JUDITOS KNYGA

A. PAVOJUS ŽYDAMS

1Karas su Medija 1Tai buvo dvyliktieji Nebukadnezaro, valdžiusio asirus didžiajame Ninevės mieste, karaliavimo metai. Tomis dienomis Arfaksadas valdė Ekbatanoje. 2Aplink miestą jis pastatė sieną iš tašytų akmenų, kiekvienas jų buvo trijų uolekčių aukščio ir šešių uolekčių ilgio; sieną padarė septyniasdešimties uolekčių aukščio ir penkiasdešimties uolekčių storio. 3Prie vartų jis pastatė šimto uolekčių aukštumo, o prie pamatų šešiasdešimties uolekčių platumo bokštus. 4O vartus pastatė septyniasdešimties uolekčių aukštumo su keturiasdešimties uolekčių platumo anga, kad jo pajėgos ir į gretas susirikiavę pėstininkai galėtų išžygiuoti kartu.

5Tomis dienomis karalius Nebukadnezaras išėjo į mūšį su karaliumi Arfaksadu didžiojoje lygumoje. Ši lyguma yra prie Ragau'o ribų. 6Pas jį susitelkė visi gyventojai iš aukštumų, visi, gyvenantieji palei Eufratą, Tigrį bei Hydaspesą, ir iš elymėjų karaliui Ariochui pavaldžių lygumų. Taigi daug tautų buvo pašaukta dalyvauti cheleūditų mūšyje.

Nebukadnezaro ultimatumas tautoms7 Tada asirų karalius Nebukadnezaras išsiuntė pasiuntinius pas visus Persijos gyventojus, visus žmones Vakarų kraštuose - Kilikijoje, Damaske, Libane, Antilibane, pas visus pajūrio gyventojus, 8pas tautas Karmelyje, Gileade, Aukštutinėje Galilėjoje, didžiojoje Esdraelono lygumoje, 9pas žmones Samarijoje ir jos miestuose, pas visus anapus Jordano ir iki pat Jeruzalės, Betanijos, Chelūso, Kadešo, Raamseso ir visos Gošeno žemės, 10pas žmones net anapus Tanio bei Memfio ir pas visus visus Egipto gyventojus iki pat Etiopijos ribų. 11Betgi visų tų kraštų gyventojai nekreipė dėmesio į asirų karaliaus šaukimą dėtis prie jo karo žygiui, nes jo nebijojo ir laikė jį tik mirtingu žmogumi. Jie tad grąžino jo pasiuntinius atgal tuščiomis rankomis ir įsižeidusius. 12Nebukadnezaras, labai įtūžęs ant tų visų kraštų, prisiekė savo sostu ir karalyste atkeršyti visai Kilikijos, Damasko ir Sirijos sričiai, išžudyti savo kalaviju visus Moabo gyventojus, Amono žmones, visą Judėją ir visus bet kur Egipte iki pat abiejų jūrų pakrančių.

Nebukadnezaro žygis prieš Arfaksadą13Septynioliktaisiais metais, nužygiavęs su savo kariuomene prieš Arfaksadą, jis nugalėjo jį mūšyje. Sutriuškinęs visą Arfaksado kariuomenę - raitininkus ir kovos vežimus, 14jis užėmė jo miestus ir, atžygiavęs į Ekbataną, paėmė jos bokštus, apiplėšė jos turgavietes ir pavertė jos didybę pajuokos reginiu. 15Paėmęs į nelaisvę Arfaksadą Ragau'o kalnuose, suvarpė jį savo ietimis ir sunaikino jį visiems laikams.

16Paskui jis drauge su visa savo marga jungtine kariuomene, milžiniška kareivių minia, sugrįžo į Ninevę. Ten jis ir jo pajėgos ilsėjosi ir puotavo šimtą dvidešimt dienų.

2Karo žygis prieš tautas Vakaruose 1Aštuonioliktaisiais metais, pirmojo mėnesio dvidešimt antrąją dieną, rūmuose sklido gandas, kad asirų karalius Nebukadnezaras, lygiai kaip jis buvo grasinęs, imsis keršto visiems aniems kraštams. 2Pasišaukęs visus savo pareigūnus ir visus didžiūnus, jis išdėstė jiems savo slaptą užmojį ir savo lūpomis jiems smulkiai nupasakojo tos visos srities išdavystę. 3Taigi buvo nutarta sunaikinti visus, kurie atsisakė paklusti jo duotam įsakymui.

4Pasibaigus tam pasitarimui, asirų karalius Nebukadnezaras pasišaukė vyriausiąjį savo kariuomenės vadą, savo pavaduotoją Holoferną, ir jam tarė: 5"Taip kalba Didysis Karalius, visos žemės viešpats. Eik mūsų vardu ir pasiimk su savimi patyrusių vyrų - šimtą dvidešimt tūkstančių pėstininkų ir dvylika tūkstančių raitininkų. 6Leiskis į žygį prieš visus kraštus Vakaruose, nes jie nepaisė mano įsakymų. 7Įsakyk jiems, kad turėtų paruošę žemių ir vandens, nes aš atžygiuoju ant jų įtūžęs. Aš uždengsiu visą jų žemės paviršių savo kareivių kojomis ir leisiu, kad jie būtų mano kariuomenės grobis. 8Daubos ir grioviai bus pilni jų sužeistųjų! Net patvinusi upė bus lavonų užkimšta! 9Aš išvarysiu juos belaisviais į pačius žemės pakraščius. 10Tad eik! Užimk jų žemę man iš anksto. Jeigu jie tau pasiduos, pasaugok juos man iki jų bausmės dienos. 11O tiems, kurie priešinsis, neparodyk nė vienam jokio pasigailėjimo, bet leisk žudyti ir plėšti kiekviename krašte, kurį užimsi. 12Savo gyvastimi ir savo karalystės galybe tai pasakiau! Visa tai įvykdysiu savo ranka! 13O tu tad nepraleisk nė vieno savo valdovo įsakymo, bet taip juos vykdyk, kaip tau įsakiau. Nedelsk tai vykdyti!"

Holoferno žygis14 Išėjęs iš karaliaus rūmų, Holofernas tuojau pat sušaukė visus asirų kariuomenės didžiūnus, vadus ir pareigūnus. 15Jis sutelkė į būrius šimtą tūkstančių rinktinių kareivių, kaip jam buvo įsakęs jo valdovas padaryti, ir dvylika tūkstančių raitų lankininkų. 16Jis paskirstė juos į kovos gretas, kaip yra paskirstoma galinga kariuomenė žygiui. 17Be to, jis parūpino labai didelį skaičių kupranugarių, asilų bei mulų jų mantai gabenti ir nesuskaitomą daugybę avių, jaučių bei ožkų jiems maitinti. 18Kiekvienas vyras gavo gausų maisto davinį ir dosniai sidabro bei aukso iš karaliaus rūmų.

19Tada jis leidosi į žygį su visa savo kariuomene, - žygiuodamas pirma karaliaus Nebukadnezaro, - savo kovos vežimais, raitininkais ir rinktiniais pėstininkais uždengti visą žemės paviršių Vakaruose. 20Drauge su jais ėjo marga minia tarsi skėrių spiečius, tarsi žemės smiltys - minia, kurios suskaičiuoti nebuvo įmanoma.

21Jie tad leidosi į žygį iš Ninevės ir žygiavo tris dienas Bektilės lygumos link. Nuo Bektilės jie nužygiavo statytis stovyklos prie kalnų, dunksančių į šiaurę nuo Aukštutinės Kilikijos. 22Iš ten Holofernas, paėmęs visą savo kariuomenę, - pėstininkus, raitininkus ir kovos vežimus, - nužygiavo į aukštumas. 23 Jis nuniokojo Putą ir Ludą, apiplėšė visus rasisitus ir išmaelitus, gyvenančius ant dykumos ribos į pietus nuo Cheleono. 24Tada, persikėlęs per Eufratą, perėjo Mesopotamiją, naikindamas visus įtvirtintus miestus palei Abronos upę, ir pasiekė jūrą. 25Paskui, užpuolęs Kilikijos žemes, išžudė visus, kurie jam priešinosi. Tada jis nuėjo prie pietinių Jafeto ribų priešais Arabiją. 26Apsupęs visus midjaniečius, padegė jų palapines ir išgrobė jų avides. 27Nusileidęs į Damasko lygumą pjūties metu, padegė visus jų laukus, sunaikino jų kaimenes ir bandas, ištuštino jų miestus, nuniokojo jų žemes ir kalaviju išžudė visus jų jaunus vyrus.

28Baimė ir klaikas apėmė visas pajūrio tautas: Sidono ir Tyro gyventojus, Suro ir Okinos gyventojus bei visus Jamnijos gyventojus. Ir Azoto bei Aškelono gyventojai buvo klaiko apimti.

3Vakarų tautos pasiduoda 1Jie tad siuntė pas jį pasiuntinius prašyti taikos šiais žodžiais: 2"Štai mes, Nebukadnezaro Didžiojo karaliaus tarnai, gulime kniūbsti prieš tave. Elkis su mumis, kaip nori. 3Štai mūsų pastatai, visas mūsų kraštas, visi kviečių laukai, kaimenės ir bandos, visos mūsų gyvenviečių avidės prieš tavo akis! Daryk su jais, kaip tau atrodo geriausia. 4Štai mūsų miestai ir jų gyventojai tavo paslaugoms! Ateik ir elkis su jais, kaip tau atrodo gera".

5Pasiuntiniams atėjus pas Holoferną ir davus jam šią žinią, 6jis nužygiavo į pajūrį su kariuomene, išdėstė įgulas įtvirtintuose miestuose ir paėmė jų rinktinius vyrus į pagalbinius dalinius. 7Tų miestų žmonės ir visi kaimų gyventojai priėmė jį su vainikais, rateliais ir būgnelių su žvangučiais muzika. 8Tačiau jis sunaikino visas jų alkus ir iškirto šventuosius medžius, vykdydamas jam duotą įsakymą sunaikinti visus vietinius dievus, kad visos tautos garbintų vieną Nebukadnezarą ir visos kalbos bei visos gentys šauktųsi jo kaip dievo.

9Pagaliau jis pasiekė Esdraeloną prie Dotano, esančio priešais Judėjos kalnų virtinę. 10Pasistatęs stovyklą tarp Gebos ir Skitopolio, pasiliko visą mėnesį, norėdamas aprūpinti savo kariuomenę reikmenimis.

4Judėja išgyvena pavojų 1Kai Judėjoje gyvenę izraeliečiai išgirdo apie visa, ką asirų karaliaus Nebukadnezaro karvedys Holofernas buvo padaręs tautoms, išplėšdamas ir sunaikindamas visas jų šventyklas; 2jam priartėjus buvo apimti neapsakomos baimės. Jie susirūpino ir dėl Jeruzalės, ir dėl VIEŠPATIES, savo Dievo, Šventyklos. 3Mat jie tik neseniai buvo sugrįžę iš tremties, visi Judėjos žmonės buvo ką tik susibūrę ir jų šventieji reikmenys, aukuras bei Šventykla buvo neseniai atšventinti po jų išniekinimo. 4Jie tad davė žinią į visas Samarijos vietoves ir į Koną, Bet-Horoną, Balmainą, ir Jerichą, Chobą, Aesorą, ir į Salemo slėnį. 5Nedelsdami jie užėmė aukščiausias kalvas, įtvirtino ant jų esančius kaimus ir sudarė maisto atsargas karui, nes javai laukuose buvo ką tik nupjauti.

6Vyriausiasis kunigas Joakimas, buvęs tomis dienomis Jeruzalėje, parašė Betulijai ir Bet-Omestajimams, gyventojams dviejų miestų, esančių priešais Esdraeolono lygumą prie Dotano, 7įsakydamas jiems užimti kalnų perėjas, nes per jas Judėja galėjo būti užpulta. Mat būtų buvę lengva užkirsti kelią kariuomenei, nes tarpeklis buvo siauras. Vos du vyrai galėjo greta praeiti. 8 Izraeliečiai darė, kaip jiems įsakė vyriausiasis kunigas Joakimas ir visos Izraelio tautos Seniūnų taryba, esanti Jeruzalėje.

Tauta meldžiasi9Visi Izraelio vyrai didžiausiu uolumu šaukėsi Dievo ir atgailavo pasninkaudami, 10jie patys, jų žmonos, vaikai ir galvijai. Visi jų krašte gyvenantys ateiviai, samdiniai ir pirkti vergai - visi susijuosė ašutinėmis. 11O visi izraeliečiai, - Jeruzalėje gyvenantys vyrai, moterys ir vaikai, - gulėjo kniūbsčia prieš Šventyklą, pelenų pribertomis galvomis, rodydami VIEŠPAČIUI savo ašutinę. 12Net aukurą jie apdengė ašutine ir vienu balsu šaukėsi Izraelio Dievo, karštai maldaudami, kad neleistų nei išgabenti jų vaikų, nei pagrobti jų moterų, nei sunaikinti jų paveldo miestų, nei Šventyklos suteršti ar išniekinti piktam pagonių džiaugsmui.

13VIEŠPATS išgirdo jų šauksmą ir maloningai pažvelgė į jų nelaimę, nes žmonės pasninkavo daug dienų visoje Judėjoje ir priešais Visagalio VIEŠPATIES šventovę. 14Vyriausiasis kunigas ir visi kunigai, stovintys priešais VIEŠPATĮ ir tarnaujantys VIEŠPAČIUI su ašutine ant juosmens, atnašavo nuolatines deginamąsias aukas, įžado atnašas ir savanoriškas žmonių atnašas. 15Pelenais apsibarstę savo turbanus, jie šaukėsi VIEŠPATIES, iš visų jėgų prašydami, kad maloningai pažvelgtų į visus Izraelio namus.

5Pasitarimas Holoferno stovykloje 1Asirų karvedžiui Holofernui buvo pranešta, kad Izraelio tauta yra pasiruošusi karui, uždariusi kalnų perėjas ir įtvirtinusi visas kalnų viršūnes įgulomis bei parengusi spąstus lygumose. 2Labai įtūžęs, jis susišaukė visus Moabo didžiūnus, Amono pareigūnus ir visus pajūrio kraštų valdytojus 3ir juos klausė: "Sakykite man jūs, kanaaniečiai, kas tai per tauta, gyvenanti aukštumų krašte? Kokius ji turi miestus? Kaip didelė yra jos kariuomenė? Kur glūdi jų galybės ir jėgos ištaka? Kas yra jų karalius ir kas yra jų kariuomenės vadas? 4Kodėl tik jie vieni iš visų tautų Vakaruose atsisakė ateiti manęs pasitikti?"

Achijoro kalba5 Tada visų amoniečių vadas Achijoras jam tarė: "Mano viešpatie, malonėk išklausyti pranešimą iš savo tarno burnos. Aš pasakysiu tau tiesą apie tą tautą, kuri gyvena arti tavęs kalnų srityje. Jokio melo neišgirsi iš savo tarno lūpų.

6 Tie žmonės yra kaldėjų palikuonys. 7Kadaise jie gyveno Mesopotamijoje, nes nenorėjo sekti dievais savo protėvių, gyvenusių kaldėjų krašte. 8Už tai, kad jie buvo palikę savo protėvių kelią ir garbino Dangaus Dievą, - Dievą, kurį jie buvo pripažinę, - jų protėviai išvarė juos iš savo dievų akivaizdos. Jie tad pabėgo į Mesopotamiją ir ten gyveno ilgą laiką. 9Tada jų Dievas įsakė jiems palikti vietą, kur jie gyveno, ir keliauti į Kanaano kraštą. Ten jie įsikūrė ir praturtėjo auksu, sidabru ir didele daugybe galvijų. 10Vėliau, badui ištikus visą Kanaano kraštą, jie nusikėlė į Egiptą ir apsigyveno, kol ten buvo maisto. Ten jie virto tokia didele minia, kad nebuvo įmanoma suskaičiuoti. 11Egipto karalius tad pasidarė jiems priešiškas ir išnaudojo juos, versdamas dirbti plytas. Jis nužemino juos, padarydamas vergais. 12Jie šaukėsi savo Dievo, ir jis ištiko visą Egipto žemę baisiomis rykštėmis. Egiptiečiai tad juos išvarė iš savo akių. 13Tada Dievas nusekino jiems Raudonąją jūrą 14ir vedė keliu į Sinajų ir Kadeš-Barneą. Išvarę visus dykumos gyventojus, 15jie įsikūrė amoriečių krašte ir savo galybe sunaikino visus Hešbono gyventojus. Persikėlę per Jordaną, jie užėmė visą aukštumų kraštą, 16išvarydami iš ten kanaaniečius, perizitus, jebusitus, šechemitus ir visus gergesitus. Jie ten gyveno ilgą laiką.

17 Kol jie nenusidėjo savo Dievui, tol puikiai gyveno, nes su jais buvo Dievas, kuris nekenčia nedorybės. 18Betgi, jiems nukrypus nuo kelio, kurį jis buvo jiems nužymėjęs, jie buvo be perstojo vis labiau ir labiau kamuojami dažnų karų ir galop išvaryti į svetimo krašto nelaisvę. Jų Dievo Šventykla buvo sulyginta su žeme ir visi jų miestai buvo priešų užimti. 19O dabar jie yra sugrįžę pas savo Dievą ir pargrįžę iš tų vietų, į kurias buvo nublokšti. Jie yra atgavę Jeruzalę, kur stovi jų šventovė, ir įsikūrę aukštumų srityje, nes ji buvo neapgyventa.

20Dabar tad, mano valdove ir viešpatie, jeigu ta tauta nusikalsta kuo nors per neapsižiūrėjimą, jeigu jie nusideda savo Dievui ir mes galime būti tikri dėl Dievo įžeidimo, tada galime žygiuoti ir priversti juos kovoti. 21Betgi jei jų tauta yra nekalta, tada teapeina juos mano viešpats, nes jų Dievas juos apgins, o mes tapsime pajuokos dalyku visam pasauliui".

22Achijorui pabaigus visa tai pasakoti, visi žmonės, stovintys aplink palapinę, pradėjo triukšmauti. Holoferno pareigūnai ir visi pajūrio kraštų bei Moabo gyventojai atkakliai reikalavo, kad jis būtų sudraskytas į gabalus. 23Jie kalbėjo: "Izraeliečių mes nebijome! Jie yra silpna ir bejėgė tauta, nepajėgi kariauti. 24Žygiuokim tad, valdove Holofernai! Tavo kariuomenė praris juos vienu kąsniu!"

6Holofernas perduoda Achijorą izraeliečiams 1Aprimus triukšmui, sukeltam vyrų prie tarybos palapinės, asirų kariuomenės vadas Holofernas prieš visą svetimtaučių minią ir visus moabiečius Achijorui tarė: 2"Kas tu per vienas, Achijorai, - tu ir Efraimo samdiniai, kad drįstum dėtis mūsų pranašu, kaip šiandien padarei, ir patarti mums nekariauti su Izraelio tauta? Tu sakai, kad jų Dievas juos gins? Ar yra Dievas, stipresnis už Nebukadnezarą? Jis pasiųs savo pajėgas ir nušluos juos nuo žemės veido! Jų Dievas neišgelbės jų! 3Mes, karaliaus tarnai, sunaikinsime juos, tarsi jie būtų tik vienas vyras. Jie negali atsilaikyti prieš mūsų raitininkų jėgą. 4Jais mes juos sunaikinsime. Jų kraujas persisunks per jų kalnus, jų laukai bus pilni jų kritusiųjų. Net jų pėdsakų po mūsų puolimo neliks; jie visi žus. Taip sako visos žemės viešpats Nebukadnezaras! Juk jis taip pasakė, ir jo žodžiai nebus tušti.

5O tu, Achijorai, amoniečių samdiny, tu ištarei tuos žodžius savo nelaimės dieną. Nuo šios dienos mano veido tol nebematysi, kol aš neatkeršysiu išėjusiai iš Egipto tautai. 6Tuomet, man sugrįžus, mano kareivių kalavijas ir mano tarnų ietis pervers tavo šonus, ir tu atsigulsi tarp jų sužeistųjų. 7O dabar mano tarnai perduos tave į aukštumų sritį ir paliks tave viename iš miestų prie perėjos. 8Savo mirtimi tu nemirsi! Tu būsi su jais sunaikintas! 9Jei iš tikrųjų savo širdyje puoselėji viltį, kad jie nebus paimti į nelaisvę, kodėl gi tad taip prislėgtas atrodai! Aš pasakiau! Nė vienas mano žodžių neliks neįvykdytas!"

10Tada Holofernas įsakė savo palapinės tarnams suimti Achijorą ir, nuvestą į Betuliją, atiduoti jį izraeliečiams. 11Tarnai tad, suėmę jį, išvedė į lygumą, o iš lygumos, pasikėlę į aukštumų sritį, atėjo prie šaltinių žemiau Betulijos. 12Juos pamatę, miesto vyrai griebė savo ginklus ir nuskubėjo iš miesto į kalvos viršūnę, o visi laidyklininkai, svaidydami į juos akmenis, užkirto jiems kelią lipti. 13Betgi radę užuovėją kalvos papėdėje, Holoferno vyrai surišo Achijorą virvėmis ir, palikę jį ten gulintį, sugrįžo pas savo valdovą.

14Tada izraeliečiai, nusileidę iš savo miesto, jį užtiko. Išlaisvinę jį, jie parvedė į Betuliją. Jis buvo nutemptas pas jų miesto teisėjus. 15Tomis dienomis teisėjais buvo Mikos sūnus Uzijas, iš Simeono giminės, Gotonielio sūnus Chabris ir Melchielio sūnus Charmis. 16Jiems sušaukus visus miesto seniūnus, atskubėjo į sueigą ir visi jauni vyrai bei moterys. Pastatęs Achijorą visos sueigos viduryje, Uzijas klausinėjo jį apie tai, kas buvo įvykę. 17Jis atsakė, papasakodamas jiems, kas buvo įvykę Holoferno taryboje, ir visa, ką jis buvo pasakęs asirų vadų akivaizdoje, ir kaip Holofernas gyręsis pasielgsiąs su Izraelio namais. 18Žmonės, tai išgirdę, puolė kniūbsčia ir pašlovino Dievą, melsdamiesi:

19"VIEŠPATIE, Dangaus Dieve, atsižvelk į jų įžūlybę! Užjausk mūsų žmones, matydamas jų bejėgiškumą! Šiandien pažvelk maloningai į veidus žmonių, kurie yra tau pašvęsti".

20Tada jie kalbėjo Achijorui, jį labai girdami, raminančiais žodžiais. 21Uzijas, nusivedęs jį iš sueigos į savo namus, iškėlė puotą seniūnams. Tą visą naktį jie šaukėsi Izraelio Dievo, prašydami pagalbos.

7Betulijos apgula 1Kitą dieną Holofernas įsakė visai savo kariuomenei ir visiems sąjungininkams, kurie buvo prisijungę, palikti stovyklą ir žygiuoti prie Betulijos, užimti perėjas į aukštumų sritį ir pradėti karą su izraeliečiais. 2Tą pačią dieną tad jų kareiviai leidosi į žygį. Iš viso jų kariuomenės buvo šimtas septyniasdešimt tūkstančių pėstininkų ir dvylika tūkstančių raitininkų, neskaičiuojant mantos gurguolės ir didžiulės minios ją lydinčių pėsčių kareivių. 3Pasistatę stovyklą slėnyje netoli Betulijos, šalia šaltinio, jie išsidėstė visame plote nuo Dotano iki pat Balbajimų ir nuo Betulijos iki pat Kyamono, priešais Esdraeloną.

4Izraeliečiai, matydami tokią daugybę, buvo klaiko apimti ir vieni kitiems sakė: "Nūn jie nulaižys švariai visą kraštą. Nei aukštieji kalnai, nei slėniai, nei kalvos nepajėgs jų svorio išlaikyti!" 5Nepaisant to, jie visi griebėsi ginklų ir, uždegę laužus savo bokštuose, tą visą naktį praleido sargyboje.

6Antrą dieną Holofernas išrikiavo visus savo raitininkus Betulijos izraeliečių akivaizdoje. 7Išžvalgęs prieigas prie jų miesto ir suradęs šaltinius, tiekiančius jiems vandenį, juos užgrobė, pastatydamas prie jų kareivių sargybą. Tada jis sugrįžo pas savo kareivius.

8Tuomet atėjo pas jį visi Esavo palikuonių didžiūnai, visi moabiečių vadai ir pajūrio srities pareigūnai, tardami: 9"Tepaklauso mūsų valdovas patarimo, kad tavo kariuomenė neturėtų jokių nuostolių. 10Ši tauta, izraeliečiai, nepasikliauja savo ietimis, bet aukštumomis kalnų, kuriuose gyvena. Savaime suprantama, kalnų viršūnes pasiekti nėra lengva. 11Užtat dabar, valdove, nekovok su jais lemiamų kautynių gretomis, ir nė vienas tavo kareivis nekris. 12Likis savo stovykloje ir laikyk savo visą kariuomenę pas save, o tavo tarnai tepaima į savo rankas šaltinį, tekantį kalno papėdėje, 13nes iš jo visi Betulijos gyventojai apsirūpina vandeniu. Taigi troškulys juos nukamuos, ir jų miestas bus priverstas pasiduoti. Tuo tarpu mes ir mūsų vyrai užkopsime ant aplinkinių kalnų viršūnių ir pasistatysime ten stovyklas, kad neleistume nė vienam išeiti iš miesto. 14Badas juos nukamuos drauge su jų žmonomis bei vaikais ir, net kalavijui jų dar nepalietus, jie jau tysos savo miesto gatvėse. 15Taip tad tu priversi juos brangiai mokėti už tai, kad maištavo ir nenorėjo tavęs taikiai pasitikti".

16Holofernui ir visiems jo pareigūnams tie žodžiai patiko. Jis tad įsakė jų pasiūlymą vykdyti. 17Todėl moabiečių būrys drauge su penkiais tūkstančiais asirų pajudėjo į priekį. Pasistatę stovyklą slėnyje, jie paėmė izraeliečių vandens telkinius ir šaltinius. 18Ir edomiečiai, ir amoniečiai leidosi į žygį ir išsidėstė aukštumų srityje priešais Dotaną, pasiųsdami dalį savo vyrų į pietryčius link Egrebelio , esančio arti Chusio šalia Mochmuro slėnio. Likusioji asirų kariuomenė išsidėstė lygumoje, apdengdama visą žemės veidą. Jų palapinės ir mantos gurguolės sudarė milžinišką stovyklą, nes jų buvo nepaprastai daug.

19Izraeliečiai tad, netekę drąsos, šaukėsi VIEŠPATIES, savo Dievo, nes visi jų priešai buvo juos apsupę, ir nebuvo kelio pabėgti pro gretas. 20Visa asirų kariuomenė, jų pėstininkai, kovos vežimai ir raitininkai laikė juos taip apgulę trisdešimt keturias dienas. Visi Betulijos gyventojų tvenkiniai ištuštėjo 21ir jų vandens talpyklos taip nuseko, kad niekas negalėjo net kartą per dieną numalšinti troškulio, nes geriamas vanduo turėjo būti seikėjamas. 22Jų vaikai buvo suglebę, o moterys bei jauni vyrai alpo iš troškulio ir, netekę jėgų, griuvo miesto gatvėse ir vartuose.

23Tad visi žmonės, įskaitant jaunus vyrus, moteris ir vaikus, suėjo pas Uziją bei miesto didžiūnus ir šaukė vienu balsu visų seniūnų akivaizdoje, sakydami: 24"Tebūna Dievas mūsų teisėjas! Jūs padarėte mums didelę žalą, neieškodami taikos su asirais. 25Dabar nėra kas mums padėtų! Iš tikrųjų Dievas atidavė mus jiems į rankas, kad, būdami ištroškę ir bejėgiai, pultume prieš juos kniūbsti. 26Dabar tad tučtuojau pašaukite juos ir atiduokite visą miestą kaip grobį Holoferno tautai ir visai jo kariuomenei. 27Geriau mums būti jų paimtiems į nelaisvę! Nors vergais tapsime, bet gyvi išliksime. Nereikės mums savo akimis žiūrėti į mūsų mirštančius mažylius ar paskutinį kartą atsikvepiančius savo žmonas ir vaikus. 28Mes šaukiame liudytojais prieš jus dangų bei žemę ir mūsų Dievą, mūsų protėvių VIEŠPATĮ, kuris baudžia mus už mūsų nuodėmes ir nuodėmes mūsų tėvų, kad jūs šiandien darytumėte, ką esame pasakę".

29Visi sueigoje vienu balsu pradėjo karčiai dejuoti. Jie garsiai šaukėsi VIEŠPATIES, savo Dievo. 30Tada Uzijas jiems tarė: "Drąsos, mano broliai! Išsilaikykime dar penkias dienas. Iki to laiko VIEŠPATS, mūsų Dievas, pasigailės mūsų, nes jis mūsų visiškai neapleis. 31Betgi jei toms dienoms praslinkus pagalba neateis, tada darysiu, kaip jūs sakote. 32Taip taręs, jis išskirstė vyrus į jų sargybos vietas, ir jie užlipo ant savo miesto sienų ir bokštų. Moteris ir vaikus jis pasiuntė kiekvieną į savo namus. Visas miestas buvo didžiai nusiminęs.

B. ŽYDŲ IŠGELBĖJIMAS

8Judita 1Tomis dienomis apie tai sužinojo Judita. Ji buvo duktė Merario sūnaus Okso, sūnaus Juozapo, sūnaus Ozielio, sūnaus Elkijo, sūnaus Ananijo, sūnaus Gideono, sūnaus Rafajimo, sūnaus Ahitubo, sūnaus Elijo, sūnaus Hilkijo, sūnaus Eliabo, sūnaus Natanaelio, sūnaus Salamielio, sūnaus Sarasadajo, sūnaus Izraelio. 2Jos vyras Manasas, priklausęs jos giminei ir klanui, buvo miręs per miežiapjūtę. 3Jį, prižiūrintį pėdų rišėjus lauke, ištiko saulės smūgis, ir turėjo atsigulti į lovą. Jis mirė Betulijoje, savo gimtajame mieste, ir buvo palaidotas su savo protėviais lauke tarp Dotano ir Balamono. 4Našlaudama Judita gyveno trejus metus ir keturis mėnesius namie. 5Ji buvo pasistačiusi ant namų stogo palapinę, juosėjo ašutine ir rengėsi našlės apdaru. 6Tapusi našle, ji pasninkavo visas savo našlystės dienas, išskyrus šabo išvakares bei šabo dieną, jaunaties išvakares bei jaunaties dieną ir Izraelio namų iškilmių ir švenčių dienas. 7Ji buvo labai graži ir žavi akims. Vyras Manasas buvo jai palikęs aukso ir sidabro, tarnų ir tarnaičių, galvijų ir laukų. Ji buvo pasilikusi savo ūkyje. 8Apie ją blogo žodžio niekas nesakė, nes ji buvo labai dievobaiminga moteris.

Judita ir seniūnai9Judita, išgirdusi apie šiurkščius žodžius, kuriais žmonės buvo karčiai skundęsi savo teisėjui, kad jie alpsta neturėdami vandens, bei išgirdusi apie visa, ką buvo jiems atsakęs Uzijas ir kaip jis buvo jiems prisiekęs atiduoti miestą asirams po penkių dienų, 10tuojau pat nusiuntė savo tarnaitę, savo nuosavybės prižiūrėtoją, pašaukti miesto seniūnų - Uzijo, Chabrio ir Charmio. 11Jiems atvykus, ji tarė jiems: "Prašyčiau išklausyti manęs, Betulijos žmonių teisėjai! Ką jūs esate patarę šiandien žmonėms, nėra teisu. Jūs net esate prisiekę ir ištarę aną priesaiką tarp Dievo ir savęs, pažadėdami atiduoti šį miestą mūsų priešams, jei VIEŠPATS neateis į pagalbą po tiek ir tiek dienų. 12 Kas tad jūs per vieni, kad drįstate bandyti šiandien Dievą ir mirtingųjų reikaluose statyti save aukščiau Dievo? 13VIEŠPATĮ Visagalį jūs bandote! Nejau to jūs niekad nesuprasite? 14Jūs nepajėgiate ištirti žmogaus širdies gelmių ar suprasti jo proto minčių, kaip tad galite ištirti Dievą, kuris visa tai padarė, pažinti jo mintį, suprasti jo užmojį? Ne, mano broliai, nepykinkite VIEŠPATIES, mūsų Dievo. 15Juk jeigu jis nepanorės ateiti mums į pagalbą per tas penkias dienas, jis gali kada jam patinka mus apsaugoti ar net sunaikinti mus priešų akivaizdoje. 16Bet jūs nebandykite sąlygoti VIEŠPATIES, mūsų Dievo, užmojo, nes Dievas nėra kaip žmogus, kuriam galima grasinti, ar kaip paprastas mirtingasis, kuriam reikia meilikauti. 17Tad, kantriai laukdami jo išgelbėjimo, šaukimės jo pagalbos. Jis išgirs mūsų balsą, jei šitai jam patiks.

18Iš tikrųjų nėra buvę mūsų kartoje, nėra tarp mūsų ir nūdien nei giminės ar klano, nei kaimo ar mūsų miesto, kurie garbintų žmonių rankomis padarytus dievus, kaip buvo kadaise daryta. 19Už tokį elgesį mūsų protėviai buvo atiduoti kalavijui bei plėšimui ir žuvo nuo priešų didžiulėje nelaimėje. 20Mes savo ruožtu Dievu pripažįstame tik jį, todėl turime viltį, kad jis neatstums mūsų ir nė vieno iš mūsų tautos. 21Juk jei mes būsime paimti, visa Judėja bus paimta, ir mūsų šventovė bus apiplėšta. Už tą išniekinimą Dievas pareikalaus iš mūsų atsakyti savo krauju. 22Mūsų brolių išžudymą, krašto nelaisvę ir mūsų paveldo nuniokojimą - kaltę už visa tai jis uždės ant galvos mums tautose, kur tik mes vergautume. Akyse tų, kurie mus nusipirks, būsime pajuoka ir gėda! 23Mūsų pasidavimas į vergiją nesugrąžins mums jų malonės. Veikiau VIEŠPATS, mūsų Dievas, pavers jį negarbe.

24Todėl, mano broliai, duokime pavyzdį mūsų tautiečiams. Jų gyvybė priklauso nuo mūsų, ir gynimas šventovės - ir Šventyklos, ir aukuro guli mums ant pečių. 25Nepaisydami visko, dėkokime VIEŠPAČIUI, savo Dievui, kuris mus bando, kaip bandė mūsų protėvius. 26Atsiminkite, ką jis darė su Abraomu ir kaip jis bandė Izaoką, kas įvyko Mesopotamijoje Jokūbui, ganančiam Labano, jo motinos brolio, avis. 27Juk jis nėra bandęs mūsų ugnimi, kaip darė su jais, kad ištirtų jų širdį, nei yra mums keršijęs. Veikiau VIEŠPATS plaka tuos, kurie prie jo artinasi, kad juos pamokytų".

Uzijas atsako Juditai28"Visa, ką tu kalbėjai, - tarė jai Uzijas, - buvo pasakyta iš visos širdies, ir nėra nė vieno, kuris galėtų tavo žodžiams prieštarauti. 29Ne tik šiandien buvo parodyta tavo išmintis, bet ir tavo jaunystėje visi žmonės žinojo apie sveiką tavo protą, nes tavo širdies polėkiai yra vertingi. 30Bet žmonės, būdami troškulio iškankinti, privertė mus jiems taip kalbėti, kaip kalbėjome, ir duoti priesaiką, kurios sulaužyti negalime. 31O dabar, kadangi esi dievobaiminga moteris, melskis už mus, kad VIEŠPATS atsiųstų mums liūtį mūsų talpykloms pripildyti. Nuo troškulio tuomet nebealpsime".

32Judita atsakė: "Klausykite manęs! Aš noriu atlikti žygį, kurį mūsų palikuonys minės per kartų kartas. 33O jūs šį vakarą turite būti prie miesto vartų, kad galėčiau praeiti su savo tarnaite. Prieš jūsų nustatytą laiką atiduoti mūsų priešams miestą VIEŠPATS išgelbės mano ranka Izraelį. 34Tik nebandykite sužinoti, ką aš darau, nes jums tol nesakysiu, kol nebūsiu atlikusi savo žygio, kuriam pasiryžau".

35"Eik ramybėje, - tarė jai Uzijas ir teisėjai, - teeina VIEŠPATS Dievas pirma tavęs atkeršyti mūsų priešams!" 36Jie tad, sugrįžę iš palapinės, nuėjo prie savo sargybos vietų.

9Juditos malda 1Judita puolė kniūbsčia ant žemės, pelenais apsibarsčiusi galvą, vilkėdama tik ašutinę. Tuo pačiu metu, kai VIEŠPATIES Namuose Jeruzalėje buvo atnašaujama vakarinė smilkalų auka, Judita garsiai šaukėsi VIEŠPATIES, tardama:

2 "VIEŠPATIE, mano protėvio
Simeono Dieve!
Tu įdavei jam į ranką kalaviją,
kad atkeršytų svetimtaučiams,
niekšiškai atsegusiems mergelės diržą,
begėdiškai apnuoginusiems jos šlaunis ir
jos užgaulei išniekinusiems jos kūną.
Juk tu buvai pasakęs: 'Taip nedaroma!'
Bet jie taip padarė.
3 Už tai tad atidavei jų valdovus mirčiai,
sutepei jų krauju tą lovą,
kurioje jie gulėjo apgauti,
tą pačią jų užgaulės gėdą jutusią lovą;
paguldei vergus drauge su didžiūnais
ir didžiūnus su jų tarnais.
4 Atidavei jų žmonas prievartauti,
jų dukteris paimti į nelaisvę
ir visą jų grobį padalyti savo
mylimiems vaikams,
kurie buvo tau degę uolumu,
bjaurėjęsi savo kraujo suteršimu
ir šaukęsi tavo pagalbos.
O Dieve, mano Dieve,
išklausyk ir manęs - našlės!
5 Juk tu esi atsakingas už šiuos įvykius
ir už tai, kas pirma įvyko,
ir už tai, kas paskui buvo.
Tu sumanei, kas dabar vyksta
ir kas ateityje bus.
Kas yra įvykę, tu turėjai mintyje.
6 Dalykai, kuriuos sumanei, ateina,
sakydami: 'Žiūrėk, mes čia!'
Nes visi tavo keliai paruošti iš anksto
ir tavo nuosprendis duotas numatant.
7 Štai asirai, milžiniškos pajėgos,
didžiuojasi savo arkliais ir raiteliais,
giriasi savo pėstininkų jėga,
pasitiki skydu ir ietimi,
lanku ir svaidykle!
Jie nežino, kad
'Tu, VIEŠPATIE, triuškini kovos gretas.
8 VIEŠPATS yra tavo vardas!'
Sutriuškink jų jėgą savo galybe
ir savo pykčiu sunaikink jų smurtą,
nes jie ketina išniekinti tavo šventovę,
suteršti Padangtę,
kurioje gyvena tavo garbingas vardas,
ir nukirsti kalaviju tavo aukuro ragus.
9 Pasižiūrėk į jų įžūlumą
ir išliek jiems ant galvų savo pyktį.
Duok man, našlei, stiprią ranką,
kad įvykdyčiau, ką ketinu.
10 Mano lūpų apgaule paguldyk vergą su valdovu
ir valdovą su jo tarnu.
Jų įžūlumą moters ranka palaužk!

11 Tavo jėgą sudaro ne skaičiai,
tavo galybė remiasi ne galingais vyrais.
Tu esi Dievas kukliųjų,
pagalba engiamųjų,
gynėjas silpnųjų,
prieglauda apleistųjų,
išgelbėtojas žmonių be vilties.
12 Maldauju, maldauju, Dieve mano tėvo,
Dieve Izraelio paveldo,
VIEŠPATIE dangaus ir žemės,
Kūrėjau vandenų,
Karaliau visos Kūrinijos,
išklausyk mano maldą!
13 Padaryk, kad mano žodžiai ir apgaulė
taptų žaizda ir rykšte
taip nuožmiai užsimojusiems
prieš tavo sandorą,
prieš tavo šventąjį Namą,
prieš Ziono kalną
ir tavo vaikų paveldėtus namus.
14 Parodyk kiekvienai tautai ir kiekvienai giminei,
kad tu esi VIEŠPATS -
Dievas visos galybės ir jėgos -
ir kad nėra kito,
ginančio Izraelio tautą,
tik tu vienas!"

10Judita eina į Holoferno stovyklą 1Judita, vos paliovusi šauktis Izraelio Dievo ir išsakiusi visus šiuos žodžius, 2pakilo iš vietos, kur gulėjo kniūbsčia, pasišaukė savo tarnaitę ir nulipo į namus, kur gyvendavo šabo ir savo švenčių dienomis. 3Ji nusijuosė ašutinę, kuria buvo apsijuosusi, nusivilko našlės drabužius, gerai išsimaudė ir pasitepė apsčiai brangiais kvepalais. Susisegusi plaukus, užsidėjo diademą ir apsirengė šventišku apdaru, kurį nešiodavo esant gyvam jos vyrui Manasui. 4Apsiavė sandalais, užsidėjo grandinėles, apyrankes, žiedus, auskarus ir visas kitas savo puošmenas. Taip ji išsigražino, kad suviliotų akis visų vyrų, kurie tik ją pamatys. 5 Ji padavė savo tarnaitei vynmaišį vyno ir indą aliejaus, pripildė maišelį gruzdintų miežių, džiovintų figų papločių ir švarios duonos kepalų. Paskui suvyniojo visas savo lėkštes ir padavė jas tarnaitei nešti.

6Jos leidosi į kelionę, eidamos Betulijos miesto vartų link. Atėjusios ten rado stovinčius Uziją su kitais miesto seniūnais - Chabriu ir Charmiu. 7Pamatę ją pasikeitusios išvaizdos ir kitaip apsirengusią, jie buvo tiesiog apstulbinti jos grožio ir tarė jai: 8"Tesuteikia tau mūsų protėvių Dievas malonės! Teapvainikuoja tavo užmojį sėkme Izraelio vaikų garbei ir Jeruzalės išaukštinimui".

Judita, pagarbinusi Dievą, 9jiems tarė: "Liepkite atidaryti man miesto vartus, kad galėčiau išeiti ir įvykdyti tai, ką jūs man ką tik minėjote". Jie tad įsakė jaunuoliams atidaryti jai vartus, kaip ji buvo prašiusi. 10Tai padarius, Judita išėjo, savo tarnaitės lydima. Miesto vyrai lydėjo ją akimis, kol ji nulipo nuo kalno ir perėjo slėnį. Ten ji pradingo jiems iš akių.

Asirai suima Juditą11 Moteris, einančias tiesiai per slėnį, sulaikė asirų užkarda. 12Suėmę Juditą, ją klausė: "Kokiai tautai tu priklausai? Iš kur ateini? Kur eini?" - "Aš esu hebrajų duktė, - atsakė Judita, - bet aš bėgu nuo jų, nes jie tuojau taps jūsų grobiu. 13Esu pakeliui pas jūsų kariuomenės vadą Holoferną, turėdama jam tikrą pranešimą. Aš parodysiu jam kelią, kuriuo eidamas jis gali užimti visą aukštumų sritį, neprarasdamas nė vieno iš savo vyrų, paimtų į nelaisvę ar nukautų".

14Vyrai, klausydamiesi jos paaiškinimo, spoksojo į jos veidą - jiems ji atrodė žavingai graži - ir jai tarė: 15"Savo gyvastį tu išgelbėjai, atskubėdama pamatyti mūsų viešpatį. Eik tučtuojau į jo palapinę. Keletas iš mūsų tave palydės, kad tave jam į rankas perduotume. 16Kai būsi jo akivaizdoje, neturėk širdyje baimės. Pasakyk jam, ką mums ką tik pasakei. Su tavimi jis gerai pasielgs".

17Išrinkę iš savo skaičiaus šimtą vyrų jai ir jos tarnaitei palydėti, jie nuvedė ją prie Holoferno palapinės. 18Visa stovykla ūžė iš susidomėjimo, nes žinia apie jos atėjimą sklido iš palapinės į palapinę. Subėgusi minia apspito iš visų pusių Juditą, stovinčią prie Holoferno palapinės ir laukiančią, kol jam bus apie ją pranešta. 19Jie žavėjosi jos grožiu, dėl jos stebėjosi izraeliečiais ir vienas kitam sakė: "Kas drįstų niekinti tautą, turinčią tarp savųjų tokių moterų? Negudru palikti gyvą nors vieną jų vyrų, nes jeigu mes juos paliktume laisvus, jie visam pasauliui galvą apsuktų!"

Judita susitinka su Holofernu 20Holoferno asmens sargybiniai ir visi jo tarnai išėjo ir įvedė ją į palapinę. 21Holofernas ilsėjosi savo lovoje, apgaubtoje su tinkleliu iš tamsiai raudonų siūlų ir aukso, smaragdų bei kitokių brangakmenių. 22Kai jam buvo apie ją pranešta, jis, sekdamas paskui du sidabrinius deglus, atėjo į palapinės priekį. 23Juditai susitikus su Holofernu ir jo tarnais, visi buvo sužavėti jos veido grožio. Ji puolė kniūbsčia, pareikšdama pagarbą, bet jo tarnai pakėlė ją nuo žemės.

11 1 Tuomet Holofernas jai tarė: "Drąsos, moterie! Nebijok savo širdyje, nes aš niekad nesu nuskriaudęs žmogaus, pasirinkusio tarnauti visos žemės karaliui Nebukadnezarui. 2Netgi dabar, jeigu aukštumų srityje gyvenantys tavo žmonės nebūtų manęs paniekinę, aš niekad savo ieties prieš juos nebūčiau pakėlęs. Tai yra jų kaltė, ne mano! 3O dabar pasakyk man, kodėl tu nuo jų pabėgai ir pas mus atėjai? Nesirūpink, tu išsigelbėjai. Drąsos! Pragyvensi šią naktį ir ilgai po to, 4nes nėra kas tave nuskriaustų. Veikiau visi su tavimi gerai elgsis, kaip daroma visiems mano viešpaties karaliaus Nebukadnezaro tarnams".

5"Priimk savo vergės žodžius, - atsakė jam Judita, - leisk savo tarnaitei kalbėti tavo akivaizdoje! Savo viešpačiui šią naktį nemeluosiu. 6Ir jeigu seksi iki galo savo tarnaitės žodžius, Dievas įvykdys šį tą per tave, ir mano viešpačiui pasiseks sėkmingai atlikti savo užmojį. 7Tegyvuoja visos žemės karalius Nebukadnezaras, kuris pasiuntė tave įvesti tvarką visiems gyvūnams! Tegyvuoja jo galybė! Juk ne tik žmonės tavo dėka jam tarnauja, bet taip pat ir laukiniai gyvuliai, ir galvijai, ir padangių paukščiai per tavo jėgą gyvens Nebukadnezarui ir jo namams. 8Iš tikrųjų mes girdėjome apie tavo išmintį bei proto įžvalgumą, ir visame pasaulyje yra žinoma, kad visoje karalystėje tik tu esi geriausias, labiausiai patyręs ir įžymiausias karvedys.

9Mes taip pat girdėjome Achijoro pasakojimą apie savo kalbą jūsų karo taryboje, ką jis pasakė, nes Betulijos žmonės jo pasigailėjo ir jis papasakojo jiems visa, ką buvo jums sakęs. 10Todėl, viešpatie ir valdove, paisyk jo patarimo ir turėk jį širdyje, nes tai yra tiesa. Iš tikro mūsų tauta negali būti nei nubausta, nei kalavijas gali ją nugalėti, jeigu ji nenusideda savo Dievui.

11Betgi dabar, kad mano viešpats nebūtų nugalėtas ir jo užmojis nebūtų niekais paverstas, ištiks juos mirtis, nes juos yra užgriuvusi nuodėmė, kuria jie supykins savo Dievą, darydami bloga. 12Kadangi jų maisto atsargos jau išsibaigusios ir jų vanduo beveik išdalytas, jie yra sumanę pjauti savo galvijus. Be to, jie yra nusprendę vartoti maistui visa, ką Dievas jiems uždraudęs valgyti. 13Jie yra nutarę suvartoti javų pirmienas, vyno ir aliejaus dešimtines, kurias buvo pašventę ir atidėję kunigams, tarnaujantiems akivaizdoje mūsų Dievo Jeruzalėje, nors nėra teisėta nė vienam iš paprastų žmonių tuos daiktus net rankomis paliesti. 14Kadangi net Jeruzalėje žmonės tai daro, buvo išsiųsti ten pasiuntiniai, kad parneštų leidimą iš Seniūnų tarybos. 15Tą dieną, kai pasieks juos atsakymas ir jie ims pagal jį elgtis, jie bus atiduoti tau sunaikinti.

16Taigi aš, tavo vergė, visa tai sužinojusi, nuo jų pabėgau. Dievas atsiuntė mane įvykdyti su tavimi žygių, kurie nustebins visą pasaulį, kur tik žmonės apie juos išgirs. 17Tavo tarnaitė iš tikrųjų yra pamaldi ir tarnauja Dangaus Dievui naktį ir dieną. Dabar tad, mano viešpatie, aš pasiliksiu pas tave, bet kiekvieną naktį tavo tarnaitė išeis į slėnį melstis Dievui, kad man pasakytų, kada jie bus įvykdę savo nuodėmes. 18Tada aš atėjusi pranešiu tau, o tu leisiesi į žygį su visa savo kariuomene. Nė vienas jų nepajėgs tau priešintis. 19Aš vesiu tave per Judėją, kol pasieksi Jeruzalę, ir pastatysiu tavo sostą jos viduryje. Tu suginsi juos kaip avis, kurios neturi piemens! Net šuo nesuurgs ant tavęs! Tai man buvo pasakyta išankstiniu numatymu, - man buvo pranešta, ir aš buvau pasiųsta tau pasakyti".

20Jos žodžiai patiko Holofernui ir jo visiems tarnams. Jie žavėjosi jos išmintimi ir sakė: 21"Nuo vieno žemės galo iki kito nėra kitos tokios moters, kuri būtų tokia graži ir kalbėtų taip išmintingai!" 22O Holofernas jai tarė: "Dievas gerai padarė, atsiųsdamas tave pirma tavo tautos, kad sustiprintų mūsų rankas ir neštų sunaikinimą niekinusiems mano viešpatį. 23Tu esi ne tik gražios išvaizdos, bet ir kalbi išmintingai. Jei darysi, ką pasakei, tavo Dievas bus mano Dievas, tu gyvensi karaliaus Nebukadnezaro rūmuose ir būsi garsi visame pasaulyje".

12Juditos elgesys 1Tuomet jis paliepė jiems nuvesti ją į vietą, kur buvo laikomi sidabriniai stalo indai, ir įsakė jiems parengti stalą su jo paties skanėstais jai pavalgyti ir jo paties vyno atsigerti. 2Bet Judita tarė: "Jų nevalgysiu, idant nenusidėčiau. Užteks man to, ką atsinešiau". - 3"Bet jei tavo atsargos išsibaigs, - klausė Holofernas, - kur galėsi daugiau jų gauti? Juk iš tavo žmonių nėra nė vieno su mumis". 4Judita jam atsakė: "Kaip tu, mano viešpatie, esi gyvas, tavo tarnaitei nepritruks atsargų, kurias atsinešiau, prieš VIEŠPAČIUI įvykdant mano ranka, ką jis yra nusprendęs".

5Holoferno tarnai tad nuvedė ją į palapinę, kur ji miegojo iki vidurnakčio. Atsikėlusi šiek tiek prieš ryto sargybą, 6ji nusiuntė Holofernui tokį žodį: "Teįsako mano viešpats, kad būtų leista tavo tarnaitei išeiti ir pasimelsti". 7Holofernas tad įsakė savo sargybiniams jai netrukdyti. Stovykloje taip ji išbuvo tris dienas. Kas naktį ji eidavo į Betulijos slėnį ir maudydavosi šaltinyje prie užkardos. 8Nusimaudžiusi ji melsdavosi VIEŠPAČIUI, Izraelio Dievui, kad vestų jos žingsnius savo tautos vaikų garbei. 9Paskui sugrįždavo švari į palapinę ir čia išbūdavo, kol vakarop atnešdavo jos maistą.

Holoferno puota10Ketvirtą dieną Holofernas iškėlė puotą vien tik savo palydos tarnams. Kitų savo pareigūnų jis nė vieno nepakvietė. 11Eunuchui Bagoui, tvarkančiam jo asmeninius reikalus, jis tarė: "Nuėjęs įkalbėk tą hebraję moterį, esančią tavo globoje, ateiti pas mus pavalgyti ir pagerti. 12Tikėk manimi, mums būtų gėda, jeigu mes praleistume tokią moterį, su ja nesueidami. Jeigu mes jos nesuvedžiosime, ji juoksis iš mūsų".

13Bagoas tad paliko Holoferną ir, nuėjęs prie jos, tarė: "Tenesidrovi ši gražuolė ateiti pas mano viešpatį, būti pagerbta jo akivaizdoje, išgerti su mumis vyno ir elgtis šiandien kaip viena iš asirų moterų, gyvenančių Nebukadnezaro rūmuose". - 14"Kas aš tokia, - atsakė Judita, - kad drįsčiau priešintis savo viešpačiui? Darysiu tuojau pat visa, kas tik jo akyse malonu. Tai bus džiaugsmo man iki pat mano mirties dienos".

15Ji tad skubiai apsivilko savo drabužiais ir pasišvietė visais savo papuošalais. Jos tarnaitė, nuėjusi pirma jos, patiesė ant žemės priešais Holoferną avių kailius, kuriuos ji buvo gavusi iš Bagoo savo kasdieniam naudojimui valgant ant jų atsilošus sėdėti.

16Judita įėjo ir ant jų atsilošė. Žiūrint į ją, Holofernui pamišo širdis. Jis degė geismu, nes sueiti su ja buvo laukęs progos nuo tos dienos, kai ją išvydo pirmą sykį. 17"Išgerk! Būk mums džiaugsmu!" - tarė jai Holofernas. 18"Iš tikrųjų aš išgersiu, mano viešpatie, - atsakė Judita, - nes šiandien maloniausia viso mano gyvenimo diena". 19Ji tad paėmusi valgius, kuriuos jos tarnaitė buvo jai paruošusi, valgė ir gėrė jo akivaizdoje. 20Holofernas buvo taip jos sužavėtas, kad išgėrė tiek daug vyno, kiek niekados vienu kartu nebuvo išgėręs per visą savo gyvenimą.

13 1Kai jau buvo vėlu, jo palydos tarnai pasiskubino išeiti. Bagoas uždarė palapinę iš lauko ir atleido visus, tarnaujančius jo viešpačiui. Jie nuėjo miegoti, nes visi buvo ilgai trukusios puotos išvarginti. 2Taigi viena Judita buvo palikta palapinėje su Holofernu, tysančiu savo lovoje, nes jis buvo mirtinai girtas.

3Judita buvo paliepusi savo tarnaitei stovėti lauke prie jos miegamojo ir laukti, kaip paprastai kitomis dienomis, kol ji išeis, nes ji sakė eisianti melstis. Tą patį ji buvo pasakiusi ir Bagoui.

Judita nukerta Holofernui galvą 4Taigi visi buvo išėję ir nė vieno, svarbaus ar nesvarbaus, nebuvo likę miegamajame. Tuomet Judita, stovėdama prie jo lovos, savo širdyje meldėsi:

"VIEŠPATIE, visos galybės Dieve,
maloniai pažvelk šią valandą į mano žygį
Jeruzalei išaukštinti!
5 Iš tikrųjų dabar atėjo metas padėti tavo paveldui
ir įvykdyti mano užmojį, -
sunaikinti prieš mus išsirikiavusius priešus".

6Nuėjusi prie lovos šulo Holoferno galvūgalyje, ji nusiėmė ten kabantį jo kalaviją, 7priėjo arčiau jo lovos, pagriebė jį už plaukų ir tarė: "Duok man jėgų šiandien, VIEŠPATIE, Izraelio Dieve!" 8Tada iš visų jėgų du sykius ji kirto jam į kaklą ir nukirto jam galvą. 9Nuritinusi jo kūną nuo lovos, ji nutraukė tinklelį nuo lovos šulų. Paskui nedelsdama išėjo ir padavė Holoferno galvą tarnaitei. 10Ši įdėjo ją į maisto maišelį.

Tada jos abi drauge išėjo pasimelsti, kaip jiedvi buvo pratusios daryti.

Judita parneša Holoferno galvą į BetulijąPerėjusios stovyklą, jos apsuko ratu slėnį, užkopė kalno šlaitu į Betuliją ir atėjo prie jos vartų. 11Jau iš tolo Judita šaukė sargybiniams prie vartų: "Atidarykite, atidarykite vartus! Dievas, mūsų Dievas, yra su mumis! Jis teberodo savo galybę Izraelyje ir savo jėgą mūsų priešams, kaip jis padarė šiandien!"

12Miesto gyventojai, išgirdę jos balsą, atskubėjo prie vartų ir pašaukė miesto seniūnus. 13Subėgo visi, nuo menkiausio iki didžiausio, nes jos sugrįžimas buvo visiems staigmena. Atidarę vartus, jie sveikino abi moteris, užkūrė laužą, kad galėtų jas matyti, ir spietėsi apie jas. 14Judita skardžiu balsu juos ragino: "Šlovinkite Dievą! Šlovinkite jį! Šlovinkite Dievą, kuris neatšaukė savo gailestingumo nuo Izraelio namų, bet išblaškė mūsų priešus mano ranka kaip tik šią naktį!"

15Tada Judita išėmė iš maišelio galvą ir parodė ją visiems, tardama: "Štai čia Holoferno, asirų kariuomenės vado, galva! O čia tinklelis, po kuriuo jis gulėjo girtas. VIEŠPATS jį paguldė moters ranka! 16Kaip gyvas VIEŠPATS, mane saugojęs mano žygyje, prisiekiu, kad mano veidas jį suviliojo pražūčiai, kad su manimi jis nepadarė nuodėmės mane išniekindamas ar sugėdindamas".

17Visi žmonės buvo tarsi be žado. Puolę kniūbsčia, jie pagarbino Dievą vienu balsu: "Pašlovintas esi tu, mūsų Dieve, nes šią dieną numalšinai savo tautos priešus".

18Tada Uzijas tarė Juditai:
"Tu, dukterie, esi Dievo Aukščiausiojo palaiminta
labiau už visas moteris žemėje!
Tebūna pašlovintas VIEŠPATS Dievas,
dangaus ir žemės Kūrėjas,
vedęs tave nukirsti
mūsų priešų vado galvą!
19 Tavo gyrius niekad neišblės širdyse žmonių,
atmenančių Dievo galybę.
20 Tesuteikia Dievas, kad tavo žygis
būtų tau amžina garbė,
ir teatlygina tau visokeriopa palaima!
Nes tu statei į pavojų savo gyvastį,
kai mūsų tauta buvo paklupdyta,
ir nukreipei mūsų pražūtį,
eidama teisiu keliu priešais mūsų Dievą".
Visi žmonės atsakė: "Amen! Amen!"

14Juditos patarimas 1Tada Judita jiems tarė: "Išklausykite mane, mano broliai. Paėmę šią galvą, pakabinkite ją ant miesto sienos turėklų. 2Kai tik išauš, saulei tekant iš už žemės, visi vyrai imkite savo ginklus, ir teišskuba visi stipruoliai, vedami vado, iš miesto tarsi leistis šlaitu žemyn į slėnį asirų užkardos pulti. Bet šlaitu žemyn nesileiskite. 3Užkardos vyrai griebsis savo ginklų ir skubės grįžti į stovyklą pažadinti asirų kariuomenės pareigūnų. Nuskubėję į Holoferno palapinę, ten jo neras. Juos apims klaikas, ir jie bėgs nuo jūsų. 4Tada jūs ir visi Izraelio žemės gyventojai juos vykitės ir, jiems traukiantis, juos išžudykite. 5Betgi, prieš šitai vykdydami, pašaukite man Achijorą Amonietį, kad pamatytų ir atpažintų žmogų, paniekinusį Izraelio namus ir pasiuntusį jį pas mus tarsi mirčiai".

Achijoras pašaukiamas6 Achijoras tad buvo pašauktas ateiti iš Uzijo namų. Atėjęs ir žmonių būryje pamatęs vyro rankoje Holoferno galvą, jis sukniubo ant žemės ir neteko sąmonės. 7Žmonės jį pakėlė. Tada jis puolė Juditai po kojų ir ją pagerbė, tardamas:

"Esi palaiminta visose Judo palapinėse!
Visų tautų žmonės,
išgirdę tavo vardą, bus klaiko apimti!

8O dabar papasakok man, ką padarei per tas dienas". Žmonių apsupta, Judita papasakojo jam visa, ką buvo padariusi nuo tos dienos, kai paliko Betuliją, iki tos akimirkos, kai ji pradėjo žmonėms kalbėti. 9Juditai baigus kalbėti, žmonės šaukė iš visų jėgų, ir jų miestas aidėjo džiaugsmo klegesiu. 10Achijoras, pamatęs visa, ką Izraelio Dievas buvo padaręs, tvirtai įtikėjo Dievą. Jis tad buvo apipjaustytas ir įėjo į Izraelio namus, pasilikdamas juose iki šios dienos.

C. PERGALĖ

11Vos išaušus, Holoferno galva buvo pakabinta ant miesto sienos. Tada visi, pasiėmę savo ginklus, išėjo būriais į kalnų perėjas. 12Pamatę juos, asirai nusiuntė žodį savo pareigūnams, kurie savo ruožtu pranešė savo vadams ir tūkstantininkams, ir visiems kitiems savo pareigūnams. 13Suėję prie Holoferno palapinės, jo asmeninius reikalus tvarkiusiam tarnui tarė: "Pažadink mūsų viešpatį, nes tie vergai įsidrąsino išeiti į mūšį su mumis savo tikrai pražūčiai!"

14Bagoas tad, įėjęs į vidų, pasibeldė prie palapinės užuolaidos, manydamas, kad Holofernas miega su Judita. 15Niekam neatsiliepiant, jis patraukė užuolaidą ir, įėjęs į miegamąjį, rado jį tysantį ant aslos negyvą ir be galvos. 16Suklikęs baisiu balsu, jis verkė, dejavo, šaukė ir persiplėšė savo drabužius. 17Paskui įėjo į Juditos palapinę, kur ji buvo apsistojusi, ir, jos neradęs, išskubėjo pas vyrus, šaukdamas: 18"Vergai mus apgavo! Viena hebrajų moteris užtraukė nelaimę karaliaus Nebukadnezaro namams. Štai! Holofernas guli ant žemės be galvos!"

19Tai išgirdę, asirų kariuomenės vadai iš klaiko persiplėšė savo drabužius, ir jų riksmai ir šauksmai aidėjo visoje stovykloje.

15 1Išgirdę, kas buvo įvykę, vyrai palapinėse buvo pritrenkti. 2Drebėdami iš baimės, jie į gretas daugiau nebestojo, bet tarsi susitarę metėsi bėgti visais takais per lygumą ir aukštumų sritį. 3Bėgo ir vyrai, išdėstytieji stovyklose ant kalvų aplink Betuliją. Tai sužinoję, visi izraeliečių kareiviai metėsi ant jų. 4Uzijas nusiuntė vyrus į Bet-Omestajimus, Bebajį, Chobą, Kolą ir visą Izraelio žemę pranešti jiems apie įvykius ir paskatinti visus mestis ant priešų ir juos sunaikinti. 5Vos išgirdę tą žinią, izraeliečiai visi kaip vienas puolė ant priešų ir kapojo juos iki pat Chobos. Net ir Jeruzalės bei visos aukštumų srities gyventojai atėjo, nes jiems buvo pranešta, kas buvo įvykę priešų stovykloje. Gileado ir Galilėjos vyrai, talžydami priešams šonus, žudė juos net anapus Damasko ir jo žemių. 6Visi kiti Betulijos gyventojai metėsi ant asirų stovyklos ir ją plėšė, įsigydami didelius turtus. 7Ir izraeliečiai, sugrįžę iš žudynių, pasiėmė, kas buvo likę. Net kaimai ir miestai lygumoje bei aukštumų srityje gavo daug grobio, nes ten buvo didžiuliai sandėliai.

Padėka8Tada vyriausiasis kunigas Joakimas ir izraeliečių seniūnai, gyvenantys Jeruzalėje, atvyko pamatyti savo akimis nuostabiųjų dalykų, VIEŠPATIES padarytų Izraeliui, susitikti Juditos ir jos pasveikinti. 9Atėję pas Juditą, jie vienu balsu ją palaimino, tardami:

"Tu esi Jeruzalės garbė!
Tu esi didis Izraelio pasididžiavimas!
Tu esi nuostabi mūsų tautos šlovė!

10 Savo ranka visa tai padarei,
nuostabų žygį įvykdei Izraeliui, -
Dievas juo gėrisi.
Telaimina tave VIEŠPATS Visagalis per amžių amžius!"
O visi žmonės atsakė: "Amen!"

11Trisdešimt dienų visi žmonės plėšė stovyklą. Juditai jie atidavė Holoferno palapinę ir visus jo sidabrinius indus, lovas, taures ir visus jo baldus. Juos ji priėmė. Apkrovusi savo mulus ir pakinkiusi vežimus, ji sudėjo į juos daiktus.

12Visos Izraelio moterys, atskubėjusios jos pamatyti, laimino ją ir šoko ratelius jos garbei. Nulaužusi gebenės šakelių, ji apdalijo jomis savo palydoves. 13 Ji pati ir su ja esančios moterys pasipuošė alyvmedžio lapų vainikais. Eidama pirma visų žmonių, šokdama ji vedė moteris, o visi Izraelio vyrai sekė su ginklais rankose ir vainikais ant galvų, giedodami giesmes.

Šlovės giesmė14Viso Izraelio akivaizdoje Judita pradėjo šią padėkos giesmę, ir visi žmonės jai pritarė.

16 1Judita tarė:

"Pradėkite giesmę mano Dievui
būgneliais su žvangučiais,
giedokite VIEŠPATIES šlovei su cimbolais.
Giedokite jam naują giesmę,
aukštinkite jį ir šaukitės jo vardo.
2 Nes VIEŠPATS yra Dievas,
kuris triuškina kovos gretas
ir stato sau stovyklą savo tautoje, -
jis mane išgelbėjo iš engėjų rankų!

3 Asiras atžygiavo iš šiaurės kalnų,
atėjo su nesuskaitoma daugybe savo kareivių.
Savo miniomis pripildė slėnius,
arkliais uždengė kalvas.
4 Gyrėsi sudeginsiąs mano žemę,
sunaikinsiąs kalaviju mano jaunus vyrus,
sutraiškysiąs žemėje mano mažylius,
padarysiąs mano vaikus grobiu,
išsivarysiąs mano mergeles.
5 Bet VIEŠPATS Visagalis sužlugdė juos
moters ranka.

6 Jų galiūnas nekrito
nuo jaunų vyrų rankų,
nepaguldė jo Titanų sūnūs,
nepuolė jo aukštaūgiai milžinai,
bet Merario duktė Judita jį sužlugdė
savo veido grožiu.
7 Ji nusivilko našlės drabužį,
kad suburtų užgautuosius Izraelyje.
Ji pasitepė veidą kvepalais,
8 susegė plaukus diadema
ir apsivilko lininį apdarą, kad jį suviliotų.
9 Jos sandalai sužavėjo jo akis,
jos grožis užbūrė jo protą,
ir kalavijas nukirto jam galvą!
10 Nuo jos drąsumo persai drebėjo,
jos drąsos medai išsigando.

11 Kai mano kuklieji suriko kovos šūkį,
tuos apėmė klaikas.
kai mano silpnieji šaukė, tie drebėjo.
Išgirdę jų kovos šūkį,
tie klykė ir leidosi bėgti.
12 Jaunų vergių sūnūs juos badė
ir žalojo juos tarsi bėglių vaikus.
Jie žuvo nuo gretų mano VIEŠPATIES!

13 Naują giesmę savo Dievui giedosiu:
VIEŠPATIE, tu esi didis ir garbingas,
nuostabus galybe, nenugalimas.
14 Visi tavo kūriniai tau tetarnauja,
nes tu tarei, ir jie atsirado, - tiktai kvėpei,
ir jie buvo sukurti, -
nes nėra, kas apgalėtų tavo balsą.
15 Kalnai bus pajudinti nuo savo pamatų
tarsi vanduo;
tau žvilgtelėjus tirps uolos tarsi vaškas.
Bet tavęs pagarbiai bijantiems
esi be galo gailestingas.
16 Kiekvienos aukos malonus kvapas tau tėra niekniekis,
ir visų deginamųjų aukų taukai tau tėra mažmožis,
bet žmogus, bijantis VIEŠPATIES, yra didis.

17 Vargas tautoms,
sukylančioms prieš mano giminę!
VIEŠPATS Visagalis atmokės jiems,
teismo dieną juos nubaus:
ugniai ir kirmėlėms atiduos jų kūną.
Kentėdami jie verks amžinai".

Padėka18Atvykę į Jeruzalę, jie puolė kniūbsčia prieš Dievą. Vos tik žmonėms apsivalius, buvo atnašautos jų deginamosios aukos, savanoriškos atnašos ir jų dovanos. 19Judita pašventė Dievui ir visą Holoferno nuosavybę, kurią žmonės buvo jai atidavę, o tinklelį, kurį buvo pasiėmusi iš jo miegamojo, paaukojo kaip įžado atnašą. 20Tris mėnesius žmonės šventė savo šventę Jeruzalėje prieš šventovę. Ir Judita pasiliko švęsti su jais.

Juditos garsas21Praėjus toms dienoms, visi sugrįžo į savo paveldą. Judita parėjo į Betuliją ir liko gyventi savo ūkyje. Per visą gyvenimą ji buvo gerbiama visame krašte. 22Daug kas norėjo ją vesti, bet ji neatsidavė nė vienam vyrui visą savo gyvenimą po to, kai jos vyras Manasas mirė ir buvo palaidotas. 23Jos garsas plito vis labiau ir labiau, sulaukusi senatvės savo vyro namuose, mirė turėdama šimtą penkerius metus. Savo tarnaitei davė laisvę. Judita mirė Betulijoje ir buvo palaidota savo vyro Manaso oloje. 24Izraelio namai jos gedėjo septynias dienas. Prieš mirdama ji išdalijo savo nuosavybę visiems savo vyro Manaso artimiesiems ir savo artimiausiems giminaičiams.

25Niekad daugiau prie Juditos gyvos galvos ir ilgai dar po jos mirties niekas neišdrįso varginti izraeliečių.