ANTROJI MAKABĖJŲ KNYGA

A. LAIŠKAI ŽYDAMS EGIPTE

1Pirmasis laiškas

1"Jeruzalės ir Judo krašto žydai sveikina su džiaugsmu savo brolius Egipte ir linki jiems tikros ramybės!

2Tebūna Dievas jums geras ir teatsimena savo sandorą tarp Abraomo, Izaoko ir Jokūbo - savo ištikimųjų tarnų. 3Teduoda jums visiems širdį, kad jį garbintumėte visa širdimi ir noria dvasia vykdytumėte jo valią. 4Teatveria jūsų širdį savo Įstatymui ir įsakymams. Tesuteikia jums ramybę. 5Teišklauso jūsų maldų, tebūna jums taikus ir tenepalieka jūsų sunkią valandą. 6Čia net dabar mes už jus meldžiamės.

7Demetrijaus valdymo laiku, šimtas šešiasdešimt devintaisiais metais, mes, žydai, jums rašėme: 'Baisioje nelaimėje, kuri mus ištiko nuo to laiko, kai Jasonas ir jo šalininkai pakėlė maištą prieš šventąjį kraštą ir karalystę, 8uždegė Šventyklos vartus ir išliejo nekaltą kraują, mes meldėmės VIEŠPAČIUI ir buvome išklausyti. Mes atnašavome auką ir grūdų atnašą, uždegėme lempas ir išdėstėme duonos kepalus. 9Dabar tad prašome, kad švęstumėte Palapinių šventę Kislevo mėnesį!' Šimtas aštuoniasdešimt aštuntieji metai".

Antrasis laiškas

10"Žydai, gyvenantys Jeruzalėje bei Judėjoje,
Seniūnų taryba ir Judas
Aristobului, pateptųjų kunigų šeimos nariui,
karaliaus Ptolemėjo mokytojui,
ir visiems žydams Egipte.
Džiugus pasveikinimas ir geros sveikatos!

11Dievo išgelbėti iš didelių pavojų, mes jam didžiai dėkojame už atėjimą kovoti su karaliumi mūsų pusėje, 12nes pats Dievas išvarė kovojusius su šventuoju miestu. 13Iš tikrųjų, kai jų vadas pasiekė Persiją, lydimas kariuomenės, kuri atrodė nenugalima, jis buvo sukapotas Nanėjos šventykloje apgaule kunigų, tarnavusių deivei Nanėjai.

14 Dėdamasis norįs vesti deivę, Antiochas drauge su Bičiuliais atėjo į šventyklą, norėdamas gauti jos gausius turtus kaip kraitį. 15Nanėjos kunigams išdėsčius turtus, Antiochas tik su maža palyda atėjo prie šventyklos. Vos jam įėjus į šventyklą, kunigai užsklendė duris. 16Tada jie atidarė slaptą angą lubose, ir akmenų kruša užmušė vadą ir jo vyrus. Sukapoję lavonus, nukirto jam galvą ir išmetė lauke esantiems žmonėms. 17Tebūna visur pagarbintas mūsų Dievas, kuris nubaudė nedorėlius!

18 Kadangi Kislevo mėnesio dvidešimt penktą dieną mes švęsime Šventyklos išvalymą, todėl manome, jog dera pranešti jums, kad ir jūs švęstumėte Palapinių šventę ir dieną ugnies, kuri pasirodė, kai Nehemijas, Šventyklos ir aukuro atstatytojas, atnašavo aukas. 19Kai mūsų protėviai buvo vedami į nelaisvę Persijon, pamaldūs to meto kunigai paėmė ugnies iš aukuro ir nemačiom ją užslėpė sausoje vandens talpyklos duobėje, pasirūpindami, kad ta vieta nebūtų niekam žinoma. 20Praėjus daugeliui metų, kai Dievui patiko, Nehemijas, Persijos karaliaus įgaliotas, pasiuntė palikuonis kunigų, paslėpusių ugnį, kad ją atneštų. Kai jie mums pranešė, kad rado ne ugnį, bet tirštą skystį, jis įsakė jo pasemti ir atnešti. 21Paruošus atnašas ant aukuro aukai, Nehemijas paliepė kunigams pašlakstyti tuo skysčiu malkas ir ant jų gulinčias atnašas. 22Kai tai buvo padaryta ir kai sušvito saulė, iki tol buvusi už debesų, suliepsnojo tokia didelė ugnis, kad visi stebėjosi. 23Tuo tarpu, aukai degant, kunigai ir visa sueiga kalbėjo maldą. Jonatanas vedė, o kiti atsakinėjo drauge su Nehemiju.

24Maldos žodžiai taip skambėjo:

'VIEŠPATIE, VIEŠPATIE Dieve,
visų daiktų Kūrėjau,
esi šiurpulingas ir galingas,
esi teisus ir gailestingas.
Tik tu esi karalius ir geradarys,
25 tik tu esi rūpintojėlis,
tik tu esi teisus ir visagalis, ir amžinas.
Iš viso pikto tu išgelbsti Izraelį;
išsirinkai mūsų protėvius
ir juos pašventinai.
26 Priimk šią auką už visą savo Izraelio tautą,
saugok ir pašventink savo paveldą.
27 Surink mūsų išblaškytą tautą,
išlaisvink vergaujančius pagonims,
maloniai pažvelk į užguituosius ir užgautuosius,
tesužino pagonys, kad tu esi mūsų Dievas.
28 Nubausk tuos, kurie mus engia,
ir tuos, kurie įžūliai su mumis elgiasi.
29 Pasodink savo tautą į šventąją vietą,
kaip Mozė pažadėjo'.

30Tada kunigai pradėjo giedoti giesmes. 31Aukos atnašoms sudegus, Nehemijas įsakė likusį skystį išlieti ant akmens luitų. 32Vos tai padarius, įsižiebė liepsna, bet jos šviesa pradingo aukuro šviesos spindesyje. 33Kai žinia apie tą įvykį pasklido ir persų karaliui buvo papasakota, kad toje vietoje, kur ištremtieji kunigai buvo paslėpę ugnį, buvo rastas skystis, kuriuo Nehemijas ir jo palydovai degino aukų atnašas, 34karalius, ištyręs įvykį, įsakė tą vietą aptverti ir paskelbė ją esant šventą. 35Karalius paėmė dideles sumas pinigų ir išdalijo juos Nehemijui ir jo palydovams. 36Nehemijas ir jo palydovai pavadino skystį neftaru, tai yra apvalymu, bet dauguma žmonių vadina jį nafta".

2 1"Įrašuose randame, kad pranašas Jeremijas liepęs į tremtį vedamiems tremtiniams pasiimti su savimi tos ugnies, kaip jums ką tik papasakojome. 2Įrašai taip pat rodo, kad pranašas davė ir Įstatymą vedamiems į tremtį žmonėms ir pamokė juos, kad neužmirštų VIEŠPATIES įsakymų ir kad, matydami auksinius ir sidabrinius stabus bei jų papuošalus, neleistų širdžiai paklysti. 3Ir kitais panašiais žodžiais jis primygtinai juos skatino neleisti Įstatymui pradingti iš savo širdžių. 4Tame pačiame rašte pasakojama, kaip pranašas, gavęs dievišką apreiškimą, įsakė, kad Padangtė ir Skrynia su juo eitų, ir kaip jis užlipo ant kalno, į kurį Mozė buvo užžengęs ir nuo kurio buvo pamatęs Dievo pažadėtą paveldą. 5Ten Jeremijas rado vietą oloje ir, įnešęs į ją Padangtę, Skrynią ir smilkalų aukurą, užtaisė angą. 6Keletas žmonių, einančių iš paskos, užkopė norėdami pažymėti taką, bet olos rasti negalėjo. 7Jeremijas, apie tai išgirdęs, juos išbarė: 'Ta vieta turi likti nežinoma, - jis tarė, - kol Dievas vėl nesurinks savo tautos ir neparodys jiems savo gailestingumo. 8Tuomet VIEŠPATS atskleis visus tuos dalykus, ir VIEŠPATIES šlovė bei debesis bus matomi lygiai taip, kaip pasirodė virš Mozės ir kai Saliamonas meldėsi, kad ta Vieta būtų garbingai pašventinta'.

9Mums taip pat yra pasakyta, kaip Saliamonas savo išmintimi atnašavo auką Šventyklai pašventinti ir užbaigti. 10Kaip Mozė meldėsi VIEŠPAČIUI ir ugnis, nužengusi iš dangaus, sudegino aukas, lygiai taip ir Saliamonas meldėsi ir ugnis nužengusi sudegino deginamąsias aukas. 11 Mozė buvo sakęs: 'Jos buvo sudegintos, nes atnaša už nuodėmę nebuvo valgyta'. 12Ir Saliamonas šventė tą šventę panašiu būdu aštuonias dienas.

13Be šių dalykų, ir šiuose įrašuose, ir Nehemijo Atsiminimuose aprašyta, kaip Nehemijas surinko knygas apie karalius, pranašų ir Dovydo raštus bei karalių laiškus apie dovanas Šventyklai. 14Panašiai Judas surinko mums vėl visas knygas, išmėtytas per mus ištikusius karus, ir dabar mes jas turime. 15Jeigu jums kurios nors reikia, atsiųskite pasiuntinius jų parnešti.

16Kaip jau minėjome, rašome jums, kadangi rengiamės švęsti Šventyklos apvalymo šventę, prašydami ir jus tą šventę švęsti. 17Dievas yra tas, kuris išgelbėjo visą savo tautą ir sugrąžino jiems jų paveldą, karalystę, kunigystę bei šventąsias apeigas, 18kaip buvo pažadėjęs per Įstatymą. Mes pasitikime Dievu, kad jis veikiai pasigailės mūsų ir surinks mus iš po viso dangaus į savo šventąją Vietą, nes jis iš tikrųjų išgelbėjo mus iš didelių pavojų ir nuvalė savo Vietą".

B. AUTORIAUS ĮŽANGA

19Čia yra pasakojimas apie Judą Makabėją bei jo brolius, apie didingosios Šventyklos išvalymą, aukuro pašventinimą, 20 apie žygius prieš Antiochą Epifaną bei jo sūnų Eupatorą 21ir apie atėjusius iš dangaus pasirodymus didvyriams, taip narsiai kovojusiems už judaizmą, kad, nors būdami negausūs skaičiumi, jie paėmė visą kraštą, priversdami bėgti barbarų gaujas, 22atgavo visame pasaulyje garsią Šventyklą, išvadavo miestą ir atkūrė įstatymus, kuriems iškilo pavojus būti panaikintiems. Visa tai jie padarė, nes VIEŠPATS savo didžiu gerumu buvo jiems maloningas. 23Ką Jasonas iš Kirenės papasakojo penkiose knygose, mes mėginsime sutrumpinti į vieną veikalą. 24Turėdami prieš akis žodžių srautą ir sunkumus, su kuriais susiduria norintys nertis į istorijos pasakojimus, kai medžiagos yra apsčiai, 25mes stengėmės pateikti mėgstantiems paprastą skaitymą, palengvinti kruopštiesiems, linkusiems dalykus įsiminti, ir būti naudingi visiems. 26Mums, užsidėjusiems šį sunkų sutrumpinimo darbą, užduotis toli gražu nėra lengva, bet reikalauja daug prakaito ir nemigo naktų, 27lygiai kaip nėra lengva rengiančiam puotą ar ieškančiam naudos kitų labui. Nepaisant to, norėdami susilaukti daugelio dėkingumo, mes mielai pakelsime šį nelengvą triūsą, 28palikdami atsakomybę už smulkmenų tikrumą pradiniam autoriui, o patys apribodami savo pastangas duoti tik santraukos metmenis. 29Juk kaip naują namą statantis meistras turi kreipti dėmesį į visą pastatą, o tuo tarpu žmogus, kuris imasi jį dažyti ir puošti, teturi rūpintis tik tuo, kas reikalinga namui papuošti, taip, aš manau, yra ir mums. 30Istoriko pradinė pareiga yra leistis į dalykų tyrinėjimą, išsamiai juos apsvarstyti ir rūpintis smulkmenomis, 31betgi žmogui, perdirbančiam pasakojimą, turi būti leista siekti glaustos išraiškos ir vengti išsamaus dalyko svarstymo. 32Čia tad ir pradėsime pasakojimą, nepridėdami daugiau nieko prie to, kas jau pasakyta, nes pasakojimui rašyti ilgą įžangą, o patį pasakojimą sutrumpinti būtų neišmintinga.

C. HELIODORAS MĖGINA IŠNIEKINTI ŠVENTYKLĄ

3Simono išdavystė 1Vyriausiojo kunigo Onijo valdymo metu šventojo miesto gyventojai patyrė visapusišką ramybę ir tobulai laikėsi įstatymų, nes jis buvo pamaldus žmogus ir neapkentė visko, kas pikta. 2Būdavo, kad dažnai net karaliai pagerbdavo tą Vietą, paaukodami Šventyklos garbei brangias dovanas. 3Iš tikrųjų Azijos karalius Seleukas iš savo pajamų padengė visas išlaidas, susijusias su aukų liturgija.

4Bet Simonas, žmogus iš Bilgos klano, kuris buvo paskirtas Šventyklos valdytoju, susikirto su vyriausiuoju kunigu dėl miesto prekyvietės priežiūros. 5Neįstengdamas Onijo nugalėti, jis nuvyko pas Tarsėjo sūnų Apolonijų, tuo metu buvusį Koile-Sirijos ir Finikijos valdytoją, 6ir pranešė jam, kad iždas Jeruzalėje yra taip kupinas neapsakomų turtų, jog neįmanoma jų suskaičiuoti. Tos lėšos, jis sakė, nebuvo duotos kaip atnašos į aukų sąskaitą, užtat esą galima padaryti taip, kad jos visos atitektų karaliui.

Heliodoro žygis7Lankydamasis pas karalių, Apolonijus papasakojo jam, kas buvo pranešta apie pinigus. Karalius, parinkęs savo reikalų tvarkytoją Heliodorą, pasiuntė jį su įsakymu paimti anksčiau minėtus turtus. 8Taigi Heliodoras tuojau pat leidosi į kelionę tariamai apžiūrėti Koile-Sirijos ir Finikijos miestų, bet iš tikrųjų turėdamas mintyje įvykdyti jam duotą karaliaus užduotį. 9Atvykusį į Jeruzalę jį šiltai sutiko vyriausiasis kunigas ir miestas. Tada jis papasakojo jiems apie pranešimą, pareiškė savo atvykimo tikslą ir teiravosi, ar tokia iš tikrųjų yra padėtis. 10Vyriausiasis kunigas paaiškino, kad dalis pinigų yra indėliai, skirti našlėms bei našlaičiams, 11ir dalis yra nuosavybė Tobijo sūnaus Hirkano, žmogaus, užimančio labai aukštą vietą. Priešingai nedorojo Simono šmeižtams, iš viso keturi šimtai sidabrinių talentų ir du šimtai auksinių. 12Jis pridūrė, kad indėlininkai buvo pasitikį Vietos šventumu, visame pasaulyje gerbiamos Šventyklos orumu ir neliečiamumu. Sulaužyti jų pasitikėjimą apgaule, jis sakė, negalima net pagalvoti. 13Bet Heliodoras, elgdamasis pagal jam duotus karaliaus įsakymus, griežtai pareiškė, kad pinigai turi būti nusavinti karaliaus iždo naudai. 14Nustatęs tam tikslui dieną, jis įėjo į Šventyklą tų lėšų pamatyti.

Žmonės meldžiasi už Šventyklą Visas miestas buvo klaiko priblokštas. 15Kunigai gulėjo kniūbsčia prieš aukurą su savo kunigiškais apdarais ir garsiai maldavo Dangų, davusį indėlių įstatymą, kad išsaugotų juos tiems, kurie buvo juos pasidėję. 16Vyriausiojo kunigo išvaizda pervėrė širdį kiekvienam jį pamačiusiam, nes jo veido išraiška ir spalva atspindėjo jo dvasinį skausmą. 17Baimė ir šiurpas buvo jį taip apėmę, kad jam drebėjo visas kūnas. Visiems, jį matantiems, buvo aiškus jo širdies skausmas. 18O žmonės iš savo namų skubėjo būriuotis bendrai maldai, nes šventajai Vietai grėsė pavojus būti išniekintai. 19Moterys, po krūtine apsijuosusios ašutine, užpildė gatves. Kai kurios mergaitės, laikomos namuose, subėgo prie vartų, kitos prie miesto sienų, o dar kitos žiūrėjo pro langus. 20Keldamos į dangų rankas, jos siuntė prašymo maldą. 21Buvo gaila žiūrėti į žmones, besibūriuojančius pulti kniūbsčia maldai, ir vyriausiąjį kunigą, ištiktą didžio skausmo.

Pagalba iš Dangaus22Jiems maldaujant visagalį VIEŠPATĮ išsaugoti nepaliestus indėlius tiems, kurie pasitikėdami buvo juos pasidėję, 23Heliodoras ėmėsi vykdyti savo užduotį. 24Bet vos jam su asmens sargyba atėjus prie iždo, dvasių VIEŠPATS, turintis visą valdžią, pasireiškė tokiu pribloškiančiu būdu, kad visi, išdrįsę lydėti Heliodorą, buvo Dievo galybės apstulbinti. Apimti klaiko, jie sukniubo. 25Iš tikrųjų jiems pasirodė žirgas, dengtas prabangia gūnia, su šiurpą keliančiu raiteliu. Puldamas piestu tarsi pašėlęs, žirgas užgavo savo priešakinėmis kanopomis Heliodorą. Pats raitelis atrodė vilkįs auksine apranga. 26Heliodorui pasirodė tuo pačiu metu ir du jauni vyrai, nepaprastai stiprūs, nuostabiai žvalūs ir prabangiai apsirengę. Atsistoję jam prie šonų, be perstojo jį plakė, ištikdami jį daugeliu smūgių. 27Staiga jis sukniubo ant žemės ir paskendo didelėje tamsoje. Jo vyrai, pakėlę jį, paguldė ant neštuvų. 28Taigi žmogus, ką tik įkėlęs koją į šį iždą su didžia palyda ir asmens sargyba, buvo nešamas laukan bejėgis net sau padėti. Visi aiškiai patyrė begalinę Dievo galybę!

29Heliodorui gulint Dievo galybės parblokštam, žado netekusiam ir be vilties išgyti, 30žydai šlovino VIEŠPATĮ, stebuklingai išaukštinusį savo šventąją Buveinę. Šventykla, ką tik prieš tai buvusi kupina baimės ir sąmyšio, dabar prisipildė džiaugsmo ir linksmybės, visagaliam VIEŠPAČIUI aiškiai apsireiškus.

31Kai kurie Heliodoro bičiuliai tuojau ėmė maldauti Oniją, kad šauktųsi Aukščiausiojo, prašydami suteikti tam žmogui, iš mirties besivaduojančiam, gyvastį. 32Vyriausiasis kunigas, bijodamas, kad karalius nepamanytų Heliodorą tapus žydų klastos auka, iš tikrųjų atnašavo auką už to žmogaus išgijimą. 33Vyriausiajam kunigui atliekant atlyginimo apeigas, tie patys jauni vyrai tais pačiais apdarais vėl pasirodė ir atsistojo prieš Heliodorą. "Būk labai dėkingas vyriausiajam kunigui, - jie tarė jam, - tik per jį VIEŠPATS išgelbėjo tavo gyvastį. 34Kadangi buvai Dangaus nuplaktas, skelbk visiems žmonėms Dievo galybės didingumą". Tai pasakę, jie pradingo.

Heliodoro liudijimas35Heliodoras, atnašavęs VIEŠPAČIUI auką ir padaręs didžiulius įžadus savo gyvasties Išgelbėtojui, atsisveikino su Oniju ir sugrįžo su savo kariuomene pas karalių. 36Visų akivaizdoje jis liudijo savo akimis regėtus aukščiausiojo Dievo darbus. 37Karaliaus paklaustas, koks žmogus būtų tinkamas siųsti į Jeruzalę kitu reikalu, Heliodoras atsakė: 38"Jeigu turi priešą ar sąmokslininką prieš valdžią, nusiųsk jį ten, ir gausi jį atgal, jeigu jis išvis dar gyvas išliks, gerai nuplaktą, nes ten tikrai yra ypatinga dieviška jėga, supanti tą Vietą. 39Tasai, kurio buveinė yra danguje, tą Vietą saugo, ją gina, parbloškia ir sunaikina ateinančius jai žalos daryti". 40Taip pasibaigė Heliodoro ir iždo apsaugojimo įvykis.

D. IŠNIEKINIMAS IR PERSEKIOJIMAS

4Onijas kreipiasi į karalių 1Mes papasakojome, kaip Simonas pranešė apie pinigus, kenkdamas savo tautai. Tas pats Simonas paskleidė šmeižtus apie Oniją, sakydamas, kad jis buvo sukurstęs Heliodorą ir užtraukęs tą baisią nelaimę. 2Simonas išdrįso apšaukti "sąmokslininku prieš valdžią" vyrą, kuris buvo miesto geradarys, tautiečių gynėjas ir uolus įstatymų saugotojas. 3Šis priešiškumas taip įsiaudrino, kad vienas iš Simono ištikimų pakalikų net nusikalto žmogžudystėmis.

4Onijas suprato, kad šie tarpusavio vaidai buvo pavojingi, ir nuvokė, kad Koile-Sirijos ir Finikijos valdytojas Menestėjo sūnus Apolonijus buvo įsivėlęs ir skatino Simono nedorus kėslus. 5Jis tad nuvyko pas karalių ne savo tautiečių apskųsti, bet turėdamas širdyje visų žmonių gerovę - viešą ir asmenišką. 6Mat jis matė, kad be apdairaus karaliaus įsikišimo viešieji reikalai nebegalėjo būti taikingai sprendžiami ir kad Simonas niekad nesiliaus kvailiojęs.

Vyriausiasis kunigas Jasonas įveda helenizmą7Seleukui mirus ir Antiochui, kuris buvo vadinamas Epifanu, paveldėjus sostą, Onijo brolis Jasonas, paglemžęs vyriausiąją kunigystę, 8susitiko su karaliumi ir pažadėjo jam tris šimtus šešiasdešimt sidabrinių talentų ir iš kito pajamų šaltinio dar aštuoniasdešimt talentų. 9Be to, jis pažadėjo mokėti šimtu penkiasdešimt talentų daugiau, jeigu jam būtų duota teisė, kaip vyriausiajam kunigui, įsteigti gimnastikos mokyklą, burti joje jaunimą ir įrašyti į sąrašą Jeruzalės gyventojus Antiochijos piliečiais. 10Karalius tam pritarė.

Užėmęs vyriausiojo kunigo vietą, Jasonas tuojau pat pradėjo mokyti savo tautiečius graikų gyvenimo būdo. 11Jis panaikino žydams karalių suteiktas lengvatas, gautas tarpininkaujant Eupolemo tėvui Jonui, buvusiam pasiuntiniu sudarant draugystės sutartį ir sąjungą su romėnais; jis atmetė teisėtą gyvenimo būdą ir įvedė naujus papročius, priešingus Įstatymui. 12Iš tikrųjų jam buvo malonu statyti gimnastikos mokyklą prie tvirtovės papėdės ir skatinti pačius kilniausius jaunuolius nešioti graikiškas kepures plačiais kraštais. 13Taigi per didelį Jasono - jis buvo bedievis ir netikras vyriausiasis kunigas - nedorumą vyko toks nepaprastas sugraikinimas ir pamėgdžiojimas svetimo gyvenimo būdo, 14kad ir kunigai nebenorėjo atlikti savo pareigų prie aukuro. Paniekinę šventovę ir palikę aukas, jie, suskambėjus ženklui mesti diską, skubėdavo į imtynių aikštę dalyvauti draudžiamoje pramogoje, 15nieku laikydami, kas buvo jų protėvių laikoma garbinga, ir be galo vertindami, kas graikams įprasta. 16Užtat juos ištiko sunki nelaimė. Tie, kurių gyvenimo būdas juos stebino, tapo jų priešais ir juos nubaudė. 17Ne juokai be pagarbos elgtis su dieviškais įstatymais! Tai parodys tolesni įvykiai.

18Kai karaliui dalyvaujant Tyre buvo švenčiami ketvirtųjų metų žaidimai, 19nedorasis Jasonas išsiuntė Jeruzalės antiochiečių atstovus, kad nuneštų tris šimtus sidabrinių drachmų - auką Herkului. Tačiau patys pinigų nešėjai nutarė neatiduoti jų aukai, nes tai, jų manymu, nepridera, bet paskirti juos kitam tikslui. 20Taigi pinigai, skirti siuntėjo paaukoti Herkului, iš tikrųjų jų nešėjų nutarimu buvo panaudoti triirkliams statyti.

21Kai Menestėjo sūnus Apolonijus buvo pasiųstas į Egiptą dalyvauti karaliaus Filometoro vestuvėse, Antiochas sužinojo, kad Filometoras yra tapęs priešiškas jo valdžiai. Tada jis pradėjo rūpintis savo saugumu. Apsilankęs Jopėje, jis pasuko į Jeruzalę. 22Jasonas ir miestas, sutikę labai iškilmingai, įvedė jį į miestą su deglais ir gyriaus šauksmais. Paskui jis nuvedė savo kariuomenę į Finikiją.

Menelajas išstumia Jasoną23Praėjus trejiems metams, Jasonas nusiuntė Menelają, anksčiau minėto Simono brolį, perduoti karaliui pinigų ir užbaigti derybas svarbiais reikalais. 24Bet Menelajas, pristatytas karaliui, meilikaudamas labai jį išgarbino ir dar, viršydamas Jasoną trimis šimtais sidabrinių talentų, įsigijo vyriausiąją kunigystę. 25Jis, tiesa, sugrįžo namo su karaliaus įgaliojimais, bet neturėjo reikalingų savybių, kad būtų vertas tapti vyriausiuoju kunigu, išskyrus žiauraus tirono karštą būdą ir laukinio žvėries įniršį. 26Taigi Jasonas, apgavęs savo brolį, buvo kito žmogaus apgautas ir turėjo tapti pabėgėliu Amono šalyje. 27Nors Menelajas ir buvo gavęs tą tarnybą, bet pažadėtų karaliui pinigų jis visiškai nemokėjo. 28Tvirtovės valdytojas Sostratas, kuriam buvo pavesta rinkti pinigus, pakartotinai reikalavo mokėti. Ilgainiui juodu abu buvo karaliaus pašaukti atvykti pas jį tuo reikalu. 29Menelajas paliko vyriausiosios kunigystės įgaliotiniu savo brolį Lysimachą, o Sostratas - kipriečių dalinių vadą Kratą.

Onijo nužudymas30Šiems įvykiams klostantis, atsitiko, kad Tarso ir Malo žmonės pradėjo maištauti, nes jų miestai buvo atiduoti kaip dovana karaliaus sugulovei Antiochei. 31Karalius, palikęs Androniką, vieną iš savo didikų, vietininku, tad išskubėjo sukilimo malšinti. 32Menelajas, manydamas, kad dabar yra gera proga, pavogė iš Šventyklos keletą auksinių indų ir įteikė juos Andronikui. Keletą kitų reikmenų jis buvo pardavęs Tyre ir aplinkiniuose miestuose. 33Onijas, gavęs tikrą žinią apie Menelajo darbus, jį apkaltino ir pasitraukė į prieglaudos vietą vietą Dafnėje prie Antiochijos. 34Tada Menelajas, pasivedęs Androniką į šalį, maldavo jį, kad pakeltų ranką prieš Oniją. Andronikas tad, nuvykęs pas Oniją, įtikino jį ir, klastingai laiduodamas priesaika, paėmė jo dešinę ir padavė jam savąją. Nors Onijas jį ir įtarė, bet sutiko palikti šventovės prieglaudą. Tada Andronikas, nepaisydamas priesaikos, tuojau pat jį nužudė.

35Dėl tos priežasties ne tik žydai, bet ir daug žmonių iš kitų tautų buvo pasipiktinę ir susierzinę dėl neteisingo to žmogaus nužudymo. 36Karaliui sugrįžus iš Kilikijos srities, miesto žydai suėjo pas jį skųstis. Tiek jie, tiek graikai buvo perpykę, nes Onijas buvo nužudytas nepaisant teisingumo. 37Antiochas buvo labai sukrėstas ir kupinas užuojautos. Prisiminęs mirusiojo protingumą ir kilnų elgesį, jis apsiverkė. 38Degdamas pykčiu, jis nedelsė nuplėšti nuo Androniko jo purpurinės skraistės, išvilkti jį iš purpurinių drabužių ir, nuvedęs per visą miestą į tą vietą, kur jis buvo padaręs Onijui tą baisų nusikaltimą, nubaudė kraugerį mirtimi. Taip VIEŠPATS jam atmokėjo nupelnyta bausme.

Maištas prieš Lysimachą39Tuo tarpu Lysimachas, Menelajui pritariant, padarė daug šventvagiškų vagysčių mieste. Plačiai pasklidus žiniai, kad jau buvo išgabenta svetur daug auksinių reikmenų, žmonės susibūrė maištauti prieš Lysimachą. 40Kadangi įtūžusi minia darėsi pavojinga, Lysimachas, apginklavęs kone tris tūkstančius vyrų, pradėjo juos pulti. Jam vadovavo kažkoks Aranas, žmogus pažengusio amžiaus, bet ir nemažo kvailumo. 41Kai žydai pamatė, kad Lysimachas juos puola, vieni griebė akmenis, kiti rąstgalius, o dar kiti net sėmėsi saują ten buvusių pelenų. Įtūžę jie svaidė juos maišatyje ant Lysimacho ir jo vyrų. 42Dėl to jie daugelį jų sužeidė, keletą net užmušė, o visi kiti buvo priversti bėgti. Pats šventvagis buvo užmuštas prie iždo.

Menelajas išsiperka kyšiu43Dėl šio įvykio Menelajas buvo apkaltintas. 44Karaliui atvykus į Tyrą, Seniūnų taryba nusiuntė tris vyrus, įgaliotus vesti pas jį bylą. 45Bet Menelajas, matydamas, kad pralaimi, pažadėjo didoką kyšį Dorymeno sūnui Ptolemėjui, prašydamas, kad palenktų į jo pusę karalių. 46Tada Ptolemėjas, pasivedęs karalių į šalį kolonadoje tarsi atsikvėpti grynu oru, paveikė karalių pakeisti savo nuomonę. 47Dėl to tad karalius išteisino Menelajų, tos visos nelaimės kaltininką, ir pasmerkė mirti tuos nelaimingus vyrus, kuriuos būtų radę esant nekaltus, jeigu jiems būtų reikėję savo bylą ginti skitų krašte. 48Neteisinga bausmė negaišuojant buvo įvykdyta vyrams, gynusiems miesto, žmonių ir šventųjų indų bei reikmenų bylą. 49Kai kurie Tyro gyventojai buvo taip pasipiktinę tuo nusikaltimu, kad surengė jiems iškilmingas laidotuves. 50Tačiau Menelajas pasiliko savo pareigose per galingųjų gobšumą, ėmė vis nedoriau elgtis ir tapo didžiausiu sąmokslininku prieš savo tautiečius.

5Maištas ir Jasono mirtis 1 Maždaug tuo metu Antiochas pradėjo antrąjį karo žygį prieš Egiptą. 2Atsitiko, kad kone per keturiasdešimt dienų virš miesto buvo matyti raiteliai, šuoliuojantys oru, apsirengę auksu ataustais drabužiais, būriai, apsiginklavę ietimis ir iš makščių ištrauktais kalavijais, - 3raitijos daliniai kovos rikiuotėje, darantys puolimus ir priešpuolius vienu ar kitu keliu, - skydų užtvaros, iečių miškas, kalavijų švytavimas, strėlių kruša, auksinių pakinktų blizgesys ir visokiausi šarvai. 4Užtat visi meldėsi, kad šis regėjimas būtų geras būsimo įvykio ženklas.

5Bet, pasklidus netikram gandui apie Antiocho mirtį, Jasonas, sutelkęs ne mažiau kaip tūkstantį vyrų, nelauktai užpuolė miestą. Kai sienų gynėjai buvo priversti pasitraukti ir kai galų gale miestas jau buvo paimamas, Menelajas pabėgo į tvirtovę. 6O Jasonas tada žudė savo tautiečius be pasigailėjimo, nesuvokdamas, kad sėkmė savo žmonių kaina yra didžiausia nelaimė, ir manydamas, kad laimi pergalės grobį iš priešų, o ne iš savo tautiečių. 7Netgi taip valdžios paimti jis nepajėgė. Galop jis iš savo sąmokslo patyrė tik gėdą ir vėl pabėgo į amoniečių kraštą. 8Ilgainiui jis priėjo liūdną galą. Apkaltintas arabų valdovui Aretui, bėgdamas iš miesto į miestą, visų vejamas, nekenčiamas kaip nusikaltęs įstatymams, prakeiktas kaip savo tėvynės ir tautiečių žudikas, jis atsirado Egipte kaip į jūros krantą išmestas medis. 9Galop žmogus, kuris buvo išvaręs daugelį iš savo krašto į tremtį, mirė tremtyje tada, kai įsėdo į laivą vykti pas lakedemoniečius, vildamasis rasti prieglobstį dėl savo ryšių su jais. 10Nebuvo nei kas gedėtų, nei kas palaidotų žmogų, kuris patsai paliko daugelį nepalaidotų. Protėvių kape vietos jam nebuvo.

Jeruzalė nuniokojama11Kai žinia apie šį įvykį pasiekė karalių, jis nusprendė, kad Judėja yra sukilusi. Todėl labai įtūžęs leidosi į žygį iš Egipto ir paėmė miestą antpuoliu. 12Savo kareiviams įsakė žudyti be pasigailėjimo visus sutiktus žmones ir skersti subėgusius į savo namus. 13Jauni ir seni buvo išžudyti, moterys ir vaikai sunaikinti, mergelės ir mažyliai išskersti. 14Per tris dienas buvo aštuoniasdešimt tūkstančių aukų, - keturiasdešimt tūkstančių krito nuo smurto ir tiek pat žmonių buvo parduota į vergiją.

Šventykla apiplėšiama15Dar tuo nepasitenkinęs, įstatymų ir tėvynės išdaviko Menelajo vedamas, Antiochas turėjo įžūlios drąsos įeiti į švenčiausią visame pasaulyje Šventyklą. 16Savo nešvariomis rankomis jis paėmė šventuosius indus, savo nedoromis rankomis jis sušlavė dovanas, kurias daug kitų karalių buvo atnešę, norėdami išaukštinti, pašlovinti ir pagerbti tą Vietą. 17Antiochas buvo taip pasipūtęs, kad nesuvokė, jog už miesto gyventojų nuodėmes VIEŠPATS buvo supykęs trumpą valandėlę ir todėl buvo abejingas šventajai Vietai. 18Bet jeigu jie nebūtų buvę įsipainioję į tokią daugybę nuodėmių, tas žmogus būtų buvęs nuplaktas ir sulaikytas nuo neapgalvoto žingsnio tą akimirką, kai tik įėjo į vidų, lygiai kaip buvo atsitikę Heliodorui, karaliaus Seleuko atsiųstam iždo patikrinti. 19 Tačiau ne Vietai VIEŠPATS išsirinko tautą; veikiau jis išsirinko Vietą tautai. 20Užtat pati Vieta, turėjusi dalį tautą ištikusiose nelaimėse, vėliau dalijosi su ja ir palaima. Vieta, apleista Visagalio pykčio akimirką, atgavo savo visą garbę didžiojo VIEŠPATIES atleidimo dieną.

21Taigi Antiochas, pagrobęs iš Šventyklos tūkstantį aštuonis šimtus talentų, išskubėjo į Antiochiją, per savo įžūlumą manydamas, kad jis gali sausumą padaryti plaukiojamą ir jūrą pereinamą kojomis. 22Jis paliko valdytojus gyventojams engti: Jeruzalėje - Pilypą, kilimo frygietį, o būdo nuožmesnio už žmogų, kuris jį paskyrė, 23o Gerizime - Androniką. Be šių - Menelajų, valdantį savo tautiečius žiauriau negu visi kiti. Iš neapykantos žydams 24Antiochas išsiuntė mysiečių vadą Apolonijų su dvidešimt dviejų tūkstančių kariuomene, įsakydamas išžudyti suaugusius vyrus, o moteris ir paauglius parduoti į vergiją. 25Kai tas žmogus atvyko į Jeruzalę, jis dėjosi esąs taikingai nusiteikęs ir laukė tik šventosios šabo dienos. Tada, būdamas tikras, kad žydai nėra prie darbų, jis įsakė savo kareiviams rikiuotis paradui su ginklais. 26Visus išėjusius pasižiūrėti išžudė. Paskui metėsi į miestą su ginkluotais vyrais ir nužudė daugybę žmonių.

27Bet Judas Makabėjas su maždaug devyniais kitais pasitraukė į dykumą. Jis ir jo vyrai gyveno kalnuose, kaip laukiniai gyvuliai. Ten jie gyveno ir, kad išvengtų nešvarumo, maitinosi augalais.

6Šventykla išniekinama 1Netrukus po to karalius atsiuntė Gerontą Atėnietį, kad priverstų žydus atsisakyti savo protėvių papročių ir liautis gyvenus pagal Dievo įstatymus. 2Be to, jis turėjo išniekinti Jeruzalės Šventyklą, pavadindamas ją Dzeuso Olimpiečio vardu, o Gerizimo šventyklą pavadindamas Dzeuso, Svetimtaučių globėjo, vardu, kaip čionykščiai gyventojai buvo paprašę.

3Pikto antplūdis buvo nuožmus ir visiškai nepakeliamas. 4Šventykla buvo pilna ūžaujančių bei ištvirkaujančių pagonių, besilinksminančių su prostitutėmis, lytiškai santykiaujančių su moterimis net šventajame kieme. Be to, jie nešė į vidų aukai uždraustus dalykus. 5Aukuras buvo apkrautas bjauriomis, įstatymų draudžiamomis atnašomis.

Uždraudžiama gyventi pagal Įstatymą6Žmonės nebegalėjo nei laikytis šabo, nei švęsti savo protėvių iškilmių, nei net prisipažinti, kad buvo žydai. 7Be to, kas mėnesį, švenčiant karaliaus gimtadienį, žydai buvo varomi prievarta dalyvauti aukose, o švenčiant Dionyso iškilmę, jie buvo verčiami nešioti vijoklių vainikus ir žygiuoti eitynėse Dionyso garbei. 8Ptolemaidės gyventojams pasiūlius, buvo paskelbtas įsakas aplinkiniams miestams, kad jie taip pat elgtųsi su žydais, būtent: įpareigotų juos dalyvauti aukose 9ir baustų mirtimi atsisakančius elgtis pagal graikų gyvenimo būdą. Buvo aišku, kad atėjo nelaimių metas. 10Antai dvi moterys, suimtos už tai, kad apipjaustė savo vaikus, buvo vedžiojamos viešai po miestą su mažyliais, pakartais ant krūtinės, ir nustumtos stačia galva nuo miesto sienų. 11O kiti, kurie buvo susirinkę į netolimas olas švęsti šabo slapčiomis, buvo išduoti Pilypui ir visi drauge sudeginti. Gerbdami dienos šventumą, jie atsisakė gintis.

Apvaizdi persekiojimo reikšmė 12Nūn prašau šios knygos skaitytojus dėl tokių nelaimių nenustoti drąsos, bet pasvarstyti, kad šios bausmės buvo skirtos ne mūsų tautai pražudyti, bet pamokyti. 13Iš tikrųjų, jeigu nedorėliai ilgai tarp mūsų neišlieka, bet greitai patiria bausmę, tai yra didelio Dievo gerumo ženklas. 14Juk kai kitos tautos nusižengia VIEŠPATS jų nebausdamas kantriai laukia, kol jos pasiekia pilną savo nuodėmių saiką. Bet su mumis jis elgiasi skirtingai, 15idant jam nereikėtų mus vėliau bausti griežčiau, kai mūsų nuodėmės bus pasiekusios savo ribą. 16Užtat Dievas niekad visiškai neatitraukia nuo mūsų savo gailestingumo. Nors jis ir moko mus nelaimėmis, bet savo tautos neapleidžia. 17Tebūna tai, ką pasakėme, priminimas. Negaišdami tęskime pasakojimą.

Eleazaro kankinystė18 Eleazaras, vienas iš žymiausių Rašto žinovų, vyras senyvo amžiaus ir garbingos išvaizdos, buvo žiodomas, norint jį pamaitinti kiauliena. 19Jis tačiau rinkosi verčiau garbingai numirti, negu gyventi su gėda. Išspjovęs mėsą, pats savo noru užlipo ant kankinimo rato. 20Taip dera elgtis visiems, turintiems drąsos verčiau atsisakyti dalykų, kurių ragauti nėra leista, negu mylėti gyvastį.

21Žmonės, vadovavę tai Įstatymo uždraustai aukai, pasivedė tą vyrą į šalį ir dėl savo ilgos su juo pažinties asmeniškai ragino jį atsinešti savo tinkamos vartoti mėsos ir apsimesti, kad valgo mėsą aukos, kuri buvo įsakyta karaliaus, 22taip jis išvengtų mirties bausmės, o jie kaip seni draugai galėtų su juo gražiai elgtis. 23Bet Eleazaras padarė kilnų nuosprendį, vertą savo metų, senatvės kilnumo, garbingos žilos galvos ir pavyzdingo gyvenimo būdo nuo pat vaikystės. Taigi dėl ištikimybės šventajam paties Dievo duotam Įstatymui jis pasakė jiems, kad nedelsdami pasiųstų jį į mirusiųjų karalystę.

24"Toks apsimetimas nesiderina su mūsų amžiumi, - jis tarė, - nes daugelis jaunų žmonių pamanytų, kad Eleazaras savo devyniasdešimtaisiais metais perėjo į svetimą gyvenimo būdą. 25Jeigu apsimesčiau, norėdamas trumpa akimirka prailginti savo gyvenimą, jie būtų mano elgesio suvedžioti, o aš savo senatvei užtraukčiau gėdą ir negarbę. 26Net jeigu aš laikinai ir išvengčiau mirtingųjų bausmės, aš niekuomet neišsigelbėsiu, gyvas ar miręs, iš Visagalio rankos. 27Todėl, jeigu dabar turiu pakankamai drąsos skirtis su gyvenimu, aš parodau, kad esu vertas savo senatvės, 28ir palieku jauniems žmonėms kilnų pavyzdį, kaip noriai ir kilniai mirti gera mirtimi už gerbtinus ir šventus įstatymus".

Tai pasakęs, jis tuojau pat nuėjo prie kankinimo rato. 29O tie, kurie ką tik maloniai su juo buvo elgęsi, dabar pyko už jo žodžius. Anot jų, tai esanti tikra beprotystė. 30Būdamas leisgyvis nuo rimbo smūgių, jis garsiai sudejavo ir tarė: "VIEŠPATS savo šventu žinojimu puikiai mato, kad, nors būčiau galėjęs išvengti mirties, aš ne tik pakeliu nuo šio plakimo baisų kūno skausmą, bet ir kenčiu jį sielos džiaugsmu, kad atsiduodu VIEŠPAČIUI".

31Taip jis mirė, palikdamas savo mirtimi kilnumo pavyzdį ir neužmirštamą drąsos liudijimą ne tik jaunimui, bet ir visai tautai.

7Septynių brolių kankinystė 1Atsitiko, kad ir septyni broliai bei jų motina buvo suimti. Karalius, liepęs plakti rimbais ir diržais, mėgino priversti juos pasielgti prieš Dievo Įstatymą - valgyti. 2Vienas brolių, kalbėdamas visų vardu, tarė: "Ką tu mėgini iš mūsų išgauti? Mes esame pasirengę verčiau mirti, negu nusikalsti savo protėvių įstatymams".

3Įtūžęs karalius įsakė įkaitinti keptuves ir katilus. 4Juos tuojau pat įkaitinus, jis įsakė, kitiems broliams ir motinai matant, išpjauti už visus kalbėjusiam liežuvį, nulupti jam galvos odą ir nukirsti rankas bei kojas. 5Kai jis buvo visiškai bejėgis, karalius įsakė nunešti jį dar kvėpuojantį ir kepti keptuvėje. Dūmai iš keptuvės plačiai pasklido, bet broliai ir jų motina vieni kitus drąsino, sakydami: 6"VIEŠPATS Dievas žvelgia į mus ir iš tikrųjų mūsų gailisi, kaip Mozė kalbėjo savo giesmėje, kur aiškiai sakė: 'Jis pasigailės savo tarnų'".

7Pirmajam broliui šitaip mirus, buvo atvestas antrasis pašaipiam kankinimui. Nuplėšę jo galvos odą su plaukais, klausė: "Ar verčiau valgysi kiaulienos, negu leisi savo kūną į dalis suplėšyti?" - 8"Niekad!" - jis atsakė jiems savo protėvių kalba. Taigi ir jis savo ruožtu patyrė tas pačias kančias, kaip ir pirmasis brolis. 9Paskutinį kartą atsikvėpdamas, jis tarė: "Nuožmusis niekše, tu atimi iš mūsų šį gyvenimą, bet pasaulio Karalius mus prikels naujam amžinam gyvenimui. Mes mirštame už jo įstatymus!"

10Po jo trečiasis buvo jų pašaipų auka. Kai jam buvo paliepta, jis iškišo liežuvį ir drąsiai ištiesė rankas. 11Jo žodžiai buvo kilnūs: "Iš Dangaus esu tai gavęs, dėl jo įstatymų jų nebranginu ir turiu viltį visa iš jo vėl gauti". 12Užtat net pats karalius ir jo tarnai stebėjosi drąsa jaunuolio, nieku laikančio kančią.

13Jam mirus, taip pat ir ketvirtasis buvo panašiai kankinamas ir žudomas. 14Būdamas arti mirties, jis tarė: "Aš pasirinkau mirti nuo žmonių rankos su viltimi, duota Dievo, kad jis mane sugrąžins į gyvenimą. Betgi tau prisikėlimo naujam gyvenimui nebus!"

15Nedelsiant buvo atvestas penktasis ir pradėta jį kankinti. 16Žiūrėdamas į karalių, jis tarė: "Kadangi turi valdžią mirtingiesiems, nors ir tu pats esi mirtingas, todėl darai, kaip tau patinka. Bet nemanyk, kad Dievas apleido mūsų tautą. 17Tik luktelk, ir tu pamatysi, kaip jo didinga galybė kankins tave ir tavo palikuonis!"

18Po jo buvo atvestas šeštasis. Būdamas arti mirties, jis tarė: "Savęs tuščiai neapgaudinėk! Mes turime pakelti šias kančias už savo kaltes, nes nusidėjome savo Dievui. Užtat ir ištiko mus stulbinantys įvykiai! 19Nemanyk tad, kad liksi nenubaustas, nes tu išdrįsai kovoti su Dievu!"

20Motina buvo ypač žavi ir verta garbingo atminimo. Tą pačią dieną ji matė savo septynis sūnus mirštančius vieną po kito ir drąsiai pakėlė jų mirtį, nes jos viltis buvo VIEŠPATYJE. 21Kiekvieną sūnų ji drąsino jų protėvių kalba. Kupina kilnaus ryžto, jungdama moters jautrumą su vyro drąsa, jiems kalbėjo: 22"Nežinau, kaip atėjote į gyvenimą mano įsčiose. Ne aš daviau jums gyvastį, ne aš suteikiau jums gyvybės alsavimą, ne aš daviau jūsų sąnariams išvaizdą. 23Kadangi pasaulio Kūrėjas suteikė kiekvienam išvaizdą ir nustatė visų daiktų pradžią, jis savo gailestingumu duos jums vėl gyvastį ir gyvybės alsavimą, nes jūs dabar užmirštate save dėl jo Įstatymo".

24Antiochas jautė, kad į jį žiūrima su panieka. Priekaištingas balsas pažadino jo priešiškumą. Jauniausiajam broliui dar tebesant gyvam, Antiochas kreipėsi į jį ne tik žodžiais, bet ir žadėjo su priesaikomis, kad padarysiąs jį turtingą ir laimingą, jeigu jis atsisakytų protėvių gyvenimo būdo, kad paskirsiąs jį savo Bičiuliu ir pavesiąs jam tvarkyti viešuosius reikalus. 25Jaunuoliui visiškai nekreipiant į jį dėmesio, karalius pasišaukė motiną ir ragino ją, kad patartų jaunuoliui gelbėtis. 26Karaliui ilgokai ją raginus, galop ji sutiko įtikinti savo sūnų. 27Pasilenkusi prie jo, išjuokdama karalių, gimtąja kalba ji taip kalbėjo: "Mano sūnau, pasigailėk manęs. Tave nešiojau devynis mėnesius savo įsčiose ir tave žindžiau trejus metus, tave auginau, auklėjau ir tavimi rūpinausi iki šios tavo gyvenimo akimirkos. 28Maldauju tave, vaikeli, kad pažvelgtum į dangų bei žemę ir pasvarstytum apie visa, kas ten yra. Tada suvoksi, kad Dievas nepadarė jų iš pirma buvusių daiktų. Tokiu pat būdu žmonija atėjo į gyvenimą. 29Nebijok tad šio budelio, bet būk vertas savo brolių ir sutik mirtį, kad, pasigailėjimo metui atėjus, tave su jais atgaučiau".

30Vos jai pabaigus kalbėti, jaunuolis tarė: "Ko jūs dar laukiate? Atsisakau paklusti karaliaus įsakymui. Aš klausau įsakymo to Įstatymo, kuris buvo duotas mūsų protėviams per Mozę. 31O tu, kuris sugalvojai tiek daug pikta hebrajams, tikrai neišvengsi Dievo rankos. 32Mes iš tikrųjų kenčiame už savo nuodėmes. 33Nors mūsų gyvasis VIEŠPATS pyksta ant mūsų trumpą valandėlę, kad mus nubaustų ir pamokytų, jis, atėjus laikui, vėl su savo tarnais susitaikys. 34Bet tu, niekše ir nedoriausias visų mirtingųjų, kuo gali puikautis, puoselėdamas tuščią viltį ir pakeldamas ranką prieš Dangaus vaikus? 35Tu dar neišsigelbėjai iš visagalio ir visaregio Dievo teismo! 36Mano broliai, pakėlę skausmą trumpą valandėlę, paveldėjo pagal Dievo Sandorą amžinąjį gyvenimą. Bet tu Dievo teismu gausi už savo įžūlumą teisingą bausmę. 37O aš, kaip ir mano broliai, atiduodu kūną ir gyvastį už mūsų protėvių įstatymus, maldaudamas Dievą, kad greitai pasigailėtų mūsų tautos ir kad tu per kančią ir rykštes išpažintumei, jog tik jis vienas yra Dievas. 38Per mane ir mano brolius tepriveda prie galo Visagalio pyktį, kuriuo yra teisingai ištikęs visą mūsų tautą".

39Karalius įsiuto ir su šiuo elgėsi žiauriau, negu su kitais, nes jautėsi jaunuolio paniekos įskaudintas. 40Taip ir jauniausias sūnus mirė nepraradęs dorumo, visiškai pasitikėdamas VIEŠPAČIU.

41Galop po savo sūnų mirė ir motina.

42Tebūna tad gana papasakota apie aukų valgymą ir nuožmiuosius kankinimus.

E. JUDO PERGALĖS IR ŠVENTYKLOS IŠVALYMAS

8Judas Makabėjas 1Tuo tarpu Judas, žinomas ir Makabėjo vardu, bei jo vyrai slapta ėjo per gyvenvietes, telkdami tautiečius. Jie patraukė į savo pusę vyrus, likusius ištikimus žydų tikėjimui, ir sutelkė jų apie aštuonis tūkstančius. 2Jie maldavo VIEŠPATĮ pažvelgti į visų engiamą savo tautą, užjausti bedievių išniekintą Šventyklą, 3pasigailėti miesto, kuris buvo naikinamas ir turėjo būti tuojau sulygintas su žeme, išgirsti jo besišaukiantį kraują, 4atsiminti nekaltų vaikų žudynes bei savo vardui tartus piktžodžiavimus ir apreikšti, kad jis nekenčia pikta.

5Makabėjui sutelkus savo kariuomenę, pagonys nepajėgė jam priešintis, nes VIEŠPATIES pyktis buvo virtęs gailestingumu. 6Be įspėjimo užpuldamas, Makabėjas padegdavo miestus ir gyvenvietes, užimdavo svarbias vietoves ir priversdavo bėgti stiprias priešų pajėgas. 7Tokius puolimus jis mėgo rengti ypač naktimis. Ilgainiui garsas apie jo narsumą plačiai pasklido.

Nikanoro ir Gorgijo žygis8 Pamatęs, kad tas vyras pamažu daro pažangą ir kad jo sėkmingi žygiai darosi vis dažnesni, Pilypas parašė Koile-Sirijos valdytojui Ptolemėjui, kad sustiprintų pajėgas karaliaus reikalams ginti. 9Ptolemėjas nedelsdamas paskyrė Patroklo sūnų Nikanorą, vieną karaliaus Pirmųjų bičiulių, ir išsiuntė jį vesti į žygį ne mažiau kaip dvidešimt tūkstančių pagonių iš įvairių tautų, įsakydamas sunaikinti visą Judėjos tautą. Nikanoro pavaduotoju Ptolemėjas paskyrė karvedį Gorgiją, vyrą, turintį didelę karybos patirtį. 10Nikanoras ketino nelaisvėn paimtus žydus parduoti į vergiją ir taip sudaryti karaliui dviejų tūkstančių talentų duoklę, kurią reikėjo mokėti romėnams. 11Jis tad tuojau pat davė žinią pajūrio miestams ir kvietė juos žydų vergų pirkti, žadėdamas duoti devyniasdešimt vergų už talentą. Mat jis nė sapnuoti nesapnavo, kad jį užklups Visagalio teismas.

12Žodis apie Nikanoro žygį pasiekė Judą. Kai jis pasakė savo vyrams apie kariuomenės atėjimą, 13bailieji ir nepasitikintys Dievo teisingumu traukėsi ir pabėgo. 14Bet kiti pardavę, kas jiems dar buvo likę, maldavo VIEŠPATĮ: "Išgelbėk mus, nes nedorasis Nikanoras net kariauti su mumis nepradėjęs jau pardavė į vergiją! 15Jeigu jau ne mūsų labui, tai dėl sandorų, sudarytų su protėviais, ir dėl tavo šiurpulingo ir garbingo vardo, kuriuo esame vadinami".

16Subūręs savo kareivius, šešis tūkstančius vyrų, Makabėjas juos ragino: "Neišsigąskite priešo, nebijokite neteisėtai mus puolančių pagonių antplūdžio, bet narsiai kovokite. 17Turėkite prieš akis pagonių neteisėtai padarytą smurtą šventajai Vietai, nuožmias nuniokoto miesto kančias ir, be to, protėvių gyvenimo būdo panaikinimą. 18Juk jie pasitiki ginklais ir drąsiais žygiais, - jis kalbėjo, - o mes pasitikime Visagaliu Dievu, kuris gali vienu mostelėjimu nugalėti ne tik tuos, kurie ateina mūsų pulti, bet, jeigu reikėtų, net visą pasaulį".

19Be to, jis papasakojo jiems apie įvykius, kai atėjo pagalba jų protėviams. Kaip Sancheribo dienomis, kai žuvo aštuoniasdešimt penki tūkstančiai, 20arba kaip Babilonijoje įvykusiame mūšyje su galatais, aštuoniems tūkstančiams žydų kovojant drauge su keturiais tūkstančiais makedoniečių, kai makedoniečiai jau buvo patekę į bėdą, tie aštuoni tūkstančiai žydų, atėjus pagalbai iš Dangaus, sunaikino šimtą dvidešimt tūkstančių galatų ir paėmė daug grobio.

21Tokiais pasakojimais juos drąsindamas, jis įkvėpė jiems ryžtą mirti už savo įstatymus ir tėvynę. Tada suskirstė savo kariuomenę į keturis dalinius. 22 Savo brolius Simoną, Juozapą ir Jonataną paskyrė dalinių vadais, kiekvienam pavesdamas po tūkstantį penkis šimtus vyrų. 23Be to, jis įsakė savo broliui Eleazarui skaityti garsiai šventąją Knygą ir davė slaptažodį "Dievo pagalba". Tada, pats vesdamas pirmąjį dalinį, pradėjo mūšį su Nikanoru.

24Turėdami Visagalį savo sąjungininku, jie nukovė daugiau negu devynis tūkstančius priešo kareivių, daug jų sužeidė ir, išvedę iš rikiuotės Nikanoro kariuomenę, privertė visus bėgti. 25Tų, kurie norėjo pirkti juos vergijon, pinigai pateko jiems į rankas. Tolokai vijęsi bėgančiuosius, jie buvo priversti grįžti, nes jau buvo vėlus laikas. 26Mat ta diena buvo šabo išvakarės. Užtat jie liovėsi juos vytis. 27Surankioję priešų ginklus ir paėmę iš jų grobį, jie šventė tą šabą, didžiai šlovindami VIEŠPATĮ ir dėkodami jam, išlaikiusiam juos gyvus iki tos dienos, kurią jis leido kristi ant jų pirmajai gailestingumo rasai. 28Po šabo jie išdalijo dalį grobio persekiojimo aukoms, našlėms ir našlaičiams, o likusį pasidalijo tarpusavyje ir davė savo vaikams. 29Tai padarę, jie susivienijo bendram prašymui, maldaudami gailestingąjį VIEŠPATĮ visiškai susitaikyti su savo tarnais.

Pergalė prieš Timotėją ir Bakchidą30Susirėmimuose su Timotėjo ir Bakchido pajėgomis jie nukovė daugiau negu dvidešimt tūkstančių ir paėmė kai kurias labai aukštas tvirtoves. Jie išdalijo milžinišką kiekį grobio persekiojimo aukoms, našlaičiams bei našlėms ir net seneliams, skirdami tokią pat dalį, kaip ir sau patiems. 31Ta pačia proga jie rūpestingai surinko priešų ginklus ir pasidėjo juos svarbiose vietose. Likusį grobį nugabeno į Jeruzalę. 32Jie nukovė Timotėjo pajėgų vadą, labai nedorą žmogų, padariusį daug žalos žydams. 33Švęsdami savo pergalę protėvių mieste, jie sudegino mažajame name ieškojusius prieglobsčio Kalisteną ir vyrus, padegusius šventuosius vartus. Taip šie gavo teisingą atlygį už savo nedorumą.

Nikanoro pažeminimas34Trissyk prakeiktas Nikanoras, kuris atsivedė tūkstančius pirklių, kad pirktų žydus į vergiją, 35VIEŠPAČIUI padedant buvo pažemintas vyrų, kuriuos jis laikė nieku. Nusivilkęs savo puošnius drabužius, jis bėgo vienas per kraštą kaip pabėgęs vergas, kol pasiekė Antiochiją. Jam nuostabiai pasisekė sunaikinti savo kariuomenę! 36Taigi žmogus, kuris žadėjo parūpinti duoklę romėnams paimdamas į nelaisvę Jeruzalės žmones, sakė, kad žydai turėjo Gynėją ir kad žydai buvo nenugalimi dėl to, jog laikėsi jiems duotų savo Gynėjo įsakymų.

9Antiocho bausmė ir mirtis 1 Atsitiko, kad maždaug tuo metu Antiochas buvo pasitraukęs, kilus sąmyšiui, iš Persijos valdų. 2Jis buvo įžygiavęs į miestą, vadinamą Persepoliu, norėdamas apiplėšti šventyklas ir užimti miestą. Bet miesto gyventojams suskubus imtis ginklų, Antiochas ir jo kariuomenė buvo nugalėti. Taigi Antiochas buvo gyventojų priverstas bėgti ir pasitraukti su gėda. 3Atvykęs į Ekbataną, jis sužinojo, kas buvo įvykę su Nikanoro ir Timotėjo pajėgomis. 4Įniršęs jis užsimojo priversti žydus kentėti už gėdą, kurią buvo jam padarę žmonės, privertę jį bėgti. Jis tad įsakė savo kovos vežimo vežėjui važiuoti nesustojant, kol bus kelio galas. Tačiau su juo drauge keliavo Dangaus teismas! Mat, būdamas įžūlus, jis ištarė: "Kai į Jeruzalę nuvyksiu, ją paversiu žydų kapinėmis".

5Visaregis VIEŠPATS, Izraelio Dievas, ištiko jį nepagydomu ir nematomu smūgiu. Vos jam ištarus šiuos žodžius, jį surėmė nepagydomi vidurių skausmai ir aštrus vidinis mėšlungis, - 6ir labai teisingai, nes jis visokiausiais žiauriais būdais buvo draskęs kitų vidurius. 7Tačiau jis nesiliovė būti įžūlus, dabar jis buvo dar labiau pasipūtęs. Alsuodamas ugnimi iš pykčio žydams, jis liepė dar greičiau važiuoti. Atsitiko, kad tą akimirką, greitai riedančiam vežimui netikėtai pasvirus, jis iš jo iškrito. Nuo didelio sutrenkimo visi jo kūno sąnariai išėjo iš savo vietos. 8Taip žmogus, kuris anksčiau pilnas nežmoniško įžūlumo manė galėsiąs įsakinėti jūros bangoms ir vaizdavosi galėsiąs pasverti kalnų viršūnes svarstyklėmis, gulėjo paslikas ir turėjo būti nešamas neštuvais, visiems aiškiai parodydamas Dievo galybę. 9Iš tikrųjų šio nedoro žmogaus kūne knibždėjo kirmėlės, ir dar gyvas kentėdamas baisius skausmus, jis taip supuvo, kad visa kariuomenė šlykštėjosi to tvaiko, kurį kėlė puvimas. 10Prieš trumpą valandėlę tas žmogus tarėsi galįs paliesti dangaus skliauto žvaigždes, o dabar dėl nepakeliamo tvaiko niekas nepajėgė jo nešti.

11Galop palūžusia dvasia jis pradėjo atsisakyti savo didžio įžūlumo ir ateiti į protą, nes visą laiką buvo skausmų kankinamas. 12Nebegalėdamas daugiau pakelti savo paties tvaiko, jis ištarė šiuos žodžius: "Dievui paklusti yra teisinga. Mirtingieji neturi manyti, kad jie yra lygūs su Dievu".

13Tada šis niekšingas žmogus padarė įžadą VIEŠPAČIUI, bet nebesulaukė jo pasigailėjimo. Antiochas tarė: 14"Aš paskelbsiu Jeruzalę laisvu miestu". Tą patį miestą, į kurį jis skubinosi, norėdamas jį sulyginti su žeme ir paversti kapinėmis! 15"Aš sulyginsiu žydus su Atėnų piliečiais". Tuos pačius žydus, iš kurių jis buvo sumanęs atimti teisę pasilaidoti; jis norėjo išmesti jų kūnus drauge su jų mažylių kūnais paukščiams ir žvėrims suryti! 16"Aš išpuošiu šventuosius Namus rinktinėmis įžado dovanomis, daugeriopai atsilyginsiu už šventuosius reikmenis ir parūpinsiu iš savo pajamų aukoms reikalingas lėšas". Tą pačią Šventyklą, kurią anksčiau buvo apiplėšęs! 17"Be to, aš tapsiu žydu ir apkeliausiu visą žmonių gyvenamą pasaulį, skelbdamas Dievo galybę".

18Tačiau visa tai jo kančios nepalengvino. Iš tikrųjų jį buvo ištikęs teisus Dievo teismas. Todėl jis, netekęs vilties, parašė žydams žemiau perrašytą laišką, kupiną maldavimo dvasios. Laiško turinys buvo toks:

19 "Žydams, gerbiamiems piliečiams, jų karalius ir karvedys Antiochas siunčia širdingą pasveikinimą ir geriausius linkėjimus jų sveikatai ir gerovei.

20Jeigu jūs ir jūsų vaikai esate sveiki ir jums einasi, kaip jūs norite, esu patenkintas. Pasitikėdamas dangumi, 21aš mielai atsimenu jūsų pagarbą ir gerą valią. Grįždamas iš Persijos valdų, aš susirgau nemalonia liga ir laikau reikalinga pasirūpinti bendra visų gerove. 22Dėl savo būklės aš nenusimenu, nes turiu daug vilties išgyti iš savo ligos, 23bet pastebėjau, kad mano tėvas tomis progomis, kai darydavo žygį į aukštutines valdas, paskirdavo savo įpėdinį, 24nes kitaip, jeigu įvyktų kas netikėta ar ateitų bloga žinia, visos karalystės žmonėms būtų rūpesčio, nes nežinotų, kam buvo patikėta jo valdžia. 25Be to, aš turiu omenyje, kad kaimynystės valdovai, ypač prie mūsų karalystės ribų, laukia progos ir nori matyti, kas įvyks. Todėl aš paskyriau karaliumi savo sūnų Antiochą, kuriam anksčiau ne sykį esu valdžią patikėjęs ir kurį daugumui jūsų esu gyręs, kai skubėdavau į aukštutines valdas. Aš jam parašiau, kas čia yra parašyta. 26Todėl aš raginu ir maldauju, kad atsimintumėte bendrą bei asmenišką naudą, kurią esate patyrę, ir kiekvienas jūsų palaikytumėte dabartinę gerą valią. 27Nes aš esu tikras, kad jis seks mano pėdomis ir elgsis su jumis saikingai ir maloniai".

28Taip tas žmogžudys ir piktžodžiautojas po baisių kančių, kokiomis jis buvo kankinęs kitus, pabaigė savo gyvenimą skaudžia mirtimi svetimo krašto kalnuose. 29Jo įbrolis Pilypas pargabeno jo kūną namo, bet, bijodamas Antiocho sūnaus, pasitraukė į Egiptą pas Ptolemėją Filometorą.

10Šventyklos ir miesto apvalymas 1Makabėjas ir jo vyrai, VIEŠPATIES vadovaujami, atkovojo Šventyklą ir miestą. 2Jie sugriovė prekyvietėje svetimšalių pastatytus aukurus ir sunaikino stabų aptvarus. 3Išvalę Šventyklą, jie padarė naują aukurą aukoms. Paskui, įžiebę titnagu ugnį, jie atnašavo aukas pirmą kartą po dvejų metų, degino smilkalus, uždegė lempas ir išdėliojo Artumo duoną. 4Visa tai padarę, jie puolė kniūbsčia, maldaudami VIEŠPATĮ, kad niekad daugiau nepatektų į tokias nelaimes. Verčiau, jei jie kada nors ir nusidėtų, būtų paties VIEŠPATIES gerumu pamokomi, bet nebūtų atiduodami į piktžodžiaujančių ir žiaurių pagonių rankas. 5Atsitiko, kad tą pačią dieną, kurią šventovė buvo svetimtaučių išniekinta, įvyko ir jos apvalymas, būtent dvidešimt penktąją devintojo mėnesio, tai yra Kislevo, dieną. 6Tarsi Palapinių iškilmę, jie su džiaugsmu šventė ją aštuonias dienas, atsimindami, kad neseniai, Palapinių iškilmės metu, jie klajojo po kalnus ir olas tarsi laukiniai žvėrys. 7Todėl, laikydami rankose vijokliais apipintas lazdeles, žalias šakas bei palmes, jie giedojo šlovės giesmes Tam, Kuris išvalė savo šventąją Vietą. 8Visuotiniu balsavimu buvo nustatyta, kad visa žydų tauta švęstų kasmet tas dienas.

F. VĖL SIAUČIA PERSEKIOJIMAS

Ptolemėjo mirtis9Toks buvo Antiocho, vadinamo Epifanu, galas. 10O dabar papasakosime, kas įvyko valdant Antiochui Eupatorui, ano nedoro karaliaus sūnui, ir duosime trumpą suvestinę didžiųjų nelaimių, kurias atnešė karai. 11Mat tas žmogus, tapęs karalystės valdovu, paskyrė kažkokį Lysiją Koile-Sirijos bei Finikijos valdžios galva ir karvedžiu. 12Ptolemėjas, vadinamas Makronu, buvo pirmasis valdovas, stengęsis teisingai valdyti žydus ir daręs ką galėjo, bandydamas išlaikyti su jais taiką ir norėdamas atlyginti už jiems padarytas skriaudas. 13Bet už tai jis buvo Karaliaus bičiulių apskųstas Eupatorui. Iš tikrųjų jis pats dažnai iš visų pusių girdėjo save vadinant išdaviku už tai, kad buvo palikęs jam Filometoro patikėtą Kiprą ir kad buvo perėjęs į Antiocho Epifano pusę. Nepajėgdamas garbingai atlikti savo pareigų, jis išgėrė nuodų ir užbaigė savo gyvenimą.

Pergalė prieš idumiečius14 Gorgijas, tapęs srities valdytoju, samdė svetimtaučių dalinius ir naudojo juos nuolatiniam karui su žydais. 15Tuo pačiu metu idumiečiai, turėdami savo rankose stiprias tvirtoves, irgi nedavė žydams ramybės. Jie priimdavo bėglius iš Jeruzalės, kurstydami tęsti karą. 16Makabėjas ir jo vyrai pasimeldę, maldaudami Dievą būti jų sąjungininku, leidosi į skubų žygį prieš idumiečių tvirtoves. 17Narsiai jas puldami, jie paėmė tas vietas ir, nuviję gynusius sienas, žudė visus, pakliuvusius į jų rankas, užmušdami ne mažiau kaip dvidešimt tūkstančių.

18Tačiau bent devyni tūkstančiai rado prieglaudą dviejuose ypač stipriuose bokštuose su viskuo, kas reikalinga priešintis apgulai. 19Makabėjas, palikęs Simoną ir Juozapą, dar ir Zachėją su jo daliniu, - pakankamą skaičių apgulai palaikyti, - pats leidosi į vietas, kur buvo skubiau reikalingas. 20Tačiau kai kurie vyrai iš Simono dalinio, mėgę pinigus, buvo papirkti keleto bokštuose buvusių vyrų ir, gavę septyniasdešimt drachmų, leido kai kuriems jų praslysti. 21Kai žinia apie tai pasiekė Makabėją, jis sušaukė visus dalinių vadus ir apkaltino tuos vyrus, kad jie pardavė savo brolius, paleisdami priešus už pinigus su jais kovoti. 22Nubaudęs išdavikais tapusius vyrus mirtimi, nedelsdamas paėmė abu bokštus. 23Jam sekantis visur su ginklu rankoje, jis sunaikino daugiau negu dvidešimt tūkstančių vyrų dviejuose bokštuose.

Judas nugali Timotėją ir užima Gezerį24Timotėjas, kuris jau anksčiau buvo žydų nugalėtas, pasitelkdamas nemažą skaičių raitininkų iš Azijos, surinko didžiulę samdinių kariuomenę. Jis atžygiavo, norėdamas ginklu užimti Judėją vienu mūšiu. 25Jam artėjant, Makabėjas ir jo vyrai apsibarstė galvą pelenais ir apsijuosė ašutine, maldaudami Dievą. 26Parpuolę kniūbsčia ant laiptų prie aukuro, jie maldavo, kad būtų ir jiems gailestingas, ir priešas jų priešams, ir nedraugas jų nedraugams, kaip pareiškia Įstatymas. 27Atsikėlę po maldos, jie apsiginklavo ir nužygiavo tolokai nuo miesto. Atžygiavę netoli priešo, jie apsistojo. 28Vos aušrai švintant, abi kariuomenės pradėjo mūšį. Viena, turinti sėkmės ir pergalės pažadu ne tik savo narsumą, bet ir pasitikėjimą VIEŠPAČIU, o kita, imanti savo vadu kovos įniršį.

29Mūšiui įsišėlus, priešui pasirodė iš dangaus penki didingi raiteliai ant žirgų su auksinėmis kamanomis, išsirikiavę žydų priešakyje. 30Du iš jų, apsupę Makabėją iš šonų, dengė jį savo šarvais ir ginklais, saugodami nuo sužeidimo. Jie paleido tokį strėlių ir žaibų lietų į priešus, kad šie, visiškai sumišę ir apakinti, dūmė į visas puses. 31Dvidešimt tūkstančių penki šimtai pėstininkų ir šeši šimtai raitininkų buvo užmušti.

32Pats Timotėjas pabėgo į tvirtovę, vadinamą Gazara, turinčią labai stiprią įgulą, kurios vadas buvo Chaereas. 33Keturias dienas Makabėjas ir jo vyrai gerai nusiteikę laikė apgulę tvirtovę. 34Gynėjai viduje, pasitikėdami vietos saugumu, nesiliovė baisiai piktžodžiauti ir nepadoriais žodžiais spjaudyti. 35Bet penktajai dienai auštant, dvidešimt jaunų vyrų iš Makabėjo kariuomenės, įsiutę dėl piktžodžiavimo, narsiai užkopė siena ir su laukinių žvėrių įniršiu guldė kiekvieną, drįsusį pastoti jiems kelią. 36Taip gynėjus sugluminus ir jų dėmesį patraukus, kiti panašiai užkopė ir, aplenkę gynėjus, padegė bokštus. Jų laužuose piktžodžiautojai sudegė gyvi. Tuo tarpu pirmieji, pralaužę vartus, įleido visą likusią kariuomenę. Miestas buvo paimtas. 37Jie užmušė Timotėją, rastą pasislėpusį vandens talpykloje, jo brolį Chaereą ir Apolofaną. 38Atlikę šiuos žygdarbius, jie dėkingumo ir šlovės giesmėmis garbino VIEŠPATĮ, rodantį Izraeliui didelį gerumą ir suteikiantį jiems pergalę.

11Pergalė prieš Lysiją 1 Tuojau po to karaliaus auklėtojas ir giminaitis Lysijas, karalystės valdžios galva, tais įvykiais būdamas labai nepatenkintas, 2sutelkė apie aštuoniasdešimt tūkstančių pėstininkų bei visą savo raitiją ir leidosi į žygį prieš žydus. Jo užmojis buvo padaryti Jeruzalę graikų nausėdija, 3apdėti mokesčiais Šventyklą, kaip jis darė su kitų tautų šventomis vietomis, ir kasmet pardavinėti vyriausiąją kunigystę. 4Su Dievo galybe jis visiškai nesiskaitė, išdidžiai pasitikėdamas savo dešimtimis tūkstančių pėstininkų, tūkstančiais raitijos ir aštuoniasdešimčia dramblių. 5Taip jis įžygiavo į Judėją. Pasiekęs Bet-Zūrą, įtvirtintą vietą, esančią per penketą schoinų nuo Jeruzalės, jis pradėjo jį stipriai pulti. 6Kai Makabėją ir jo vyrus pasiekė žinia, kad Lysijas apgulė tvirtoves, jie ir visi gyventojai meldėsi su dejone ir ašaromis VIEŠPAČIUI, maldaudami, kad siųstų gerąjį angelą Izraelio gelbėti. 7Makabėjas buvo pats pirmasis, griebęsis ginklo. Jis ragino taip pat kitus statyti su juo savo gyvybę į pavojų ir eiti į pagalbą savo broliams. Vyrai tad ir išskubėjo, visi kaip vienas. 8Ūmai, dar jiems tebesant netoli Jeruzalės, jų priekyje pasirodė raitelis, apsirengęs baltais drabužiais ir mosikuodamas auksiniais ginklais. 9Tada jie drauge vienu balsu pagarbino gailestingąjį Dievą ir jų drąsa taip pakilo, kad jie buvo pasirengę smeigti savo ginklais ne tik mirtinguosius, bet ir plėšriausius žvėris bei geležines sienas. 10Jie žygiavo pirmyn kovos gretomis, turėdami savo dangiškąjį sąjungininką, nes VIEŠPATS buvo jiems gailestingas. 11Tarsi liūtai jie metėsi ant priešo, paguldydami vienuolika tūkstančių pėstininkų ir tūkstantį šešis šimtus raitelių, o kitus priversdami bėgti. 12Dauguma pabėgusiųjų buvo be ginklų ir sužeisti. Pats Lysijas turėjo gelbėtis negarbingai pabėgdamas.

13Bet Lysijas nebuvo kvailas žmogus. Apsvarstęs jį ištikusį pralaimėjimą, jis suprato, kad hebrajai buvo nenugalimi, nes galingasis Dievas kovojo jų pusėje. Užtat jis nusiuntė pasiuntinius, 14kad juos įtikintų spręsti reikalus teisingomis sąlygomis, pažadėdamas paveikti ir karalių, kad jis taptų jų draugu. 15Makabėjas, trokšdamas visų gerovės, sutiko su viskuo, ką Lysijas pasiūlė. Karalius savo ruožtu patenkino visus žydų prašymus, kuriuos Makabėjas įteikė Lysijui raštu.

Laiškai16Lysijo laiško žydams turinys buvo toks:

"Lysijas žydų tautai.
Džiugus pasveikinimas!
17Jonas ir Absalomas, jūsų pasiuntiniai, perdavė jūsų pasirašytą pranešimą ir teiravosi apie jame minimus reikalus. 18Aš pranešiau karaliui, kas tik buvo reikalinga jam pranešti, ir jis patenkino visus priimtinus prašymus. 19Jeigu jūs parodysite gerą valią karalystei, aš stengsiuosi rūpintis jūsų gerove ateityje. 20Minėtuosius reikalus bei jų smulkmenas aptarti su jumis pavedžiau savo atstovams ir jūsų pasiuntiniams. 21Likite sveiki! Šimtas keturiasdešimt aštuntieji metai, Dioskorinto mėnesio dvidešimt ketvirtoji".

22Karaliaus laiške buvo parašyta:

"Karalius Antiochas savo broliui Lysijui.
Džiugus pasveikinimas!

23Nūnai, mūsų tėvui užėmus savo vietą tarp dievų, mes norime, kad karalystės pavaldiniai nebūtų trukdomi tvarkyti savo reikalus. 24Mes suprantame, kad žydai nepritaria mūsų tėvui dėl graikų papročių, bet teikia pirmenybę savo gyvenimo būdui ir prašo, kad būtų leista jiems laikytis savo papročių. 25Kadangi norime, kad ši tauta, kaip ir kitos, nekeltų neramumų, todėl mes nutarėme, kad jų Šventykla būtų jiems sugrąžinta ir kad jie gyventų laikydamiesi savo protėvių papročių. 26Tebūna tad tavo rūpestis perduoti jiems žinią ir pareikšti jiems draugystės pažadus, kad jie, žinodami mūsų nusistatymą, būtų geros nuotaikos ir, būdami patenkinti, atsidėtų savo gyvenimui".

27Karaliaus laiškas žydų tautai buvo toks:

"Karalius Antiochas žydų Seniūnų tarybai ir visiems žydams.
Džiugus pasveikinimas!
28Mes tikime, kad jūs esate sveiki. To mes linkime. Ir mes esame sveiki.
29Menelajas man pranešė, kad norite grįžti namo ir rūpintis savo reikalais. 30Todėl visi tie, kurie sugrįš namo prieš Ksantiko mėnesio trisdešimtąją dieną, gali būti tikri, kad jiems nėra ko bijoti. 31Žydai gali valgyti savo maistą ir gyventi pagal savo įstatymus, kaip anksčiau. Nė vienas jų nebus kaip nors varginamas už kaltes, padarytas per nežinojimą. 32Aš parašiau Menelajui, kad jus padrąsintų. 33Likite sveiki! Šimtas keturiasdešimt aštuntieji metai, Ksantiko mėnesio penkioliktoji".

34Ir romėnai atsiuntė jiems laišką, kuris taip skamba:

"Kvintas Memijus ir Titas Manijus, romėnų pasiuntiniai, žydų tautai. Džiugus pasveikinimas!

35Su Lysijo, karaliaus giminaičio, jums suteiktomis lengvatomis ir mes sutinkame. 36Bet dėl dalykų, kurie jo nuosprendžiu turi būti perduoti karaliui, kai tik juos apsvarstysite, skubiai atsiųskite pasiuntinį, kad mes galėtume pateikti jums naudingus pasiūlymus, nes mes esame pakeliui į Antiochiją. 37Skubėkite tad atsiųsti pasiuntinius, kad praneštų apie jūsų nusistatymą. 38 Likite sveiki! Šimtas keturiasdešimt aštuntieji metai, Ksantiko mėnesio penkioliktoji".

12Vėl siaučia persekiojimas 1Padarius šiuos susitarimus, Lysijas sugrįžo pas karalių, o žydai atsidėjo ūkininkauti. 2Bet kai kurie vietiniai valdytojai, Timotėjas ir Genajaus sūnus Apolonijus, taip pat ir Hieronimas bei Demofonas, o be šių kipriečių, dar ir vadas Nikanoras, - nenorėjo leisti jiems ramiai ir taikiai gyventi. 3Jopės gyventojai padarė ypač nedorą nusikaltimą. Jie pasikvietė tarp jų gyvenančius žydus - vyrus, moteris ir vaikus - sėsti į prirengtus laivus, lyg neturėdami jokių piktų kėslų. 4Netgi kvietimas buvo duotas bendru miesto nutarimu. Žydai kvietimą priėmė, nes jie norėjo gyventi taikiai ir nieko neįtarė. Jopės gyventojai, nugabenę juos į atvirą jūrą, bent du šimtus paskandino.

Judo Makabėjo veikla5Kai Judas gavo žinią apie žiaurų savo tautiečių likimą, jis pasišaukė savo vyrus 6ir kreipėsi malda į Dievą, teisų teisėją. Tada leidosi į žygį prieš savo tautiečių žudikus. Puldamas nakčia, jis padegė uostą, sudegino laivus ir išžudė visus į juos subėgusius, ieškančius prieglaudos. 7Paskui, kadangi miesto vartai buvo uždaryti, Judas pasitraukė, ketindamas vėl atžygiuoti ir sunaikinti visus Jopės žmones. 8Bet sužinojęs, kad ir Jamnijos gyventojai nori tokiu pat būdu sunaikinti tarp jų gyvenančius žydus, 9Judas užpuolė jamniečius nakčia, padegė jų uostą ir laivus. Liepsnų pašvaistė buvo matoma Jeruzalėje, už dviejų šimtų keturiasdešimties stadijų.

Žygis į Gileadą10Jiems žygyje prieš Timotėją paėjus iš ten maždaug devynias stadijas, juos užpuolė bent penki tūkstančiai arabų su penketu šimtų raitininkų. 11Po nuožmaus mūšio Judas ir jo vyrai, Dievo padedami, juos nugalėjo. Nugalėti klajokliai maldavo Judą daryti su jais taiką, pažadėdami duoti galvijų ir padėti jam bei jo vyrams ir kitais būdais. 12Judas, numatydamas, kad jie iš tikrųjų gali būti daug kuo naudingi, sutiko sudaryti su jais taiką. Gavę jo pažadus, klajokliai sugrįžo į savo palapines.

13... Jis užpuolė ir miestą, stipriai įtvirtintą pylimais bei sienomis, kuriame gyveno visokiausi pagonys. Jo vardas buvo Kaspinas. 14Miesto žmonės, pasitikėdami jo sienų stiprumu ir savo atsargų sandėliais, elgėsi su Judu bei jo vyrais labai įžūliai, užgauliodami ir net piktžodžiaudami bei rėkaudami šlykščius žodžius. 15Bet Judas ir jo vyrai, šaukdamiesi didžiojo pasaulio Šeimininko, sugriovusio Jozuės dienomis Jerichą be mūrdaužių ir karo pabūklų, metėsi kopti ant sienų su įniršiu. 16Paėmę miestą Dievo valia, jie padarė tokias neapsakomas skerdynes, kad gretimas dviejų stadijų platumo tvenkinys atrodė lyg kraujo pripildytas.

Karnajimų mūšis17Iš ten, norėdami pasiekti Charaksą ir žydus, kurie buvo vadinami "Tubijanais", jie nužygiavo septynis šimtus penkiasdešimt stadijų. 18Atžygiavę jie srities vado Timotėjo ten neberado, nes jis, nepasisekus savo tikslo pasiekti, buvo jau iš ten pasitraukęs. Nepaisant to, jis buvo palikęs vienoje vietoje labai stiprią įgulą. 19Dositėjas ir Sosipateris, du Makabėjo vyresnieji vadai, leidosi į žygį ir sunaikino daugiau negu dešimt tūkstančių vyrų, Timotėjo paliktų tvirtovėje. 20O Makabėjas, padalijęs savo kariuomenę į pulkus ir paskyręs jiems vadus, išskubėjo vytis Timotėjo, kuris turėjo su savimi šimtą dvidešimt tūkstančių pėstininkų ir du tūkstančius penkis šimtus raitininkų. 21Timotėjas, sužinojęs, kad Judas jį vejasi, nusiuntė moteris, vaikus ir mantą į vietą, vadinamą Karnajimais. Tą vietą paimti buvo sunku, nes dėl prieigų siaurumo ji buvo vargiai prieinama. 22Vis dėlto, pirmajam Judo pulkui pasirodžius, baimė ir klaikas ištiko priešą, nes aiškiai pajuto, kad į mūšį eina tas, kuris visa mato. Į visas puses blaškydamiesi, jie taip skubėjo bėgti, kad daugeliu atvejų vieni kitus žeidė ir buvo savųjų kalavijais nudurti. 23Judas juos vijosi iš visų jėgų ir, guldydamas nusidėjėlius kalaviju, sunaikino apie trisdešimt tūkstančių.

24Pats Timotėjas pateko į Dositėjo bei Sosipaterio ir jų vyrų rankas. Dideliu suktumu jis prašėsi, kad jį gyvą paleistų, nes jis turėjo nelaisvėje daugelio jų tėvus ir kai kurių brolius, kurių gyvasties nebūtų pasigailėta. 25Kai galop žodžių srautu juos įtikino, kad jis savo pažado laikysis ir atiduos belaisvius sveikus, tada norėdami išgelbėti savuosius, jį paleido.

26Tada Judas, pasiekęs Karnajimus ir Atargaties šventyklą, išžudė dvidešimt penkis tūkstančius žmonių.

Kitos pergalės27Juos nugalėjęs ir sunaikinęs, jis vedė savo kariuomenę ir prieš Efroną, įtvirtintą miestą, kuriame buvo Lysijo buveinė ir gyveno visokių tautų žmonės. Jauni stipruoliai užėmė savo vietas gretose sienų ginti. Jie kovojo narsiai. Mieste buvo dideli sandėliai su svaidymo pabūklais ir sviediniais. 28Bet žydai šaukėsi Visagalio, kuris savo galybe triuškina priešų jėgas, ir, paėmę miestą į savo rankas, paguldė apie dvidešimt penkis tūkstančius jo gyventojų.

29Pakilę iš ten, jie nuskubėjo į Skitopolį, esantį šešių šimtų stadijų atstu nuo Jeruzalės. 30Bet ten gyvenantys žydai paliudijo jiems parodytą Skitopolio gyventojų gerą valią ir jų draugišką elgesį su jais net nelaimės metu. 31Todėl Judas ir jo vyrai padėkojo Skitopolio gyventojams, ragindami ir ateityje juos būti palankius jų tautai.

Pagaliau prieš pat Savaičių iškilmę jie parvyko į Jeruzalę.

Žygis prieš Gorgiją32Po iškilmių, vadinamų Sekminėmis, jie skubiai leidosi į žygį prieš Idumėjos valdytoją Gorgiją, 33atžygiavusį prieš juos su trim tūkstančiais pėstininkų ir keturiais šimtas raitininkų. 34Prasidėjus mūšiui, žuvo keletas žydų. 35Tačiau Dositėjas, vienas iš Bakenoro vyrų, būdamas raitas ir stiprus vyras, pagavo Gorgiją ir, sugriebęs už skraistės, vilko jį prievarta, norėdamas paimti tą prakeiktą vyrą gyvą, bet vienas iš Trakijos raitininkų jį užpuolė ir nukirto jam ranką prie peties. Gorgijas tad išsigelbėjo ir pabėgo į Marisą.

36Esdriui ir jo vyrams ilgai kovojus ir pavargus, Judas šaukėsi VIEŠPATIES, kad būtų mūšyje sąjungininkas ir vadas. 37Protėvių kalba kartodamas kovos šūkį ir giesmes, jis puolė Gorgijo vyrus ir, netikėtai juos užklupęs, privertė bėgti.

Auka už žuvusiuosius38Tada Judas, subūręs savo pajėgas, nužygiavo į Adulamo miestą. Kadangi turėjo tuojau pasibaigti savaitė, jie apsivalė pagal paprotį ir ten atšventė šabą. 39Kitą dieną, kadangi tai buvo reikalinga, Judas ir jo vyrai nuėjo paimti žuvusiųjų kūnų ir parnešti jų palaidoti su jų giminėmis protėvių kapuose. 40Po kiekvieno žuvusiojo tunika buvo rasta šventieji Jamnijos stabų atminai, kuriuos žydams Įstatymas draudžia nešioti. Visiems buvo aišku, kad tai buvo priežastis, dėl kurios tie vyrai žuvo. 41Visi tad šlovino kelius VIEŠPATIES, teisiojo teisėjo, kuris atidengia paslėptus dalykus, 42 ir atsidėjo maldai, prašydami, kad žuvusiųjų padarytoji nuodėmė būtų visiškai atleista. Paskui kilnusis Judas ragino žmones vengti nuodėmės, nes jie savo akimis matė, kas už nuodėmę buvo ištikę žuvusiuosius. 43Be to, jis, surinkęs iš savo kareivių du tūkstančius sidabrinių drachmų, nusiuntė į Jeruzalę, kad būtų parūpinta atnaša už nuodėmę. Tai darydamas, jis elgėsi gerai bei kilniai ir turėjo mintyje mirusiųjų prisikėlimą. 44 Iš tikrųjų, jeigu jis nebūtų laukęs, kad žuvusieji prisikels, būtų buvę nenaudinga ir kvaila melstis už mirusiuosius. 45Be to, jis suvokė, kad nepaprastai garbingas atlygis laukia tų, kurie užmiega dievotai - tai šventa ir dievota mintis. 46Todėl jis ir darė auką už mirusiuosius, kad jie būtų išvaduoti iš šios nuodėmės.

13Sirai įsiveržia į Judėją 1Šimtas keturiasdešimt devintaisiais metais Judą ir jo vyrus pasiekė žinia, kad Antiochas Eupatoras yra įsiveržęs į Judėją su didele kariuomene, 2su juo ir jo globėjas, valdžios galva, Lysijas. Jie vedė graikų kariuomenę, kurią sudarė šimtas dešimt tūkstančių pėstininkų, penki tūkstančiai trys šimtai raitijos, dvidešimt du drambliai ir trys šimtai pjautuvais ginkluotų karo vežimų.

Menelajo mirtis3Menelajas irgi prisidėjo. Slėpdamas savo užmačias, jis akstino Antiochą ne dėl savo krašto gerovės, bet vildamasis, kad bus sugrąžintas į savo tarnybą. 4Bet Karalių karalius sukėlė Antiocho pyktį ant to niekšo. Kai Lysijas pranešė karaliui, kad tas žmogus buvo visų bėdų priežastis, Antiochas įsakė, kad Menelajas būtų nuvestas į Beroeją ir nubaustas mirtimi pagal tenykštį įprastą būdą. 5Mat toje vietoje yra penkiasdešimties uolekčių aukščio bokštas, pilnas pelenų, su apskritu apvadu, iš visų pusių nuožulniu į pelenus. 6Nuo ten būdavo nustumiami į mirtį visi nusikaltę šventvagyste ar pagarsėję kitais nusikaltimais. 7Tokiu būdu tad buvo lemta mirti Įstatymui nusižengusiam Menelajui; jis nebuvo net palaidotas. 8Tai buvo labai teisinga. Kadangi Menelajas buvo nusikaltęs aukurui, kurio ugnis ir pelenai buvo šventi, pelenuose jis rado mirtį.

Susirėmimas prie Modeino9Karalius žygiavo į priekį su žiauriu įžūlumu, norėdamas ištikti žydus baisesniais smūgiais, negu jie buvo ištikti jo tėvo dienomis. 10Tai girdėdamas, Judas įsakė žmonėms dieną ir naktį šauktis VIEŠPATIES, kad dabar labiau negu bet kada padėtų, nes jiems grėsė pavojus netekti Įstatymo, savo tėvynės ir šventųjų Namų; 11ir kad neleistų ką tik atgimusiai tautai patekti piktžodžiaujantiems pagonims į rankas. 12Visi prisidėjo prie tų maldavimų. Tris dienas ir verkdami, ir pasninkaudami, ir puldami kniūbsčia, jie be perstojo maldavo gailestingąjį VIEŠPATĮ. Tada Judas ragino juos neprarasti drąsos ir įsakė jiems būti pasirengusiems. 13Pasitaręs su seniūnais uždaroje sueigoje, jis nutarė nelaukti, kol karaliaus kariuomenė užpuls Judėją ir paims miestą, bet leistis į žygį ir Dievui padedant išspręsti reikalą. 14Taigi, patikėjęs sprendimą pasaulio Kūrėjui ir paskatinęs savo pajėgas kovoti narsiai iki mirties už įstatymus, Šventyklą, tėvynę bei gyvenimo būdą, jis pasistatė stovyklą prie Modeino. 15Davęs savo pajėgoms slaptažodį "Dievo pergalė", Judas su rinktiniu jaunų narsuolių būriu nakčia užpuolė karaliaus palapinę. Stovykloje buvo nukauta du tūkstančiai vyrų; jis nudūrė pagrindinį dramblį ir jo raitelį. 16Galop, pripildę stovyklą klaiko ir sąmyšio, jie nugalėję pasitraukė. 17Jau aušo diena, kai šitai buvo pasiekta VIEŠPAČIUI padedant ir globojant.

Sutartis su Antiochu V18Karalius, paragavęs žydų didvyriško narsumo, mėgino pulti jų žemę gudrybėmis. 19Jis nužygiavo pulti Bet-Zūro, stiprios žydų tvirtovės, bet buvo pakartotinai atmuštas, nugalėtas, pažemintas. 20Judas nesiliovė tiekti gynėjams, kas buvo reikalinga, 21bet Rodokas, vyras iš žydų gretų, išdavė priešui karines paslaptis. Jis buvo susektas, suimtas ir įmestas į kalėjimą. 22Karalius mėgino antrąkart vesti derybas su Bet-Zūro gyventojais, davė jiems pažadus, gavo pažadus iš jų, pasitraukė, puolė Judą ir jo vyrus, bet mūšį pralaimėjo. 23Jis gavo žinią, kad Pilypas, kuris buvo paliktas rūpintis valdžios reikalais, yra sukilęs Antiochijoje. Nerimo apimtas, Antiochas pradėjo derybas su žydais, nusileido jiems ir prisiekė suteikti jiems visas jų teises. Sudarius šią sutartį, jis atnašavo auką, pagerbė Šventyklą ir pripažino lengvatas šventajai Vietai.

24Karalius Makabėją maloniai priėmė. Palikęs Hegemonidą valdyti sritį nuo Ptolemaidės iki Geraros, 25nukeliavo į Ptolemaidę. Ptolemaidės gyventojai buvo pasipiktinę sutartimi - iš tikrųjų jie buvo taip įpykę, kad norėjo panaikinti jos sąlygas. 26Lysijas, palipęs ant kalbėtojo pakylos, gynė kaip galėdamas sutarties sąlygas, įtikino juos ir apraminęs laimėjo jų gerą valią ir iškeliavo į Antiochiją. Štai kaip ėjosi karaliui pulti ir pasitraukti.

14Alkimas priešinasi 1Po trejų metų Judas ir jo vyrai gavo žinią, kad Seleuko sūnus Demetrijus atplaukė į Tripolio uostą su galinga kariuomene bei laivynu 2ir, susidorojęs su Antiochu bei jo globėju Lysiju, tapo krašto šeimininku.

3Kažkoks Alkimas, anksčiau buvęs vyriausiasis kunigas ir sąmoningai tapęs nešvarus sąmyšio dienomis, suprato, kad jis nebegali būti nei saugus, nei atgauti tarnybos prie šventojo aukuro. 4Jis tad nuvyko pas karalių Demetrijų maždaug šimtas penkiasdešimt pirmaisiais metais ir padovanojo jam auksinį vainiką bei palmę ir, be šių, pagal paprotį, dar keletą alyvmedžio šakelių iš Šventyklos. Tą dieną Alkimas nieko nesakė. 5Bet jis rado gerą progą savo beprotiškam užmojui, kai buvo karaliaus Demetrijaus pakviestas į tarybos posėdį ir paklaustas apie žydų nuotaikas ir norus. Jis atsakė: 6"Žydai, vadinami hasidėjais, kurių vadas yra Judas Makabėjas, kursto karo liepsnas. Jie kelia maištą ir neleidžia karalystei sukurti ramybės. 7Užtat atsisakiau savo protėvių garbės - būtent vyriausiosios kunigystės - ir atvykau čia, 8pirma, dėl to, kad nuoširdžiai rūpinuosi karaliaus reikalais, ir antra, dėl to, kad gerbiu savo tautiečius. Juk visa mūsų tauta kenčia didelę nelaimę dėl ką tik suminėtų žmonių neprotingo elgesio. 9Kai būsi nuodugniai ištyręs šiuos dalykus, o karaliau, prašyčiau tave pasirūpinti mūsų šalimi ir mūsų engiama tauta, kaip dera tavo atlaidžiam dosnumui, kurį visiems parodai. 10Juk kolei Judas yra gyvas, ramybės karalystėje niekad nebus".

11Alkimui taip pakalbėjus, kiti Judui priešiški Karaliaus bičiuliai skubėjo dar labiau pakurstyti Demetrijaus pyktį. 12Jis tuojau pat pasirinko dramblių dalinio vadą Nikanorą ir, paskyręs jį Judėjos valdytoju, išsiuntė 13nurodydamas, kad nubaustų Judą mirtimi bei išblaškytų jo pajėgas ir įvesdintų Alkimą į didingosios Šventyklos vyriausiojo kunigo tarnybą. 14Pabėgę nuo Judo, visos Judėjos pagonys spietėsi būriais prie Nikanoro, manydami, kad žydų nelaimės ir vargai jiems gerovę atneš.

Nikanoras ir Judas tampa draugais15Žydai, išgirdę apie Nikanoro atžygiavimą ir pagonių spietimąsi prie jo, barstėsi galvas dulkėmis ir maldavo tą, kuris buvo sukūręs sau amžiną tautą ir kuris savo paveldui visuomet akivaizdžiai ateina į pagalbą. 16Savo vado įsakymu jie tuojau pat pakilo į žygį ir susirėmė su priešu mūšyje prie Desau'o gyvenvietės. 17Judo brolis Simonas buvo susirėmęs su Nikanoru, bet dėl ūmaus priešo atvykimo buvo patyręs nežymų pralaimėjimą.

18Tačiau Nikanoras, girdėdamas apie Judo bei jo vyrų didvyriškumą ir jų didelę drąsą kovojant už savo tėvynę, vengė spręsti reikalą kraujo liejimu. 19Užtat jis nusiuntė Posidonijų, Teodotą ir Matatiją, kad pasiūlytų žydams draugystę ir gautų iš jų draugystės pažadą. 20Rūpestingai apsvarsčius sąlygas, vadas pranešė apie jas savo žmonėms, ir, visi aiškiai būdami vienminčiai, sutarčiai jie pritarė. 21Buvo nustatyta diena, kurią vieni vadai turėjo susitikti pasitarti. Iš vienos ir kitos pusės privažiavo puošnūs vežimai, buvo padėtos garbės kėdės. 22Judas, bijodamas netikėtos priešų klastos, išdėstė svarbiose vietose ginkluotus vyrus. Bet pasitarimas įvyko kaip pridera.

23Nikanoras pasiliko Jeruzalėje ir elgėsi be priekaišto. Jis paleido būrius prie jo susispietusių paprastų žmonių. 24O Judą jis visad laikė arti savęs, jis buvo jį nuoširdžiai pamėgęs. 25Nikanoras įkalbėjo Judą vesti žmoną ir turėti vaikų. Judas tad vedė, patyrė ramybę ir dalijosi gyvenimo palaima.

Alkimas grasina Judui26Bet kai Alkimas patyrė apie jų draugystę, jis, pasiėmęs jų sudarytą sutartį, nuvyko pas Demetrijų. Jis pranešė jam, kad Nikanoras rengiąs sąmokslą prieš karalystę ir net paskyręs Judą, sąmokslo prieš karalystę bendrą, savo įpėdiniu. 27Kurstomas to niekšo šmeižtų, karalius įtūžo. Jis parašė laišką Nikanorui, pareikšdamas, kad sutartimi nėra patenkintas, ir įsakė Makabėją nedelsiant atsiųsti kaip belaisvį į Antiochiją.

28Gavęs tą žinią, Nikanoras buvo labai prislėgtas, nes jis turėjo panaikinti sutartį su žmogumi, kuris nebuvo niekuo nusikaltęs. 29Tačiau, negalėdamas priešintis karaliui, jis ieškojo tinkamos progos įsakymą įvykdyti gudrumu. 30Bet Makabėjas, pastebėjęs, kad Nikanoras turėdamas su juo reikalų darėsi šaltas, o susitikęs elgėsi neįprastai šiurkščiai, nusprendė, kad tas atšalimas nežada nieko gera. Jis tad, sutelkęs didoką būrį savo vyrų, pradėjo slapstytis nuo Nikanoro.

31Kai Nikanoras suvokė, kad jį tas žmogus gudrumu apgavo, kunigams atnašaujant įprastines aukas nuėjo į didžiuosius šventuosius Namus ir įsakė tą vyrą jam perduoti. 32Jiems prisiekus, kad jie nežino, kur yra ieškomasis žmogus, 33jis pakėlė ranką šventovės link ir taip prisiekė: "Jeigu neperduosite man Judo kaip kalinio, šią jūsų Dievo šventovę aš sulyginsiu su žeme, išardysiu aukurą ir pastatysiu čia didingą šventyklą Dionysui".

34Tai pasakęs, jis išėjo. Tada kunigai pakėlė rankas į dangų, šaukdamiesi nuolatinio mūsų tautos Gynėjo šiais žodžiais: 35"Visatos VIEŠPATIE, nors tau ir nieko nereikia, bet tau patiko, kad tarp mūsų būtų tavo Buveinė. 36Nūn tad, Šventasis, viso šventumo VIEŠPATIE, išsaugok amžinai nesuterštus šiuos Namus, kurie buvo taip neseniai išvalyti".

Pasakojimas apie Razį37 Kažkoks Razis, vienas iš Jeruzalės seniūnų, buvo apskųstas Nikanorui kaip žmogus, mylįs savo tautiečius, turįs labai gerą vardą ir dėl savo meilės žmonėms laikomas žydų tėvu. 38Iš tikrųjų pirmosiomis sukilimo dienomis jis buvo nuteistas už judaizmą ir, degdamas uolumu, buvo statęs už jį į pavojų savo kūną ir gyvastį. 39Nikanoras, norėdamas parodyti savo priešiškumą žydams, pasiuntė daugiau negu penkis šimtus kareivių jo suimti, 40nes manė, kad jį suimdamas suduosiąs jiems didelį smūgį.

41Kareiviai buvo jau beveik paėmę bokštą ir, verždamiesi pro išorines duris, šaukė atnešti ugnies durims padegti. Būdamas apsuptas, Razis puolė ant savo kalavijo, 42pasirinkdamas verčiau mirti kilnia mirtimi, negu patekti į tų niekšų nagus ir kentėti jo kilmei nederamą smurtą. 43Tačiau grumtynių įkarštyje jis tiesiai nepataikė, o minia jau veržėsi į vidų pro duris. Drąsiai užbėgęs ant sienos, jis didvyriškai metėsi žemyn ant minios. 44Bet, kareiviams greitai pasitraukus, atsirado tuščia vieta ir jis nukrito į tuščiosios vietos vidurį. 45Vis dar gyvas ir degdamas pykčiu, jis atsikėlė ir, nors iš jo sunkių žaizdų sunkėsi kraujas, perbėgo per minią. Atsistojęs ant stačios uolos, 46kraujui visiškai iš jo išsekus, jis perskrodė sau vidurius ir, abiem rankomis juos paėmęs, sviedė į minią, šaukdamasis gyvasties ir dvasios VIEŠPATIES, kad juos jam vėl jis sugrąžintų. Tokia buvo jo mirtis.

15Nikanoras meta iššūkį Dievui 1Kai Nikanoras išgirdo, kad Judas ir jo vyrai buvo Samarijos srityje, jis nutarė juos pulti poilsio dieną be jokio pavojaus sau. 2Žydai, priversti kartu žygiuoti, jo maldavo: "Taip jų nežudyk, laukinis barbaras nebūk! Parodyk verčiau pagarbą dienai, kurią Visaregis labiau pagerbė ir pašventino, negu kitas dienas". 3Trissyk prakeiktasis niekšas paklausė, ar danguje yra Valdovas, kuris įsakė švęsti šabo dieną. 4Kai jie pasakė: "Pats gyvasis VIEŠPATS, Dangaus Valdovas, įsakė mums švęsti septintąją dieną", - 5jis atsakė: "Betgi žemėje ir aš esu valdovas, įsakau tad jums imtis ginklų ir vykdyti karaliaus įsakymus". Nepaisant to, vykdant šį žiaurų užmojį sėkmė jo nelydėjo.

Judas drąsina savuosius6Nikanoras, jausdamasis be saiko pasipūtęs ir įžūlus, buvo nusprendęs pastatyti viešą paminklą, kad įamžintų Judo ir jo pajėgų nugalėjimą. 7O Makabėjas buvo tvirtai įsitikinęs ir visiškai pasitikėjo, kad VIEŠPATS atsiųs jam pagalbą. 8Jis drąsino savo vyrus, kad nebijotų pagonių, bet prisimintų jiems suteiktą Dangaus pagalbą praeities dienomis ir tikėtų pergale, kurią ir dabar jiems suteiks Visagalis. 9Drąsindamas juos žodžiais iš Įstatymo ir Pranašų ir primindamas jiems taip pat ir kovas, kurias jie buvo laimėję, jis uždegė juos nauju ryžtu. 10Pažadinęs jų drąsą, jis davė savo įsakymus, kartu parodydamas pagonių klastingumą ir priesaikų laužymą. 11Makabėjas juos apginklavo ne tiek pasitikėjimo skydais ir ietimis, kiek didvyriškų žodžių įkvėpimu. Be to, juos ir pradžiugino papasakodamas sapną, - tarsi tikrą regėjimą, - kuris buvo vertas tikėti.

12Jo regėjimas buvęs toks: Onijas, kadaise buvęs vyriausiasis kunigas, kilnus ir doras žmogus, kuklios išvaizdos ir švelnaus būdo, visad randantis tinkamą žodį, lavinęs dorybes nuo pat vaikystės, pakėlęs rankas į dangų meldėsi už visą žydų tautą. 13Paskui tokiu pat būdu pasirodė kitas vyras, žilais plaukais ir orus, spindintis nuostabiu ir įtaigojančiu didingumu. 14Tada Onijas prabilęs: "Tai vyras, - jis tarė, - kuris myli savuosius ir daug meldžiasi už tautą ir šventąjį miestą - tai Jeremijas, Dievo pranašas". 15Jeremijas ištiesęs dešinę ranką ir padavęs Judui auksinį kalaviją. Duodamas jį, taip kalbėjęs: 16"Imk šį šventąjį kalaviją, dovaną iš Dievo, su juo sutriuškinsi savo priešininkus".

Nikanoro pralaimėjimas ir mirtis17Padrąsinti Judo žodžių, taip kilnių ir taip veiksmingų įkvėpti didvyriškumui ir pažadinti jaunų širdžių drąsai, jie nutarė nedelsti, bet narsiai pulti ir didvyriškai išspręsti reikalą durtynėmis, nes miestas ir Šventykla buvo pavojuje. 18Jie ne tik rūpinosi žmonomis ir vaikais, taip pat ir broliais, ir seserimis, ir giminėmis; pirmiausia ir labiausiai jie bijojo dėl pašventintųjų Namų. 19Mieste likusieji patyrė panašią kančią, rūpindamiesi būsimu mūšiu laukuose.

20Visi laukė lemiamos akimirkos. Priešo kariuomenė jau buvo čia pat - kareivių gretos kovos rikiuotėje, pastatyti svarbiose vietose drambliai, raitija, išdėstyta gretų sparnuose. 21Makabėjas, matydamas prieš save esančias minias, jų prašmatnią ginkluotę bei jų dramblių nuožmumą, pakėlė rankas į dangų ir šaukėsi VIEŠPATIES, kuris daro nuostabius darbus, žinodamas, kad ne ginklų jėga, bet savo nuosprendžiu VIEŠPATS suteikia pergalę tiems, kurie yra to verti. 22Makabėjas šaukėsi jo tokiais žodžiais: "Tu, VIEŠPATIE, atsiuntei savo angelą Judėjos karaliaus Hezekijo dienomis, ir jis išžudė šimtą aštuoniasdešimt penkis tūkstančius Sancheribo stovykloje. 23Nūn tad, Dangaus Valdove, siųsk gerąjį angelą mūsų priešaky, kad ištiktų juos baime ir klaiku. 24Tebūna parblokšti tavo rankos galybe piktžodžiautojai, einantys į mūšį su tavo šventa tauta". Tais žodžiais jis užbaigė savo maldą.

25Nikanoras ir jo pajėgų gretos žengė į priekį su trimitais ir kovos himnais, 26o Judas ir jo pajėgos pasitiko priešą mūšyje šaukdamies Dievo ir melsdamies. 27Taigi, kovodami rankomis bei melsdami Dievą širdimi, jie paguldė bent trisdešimt penkis tūkstančius ir buvo didžiai pradžiuginti Dievo galybės pasireiškimo.

28Užbaigę mūšį, eidami su džiaugsmu iš mūšio lauko, jie atpažino ten Nikanorą, gulintį su savo šarvais negyvą. 29Šaukdami iš susijaudinimo, jie šlovino visagalį VIEŠPATĮ savo protėvių kalba. 30Tada Judas, kuris visad kūnu ir siela buvo atsidavęs savo tautai ir išlaikęs tą meilę, kurią jautė net jaunystėje savo tautiečiams, įsakė jiems nukirsti Nikanoro galvą bei ranką ir nešti į Jeruzalę. 31Kai ten atvyko, jis liepė sušaukti tautiečius, pastatė kunigus prieš aukurą ir pasiuntė pakviesti esančius tvirtovėje. 32Jis parodė jiems Nikanoro galvą ir to piktžodžiautojo ranką, kurią tas buvo pasipūtėliškai pakėlęs prieš Visagalio šventuosius Namus. 33Paskui nukirto nedorojo Nikanoro liežuvį, sakydamas, kad pamaitinsiąs paukščius jo gabalais ir pakabinsiąs šiuos jo kvailystės atlygius priešais šventovę. 34Visi, žvelgdami į dangų, šlovino VIEŠPATĮ, parodžiusį savo dievišką galybę, tardami: "Tebūna pašlovintas Tas, Kuris išsaugojo savo šventąją Vietą nesuterštą!"

35Judas pakabino Nikanoro galvą ant tvirtovės sienos, kad būtų kiekvienam aiškus ir matomas VIEŠPATIES pagalbos ženklas. 36Viešu visų balsu buvo nutarta niekad nepraleisti tos dienos be iškilmių, o švęsti dvyliktojo mėnesio, - tai yra Adaro aramėjų kalba, - tryliktąją dieną prieš pat Mordekajo dieną.

G. EPILOGAS

Autoriaus žodis37Taigi toks buvo Nikanoro galas. Nuo to laiko miestas liko hebrajų rankose. Čia tad ir baigsiu savo pasakojimą.

38Jeigu pasakojimas buvo gerai parašytas ir yra prasmingas, to aš ir siekiau. Jeigu jis nėra visai geras ir tik vidutinis, tai tik tiek teįstengiau pasiekti. 39 Juk kaip lygiai žalinga gerti tik vieną vyną arba netgi gerti tik vieną vandenį, o vynas, maišytas su vandeniu, yra ir saldus, ir nepaprastai skanus, ir suteikia malonumo, taip ir pasakojimo būdas teikia malonumo ausims tų, kurie veikalą skaito. Tokia tad tebūna jo pabaiga.