau...
8 Tu - Izraelio viltis, VIEŠPATIE,
jo gelbėtojas nelaimėje!
Kodėl esi lyg svetimas šiame krašte,
tarsi pakeleivis, užėjęs vien
pernakvoti?
9 Kodėl esi lyg staigmenos
pritrenktas žmogus,
tarsi galiūnas, negalintis išgelbėti?
Juk tu esi tarp mūsų, VIEŠPATIE,
tavuoju vardu mes vadinami:
neapleisk mūsų!"
10 Apie šią tautą VIEŠPATS taip
kalbėjo:
"Iš tikrųjų jie taip mėgsta klaidžioti,
kad net savųjų kojų netausoja".
Dėl to jie nemieli VIEŠPAČIUI.
Dabar jis atsimins jų kaltę ir nubaus už jų
nuodėmes.

11Tada VIEŠPATS tarė man: "Nesimelsk už šitą tautą ir gerovės jai neprašyk! 12Kai jie pasninkaus, aš negirdėsiu jų maldavimo, kai jie aukos deginamąsias aukas ir maisto atnašas, aš jų nepriimsiu. Kalaviju, badu ir maro rykšte jiems galą padarysiu".

13Atsakiau: "Ai, Viešpatie DIEVE! Pranašai jiems žada: 'Jūs nematysite kalavijo, badas jūsų neužpuls, nes amžiną taiką duosiu jums šioje vietoje'". 14"Ką pranašai skelbia mano vardu, yra melas! - atsakė man VIEŠPATS. - Jų aš nesiunčiau, įgaliojimo jiems nedaviau, nieko jiems nekalbėjau. Prasimanytus regėjimus, tuščius būrimus, savo pačių vaizduotės apgaulę jie skelbia jums!" 15Šitaip VIEŠPATS toliau kalbėjo: "Pranašai, pranašaują mano vardu, nors aš jų nesiunčiau, nesiliaujantys skelbti: 'Kalavijas ir badas neištiks šio krašto', - patys galą gaus nuo kalavijo ir bado. 16O žmonės, kuriems jie pranašauja, tysos išmesti Jeruzalės gatvėse, tapę bado ir kalavijo auka. Nebus kam jų laidoti, - nei jų pačių, nei jų žmonų, jų sūnų, jų dukterų, - nes ant jų išliesiu jų pačių nedorumo atpildą".

17 "O tu perduosi jiems šitą žodį:
tesrūva mano akys ašaromis
nakčia ir dieną, be perstojo,
nes baisus nuniokojimas ir nepagydoma
žaizda
nukankino mergelę dukrą, manąją tautą.
18 Išeinu į laukus - štai kritę nuo
kalavijo!
Ateinu į miestą - štai pasiligoję iš bado!
Net ir pranašas, ir kunigas klajoja po
kraštą,
-
sutrikę, nežino ką daryti".

Tautos maldavimas

19 Nejau tu visiškai atmetei Judą?
Ar Zionas tapo tau bjaurus?
Nejau mus taip pribloškei,
kad jau nebėra mums išgydymo?
Tikėjomės taikos, bet nieko gera
nematyti;
laukėme išgydymo, ir štai vien
klaikas!
20 Išpažįstame, VIEŠPATIE,
savo
nedorumą
ir kaltę mūsų tėvų, -
nes tikrai nusidėjome tau.
21 Savojo vardo dėlei tu mūsų
neatmesk,
nepadaryk negarbės savosios
šlovės
sostui!
Atmink savo sandorą su mumis
ir jos nenutrauk!
22 Ar gali kuris iš tautų stabų
duoti
lietaus?
Ar gali pats dangus atsiųsti būriais lietų?
Argi tai ne tu vienas, VIEŠPATIE?
Mūsų Dieve, mes dedame viltis į tave,
nes tik tu visa tai padarei.

15Galutinis Dievo atsakymas 1VIEŠPATS man tarė: "Net jei pats Mozė ir Samuelis man juos užtartų, - ir tai mano širdis į šitą tautą nelinktų. Varyk juos man iš akių, tegu eina sau! 2Jeigu jie klaustų: 'Kur mes eisime?' - atsakyk jiems: 'Štai ką pasakė VIEŠPATS: kas paženklintas marui - mirs maru, kas paženklintas kalavijui - žus nuo kalavijo, kas paženklintas badui - nuo bado mirs, kas paženklintas nelaisvei - išeis į nelaisvę! 3Keturias rykštes nutariau jiems skirti, - sako VIEŠPATS: - kalaviją, kad mirtį neštų, šunis, kad kūnus tąsytų, padangių paukščius ir lauko žvėris, kad surytų ir sudraskytų. 4Padarysiu juos siaubu visoms karalystėms žemėje kaip bausmę už tai, ką Judo karalius Manasas, Hezekijo sūnus, padarė Jeruzalėje'".

Jeruzalės galas

5 Kam tavęs bus gaila, Jeruzale,
kas tave paguos?
Kas sustos tavęs paklausti,
kaip gyvuoji?
6 Tu pati mane atmetei, -
tai
VIEŠPATIES žodis, -
tu pati man atgręžei nugarą.
Todėl pakėliau prieš tave savo ranką,
kad tave sunaikinčiau, -
pavargau besigailėdamas.
7 Išvėčiau juos vėtykle po
žemės gyvenvietes.
Atėmiau vaikus, sunaikinau savo tautą,
nes jie atsisakė pasukti iš savo kelių.
8 Jų našlių buvo daugiau negu jūros
smilčių.
Atvedžiau jiems - motinoms ir
jaunuoliams -
niokotoją vidury dienos.
Leidau, kad juos staiga užkluptų
sąmyšis ir klaikas.
9 Septynetą pagimdžiusioji alpsta,
merdi gaudydama orą.
Jos saulė nusileido dienai nesibaigus, -
sugėdinta ji, apimta nevilties.
Jų likutį atiduosiu kalavijui,
į jų priešų rankas, - tai VIEŠPATIES
žodis.

Jeremijo skundas

10 Vargas man, motina mano,
kad
mane pagimdei, -
žmogų, kuris kaltina ir teisia visą
kraštą!
Aš nei kam skolinau, nei esu kam skolingas,
tačiau keikia mane visi.
11 Bet prisiekiu tau, VIEŠPATIE,
dėl jų labo tau tarnavau,
užtariau prieš tave priešą,
pavojaus ir nelaimės ištiktą.

{12 Ar gali kas sutrupinti geležį,
ypač geležį iš šiaurės, geležį,
maišytą
su variu?
13 Tavo turtus ir iždus atiduosiu
išgrobti,
kaip atpildą už tavo nuodėmes,
padarytas visose tavo valdose.
14 Padarysiu tave vergu
tavo priešų
krašte,
kurio tu nepažįsti, -
mano pyktis užkūrė ugnį,
kuri jus sudegins.}

15 Ai, tu žinai! VIEŠPATIE,
atmink mane!
Pasirūpink manimi!
Už mane atkeršyk mano persekiotojams!
Nepasiduok savo kantrybei!
Neleisk man pražūti, atmink,
jog dėl tavęs kenčiu užgauliojimus!
16 Kai tavieji žodžiai buvo man duoti,
juosius ryte prarijau, -
tavasis žodis atnešė man džiaugsmą
ir širdies linksmybę,
nes aš tapau tavo, VIEŠPATIE, Galybių Dieve!
17 Ne man sėdėti minioje,
juokauti ir linksmintis.
Tavosios rankos paliestas, vienišas
sėdėjau,
nes mane pripildei apmaudo.
18 Kodėl mano skausmui nėra galo,
o manoji žaizda tokia pikta, jog negyja?
Ai, iš tikrųjų tu man esi klastingas
upokšnis, -
vandenys, kuriais negali pasitikėti!

19 Į tai VIEŠPATS man atsakė:
"Jei atsigręši, atnaujinsiu tave,
vėl būsi mano tarnas.
Jei tu skelbsi, kas brangu, o ne kas be
vertės,
vėl būsi tarsi mano lūpos.
Tegu jie gręžiasi į tave,
nesigręžk tu į juos!
20 Tuomet padarysiu tave šiai
tautai tvirtu vario mūru.
Nors jie ir puls tave, bet tavęs neįveiks,
nes aš esu su tavimi,
tau padėti ir tave gelbėti, -
tai VIEŠPATIES žodis.
21 Išgelbėsiu tave iš nedorėlių rankų,
iš negailestingų nagų tave išvaduosiu.

16Jeremijo gyvenimas - įspėjimas 1Man atėjo VIEŠPATIES žodis: 2"Tu neimk sau žmonos ir neturėk nei sūnų, nei dukterų šioje vietoje, 3nes VIEŠPATS taip kalbėjo apie sūnus ir dukteris, kurie gims šioje vietoje, ir apie motinas, kurios juos pagimdys, ir apie tėvus, iš kurių jie gims šiame krašte: 4jie mirs baisia mirtimi! Neapraudoti ir nepalaidoti jie gulės kaip mėšlas dirvoms patręšti. Kalavijas ir badas juos sudoros. Jų lavonais mis padangių paukščiai ir laukų žvėrys.

5Neužeik į namus, - tęsė VIEŠPATS, - kur yra gedulas, - nedalyvauk jų raudoje, nereikšk jiems užuojautos, nes aš atėmiau iš šios tautos savo ramybę, - tai VIEŠPATIES žodis, - atėmiau malonę ir pasigailėjimą. 6Didžiūnai ir varguoliai mirs šiame krašte be laidotuvių ir be raudų. Niekas dėl jų nei draskysis iki kraujų, nei galvą skusis. 7Nebus kas laužytų duoną su liūdinčiu, idant liūdesyje dėl mirusio jį paguostų, nebus kas pripiltų jam paguodos taurę, kad galėtų išgerti net tėvo ar motinos netekęs.

8Nekelki kojos į namus, kur žmonės puotauja, kad sėstumeis už stalo su jais valgyti ir gerti. 9Nes Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas, taip kalbėjo: 'Štai jūsų akyse ir jūsų dienomis nutildysiu šioje vietoje garsus linksmumo ir džiaugsmo, balsus jaunikio ir nuotakos'.

10Kai paskelbsi visa tai šitai tautai ir kai jie ims klausti: 'Kodėl VIEŠPATS nutarė mus taip baisiai bausti? Kuo mes nusikaltom? Kokia yra mūsų nuodėmė, kuria nusidėjom VIEŠPAČIUI, mūsų Dievui?' - 11tu jiems atsakysi: 'Dėl to, kad jūsų tėvai mane paliko, - tai VIEŠPATIES žodis. - Jie sekė svetimais dievais, jiems tarnavo ir juos garbino, bet mane jie paliko ir nesilaikė manojo įstatymo. 12O jūs savo ruožtu elgėtės blogiau negu jūsų tėvai. Taip! Pasižiūrėkite į
save: visi kaip vienas elgiatės pagal savo nedoros širdies palinkimus, atsisakydami manęs klausyti. 13Išvarysiu jus iš šito krašto į šalį, kurios nei jūs, nei jūsų tėvai nepažinojo. Ten dieną naktį tarnausite kitiems dievams, nes aš tikrai jūsų daugiau nebepasigailėsiu.

Grįžimas iš tremties{14Tačiau štai ateina dienos, - tai VIEŠPATIES žodis, - kada nebebus sakoma: 'Kaip gyvas VIEŠPATS, kuris išvedė Izraelio vaikus iš Egipto žemės', 15bet mieliau bus tariama: 'Kaip gyvas VIEŠPATS, kuris išvedė Izraelio vaikus iš Šiaurės krašto ir iš visų kraštų, į kuriuos buvo juos išvaręs'. Parvesiu juos atgal į jų žemę, kurią daviau jų tėvams.}

Dviguba bausmė16Štai siunčiu daug žvejų, - tai VIEŠPATIES žodis, - kad juos sužvejotų. Po to pasiųsiu daug medžiotojų, kad juos sumedžiotų visuose kalnuose ir kalvose ir visų uolų urvuose. 17Nes visi jų keliai yra man prieš akis, - nuo manęs jie negali pasislėpti, jų kaltė negali būti paslėpta nuo mano akių. 18Atlyginsiu už jų kaltę ir nuodėmę dvigubai, nes jie suteršė mano kraštą savo šlykščiais stabų griaučiais ir pripildė manąjį paveldą savo netikrų dievų".

Pagonių atsivertimas

19 VIEŠPATIE, mano stiprybe, mano
tvirtove,
mano priebėga pavojaus dieną!
Tautos pas tave ateis nuo žemės pakraščių
ir tars:
"Mūsų tėvų palikimas yra vien apgaulė,
tušti stabai, niekam nenaudingi.
20 Argi gali žmogus pasidaryti
sau dievų?
Ne! Tai nėra dievai!"
21 "Tad štai! Aš juos pamokysiu,
visiems laikams jiems parodysiu
savo ranką ir savo galybę,
kad jie žinotų, jog mano vardas yra VIEŠPATS".

17Judo karalystės nuodėmė ir bausmė

1 Judo nuodėmė įrašyta geležine
plunksna,
įrėžta deimanto antgaliu
jų širdies plokštėje ir jų aukurų raguose.
2 Kai jų sūnūs atmena
savo aukurus ir šventuosius stulpus
po kiekvienu ūksmingu medžiu
ir ant aukštų kalvų -
3 kalnuose ir laukuose.
Tavo turtus ir visus tavo iždus
atiduosiu išgrobti,
kaip atpildą už visas tavo nuodėmes,
padarytas visose tavo valdose.
4 Savo elgesiu prarasi paveldą,
kurį aš tau daviau.
Padarysiu tave vergu priešų krašte,
kurio tu nepažįsti,
nes mano pyktis užkūrė ugnį,
kuri degs amžinai.

Tikroji išmintis

5 VIEŠPATS taip kalbėjo:
"Prakeiktas žmogus, kuris žmonėmis
pasitiki
ir ieško stiprybės trapiame žmoguje,
kai jo širdis nuo VIEŠPATIES nusigręžia.
6 Toks žmogus - tarsi skurdus tyrų
krūmokšnis,
be vilties sulaukti ko nors gero,
skursta sausoje dykumoje,
sūrioje žemėje, kur niekas negali gyventi.
7 Laimingas žmogus,
kuris
VIEŠPAČIU pasitiki,
kurio viltis yra tik VIEŠPATS.
8 Toks žmogus yra kaip medis,
pasodintas prie vandens,
leidžiantis savo šaknis srovės link, -
nebijo kaitros, kai ji užeina,
jo lapai nuolat žaliuoja,
sausros metų nepabūgsta,
vaisių duoti nenustoja.
9 Širdis yra už viską vylingesnė
ir nepataisomai pasiligojusi.
Kas gali ją perprasti?
10 Tik aš, VIEŠPATS, tiriu širdį,
išbandau jausmus,
kad kiekvienam atlyginčiau pagal jo
kelią,
pagal jo darbų vaisius".
11 Žmogus, kraunantis
sau
turtus neteisėtai,
yra kaip kurapka, perinti ne savo dėtus
kiaušinius.
Turtai paliks jį gyvenimo
pusiaukelėje, -
amžiaus pabaigoje jis bus laikomas
mulkiu.

Gyvenimo šaltinis

12 Šlovės sostas, išaukštintas nuo
pat
pradžios,
tokia yra mūsų Šventovės vieta!
13 O Izraelio viltie, tu VIEŠPATIE!
Visi, kurie tave palieka,
bus sugėdinti;
visi, kurie šiame krašte maištauja prieš tave,
bus nužeminti,
nes jie paliko {VIEŠPATĮ,} gyvojo vandens
šaltinį.

Jeremijo malda

14 Gydyk mane, VIEŠPATIE,
kad tikrai būčiau išgydytas;
gelbėk mane, kad aš būčiau išgelbėtas,
nes tu - mano gyrius.
15 Girdi, ką jie man sako:
"Kurgi tas VIEŠPATIES žodis?
Teišsipildo!"
16 Bet aš nevengiau būti ganytoju tavo
tarnyboje,
nelaimės dienos aš netroškau.
Tu pats gerai žinai, kas buvo mano lūpose, -
aišku tau, ką sakiau.
17 Nebūk man klaikas,
tu - priebėga nelaimės dieną!
18 Tebūna sugėdinti mano
persekiotojai, o ne aš!
Tenustoja drąsos jie, o ne aš!
Siųsk jiems nelaimės dieną,
triuškink juos ir triuškink!

Šabo šventimas19Taip VIEŠPATS kalbėjo man: "Nueik ir pastovėk Tautos vartuose, pro kuriuos įeina ir išeina Judo karaliai, ir kituose Jeruzalės vartuose 20ir sakyk: 'Klausykite VIEŠPATIES žodžio, Judo karaliai, ir jūs, visa Judo šalis ir Jeruzalės gyventojai, einantys pro šiuos vartus!'" 21Taip VIEŠPATS kalbėjo: "Dėl savęs pačių žiūrėkite, kad neneštumėte nešulių šabo dieną ir nevilktumėte jų pro Jeruzalės vartus. 22Neneškite jokio nešulio nė iš savo namų šabo dieną ir nesiimkite jokio darbo, bet švęskite šabo dieną, kaip jūsų tėvams įsakiau, 23nors jie ir neklausė nei nekreipė dėmesio, bet sąmoningai užsispyrę atsisakė klausyti ar būti pamokomi. 24O dabar, jeigu manęs nuoširdžiai paklausysite, - tai VIEŠPATIES žodis, - ir šabo dieną nešulio pro šio miesto vartus nenešite, švęsite šabą ir susilaikysite nuo bet kokio darbo, 25tuomet pro šio miesto vartus ir toliau žygiuos karaliai, sėdintys Dovydo soste, karietose ar ant arklių, drauge su savo didžiūnais, Judo žmonėmis ir Jeruzalės gyventojais. Šis miestas amžiais bus gyvenamas. 26Čionai ateis žmonės iš Judo miestų ir Jeruzalės apylinkių, iš Benjamino krašto, iš Šefelos, iš kalnų ir iš Negebo su deginamosiomis ir skerdžiamosiomis aukomis, su javų atnašomis, smilkalais ir padėkos atnašomis VIEŠPATIES namams. 27Bet jeigu jūs neklausote manęs, liepusio švęsti šabą, jeigu jūs velkate nešulius ir einate pro Jeruzalės vartus šabo dieną, aš padegsiu jos vartus ugnimi, kuri sunaikins Jeruzalės rūmus ir niekad neužges".

18Puodžiaus indo palyginimas

1Žodis, kuris atėjo Jeremijui iš VIEŠPATIES: 2"Kelkis, eik į puodžiaus dirbtuvę. Ten perduosiu tau, ką noriu pasakyti". 3Taigi aš ir nuėjau į puodžiaus dirbtuvę. Jis kaip tik triūsė prie savo žiestuvo. 4Jei žiedžiamasis puodas išeidavo nevykęs, - kaip tai atsitinka, kai molis yra puodžiaus rankose, - jis perdirbdavo molį į kitą puodą, tokį, koks jam labiausiai patikdavo. 5Tuomet atėjo man VIEŠPATIES žodis: 6"Argi negaliu ir su jumis, Izraelio namai, daryti, kaip šis puodžius daro?" - tai VIEŠPATIES žodis. "Iš tikrųjų kaip molis puodžiaus rankose, taip mano rankoje esate jūs, Izraelio namai. 7Kartais pagrasinu kuriai nors tautai ar karalystei, kad ją išrausiu iš šaknų, suardysiu ir sunaikinsiu, 8bet jei ta tauta, kuriai grasinau, nusigręžia nuo savo nedorumo, aš pakeičiu savo mintį apie bausmę, kuria maniau ją nubausti. 9O kartais pažadu kuriai nors tautai ar karalystei, kad ją stiprinsiu ir duosiu žemės, 10bet jeigu ši tauta elgiasi nedorai mano akyse, neklausydama mano balso, aš pakeičiu savo mintį apie gera, kuriuo žadėjau ją laiminti.

11Taigi dabar pasakyk Judo žmonėms ir Jeruzalės gyventojams: 'Taip kalbėjo VIEŠPATS: būkite budrūs! Aš rengiu jums nelaimę ir turiu užmojį. Grįžkite kiekvienas iš savo nedoro kelio, taisykite savo kelius ir darbus'. 12Tačiau jie atsakys: 'Tuščios pastangos! Laikysimės savųjų užmačių, - kiekvienas mūsų elgsis pagal savo nedoros širdies užsispyrimą'".

Tauta atmeta savo Viešpatį

13 Todėl VIEŠPATS šitaip kalbėjo:
"Klauskite tautų,
ar kas yra girdėjęs ką panašaus?
Tikrai pasibaisėtinai pasielgė
mergelė Izraelio tauta!
14 Ar akmenys pasitraukia iš dirvų,
Libano sniegynai iš uolėtų aukštumų?
Ar išsenka trykštančios versmės,
šalto vandens kalnų upės?
15 Tačiau manoji tauta mane pamiršo:
degina smilkalus niekingiems stabams!
Jie išklysta iš savojo kelio,
iš seniai pramintų takų,
nori eiti šunkeliais, o ne vieškeliu.
16 Jie pavertė savo kraštą siaubo vieta,
amžina pajuoka, -
kas tik keliaus per jį, pasibaisės,
linguos galvą.
17 Kaip vėjas iš rytų išblaškysiu juos
priešų akivaizdoje.
Nugarą, ne veidą aš jiems atgręšiu
jų nelaimės dieną".

Sąmokslas prieš Jeremiją18"Eikit šen! - sakė jie, - susitarkime prieš Jeremiją, nes ir be jo niekad nestigs nei kunigų mokymo, nei išminčių patarimo, nei pranašų žodžio. Eikit šen! Sunaikinkime jį jo paties liežuviu, - dėmėkimės visa, ką jis sako".

19 Atkreipk dėmesį į mane, VIEŠPATIE!
Klausykis, ką sako mano priešai!
20 Ar galima už gera atlyginti piktu?
Jie man duobę iškasė, kad mane nužudytų.
Atmink, kaip aš stovėjau prieš tave
kalbėdamas jų labui,
nukreipdamas nuo jų tavąjį pyktį!
21 Todėl atiduok jų vaikus badui,
sunaikink juos pačius kalaviju.
Tebūna jų žmonos bevaikės ir našlės!
Teišguldo jų vyrus maras,
o jų jaunuolius kalavijas kare.
22 Teaidi šauksmai iš jų trobų,
kai tu staiga atvesi niokotojų gaują,
nes jie iškasė duobę man pagauti,
jie paspendė spąstus mano kojoms.
23 Bet tu, VIEŠPATIE, gerai žinai
visus jų kėslus mane nužudyti.
Atgailos už jų nusikaltimą nepriimk,
neištrink jų nuodėmės iš savo akių!
Parblokšk juos savo akivaizdoje,
elkis su jais be gailesčio pagautas pykčio!

19Sudaužytas ąsotis 1VIEŠPATS į mane taip kreipėsi: "Eik ir nusipirk iš puodžiaus molinį ąsotį ir, pasiėmęs keletą tautos seniūnų ir keletą vyresnių kunigų, 2eik į Ben-Hinomo slėnį, esantį prie pat Šukių vartų. Tenai paskelbk žodžius, kuriuos tau sakau. 3Sakyk: 'Klausykite VIEŠPATIES žodžio, Judo karaliai ir Jeruzalės gyventojai! Šitaip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: štai pasiųsiu šiai vietai tokią nelaimę, jog kiekvienam, kas apie ją išgirs, ims spengti ausyse. 4Tai įvyks dėl to, kad jie mane paliko, man šią vietą padarė svetimą, degindami joje smilkalus kitiems dievams, kurių nei jie, nei jų tėvai nepažinojo. O Judo karaliai šią vietą pripildė nekaltųjų kraujo. 5Jie pastatė Baalui aukurus, kad galėtų sudeginti savo sūnus ugnyje kaip deginamąsias aukas Baalui. Tokios aukos aš niekuomet neįsakiau, niekuomet apie ją nekalbėjau, niekuomet jos net mintyje neturėjau'. 6Todėl štai ateis dienos, - tai VIEŠPATIES žodis, - kada ši vieta nebebus vadinama Tofetu ar Ben-Hinomo slėniu, bet Žudynių slėniu. 7Šioje vietoje sutrupinsiu Judo ir Jeruzalės užmačias, padarysiu, kad jie kris nuo kalavijo, kovodami su savo priešais, kris nuo rankos žmonių, norinčių atimti jiems gyvybę. Jų lavonus atiduosiu kaip mitalą padangių paukščiams ir laukų žvėrims. 8Šį miestą padarysiu siaubo ir paniekos vieta, - kiekvienas praeivis baisėsis, švilps, regėdamas jį ištikusias nelaimes. 9Priversiu juos misti jų sūnų ir dukterų kūnais. Taip! Jie mis ir vieni kitų kūnais, verčiami nuožmios apgulos, kuria uždarys juos mieste priešai ir visi kiti, trokštantys juos sunaikinti'.

10Tuomet sudaužyk ąsotį akivaizdoje vyrų, atėjusių su tavimi, 11ir sakyk jiems: 'Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS: šitą tautą ir šitą miestą aš sutrupinsiu, kaip sutrupina puodžius indą, jog nebeįmanoma vėl jo sulipdyti. Mirusieji bus laidojami Tofete, nes kitur vietos kapams nebebus. 12Taip pasielgsiu su šita vieta ir su jos gyventojais: padarysiu šį miestą kaip Tofetą, - tai VIEŠPATIES žodis. - 13Namai Jeruzalėje ir Judo karalių rūmai, - visi namai, ant kurių stogų žmonės degino smilkalus visoms dangaus skliauto galybėms ir liejo vyno aukas kitiems dievams, - bus suteršti kaip Tofeto vieta'". 14Kai Jeremijas sugrįžo iš Tofeto, kur VIEŠPATS buvo jį pasiuntęs pranašauti, jis nuėjo ir atsistojo Dievo Namų kieme ir kreipėsi į visą tautą: "Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: 'Tikrai atsiųsiu šiam miestui visas nelaimes, kuriomis jam grasinau, nes jis atstatė savo kietą sprandą ir manęs nenorėjo klausyti'".

20 1 Jeremiją pranašaujant šiuos dalykus išgirdo kunigas Pašhūras, Imero sūnus ir vyriausiasis VIEŠPATIES Namų prievaizdas. 2Pašhūras Jeremiją nuplakdino ir įrakino į trinką, stovėjusią prie Aukštutinių Benjamino vartų VIEŠPATIES Namuose. 3Kitą rytą Pašhūras paleido Jeremiją iš trinkos. Jeremijas tarė jam: "VIEŠPATS pavadino tave ne Pašhūru, bet 'Klaikas visur!'" 4Nes šitaip VIEŠPATS kalbėjo: "Tikėk manimi, atiduosiu tave klaikui, - tave ir visus tavo artimuosius. Savo akimis matysi juos krintant nuo priešų kalavijo. O visą Judo kraštą atiduosiu į rankas Babilono karaliui, - jis ištrems juos į Babiloną ar užkapos kalaviju. 5Ir visus šio miesto turtus, visa, ką savo triūsu jis įsigijo ir brangina, visus Judo karalių iždus atiduosiu jų priešams, kad išplėštų, pasigrobtų ir neštųsi į Babiloną. 6Pašhūrai, tu ir visi tavo namiškiai eisite į tremtį! Keliausi į Babiloną, ten ir mirsi, ten būsi palaidotas, tu ir visi tavo artimieji, nes pranašavai jiems melagingai".

Jeremijas skundžiasi Dievui
7 Tu mane suvedžiojai, VIEŠPATIE, -
aš leidausi suvedžiojamas.
Tu buvai stipresnis už mane, -
tu nugalėjai.
Nuolat esu traukiamas per dantį, -
kiekvienas šaiposi iš manęs.
8 Kada tik kalbu, turiu rėkti, -
turiu šaukti: "Smurtas ir skriauda!"
VIEŠPATIES žodis man atnešė
nuolatinę užgaulę ir pajuoką.
9 Bet kai sakau: "Užmiršiu jį!
Jo vardu daugiau nebekalbėsiu!" -
tada jis yra kaip ugnis,
įsiliepsnojusi mano širdyje,
užsklęsta mano kūne.
Visomis jėgomis stengiuosi jį nuslopinti,
bet nepajėgiu.
10 Girdžiu minioje šnabždant:
"Klaikas visur!
Įskųskite jį! Įskųskime jį!"
Juk visi mano {tariami} bičiuliai
laukia,
kad padaryčiau klaidingą žingsnį.
"Galbūt jis įsipainios į pinkles,
tada jis bus mūsų rankose, -
galėsime jam atsikeršyti!"
11 Bet VIEŠPATS su manimi tarsi
galingas gynėjas,
todėl mano persekiotojai suklups, jie
nelaimės.
Baisi gėda juos lydės, nes jiems negali pavykti!
Vien amžiną, nepraeinančią negarbę
užsitraukė.
12 Galybių VIEŠPATIE, tu ištiri teisųjį,
tu permatai jausmus ir širdį,
leisk man matyti, kaip jiems atkeršysi,
nes tau patikėjau savąją bėdą.
13 Giedokite VIEŠPAČIUI,
šlovinkite VIEŠPATĮ,
nes jis išgelbėjo vargšo gyvybę
iš nedorėlių rankų!

14 Tebūna prakeikta diena,
kurią aš gimiau!
Diena, kurią motina mane pagimdė,
tenebūna palaiminta!
15 Tebūna prakeiktas žmogus,
kuris mano tėvui žinią pranešė:
"Berniukas tau gimė! Tu turi
sūnų!" -
jį didžiai pradžiugindamas.
16 Tebūna tas žmogus kaip miestai,
kuriuos išgriovė VIEŠPATS be pasigailėjimo!
Tegirdi jis karo šauksmus rytą
ir mūšio balsus vidudienį
17 dėl to, kad jis nenužudė
manęs įsčiose.
Mano motina būtų buvusi mano kapas,
jos įsčios būtų likusios amžinai
nėščios.
18 Kam gi iš įsčių išėjau?
Kad matyčiau vien vargą ir skausmą,
užbaigčiau savo dienas gėdingai?

3. Pranašavimai paskutiniais metais prieš Jeruzalės žlugimą

21Zedekijo ir Jeruzalės likimas 1Žodis, kurį VIEŠPATS tarė Jeremijui, kai karalius Zedekijas atsiuntė pas jį Malkijo sūnų Pašhūrą ir Maasėjo sūnų Zefaniją, kad paprašytų: 2"Prašom pasiteirauti VIEŠPATĮ už mus, nes Babilono karalius Nebukadnezaras mus puola. Rasi VIEŠPATS pasielgs su mumis laikydamasis visų savo nuostabiųjų darbų ir Nebukadnezaras nuo mūsų pasitrauks". 3Jeremijas jiems atsakė: "Perduokite šitą atsakymą Zedekijui: 4'Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas. Atgręšiu prieš jus jūsų pačių ginklus, kuriais priešinatės Babilono karaliui ir kaldėjams, apgulusiems jūsų mūrus. Atvesiu juos į patį miestą. 5Aš pats kovosiu su jumis sugniaužtu kumščiu ir galinga ranka, degdamas iš pykčio ir apimtas didžio įniršio! 6Parblokšiu šio miesto gyventojus, žmones ir gyvulius, - visi išmirs nuo nuožmaus maro. 7Paskui, - tai VIEŠPATIES žodis, - atiduosiu Judo karalių Zedekiją, jo dvariškius ir žmones, išlikusius šiame mieste po maro, kalavijo ir bado, į Babilono karaliaus Nebukadnezaro rankas, į rankas jų priešų, rankas tų, kurie nori juos sunaikinti. Išžudys juos kalaviju be gailesčio, be pasigailėjimo, be užuojautos'. 8O šitai tautai sakysi: 'Taip kalbėjo VIEŠPATS: žiūrėkite! Duodu jums pasirinkti arba gyvenimo kelią, arba mirties kelią. 9Kas tik liksis tame mieste, mirs nuo kalavijo, bado ir maro. Bet kas išeis pasiduoti kaldėjams, kurie jus supa, išliks gyvas, išgelbės bent savo gyvybę'. 10Atsigręžiau į tą miestą jo nelaimei, ne jo gerovei, - tai VIEŠPATIES žodis. Jis bus atiduotas į rankas Babilono karaliaus, kuris sunaikins jį ugnimi".

Pranašavimas karaliams

Įžanginis pranašavimas

11 Judo karaliaus namams:
12 "Klausykite VIEŠPATIES žodžio,
Dovydo namai!
Taip kalbėjo VIEŠPATS: 'Vykdykite kasdien
teisingumą,
Gelbėkite nuskriaustąjį iš skriaudiko
nagų.
Antraip mano pyktis suliepsnos tarsi ugnis, -
liepsnos ir niekas jo neužgesins, -
už jūsų nedorus darbus.
13 Aš esu prieš tave, Slėnio gyvenviete,
prieš tave, Uola lomoje! - tai VIEŠPATIES
žodis.
Esu prieš jus, kurie sakote: 'Kas gali mus
užpulti?
Kas gali įsiveržti į mūsų olas?'
14 Aš nubausiu jus pagal jūsų darbus! -
tai VIEŠPATIES žodis.
Jo miške užkursiu ugnį,
kuri suris viską, kas tik yra aplinkui".

22 1Taip kalbėjo VIEŠPATS: "Nueik į Judo karaliaus rūmus ir ten perduok šį žodį. 2Sakyk: 'Judo karaliau, sėdintis Dovydo soste, klausyki VIEŠPATIES žodžio: tu pats, tavo dvariškiai ir tavo valdiniai, įeinantys pro šiuos vartus! 3Taip kalbėjo VIEŠPATS: darykite, kas teisinga ir teisu! Gelbėkite iš skriaudiko nagų nuskriaustąjį! Nesielkite neteisingai ir neskriauskite svetimšalio, našlaičio ir našlės, neišliekite nekalto kraujo šioje vietoje. 4Nes jei tikrai jūs tą įsakymą vykdysite, tuomet pro šiuos rūmų vartus visuomet žygiuos karaliai, sėdintys Dovydo soste. Važiuoti karietose, raiti ant žirgų jie patys, jų dvariškiai ir jų valdiniai. 5Bet jei jūs šių žodžių neklausysite, - prisiekiu pats savimi! - tai VIEŠPATIES žodis, - šie rūmai pavirs griuvėsių krūva'".

6 Nes šitaip kalbėjo VIEŠPATS apie
Judo karaliaus rūmus:
"Nors esi tu man kaip Gileadas,
kaip Libano kalnų viršūnė,
tačiau paversiu tave dykuma,
negyvenamu miestu.
7 Prieš tave pasiųsiu naikintojus,
ginkluotus savo įnagiais, -
jie nukirs tavo rinktinius kedrus
ir sumes juos į liepsnas.

8Kai daug pagonių pro šitą miestą eidami klausinės vieni kitus: 'Kodėl gi taip padarė VIEŠPATS tokiam puikiam miestui?' - 9jie gaus atsakymą: 'Dėl to, kad jie atsimetė nuo sandoros su VIEŠPAČIU, savo Dievu, garbino kitus dievus ir jiems tarnavo'".

Pranašavimas karaliui Jehoahazui {Šalumui}

10 Neverkite mirusiojo,
jo neraudokite!
Geriau verkite to, kuris išeina,
nes jis niekuomet nebegrįš
nei savo gimtojo krašto nebematys.

11Taip kalbėjo VIEŠPATS apie Jošijo sūnų Judo karalių Šalumą, kuris buvo savo tėvo Jošijo sosto įpėdinis: "Jis išėjo iš tos vietos niekad nebegrįžti. 12Toje vietovėje, į kurią buvo ištremtas, jis mirs. Šito krašto jis niekad nebematys".

Pranašavimas Jehojakimui

13 "Vargas tam, kuris stato sau
namus neteisumu,
menes - neteisingumu,
kuris verčia savo bičiulį jam dirbti be
atlygio,
neatiduoda jam jo algos!
14 Kuris sako: "Pasistatysiu erdvius
rūmus
su vėsiomis menėmis", -
platina jų langus, išmuša jų sienas kedro
lentomis
ir nudažo juos skaisčiai raudonai.
15 Argi esi karališkesnis,
kai kedru varžaisi su karaliais?
O tavo tėvas - argi nevalgė ir negėrė?
Tačiau jis vykdė ir tai, kas teisu ir teisinga,
užtat ir lydėjo jį sėkmė.
16 Jis gynė vargšų ir skurdžių teises,
dėl to jam ir sekėsi.
Ar tai nebuvo tikras manęs pažinimas? -
tai VIEŠPATIES žodis.
17 O tavo akims ir širdžiai rūpi vien
savo nauda,
tiktai lieti nekaltųjų kraują,
naudoti prievartą ir smurtą".

18Todėl taip kalbėjo VIEŠPATS apie Jošijo sūnų, Judo karalių Jehojakimą:
"Vargas šiam vyrui!
Jo niekas neraudos:
'Ai, mano broli! Ai, sese!'
Jo niekas neraudos:
'Ai, valdove! Ai, didenybe!'
19 Jo laidotuvės bus kaip asilo, -
išvilks jį ir išmes už Jeruzalės vartų".

Pranašavimas karaliui Jehojachinui {Konijui}

20 "Užlipk ant Libano kalnų ir klyk,
tesigirdi tavo balsas Bašane!
Klyk nuo Abarimų,
nes visi tavo meilužiai sunaikinti!
21 Kai klestėjai, kreipiausi į tave,
tačiau tu atsakei: "Neklausysiu!"
Toks buvo tavo kelias nuo pat tavo jaunystės, -
mano balso tu neklausei!
22 Visus tavo ganytojus vėjas ganys,
tavieji meilužiai eis į tremtį.
Tada tikrai būsi sugėdinta ir pažeminta
už visus savo nedorus darbus.
23 Tu, Libane tupintis, kedruose lizdą
susisukęs,
vaitosi, kai užpuls tave kančios,
kai surems tave skausmai, kaip suremia
gimdyvę!"

24"Kaip aš gyvas, - tai VIEŠPATIES žodis, - net jeigu Jehojakimo sūnus Konjahus, Judo karalius, būtų antspaudo žiedas ant mano dešinės, - net nuo ten jį nuplėščiau. 25Tave atiduosiu į rankas tų, kurie ieško tavo gyvybės, į rankas tų, kurie tau kelia siaubą, - į rankas Babilono karaliaus Nebukadnezaro ir kaldėjų. 26Nublokšiu tave drauge su tavo motina, kuri tave pagimdė, į 'kitą kraštą', kuriame negimėte, ir ten jūs mirsite. 27Į kraštą, į kurį jie trokš grįžti, jie nebesugrįš.

28 Ar šitas žmogus, Konjahus,
nėra
puodas, -
šlamštas, skirtas sudaužyti,
indas, kurio niekas nenori?
Tai kodėl jis ir jo palikuonys yra išbloškiami?
Kodėl nubloškiami į kraštą,
kurio jie nepažįsta?
29 O, šalie, šalie, šalie!
Išgirski VIEŠPATIES žodį!
30 Taip kalbėjo VIEŠPATS:
"Įrašykite šitą žmogų kaip bevaikį, -
nevykėlį visą gyvenimą!
Nes nė vienam iš jo palikuonių nebepavyks
vėl atsisėsti į Dovydo sostą
ir valdyti Judo karalystę".

23Mesijo karalystė 1"Vargas ganytojams, kurie klaidina ir išblaško mano ganyklos avis! - tai VIEŠPATIES žodis". 2Todėl taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas, - ganytojams, ganantiems jo tautą: "Jūs - tie, kurie išblaškėte mano kaimenę! Jūs išblaškėte ją ir ja nesirūpinote! Tikėkite manimi, aš bausiu jus už jūsų nedorus darbus, - tai VIEŠPATIES žodis. 3Aš pats surinksiu savo kaimenės likutį iš visų kraštų, į kuriuos buvau juos nubloškęs, ir sugrąžinsiu į jų ganyklą. Čia jie bus vaisingi ir dauginsis. 4Paskirsiu jiems ganytojus, kurie juos ganys. Nebereikės jiems daugiau bijoti ir nuogąstauti, - nė vienas iš jų nepradings, - tai VIEŠPATIES žodis".

5 "Tikėkite manimi, - tai
VIEŠPATIES žodis, -
ateina metas, kai išauginsiu Dovydui
teisią Atžalą.
Kaip karalius jis viešpataus ir sumaniai
vykdys krašte, kas teisinga ir teisu.
6 Jo dienomis Judas bus išgelbėtas,
ir Izraelis saugiai gyvens.
Jis bus vadinamas šitokiu vardu:
'VIEŠPATS mūsų teisumas'".

7"Todėl žiūrėkite, - tai VIEŠPATIES žodis, - ateina metas, kada nebebus sakoma: 'Kaip gyvas VIEŠPATS, kuris išvedė izraeliečius iš Egipto!' - 8o tik: 'Kaip gyvas VIEŠPATS, kuris parvedė Izraelio namų palikuonis iš šiaurės krašto ir iš visų kraštų, į kuriuos buvau juos išbloškęs, kad jie vėl gyventų savo pačių žemėje'".

Klaidingi pranašai
9 Apie pranašus.
Plyšta man širdis krūtinėje,
dreba visi mano kaulai.
Esu kaip girtas,
kaip žmogus, įveiktas vyno,
dėl VIEŠPATIES ir dėl jo šventų žodžių.
10 Kraštas yra pilnas svetimautojų, -
dėl jų suskirdo žemė,
išdžiūvo tyrlaukių ganyklos.
Jie eiklūs daryti, kas nedora,
ir savo narsa piktnaudžiauja.
11 "Net kunigai ir pranašai - bedieviai!
Net savo Namuose atradau jų nedorybes, -
tai VIEŠPATIES žodis.
12 Dėl to jų kelias pavirs jiems
slidžiu šunkeliu.
Tamsoje jie slidinės ir pargrius,
nes aš siųsiu jiems nelaimę,
kai ateis jų atpildo metas, -
tai VIEŠPATIES žodis.
13 Tarp Samarijos pranašų
mačiau bjaurastį:
jie pranašavo Baalo vardu
ir vedė iš kelio mano tautą, Izraelį.
14 Bet ką matau tarp Jeruzalės
pranašų,
yra baisenybė:
svetimauja, veidmainiauja,
drąsina nedorėlius, - daro visa,
kad niekas nesigręžtų nuo savo nedorumo.
Man jie visi kaip Sodoma,
{Jeruzalės} gyventojai kaip Gomora".

15 Todėl taip kalbėjo Galybių
VIEŠPATS apie pranašus:
"Štai maitinsiu juos metėlėmis
ir girdysiu juos vandeniu su nuodais,
nes nuo Jeruzalės pranašų
bedievybė pasklido po visą kraštą".
16 Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS:
"Neklausykite, ką tie pranašai jums pranašauja!
Apgaudinėja jie jus!
Savo pačių vaizduotės regėjimus skelbia,
o ne žodžius iš VIEŠPATIES lūpų.
17 Be perstojo kartoja mane
niekinantiems, kad 'VIEŠPATS kalbėjo:
taika garantuota!' -
visiems, sekantiems savavale širdim, teigia:
'Neištiks jūsų jokia nelaimė!'"

18Bet kas dalyvavo VIEŠPATIES taryboje, kad jį regėtų ir jo žodžio klausytųsi? Kas rūpestingai klausėsi jo žodžio, kad jį paskelbtų?

19 Žiūrėkite! Atūžia VIEŠPATIES audra!
Jo įniršis prasiveržia baisiu viesulo
siautuliu,
kad išsilietų ant nedorėlių galvų.
20 VIEŠPATIES narsas nesulėtės,
kol jis savo užmojų neįvykdys ir neužbaigs.
Kai ta diena praeis,
jūs tai aiškiai suvoksite.

21 "Šitų pranašų aš nesiunčiau,
tačiau jie atskubėjo!
Aš jiems nieko nekalbėjau,
tačiau jie pranašavo!
22 Jei būtų jie dalyvavę mano taryboje,
jie būtų galėję skelbti manajai tautai mano
žodžius,
būtų grąžinę juos iš nedoro kelio,
nuo jų nedorų darbų.
23 Nejau aš Dievas tik tada, kai esu
ranka
pasiekiamas? -
tai VIEŠPATIES žodis, -
ir ne Dievas, kai toli?
24 Ar gali pasislėpti žmogus
pakampyje,
kad aš jo nematyčiau? - tai VIEŠPATIES
žodis.
Argi aš ne tas, kurio pilnas ir dangus, ir
žemė? -
tai VIEŠPATIES žodis".

25"Girdėjau, ką sako pranašai, skelbiantys melus mano vardu. 'Aš sapnavau! - šaukia jie. - Aš sapnavau!' 26Kaip ilgai tai tęsis? Ar turi mano vardą širdyje pranašai, skelbiantys melus ir savo pačių apgaulingas užgaidas? 27Savo sapnais, kuriuos pasakoja vienas kitam, jie nori, kad manoji tauta užmirštų mano vardą, kaip jų tėvai kad užmiršo mano vardą dėl Baalo. 28Pranašas, kuris sapnavo sapną, tepasakoja savo sapną! O tas, kuris turi manąjį žodį, teskelbia jį ištikimai!

Ką bendra turi kviečio grūdas su pelais?
29 Ar mano žodis nėra kaip ugnis? -
tai VIEŠPATIES žodis, -
kaip trupinantis uolą kūjis?

30Todėl aš esu prieš tuos pranašus, - tai VIEŠPATIES žodis, - kurie vagia mano žodžius vienas iš kito. 31Taip, esu prieš tuos pranašus, - tai VIEŠPATIES žodis, - kurie liežuviais mala, kartodami: 'Taip kalbėjo Viešpats'. 32Taip, esu prieš pranašus, kurie skelbia apgaulingus sapnus, - tai VIEŠPATIES žodis, - ir suvedžioja mano tautą, kartodami savo melus ir tuščiai girdamiesi. Nei juos siunčiau, nei juos įgaliojau! Jie neduoda šiai tautai jokios naudos, - tai VIEŠPATIES žodis".

Viešpaties "Našta"33"O jei ši tauta, - ar pranašas, ar kunigas, - imtų klausti tave: 'Kas yra ta VIEŠPATIES našta?' - atsakyk jiems: 'Jūs esate ta našta, ir aš jus numesiu!' - tai VIEŠPATIES žodis. 34Jei pranašas ar kunigas, ar kas nors kitas kalbėtų apie 'VIEŠPATIES naštą', tą žmogų ir jo šeimą aš nubausiu. 35Kalbėdami tarpusavyje, jūs šitaip klauskite: 'Kokį atsakymą davė VIEŠPATS?' ar 'Ką VIEŠPATS kalbėjo?' 36Bet posakio 'VIEŠPATIES našta' daugiau nebeminėkite, nes jis skirtas žmogui, kuriam VIEŠPATS patiki savo žodį. Jei jį minite, iškraipote gyvojo Dievo, Galybių VIEŠPATIES, mūsų Dievo, žodžius. 37Šitaip tu klausi pranašą: 'Ką tau VIEŠPATS atsakė?' ar 'Ką kalbėjo VIEŠPATS?' 38Bet jeigu klausiate apie 'VIEŠPATIES naštą', tai šitaip atsako VIEŠPATS: "Kadangi jūs vartojate posakį 'VIEŠPATIES našta', nors aš jums liepiau nevartoti, 39todėl aš pats nešiu jus kaip naštą ir atstumsiu nuo savo veido jus ir miestą, kurį daviau jums ir jūsų tėvams. 40Paženklinsiu jus amžina gėda, - amžina nešlove, kuri niekad nebus užmiršta".

24Dvi pintinės figų 1 VIEŠPATS man parodė dvi figų pintines, padėtas prieš VIEŠPATIES Šventyklą. Tai buvo po to, kai Babilono karalius Nebukadnezaras ištrėmė iš Jeruzalės ir nugabeno į Babiloną Jehojakimo sūnų Judo karalių Jekoniją ir Judo didžiūnus, amatininkus bei meistrus. 2Vienoje pintinėje figos buvo labai geros - ankstyvosios, o kitoje pintinėje figos buvo labai prastos, - tokios prastos, jau nebevalgomos. 3Kreipėsi į mane VIEŠPATS: "Ką tu matai, Jeremijau?" - "Figas, - atsakiau, - gerosios figos - labai geros, bet prastosios - labai blogos, tokios blogos, jog jau nebevalgomos". 4Tuomet išgirdau VIEŠPATIES žodį: 5"Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: 'Aš laikau Judo tremtinius, kuriuos išsiunčiau iš šitos vietos į kaldėjų kraštą, tokiais gerais, kaip šios gerosios figos. 6Aš rūpinsiuos jų gerove ir grąžinsiu juos į šitą kraštą. Aš atstatysiu juos, o ne griausiu, atsodinsiu juos, o ne rausiu. 7Aš duosiu jiems širdį, kad pripažintų mane, jog esu VIEŠPATS. Jie bus mano tauta, o aš būsiu jų Dievas, nes jie visa širdimi sugrįš pas mane. 8Bet Judo karalių Zedekiją, jo didžiūnus, Jeruzalės likutį, - išlikusį krašte ir apsigyvenusį Egipte, - aš laikysiu prastomis figomis, tokiomis prastomis, jog jau nebevalgomos, - taip kalbėjo VIEŠPATS. 9Aš padarysiu juos siaubo reginiu visoms žemės karalystėms, gėda, patarle, pajuoka, keiksmu visose vietovėse, į kurias juos nublokšiu. 10Siųsiu jiems kalaviją, badą ir marą, kol jie visiškai pradings iš krašto, kurį daviau jiems ir jų tėvams'".

25Septyniasdešimties metų tremtis 1Žodis apie visus Judo gyventojus, kuris atėjo Jeremijui ketvirtaisiais Jošijo sūnaus Jehojakimo, Judo karaliaus, metais. Tai buvo pirmieji Babilono karaliaus Nebukadnezaro metai. 2Tuo žodžiu pranašas Jeremijas kreipėsi į visus Judo žmones ir Jeruzalės gyventojus: 3"Nuo tryliktųjų Amono sūnaus Jošijo, Judo karaliaus, metų iki šios dienos - taigi per dvidešimt trejus metus - man buvo duotas VIEŠPATIES žodis. Nesiliaudamas jį skelbiau jums, bet jūs neklausėte. 4Nors jūs atsisakėte klausyti ir nenorėjote girdėti, VIEŠPATS nuolat ir be perstojo siuntė pas jus savuosius tarnus pranašus su šiuo žodžiu: 5'Prašom gręžtis visi kaip vienas nuo savo nedoro kelio ir nuo savo piktų darbų, kad galėtumėte per amžius gyventi žemėje, kurią VIEŠPATS seniai davė jums ir jūsų tėvams. 6Nesekiokite paskui kitus dievus, - jiems netarnaukite ir jų negarbinkite! Neveskite manęs iš kantrybės savo rankų darbais, kad jūsų neužgaučiau. 7Bet manęs jūs neklausėte, - tai VIEŠPATIES žodis, - ir vedėte mane iš kantrybės savaisiais rankų darbais savo pačių skriaudai. 8Todėl, - taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS, - kad mano žodžių neklausėte, 9štai aš pasikviesiu visas šiaurės gentis, - tai VIEŠPATIES žodis, - pasikviesiu Babilono karalių Nebukadnezarą, savo tarną. Aš atvesiu jas prieš tą kraštą, prieš jo gyventojus ir prieš visas šias kaimynines tautas. Sunaikindamas jas, paversiu jas klaiko ir pajuokos reginiu, užtrauksiu joms amžiną gėdą. 10Nutildysiu visas jų linksmumo ir džiaugsmo dainas, jaunikio ir jaunosios balsus, girnų ūžesį, užgesinsiu visus žibintus. 11Visas kraštas bus nusiaubtas ir liks šiurpi dykynė. Visos tos tautos vergaus Babilono karaliui septyniasdešimt metų. 12O kai bus praėję septyniasdešimt metų, aš nubausiu Babilono karalių ir tautą, kaldėjų kraštą, už jų kaltę, - tai VIEŠPATIES žodis. Paversiu jų kraštą amžinais tyrlaukiais. 13Įvykdysiu tame krašte visa, kuo esu grūmojęs, - visa, kas užrašyta šioje knygoje, ką pranašavo Jeremijas toms tautoms. 14Ir jie taps daugelio tautų ir galingų karalių aukomis. Taip atlyginsiu jiems pagal jų darbus ir pagal jų pačių elgesį'".

Dievas teisia tautas15VIEŠPATS, Izraelio Dievas, man taip kalbėjo: "Imk šią pykčio vyno kupiną taurę iš mano rankos ir priversk gerti iš jos visas tautas, pas kurias tave siųsiu. 16Jos gers, svirduliuos ir eis iš proto dėl kalavijo, kurį aš joms siųsiu". 17Aš paėmiau taurę iš VIEŠPATIES rankos ir pagirdžiau iš jos visas tautas, pas kurias mane siuntė VIEŠPATS: 18Jeruzalę ir Judo karalystės miestus drauge su jos karaliais ir didžiūnais, kad paversčiau juos griuvėsiais, klaiko ir pajuokos reginiu, keiksmažodžiu, kaip nūdien jie yra tapę; 19faraoną, Egipto karalių, jo dvariškius, jo didžiūnus ir visą jo tautą 20 - vietinius ir svetimtaučius; visus Uzo krašto karalius; visus filistinų krašto karalius: Aškelono, Gazos, Ekrono, ir Ašdodo likutį; 21Edomą, Moabą ir amoniečius; 22visus Tyro karalius, visus Sidono karalius, taip pat ir salų anapus jūros karalius; 23Dedaną, Temą ir Buzą, visus dykumos gyventojus, kurie skutasi smilkinius, 24{tai yra visus Arabijos karalius, visus maišytų tautų karalius} ir gyvena dykumoje; 25visus Zimrio karalius, visus Elamo karalius, visus medų karalius; 26visus šiaurės karalius, artimus ir tolimus, vieną po kito; visas karalystes ant žemės veido. O Šešako karalius gers paskutinis. 27"Tada sakyk jiems: 'Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: gerkit! Pasigerkit ir vemkit, kol pargriūsite ir daugiau nebeatsikelsite nuo kalavijo, kurį jums pasiųsiu!' 28O jeigu jie atsisakytų taurę iš tavo rankos imti ir gerti, sakyk jiems: 'Taip sakė Galybių VIEŠPATS: jūs turite gerti! 29Pagalvokit! Jei miestui, kuris vadinamas mano vardu, siunčiu bausmę, ar jūs galite manyti, kad liksite nenubausti? Ne! Jūs neliksite nenubausti! Pašauksiu kalaviją visiems žemės gyventojams, - tai Galybių VIEŠPATIES žodis'".

30"O tu, kaip pranašas, visus šiuos žodžius paskelbk jiems ir pasakyk:

- Sugriaudžia VIEŠPATS iš aukštybių,
iš savo šventojo būsto jis griaudžia.
Garsiai aidi jo griausmas savo kaimenei,
tarsi vynuoges traiškančiųjų šauksmas.
31 Visus žemės gyventojus,
lig
pačių jos pakraščių,
pasiekia sąmyšis,
nes VIEŠPATS apkaltina tautas, -
teis visą žmoniją:
nedorėliai bus atiduoti kalavijui, -
tai VIEŠPATIES žodis".

32 Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS:
"Štai! Nelaimė sėlina iš tautos į tautą,
galinga audra kyla nuo žemės pakraščių".

33Tą dieną tie, kuriuos VIEŠPATS nužudė, gulės išmėtyti po visą pasaulį, nuo vieno krašto iki kito. Niekas jų neraudos, niekas nerankios jų nuo žemės ir nelaidos. Gulės jie kaip mėšlas dirvoje.

34 Vaitokite jūs, ganytojai,
ir
aimanuokite!
Dulkėse raitykitės jūs, kaimenės
vadai,
nes atėjo jūsų skerdynių metas, -
krisite kaip rinktiniai avinai.
35 Jokios užuovėjos nebus ganytojams
nei kur gelbėtis kaimenės vadams.
36 Klausykit! Ganytojai aimanuoja,
kaimenės vadai vaitoja,
nes VIEŠPATS niokoja jų ganyklą,
37 nustėro jų ramios ganyklos nuo
VIEŠPATIES įniršio.
38 Tarsi liūtas jis paliko savo guolį,
ir jų kraštas tapo klaiko reginiu
nuo nuožmaus kalavijo, - nuo VIEŠPATIES
pykčio liepsnų.

B. PASAKOJIMAI APIE PRANAŠĄ SU VIENUR KITUR ĮTERPTAIS ŽODŽIAIS IŠ DIEVO

1. Jeruzalės sunaikinimas ir viltis

26Pranašui gresia mirtis

1Jošijo sūnaus Jehojakimo, Judo karaliaus, valdymo pradžioje šis VIEŠPATIES žodis atėjo Jeremijui: 2"Taip kalbėjo VIEŠPATS: stovėk VIEŠPATIES Namų kieme. Skelbk visiems Judo miestų žmonėms, ateinantiems melstis į VIEŠPATIES Namus, visa, ką tau įsakau paskelbti. Nieko nepraleisk! 3Galbūt jie paklausys ir kiekvienas sugrįš iš savo nedoro kelio. Tuomet apgailėsiu ir aš savo mintį apie nelaimę, kuria ketinu juos bausti už nedorus darbus. 4Sakyk jiems: taip kalbėjo VIEŠPATS: 'Jei neklausysite manęs, nesielgsite pagal mokymą, kurį jums daviau, 5neklausysite žodžių mano tarnų pranašų, kuriuos siunčiu primygtinai ir be perstojo, - nors jų ir niekad neklausėte, - 6tąsyk pasielgsiu su šiais Namais, kaip su Šilo'u, o šitą miestą padarysiu keiksmažodžiu visoms žemės tautoms'".

7Kunigai, pranašai ir visi žmonės klausėsi Jeremijo, skelbiančio visus žodžius VIEŠPATIES Namuose. 8Jeremijui pabaigus skelbti visa, ką jam buvo įsakęs VIEŠPATS visai tautai paskelbti, kunigai ir pranašai drauge su žmonėmis pastvėrė jį, šaukdami: "Tu esi vertas mirties! 9Kaip drįsti pranašauti VIEŠPATIES vardu: 'Šitiems Namams bus kaip Šilo'ui!' ir 'Tas miestas bus sunaikintas, liks be gyventojų'?" Žmonių minia spietėsi apie Jeremiją VIEŠPATIES Namuose.

10Išgirdę apie visa tai, Judo didžiūnai palipo iš karaliaus rūmų į VIEŠPATIES Namus ir susėdo savo krėsluose teisti Naujuosiuose VIEŠPATIES Namų vartuose. 11Kunigai ir pranašai pasakė didžiūnams ir visai miniai: "Tas žmogus turi būti nubaustas mirtimi, nes, kaip jūs patys savo ausimis girdėjote, jis pranašavo šitam miestui!" 12Jeremijas atsakė didžiūnams ir visiems žmonėms: "Pats VIEŠPATS pasiuntė mane, kad pranašaučiau šiems Namams ir šiam miestui visa, ką jūs girdėjote. 13O dabar taisykite savo kelius ir darbus, klausykite VIEŠPATIES, savojo Dievo, balso, kad VIEŠPATS apgailėtų savo mintį apie nelaimę, kuria jums grasina. 14Žinoma, esu jūsų rankose. Darykite su manimi, kas atrodo gera ir teisinga jūsų akyse. 15Tačiau gerai pagalvokite, - nužudydami mane, užtraukiate nekaltą kraują patys sau, miestui ir jo gyventojams, nes VIEŠPATS iš tikrųjų siuntė mane pas jus, kad išgirstumėte visus šiuos žodžius".

16Tada didžiūnai ir minia tarė kunigams ir pranašams: "Tas žmogus neturi būti baudžiamas mirties bausme! VIEŠPATIES, mūsų Dievo, vardu jis mums kalbėjo!" 17Dabar pakilo keletas krašto seniūnų ir kreipėsi į visą susirinkusią minią, sakydami: 18"Kadaise Judo karaliaus Hezekijo dienomis, Mikėjas iš Morešeto, pranašavo ir skelbė visai Judo tautai: 'Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS:

- Zionas bus nuartas kaip dirva,
Jeruzalė virs griuvėsių krūvomis,
o Šventyklos kalnas - gūbriu miške'.

19Argi Hezekijas, Judo karalius, ir kas nors Judo karalystėje pasmerkė jį mirčiai? Juk jie verčiau pabijojo VIEŠPATIES ir stengėsi rasti jo malonę, idant VIEŠPATS pergalvotų savo mintį apie nelaimę, kuria jis buvo jiems grasinęs? O mes juk darome sau patiems mirtiną skriaudą!"

Pranašo Ūrijo likimas20Tuomet buvo ir kitas žmogus, pranašaujantis Dievo vardu, Šemajo sūnus Ūrijas iš Kirjat-Jearimų. Jis pranašavo visai tą patį, kaip Jeremijas tam miestui ir tam kraštui. 21Kai karalius Jehojakimas drauge su visais savo pareigūnais ir didžiūnais išgirdo apie jo žodžius, norėjo jį nubausti mirtimi. Bet Ūrijas, tai sužinojęs, iš baimės pabėgo į Egiptą. 22O karalius Jehojakimas pasiuntė Egiptan Akboro sūnų Elnataną su būriu vyrų. 23Jie paėmė Ūriją iš Egipto ir parvedė pas karalių Jehojakimą, kuris įsakė nukirsdinti jį kalaviju, o jo kūną išmesti į prastuomenės kapines.

24Ir tik dėl to, kad Šafano sūnus Ahikamas parėmė Jeremiją, jis nebuvo atiduotas miniai į rankas užmušti.

27"Tarnauk Babilonui arba žūk!" 1Jošijo sūnaus Zedekijo, Judo karaliaus, valdymo pradžioje šis žodis atėjo Jeremijui iš VIEŠPATIES: 2"Taip kalbėjo man VIEŠPATS: pasidaryk pavalkus ir jungą ir užsidėk juos ant sprando. 3Tada pasiųsk juos Edomo, Moabo, amoniečių, Tyro ir Sidono karaliams per pasiuntinius, atvykusius pas Judo karalių Zedekiją. 4Įpareigok juos savo valdovams pranešti: 'Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas, taip jūs kalbėsite savo valdovams. 5O aš tas, kuris didžia jėga ir rankos galybe sukūrė žemę drauge su žmonija ir gyvūnija ant žemės veido, ir duodu ją, kam noriu. 6Ir nūn aš tas, kuris šiuos visus kraštus atidaviau į savo tarno, Babilono karaliaus Nebukadnezaro rankas. Atidaviau net lauko žvėris, kad jam tarnautų. 7Visos tautos bus pavaldžios jam, jo sūnui ir jo vaikaičiui, kol ateis ir jo kraštui laikas, kai jį patį daug tautų ir galingi karaliai pavergs. 8Tuo tarpu jei kuri tauta ar karalystė nenorės būti pavaldi Babilono karaliui Nebukadnezarui ir savo sprando po Babilono karaliaus jungu nenulenks, tą tautą siaubsiu, - tai VIEŠPATIES žodis, - kalaviju, badu ir maru, kol juos sunaikinsiu jo ranka.

9O jūs neklausykite savo pranašų, savo žynių ir sapnuotojų, savo burtininkų ir raganių, kurie nesiliauja jums sakę: 'Nebūkite pavaldūs Babilono karaliui!' 10Jie melagystę jums pranašauja, idant atstumtų jus nuo savos žemės, nes aš išblokšiu jus, ir jūs žūsite. 11O tautą, kuri palenks savo sprandą po Babilono karaliaus jungu ir bus jam pavaldi, - tą tautą paliksiu jos žemėje, - tai VIEŠPATIES žodis, - ją dirbti ir joje gyventi'".

12Ir Judo karaliui Zedekijui kalbėjau visai tais pačiais žodžiais: "Palenkite savo sprandus po Babilono karaliaus jungu, būkite pavaldūs jam ir jo tautai, kad išliktumėte gyvi. 13Kodėl gi tu ir tavo tauta turėtumėte žūti nuo kalavijo, bado ir maro, kaip VIEŠPATS grasė tautai, kuri nepasiduoda Babilono karaliui? 14Neklausykite žodžių tų pranašų, kurie nesiliauja sakę: 'Nebūkite pavaldūs Babilono karaliui!' - nes jie melagystę jums pranašauja. 15Ne! Jų aš nesiunčiau! - tai VIEŠPATIES žodis. Pranašaudami mano vardu, jie meluoja, tad turėsiu jus ištremti. Jūs pražūsite. Jūs ir pranašai, kurie jums pranašauja".

16Kunigams ir visai tautai sakiau: "Taip kalbėjo VIEŠPATS: neklausykite žodžių savo pranašų, kurie jums skelbia: 'VIEŠPATIES namų indai jau netrukus bus sugrąžinti iš Babilono', - nes ką jie skelbia - melas. 17Neklausykite jų! Būkite pavaldūs Babilono karaliui, kad išliktumėte gyvi. Kam tas miestas turi virsti griuvėsiais? 18Jeigu jie būtų pranašai ir jeigu VIEŠPATIES žodis būtų tikrai su jais, jie užtartų pas Galybių VIEŠPATĮ, kad indai, likę VIEŠPATIES namuose, Judo karaliaus rūmuose ir bet kur Jeruzalėje, irgi nepatektų į Babiloną. 19 Galybių VIEŠPATS šitaip kalbėjo apie šulus, Varines marias, pastovus ir apie šiame mieste užsilikusius rykus, 20kurių Babilono karalius Nebukadnezaras nepaėmė, ištremdamas Jehojakimo sūnų Judo karalių Jekoniją drauge su Judo ir Jeruzalės diduomene į Babiloną. 21Tikrai taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas, apie indus, užsilikusius VIEŠPATIES namuose, Judo karaliaus rūmuose ir Jeruzalėje: 'Į Babiloną jie bus išnešti. Ten jie ir pasiliks iki tos dienos, kada jais pasirūpinsiu, - tai VIEŠPATIES žodis. Tada juos pargabensiu atgal ir į šią vietą sugrąžinsiu'".

28Du jungai 1Tais pačiais metais, Judo karaliaus Zedekijo valdymo pradžioje, ketvirtųjų metų penktą mėnesį, pranašas Hananijas, Azūro iš Gibeono sūnus, VIEŠPATIES Namuose, kunigų ir visų žmonių akivaizdoje, sakė Jeremijui: 2"Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: 'Sulaužiau Babilono karaliaus jungą! 3Dar dveji metai, ir sugrąžinsiu į šią vietą visus VIEŠPATIES Namų reikmenis, kuriuos Babilono karalius Nebukadnezaras paėmė iš šios vietos ir išgabeno į Babiloną. 4Jehojakimo sūnų Jekoniją, Judo karalių, ir visus Judo tremtinius, išvarytus į Babiloną, parvesiu į šią vietą, - tai VIEŠPATIES žodis, - nes Babilono karaliaus jungą sulaužysiu'".

5Pranašas Jeremijas, atsakydamas Hananijui kunigų ir visų žmonių akivaizdoje, 6 tarė: "Tebūnie taip! Tepadaro tai VIEŠPATS! Teįvykdo tavo pranašystės žodžius, sugrąžindamas VIEŠPATIES Namų rykus ir visus tremtinius iš Babilono į šią vietą! 7Betgi dabar klausykis atidžiai, ką pasakysiu tau ir visiems žmonėms. 8Nuo senų senovės pranašai, gyvenę prieš mane ir tave, pranašavo daugeliui kraštų ir galingoms karalystėms karą, nelaimę ir marą. 9Taigi pranašas, skelbiantis taiką, gali būti pripažintas tikrai VIEŠPATIES siųstu pranašu tiktai tada, kai jo pranašystė išsipildo".

10Tąsyk pranašas Hananijas nuėmė jungą ir pavalkus nuo pranašo Jeremijo kaklo, sulaužė 11ir visų žmonių akivaizdoje pasakė: "Taip kalbėjo VIEŠPATS: 'Taip sulaužysiu slegiantį visų tautų sprandus Babilono karaliaus Nebukadnez