PSALMYNAS

A. PIRMOJI KNYGA

1Dvejopas kelias

I

1 Laimingas, kas atmeta nedorėlių patarimą,
kas neina nusidėjėlių keliu
ir nebendrauja su pašaipūnais,
2 bet VIEŠPATIES įstatymu džiaugiasi
ir šnabžda jo mokymą dieną ir naktį.

3 Jis yra lyg medis,
pasodintas prie tekančio vandens,
duodantis vaisių laikui atėjus,
tas kurio lapai nevysta.
{Ką tik daro, jam sekasi.}

II

4 Ne taip su nedorėliais, ne taip, -
jie kaip vėjo blaškomi pelai!
5 Užtat nedorėliai Teisme neatsilaikys
nei nusidėjėliai teisiųjų sueigoje,
6 nes VIEŠPATS globoja teisiųjų kelią,
nedorėlių kelias į pražūtį veda.

2Visuotinė Mesijo karalystė

1 Dėl ko niršta gentys,
kodėl tautos tuščiai maištauja?
2 Žemės karaliai ruošiasi mūšiui
ir valdovai išvien tariasi
prieš VIEŠPATĮ ir jo pateptąjį:
3 "Nūn veržkimės iš jų jungo grandinių
ir nusikratykime jų pančių!"

II

4 Bet aukštybių soste sėdintis juokiasi;
VIEŠPATS iš jų tyčiojas.
5 Paskui jis pratrūksta ant jų įniršęs,
sukeldamas klaiką savo pykčiu:
6 "Juk aš pasodinau soste savo karalių ant Ziono -
savo šventojo kalno!"

III

7 Aš paskelbsiu VIEŠPATIES įsaką:
VIEŠPATS man tarė: "Tu esi mano sūnus,
šiandien aš tave pagimdžiau.
8 Prašyk manęs, ir padarysiu tautas tavo valdomis,
visus žemės pakraščius tavo nuosavybe.
9 Geležiniu skeptru gali joms kirsti,
kaip molinius indus į šukes daužyti".

IV

10 Nūn tad, karaliai, supraskite;
žemės valdovai, būkite įspėti.
11 Tarnaukite VIEŠPAČIUI pagarbia baime,
drebėdami
12 reikškite pagarbą,
kad jis neįnirštų, ir kelyje nežūtumėte,
nes jo pyktis ūmus.

Laimingi visi, kurie prie jo glaudžias!

3Pasitikėjimas Dievu pavojuje

1 Dovydo psalmė.
Kai jis bėgo nuo savo sūnaus Absalomo.

I

2 Ai, VIEŠPATIE, kiek daug yra mano priešų!
Daug tų, kurie mane puola!
3 Apie mane daugelis sako:
"Dievas jo neišgelbės!" {Sela}
4 Bet tu, VIEŠPATIE, esi man skydas nuo pavojaus;
mano garbė - tu pakeli mano galvą!

II

5 Šaukiuosi balsu VIEŠPATIES,
jis išklauso mane nuo savo šventojo kalno. {Sela}
6 Kai guluosi ilsėtis ir užmiegu,
atsibundu, nes visą naktį VIEŠPATS mane saugo.
7 Nebijau net dešimties tūkstančių priešų,
puolančių mane iš visų pusių.

III

8 Ateik, VIEŠPATIE!
Išgelbėk mane, mano Dieve!
Juk tu mano priešams antausius skaldai,
nedorėliams dantis išdaužai.
9 Išgelbėjimas VIEŠPATIES valioj;
tavo palaiminimas tebūna tavo tautai! {Sela}

4Pasitikėjimas Dievu

1Chorvedžiui. Su styginiais instrumentais.
Dovydo psalmė.

I

2 Kai šaukiuosi, išklausyk mane,
o mano teisusis Dieve!
Kai vargas spaudė, tu man padėjai.
Būk man maloningas ir išklausyk mano maldą!

II

3 O žmonės, kada liausitės teršę mano garbę?
Kodėl mėgstate, kas tuščia, ir griebiatės melo? {Sela}
4 Žinokite, kad VIEŠPATS sau atsirenka ištikimąjį, -
VIEŠPATS mane išklauso, kai jo šaukiuosi.
5 Drebėkite tad ir nenusidėkite!
Atsigulę apgalvokite širdimi ir tylėkite! {Sela}
6 Atnašaukite ištikimai aukas
ir pasitikėkite VIEŠPAČIU.

III

7 Daugelis sako: "O, kad sulauktume geresnių dienų!
VIEŠPATIE, tešviečia mums tavo veido šviesa!"
8 Tu suteiki mano širdžiai daugiau džiaugsmo,
negu grūdų derlius ir jauno vyno apstas.
9 Kai einu ilsėtis, ramiai užmiegu,
nes tu vienas, VIEŠPATIE, leidi be rūpesčio ilsėtis.

5Ryto malda

1Chorvedžiui. Su pučiamaisiais instrumentais.
Dovydo psalmė.

I

2 Išgirsk mano žodžius, VIEŠPATIE,
atkreipk akį į mano dejonę!
3 Klausykis mano maldos šauksmo,
mano Karaliau ir mano Dieve, nes tave maldauju!
4 VIEŠPATIE, auštant tu girdi mano balsą,
auštant į tave kreipiuosi su malda ir laukiu.

II

5 Juk tu esi Dievas, kuris nekenčia to, kas nedora;
pikta pas tave nevieši.
6 Kas puikuojasi, negali iškęsti tavo žvilgsnio;
tu neapkenti visų nedorėlių.
7 Melagiams tu leidi pražūti;
VIEŠPATS bjaurisi žudikais ir išdavikais.

III

8 Bet per tavo didžią ištikimą meilę
aš įeinu į tavo Namus
ir iš pagarbios baimės puolu kniūbsčia Šventykloje,
kur tu esi garbinamas.
9 Vesk mane, VIEŠPATIE, savo išganingu teisumu,
nepaisydamas mano budrių priešų!
Ištiesink man savo kelią!

IV

10 Juk tuo, ką mano priešai sako,
niekad negalima pasitikėti, -
jų širdis pilna piktų kėslų.
Gerklė - atviri kapai
ir liežuvis suktas.
11 Pasmerk ir nubausk juos, Dieve, -
tepražudo juos jų pačių kėslai.
Atmesk juos už jų nuodėmių daugybę,
nes prieš tave jie kėlė maištą.

V

12 Betgi visi, kas prie tavęs glaudžiasi,
tedžiūgauja ir iš džiaugsmo tegieda amžinai.
Taip juos globok,
kad mylintieji tavo vardą tavimi džiūgautų.
13 Juk, VIEŠPATIE, tu tikrai laimini teisųjį,
apsiauti jį savo malone lyg skydu.

6Malda bandymo metu

1Chorvedžiui. Su styginiais instrumentais. "Aštuntinė".
Dovydo psalmė.

I

2 VIEŠPATIE, nesmerk manęs įniršęs,
nebausk manęs pykdamas.
3 Būk man maloningas, VIEŠPATIE,
nes aš esu visiškai nusikamavęs;
gydyk mane, VIEŠPATIE,
nes mano kaulai klaiko sukrėsti.
4 Ir mano gyvastis klaiko priblokšta,
bet tu, VIEŠPATIE, - kaip ilgai?..

II

5 VIEŠPATIE, atsigręžk! Gelbėk mane!
Išvaduok mane dėl savo ištikimos meilės!
6 Juk tarp mirusiųjų nėra kas tave atsimintų,
Šeole kas gali tave šlovinti?

III

7 Esu aimanų nukamuotas,
ašaromis kasnakt laistau savo lovą
ir verksmu drėkinu savo guolį.
8 Skausmas temdo man akis,
nuo sunkių vargų jos silpnėja.

IV

9 Atsitraukite nuo manęs, visi piktadariai,
nes VIEŠPATS išgirdo mano verksmo balsą.
10 VIEŠPATS išklauso mano maldavimą;
VIEŠPATS priima mano maldą.
11 Visi mano priešai bus pažeminti
ir klaiko apimti.
Akimirksniu jie trauksis ir bus sugėdinti.

7Viešpats yra teisus Teisėjas

1Dovydo rauda, kurią jis giedojo VIEŠPAČIUI dėl Kušo Benjaminaičio.

I

2 VIEŠPATIE, mano Dieve, prie tavęs glaudžiuosi!
Saugok mane nuo visų, kurie mane persekioja,
ir gelbėk mane,
3 kad jie kaip liūtai, mane nusitempę,
nesuplėšytų į gabalus,
kadangi nėra kas gelbsti.

II

4 VIEŠPATIE, mano Dieve, jeigu tai padariau, -
jeigu kaltė suteršė mano rankas,
5 jeigu piktu atsilyginau savo bičiuliui, -
aš, kuris pasigailėjau tų,
kurie be priežasties buvo mano priešai -
6 tuomet mane priešas tepersekioja ir tepagauna,
mano gyvastį su žemėm tesutrypia
ir mano sielą su dulkėmis tesumaišo! {Sela}

III

7 VIEŠPATIE, pakilk įniršęs,
užstok mane nuo priešų šėlimo!
Mano Dieve, pabusk teismui, kurį esi paskelbęs.
8 Tesiburia aplink tave sueiga tautų,
ir viešpatauk joms iš aukštybių.
9 {VIEŠPATS teisia tautas.}
Teisk mane, VIEŠPATIE, pagal mano teisumą,
žiūrėdamas mano nekaltumo.
10 Padaryk galą nedorėlių kėslams,
sustiprink teisųjį!
Tu ištiri mūsų mintis ir norus,
o teisusis Dieve!

IV

11 Dievas yra man skydas,
kuris gelbsti doros širdies žmones.
12 Teisus teisėjas yra Dievas, -
Dievas, kuris gali kasdien bausti.
13 Jei žmogus nepakeis savo elgesio,
Dievas galąs savo kalaviją;
įtemps lanką, įdėjęs į jį strėlę;
14 nutaisys prieš jį savo mirtinus ginklus,
ugningas ietis padarys savo strėlėmis.

V

15 Štai kaip nedoras žmogus sumano pikta,
užsigeidžia kenkti ir sumano apgaulę.
16 Jis iškasa duobę, ją dar pagilina,
ir pats į savo iškastą duobę įpuola.
17 Jam ant galvos sugrįžta jo piktumas,
jo smurtas užkrinta jam ant pakaušio.
18 Dėkosiu VIEŠPAČIUI už jo teisumą,
giedosiu šlovės giesmę VIEŠPAČIUI Aukščiausiajam.

8Kūrėjo didybė ir žmogaus orumas

1 Chorvedžiui. Kaip "Gitita".
Dovydo psalmė.

I

2 VIEŠPATIE, mūsų Dieve,
koks nuostabus tavo vardas visoje žemėje!

Savo didingumu apklojai dangaus aukštybes.
3 Mažylių ir kūdikių lūpomis susikūrei šlovę
savo varžovams sutramdyti,
kad nutildytum priešą ir maištautoją.
4 Kai pasižiūriu į tavo dangų, -
tavo pirštų darbą, -
į mėnulį ir žvaigždes,
kuriuos tu pritvirtinai, -
5 kas yra žmogus, kad jį atsimeni,
kas yra mirtingasis, kad juo rūpiniesi?

II

6 Tu padarei jį tik truputį žemesnį už save
ir apvainikavai jį garbe ir didybe.
7 Tu padarei jį savo rankų darbų šeimininku,
padėjai visa prie jo kojų.
8 Avis ir jaučius - visus aliai vieno -
ir laukinius gyvulius,
9 padangių paukščius bei jūros žuvis
ir visa, kas tik keliauja jūrų takais.

10 VIEŠPATIE, mano Dieve,
koks nuostabus tavo vardas visoje žemėje!

9Padėka už pergalę

1Chorvedžiui. Melodija kaip giesmės "Mirtis sūnui".
Dovydo psalmė.

I

{'Alef} 2 Dėkosiu tau, VIEŠPATIE, iš visos širdies,
apsakysiu visus tavo nuostabius darbus.
3 Krykštausiu ir džiūgausiu tavyje, -
šlovės giesmę giedodamas tavo vardui, Aukščiausiasis.
{Bet} 4 Tau pasirodžius, mano priešai traukiasi,
parpuola ir miršta.

II

5 Nes tu gini mano teisę ir bylą,
sėdėdamas soste kaip teisus teisėjas.
{Gimel} 6 Tu grūmoji pagonims ir sunaikini nedorėlius,
jų vardą ištrini amžiams.
7 Priešo neliko - amžini griuvėsiai;
tu sugriovei jų miestus, -
net jų vardai pradingo.

III

{He } 8 Bet VIEŠPATS lieka amžinai, -
savo sostą jis pastatė teismui.
9 Jis teisia pasaulį teisumu;
tautas jis teisia bešališkai.
{Vau} 10 VIEŠPATS yra tvirtovė nuengtiesiems,
tvirtovė nelaimės metu!
11 Kas brangina tavo vardą, tavimi pasitiki,
nes tu, VIEŠPATIE, niekad neatmeti tų,
kurie ieško tavo pagalbos.

IV

{Zajin} 12 Giedokite šlovės giesmę VIEŠPAČIUI,
kuris gyvena Zione!
Skelbkite tautoms jo darbus!
13 Juk jis neužmiršta varguolių šauksmo, -
rūpinasi jais nekalto kraujo gynėjas.

V

{H.et} 14 Pasigailėk manęs, VIEŠPATIE!
Žiūrėk, ką aš kenčiu nuo tų,
kurie manęs neapkenčia.
Išgelbėk mane nuo mirties, VIEŠPATIE,
15 kad gražiojo Ziono vartuose
galėčiau paskelbti visus tavo šlovės darbus
ir džiaugtis tavo išganymu.

VI

{Tet} 16 Tautos įgriuvo į savo iškastą duobę,
jų kojos įkliuvo
į jų pačių paslėptas pinkles.
17 VIEŠPATS apsireiškia teisdamas, -
nedorą žmogų suraizgo jo paties kėslais.
{Higaion. Sela}

VII

{Jod} 18 Visi nedori žmonės yra pakeliui į Šeolą,
ir visi pagonys, kurie užmiršta Dievą.
{Kaf} 19 Ne visuomet varguolis bus užmirštas,
nei skurdžių viltis amžinai nežus.
20 Pakilk, VIEŠPATIE!
Neleisk mirtingajam paimti viršų, -
tebūna tautos teisiamos tavo akivaizdoje.
21 Įvaryk joms baimę, VIEŠPATIE!
Težino tautos, kad jos tik mirtingi žmonės! {Sela}

10Prašant pagalbos nuo engėjų

I

{Lamed} 1 Kodėl, VIEŠPATIE, taip nuošaliai laikaisi?
Kodėl slepiesi, kai kenčiu nelaimę?
2 Nedorėliai įžūliai kankina varguolius -
teįkliūva jie patys į savo sumanytus kėslus!

II

3 Juk nedorėlis puikuojasi savo širdies kėslais,
o gobšuolis keikia ir atmeta VIEŠPATĮ.
4 Įniršęs iš įžūlumo, nedorėlis sako:
"Atsiskaityti jis nešauks" -
anot jo širdies kėslų: "Dievo nėra!"
5 Nedorėliui visad klojasi, -
tavo nuosprendžiai jam tolimi,
jis šaiposi iš visų savo priešų.
6 Sau širdyje sako: "Nebūsiu parblokštas,
per kartų kartas vargo nepatirsiu".

{Pe} 7 Jo burna pilna keiksmų, melo ir grasinimų,
vargas ir piktumas jam ant liežuvio.
8 Pasalom sėdi pakaimėse,
namačiomis nužudo nekaltą žmogų.

Jo akys vogčiomis seka nelaimingąjį,
{'Ajin} 9 slapčiom sėlina lyg liūtas tankmėje.
Jis tyko, kad pagrobtų vargšą, -
čiumpa vargdienį ir velka į savo pinkles.

10 Jis prisišlieja prie žemės, puola pagūžom,
ir nelaimingasis parkrinta nuo jo jėgos.
11 Nedorėlis širdyje mano: "Dievui tai nerūpi.
Jis slepia savo veidą, jis niekad nežiūri".

III

{Qof} 12 Pakilk, VIEŠPATIE!
Dieve, pakelk ranką, neužmiršk skriaudžiamųjų!
13 Kodėl nedorėlis turėtų tyčiotis iš Dievo
ir širdyje sakyti: "Atsiskaityti nešauksi".
{Reš} 14 Bet tu juk matai!
Tikrai tu imi į širdį vargą ir skausmą,
visad esi pasirengęs padėti!
Tau nelaimingasis gali save patikėti, -
tu visad našlaičiui pagelbėjai.
{Šin} 15 Palaužk nedoro ir blogo žmogaus jėgą,
nubausk jų nedorumą, neleisk jiems išlikti.

IV

16 VIEŠPATS yra karalius per amžių amžius,
pagonys išnyks iš jo krašto.
{Tav} 17 VIEŠPATIE, tu išgirsi skriaudžiamųjų troškimą,
paguosi jų širdį, pakreipsi į juos ausį.
18 Našlaičio ir skriaudžiamojo bylą apginsi,
kad joks žemės mirtingasis nebekeltų baimės.

11Pasitikėjimas Dievu

1Chorvedžiui.
Dovydo psalmė.

I

Randu prieglobstį VIEŠPATYJE!
Kaip tad drįstate man sakyti:
"Paukšti, lėk į kalnus!
2 Juk štai nedorėliai deda strėlę ant virvyčios,
įtempia lanką, norėdami nušauti iš pasalų
doros širdies žmones.
3 Kai viskas griūva,
ką begali teisusis daryti?"

II

4 VIEŠPATS! Šventykla yra jo šventumo būstas;
VIEŠPATS! Danguje stovi jo sostas.
Jo akys viską apžvelgia,
įdėmus žvilgsnis tiria žmones.
5 VIEŠPATS ištiria teisųjį ir nedorėlį, -
kas mėgsta smurtą, iš visos širdies to nekenčia.
6 Ant nedorėlių jis siųs žarijų ir sieros lietų,
svilinanti vėtra bus jiems skirta taurė.
7 Juk teisus yra VIEŠPATS,
jis myli teisius darbus;
dorieji regės jo veidą.

12Pagalbos prašymas

1Chorvedžiui. "Aštuntinė".
Dovydo psalmė.

I

2 Gelbėk, VIEŠPATIE!
Nebėra nė vieno teisuolio,
nerasi ištikimo žmogaus tarp mirtingųjų.
3 Visi meluoja - kaimynas kaimynui šneka
pataikūniškomis lūpomis ir veidmaine širdimi.

II

4 Teužčiaupia VIEŠPATS pataikūniškas lūpas, -
tesulaiko kiekvieną pagyrūnišką liežuvį, -
5 sakantiems: "Liežuviu gausime, ko norime.
Mūsų ginklas - lūpos,
kas gali mums viešpatauti?"

III

6 "Kadangi jie apiplėšia vargšus
ir beturčiai aimanuoja, nūn aš pakilsiu, -
sako VIEŠPATS, -
suteiksiu jam saugią vietą, kurios ilgisi".

IV

7 VIEŠPATIES pažadai yra gryni, -
sidabras, grynintas tiglyje,
septynis kartus valytas.
8 Tu, VIEŠPATIE, mus ginsi,
saugosi mus nuo šios kartos per amžius.
9 Aplink visur nedorėliai bastosi,
visi giria, kas tarp žmonių nedora.

13Kenčiančiojo malda

1Chorvedžiui.
Dovydo psalmė.

I

2 Kaip dar ilgai, VIEŠPATIE?
Nejau amžinai mane užmirši?
Kaip dar ilgai slėpsi nuo manęs savo veidą?
3 Kaip ilgai turėsiu pakelti skausmus,
diena iš dienos širdgėlą kęsti?
Kaip ilgai mano priešas ant manęs viešpataus?
4 Pažvelk į mane ir išklausyk, VIEŠPATIE, mano Dieve!

II

Duok šviesos mano akims,
kad mirties miegu neužmigčiau!
5 Neleisk mano priešui didžiuotis: "Aš nugalėjau jį!"
Neleisk mano engėjams džiūgauti, kai suklumpu!

6 Bet aš pasitikiu tavo ištikimu gerumu,
mano širdis džiūgaus, nes tu
mane išgelbėsi.
Giedosiu VIEŠPAČIUI: "Jis man buvo geras!"

14Dejonė dėl dorovinio sugedimo

1 Chorvedžiui.
Dovydo.

I

Kvailys sau širdyje sako: "Dievo nėra!"
Tokie yra sugedę, bjaurasty paskendę
nėra nė vieno, kuris gera darytų.
2 VIEŠPATS žvelgia žemyn iš dangaus į žmoniją,
norėdamas pamatyti, ar yra kas protingas
ir Dievo ieškantis.
3 Visi yra nuklydę, visi panašiai sugedę;
nėra nė vieno, kuris gera darytų -
nė vienui vieno.

II

4 "Argi nežino jie, visi tie nedorėliai?
Jie ryja mano tautą, -
jiems ji tėra ryjama duona, -
ir VIEŠPATIES niekad nesišaukia".
5 Ten, kur nereikėtų bijoti,
jie drebės iš baimės,
nes VIEŠPATS yra su teisiąja karta.
6 Norite sužlugdyti vargšo viltis,
bet jo užuovėja yra VIEŠPATS.

III

7 Ak, kad ateitų iš Ziono išganymas Izraeliui!
Kai VIEŠPATS parves į namus savo tautą,
Jokūbas džiūgaus - Izraelis bus laimingas.

15Kas gali būti Dievo svečias

1 Dovydo psalmė.

I

VIEŠPATIE, kas gali svečiuotis tavo Palapinėje?
Kas gali gyventi Zione - tavo šventajame kalne?

II

2 Žmogus, kuris dorai gyvena,
daro, kas yra teisu,
ir kalba tiesą iš grynos širdies.
3 Kas nešmeižia nė vieno liežuviu,
kas nedaro nieko pikta bičiuliui
ir nejuodina kaimyno.
4 Kas laiko niekam tikusiu, ką Dievas atmeta,
o VIEŠPATIES bijančius gerbia,
kas net nuostolį patirdamas laikosi žodžio.
5 Kas be palūkanų skolina
ir yra nepaperkamas liudyti prieš nekaltą.

III

Kas šitaip elgiasi,
bus saugus per amžius.

16Tikėjimas ir viltis

1Giesmė.
Dovydo.

Apsaugok mane, Dieve,
nes pas tave ieškau užuovėjos.
2 Sakau VIEŠPAČIUI: "Tu mano VIEŠPATS.
Tik tu esi visa mano laimė".

3 Kokie šaunūs yra ištikimi VIEŠPATIES žmonės!
Būti su jais man didžiausias malonumas.
4 Kas skuba pas kitus dievus,
tik labiau save skaudina;
Kraujo liejamųjų atnašų jiems neliesiu
nei jų vardų savo lūpomis netarsiu.
5 VIEŠPATIE, tu esi man skirtoji dalis ir mano taurė,
mano likimas tavo rankoje!
6 Man matavimo virvė krito smagioje vietoje, -
iš tikrųjų nuostabus yra mano paveldas!

II

7 Kadangi VIEŠPATS mane moko, jį šlovinsiu, -
net naktį man širdis tai primena.
8 Nuolatos menu VIEŠPATIES Artumą, -
jam esant prie dešinės, niekad nedrebėsiu.
9 Užtat linksma mano širdis,
džiūgauja visa mano gyvastis
ir ramiai ilsisi mano kūnas.
10 Juk nepaliksi manęs Šeolui,
neleisi savo teisiajam matyti Duobės.
11 Tu parodysi man taką, kuris veda į gyvenimą.
Tavo Artume yra džiaugsmo pilnatvė,
tavo dešinėje rankoje amžina linksmybė.

17Prašymas gelbėti

1Malda.
Dovydo.

I

Klausykis, VIEŠPATIE, mano teisybės maldavimo,
atsižvelk į mano šauksmą!
Išgirsk mano maldą iš lūpų be vyliaus!
2 Iš tavęs teateina man nuosprendis,
nes tavo akys mato teisybę.
3 Nors mėgintum mano širdį,
tirtum mane naktį
ir bandytum mane ugnimi,
neteisybės manyje nerastum.
Nenusidėjau burna,
4 kaip daugelis žmonių kad daro.
Branginau žodį iš tavo lūpų
ir išvengiau smurto kelių.
5 Tavo įstatymo keliu ėjo mano žingsniai,
nuo jo mano kojos niekad nenuklydo.

II

6 Šaukiuosi tavęs, nes tu mane išgirsi, Dieve!
Atsuk man savo ausį, klausykis mano žodžių.
7 Parodyk savo ištikimą meilę nuostabiais darbais,
Gelbėtojau, ieškantiems užuovėjos
nuo užpuolikų prie tavo dešinės.
8 Saugok mane kaip savo akies vyzdį,
paslėpk mane savo sparnų paūksmėje
9 nuo nedorėlių, norinčių mane suplėšyti.

III

Apspinta mane mirtini priešai, -
10 be gailesčio jų kieta širdis,
įžūliai kalba jų burna.
11 Nūn jie aplink mane, kur tik pasisuku,
įbedę akis, laukdami progos mane parblokšti.
12 Lyg liūtai, išalkę grobio,
tartum liūtukai, iš pasalų sėlindami.

IV

13 Pakilk, VIEŠPATIE,
Stokis prieš juos ir parblokšk!
Išgelbėk mane savo kalaviju nuo nedorėlio -
14 savo ranka, VIEŠPATIE, nuo mirtingųjų -
nuo mirtingųjų, kurių dalis gyvenime tik praeinanti.
Jų pilvas teprisipildo to, ką esi jiems sutaupęs,
jų vaikai tegu sočiai sau glemžia ir
tepalieka ir savo mažyliams.

15 Betgi aš būdamas doras regėsiu tavo veidą,
o pabudęs būsiu laimingas dėl tavo Artumo.

18Padėkos giesmė

A

I

1 Chorvedžiui.

VIEŠPATIES tarno Dovydo, kuris šios giesmės žodžiais kreipėsi į VIEŠPATĮ tą dieną, kai VIEŠPATS išgelbėjo jį nuo visų jo priešų rankos ir Sauliaus kėslų.

2 Jis tad tarė:

"Myliu tave, VIEŠPATIE, mano stiprybe!
3 VIEŠPATIE, mano uola,
mano tvirtove, mano gelbėtojau!
Mano Dieve, mano uola, kur randu pastogę,
mano skyde ir mano išganymo jėga, mano tvirtove!
4 Šaukiausi VIEŠPATIES, Šlovingojo,
ir buvau išgelbėtas nuo visų priešų.

II

5 Mirties virvės mane pančiojo,
pražūties srautai mane skandino.
6 Šeolo pančiai mane apraizgė,
mirties pinklės mane pasitiko.
7 Skausmą kęsdamas šaukiausi VIEŠPATIES,
savo Dievo prašiau pagalbos.
Jis išgirdo mano balsą savo Šventykloje,
ir mano pagalbos šauksmas pasiekė jo ausis.

III

8 Tada sujudo ir sudrebėjo žemė,
kalnų pamatai suvirpo ir susvirduliavo,
kai jį apėmė pyktis.
9 Dūmai kilo jam iš šnervių,
ryjanti ugnis - iš jo burnos,
žarijos virto liepsnomis.
10 Pravėrė dangų ir nužengė,
audros debesys buvo jam po kojų.
11 Sėdosi ant kerubo ir skrido,
vėjo sparnais atskubėjo.
12 Tamsos skliautu jis apsiautė save,
vandens telkiniu,
audros debesimis.
13 Nuo jo Artumo spindesio prasiveržė
pro debesis kruša ir žarijos.
14 VIEŠPATS sugriaudė danguje,
Aukščiausiasis prabilo balsu,
kruša ir žarijomis.
15 Paleido savo strėles - žaibus
ir juos išvaikė,
privertęs bėgti.
16 Tada pasirodė jūros dugnas,
pasaulio pamatai atsivėrė,
VIEŠPAČIUI galingai prabilus
savo pykčio viesulu.

17 Jis ištiesė ranką iš aukštybių,
paėmė mane, -
jis ištraukė mane iš sraunių vandenų.
18 Jis išgelbėjo mane nuo stipraus priešo -
nuo tų, kurie manęs nekentė,
nes jie buvo stipresni už mane.
19 Negando dieną jie mane užpuolė,
bet VIEŠPATS buvo mano ramstis.
20 Jis išvedė mane iš pavojaus, -
išgelbėjo mane, nes yra mane pamėgęs.

IV

21 VIEŠPATS atlygino man pagal mano teisumą,
atmokėjo man pagal mano rankų švarumą,
22 nes laikiausi VIEŠPATIES kelių
ir nedoru darbu nuo savo Dievo neatsitraukiau,
23 nes visus jo įsakus turėjau sau prieš akis
ir nuo jo įstatų neatsimečiau.
24 Buvau jam taurus,
saugojausi kaltės.
25 Užtat VIEŠPATS ir atmokėjo man
pagal mano teisumą,
pagal mano rankų švarumą jo akyse.

26 Su ištikimu tu elgiesi ištikimai,
su tauriu žmogumi - tauriai.
27 Su nuoširdžiu tu elgiesi nuoširdžiai,
bet su sukčiumi - gudriai.
28 Juk tu išgelbsti nuolankiuosius,
bet išdidžiuosius pažemini.
29 Juk mano lempą, VIEŠPATIE, tu uždegei, -
VIEŠPATS, mano Dievas, apšviečia mano tamsybes.
30 Juk per tave galiu paimti užkardą, -
su savo Dievu galiu peršokti mūrą.
31 Šis Dievas - jo kelias yra tobulas, -
VIEŠPATIES žodis išgrynintas ugnimi.
Jis yra skydas visiems, ieškantiems pas jį pastogės.

B

I

32 Juk kas yra Dievas, jei ne VIEŠPATS?
Kas yra uola, jei ne mūsų Dievas? -
33 tas Dievas, kuris apjuosė mane jėga
ir padarė saugų mano kelią.
34 Kojas jis man davė kaip stirnų
ir nuvedė mane į saugias aukštumas.
35 Jis taip išlavino mano rankas kovai,
kad mano raumenys gali įtempti stipriausią lanką.

II

36 Tu davei man savo apsaugos skydą,
tavo dešinė man padėjo,
tavo pagalba padarė mane didį.
37 Tu leidai man išlikti laisvam,
ir mano kojos nepaslydo.
38 Vijau priešus ir juos sudorojau,
negrįžau, kol jie nebuvo sunaikinti.
39 Juos sunaikinau - taip juos parbloškiau,
kad jie daugiau nebepakilo -
jie krito man po kojų.

III

40 Juk tu apjuosei mane jėga kovai,
privertei priešus prieš mane klupti.
41 Tu privertei priešus - tuos,
kurie manęs nekenčia, - atsukti man nugarą,
ir juos sudorojau.
42 Jie žvalgėsi, bet nebuvo kam jų išgelbėti;
šaukėsi VIEŠPATIES, bet jis neatsakė.
43 Barsčiau juos kaip žemės dulkes vėjyje,
mindžiau juos kaip gatvių purvą.

IV

44 Tu išgelbėjai mane nuo kivirčo su tauta,
padarei mane tautų galva;
tauta, kurios nepažinau, tapo mano pavaldiniais.
45 Vos išgirdę apie mane, jie man pakluso;
svetimšaliai atėjo gūždamiesi pas mane.
46 Svetimšaliai neteko drąsos
ir drebėdami išėjo iš savo tvirtovių.

C

47 Tegyvuoja VIEŠPATS!
Tebūna pašlovinta mano Uola
ir išaukštintas Dievas, kuris mane išgelbėjo!
48 Tas Dievas, kuris suteikė man pergalę
ir pajungė man tautas,
49 kuris išgelbėjo mane nuo priešų,
net išaukštino prieš maištininkus
ir apsaugojo nuo nuožmiųjų!

50 Užtat, VIEŠPATIE, šlovinsiu tave tautoms,
tavo vardui giesmes giedosiu.
51 Tu duodi pergales savo karaliui,
rodai ištikimą meilę savo pateptajam, -
Dovydui ir jo palikuonims per amžius".

19Kūrinija skelbia Dievo garbę

A

1 Chorvedžiui.
Dovydo psalmė.

I

2 Dangūs apsakinėja Dievo garbę,
dangaus skliautas skelbia jo rankų darbą.
3 Apie tai diena dienai pasakoja
ir naktis nakčiai duoda žinią.
4 Be jokio kalbesio ir be jokių žodžių, -
negirdėti jų balso, -
5 betgi jų žinia skamba visoje žemėje,
jų žodžiai girdėti iki pat pasaulio pakraščių.

II

Danguose jis pastatė palapinę saulei, -
6 lyg nuotaka ji išeina
iš po savo jungtuvių užuolaidos
ir lyg galiūnė džiugiai bėga savo keliu.
7 Iš vieno dangaus skliauto galo ji pradeda žygį,
jos kelias veda prie kito galo, -
nuo jos kaitros pasislėpti niekas negali.

B

Viešpaties Mokymas

I

8 Tobulas yra VIEŠPATIES Mokymas, -
atnaujina gyvastį;
VIEŠPATIES įsakai yra teisingi, -
paprastus žmones daro išmintingus.
9 VIEŠPATIES įstatai yra teisūs, -
džiugina širdį;
VIEŠPATIES įsakymas yra aiškus, -
akims duoda šviesos.
10 Pagarbi Dievo baimė yra tyra, -
ištikima amžinai.
VIEŠPATIES sprendimai yra tikri
ir visiškai teisūs.
11 Brangintini labiau už auksą, -
net už rinktinį auksą, -
saldesni už medų -
už gryniausią korio medų.

II

12 Be to, jais tavo tarnas pamokomas, -
kas jų laikosi, gauna didelį atlygį.
13 Savo klaidas kas gali pastebėti?
Apvalyk mane nuo kalčių, kurių nejaučiu!
14 Apsaugok mane ir nuo tyčinių nuodėmių, -
neleisk joms manyje viešpatauti!
Tada aš būsiu tobulas
ir laisvas nuo sunkaus nusižengimo.
15 Tegu tau patinka mano žodžiai ir mano mintys,
VIEŠPATIE, mano Uola ir mano Atpirkėjau!

20Malda už karalių karo metu

1 Chorvedžiui.
Dovydo psalmė.

I

2 Teišklauso tave VIEŠPATS negandos dieną,
Jokūbo Dievo vardas tesaugo tave! {Sela}
3 Tesiunčia tau pagalbą iš šventovės,
iš Ziono tepalaiko tave!
4 Teatsimena visas tavo atnašas,
ir tavo deginamosios aukos jam tepatinka!
5 Tesuteikia tau, ko tavo širdis trokšta,
ir kiekvieną tavo užmojį teįvykdo.
6 Kad šauktume iš džiaugsmo dėl tavo pergalės
ir keltume vėliavas mūsų Dievo vardu.

Tepatenkina Dievas visus tavo prašymus!

II

7 Nūn žinau, kad VIEŠPATS padeda savo pateptajam, -
išklauso jo savo šventajame danguje
ir savo dešine suteikia jam didžių pergalių.
8 Vieni didžiuojasi savo karo vežimais,
o kiti - savo žirgais,
bet mes didžiuojamės vardu VIEŠPATIES, mūsų Dievo.
9 Anie suklups ir kris,
o mes pakylame ir stovime.

10 Suteik karaliui pergalę, VIEŠPATIE,
išklausyk mūsų, kai šaukiamės!

21Padėka ir malda už karalių

1 Chorvedžiui.
Dovydo psalmė.

I

2 Karalius yra linksmas, VIEŠPATIE,
nes tu davei jam jėgą; jis džiūgauja,
nes tu suteikei jam pergalę.
3 Ko troško jo širdis, jam suteikei, -
jo lūpų prašymo jam neatsakei. {Sela}
4 Juk pasitinki jį su didžia palaima,
uždedi jam ant galvos gryno aukso vainiką.
5 Prašė tavęs gyvenimo, -
tu davei jam ilgą dienų trukmę per amžių amžius.
6 Didi yra jo garbė per tavo pergalę, -
tu suteiki jam didybę ir garsą.
7 Juk tu suteiki jam amžinus palaiminimus,
linksmini jį savo Artumo džiaugsmu.
8 Juk karalius pasitiki VIEŠPAČIU
ir ištikimu Aukščiausiojo gerumu bus visad saugus.

II

9 Tavo ranka suras visus tavo priešus,
tavo dešinė suras tuos, kurie tavęs nekenčia.
10 Degink juos tarsi krosnies liepsna
tą dieną, kai tu pasirodysi.
Tesunaikina juos VIEŠPATS įniršęs;
ugnis juos tepraryja.
11 Išnaikink jų palikuonis žemėje,
jų vaikus iš žmonijos.
12 Jei jie kėsintųsi tau pikta daryti,
sumanytų tau pakenkti, jiems nepasiseks.
13 Tu priversi juos bėgti atsukęs savo
lankus jiems į veidus.

14 Būk išaukštintas, VIEŠPATIE, savo jėgos!
Giedosime, šlovindami tavo didžius darbus.

22Kančios šauksmas ir šlovės giesmė

1 Chorvedžiui. Kaip "Briedė auštant".
Dovydo psalmė.

A

I

2 Ai, mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane palikai?
Kodėl esi toks tolimas, - toli nuo mano maldos,
nuo mano dejonės šauksmo.
3 Mano Dieve, šaukiuosi dieną, bet tu neatsakai,
ir naktį, bet ramybės nerandu.
4 Betgi tu esi Šventasis, -
tavo sostas - Izraelio šlovės giesmės!
5 Tavimi mūsų protėviai rėmėsi, -
jie pasitikėjo, ir tu juos gelbėjai.
6 Tavęs šaukėsi ir buvo išgelbėti,
tavimi pasitikėjo ir nenusivylė.
7 Bet aš kirminas, o ne žmogus, -
vienų išjuoktas, kitų paniekintas.
8 Visi, kas mane mato, iš manęs tyčiojasi
ir šaipydamiesi kraipo galvas.
9 "Pasitikėjo VIEŠPAČIU, tegelbsti jį, -
tegu išvaduoja, jei juo gėrisi!"

10 Vis dėlto tu išvedei mane iš įsčių,
saugojai mane prie motinos krūtinės.
11 Tavo rūpesčiui buvau patikėtas nuo gimimo,
nuo motinos įsčių tu buvai mano Dievas.
12 Nesitolink nuo manęs, nes man sunku
ir nėra kas man padėtų!

II

13 Mano priešai apstoja mane lyg jaučiai,
stiprūs Bašano jaučiai apgula mane;
14 atveria plačiai į mane savo žiotis
lyg plėšrūs ir riaumojantys liūtai.

15 Esu lyg ant žemės išlietas vanduo,
visi mano kaulai išnarstyti;
lyg vaškas mano širdis, ištirpusi krūtinėje.
16 Gerklė man išdžiūvusi lyg molio šukė,
mano liežuvis limpa prie gomurio;
tu guldai mane į mirties dulkes.

17 Juk mane šunys apgula iš visų pusių,
nedorėlių gauja mane apspinta;
jie drasko man rankas ir kojas;
18 galiu suskaičiuoti visus savo kaulus.
Mano priešai spokso į mane ir džiaugiasi,
19 dalijasi tarp savęs mano drabužius
ir dėl mano apdaro kaulelius meta.

III

20 Betgi tu, VIEŠPATIE, nesitolink nuo manęs!
Mano stiprybe, skubėk man padėti!
21 Gelbėk mane nuo kalavijo,
mano brangią gyvastį iš šuns letenų!
22 Trauk mane iš liūto nasrų!
Nuo tų buivolų ragų gelbėk mane!

B

I

23 Tada aš skelbsiu tavo garsą broliams ir seserims,
šlovinsiu tave jų sueigose.
24 Jūs, pagarbiai VIEŠPATIES bijantieji,
jį šlovinkite!
Jūs, visi Jokūbo palikuonys,
garbę jam duokite!
Jūs, visi Izraelio vaikai,
prieš jį drebėkite!
25 Juk jis nepaniekino,
jis neatmetė vargšo maldavimo,
jis nenusuko nuo jo savo veido, -
išgirdo, kai varguolis šaukėsi.
26 Iš tavęs kyla mano šlovės giesmė didžiojoje sueigoje;
Ką tau pažadėjau, vykdysiu tarp tavęs pagarbiai bijančiųjų.
27 Vargšai valgys, kiek norės, ir bus sotūs,
šlovins VIEŠPATĮ jo ieškantieji.
Teatsigauna jų širdis amžinai!

II

28 Visi žemės pakraščiai atsimins ir gręšis į VIEŠPATĮ,
visų tautų žmonės puls prieš jį kniūbsčia.
29 Juk VIEŠPATS yra Valdovas, -
jis viešpatauja tautoms.
30 Jam iš tikrųjų žemai lenksis visi,
kurie miega žemėje,
prieš jį lenksis visi,
kurie žengia į dulkes.

III

Ir aš jam gyvensiu.
31 Mano palikuonys jam tarnaus;
apie Viešpatį bus pasakojama būsimai kartai,
jo teisūs darbai skelbiami dar negimusiai tautai.

23Jahvė - Ganytojas ir Šeimininkas

1 Dovydo psalmė.

I

VIEŠPATS yra mano Ganytojas, -
man nieko netrūksta.
2 Žaliose pievose mane paguldo,
prie ramių tvenkinių gano.
3 Jis atgaivina mano gyvastį,
veda teisumo takais, kaip dera jo vardui.
4 Nors einu per tamsiausią slėnį,
nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi.
Tavo ganytojo lazda ir vėzdas - jie mane apgins.

II

5 Tu padengi man stalą
mano priešų matomoje vietoje,
patepi dosniai mano galvą aliejumi -
sklidina mano taurė!
6 Tik gerumas ir ištikima meilė lydės mane
per visas mano gyvenimo dienas,
ir aš visados gyvensiu VIEŠPATIES Namuose.

24Prie Šventyklos vartų

1Dovydo psalmė.

I

Žemė ir visa, kas joje, yra VIEŠPATIES, -
pasaulis ir visi jo gyventojai,
2 nes jis pastatė jį ant gilių vandenų
ir įtvirtino virš požeminių upių.

II

3 Kas gali kopti į VIEŠPATIES kalną?
Kas gali įeiti į jo šventąją buveinę?
4 Tas, kurio rankos nekaltos ir širdis tyra,
kuris netrokšta to, kas tuščia,
ir neprisiekinėja apgaulingai artimui.
5 Jis gaus VIEŠPATIES palaiminimą,
teisų atlygį Dievo, savo Gelbėtojo.
6 Tokia yra bendrija tų, kurie į jį kreipiasi
ir ieško Jokūbo Dievo veido. {Sela}

III

7 Pakelkite savo sąramas, vartai!
Plačiai atsidarykite, amžinosios durys,
kad įžengtų Garbės karalius!
8 Kas gi tas Garbės karalius?
Tai VIEŠPATS, stiprus ir narsus,
VIEŠPATS, galingas mūšyje.
9 Pakelkite savo sąramas, vartai!
Plačiai atsidarykite, amžinosios durys,
kad įžengtų Garbės karalius!
10 Kas gi yra tas Garbės karalius?
Galybių VIEŠPATS -
jis yra tas Garbės karalius! {Sela}

25Malda gresiant pavojui

1Dovydo.

I

{'a} Į tave, VIEŠPATIE, keliu širdį.
{b} 2 O, mano Dieve, tavimi pasitikiu.
Neleisk man būti sugėdintam,
neleisk mano priešams džiūgauti.
{g} 3 Juk nė vienas nenueina niekais,
kas tavimi pasitiki;
nueina niekais neištikimieji - lengvabūdžiai.
{d} 4 Parodyk man savo kelius, VIEŠPATIE,
mokyk mane savo takų.
{h} 5 Vesk mane savo tiesa ir mokyk mane,
nes esi Dievas, mano Gelbėtojas.
{v} Tavimi visados pasitikiu.
{z} 6 VIEŠPATIE, neužmiršk savo gailestingumo
ir ištikimos meilės, -
jie taip seni kaip laikas.
{h.} 7 Mano jaunystės nuodėmes ir kaltes užmiršk, -
savo ištikima meile dėl savo gerumo
atsimink mane, VIEŠPATIE!

II

{t} 8 Teisus ir geras yra VIEŠPATS,
todėl jis moko klystančius kelio.
{j} 9 Jis veda kukliuosius teisingu taku
ir moko juos savo kelio.
{k} 10 Visi VIEŠPATIES takai yra
ištikima meilė ir tiesa visiems,
kurie laikosi jo Sandoros ir paklūsta jo įsakams.
{l} 11 Dėl savo vardo, VIEŠPATIE,
atleisk mano kaltę, nors ji ir didžiulė.
{m} 12 Kas tik pagarbiai VIEŠPATIES bijo,
sužino iš jo taką, kuriuo eiti turėtų.
{n} 13 Jis pats gyvens laimingai,
ir jo vaikai paveldės žemę.
{s} 14 VIEŠPATS yra pagarbiai jo bijančiųjų draugas
ir patvirtina jiems savo Sandorą.
{'a} 15 Mano akys visad atkreiptos į VIEŠPATĮ,
nes jis ištrauks mano kojas iš pinklių.

III

{p} 16 Atsigręžk į mane ir būk man gailestingas,
nes aš esu vienišas ir nuskurdęs.
{z.} 17 Palengvink man širdies rūpesčius
ir išgelbėk mane iš mano vargų.
{q} 18 Pažvelk į mano skurdą ir kančią
ir atleisk visas mano nuodėmes.
{r} 19 Pasižiūrėk, kiek daug mano priešų,
kaip baisiai jie manęs nekenčia.
{š} 20 Apsaugok mano gyvastį ir išgelbėk mane,
neleisk man nusivilti,
nes pas tave ieškau užuovėjos.
{t.} 21 Gerumas ir dorumas tepalaiko mane,
nes, VIEŠPATIE, tavimi pasitikiu.
22 O Dieve, atpirk Izraelį iš visų jo vargų!

26Nekalto žmogaus malda

1Dovydo.

I

Paskelbk, kad esu nekaltas, VIEŠPATIE!
Juk aš dorai elgiuosi
ir VIEŠPAČIU nedvejodamas pasitikiu.
2 Tirk mane, VIEŠPATIE, ir bandyk, -
išbandyk mano norus ir mintis.

II

3 Juk tavo ištikima meilė man akyse,
tavo ištikimybė mane veda.
4 Su nedorais žmonėmis nesusidedu,
su veidmainiais nesimaišau.
5 Pikta darančių draugės nekenčiu,
nedorų žmonių vengiu.
6 Plaunu rankas nekaltumo ženklan
ir einu aplink tavo aukurą, VIEŠPATIE,
7 balsu skelbdamas savo padėką
ir apsakydamas visus tavo nuostabius darbus.
8 VIEŠPATIE, aš myliu Namus, kuriuose gyveni,
tavo šlovės buveinę.

III

9 Nenušluok manęs drauge su nusidėjėliais
nei mano gyvasties su žmogžudžiais.
10 Jų rankose piktos užmačios,
pilna kyšių jų dešinė.
11 O aš darau, kas dora;
atpirk mane ir pasigailėk manęs.
12 Mano kojos stovi ant lygios žemės;
Sueigose šlovinsiu VIEŠPATĮ.

27Pasitikėjimas Dievu

1Dovydo.

A

I

VIEŠPATS yra mano šviesa ir išgelbėjimas,
ko turėčiau bijotis?
VIEŠPATS yra mano gyvenimo tvirtovė,
prieš ką turėčiau drebėti?
2 Kai nedori žmonės užpuola mane,
norėdami mane suėsti -
jie, mano užpuolikai ir priešai,
klumpa ir žūva.
3 Nors kariuomenė apgultų mane,
mano širdis nebijotų;
nors karas man būtų paskelbtas,
net tada pasitikėčiau.

II

4 Vieno teprašau iš VIEŠPATIES,
tik vieno tenoriu -
gyventi VIEŠPATIES Namuose
per visas savo gyvenimo dienas,
gėrėtis VIEŠPATIES žavumu
ir lankyti jojo Šventyklą.
5 Juk vargo dieną jis paslėps mane savo pastogėje,
suteiks man globą savo palapinėje,
užkels mane aukštai ant uolos.
6 Nūn keliu galvą prieš visus mane supančius priešus
ir atnašauju aukas jo palapinėje
su džiaugsmo šauksmais,
giedu giesmę, šlovindamas VIEŠPATĮ.

B

I

7 Išgirsk mano balsą, VIEŠPATIE, kai šaukiuosi,
būk man maloningas ir išklausyk mane!
8 "Eikš, - sako man širdis, - jo veido ieškok!"
Tavo veido, VIEŠPATIE, aš ieškau!
9 Neslėpk nuo manęs savo veido,
neatstumk supykęs savo tarno, -
tu buvai mano pagalba.
Neatmesk manęs, nepalik manęs,
Dieve, mano Gelbėtojau.
10 Nors mano tėvas ir motina mane paliktų,
tačiau VIEŠPATS mane priims.

II

11 Mokyk, VIEŠPATIE, mane savo kelio,
dėl mano budrių priešų vesk mane lygiu taku.
12 Neatiduok manęs priešininkų sauvalei,
nes melagingi liudytojai sukilo prieš mane
ir smurtu alsuoja.
13 Tikiu, kad patirsiu VIEŠPATIES gerumą
gyvųjų šalyje.
14 Pasitikėk VIEŠPAČIU ir būk stiprus!
Turėk drąsos ir pasitikėk VIEŠPAČIU!

28Prašymas ir padėka

1Dovydo.

I

Tavęs šaukiuosi, VIEŠPATIE,
mano Uola, nebūk man kurčias.
Juk, jeigu tylėsi, būsiu kaip tie,
kurie žengia į Duobę.
2 Išgirsk mano maldavimo balsą,
kai šaukiuosi tavo pagalbos,
tiesdamas rankas tavo šventosios buveinės link.
3 Nenutempk manęs su nedorėliais,
su pikta darančiais -
su žmonėmis, kurie kaimynus draugiškai sveikina,
o širdyje pikta puoselėja.
4 Atmokėk jiems pagal jų darbus -
už jų veiksmų piktumą.
Atmokėk jiems už jų rankų darbus,
atiduok jiems, ką jie užsidirbo!
5 Kadangi jie nepaiso VIEŠPATIES veiksmų
nei jo rankų darbo,
jis sužlugdys juos ir daugiau nebeatkurs.

II

6 Tebūna pašlovintas VIEŠPATS,
nes jis išgirdo mano pagalbos šauksmą.
7 VIEŠPATS yra mano stiprybė ir
mano skydas, -
pasitiki juo mano širdis.
Jis man padėjo, ir mano širdis džiūgauja, -
giesme aš jam dėkoju.

III

8 VIEŠPATS yra savo tautos stiprybė,
tvirtovė savo pateptajam išgelbėti.
9 Gelbėk savo tautą ir laimink savo paveldą!
Būk jų Ganytojas ir rūpinkis jais amžinai!

29Dievo didybė audroje

1Dovydo psalmė.

I

Garbinkite VIEŠPATĮ jūs, dangiškieji,
duokite VIEŠPAČIUI šlovę!
2 Duokite VIEŠPAČIUI jo vardo garbę,
šlovinkite didžiai šventą VIEŠPATĮ!

II

3 VIEŠPATIES balsas virš vandenų, -
didybės Dievas griaudžia,
VIEŠPATS virš vandenyno.
4 Galingas yra VIEŠPATIES balsas,
VIEŠPATIES balsas kupinas didybės.

5 VIEŠPATIES balsas trupina kedrus,
VIEŠPATS trupina Libano kedrus.
6 Jis šokdina Libaną lyg veršį
ir Hermono kalną lyg jauną buivolą.

7 VIEŠPATIES balsas blyksi žaibais.
8 VIEŠPATIES balsas supurto dykumą,
VIEŠPATS sudrebina Kadešo tyrus.

9 VIEŠPATIES balsas triuškina ąžuolus,
ir plikai nušluoja miškus,
o jo Šventykloje visi šaukia: "Šlovė!"

III

10 Savo soste virš tvano, -
VIEŠPATS karaliauja amžinai.
11 Tesuteikia VIEŠPATS stiprybės savo tautai!
Telaimina VIEŠPATS savo tautą ramybe!

30Padėka už išgelbėjimą nuo mirties

1 Psalmė. Giesmė Šventyklos pašventinimo iškilmėms.
Dovydo.

A

2 Skelbsiu tavo didybę, VIEŠPATIE, nes mane išgelbėjai
ir neleidai džiūgauti mano priešams.
3 Šaukiausi tavo pagalbos, VIEŠPATIE, mano Dieve,
ir tu mane išgydei.
4 VIEŠPATIE, tu ištraukei mano gyvastį iš Šeolo, -
juk su visais aš buvau pakeliui į Duobę,
bet tu sulaikei mane nuo mirties.
5 Giedokite šlovės giesmes VIEŠPAČIUI,
jūs - jo ištikimieji,
prisiminkite, koks jis šventas,
ir jam dėkokite!
6 Jo įniršis tetrunka akimirką,
o jo gerumas tęsiasi visą gyvenimą.
Ašaros gali lūkuriuoti per naktį,
bet džiaugsmas ateina su aušra.

B

I

7 Kai man sekdavosi, sakiau:
"Niekad nesvyrinėsiu!"
8 Savo gerumu, VIEŠPATIE,
tu buvai pastatęs mane kaip nenugalimą kalną,
bet kai nugręžei savo veidą, drebėjau iš baimės.

II

9 Tavęs, VIEŠPATIE, šaukiausi, -
savo Dievo pagalbos maldavau:
10 "Kokia tau nauda iš mano mirties,
iš mano žengimo į Duobę?
Nejau dulkės šlovins tave
ar skelbs tavo ištikimybę?
11 Išgirsk mane, VIEŠPATIE,
ir būk man maloningas!
VIEŠPATIE, padėk man!"

III

12 Tu pavertei mano liūdesį džiugesiu,
nuvilkai man ašutinę ir apjuosei mane džiaugsmu,
13 kad giedočiau tau be perstojo šlovės giesmę.
VIEŠPATIE, tu esi mano Dievas, -
tau dėkosiu per amžius!

31Malda nelaimės valandą

1Chorvedžiui.
Dvydo psalmė.

I

2 Pas tave, VIEŠPATIE, ieškau užuovėjos,
neleisk man niekados nusivilti!
Tu esi teisus, mane gelbėk!
3 Išgirsk mane, skubėk manęs gelbėti!
Būk užuovėjos uola - mano tvirtovė, -
galinga pilis man gelbėtis!
4 Juk esi man ir uola, ir tvirtovė, -
vesi ir saugosi mane dėl savo vardo.
5 Apsaugok nuo paspęstų man pinklių,
nes tu esi mano užuovėja.
6 Tau patikiu savo dvasią, -
tu mane atperki,
VIEŠPATIE, ištikimasis Dieve.
7 Nekenčiu tų, kurie kliaujasi tuščiais stabais,
o pasitikiu VIEŠPAČIU.
8 Leisk man džiūgauti ir būti linksmam
dėl tavo ištikimos meilės,
nes tu pažvelgei į mano kančią -
rūpinaisi manimi didžiame varge.
9 Tu neatidavei manęs į nagus priešui,
bet išvedei mane į laisvę.

II

10 Pasigailėk manęs, VIEŠPATIE, nes man sunku.
Nuo skausmo temsta man akys,
nyksta ir mano gyvastis, net kaulai.
11 Juk mano gyvenimą skausmas sekina
ir mano metus - dejonės,
nuo kančios man stinga jėgų.

12 Esu pajuoka visiems savo priešams,
pasibjaurėjimą keliu net kaimynams
ir klaiką - savo pažįstamiems, -
nuo manęs bėga, kas kelyje mane pamato.
13 Esu visų užmirštas, tarsi būčiau miręs, -
tapau lyg sukultas indas.
14 Juk girdžiu daugelį kuždomis šnekant -
klaikas iš visų pusių! -
Kai jie man rezga pinkles
ir kėsinasi atimti gyvastį.
15 Bet aš tavimi pasitikiu, VIEŠPATIE, -
sakau: "Tu esi mano Dievas".
16 Tavo rankoje mano likimas, -
gelbėk mane nuo priešų - nuo tų,
kurie mane persekioja.
17 Pažvelk į savo tarną gerumu,
gelbėk mane savo ištikima meile.
18 Tenebūna man gėdos, VIEŠPATIE,
nes aš tavęs šaukiuosi.
Tebūna sugėdinti nedorėliai,
težengia priblokšti į Šeolą.
19 Tebūna nutildytos melagingos lūpos,
įžūliai apie teisius žmones kalbančios
su puikybe ir panieka.

III

20 Koks nuostabus yra tavo gerumas,
sukauptas tiems,
kurie tavęs pagarbiai bijo,
ir teikiamas tiems,
kurie ieško tavo užuovėjos,
visiems žmonėms matant!
21 Savo Artumo užuovėjoje juos paslepi
nuo žmonių kėslų,
apsaugai juos savo pastogėje
nuo priekabių liežuvių.
22 Tebūna pašlovintas VIEŠPATS,
nes jis buvo man nuostabiai ištikimas -
įtvirtintas miestas.
23 Patirdamas nerimą, maniau:
"Esu išvaromas toli nuo tavo Artumo".
Bet tu išgirdai mano maldavimą,
kai šaukiausi tavo pagalbos.
24 Mylėkite VIEŠPATĮ, visi jo ištikimieji!
VIEŠPATS saugo ištikimuosius,
bet skaudžiai atmoka tam,
kuris išpuikusiai elgiasi.
25 Būkite stiprūs ir drąsios širdies visi,
kurie pasitikite VIEŠPAČIU!

32Nuoširdus nuodėmės išpažinimas

1 Dovydo. Poema.

I

Laimingas, kam nusižengimas atleistas,
kuriam nuodėmė dovanota.
2 Laimingas žmogus, kurio VIEŠPATS nelaiko kaltu,
kurio dvasioje nėra apgaulės.

II

3 Kol aš neišpažinau {nuodėmės},
mano kaulai dilo nuo mano nuolatinių dejonių.
4 Juk dieną ir naktį mane slėgė tavo ranka, -
man jėgos išseko kaip nuo vasaros karščių. {Sela}
5 Tada išpažinau tau savo nuodėmę,
nebeslėpiau savo kaltės.
Tariau: "Išpažinsiu savo nusikaltimus VIEŠPAČIUI", -
ir tu, atleisdamas man nuodėmę, pašalinai kaltę.
6 Užtat prireikus melsis tau
kiekvienas ištikimas žmogus;
nors grėsmingi vandens išsilies, jo nepasieks.
7 Tu esi mano pastogė, -
ištrauki mane iš vargo,
apsupi džiugiais išganymo šūkavimais. {Sela}

III

8 {VIEŠPATS sako}: "Mokysiu tave
ir rodysiu tau kelią, kuriuo turi eiti;
tau patarsiu, lydėdamas tave akimis.
9 Nebūk kaip arklys ar mulas, neturintis proto,
kurio narsas tramdomas žąslais ir kamanomis,
nes kitaip jis tau nepaklus".

10 Nedorėlis turės daug kentėti,
bet tą, kuris VIEŠPAČIU pasitiki,
lydės ištikima meilė.
11 Būkite linksmi VIEŠPATYJE
ir džiūgaukite, teisieji,
šūkaukite iš džiaugsmo,
visi doros širdies žmonės!

33Šlovės giesmė

I

1 Džiūgaukite, teisieji, VIEŠPATYJE, -
dera, kad dorieji jį šlovintų.
2 Šlovinkite VIEŠPATĮ lyra,
skambinkite jam dešimtstyge arfa.
3 Giedokite jam naują giesmę,
šmaikščiai lieskite stygas džiugiai šūkaudami.
4 Juk VIEŠPATIES žodis yra tiesus
ir visi jo darbai patikimi.
5 Jis myli, kas teisu ir teisinga;
ištikimos VIEŠPATIES meilės pilna žemė.

II

6 VIEŠPATIES žodžiu buvopadaryti dangūs
ir jo burnos alsavimu visos jų galybės.
7 Jis sutelkė jūros vandenis tartum į maišą,
uždarė gelmes į saugyklas.

III

8 Tebijo visa žemė VIEŠPATIES,
tegerbia jį visi pasaulio gyventojai.
9 Juk jis tarė, ir pasaulis pasidarė,
jis įsakė, ir visa atsirado.

10 VIEŠPATS vėjais paleidžia tautų užmojus,
niekais paverčia jų sumanymus.
11 VIEŠPATIES užmojis yra amžinas,
jo širdies sumanymai tęsiasi per visas kartas.
12 Laiminga tauta, kurios Dievas yra VIEŠPATS, -
ta tauta, kurią jis išsirinko paveldu.

IV

13 VIEŠPATS žvelgia iš dangaus, -
jis mato visą žmoniją.
14 Iš savo sosto, kur viešpatauja,
žvelgia į visus, kas gyvena žemėje, -
15 tas, kuris padarė jų visų širdį
ir stebi visus jųjų darbus.

V

16 Ne kariuomenės dydis apsaugo karalius,
nė galiūnai neišsigelbsti didele jėga.
17 Iš žirgų laukti pergalės - tuščia viltis,
kad ir ristūnai, jie negali išgelbėti.
18 Tikrai VIEŠPATS žiūri tų,
kurie pagarbiai jo bijo
ir jo ištikima meile pasitiki,
19 kad išgelbėtų nuo mirties jų gyvastį
ir išlaikytų gyvus bado metu.

VI

20 Mūsų viltis VIEŠPATYJE, -
jis yra mūsų pagalba ir skydas.
21 Juk jis linksmina mūsų širdį,
nes mes pasitikime jo šventuoju vardu.
22 Tebūna su mumis tavo ištikima meilė,
VIEŠPATIE, nes mes į tave žvelgiame.

34Padėka už išgelbėjimą iš pavojaus

1 Dovydo.
Kai apsimetė pamišėliu Abimelechui ir, jo išvarytas, pasišalino.

I

{'a} 2 Visuomet VIEŠPATĮ garbinsiu,
jo šlovė nuolat bus man ant lūpų.
{b} 3 Aš didžiuojuosi VIEŠPAČIU, -
kuklieji girdės ir džiaugsis.
{g} 4 Skelbkite su manimi VIEŠPATIES didybę,
aukštinkime jo vardą drauge!

II

{d} 5 Kreipiausi į VIEŠPATĮ, ir jis man atsakė;
mane jis išgelbėjo iš visų mano baimių.
{h] 6 Pažvelkit į jį ir pralinksmėkit, -
niekad jums gėdos nereikės kęsti.
{z} 7 Šis vargšas šaukėsi, ir VIEŠPATS išgirdo,
iš visų jo vargų išgelbėjo.
{h.} 8 VIEŠPATIES angelas saugo tuos,
kurie pagarbiai jo bijo, ir juos išgelbsti.
{t} 9 Išbandykite ir patirkite patys,
koks geras yra VIEŠPATS.
Laimingas žmogus, kuris randa pas jį užuovėją!
{j} 10 Pagarbiai bijokite VIEŠPATIES, visi jo šventieji,
nes kas pagarbiai jo bijo, nieko nestokoja!
{k} 11 Net liūtukai kenčia skurdą ir alkį,
bet einantiems pas VIEŠPATĮ nieko netrūksta.

III

{l} 12 Ateikite, vaikai, klausykitės manęs,
mokysiu jus pagarbios VIEŠPATIES baimės.
{m} 13 Kas iš jūsų trokšta gyvenimo
ir geidžia daug metų ir laimės?
{n} 14 Saugok tad liežuvį nuo pikto
ir lūpas nuo apgaulės.
{s} 15 Venk pikto ir daryk gera,
siek taikos iš visos širdies.
{'a} 16 VIEŠPATIES akys žvelgia į teisiuosius,
jo ausys girdi jų šauksmą.
{p} 17 VIEŠPATS priešinasi nedorėliams,
kad išnaikintų žemėje jų atminimą.
{z.} 18 Šaukiasi teisieji pagalbos, VIEŠPATS klausosi
ir išgelbsti juos iš visų vargų.
{q} 19 VIEŠPATS yra arti tų, kurie sielojasi,
ir gelbsti nevilties apimtuosius.
{r} 20 Daugel vargų ištinka teisųjį,
bet VIEŠPATS išgelbsti iš jų visų.
{š} 21 Saugo visus jo kaulus,
nė vienas jų nebus sulaužytas.
{t.} 22 Nelabumas varo į mirtį nedorėlį;
teisiojo priešai bus nubausti.
23 VIEŠPATS atperka savo tarnų gyvastį;
kas ieško jo užuovėjos, bus išgelbėtas.

35Malda prašant pagalbos

1 Dovydo.

I

Grumkis, VIEŠPATIE, su mano užpuolikais,
kovok su tais, kurie su manimi kovoja!
2 Tverk skydą ir ginklus,
pakilk manęs gelbėti!
3 Pakelk ietį ir alebardą
prieš tuos, kurie mane persekioja!
Sakyk man: "Aš tavo išgelbėjimas!"
4 Tesusigėsta suglumę tie,
kurie tyko mano gyvasties!
Tesitraukia apstulbę tie,
kurie kėsinasi man pikta daryti!
5 Tebūna kaip vėjo nešami pelai,
kai juos VIEŠPATIES angelas vaikys!
6 Tebūna kelias jiems tamsus ir slidus,
kai VIEŠPATIES angelas persekios!

II

7 Juk be priežasties paspendė man pinkles,
be priežasties iškasė gilią duobę mano gyvasčiai.
8 Teužklumpa juos nelauktai žūtis, -
jie patys teįkliūva į savo paspęstas pinkles,
teįgriūva jie patys į savo iškastą duobę!
9 Bet aš džiūgausiu VIEŠPATYJE,
laimingas būsiu, nes jis mane išgelbėjo.
10 Iš visos širdies sakysiu:
"VIEŠPATIE, kas gi gali tau prilygti?
Tu išgelbsti menką nuo galiūno,
vargšą ir beturtį nuo engėjo".
11 Pikti žmonės liudija prieš mane,
kaltina nusikaltimais, apie kuriuos nieko nežinau.
12 Jie atmoka man piktu už gera,
mane alindami.

III

13 Betgi, jiems susirgus, aš vilkėjau ašutinę,
varginau save pasninku.
Meldžiausi nulenkęs galvą,
14 tartum būčiau meldęsis už savo bičiulį ar brolį.
Klajojau neramus, lyg motiną apraudodamas,
gedulo prislėgtas.
15 Bet, man į vargą įpuolus, jie visi džiūgavo
ir būriavosi iš manęs pasijuokti, -
luošiai, kurių nepažinojau, rinkosi prieš mane, -
mane be perstojo užkabinėdami.
16 Pašiepdami ir išjuokdami,
ant manęs jie griežė dantimis.

IV

17 Kaip ilgai, VIEŠPATIE, tu tik stebėsi?
Gelbėk mane nuo laukinių žvėrių,
mano gyvastį nuo šių liūtų!
18 Tada dėkosiu tau tavo tautos sueigoje,
šlovinsiu tave didžiojoje spūstyje.
19 Neleisk mano priešams - tiems melagiams -
linksmintis dėl mano pralaimėjimo;
neleisk nekenčiantiems manęs be priežasties
vaipytis su džiaugsmu iš mano skausmo.
20 Juk jiems nerūpi ramybės linkėti,
bet sugalvoti kėslų prieš ramius žmones.
21 Jie apkaltina mane, šaukdami: "Aha! aha!
Savo akimis tai matėme!"

22 Tu matei, VIEŠPATIE! Tad netylėk!
Viešpatie, nebūk toli nuo manęs.
23 Pabusk! Skubėk manęs ginti!
Mano Dieve ir mano Viešpatie, gink mano bylą!
24 Viešpatie, mano Dieve, išteisink mane,
žiūrėdamas savo teisumo,
ir neleisk jiems dėl manęs džiaugtis.
25 Neleisk jiems sakyti: "Aha, savo padarėme!"
Neleisk jiems kalbėti: "Mes jį sunaikinome!"

26 Visi, kas džiūgauja dėl mano nelaimės,
tebūna sugėdinti ir apstulbinti;
kas aukštinosi prieš mane,
tebūna apsiaustas gėda ir negarbe.

27 Kas trokšta mano išteisinimo,
tešūkauja iš džiaugsmo ir tesilinksmina -
nuolatos tekartoja: "Didis yra tas VIEŠPATS,
kuris džiaugiasi savo tarno gerove!"
28 Tada apsakysiu tavo teisumą
ir šlovinsiu tave per visą dieną.

36Žmogaus nedorumas ir Dievo gerumas

1 Chorvedžiui.
Dovydo, VIEŠPATIES tarno, psalmė.

I

2 Nuodėmė šnabžda giliai širdyje nedoram žmogui,
kuris nepuoselėja Dievo baimės.
3 Kadangi apie save taip gerai mano,
jis tikisi, kad jo kaltė negali būti
aptikta ir nubausta.
4 Visa, ką jis sako, yra pikta ir apgaulinga, -
nebemoka išmintingai elgtis, gera daryti.
5 Sumano pikta dar lovoje,
eina kreivu keliu,
to, kas pikta, nevengia.

II

6 VIEŠPATIE, tavo gerumas siekia dangų,
tavo ištikimumas - debesis.
7 Tavo teisumas - kaip Dievo kalnai,
tavo sprendimai - kaip jūros gelmės.
VIEŠPATIE, tu rūpiniesi žmogumi ir gyvuliu!
8 Dieve, koks brangus tavo gerumas!
Tavo sparnų pavėsyje mes randame užuovėją.
9 Vaišinamės tavo Namų valgio gausa,
girdai mus iš savo gėrybių upės.
10 Tu esi gyvenimo šaltinis,
tavo šviesoje matome šviesą.

III

11 Teik savo ištikimą meilę tave pažįstantiems
ir teisumą doros širdies žmonėms.
12 Įžūlaus žmogaus koja tenepasiveja manęs,
nedorėlio ranka manęs tenestumdo
13 Antai, nedorėliai guli kniūbsti, -
parblokšti, atsikelt nebegali.

37Nusidėjėlių likimas ir teisiųjų atlygis

1 Dovydo.

{'a} Neapmaudauk dėl nedorėlių,
nepavydėk tiems, kurie daro pikta.
2 Juk jie veikiai išnyks kaip žolė
ir nuvys kaip vešlūs augalai.

{b} 3 Pasitikėk VIEŠPAČIU ir daryk gera, -
gyvensi krašte ir būsi saugus.
4 Džiaukis iš širdies VIEŠPAČIU,
ir jis suteiks tau, ko trokšta tavo širdis.

{g} 5 Pavesk VIEŠPAČIUI savo kelią,
pasitikėk juo, ir jis padės.
6 Tavo dorumą jis nušvies kaip dienos šviesą,
o tavo teisingumą padarys
kaip vidudienį.

{d} 7 Būk kantrus ir lauk VIEŠPATIES,
neapmaudauk dėl to, kuriam viskas sekasi, -
dėl žmogaus, rezgančio savo piktus kėslus.
{h} 8 Susilaikyk nuo įniršio, atsisakyk pykčio -
neapmaudauk, - tai tik į pikta veda.
9 Juk nedorėliai bus pakirsti,
bet tie, kurie laukia VIEŠPATIES, -
paveldės žemę.

{v} 10 Dar valandėlė, ir nedorėlio nebebus -
žvalgysies po vietą, kur jis buvo,
jis bus dingęs.
11 Bet kuklieji paveldės žemę,
gėrėsis gausia gerove.

{z} 12 Nedorėlis spendžia pinkles teisiajam
ir griežia ant jo dantimis.
13 Bet Viešpats iš jo juokiasi, nes mato jo būsimą dieną.

{h.} 14 Nedorėliai traukia iš makščių kalavijus
ir įtempia lankus,
kad parblokštų varguolį ir beturtį,
ir nužudytų dorai gyvenančius.
15 Bet jų kalavijai smigs jiems patiems į širdį,
jų lankai bus sutrupinti.

{t} 16 Tas truputis, kurį turi teisusis,
vertingesnis už daugelio nedorėlių turtą.
17 Juk bus sutrupinti nedorėlių ginklai,
o teisiuosius VIEŠPATS palaikys.

{j} 18 VIEŠPATS rūpinasi tais, kurie jo klauso,
ir paveldas amžinai jiems priklausys.
19 Nelaimės metu jie nebus apvilti
ir bado dienomis jie valgys iki soties.
{k} 20 Bet nedorėliai žus -
VIEŠPATIES priešai dings lyg pievų žolė,
išsisklaidys tartum dūmai.

{l} 21 Nedorėlis skolinasi ir negrąžina,
bet geras žmogus yra dosnus ir nesiliauja davęs.
22 Juk tie, kuriuos VIEŠPATS laimina,
paveldės žemę,
o tie, kuriuos jis keikia, bus išvaryti.
{m} 23 VIEŠPATS veda žmogaus žingsnius ir saugo tą,
kurio keliu džiaugiasi.
24 Nors ir sukluptų, jis neliks gulėti,
nes VIEŠPATS padės jam atsikelti.
{n} 25 Buvau jaunas, ilgai gyvenau,
bet nemačiau nei Dievo
palikto teisiojo,
nei jo vaikų, prašančių duonos.
26 Teisusis visad dosniai kitiems duoda ir skolina,
jo vaikai tikra palaima.

{s} 27 Venk pikta ir daryk gera,
kad gyventum amžinai,
28 nes VIEŠPATS myli, kas teisinga,
ir neapleidžia savo ištikimųjų.
{'a} Jis saugo juos amžinai,
bet nedorėlių palikuonys bus išvaryti.
29 Teisieji paveldės kraštą,
jame gyvens amžinai.

{p} 30 Išmintis ateina iš teisiojo lūpų,
jo liežuvis sako, kas teisinga.
31 Savo Dievo Mokymą jis laiko širdyje,
jo žingsniai nuo Mokymo nenuklysta.

{z.} 32 Nedorėlis teisiojo tyko,
mėgina jį nužudyti.
33 VIEŠPATS jo nepaliks priešo rankoje,
neleis būti pasmerktam teisme.

{q} 34 Pasitikėk VIEŠPAČIU ir laikykis jo kelio,
jis pagerbs tave, duodamas paveldėti žemę, -
tu matysi išvaromus nedorėlius.

{r} 35 Mačiau nedorėlį - valdingą, -
iškilusį virš visų lyg kedrą Libano.
36 Vėl ėjau pro šalį,
ir, tikėk manimi, ten jo nebebuvo.
Nors ir ieškojau, bet neberadau.

{š} 37 Brangink nuoširdų žmogų, įsižiūrėk į dorą,
nes taikus žmogus turi ateitį.
38 Bet nusidėjėliai bus visiškai sunaikinti,
nedorėlių palikuonys bus išnaikinti.

{t.} 39 Teisiųjų išgelbėjimas eina iš VIEŠPATIES, -
jis yra jų tvirtovė sunkumams užėjus.
40 VIEŠPATS jiems padeda ir iš bėdos
juos ištraukia, -
išgelbsti juos nuo nedorėlių ir išvaduoja,
nes jie ieško jame užuovėjos.

38Suvargusio nusidėjėlio malda

1 Dovydo psalmė.
Atminimo aukai.

I

2 VIEŠPATIE, nebausk manęs pykdamas,
neplak manęs niršdamas!
3 Juk tavo strėlės į mane giliai įsmigo
ir tavo rankos smūgiai mane ištiko.
4 Nėra nieko sveiko mano kūne nuo tavo įnykio,
braška mano kaulai, nes nusidėjau.
5 Virš galvos apsemtas nuodėmių,
jos slegia mane lyg sunkiausia našta.

II

6 Mano žaizdos dvokia ir pūliuoja
per mano kvailumą.
7 Susitraukęs ir jėgų netekęs,
slankioju niūrus per visą dieną.
8 Juk mano strėnos pilnos deginančio skausmo,
nėra nieko sveiko mano kūne.
9 Visiškai atbukęs ir nukamuotas vaitoju,
nes širdis man iš nerimo plyšta.

10 Viešpatie, tu žinai, ko aš trokštu,
tu girdi mano vaitojimą.
11 Mano širdis virpa, netekau jėgų,
mano akys migla apsitraukė.
12 Mano draugai ir bičiuliai laikosi atokiai
dėl mano ligos opų,
net mano artimieji iš tolo težiūri.
13 Tie, kurie mano gyvasties tyko,
spendžia spąstus,
tie, kurie nori mane nuskriausti, kalba apie smurtą
ir visą laiką brandina klastą.

III

14 O aš tarsi kurčias, negirdintis,
lyg nebylys, kuris žodžio ištarti negali.
15 Esu lyg žmogus, negalintis atsikirsti,
nes negali girdėti.
16 Bet tavimi aš pasitikiu, VIEŠPATIE,
ir tu, Viešpatie mano Dieve, man atsakysi.
17 Juk aš meldžiuosi:
"Tik neleisk jiems džiūgauti dėl mano nelaimės,
neleisk jiems didžiuotis, kai parpulsiu".

IV

18 Juk esu ant žūties slenksčio
ir nuolat kenčiu skausmą.
19 Išpažįstu savo kaltę,
gailiuosi už nuodėmę.
20 Bet mano mirtini priešai sveiki ir stiprūs;
daug tokių, kurie be priežasties manęs nekenčia.
21 Tie, kurie atmoka man piktu už gera,
mane kamuoja, nes aš siekiu to, kas gera.
22 Nepalik manęs, VIEŠPATIE!
Mano Dieve, nesitolink nuo manęs!
23 Skubėk man padėti,
Viešpatie, skubėk manęs gelbėti!

39Gyvenimas yra prabėgantis

1 Chorvedžiui.
Jedutūnui. Dovydo psalmė.

I

2 Tariau: "Apdairiai elgsiuos savo kelyje,
kad nenusidėčiau liežuviu;
savo burną užčiaupsiu,
kai nedorėliai būva arti".
3 Tylėjau, nesakiau nieko,
susilaikiau net nuo ko nors gero.
Bet mano skausmas tik pasunkėjo,
4 širdis man užkaito krūtinėje.
Bemąstant įsiliepsnojo ugnis -
nebegalėjau iškęst nekalbėjęs:

II

5 "Pasakyk man, VIEŠPATIE, kaip ilgai gyvensiu,
kokia yra mano dienų trukmė?
Leisk man pažinti, koks esu laikinas.
6 Tu padarei mano gyvenimą ilgumo tik per sprindį,
jo trukmė yra kaip niekas tavo akyse".
Iš tikrųjų žmogaus būvis tiktai kvėptelėjimas! {Sela}
7 Žmogus tik praeina kaip šešėlis,
tik rūkas yra jo visas triūsas, -
Kaupia turtus, bet nežino, kam jie atiteks!

III

8 "Nūn tad, Viešpatie, ko aš galiu tikėtis?
Tavyje visa mano viltis.
9 Išvaduok mane iš visų mano kalčių;
nepadaryk manęs kvailųjų pajuoka!

IV

10 Tyliu, burnos neatveriu,
nes tu tai padarei.
11 Nukreipk nuo manęs savo rykštę,
aš žūstu nuo tavo rankos smūgių.
12 Kai drausmini žmogų, bausdamas už nuodėmę,
tu lyg kandis sunaikini tai, kas jam brangu.
Iš tikrųjų žmogus tiktai vėjo dvelktelėjimas! {Sela)
13 Išgirsk mano maldą, VIEŠPATIE,
klausykis mano šauksmo, -
ateik į pagalbą, kai verkiu!
Juk esu tik laikinas svečias - praeivis -
kaip visi mano protėviai.
14 Nukreipk savo žvilgsnį nuo manęs, kad atsigaučiau
pirma, negu nueisiu ir pranyksiu.

40Padėka ir prašymas padėti

1 Chorvedžiui. Dovydo psalmė.

A

I

2 Kantriai laukiau VIEŠPATIES,
jis pasilenkė prie manęs ir išgirdo mano šauksmą.
3 Ištraukė mane iš klampios duobės - iš mirtinos pelkės,
pastatė mano kojas ant uolos
ir sutvirtino mano žingsnius.
4 Man į lūpas įdėjo naują giesmę -
šlovės mūsų Dievui giesmę.
Daugelis tai matys, -
pagarbiai bijos ir pasitikės VIEŠPAČIU.

II

5 Laimingas žmogus, kuris deda viltis į VIEŠPATĮ, -
jis nesikreipia į pagonių stabus
ar netikrų dievų garbintojus.
6 VIEŠPATIE, mūsų Dieve, tu daug mums padarei -
nuostabūs tavo darbai ir užmojai -
panašaus į tave nėra kito!
Niekad nepajėgčiau jų visų apsakyti, -
jų devynios galybės.

III

7 Tu davei man suprasti,
kad netrokšti kruvinos aukos ir grūdų atnašų,
neprašai deginamosios aukos ir atnašos už nuodėmę.
8 Tada tariau: "Štai ateinu!
Raštų ritinyje man viskas nurodyta, -
9 mano džiaugsmas - vykdyti tavo valią, mano Dieve,
tavo Mokymą turiu širdyje!"

10 Didžiojoje sueigoje skelbiau tavo išganymo rūpestį, -
netramdžiau savo lūpų, -
tai, VIEŠPATIE, tu turi žinoti.
11 Tavo išganymo rūpesčio širdyje neslėpiau, -
kalbėjau apie tavo ištikimybę ir išganymą.
Apie tavo meilę ir tiesą
didžiojoje sueigoje nenutylėjau.

B

I

12 VIEŠPATIE, neatsakyk man savo gailestingumo, -
tavo meilė ir tavo tiesa mane visad tesaugo!
13 Juk mane supa vargai be skaičiaus,
apniko mano nuodėmės mane, nebematau, -
jų daugiau nei plaukų man ant galvos, netekau drąsos.
14 Suteik man malonę, VIEŠPATIE, gelbėk mane!
VIEŠPATIE, skubėk man padėti!
15 Tebūna nugalėti ir apstulbinti visi,
kurie tyko man gyvastį atimti.
Tepasitraukia gėdos apimti tie,
kurie džiaugiasi mano nelaime.
16 Tebūna savo pralaimėjimo išgąsdinti,
kurie man sako: "Aha! Taip tau ir reikia!"
17 Tedžiūgauja ir tesilinksmina tavyje visi,
kurie tavęs ieško,
ir tavo išganymą mylintieji nuolat tekartoja:
"Koks didis yra VIEŠPATS!"
18 Nors esu silpnas ir beturtis,
tačiau Viešpats manęs nepamiršo.
Tu esi mano pagalba ir išgelbėjimas, -
mano Dieve, nedelsk!

41Ligonio malda

1Chorvedžiui.
Dovydo psalmė.

I

2 Laimingas, kas rūpinasi vargšais,
nelaimės dieną jį VIEŠPATS gelbės.
3 VIEŠPATS jį saugos ir stiprins,
padarys jį laimingą žemėje
ir nepaliks jo priešų rankose.
4 VIEŠPATS padės jam ligos patale, -
išgydys ligonio negalias.

II

5 Kartą tariau: "VIEŠPATIE, pasigailėk manęs,
išgydyk mane, nors esu tau nusidėjęs.
6 Mano priešai piktai kalba apie mane:
'Kada pagaliau jis numirs ir jo vardas išnyks?'
7 Kas mane lanko, nėra nuoširdus, -
jo širdis sklidina kėslų,
išėjęs laukan, apie juos kalba.
8 Kurie manęs nekenčia, tarp savęs šnibždasi,
linkėdami man to, kas blogiausia:
9 'Mirtina liga yra jį apėmusi'
ir: 'Šitaip paguldytas, daugiau nebekels'.
10 Net mano geriausias bičiulis - tas,
kuris dalijosi su manimi duona, taikėsi man įspirti.

III

11 Betgi tu, VIEŠPATIE, pasigailėk manęs,
pakelk mane, kad jiems atmokėčiau".
12 Tada žinosiu, kad tu man malonus,
kai mano priešas prieš mane nelaimės.
13 Tu padėsi man, nes darau tai, kas dora,
ir laikysi mane amžinai savo Artume.

14 Tebūna pagarbintas VIEŠPATS, Izraelio Dievas,
nuo amžių per amžius! Amen! Amen!

B. ANTROJI KNYGA

42Tremtinio malda

1Chorvedžiui.
Koraho sūnų. Poema.

I

2 Kaip elnė ilgisi tekančio vandens,
taip aš ilgiuosi tavęs, Dieve.
3 Visa gyvastimi trokštu Dievo - gyvojo Dievo, -
kada nueisiu pamatyti Dievo veido?
4 Ašaros yra mano duona dieną ir naktį;
per visą dieną žmonės manęs klausia:
"Kurgi tavo Dievas?"
5 Išlieju savo širdį, prisimindamas tai,
kaip eidavau su būriu į Dievo Namus,
vesdamas juos iškilmės eitynių spūstyje,
aidint džiugiems šlovės šūksmams!
6 Kodėl tokia liūdna, mano širdie?
Kodėl taip nerimsti mano krūtinėje?
Turėk viltį Dieve!
Juk aš dar šlovinsiu jį -
savo Gelbėtoją, savo Dievą.

II

7 Mano Dieve, liūdna mano širdis,
todėl pas tave mintimis keliauju
iš Jordano krašto bei Hermono, nuo Mizaro kalno.
8 Bedugnė šaukia bedugnei tavo krioklių griausmu, -
visa tavo bangų mūša ir vilnys mane skandina.
9 Dieną VIEŠPATS tesuteikia savo malonę
naktį giedoti jam giesmę -
maldą savo gyvenimo Dievui.
10 Sakau Dievui, savo Uolai:
"Kodėl užmiršai mane?
Kodėl, priešų engiamas, turiu nusiminęs klajoti?"
11 Net kaulai man skauda,
kai mano priešai tyčiojasi, kasdien klausdami:
"Kurgi tavo Dievas?"
12 Kodėl tu tokia liūdna, mano širdie?
Kam gi taip nerimsti krūtinėje?
Turėk viltį Dieve!
Juk aš dar šlovinsiu jį -
savo Gelbėtoją, savo Dievą.

43

III

1 Išteisink mane, Dieve, apgink mano bylą
prieš nedorus žmones, -
nuo klastūno, nesąžiningo žmogaus gelbėk mane.
2 Juk tu esi Dievas - mano tvirtovė;
kodėl tad mane palikai?
3 Kam gi turiu vaikščioti nusiminęs,
engiamas priešo?
4 Siųsk savo šviesą ir savo tiesą,
teveda jos mane, -
teparveda mane prie tavo šventojo kalno -
į tavo buveinę!
5 Tada aš žengsiu prie Dievo aukuro -
pas savo didžio džiaugsmo Dievą -
ir šlovinsiu tave lyra, Dieve, mano Dieve.

6 Kodėl tu tokia liūdna, mano širdie?
Kodėl taip nerimsti mano krūtinėje?
Turėk viltį Dieve!
Juk aš dar šlovinsiu jį -
savo Gelbėtoją - Dievą.

44Tautos aimana

1Chorvedžiui.
Koraho sūnų. Poema.

I

2 Dieve, savo ausimis girdėjome, -
mūsų tėvai mums papasakojo apie didžius darbus,
kuriuos padarei jų laikais - senovės dienomis.
3 Tu savo ranka tautas išvarei,
o juos pasodinai;
ištikai nelaime kitas tautas,
bet savąją padarei sėkmingą.
4 Juk ne savo kalaviju jie paėmė kraštą,
ne jų ranka davė jiems pergalę,
bet tavoji dešinė - tavo petys ir Artumas,
nes tu juos mylėjai.
5 Tu esi mano Karalius ir mano Dievas, -
tu suteiki pergalę savo Jokūbui.
6 Per tave atmušame priešus,
tavo vardu trempiame užpuolikus.
7 Juk ne savo lanku aš pasitikiu,
nė mano kalavijas neneša man pergalės.
8 Bet tu išgelbėjai mus nuo priešų,
nugalėjai tuos, kurie mūsų nekenčia.
9 Dievu mes nuolat didžiuojamės
ir tavo vardą be perstojo šloviname. {Sela}

II

10 Betgi dabar atstūmei mus, nugalėti leidai, -
nebežygiuoji daugiau su mūsų kariuomene į mūšį.
11 Tu privertei mus bėgti nuo priešų, -
mūsų užpuolikai mus plėšia, kiek tinkami.
12 Tu paženklinai mus kaip avis pjauti,
išblaškei mus po tautas.
13 Tu pardavei savo tautą už niekus,
neturėjai pelno juos pardavęs.
14 Tu padarei mus pajuoka
kaimynams,
panieka ir pasityčiojimu visiems aplinkui.
15 Tu padarei mus pašaipos priežodžiu pagonims,
pajuokos daiktu tautoms.
16 Nuolatos jaučiu savo negarbę,
iš gėdos rausta man veidas
17 nuo dergiančių užgauliotojo žodžių,
nuo kerštingų priešo žvilgsnių.

III

18 Visa tai mus užgriuvo,
nors tavęs mes neužmiršome
nei buvome neištikimi tavo Sandorai.
19 Mūsų širdis nenusigręžė
nė mūsų žingsniai nenukrypo nuo tavojo kelio,
20 nors palikai mus bejėgius šakalų lindynėje
ir apgaubei mirtina tamsa.

21 Jei būtume užmiršę savo Dievo vardą
ar tiesę rankas į svetimą dievą,
22 argi Dievas būtų to neatskleidęs?
Juk jis žino širdies paslaptis!
23 Juk dėl tavęs mes esame nuolat žudomi,
su mumis elgiamasi,
kaip su pjovimui skirtomis avimis.

IV

24 Atsibusk! VIEŠPATIE, kodėl miegi?
Kelkis, neatmesk mūsų amžinai!
25 Kam gi slepi savo veidą?
Kodėl užmiršti mūsų skurdą ir
priespaudą?
26 Juk mes gulime kniūbsti dulkėse
ir nebegalime pakilti nuo žemės.
27 Stokis, ateik mums padėti,
atpirk mus dėl savo ištikimos meilės!

45Karalaičio vestuvės

1Chorvedžiui.
"Lelijų" melodija. Koraho sūnų. Poema. Meilės giesmė.

I

2 Širdis man tvinsta kilniais žodžiais, -
kai dedu šias eiles karaliui,
mano liežuvis - kaip įgudusio rašytojo plunksna.

II

3 Tu nustelbi visus vyrus savo grožiu,
tavo kalba sklidina malonės.
Taip Dievas suteikė tau amžiną palaiminimą!
4 Galiūne, sekis kalaviją prie juosmens
savo garbėje ir didybėje!

5 Savo didybėje žygiuok pergalingai
ginti tiesos ir teisumo.
Tavo dešinė tepamoko tave nuostabių darbų!
6 Aštrios tavo strėlės, -
perveria karaliaus priešų širdį, -
tautos puola tau prie kojų.
7 Tau Dievo duota karalystė
tvers per amžių amžius,
tavo karališkasis skeptras
yra teisingumo skeptras.
8 Tu brangini, kas teisu,
ir nekenti, kas nedora.
Todėl Dievas, tavo Dievas, patepė tave
džiaugsmo aliejumi labiau negu tavo bendrus.
9 Drabužiai tavo kvepia mira, alaviju ir kasija.
Iš dramblio kaulu išpuoštų rūmų
stygų garsai tave linksmina.
10 Tarp tavo dvaro didžiūnių yra karalaičių,
tavo sosto dešinėje stovi karalienė,
papuošta auksu Ofyro.

III

11 Klausykis, dukra, įsiklausyk ir įsidėmėk -
užmiršk savo tautą ir tėvo namus.
12 Karalius trokš tavo grožio,
nes jis yra tavo viešpats, -
jam tad turi paklusti.
13 Tyro žmonės neša tau dovanas,
šalies turtuoliai stengsis tau įtikti
14 visokiais turtais.

Karalaitė yra rūmuose - kokia ji graži!
Jos apdaras aukso siūlais siuvinėtas.
15 Savo spalvingu apdaru apsitaisiusi
ji vedama pas karalių;
pamergės - jos draugių palyda -
atvedamos prie tavęs.
16 Aidint džiūgavimams ir krykštavimams,
įeina į karaliaus rūmus.

IV

17 Tau tėvus atstos tavo sūnūs, -
padarysi juos didžiūnais visoje žemėje.
18 Garsinsiu tavo vardą per kartų kartas, -
užtat tautos girs tave per amžių amžius.

46Dievas su mumis

1Chorvedžiui.
Koraho sūnų. "Mergelių" melodija. Giesmė.

I

2 Dievas - mūsų prieglauda ir stiprybė,
visad arti pagalba varguose.
3 Todėl nebijome, nors ir žemė sverdėtų,
nors kalnai griūtų į jūrų gelmę;
4 net jei jų vandenys šėltų ir putotų,
kalnai drebėtų nuo jų šėlimo. {Sela}

II

5 Upės srovės linksmina Dievo miestą,
Aukščiausiojo šventą buveinę.
6 Dievas yra jame, jis nebus sunaikintas, -
rytui auštant, Dievas ateis jam į pagalbą.
7 Siautėja tautos, griūva karalystės, -
dundant jo griausmui, apmiršta žemė.

8 Su mumis Galybių VIEŠPATS,
Jokūbo Dievas - mūsų tvirtovė!

III

9 Ateikite ir pamatykite, ką VIEŠPATS padarė,
pasižiūrėkite į jo nuostabius darbus žemėje.
10 Karus visoje žemėje jis sustabdo, lankus sutrupina.
ietis sulaužo, skydus į ugnį sumeta.
11 "Taikykitės ir žinokite, kad aš esu Dievas!
Iškilus tautose, iškilus žemėje".

12 Su mumis Galybių VIEŠPATS,
Jokūbo Dievas - mūsų tvirtovė! {Sela}

47Dievas - Visatos Valdovas

1 Chorvedžiui.
Koraho sūnų. Psalmė.

I

2 Plokite iš džiaugsmo, visos tautos!
Šlovinkite Dievą džiaugsmo valiavimais!
3 Juk VIEŠPATS, Aukščiausiasis, šiurpą pagarbų kelia,
didis visos žemės karalius.
4 Tautas mums pavaldžias jis padarė,
gentis padėjo mums po kojų.
5 Paveldą mums jis išrinko, -
pasididžiavimą savo tautos, kurią jis myli. {Sela}

II

6 Dievas žengia, lydimas džiaugsmo šauksmų,
VIEŠPATS, lydimas ragų gaudesio.
7 Giedokite šlovės giesmes Dievui,
giedokite šlovės giesmes!
Giedokite šlovės giesmes mūsų Karaliui,
giedokite šlovės giesmes!

III

8 Juk Dievas yra visos žemės karalius, -
giedokite jam šlovės himną!
9 Dievas viešpatauja visoms tautoms;
Dievas sėdi savo šventajame soste.
10 Tautų didžiūnai renkasi
su tauta Dievo, kurį Abraomas garbino.
Juk žemės skydai priklauso Dievui, -
jis yra didžiai iškilus.

48Jeruzalė - Dievo miestas

1Giesmė. Psalmė. Koraho sūnų.

I

2 VIEŠPATS yra didis
ir labai vertas šlovės mūsų Dievo mieste.
Jo šventasis kalnas,
3 aukštas ir gražus, yra visos žemės džiaugsmas,
Ziono kalnas, Zafono viršūnė,
didžiojo karaliaus miestas.
4 Dievas parodė, kad saugu su juo
miesto tvirtovėse.

II

5 Juk štai karaliai sutelkė jėgas,
drauge atžygiavo pulti.
6 Vos tik jį pamatę, jie apstulbo;
klaiko apimti, jie metėsi bėgti.
7 Ten juos pagavo drebulys
lyg gimdančios moters skausmas,
8 lyg Taršišo laivai būtų buvę
ryčio audros skandinami.

III

9 Ką esame girdėję, tą pamatėme
Galybių VIEŠPATIES mieste - mūsų Dievo mieste,
kurį Dievas padaro amžinai saugų. {Sela}
10 Dieve, mes garbiname tavo ištikimą meilę
tavo Šventykloje.
11 Tavo garsas, Dieve,
lygiai kaip ir tavo šlovė, siekia žemės pakraščius.
Tavoji dešinė laiko teisumą!
12 Tesilinksmina Ziono kalnas,
tedžiūgauja Judo miestai, nes teisingai teisi.

IV

13 Apeik aplink Zioną, apsuk ratą;
suskaičiuok jo bokštus.
14 Atkreipk akį į jo pylimus,
pereik per jo tvirtoves,
kad galėtumei pasakyti būsimai kartai:
15 "Šis Dievas yra mūsų Dievas per amžių amžius.
Jis ves mus amžinai".

49Turtais pasitikėti neišmintinga

1 Chorvedžiui.
Koraho sūnų. Psalmė.

2 Pasiklausykite, visi žmonės, ką pasakysiu!
Klausykitės, visi pasaulio gyventojai -
3 didžiūnai ir prastuoliai,
turtuoliai ir vargšai!
4 Žodžiai, kuriuos tariu, išmintingi,
mano širdies kalba kupina įžvalgos.
5 Telksiuos į išminties posakį
ir, skambindamas arfa, aiškinsiu jo mįslę.

I

6 Kodėl turėčiau bijoti vargo dienomis,
kai mane apninka nedori priešai -
7 žmonės, kurie pasikliauja savo turtais
ir didžiuojasi savo lobių gausumu.
8 Ai, joks žmogus negali savęs atpirkti
ar mokėti Dievui savo išpirką.
9 Žmogaus gyvasties kaina per brangi, -
ką jis galėtų mokėti, niekad nebūtų gana,
10 kad sulaikytų jį nuo Duobės
ir leistų jam amžinai gyventi.
11 Juk žmogus mato, kad miršta net išmintingieji,
lygiai kaip kvaili ir nemokšos,
palikdami kitiems savo turtus.
12 Jų kapas yra jų amžini namai,
jų buveinė per kartų kartas,
nors jie praminė savo vardu šalis.
13 Mirtingasis negali išlikti savo didybėje, -
jis panašus į nugaištančius gyvulius.

II

14 Toks kelias tų, kurie yra išpuikę,
galas tų, kurie patenkinti savo turtais. {Sela}
15 Tarsi avys jie gūža į Šeolą,
mirtis bus jų piemuo.
Dorieji viešpataus jiems aušrai švintant,
ištirps jų išdidumas bemat.
Šešėlių pasaulis taps jų namais.
16 Betgi mano gyvastį Dievas atpirks
iš Šeolo nagų, nes jis teiksis mane pasiimti. {Sela}

III

17 Nesijaudink, jei kas turtėja,
jei jo turtai auga.
18 Juk su savimi pasiimt negalės nieko, kai mirs,
jo turtai neis kartu su juo į kapą.
19 Nors žmogus, gyvas būdamas, manytų esąs laimingas,
nors ir giriamas būtų, nes yra sėkmingas,
20 tačiau jis turi dėtis į būrį savo protėvių,
kurie daugiau niekad neberegės šviesos.
21 Mirtingasis nesupranta didybės, -
panašus jis į nugaištančius gyvulius.

50Dievui maloni auka

1Asafo psalmė.

I
Dievas, VIEŠPATS Dievas, kalba,
sušaukia visą žemę nuo Rytų lig Vakarų.
2 Iš Ziono, grožio viršūnės,
Dievas švyti.
3 Mūsų Dievas ateina, bet ne tyliai, -
pirma jo - ryjanti ugnis,
aplink jį - nuožmi audra.
4 Jis pasišaukia dangų ir žemę
savo tautos teismui.
5 "Atveskite man ištikimuosius,
kurie, atnašaudami auką, sudarė sandorą su manimi!"
6 Tada dangus skelbia jo teisumą,
nes pats Dievas yra teisėjas.

II

7 "Klausykis, mano tauta, aš kalbėsiu,
Izraeli, aš kaltinsiu tave.
Aš esu Dievas, tavo Dievas.
8 Peikiu jus ne dėl jūsų aukų,
nes jūsų deginamąsias aukas visuomet matau.
9 Neimu iš jūsų ūkio jokio jaučio
ar ožių iš jūsų gardų.
10 Juk man priklauso visi gyvūnai miške,
galvijai ant tūkstančio kalvų.
11 Žinau visus laukinius paukščius,
visa, kas laukuose juda, yra mano.
12 Jei būčiau alkanas, tau nesiskųsčiau,
nes mano yra pasaulis ir visa, kas jame.
13 Argi aš valgau jaučių mėsą,
ar geriu ožių kraują?
14 Atnašauk Dievui padėkos auką
ir tesėk savo įžadus Aukščiausiajam.
15 Šaukis manęs vargo dieną, -
tave išgelbėsiu, ir tu mane šlovinsi".

III

16 Bet nedorėliui Dievas sako:
"Kokią teisę turi kartoti mano įstatus
ir kalbėti apie mano sandorą?
17 Juk nekenti mano auklėjimo
ir atmeti mano įsakus.
18 Vagį pamatęs, tampi jo bendru
ir bičiuliaujies su tais, kurie svetimauja.
19 Savo burnai davei valią piktam,
tavo liežuvis skleidžia apgaulę.
20 Sėdi ir apkalbi savo brolį,
šmeiži savo motinos vaiką.
21 Visa tai padarei, ir aš nieko nesakiau, -
tu manei, kad aš esu kaip tu.
Nūn tad tave peikiu ir apkaltinu".

IV

22 "Susipraskite tad jūs, kurie užmirštate Dievą,
kitaip jus suplėšysiu,
ir nebus kas jus išgelbėtų.
23 Kas aukoja padėkos atnašą, mane pagerbia,
ir tam, kuris taiso savo kelią,
aš parodysiu Dievo išganymą".

51Atgailos malda

1Chorvedžiui. Dovydo psalmė.
2 Atėjus pas jį pranašui Natanui po jo nuodėmės su Batšeba.

A

3 Pasigailėk manęs, Dieve, iš savo gerumo,
iš savo begalinio gailestingumo
sunaikink mano maištingus darbus.
4 Vėl nuplauk ir nuplauk mano kaltę,
nuvalyk nuo manęs mano nuodėmę!

B

I

5 Savo maištingus darbus aš gerai pažįstu,
ir mano nuodėmė nuolat man prieš akis.
6 Tau nusidėjau - tiktai tau -
ir padariau, kas pikta tavo akyse.
Esi tad teisus, kai mane kaltini,
ir teisingas, kai savo teisme mane pasmerki.
7 Štai esu gimęs su kalte,
ir mano motina mane pradėjo su nuodėme.
8 Štai tu trokšti tiesos ir nuoširdumo, -
todėl mokyk mane išminties ligi širdies gelmių.

II

9 Apvalyk mane izopu, ir būsiu švarus,
Nuplauk mane, ir būsiu baltesnis už sniegą.
10 Leisk man išgirsti džiaugsmo ir linksmybės žinią, -
kaulai, kuriuos išvarginai, tepradžiunga.
11 Nugręžk savo veidą nuo mano nuodėmių
ir panaikink visas mano kaltes.

III

12 Sukurk man tyrą širdį, Dieve,
ir atnaujink manyje ištikimą dvasią.
13 Nevaryk manęs nuo savo Artumo,
nenuimk nuo manęs savo dvasios šventosios.
14 Leisk man vėl džiaugtis tavo išganymu,
tepalaiko mane nori dvasia.

IV

15 Mokysiu nedorėlius tavo kelių,
ir nusidėjėliai sugrįš pas tave.
16 Išlaisvink mane iš kraujo kaltės, Dieve, -
tu esi mano išganymo Dievas, -
tuomet mano liežuvis mėgausis tavo teisumu.
17 Viešpatie, praverk mano lūpas,
ir mano burna skelbs tavo šlovę.
18 Juk aukomis tu nesigėri, -
jei atnašaučiau deginamąją auką, jos nepriimtum.
19 Tikra auka Dievui yra sugrudusi dvasia, -
tu, Dieve, nepaniekinsi širdies,
sugrudusios ir atgailaujančios.

C

20 Būk dosnus Zionui iš savo gerumo, -
tebūna atstatytos Jeruzalės sienos.
21 Tada tau patiks teisios aukos, -
deginamosios atnašos ir deginamosios aukos, -
tada jaučiai bus atnašaujami ant tavo aukuro.

52Dievo teismas ir malonė

1Chorvedžiui. Dovydo poema.
2 Kai Doegas Edomietis atėjo ir pranešė Sauliui: "Dovydas buvo atėjęs į Ahimelecho namus".

I

3 Kodėl didžiuojies, negarbingas galiūne,
savo darbu nedoru?
Ištikima Dievo meilė yra amžina!
4 Tavo liežuvis lyg aštrus skustuvas, klastos meistre!
5 Tu labiau mėgsti pikta, negu gera,
meluoti, negu tiesą sakyti. {Sela}
6 Tu mėgsti visa, kas neša žūtį, -
tu, klastingasis liežuvi!

II

7 Bet pats Dievas pražudys tave amžinai;
jis parblokš tave ir ištrauks iš tavo palapinės,
išraus tave iš gyvųjų šalies.

III

8 Teisieji, tai matydami,
bus apimti pagarbios baimės,
jie juoksis, sakydami:
9 "Pasižiūrėkite į žmogų,
kuris neieškojo užuovėjos pas Dievą,
bet pasitikėjo savo didžiais turtais
ir rėmėsi nedorais darbais!"
10 Bet aš esu lyg vešlus alyvmedis,
augantis Dievo Namuose.
Aš pasitikiu ištikima Dievo meile
per amžių amžius.
11 Tau dėkosiu amžinai už visa,
ką tu padarei.
Ištikimųjų akivaizdoje skelbsiu tavo vardą,
nes jis yra geras.

53Dejonė dėl dorovinio sugedimo

1 Chorvedžiui.
"Mahalat{o}" melodija. Dovydo poema.

I

2 Kvailys sau širdyje sako: "Dievo nėra!"
Tokie yra sugedę, jie šlykščiai elgiasi;
nėra nė vieno, kuris gera darytų.
3 Dievas žvelgia iš dangaus į žmoniją,
žiūrėdamas, ar yra kas protingas
ir ieškantis Dievo.
4 Visi yra atsimetę, visi panašiai sugedę;
nėra nė vieno, kuris darytų gera, -
net nė vienui vieno.

II

5 "Argi nežino to nedorėliai?
Jie ryja mano tautą, -
ji yra jų ryjama duona, -
ir Dievo niekad nesišaukia".
6 Ten jie bus apimti klaiko -
tokio, kokio dar nėra buvę, -
nes Dievas išmėtys jus apgulusiųjų kaulus.
Jie bus nugalėti, nes Dievas juos atmetė.

III

7 Ak, kad ateitų iš Ziono išganymas Izraeliui!
Kai Dievas parves į namus savo tautą,
Jokūbas džiūgaus - Izraelis bus laimingas.

54Malda prašant užuovėjos pavojuje

1 Chorvedžiui. Styginiams. Dovydo poema, 2 kai zifitai, nuėję pas Saulių, pranešė: "Dovydas slapstosi pas mus".

I

3 Gelbėk mane savo vardu, Dieve,
apgink mane savo galybe!
4 Išgirsk, Dieve, mano maldą,
klausykis mano žodžių!
5 Įžūlūs žmonės pakilo prieš mane,
nuožmūs žmonės ieško mano gyvasties, -
žmonės, kurie Dievo nė kiek nepaiso. {Sela}

II

6 Štai Dievas yra mano pagalba,
Viešpats gina mano gyvastį!
7 Jis atmokės piktu budriems mano priešams, -
būdamas ištikimas, sunaikink juos!
8 Tada atnašausiu tau savanorišką auką,
šlovinsiu tavo vardą, VIEŠPATIE, nes tu geras.
9 Juk tu išgelbėjai mane iš visų rūpesčių
ir mačiau savo priešų žūtį.

55Malda žmogaus, kurį išdavė bičiulis

1 Chorvedžiui.
Styginiams. Dovydo poema.

I

2 Išgirsk mano maldą, Dieve,
nesislėpk nuo mano maldavimo!
3 Klausykis manęs ir atsakyk, -
blaškausi, išseko man jėgos.
4 Šiurpas ima nuo priešo riksmų,
nuo nedorėlių šauksmų.
Jie neša man pikta,
įnirtingai mane puldinėja.
5 Dreba man širdis krūtinėje;
mirties baimė slegia mane.
6 Baimė ir šiurpas mane purto;
esu klaiko parblokštas.
7 "O, kad turėčiau balandžio sparnus, -
sakau, - skrisčiau toli ir rasčiau ramybę!
8 Iš tikrųjų toli toli nulėkčiau;
apsigyvenčiau tyruose. {Sela}
9 Skubėčiau rasti sau užuovėją
nuo žvarbaus vėjo ir audros".

II

10 Sumaišyk jų kalbą, Viešpatie, sutrikdyk ją,
nes matau mieste smurtą ir maištus.
11 Dieną ir naktį jie sėlina jo sienomis,
jame klesti piktumas ir priespauda.
12 Žūtis jame;
sukčiavimas ir apgaulė
niekad neišnyksta iš turgavietės.

13 Ne priešas mane užgaulioja -
tuomet galėčiau pakęsti;
ne mano nedraugas su manimi įžūliai elgiasi -
tuomet galėčiau nuo jo pasislėpti.
14 Bet esi tu, mano bendras,
mano bičiulis, mano artimas draugas!
15 Tu, kurio draugyste mėgavausi,
mes drauge ėjome į Dievo Namus!

III

16 Teužklumpa juos mirtis,
težengia jie gyvi į Šeolą!
Juk kur jie gyvena, ten piktybės.
17 Bet aš šauksiuosi Dievo,
ir VIEŠPATS mane išgelbės.
18 Vakare, auštant ir vidudienį,
skųsiuosi ir vaitosiu, -
jis išgirs mano balsą.
19 Parves mane sveiką iš mūšių,
kuriuose kovoju su tokia daugybe priešų.
20 Dievas, amžinai viešpataujantis,
išklausys mane ir nugalės juos, {Sela}
nes jie atsisako taisytis ir Dievo nebijo.

21 Mano bičiulis užpuolė savo sąjungininką;
sulaužė savo sandorą.
22 Jo kalba buvo lipšnesnė už sviestą,
bet neapykanta jo širdyje;
jo žodžiai buvo švelnūs kaip aliejus,
bet kirto lyg aštrūs kalavijai.
23 Pavesk savo rūpesčius VIEŠPAČIUI,
ir tave jis palaikys, -
teisiajam palūžti jis niekad neleidžia.
24 Nes tu, Dieve, nugrūsi juos į giliausią Duobę -
tuos žmogžudžius ir apgavikus,
nė neįpusėjusius savo amžiaus -
aš pasitikiu tavimi.

56Pasitikėjimo malda

1Chorvedžiui.
"Balandis ant tolimų ąžuolų" melodija. Dovydo poema, filistinams Gate jį suėmus.

I

2 Būk man gailestingas, Dieve,
nes žmonės mane mindžioja,
visą laiką jie mane vargina.
3 Mano priešai puola mane visą dieną, -
daug yra mane puolančių, Aukščiausiasis.
4 Kai apima baimė, tavimi pasitikiu.
5 Pasitikiu Dievu, kurio pažadą šlovinu,
Dievu pasitikiu; aš nebijau;
ką gali mirtingasis man padaryti?

II

6 Visą laiką jie stengiasi pakenkti mano užmojams;
visos jų mintys - man ką pikta padaryti.
7 Sąmokslauja, iš pasalų tyko, mano žingsnius seka,
norėdami mane nužudyti.
8 Atmokėk jiems, Dieve, už jų nusikaltimą;
pažabok tuos žmones, Dieve.
9 Tu sužymėjai mano klajones;
supilk mano ašaras į savo ąsotį!
Argi jos nėra sužymėtos tavo knygoje?
10 Tuomet mano priešai trauksis,
kai tik tavęs šauksiuos;
nūn žinau, kad Dievas užstoja mane.
11 Pasitikiu Dievu, kurio pažadą šlovinu,
VIEŠPAČIU, kurio žodį garbinu,
12 Dievu pasitikiu; aš nebijau;
ką gali mirtingasis man padaryti?

III

13 Dieve, turiu padaryti, ką esu tau pažadėjęs;
aukosiu tau padėkos atnašas.
14 Juk išgelbėjai mane nuo mirties,
mano kojas nuo suklupimo.
Vaikščioju tad Artume Dievo -
šviesoje, kuri šviečia gyviesiems.

57Malda prašant pagalbos

1Chorvedžiui.
"Nesunaikink" melodija. Dovydo poema, kai pabėgo nuo Sauliaus į olą.

I

2 Pasigailėk manęs, Dieve, pasigailėk manęs,
nes pas tave ieškau prieglobsčio.
Tavo sparnų ūksmėje ieškau užuovėjos,
kol praeis šėlstančios audros.
3 Šaukiuosi Dievo, Aukščiausiojo, -
Dievo, kuris manimi rūpinasi.
4 Tesiunčia pagalbą iš dangaus ir mane teišgelbsti;
tesugėdina tuos, kurie mane mindo;
teatsiunčia Dievas savo gerumą ir ištikimybę.
5 Guliu kniūbsčia tarp priešų lyg ryjančių liūtų, -
jų dantys yra ietys ir strėlės,
o jų liežuviai aštrūs kalavijai.

6 Parodyk savo didybę aukštai danguje, Dieve,
ir savo šlovę visai žemei!

II

7 Jie paspendė pinkles mano kojoms,
norėdami mane pagauti;
man jie iškasė duobę, bet patys į ją įkrito. {Sela}
8 Ištikima mano širdis, Dieve;
mano širdis ištikima;
giedosiu ir tave šlovinsiu!
9 Pabusk tad, mano siela!
Pabuskite, lyra ir arfa!
Pažadinsiu aušrą.
10 Tau dėkosiu tautose, Viešpatie,
giedosiu tau šlovės giesmę tarp pagonių.
11 Juk tavo gerumas didis kaip dangus,
o ištikimybė siekia debesis.

12 Parodyk savo didybę aukštai danguje, Dieve,
ir savo šlovę visoje žemėje!

58Dievas , teisus Teisėjas

1Chorvedžiui.
"Nesunaikink" melodija. Dovydo poema.

I

2 Argi iš tikrųjų, galingieji,
jūs nusprendžiate, kas teisu?
Argi sąžiningai teisiate žmones?
3 Ne! Širdyje sumanote tai, kas nedora,
rankomis dalijate smurtą žemėje.
4 Nedorėliai neištikimi nuo pat kūdikystės,
nuo gimimo dienos klysta iš kelio ir meluoja.
5 Jų nuodai kaip nuodai gyvačių -
kurčios, ausis užsikimšusios angies,
6 kuri nebegirdi kerėtojų balso
ar įgudusio gyvačių žavėtojo kerų.

II

7 Dieve, sutrupink jiems dantis burnoje;
VIEŠPATIE, išrauk liūtams iltis!
8 Teišnyksta jie lyg nusenkantis vanduo;
įtempus jiems lanką, teatbunka jų strėlės.
9 Tebūna jie lyg sraigė, supliūkštanti purve;
lyg negyvas gimęs, saulės niekad nematęs kūdikis.
10 Nelauktai, lyg erškėčių krūmą ar usnis,
tenusiaubia juos viesulas.
11 Teisieji džiaugsis, matydami pelnytą bausmę;
jie mazgosis kojas nedorėlių krauju.
12 Žmonės sakys: "Tat yra atlygis teisiesiems;
iš tikrųjų yra Dievas, kuris teisia žemę!"

59Malda prašant apsaugoti nuo užpuolikų

1 Chorvedžiui.
"Nesunaikink" melodija. Dovydo poema, kai Saulius pasiuntė vyrų prie jo namų tykoti ir jį nužudyti.

I

2 Išgelbėk mane nuo mano priešų, o Dieve,
apsaugok mane nuo užpuolikų!
3 Išgelbėk mane nuo tų nedorėlių,
išvaduok mane nuo tų žmogžudžių!
4 Štai! Jie mano gyvasties tyko;
nuožmūs žmonės prieš mane būriuojasi.
Ne dėl kokio mano nusikaltimo
ar kokios mano nuodėmės, VIEŠPATIE,
5 ne dėl kokios mano kaltės
jie skuba į savo vietas.
Pabusk, ateik man padėti, pasižiūrėk!
6 VIEŠPATIE Galybių Dieve,
tu esi Izraelio Dievas.
Pakilk pašaukti atsiskaityti visas tautas,
nepasigailėk nė vieno iš pasalūnų. {Sela}
7 Kas vakarą jie sugrįžta, urgzdami lyg šunys,
ir vogčiomis sliūkina po miestą.
8 Štai! Jie kliedi savo burnomis,
burblendami lūpomis,
tačiau mano, kad niekas jų negirdi.
9 Bet tu, VIEŠPATIE, juokiesi iš jų;
tu išjuoki visus pagonis.
10 O mano Stiprybe, tavęs laukiu,
nes tu, Dieve, esi mano tvirtovė.

II

11 Dievas, kuris myli mane, ateis man padėti;
Dievas parodys man nugalėtus priešus.
12 Neišnaikink jų,
kad mano tauta neužmirštų pergalės tavo;
išblaškyk juos savo jėga ir nugalėk,
Viešpatie, mūsų skyde!
13 Nuodėmė yra jų lūpose,
visi jų žodžiai nuodėmingi;
tebūna jie pagauti savo pačių puikybės!
Kadangi jie keikiasi ir meluoja,
14 sunaikink juos įniršęs, -
sunaikink juos visiškai, -
jog būtų žinoma iki pat žemės pakraščių,
kad Dievas viešpatauja Jokūbui. {Sela}
15 Kas vakarą jie sugrįžta, urgzdami lyg šunys,
ir vogčiomis sliūkina po miestą.
16 Jie klajoja, ieškodami maisto,
ir inkščia, jei negauna iki soties.
17 O aš giedosiu apie tavo jėgą;
kas rytą garsiai giedosiu apie tavo gerumą.
Juk tu buvai mano tvirtovė,
užuovėja pavojaus metu.
18 O mano Stiprybe, giedosiu tau šlovės giesmes,
nes tu esi man tvirtovė - Dievas,
kuris mane ištikimai myli.

60Prašymas išgelbėti

1Chorvedžiui.
"Liudijimo lelija" melodija. Dovydo poema. Pamokymui.
2 Kai jis kovojo su Aram-Naharajimais ir Aram-Zoba, o Joabas sugrįžo ir nugalėjo Edomą - dvylika tūkstančių vyrų - Druskos slėnyje.

I

3 Dieve, tu mus atmetei, mūsų gretas suardei;
supykai ant mūsų - nūn sutelk mus!
4 Supurtei žemę, ir ji subiro;
užtaisyk jos plyšius, nes ji griūva.

5 Pagirdei savo tautą karčiu gėrimu,
davei mums gerti svaiginančio vyno.
6 Visiems, tavęs pagarbiai bijantiems,
iškelk ženklą, prie kurio telktis, kad nepralaimėtum. {Sela}
7 Duok pergalę savo dešine, išklausyk mūsų maldą,
kad būtų išgelbėti tavo mylimieji.

II

8 Dievas pažadėjo savo šventovėje:
"Džiaugdamasis pergale, padalysiu Šechemą
ir atmatuosiu Sukotų slėnį savo tautai.
9 Man priklauso Gileadas, taip pat ir Manasas;
Efraimas yra mano šalmas, Judas man skeptras.
10 Moabą naudosiu kaip praustuvę,
ant Edomo mesiu savo apavą;
Filistijoje aidės mano pergalės šauksmas".

III

11 Kas atves mane į įtvirtintąjį miestą?
Kas ves mane į Edomą?
12 Argi neatmetei mūsų, Dieve?
Su mūsų kariuomene, Dieve, tu nebežygiuoji!
13 Suteik mums pagalbą prieš mūsų priešus,
nes žmonių pagalba bejėgė.
14 Su Dievu savo pusėje būsime narsūs, -
jis sutryps mūsų priešus.

61Tremtinio malda

I

1 Chorvedžiui.
Styginiams. Dovydo.

2 O Dieve, išgirsk mano šauksmą,
klausykis mano maldos!
3 Iš žemės pakraščio šaukiuosi tavęs;
mano širdžiai alpstant,
tu užkeli mane ant uolos, aukštesnės už mane.
4 Juk tu esi mano apsauga,
stiprus bokštas gintis nuo priešo.
5 Leisk man gyventi amžinai tavo palapinėje,
rasti prieglaudą tavo sparnų užuovėjoje! {Sela}

II

6 O Dieve, iš tikrųjų tu išgirdai mano įžadus, -
suteik man paveldą tų,
kurie pagarbiai bijo tavo var