ANTROJI KRONIKŲ KNYGA

A. SALIAMONO KARALIAVIMAS

1Dievas suteikia Saliamonui išmintį 1Dovydo sūnus Saliamonas įsitvirtino savo karalystėje. VIEŠPATS, jo Dievas, buvo su juo ir darė jį vis iškilesnį. 2Saliamonas sušaukė visą Izraelį - tūkstantininkus ir šimtininkus, teisėjus ir visus viso Izraelio vadus bei klanų galvas. 3Tada Saliamonas, lydimas visos su juo buvusios bendrijos, nuėjo į Gibeono aukštumų alką, nes ten buvo Dievo Susitikimo palapinė, kurią VIEŠPATIES tarnas Mozė buvo padaręs dykumoje. {4Bet Dievo Skrynią Dovydas buvo pargabenęs iš Kirjat-Jearimų į vietą, kurią Dovydas buvo jai prirengęs; jis buvo pastatęs jai palapinę Jeruzalėje.} 5Be to, ten, VIEŠPATIES Padangtės priešakyje, buvo ir varinis aukuras, kurį buvo padaręs Huro sūnaus Urio sūnus Bezalelis. Ten Saliamonas ir bendrija teiravosi VIEŠPATIES. 6Ten Saliamonas palipo VIEŠPATIES akivaizdoje prie varinio aukuro, stovėjusio prie Susitikimo palapinės, ir atnašavo ant jo tūkstantį deginamųjų aukų.

7Tą naktį Dievas pasirodė Saliamonui ir tarė: "Prašyk, ko nori, kad tau duočiau". 8Saliamonas tarė Dievui: "Tu parodei didelę ir ištikimą meilę mano tėvui Dovydui ir padarei mane jo vietoje karaliumi. 9Nūn, VIEŠPATIE Dieve, tebūna įvykdytas tavo pažadas mano tėvui Dovydui, nes esi paskyręs mane karaliumi tautos, kuri yra taip gausi, kaip dulkės žemėje. 10Nūn tad suteik man išminties ir žinojimo, kaip vesti šią tautą, nes kitaip kas pajėgs šią tavo didelę tautą valdyti?" 11Dievas Saliamonui atsakė: "Kadangi tai yra tavo širdyje ir tu neprašei nuosavybės, turtų, garbės ar savo priešų gyvasties ir neprašei net ilgo gyvenimo, bet prašei sau išminties ir žinojimo, kad pajėgtum valdyti mano tautą, kurios karaliumi tave esu pastatęs, 12tai duodu tau išmintį ir žinojimą. Duosiu tau taip pat ir turtų, ir nuosavybės, ir garbės tiek, kiek nė vienas pirm tavęs buvusių karalių nėra turėjęs ir nė vienas po tavęs neturės".

Saliamono turtai13Iš aukštumų alko Gibeone, iš Susitikimo palapinės, Saliamonas grįžo į Jeruzalę ir valdė Izraelį. 14Jis sutelkė sau kovos vežimų bei raitelių; jis turėjo keturiolika tūkstančių kovos vežimų ir dvidešimt keturis tūkstančius arklių, kuriuos išdėstė kovos vežimų miestuose ir prie karaliaus Jeruzalėje. 15Karalius padarė sidabrą ir auksą taip įprastus Jeruzalėje, kaip akmenys ir kedrai, taip apsčius, kaip sikamoro medžiai Šefeloje. 16 Saliamono arkliai buvo įvežami iš Egipto ir Kuės. Iš Kuės karaliaus pirkliai juos pirkdavo rinkos kaina. 17Kovos vežimas, įvežtas iš Egipto, kainuodavo šešis šimtus sidabrinių šekelių, o arklys šimtą penkiasdešimt. Juos savo ruožtu jie pristatydavo visiems hetitų karaliams ir visiems Aramo karaliams.

Pasiruošimas statyti Šventyklą 18Tada Saliamonas nutarė statyti VIEŠPATIES vardui Namus ir sau karališkus rūmus.

2 1Saliamonas pašaukė septyniasdešimt tūkstančių vyrų nešti akmenų ir aštuoniasdešimt tūkstančių vyrų skaldyti akmenų kalnuose drauge su trimis tūkstančiais šešiais šimtais prižiūrėtojų. 2Be to, jis davė žinią Tyro karaliui Huramui: "Kadaise tu padėjai mano tėvui Dovydui ir siuntei jam kedro rąstų, kad pasistatytų sau rūmus gyventi. 3Štai aš ketinu statyti Namus VIEŠPATIES, savo Dievo, vardui. Aš jam pašvęsiu juos kvepiančių smilkalų atnašavimui jo akivaizdoje, nuolatinei Artumo duonos eilių atnašai, deginamosioms ryto ir vakaro aukoms šabo, jaunaties ir nustatytų VIEŠPATIES, mūsų Dievo, iškilmių dienomis, kaip Izraelis yra amžinai įpareigotas. 4Namai, kuriuos noriu pastatyti, bus didingi, nes mūsų Dievas yra didingesnis už visus dievus. 5Bet kas iš tikrųjų gali pastatyti jam Namus? Juk nei dangus, nei dangaus aukštybės negali jo aprėpti! Kas gi aš, kad galėčiau pastatyti jam Namus, nebent kaip vietą smilkalams atnašauti jo akivaizdoje? 6Nūn tad atsiųsk man išmintingą vyrą, įgudusį apdirbti auksą, sidabrą, varį bei geležį ir violetinės, tamsiai raudonos bei mėlynos spalvos medžiagas, mokantį daryti įraižas, kad dirbtų su amatininkais, kuriuos man parūpino mano tėvas Dovydas čia, Judo karalystėje ir Jeruzalėje. 7Atsiųsk man taip pat ir kedro, kipariso ir algumo medžio sienojų iš Libano, nes žinau, kad tavo tarnai yra įgudę kirsti medžius Libane. Mano tarnai padės tavo tarnams 8aprūpinti mane daugybe rąstų, nes Namai, kuriuos noriu statyti, bus didingi ir nuostabūs. 9Štai aš parūpinsiu tavo tarnams, medkirčiams, kertantiems medžius, dvidešimt tūkstančių korų grūstų kviečių, dvidešimt tūkstančių korų miežių, dvidešimt tūkstančių batų vyno ir dvidešimt tūkstančių batų aliejaus".

10Tyro karalius Huramas nusiuntė Saliamonui tokį rašytą žodį: "Kadangi VIEŠPATS myli savo tautą, jis padarė tave jų karaliumi". 11Huramas tęsė: "Tebūna pagarbintas VIEŠPATS, Izraelio Dievas, kuris padarė dangų ir žemę, kuris davė karaliui Dovydui išmintingą sūnų, apdovanotą įžvalgiu protu bei supratimu, kaip statyti Namus VIEŠPAČIUI ir karališkus rūmus sau.

12Nūn aš siunčiu savo meistrą Huram-Abį, įgudusį ir protingą vyrą, 13sūnų vienos Dano giminės dukterų; jo tėvas buvo tyrietis. Jis yra įgudęs apdirbti ir auksą, sidabrą, varį, geležį, akmenį bei medį, ir violetinės, mėlynos ir tamsiai raudonos spalvos siūlus bei ploną drobę, ir su tavo amatininkais ir amatininkais mano viešpaties, tavo tėvo Dovydo, daryti visokias įraižas bei sumanyti visa, kas tik bus iš jo reikalaujama, su tavo amatininkais ir amatininkais mano viešpaties, tavo tėvo Dovydo. 14O dabar tesiunčia mano viešpats savo tarnams kviečius, miežius, vyną ir aliejų, kuriuos jis yra pažadėjęs. 15Mes nukirsime Libane tiek medžių, kiek tau reikia, ir atplukdysime juos tau sieliais jūra į Jafą. Į Jeruzalę tu juos nugabensi".

16Tada Saliamonas padarė visų Izraelio krašte gyvenusių svetimtaučių surašymą, panašų į surašymą, kurį buvo daręs jo tėvas Dovydas, ir buvo jų rasta šimtas penkiasdešimt tūkstančių šeši šimtai. 17Iš jų septyniasdešimt tūkstančių buvo paskirti nešikais ir aštuoniasdešimt tūkstančių akmenskaldžiais kalnuose, o trys tūkstančiai prižiūrėtojais, kad žmonės dirbtų.

3Šventyklos statymas 1Tada Saliamonas pradėjo statyti Namus VIEŠPAČIUI Jeruzalėje ant Morijos kalno, kur VIEŠPATS buvo pasirodęs jo tėvui Dovydui, toje vietoje, kurią buvo nurodęs Dovydas, ant Ornano Jebusito klojimo. 2Jis pradėjo statyti savo karaliavimo ketvirtaisiais metais antrojo mėnesio antrąją dieną. 3Šie buvo Saliamono nustatyti Dievo Namų matmenys: ilgis, uolektimis pagal senovinį matą, šešiasdešimt uolekčių ir plotis dvidešimt uolekčių. 4Prieangis priešais Namų Navą buvo dvidešimties uolekčių ilgio ir Namų pločio; jo aukštis buvo šimtas dvidešimt uolekčių. Jo vidus buvo paauksuotas grynu auksu. 5Didžiąją Navą Saliamonas apmušė kipariso medžiu, aptraukė ją grynu auksu ir išpuošė palmių įraižomis bei vainikais. 6Jis nusagstė pastatą brangakmenių įtvarais. {Auksas buvo iš Parvajimų.} 7Namus jis apmušė auksu - jų sijas, slenksčius, sienas ir duris; įraižė kerubus ant sienų.

8Jis padarė Šventųjų Šventąją: jos ilgis buvo tolygus Namų pločiui - dvidešimt uolekčių, o jos plotis buvo dvidešimt uolekčių, ir apmušė ją šešiais šimtais talentų gryno aukso. 9Vinių svoris buvo penkiasdešimt auksinių šekelių. Panašiai jis apmušė auksu viršutinius kambarius.

10Šventųjų Šventojoje jis padarė du drožtus kerubus ir juos paauksavo. 11Išskleisti kerubų sparnai buvo dvidešimties uolekčių: vienas sparnas, liečiantis vieną Namų sieną, penkių uolekčių ilgio ir kitas sparnas, liečiantis kito kerubo sparną, penkių uolekčių ilgio; 12vienas sparnas kito kerubo, liečiantis kitą Namų sieną, penkių uolekčių ilgio ir jo kitas sparnas, liečiantis pirmojo kerubo sparną, penkių uolekčių ilgio. 13Taigi sparnai šių kerubų buvo išskleisti per dvidešimt uolekčių; kerubai stovėjo ant kojų, atsigręžę į Navą. 14Saliamonas padirbo užuolaidą iš plonos drobės, išsiuvinėtos kerubais, mėlynos, violetinės bei tamsiai raudonos spalvos siūlais.

15Priešais Namus jis padarė du trisdešimt penkių uolekčių šulus; galvenos jų viršūnėje buvo penkių uolekčių. 16Jis padirbo vėrinio išvaizdos vainikų ir uždėjo ant šulų viršaus; padarė šimtą granatmedžio obuolių ir uždėjo juos ant vainikų. 17Šulus pastatė Šventyklos priešakyje, vieną dešinėje, o kitą kairėje. Dešinysis buvo pavadintas Jachinu, o kairysis Boazu.

4 1Jis padarė varinį aukurą dvidešimties uolekčių ilgio, dvidešimties uolekčių pločio ir dešimties uolekčių aukščio. 2Jis nuliejo jūrą. Ji buvo apskrita, dešimt uolekčių nuo vieno krašto lig kito, penkių uolekčių aukščio, o jos apskritimo ilgis buvo trisdešimt uolekčių. 3Po ja buvo jaučių pavidalai, dešimties uolekčių didumo, supantys jūrą; jaučių, nulietų tuo pačiu liejimu, buvo dvi eilės. 4Jūra stovėjo ant dvylikos jaučių: trys buvo atgręžti į šiaurę, trys buvo atgręžti į vakarus, trys atgręžti į pietus ir trys atgręžti į rytus. Jūra buvo ant jų pastatyta; jaučių pasturgaliai buvo nugręžti į vidaus pusę. 5Jos storis buvo delno platumo, o jos briauna buvo padaryta kaip briauna taurės, tarsi lelijos žiedo vainiklapiai; joje tilpo du tūkstančiai batų.

6Jis padarė dešimt praustuvų ir pastatė penkis dešiniajame šone ir penkis kairiajame. Juose buvo skalaujamos deginamosioms aukoms skirtos atnašų dalys, o jūra buvo skirta kunigams apsiplauti. 7Jis padarė dešimt žvakidžių iš aukso, kaip įsakyta, ir pastatė jas Navoje, penkias dešiniajame šone ir penkias kairiajame. 8Jis padarė dešimt stalų ir pastatė juos Navoje, penkis dešiniajame šone ir penkis kairiajame. Jis padarė šimtą auksinių dubenų šlakstymui. 9Jis pastatė kunigų kiemą, didįjį kiemą ir padarė duris didžiajam kiemui; duris aptraukė variu. 10Jūrą pastatė dešiniajame šone, prie pietrytinio Namų kampo.

11Huramas padarė taip pat ir puodų, bertuvių bei dubenų. Taip Huramas užbaigė darbą, kurį jis turėjo atlikti karaliui Saliamonui VIEŠPATIES Namuose: 12du šulus, du rutulius ir dvi galvenas šulų viršūnėms; du vainikus apdengti dviem galvenų rutuliams ant šulų viršūnių; 13keturis šimtus granatmedžio obuolių dviem vainikams, po dvi eiles granatmedžio obuolių kiekvienam vainikui, apdengti dviem galvenų rutuliams ant šulų viršūnių. 14Jis padarė pastovus, praustuvus ant pastovų, 15jūrą ir dvylika jaučių po ja. 16Puodai, bertuvės, šakės ir visi reikmenys, Huram-Abio padaryti karaliui Saliamonui VIEŠPATIES Namams, buvo iš blizgančio vario. 17Karalius nuliedino juos molinėje žemėje Jordano lygumoje tarp Sukotų ir Zeredos. 18Saliamonas padarė šių reikmenų tiek daug, kad vario svorio neįmanoma buvo nustatyti.

19Saliamonas padarė visus Dievo Namuose buvusius reikmenis: auksinį aukurą, stalus Artumo duonai, 20žvakides ir lempas iš gryno aukso, kad degtų, kaip įsakyta, prieš Vidinę šventovę; 21vainiklapius, lempas bei reples iš gryno aukso; 22žnyples, šlakstymo dubenis, samčius ir keptuves iš gryno aukso. 23O įėiti į Namus durys į vidinę dalį Namų - į Šventųjų Šventąją - ir Namų Navos durys buvo iš aukso.

5Skrynia atnešama į Šventyklą 1Taip buvo užbaigti visi darbai, kurių Saliamonas buvo ėmęsis VIEŠPATIES Namuose. Saliamonas įnešė savo tėvo šventąsias atnašas - sidabrą, auksą, reikmenis - ir padėjo jas Dievo Namų ižde.

2Tada Saliamonas sušaukė Izraelio seniūnus - giminių galvas ir izraeliečių klanų vadus - į Jeruzalę atnešti VIEŠPATIES Sandoros Skrynios iš Dovydo miesto {tai yra iš Ziono}.

3Visi izraeliečiai suėjo pas karalių septintojo mėnesio Iškilmių metu. 4Suėjus visiems Izraelio seniūnams, levitai paėmė nešti Skrynią. 5Jie nešė Skrynią, Susitikimo palapinę ir visus Padangtėje buvusius šventuosius reikmenis; nešė juos levitai kunigai. 6Tuo tarpu karalius Saliamonas ir visa Izraelio bendrija, susirinkusi pas jį priešais Skrynią, paaukojo tokią daugybę avių ir jaučių, kad nebuvo įmanoma nei jų suskaičiuoti, nei jų vertės nustatyti. 7Kunigai atnešė VIEŠPATIES Sandoros Skrynią į jos vietą vidinėje Namų šventovėje - į Šventųjų Šventąją, po kerubų sparnais. 8Kerubai buvo taip išskleidę sparnus virš vietos, skirtos Skryniai, kad uždengė iš viršaus Skrynią ir jos kartis. 9Kartys kyšojo iš Skrynios ir jų galai tebuvo matyti nuo vidinės šventovės priešakio. Iš lauko jų nesimatė. Ten ji likosi iki šios dienos. 10Skrynioje buvo tik dvi lentelės, kurias buvo įdėjęs Mozė prie Horebo, kur VIEŠPATS sudarė Sandorą su izraeliečiais po jų išėjimo iš Egipto.

Dievo šlovės apsireiškimas11Kunigams išėjus iš šventovės, - nes visi čia dalyvaujantys kunigai buvo save pašventinę, nepaisant padalų eilės, - 12visi levitai giesmininkai: Asafas, Hemanas ir Jedutūnas, jų sūnūs bei broliai, apsirengę plonos drobės apdarais, laikydami cimbolus, arfas ir lyras, stovėjo į rytus nuo aukuro su šimtu dvidešimčia kunigų, pučiančių trimitus. 13Trimitininkai ir giesmininkai įsitraukė sutartinai į šlovės ir padėkos giesmę VIEŠPAČIUI. Didėjant trimitų, cimbolų ir kitų muzikos instrumentų garsams VIEŠPATIES šlovei, -

"nes jis yra geras,
nes jo ištikima meilė amžina", -

Namai, VIEŠPATIES Namai, buvo pripildyti debesies. 14Per tą debesį kunigai nebegalėjo užsibūti ir atlikti tarnybos, nes VIEŠPATIES šlovė pripildė Dievo Namus.

6 1Tada Saliamonas tarė:
"VIEŠPATS nori gyventi tamsiame debesyje.
2 Pastačiau tau didingus Namus,
amžiną buveinę tau gyventi".

3Paskui, visai Izraelio bendrijai stovint, karalius atsigręžė ir palaimino visą Izraelio bendriją. 4Jis tarė: "Tebūna pašlovintas VIEŠPATS, Izraelio Dievas, kuris savo ranka įvykdė, ką savo lūpomis pažadėjo mano tėvui Dovydui, tardamas: 5'Nuo tos dienos, kurią išvedžiau savo tautą iš Egipto žemės, niekad neišsirinkau tarp Izraelio giminių miesto, kuriame būtų pastatyti Namai mano vardui, nei neišsirinkau žmogaus savo tautos valdovu. 6Bet išsirinkau Jeruzalę, kad ten gyventų mano vardas, ir išsirinkau Dovydą būti mano tautos Izraelio karaliumi'. 7Mano tėvas Dovydas širdyje geidė pastatyti Namus VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, vardui. 8Bet VIEŠPATS mano tėvui Dovydui pasakė: 'Gerai darai, norėdamas pastatyti Namus mano vardui. Gerai darai, kad to nori. 9Tačiau Namų tu nestatysi, bet tavo sūnus, gimęs tau, pastatys Namus mano vardui'. 10O dabar VIEŠPATS įvykdė pažadą, kurį buvo davęs, nes aš esu savo tėvo Dovydo vietoje ir sėdžiu Izraelio soste, kaip VIEŠPATS pažadėjo, aš esu pastatęs Namus VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, vardui. 11Ten aš padėjau Skrynią, kurioje yra VIEŠPATIES Sandora, sudaryta su Izraelio tauta".

Saliamono malda už save12Tada Saliamonas, stovėdamas prieš VIEŠPATIES aukurą visos Izraelio bendrijos akivaizdoje, išskėtė rankas. 13Saliamonas buvo padaręs varinę pakylą penkių uolekčių ilgio, penkių uolekčių pločio, trijų uolekčių aukščio ir pastatęs ją didžiojo kiemo viduryje. Jis ant jos stovėjo. Tada jis suklupo ant kelių visos Izraelio bendrijos akivaizdoje ir, pakėlęs rankas į dangų, 14tarė: "VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, nėra kito Dievo kaip tu nei danguje, nei žemėje. Tu laikaisi sandoros ir rodai ištikimą meilę savo tarnams, kurie tavo akivaizdoje elgiasi dorai iš visos širdies. 15Tu savo tarnui, mano tėvui Dovydui, įvykdei, ką buvai pažadėjęs. Iš tikrųjų, ką tu pažadėjai savo lūpomis, šią dieną įvykdei savo ranka. 16Dabar tad, VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, įvykdyk savo tarnui, mano tėvui Dovydui, ir tą pažadą, kurį jam davei, tardamas: 'Nestigs tau niekad mano akivaizdoje palikuonio, sėdinčio Izraelio soste, jeigu tik tavo vaikai bus atidūs savo keliui ir eis mano mokymo taku, kaip tu ėjai mano akivaizdoje'. 17Dabar tad, VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, tebūna patvirtintas pažadas, kurį davei savo tarnui, mano tėvui Dovydui. 18Bet argi iš tikrųjų Dievas gyvens žemėje su mirtingaisiais? Net dangus ir dangaus aukštybės negali tavęs sutalpinti. Kaipgi galėtų tai padaryti šie Namai, kuriuos aš pastačiau! 19Tačiau atsižvelk į savo tarno maldą ir prašymą, o VIEŠPATIE, mano Dieve, išgirsdamas šauksmą ir maldą, kuria tavo tarnas meldžiasi tau. 20Tebūna atviros tavo akys dieną ir naktį šiems Namams - buveinei, kurioje tu apgyvendinai savo vardą, kad išklausytum maldą, kai tavo tarnas melsis šioje vietoje".

Saliamonas meldžiasi už tautą 21"Girdėdamas maldavimus, kada tik tavo tarnas ir tavo tauta Izraelis šioje vietoje šauksis tavęs, išklausyk savo dangaus buveinėje, išklausyk ir atleisk.

22Kada tik žmogus nusidės artimui ir turės duoti priesaiką, kai ateis ir prisieks prieš tavo aukurą šiuose Namuose, 23tada išgirsk danguje ir nedelsk duoti savo tarnams nuosprendį, kaltąjį pasmerkdamas bei uždėdamas jam ant galvos bausmę už jo elgesį, o teisųjį apgindamas bei atlygindamas jam pagal jo teisumą.

24Jeigu tavo tauta Izraelis būtų priešo nugalėta, nes ji buvo tau nusidėjusi, bet sugrįžtų pas tave, išpažintų tavo vardą, siųstų maldą ir prašymą į tave šiuose Namuose, 25tada išklausyk danguje, atleisk savo tautos Izraelio nuodėmę ir parvesk juos atgal į žemę, kurią davei jiems ir jų protėviams.

26Jeigu dangus būtų uždarytas ir nebūtų lietaus dėlto, kad jie yra tau nusidėję, bet vis dėl to jie melstųsi šioje vietoje, išpažintų tavo vardą, gręžtųsi nuo savo nuodėmės, nes tu juos vargini, 27tada išklausyk danguje ir atleisk savo tarnų, savo Izraelio tautos, nuodėmę, pamokydamas juos tikrojo kelio, kuriuo jie turėtų eiti. Suteik lietaus savo kraštui, kurį esi davęs savo tautai kaip paveldą.

28Taip pat jeigu krašte kiltų badas, jei ištiktų maras, amaras ar miltligė, skėriai ar vikšrai, jeigu priešai apgultų juos kurioje nors jų krašto gyvenvietėje, - bet kokioje nelaimėje ir bet kokioje ligoje, - 29tuomet kokia tik malda ir koks tik prašymas kiltų iš pavienio ar iš visos tavo tautos Izraelio, taip pajutusio savo nelaimę ir savo skausmą, kad tiestų rankas šių Namų link, 30tada išklausyk danguje, savo dangaus buveinėje, ir atleisk. Elkis su kiekvienu pagal jo elgesį, žinodamas, kas yra žmogaus širdyje, - nes tik tu pažįsti širdį visų žmonių, - 31kad jie garbintų tave per visas gyvenimo dienas, gyvendami krašte, kurį davei jų protėviams.

32Panašiai, kai svetimtautis, nepriklausantis tavo tautai Izraeliui, ateitų iš tolimos šalies, vedamas tavo didžio vardo, galingos rankos ir pakelto peties, ir melstųsi prie šių Namų, 33tada išklausyk savo dangaus buveinėje ir suteik, ko tik svetimtautis prašo, idant visos žemės tautos pažintų tavo vardą ir garbintų tave, kaip daro tavoji tauta Izraelis, ir žinotų, kad tavo vardu yra vadinami šie Namai, kuriuos pastačiau.

34Kai tavo tauta eis į žygį prieš savo priešą, kad ir kokiu keliu tu juos siųstum, ir jie melsis VIEŠPAČIUI, atsisukę į miestą, kurį tu išsirinkai, ir į Namus, kuriuos tavo vardui pastačiau, 35tada išklausyk danguje jų maldą ir prašymą, palaikyk juos.

36Kai jie tau nusidės, - juk nėra žmogaus, kuris nenusidėtų, - ir tu, ant jų supykęs, atiduosi juos priešui, kad būtų išvesti toli ar arti į priešo kraštą, 37tuomet, jeigu jie krašte, kur buvo išvesti, paims į širdį, atsivers ir maldaus tavęs savo nelaisvės šalyje, sakydami: 'Mes nusidėjome, užsitraukėme kaltę, nedorai elgėmės', - 38jeigu jie grįš pas tave visa širdimi ir visa gyvastimi savo nelaisvės krašte, kur jie buvo išvesti, ir melsis atsigręžę į kraštą, kurį tu davei jų protėviams, į miestą, kurį esi išsirinkęs, ir į Namus, kuriuos pastačiau tavo vardui, 39tada išklausyk savo dangaus buveinėje jų maldą ir prašymus, palaikyk juos ir atleisk tau nusidėjusiems savo žmonėms. 40Dabar tad, mano Dieve, tavo akys tebūna atviros ir tavo ausys atidžios maldai iš šios vietos!

41 Nūn tad, VIEŠPATIE Dieve, pakilk
ir ženk, tu ir tavo galingoji Skrynia,
į savo atilsio vietą.
Išganymu teapsivelka
tavo kunigai, VIEŠPATIE Dieve;
tavo gerumu tesidžiaugia
tau ištikimieji, VIEŠPATIE Dieve.
42 VIEŠPATIE Dieve, neatmesk savo pateptojo,
atsimink savo ištikimą meilę savo tarnui Dovydui!"

7Šventyklos pašventinimas 1Saliamonui pabaigus maldą, ugnis nužengė iš dangaus ir sudegino deginamąją atnašą ir aukas. VIEŠPATIES šlovė pripildė Namus. 2Kunigai negalėjo įeiti į VIEŠPATIES Namus, nes VIEŠPATIES šlovė buvo pripildžiusi VIEŠPATIES Namus. 3Visi izraeliečiai, pamatę nužengiančią į Namus ugnį ir VIEŠPATIES šlovę, puolė kniūbsti ant žemės ir, garbindami ir dėkodami VIEŠPAČIUI, tarė:

"Nes jis yra geras,
nes amžina yra jo ištikima meilė".

4Tada karalius ir visi žmonės atnašavo aukas VIEŠPATIES akivaizdoje. 5Karalius atnašavo aukoms dvidešimt du tūkstančius jaučių ir šimtą dvidešimt tūkstančių avių. Taip karalius ir visi žmonės pašventino Dievo Namus. 6Kunigai stovėjo savo tarnybos vietose, taip darė ir levitai, laikydami VIEŠPATIES giesmės instrumentus, kuriuos karalius Dovydas buvo parūpinęs, kad reikštų "Padėką VIEŠPAČIUI, nes amžina yra jo ištikima meilė!", ir giedodami Dovydo sukurtas giesmes. Jiems priešpriešiais pūtė trimitus kunigai, tuo tarpu visas Izraelis stovėjo.

7Saliamonas pašventino vidurį kiemo, kuris buvo priešais VIEŠPATIES Namus, nes ten jis atnašavo deginamąsias aukas ir bendravimo atnašų taukus, o Saliamono padirbtas varinis aukuras negalėjo sutalpinti deginamųjų aukų, javų atnašų ir riebiųjų bendravimo atnašų dalių.

8Tuo metu Saliamonas šventė septynių dienų Iškilmes, su juo ir visas Izraelis - didžiulė bendrija nuo Lebo-Hamato iki Egipto upės. 9 Aštuntą dieną buvo švenčiama iškilminga sueiga, nes jie buvo šventę aukuro pašventinimą septynias dienas ir septynių dienų Iškilmes. 10Dvidešimt trečiąją septintojo mėnesio dieną jis paleido į savo namus žmones, džiūgaujančius ir smagiai nusiteikusius dėl gerumo, kurį VIEŠPATS buvo parodęs ir Dovydui, ir Saliamonui, ir savo Izraelio tautai.

Viešpats apsireiškia ir įspėja11Taip Saliamonas užbaigė statyti VIEŠPATIES Namus ir karaliaus rūmus. Visa, ką Saliamonas buvo sumanęs savo širdyje padaryti VIEŠPATIES Namuose ir savo rūmuose, jis sėkmingai užbaigė.

12Tada VIEŠPATS pasirodė Saliamonui naktį ir jam tarė: "Aš išklausiau tavo maldos ir išsirinkau šią buveinę sau, kad ji būtų aukos Namai. 13Kai taip uždarysiu dangų, kad nebus lietaus, ar įsakysiu skėriams nuniokoti kraštą, ar atsiųsiu marą savo tautai, 14jeigu mano tauta, vadinama mano vardu, nusižemins, melsis, ieškos mano veido ir nusigręš nuo savo nedorų kelių, aš išgirsiu savo dangaus buveinėje, atleisiu jų nuodėmes ir atgaivinsiu jų kraštą. 15Dabar tad mano akys bus atviros ir mano ausys bus atidžios maldoms iš šios buveinės. 16Juk dabar aš išsirinkau ir pašvenčiau šiuos Namus, kad juose amžinai būtų mano vardas. Visada ten bus mano akys ir mano širdis! 17O tu, jeigu taip elgsiesi mano akivaizdoje, kaip elgėsi tavo tėvas Dovydas, ir, laikydamasis mano įstatų ir įsakų, darysi visa, ką esu tau įsakęs, 18aš padarysiu tavo karališką sostą tvirtą, kaip esu padaręs sandorą su tavo tėvu Dovydu, tardamas: 'Nestigs tau niekad palikuonio, valdančio Izraelį'.

19Bet jeigu nusigręšite ir paliksite mano įstatus ir įsakymus, kuriuos jums daviau, eisite ir tarnausite kitiems dievams, garbinsite juos, 20tada išrausiu žmones iš krašto, kurį esu jiems davęs, ir šiuos Namus, kuriuos aš pašvenčiau savo vardui, išmesiu iš akių ir paversiu juos pajuokos patarle ir priežodžiu visoms tautoms. 21O prie šių Namų, kadaise taip didingų, kiekvienas praeivis baisėsis ir klaus: 'Kodėl VIEŠPATS taip pasielgė su šiuo kraštu ir šiais Namais?' 22Bus atsakoma: 'Kadangi jie paliko VIEŠPATĮ, savo protėvių Dievą, kuris išvedė juos iš Egipto, ir prisirišo prie kitų dievų, juos garbindami ir jiems tarnaudami, todėl jis atsiuntė jiems šias visas nelaimes'".

8Viešieji darbai 1Baigiantis dvidešimčiai metų, per kuriuos Saliamonas buvo pastatęs VIEŠPATIES Namus ir savo paties rūmus, 2Saliamonas atstatė ir miestus, kuriuos jam buvo davęs Huramas, ir juose apgyvendino izraeliečius.

3Saliamonas surengė žygį prieš Hamat-Zobą ir ją paėmė. 4Jis įtvirtino Tadmorą dykumoje ir visus įgulų miestus, kuriuos buvo pastatęs Hamate. 5Jis atstatė Aukštutinį Bet-Horoną ir Žemutinį Bet- Horoną, įtvirtino miestus sienomis, vartais ir velkėmis. 6Taip pat Baalatą bei visus Saliamono įgulų miestus, visus kovos vežimų miestus, visus raitelių miestus ir viską, ką tik Saliamonas norėjo pastatyti Jeruzalėje bei Libane ir visose savo valdose. 7Visus žmones, išlikusius iš hetitų, amoriečių, perizitų, hivitų ir jebusitų, kurie nebuvo kilę iš Izraelio, 8tai yra iš jų palikuonių, dar likusių krašte, kurių izraeliečiai nebuvo sunaikinę, Saliamonas pašaukė į lažo darbus, kaip dar tebėra nūdien. 9Bet Saliamonas nepadarė vergais savo darbams nė vieno izraeliečio, nes jie tapo kareiviais ir pareigūnais, vadais jo kovos vežimų ir vadais jo raitelių. 10Šie buvo karaliaus Saliamono pareigūnų galvos, vadovavę darbams ir prižiūrėję žmones; jų buvo du šimtai penkiasdešimt.

Saliamono pamaldumas11Saliamonas perkėlė faraono dukterį iš Dovydo miesto į rūmus, kuriuos jis buvo jai pastatęs, nes jis sakė sau: "Jokia mano žmona negyvens Izraelio karaliaus Dovydo rūmuose, nes vietos, kur atėjo VIEŠPATIES Skrynia, yra šventos".

12Tuo metu Saliamonas atnašavo VIEŠPAČIUI deginamąsias aukas ant VIEŠPATIES aukuro, kurį jis buvo pastatęs priešais Prieangį, 13kaip reikalavo kasdienė priedermė pagal Mozės įsakymą šabams, jaunatims ir trejoms metinėms Iškilmėms - Neraugintos duonos iškilmėms, Savaičių iškilmėms ir Palapinių iškilmėms. 14Sekdamas savo tėvo Dovydo įsaką, jis paskyrė kunigų būrį jų tarnybai, levitus jų užduočiai giesme šlovinti ir tarnauti kunigų priežiūroje, kaip reikalavo kasdienės priedermės, ir vartų sargus iš eilės prie kiekvienų vartų, nes taip buvo įsakęs Dievo žmogus Dovydas. 15Nebuvo nukrypta jokiu požiūriu nuo to, ką karalius buvo įsakęs ar dėl kunigų ir levitų šiuose visuose dalykuose, ar dėl sandėlių.

16Taip buvo sėkmingai atlikti visi Saliamono darbai nuo tos dienos, kada buvo padėti VIEŠPATIES Namų pamatai, iki VIEŠPATIES Namai buvo visiškai užbaigti.

Saliamono dvaro didingumas17Tada Saliamonas nuvyko į Ezion- Geberį ir Elatą Edomo krašto jūros pakrantėje. 18Huramas per savo tarnus atsiuntė jam laivų ir patyrusių jūreivių. Jie nukeliavo drauge su Saliamono tarnais į Ofyrą ir pargabeno iš ten Saliamonui keturis šimtus talentų aukso.

9 1Kai Šebos karalienė išgirdo apie Saliamono garsą, išmėginti jo sunkiais klausimais ji atvyko į Jeruzalę su labai gausia palyda ir kupranugariais, apkrautais kvepalais, daugybe aukso ir brangakmenių. Atvykusi pas Saliamoną, ji kalbėjosi su Saliamonu apie viską, kas tik gulėjo jai ant širdies. 2Saliamonas atsakė į visus jos klausimus. Nebuvo dalyko, kurio Saliamonas nebūtų žinojęs, nei klausimo, į kurį jis nebūtų galėjęs atsakyti. 3Pamačiusi Saliamono išmintį, rūmus, kuriuos buvo pastatęs, 4jo stalo valgius, jo dvariškių patalpas, jo tarnų paslaugas ir apdarą, jo vyno padavėjus bei jų apdarą ir jo atnašautas deginamąsias aukas VIEŠPATIES Namuose, ji neteko žado.

5Ji tad karaliui sakė: "Kalbos, kurias girdėjau savo šalyje apie tavo darbus ir išmintį, buvo teisingos, 6bet aš kalbomis netikėjau, kol neatvykau ir pati savo akimis nepamačiau. Tikėk manimi, man nė pusė tiesos nebuvo pasakyta apie tavo didelę išmintį. Tu perdėm viršiji kalbas, kurias buvau girdėjusi. 7Laimingi tavo žmonės! Laimingi tavo dvariškiai, kurie visad tau tarnauja ir tavo išmintį girdi! 8 Tebūna pašlovintas VIEŠPATS, tavo Dievas, kuriam tu taip patikai, kad jis pasodino tave savo soste karaliumi VIEŠPAČIUI, tavo Dievui. Kadangi tavo Dievas pamilo Izraelį ir norėjo padaryti jį saugų amžinai, jis padarė tave jų karaliumi, kad vykdytumei teisingumą ir teisumą".

9Ji apdovanojo karalių šimtu auksinių talentų ir gausybe kvepalų bei brangakmenių. Nebuvo tokių kitų kvepalų, kaip tie, kuriuos Šebos karalienė įteikė karaliui Saliamonui.

10Be to, Huramo tarnai ir Saliamono tarnai, kurie pargabeno aukso iš Ofyro, pargabeno taip pat algumo medžio ir brangakmenių. 11Iš algumo medžio karalius padarė laiptus VIEŠPATIES Namams ir karaliaus rūmams, taip pat ir lyras bei arfas giesmininkams. Panašių į juos nebuvo prieš tai regėta Judo krašte.

12O karalius Saliamonas savo ruožtu įvykdė kiekvieną Šebos karalienės norą, viršydamas tai, ką ji buvo atgabenusi karaliui. Tada ji drauge su dvariškiais sugrįžo į savo šalį.

Saliamono turtai13Auksas, kurį Saliamonas gaudavo kas metai, svėrė šešis šimtus šešiasdešimt šešis auksinius talentus, 14neskaitant to, kuris ateidavo iš verslo žmonių ir pirklių. Ir iš visų Arabijos karalių bei sričių valdytojų ateidavo aukso ir sidabro Saliamonui. 15Karalius Saliamonas padarė du šimtus didelių skydų iš plakto aukso; į kiekvieną didelį skydą suėjo šeši šimtai auksinių šekelių. 16Jis padarė tris šimtus priedangos skydų iš plakto aukso; į kiekvieną priedangos skydą suėjo trys šimtai auksinių šekelių. Juos karalius padėjo į Libano miško Rūmus. 17Karalius padarė ir didelį sostą iš dramblio kaulo ir jį aptraukė geriausiu auksu. 18Į sostą vedė šeši laiptai. Sostas turėjo auksinę pakoją, pritvirtintą prie sosto; prie abiejų sėdynės šonų buvo ranktūriai. Du liūtai stovėjo šalia ranktūrių, 19o dvylika liūtų stovėjo ant šešių laiptų, po šešis viename ir kitame šone. Niekad nieko panašaus į jį nebuvo padaryta jokioje kitoje karalystėje. 20Be to, visos Saliamono taurės buvo iš aukso, ir visi Libano miško Rūmų indai buvo gryno aukso. Sidabras buvo nieku laikomas Saliamono dienomis. 21Mat karaliaus laivai nuplaukdavo į Taršišą su Huramo tarnais. Kartą per trejus metus Taršišo laivai parplaukdavo, atgabendami aukso, sidabro, dramblio kaulo, beždžionių ir povų.

22Taip karalius Saliamonas viršijo visus žemės karalius turtais ir išmintimi. 23Visi žemės karaliai ieškojo Saliamono veido, norėdami išgirsti jo išmintį, kurią Dievas buvo įdėjęs į jo širdį. 24Kiekvienas jų atgabendavo savo duoklę - daiktų iš sidabro ir aukso, drabužių, ginklų, kvepalų, arklių, mulų - taip vyko metai po metų.

25Saliamonas turėjo keturis tūkstančius gardų arkliams bei kovos vežimams ir dvylika tūkstančių arklių, kuriuos jis išdėstė kovos vežimų miestuose ir prie karaliaus Jeruzalėje. 26Jis valdė visus karalius nuo Eufrato iki filistinų žemės ir Egipto ribos. 27Karalius padarė sidabrą taip apstų Jeruzalėje, kaip akmenis, ir kedro medį taip apstų, kaip sikomoro medžiai Šefeloje. 28 Saliamonui arkliai buvo atgabenami iš Egipto ir visų kraštų.

29O kiti Saliamono darbai, nuo pirmojo iki paskutinio, argi nėra aprašyti pranašo Natano kronikoje, Ahijo Šiloniečio pranašystėje ir regėtojo Ido'o regėjimuose apie Nebato sūnų Jeroboamą? 30Saliamonas valdė Jeruzalėje visą Izraelį keturiasdešimt metų. 31Saliamonas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas savo tėvo Dovydo mieste, ir jo sūnus Rehabeamas tapo karaliumi jo vietoje.

B. MONARCHIJA PRIEŠ HEZEKIJĄ

10Karalystės padalijimas 1Rehabeamas nuvyko į Šechemą, nes ten visas Izraelis buvo suėjęs paskelbti jo karaliumi. 2Išgirdęs apie tai, Nebato sūnus Jeroboamas, - jis buvo Egipte, nes buvo pabėgęs nuo karaliaus Saliamono, - sugrįžo iš Egipto. 3Jis buvo pašauktas į sueigą. Taigi Jeroboamas ir visas Izraelis atėjo ir kalbėjo Rehabeamui: 4"Tavo tėvas uždėjo mums sunkų jungą. Nūn tad palengvink savo tėvo kietą lažą ir mums jo uždėtą sunkųjį jungą, ir mes tau tarnausime". 5Jis atsakė jiems: "Ateikite pas mane vėl po trijų dienų".

Žmonėms nuėjus, 6karalius Rehabeamas tarėsi su seniūnais, kurie buvo tarnavę jo tėvui dar jam gyvam esant, klausdamas: "Kaip jūs man patariate atsakyti šiems žmonėms?" 7Atsakydami jie kalbėjo: "Jei būsi geras šiems žmonėms ir patenkinsi juos, maloniai su jais kalbėdamas, tada jie bus tavo tarnai amžinai". 8Jis seniūnų duoto patarimo nepaisė, bet tarėsi su tais jaunais vyrais, kurie buvo su juo augę ir dabar jam tarnavo. 9Jų tad paklausė: "Ką jūs man patariate sakyti žmonėms, kurie yra man pasakę: 'Palengvink jungą, kurį tavo tėvas mums uždėjo?'" 10Jaunieji vyrai, kartu su juo augusieji, jam atsakė: "Turi taip kalbėti žmonėms, kurie tau sakė: 'Tavo tėvas padarė mūsų jungą sunkų, bet tu turi jį mums palengvinti'. Pasakyk jiems: 'Mano mažylis pirštas yra storesnis už mano tėvo juosmenį. 11Taigi mano tėvas uždėjo jums sunkų jungą, o aš dar pridėsiu prie jūsų jungo. Mano tėvas plakė jus botagais, o aš plaksiu jus skorpionais'". 12Jeroboamas ir visi žmonės sugrįžo pas Rehabeamą trečią dieną, kaip karalius buvo pasakęs: "Ateikite pas mane vėl po trijų dienų". 13Jiems karalius davė šiurkštų atsakymą. Karalius Rehabeamas seniūnų patarimo nepaisė. 14Kalbėdamas jiems pagal jaunųjų vyrų patarimą, tarė: "Mano tėvas jūsų jungą padarė sunkų, bet aš prie to dar pridėsiu. Mano tėvas plakė jus botagais, o aš plaksiu jus skorpionais". 15Taigi karalius žmonių neklausė, nes taip buvo Dievo skirta, kad VIEŠPATS įvykdytų savo žodį, kurį jis buvo ištaręs per Ahiją Šilonietį Nebato sūnui Jeroboamui.

16Kai visas Izraelis pamatė, kad karalius nenori jų klausyti, žmonės, karaliui atsakydami, tarė:

"Kokia mums dalis, Dovyde?
Nėra mums paveldo Išajo sūnuje!
Izraeli, visi į savo palapines!
Nūn, Dovydai, žiūrėk savo namų!"

Taigi visas Izraelis sugrįžo į savo namus. 17Bet Rehabeamas ir toliau valdė izraeliečius, gyvenančius Judo miestuose. 18Kai karalius nusiuntė Hadoramą, tuomet buvusį lažo darbų vykdytoją, izraeliečiai užmušė jį akmenimis. Tada karalius Rehabeamas paskubomis įšoko į savo kovos vežimą bėgti į Jeruzalę. 19Taip Izraelis ir maištavo prieš Dovydo namus iki šios dienos.

11 1Sugrįžęs į Jeruzalę, Rehabeamas sutelkė Judo namus ir Benjamino giminę - šimtą aštuoniasdešimt tūkstančių rinktinių kareivių - kovoti su Izraeliu ir sugrąžinti karalystės Rehabeamui. 2Bet Dievo vyrui Šemajui atėjo Dievo žodis: 3"Sakyk Saliamono sūnui Judo karaliui Rehabeamui ir visam Izraeliui Judo ir Benjamino giminėse: 4'Taip kalbėjo VIEŠPATS: jūs nežygiuosite kovoti su savo giminėmis. Tegrįžta visi į savo namus, nes tai aš padariau'". Jie tad paklausė VIEŠPATIES žodžio ir susilaikė nuo žygio prieš Jeroboamą.

Rehabeamo darbai5 Rehabeamas gyveno Jeruzalėje ir statė miestus Judo gynybai. 6Jis įtvirtino Betliejų, Etamą, Tekoą, 7Bet-Zurą, Soko'ą, Adulamą, 8Gatą, Marešą, Zifą, 9Adorajimus, Lachišą, Azeką, 10Zorą, Aijaloną ir Hebroną. Tie buvo įtvirtinti Judo ir Benjamino miestai. 11Tada jis sustiprino tvirtoves, paskyrė joms vadus ir įtaisė maisto, aliejaus ir vyno sandėlius. 12Visuose miestuose jis įtaisė didelius skydų bei iečių sandėlius ir juos nepaprastai įtvirtino. Taip Judas ir Benjaminas likosi jo valdžioje.

Pabėgėliai iš šiaurės13 Kunigai ir levitai, gyvenantys visame Izraelyje, susirinko pas jį iš visų savo žemių. 14Levitai buvo palikę jiems paskirtas ganyklas bei savo nuosavybę ir suėję į Judą ir Jeruzalę, nes Jeroboamas ir jo sūnūs neleido jiems tarnauti kunigais VIEŠPAČIUI, 15paskirdamas savo kunigus aukštumų alkams, satyrams ir veršiams, kurių jis buvo prisidirbdinęs. 16Paskui juos iš visų Izraelio giminių ėjo į Jeruzalę atnašauti aukos VIEŠPAČIUI, savo protėvių Dievui, visi tie, kurie buvo pasiryžę širdimi ieškoti VIEŠPATIES, Izraelio Dievo. 17Taip jie sustiprino Judo karalystę ir parėmė Saliamono sūnų Rehabeamą trejus metus, nes jie ėjo Dovydo ir Saliamono keliu trejus metus.

Rehabeamo šeima18Rehabeamas vedė Dovydo sūnaus Jerimoto dukterį Mahalatą ir Išajo sūnaus Eliabo dukterį Abihailę. 19Ji pagimdė jam sūnus: Jeušą, Šemariją ir Zahamą. 20Po jos jis vedė Absalomo dukterį Maaką, kuri jam pagimdė Abiją, Atajį, Zizą ir Šelomitą. 21Rehabeamas Absalomo dukterį Maaką mylėjo labiau už kitas žmonas ir suguloves. {Jis buvo vedęs aštuoniolika žmonų ir turėjo šešiasdešimt sugulovių; jam gimė dvidešimt aštuoni sūnūs ir šešiasdešimt dukterų.} 22 Rehabeamas paskyrė Maakos sūnų Abiją vyriausia galva ir vadu tarp jo brolių, nes ketino padaryti jį karaliumi. 23Jis elgėsi protingai, išskirstydamas visus savo sūnus per visas Judo ir Benjamino sritis bei po visus įtvirtintus miestus, kur aprūpino juos gausiomis maisto atsargomis ir surado jiems žmonas.

12Rehabeamo neištikimybė 1Kai Rehabeamo karalystė buvo įtvirtinta ir Rehabeamas tapo galingas, jis nusigręžė nuo VIEŠPATIES mokymo, su juo ir visas Izraelis. 2Atsitiko, kad penktaisiais karaliaus Rehabeamo metais Egipto karalius Šišakas surengė žygį prieš Jeruzalę, nes jie buvo nusižengę VIEŠPAČIUI. 3Jis atžygiavo su tūkstančiu dviem šimtais kovos vežimų ir šešiasdešimčia tūkstančių raitelių. Nesuskaičiuojama kariuomenė atžygiavo su juo iš Egipto - libiai, sukitai ir etiopai. 4Šišakas paėmė įtvirtintus Judo miestus ir atėjo iki pat Jeruzalės. 5Tada pas Rehabeamą ir Judo didžiūnus, susirinkusius į Jeruzalę dėl Šišako, atėjo pranašas Šemajas ir tarė: "Taip kalbėjo VIEŠPATS: 'Jūs palikote mane, aš palieku jus Šišakui'". 6Tada Izraelio didžiūnai ir karalius nusižemino ir sakė: "VIEŠPATS yra teisus". 7Kai VIEŠPATS pamatė, kad jie nusižemino, VIEŠPATIES žodis atėjo Šemajui, tardamas: "Kadangi jie nusižemino, jų nesunaikinsiu, bet suteiksiu jiems šiokią tokią išeitį, ir mano pyktis nebus išlietas ant Jeruzalės per Šišaką. 8Bet jie bus jo tarnais, kad žinotų skirtumą, ką reiškia tarnauti man ir ką reiškia tarnauti žemės karalystėms".

9Taigi Egipto karalius Šišakas užpuolė Jeruzalę ir pagrobė Namų turtus bei karaliaus rūmų turtus. Viską išgabeno. Jis pagrobė ir auksinius skydus, kuriuos buvo padaręs Saliamonas. 10Užtat vietoj jų karalius Rehabeamas padarė skydus iš vario ir patikėjo juos sargybos pareigūnams, saugantiems įėjimą į karaliaus rūmus. 11Kada tik karalius eidavo į VIEŠPATIES Namus, sargybiniai, jais nešini, eidavo kartu ir paskui sugrąžindavo į sargybos būstą.

Rehabeamo karaliavimo suvestinė12Kadangi jis nusižemino, VIEŠPATIES įniršis buvo nuo jo nugręžtas, ir VIEŠPATS visiškai jo nesunaikino. Be to, Jude buvo ir gerų dalykų. 13Taigi karalius Rehabeamas įsitvirtino Jeruzalėje ir karaliavo. Rehabeamas buvo keturiasdešimt vienerių metų, kai pradėjo karaliauti. Jis karaliavo septyniolika metų Jeruzalėje - mieste, kurį VIEŠPATS buvo išsirinkęs iš visų Izraelio giminių, ketindamas įkurti ten buveinę savo vardui. Jo motinos vardas buvo Naama Amonietė. 14Jis darė, kas nedora, nes širdimi neieškojo VIEŠPATIES.

15Rehabeamo darbai, nuo pirmojo iki paskutinio, - argi jie nėra aprašyti pranašo Šemajo ir regėtojo Ido'o kronikose pagal kilmės sąrašą? Tarp Rehabeamo ir Jeroboamo nuolat vyko karai. 16Rehabeamas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas Dovydo mieste, ir jo sūnus Abijas tapo karaliumi jo vietoje.

13Karas tarp Abijo ir Jeroboamo 1Aštuonioliktaisiais karaliaus Jeroboamo metais Abijas tapo Judo karaliumi. 2Jeruzalėje jis karaliavo trejus metus. Jo motina buvo Urielio iš Gebos duktė, vardu Mikaja.

Tarp Abijo ir Jeroboamo kilo karas. 3Abijas stojo į mūšį su narsuolių kariuomene, keturiais šimtais tūkstančių rinktinių vyrų, tuo tarpu Jeroboamas išsirikiavo prieš jį kautynėms su aštuoniais šimtais tūkstančių rinktinių narsuolių vyrų. 4 Tada Abijas atsistojo ant Zemarajimų kalno šlaito, Efraimo aukštumose, ir tarė: "Klausykitės manęs, Jeroboamai ir visas Izraeli! 5Argi nėra jums žinoma, kad VIEŠPATS, Izraelio Dievas, druskos sandora yra davęs Izraelio karalystę Dovydui amžinai, jam ir jo sūnums? 6Tačiau Nebato sūnus Jeroboamas, buvęs Dovydo sūnaus Saliamono tarnyboje, sukėlė maištą prieš savo valdovą. 7Niekam tikę vyrai ir niekšai susibūrė apie jį ir apgalėjo Saliamono sūnų Rehabeamą. Rehabeamas buvo neprityręs ir bailus, negalėjo jiems prilygti.

8Betgi nejau dabar jūs manote, kad galite prilygti VIEŠPATIES karalystei, kurią jis valdo per Dovydo sūnų rankas, tik dėl to, kad jūsų yra didelė minia ir kad jūs turite pas save auksinius veršius, kuriuos Jeroboamas padarė jums dievais! 9Argi jūs neišvarėte VIEŠPATIES kunigų, Aarono sūnų bei levitų, argi nepasidarėte sau kunigų, kaip daro kitų kraštų tautos? Kas tik ateina su jautuku iš bandos ir septyniais avinais, norėdamas būti pašventintas, tampa kunigu tų, kas nėra dievai! 10O mums VIEŠPATS yra mūsų Dievas, mes nuo jo nenusigręžėme. Kunigai, kurie yra Aarono sūnūs, tarnauja VIEŠPAČIUI, ir levitai atlieka savo tarnybą. 11Jie atnašauja deginamąsias aukas ir degina kvapiuosius smilkalus VIEŠPAČIUI kas rytą ir kas vakarą, išdėsto Artumo duoną ant švaraus stalo ir uždega kas vakarą auksinės žvakidės lempas. Mes laikomės VIEŠPATIES, savo Dievo, įsako, tuo tarpu jūs išsižadėjote jo. 12Štai Dievas yra su mumis, mūsų priekyje, ir jo kunigai su trimitais yra pasiruošę pašaukti į kovą su jumis. Izraeliečiai, nekovokite su VIEŠPAČIU, savo protėvių Dievu, nes sėkmė jūsų nelydės!"

Mūšio padariniai13Tuo tarpu Jeroboamas buvo pasiuntęs pasalą apeiti juos ir užklupti iš užnugario. Taigi jo pajėgos buvo priešais Judą ir pasala jiems už nugaros. 14Kai Judas apsisuko, žiūri, juos puola ir iš priekio, ir iš užnugario. Jie tad šaukėsi VIEŠPATIES, kunigai ėmė pūsti trimitus, 15Judo vyrai sukėlė kovos šauksmus. Judo vyrams keliant kovos šauksmus, Dievas nugalėjo Jeroboamą ir visą Izraelį, stovintį mūšio rikiuotėje prieš Abiją ir Judą. 16Izraeliečiai bėgo nuo Judo, nes Dievas atidavė juos į jų rankas. 17Abijas ir jo kariuomenė ištiko juos kraujo išliejimu, penki šimtai rinktinių Izraelio vyrų krito nukauti. 18Taigi izraeliečiai tą kartą buvo sutriuškinti, o Judo žmonės mūšį laimėjo, nes jie pasitikėjo VIEŠPAČIU, savo protėvių Dievu. 19Abijas vijosi Jeroboamą ir paėmė jo miestus: Bet-Elį su jam pavaldžiomis gyvenvietėmis, Ješaną su jam pavaldžiomis gyvenvietėmis ir Efroną su jam pavaldžiomis gyvenvietėmis. 20Abijo dienomis Jeroboamas nebeįstengė vėl sutelkti pajėgų. Galop VIEŠPATS ištiko jį liga, ir jis mirė. 21Tuo tarpu Abijas tapo galingas; jis vedė keturiolika žmonų, ir jam gimė dvidešimt du sūnūs bei šešiolika dukterų.

Abijo mirtis22O kiti Abijo darbai, jo elgesys ir žygdarbiai yra aprašyti pranašo Ido'o kronikoje. 23Abijas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas Dovydo mieste. Jo sūnus Asa tapo karaliumi jo vietoje. Jo dienomis kraštas dešimt metų turėjo ramybę.

14Asa pertvarko Judo karalystę 1Asa darė, kas buvo gera ir dora VIEŠPATIES, jo Dievo, akyse. 2Jis pašalino pagonių aukurus ir aukštumų alkus, sudaužė šventuosius akmenis ir nukirto šventuosius stulpus. 3Jis įsakė Judui ieškoti VIEŠPATIES, protėvių Dievo, ir laikytis mokymo bei įsakymo. 4Jis pašalino ir iš visų Judo miestų aukštumų alkus ir smilkalų aukurus. Jam valdant, karalystė turėjo ramybę. 5Kraštui turint ramybę, jis atstatė įtvirtintus miestus Jude. Tais metais niekas su juo nekariavo, nes VIEŠPATS buvo jam suteikęs ramybę. 6Judui jis buvo taręs: "Atstatykime tuos miestus, apjuoskime juos mūrais, gynybos bokštais, vartais ir velkėmis. Kraštas tebėra mūsų žinioje, nes mes ieškojome VIEŠPATIES, savo Dievo; mes jo ieškojome, ir jis suteikė mums ramybę iš visų pusių". Jie tad statė, ir juos lydėjo sėkmė.

7Asa turėjo trijų šimtų tūkstančių kariuomenę iš Judo vyrų, ginkluotų dideliais skydais bei ietimis, ir du šimtus aštuoniasdešimt tūkstančių Benjamino vyrų, kurie nešė priedangos skydus ir buvo lankininkai. Jie visi buvo narsūs kareiviai.

Etiopų įsibrovimas8 Etiopas Zerahas išžygiavo prieš juos su milijono vyrų kariuomene ir trim šimtais kovos vežimų. Jam pasiekus Marešą, 9Asa išėjo prieš jį, ir gretos buvo surikiuotos mūšiui Zefato slėnyje prie Marešos. 10Tada Asa šaukėsi VIEŠPATIES, savo Dievo, ir tarė: "VIEŠPATIE, nėra kito tokio kaip tu padėti bejėgiams prieš galiūnus. Padėk mums, VIEŠPATIE, mūsų Dieve, nes mes tavimi pasitikime ir tavo vardu išėjome prieš šią minią. VIEŠPATIE, tu esi mūsų Dievas! Neleisk jokiam mirtingajam savęs nugalėti!" 11VIEŠPATS nugalėjo etiopus, išsirikiavusius prieš Asą ir Judą. Etiopai bėgo. 12O Asa ir su juo buvusi kariuomenė juos vijosi iki pat Geraros. Etiopai krito, kol nė vieno jų neliko gyvo. Jie buvo sutriuškinti VIEŠPATIES ir jo kariuomenės.

Buvo paimta labai daug grobio. 13Visi miestai Geraros apylinkėse buvo nuniokoti, nes juos buvo apėmęs VIEŠPATIES klaikas. Visi miestai buvo apiplėšti, nes juose buvo daug grobio. 14Asos vyrai užpuolė ir galvijų augintojų palapines, paimdami daug avių bei ožkų ir kupranugarių. Paskui jie sugrįžo į Jeruzalę.

15Religinė Asos reforma 1Ant Odedo sūnaus Azarijo nužengė Dievo dvasia. 2Išėjęs pasitikti Asos, jis tarė: "Klausykitės manęs, Asa ir visas Judai su Benjaminu! VIEŠPATS yra su jumis, kai jūs esate su juo. Jeigu jo ieškosite, jis leisis jūsų surandamas, bet jeigu paliksite jį, jis paliks jus. 3Daug dienų Izraelis gyveno be tikrojo Dievo, be kunigo, be mokytojo, be mokymo. 4Bet kai jie savo varguose atsigręžė į VIEŠPATĮ, Izraelio Dievą, ir jo ieškojo, jis leidosi jų surandamas. 5Tais laikais joks pakeleivis nebuvo saugus, nes buvo daug sąmyšio tarp visų kraštų gyventojų. 6Tauta naikino tautą, miestas naikino miestą, nes Dievas sukėlė jiems visokių bėdų. 7Būkite drąsūs ir nenuleiskite rankų, nes laukia atlygis už jūsų triūsą".

8Išgirdęs šiuos žodžius ir pranašo Odedo pranašystę, Asa įsidrąsino, pašalino bjauriuosius stabus iš viso Judo ir Benjamino krašto bei iš visų miestų, kuriuos jis buvo paėmęs Efraimo aukštumose, ir atnaujino VIEŠPATIES aukurą, stovintį priešais VIEŠPATIES Namų Prieangį. 9Jis sušaukė visus Judo bei Benjamino žmones ir visus tarp jų gyvenančius Efraimo, Manaso ir Simeono žmones, nes daugelis iš Izraelio buvo perbėgę pas jį, kai pamatė, kad su juo buvo VIEŠPATS, jo Dievas. 10 Jie susirinko į Jeruzalę penkioliktųjų Asos karaliavimo metų trečią mėnesį 11ir paaukojo tą dieną dalį parsinešto grobio: septynis šimtus jaučių ir septynis tūkstančius avių. 12Tada jie įėjo į sandorą ieškoti VIEŠPATIES, savo protėvių Dievo, visa širdimi ir visa gyvastimi. 13O jeigu kas nenorėtų ieškoti VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, ar būtų mažas ar didelis, vyras ar moteris, turėjo būti nubaustas mirtimi. 14Jie davė priesaiką VIEŠPAČIUI galingu balsu, džiaugsmingu šauksmu, trimitais ir avinų ragais. 15Visas Izraelis džiūgavo prisiekdami, nes jie prisiekė visa širdimi ir ieškojo VIEŠPATIES su tokiu atsidavimu, kad jis leidosi surandamas. VIEŠPATS suteikė jiems visišką taiką.

16Karalius Asa net savo motiną Maaką pašalino iš motinos karalienės vietos, nes ji buvo padariusi pasibjaurėtiną atvaizdą deivei Ašerai. Asa sudaužė jos bjaurųjį atvaizdą, sutrynė į dulkes ir sudegino Kidrono slėnyje. 17Betgi aukštumų alkai nebuvo pašalinti iš Izraelio. Nepaisant to, Asos širdis buvo ištikima per visas jo dienas. 18Jis padėjo į Dievo Namus ir savo tėvo įžadų atnašas, ir savo įžadų atnašas - sidabrą, auksą bei įvairius reikmenis. 19Iki trisdešimt penktųjų Asos karaliavimo metų nebebuvo daugiau karo.

16Karas su Izraeliu 1Trisdešimt šeštaisiais karaliaus Asos metais Izraelio karalius Baaša, atžygiavęs prieš Judą, įtvirtino Ramą, norėdamas užkirsti kelią išeiti ar įeiti į Judo karaliaus Asos žemę. 2Tada Asa paėmė sidabrą ir auksą iš VIEŠPATIES Namų ir karaliaus rūmų iždų ir nusiuntė juos Aramo karaliui Ben-Hadadui, karaliaujančiam Damaske, tardamas: 3"Tebūna tarp manęs ir tavęs tokia sąjunga, kokia buvo tarp mano tėvo ir tavo tėvo. Štai aš atsiunčiu tau sidabro ir aukso. Imk ir nutrauk savo sąjungą su Izraelio karaliumi Baaša, idant jis atsitrauktų nuo manęs". 4Ben- Hadadas sutiko su karaliaus Asos prašymu ir pasiuntė savo kariuomenės vadus prieš Izraelio miestus. Jie sunaikino Ijoną, Daną, Abel-Majimus ir visus Naftalio įgulų miestus. 5Baaša, apie tai išgirdęs, liovėsi tvirtinti Ramą, nutraukdamas ten darbus. 6Tada karalius Asa sutelkė visą Judą, ir visi Ramos akmenys bei rąstai, kuriais Baaša buvo statęs, buvo nunešti. Jis panaudojo juos Gebai ir Mizpai įtvirtinti.

Hananio pranašystė7Tuo metu regėtojas Hananis atėjo pas Judo karalių Asą ir jam tarė: "Kadangi tu pasitikėjai Aramo karaliumi, o VIEŠPAČIU, savo Dievu, nepasitikėjai, todėl Aramo karaliaus kariuomenė išslys tau iš rankų. 8Argi etiopai ir libiai nebuvo didžiulė kariuomenė su nepaprastai daug kovos vežimų ir raitelių? Tačiau jis atidavė tau juos į rankas, kadangi pasitikėjai VIEŠPAČIU, 9nes VIEŠPATIES akys apmato visą žemę ir sustiprins tuos, kurie yra su juo visa širdimi. Dabar tu neprotingai pasielgei, todėl nuo šiol būsi karų varginamas".

10Asa supyko ant regėtojo ir taip įtūžo, kad kalėjime jį įrakino į trinką. Tuo pačiu metu Asa žiauriai pasielgė ir su kai kuriais kitais žmonėmis.

Asos karaliavimo galas11O Asos darbai, nuo pirmojo iki paskutinio, yra aprašyti Judo ir Izraelio karalių Metraščių knygoje. 12Trisdešimt devintaisiais savo karaliavimo metais Asa susirgo kojų liga. Jo liga buvo sunki, tačiau net ligos kamuojamas jis neieškojo VIEŠPATIES, bet kreipėsi į gydytojus. 13Asa užmigo su savo protėviais, mirdamas keturiasdešimt pirmaisiais savo karaliavimo metais. 14Jis buvo palaidotas kape, kurį buvo sau išsikasęs Dovydo mieste. Jis buvo paguldytas į karstą, kurį buvo pripildęs visokių kvepalų, maišytų su aliejais. Jo garbei buvo sukrautas didžiulis laidotuvių laužas.

17Jehošafato uolumas 1Jo sūnus Jehošafatas, tapęs jo vietoje karaliumi, pradėjo stiprintis prieš Izraelį, 2išdėstydamas ginkluotas pajėgas visuose įtvirtintuose Judo miestuose ir įvesdamas įgulas Judo krašte bei Efraimo miestuose, kuriuos jo tėvas Asa buvo užėmęs. 3VIEŠPATS buvo su Jehošafatu, nes jis ėjo savo tėvo ankstesnėmis pėdomis ir nesikreipė į Baalus, 4bet garbino savo tėvo Dievą, vykdydamas jo įsakymus, ir nesielgė, kaip Izraelis elgėsi. 5Užtat VIEŠPATS sustiprino jo rankose karalystę, ir visas Judas davė Jehošafatui dovanas. Jis turėjo apsčiai turtų ir buvo vertas garbės. 6Jo širdis buvo drąsi VIEŠPATIES keliuose. Be to, jis pašalino iš Judo aukštumų alkus ir Ašeros stulpus.

7Trečiaisiais savo karaliavimo metais jis pasiuntė savo pareigūnus - Ben-Hailį, Obadiją, Zechariją, Netanelį ir Mikają - mokyti Judo miestuose. 8Su jais pasiuntė levitus Šemają, Netaniją, Zebadiją, Asahelį, Šemiramotą, Jehonataną, Adoniją, Tobiją ir Tob-Adoniją. Juos lydėjo kunigai Elišama ir Jehoramas. 9Jie mokė visame Jude, turėdami su savimi VIEŠPATIES mokymo knygą. Jie apėjo visus Judo miestus, mokydami žmones.

10VIEŠPATIES klaikas taip apėmė visas aplinkinių kraštų karalystes, kad jos nėjo į karą su Jehošafatu. 11Kai kurie filistinai atnešė Jehošafatui dovanų ir sidabro kaip duoklę. Taip pat ir arabai atvarė kaimenių - septynis tūkstančius septynis šimtus avinų ir septynis tūkstančius septynis šimtus ožių. 12Jehošafatas darėsi vis galingesnis ir galingesnis, statydamas tvirtoves bei sandėlių miestus Jude. 13Judo miestuose jis atliko daug darbų.

Jehošafato kariuomenė Ir Jeruzalėje jis turėjo kareivių, narsių vyrų. 14 Šis buvo jų sąrašas pagal jų klanus. Iš Judo tūkstantininkų vadai: Adna su trim šimtais tūkstančių narsių kareivių; 15po jo buvo vadas Jehohananas su dviem šimtais tūkstančių, 16o po jo Zichrio sūnus Amasijas, savanoris VIEŠPATIES tarnybai, su dviem šimtais tūkstančių narsių kareivių. 17Iš Benjamino: Eljada, narsus vyras, su dviem šimtais tūkstančių ginkluotų lankais ir priedangos skydais, 18o po jo Jehozabadas su šimtu tūkstančių vyrų. 19Šie buvo karaliaus tarnyboje, neskaitant tų, kuriuos karalius buvo išdėstęs įtvirtintuose miestuose visame Jude.

18Sąjunga su Izraeliu 1Taigi Jehošafatas didžiavosi turtais ir garbe. Vedybomis jis susigiminiavo su Ahabu. 2Praslinkus keletui metų, jis nuvyko pas Ahabą į Samariją. Ahabas papjovė apsčiai avių bei jaučių jam ir žmonėms, kurie buvo su juo, ir prikalbino jį eiti į žygį prieš Ramot-Gileadą. 3Izraelio karalius Ahabas tarė Judo karaliui Jehošafatui: "Ar žygiuosi su manimi į Ramot-Gileadą?" Tas atsakė jam: "Aš esu su tavimi. Mano žmonės yra tavo žmonės. Mes būsime su tavimi mūšyje".

Netikri pranašai ir Imlos sūnus Mikajas 4Bet Jehošafatas Izraelio karaliui patarė: "Tučtuojau paieškok žodžio iš VIEŠPATIES". 5Izraelio karalius tad surinko pranašus, keturis šimtus, ir jų klausė: "Ar mums žygiuoti ir pulti Ramot-Gileadą, ar aš turiu susilaikyti?" Jie atsakė: "Žygiuok, nes Dievas atiduos jį karaliui į rankas". 6Betgi Jehošafatas paklausė: "Ar nėra čia dar kito VIEŠPATIES pranašo, kad galėtume pasiteirauti?" 7Izraelio karalius atsakė Jehošafatui: "Dar yra vienas vyras, per kurį galėtume VIEŠPATIES pasiteirauti, Imlos sūnus Mikajas, bet aš jo nekenčiu, nes jis nepranašauja apie mane niekad gera, bet visuomet nelaimę". - "Tenekalba taip karalius", - atsakė Jehošafatas. 8Tada Izraelio karalius, pasišaukęs pareigūną, jam tarė: "Tuojau pat atvesk Imlos sūnų Mikają".

9Izraelio karalius ir Judo karalius Jehošafatas sėdėjo kiekvienas savo soste, apsirengę karališkais drabužiais, ant klojimo aslos prie įėjimo į Samarijos vartus, o visi pranašai pranašavo jų akivaizdoje. 10Chenaanos sūnus Zedekijas, pasidaręs sau geležinius ragus, tarė: "Taip kalbėjo VIEŠPATS: 'Su šiais badysi aramėjus, kol jie bus pribaigti'". 11Visi pranašai tą patį pranašavo, tardami: "Žygiuok prieš Ramot-Gileadą ir būk pergalingas! VIEŠPATS atiduos jį karaliui į rankas".

12 O pasiuntinys, kuris buvo atėjęs pašaukti Mikajo, kalbėjo jam, tardamas: "Štai pranašų žodžiai yra vieningai palankūs karaliui. Tebūna tavo žodis kaip jų visų. Kalbėk palankiai!" 13"Kaip gyvas VIEŠPATS, - atsakė Mikajas, - ką mano Dievas sako, tai kalbėsiu". 14Jam atėjus pas karalių, karalius jam tarė: "Mikajau, ar mums žygiuoti į Ramot-Gileadą mūšiui, ar aš turiu susilaikyti?" - "Žygiuok ir būk pergalingas, - jis atsakė, - jie bus atiduoti tau į rankas". 15Bet karalius jam tarė: "Kiek kartų turiu tave prisaikdinti, kad sakytum man vien tiesą VIEŠPATIES vardu?" 16Tada Mikajas tarė:

"Aš mačiau visą Izraelį,
išblaškytą kalnuose, kaip avis be piemens.
O VIEŠPATS kalbėjo: 'Jie neturi šeimininko;
teeina kiekvienas į savo namus ramybėje!'"

17"Argi aš nesakiau, - tarė Izraelio karalius Jehošafatui, - kad jis nepranašaus apie mane nieko palankaus, bet tik nelaimę?" 18Mikajas tęsė: "Todėl klausykitės VIEŠPATIES žodžio! Aš mačiau VIEŠPATĮ, sėdintį savo soste, visai dangaus galybei stovint šalia jo dešinėje ir kairėje. 19VIEŠPATS paklausė: 'Kas sugundys Izraelio karalių Ahabą, kad jis žygiuotų ir žūtų prie Ramot-Gileado?' Tada vienas kalbėjo vienaip, o kitas kitaip, 20kol priėjo viena dvasia ir atsistojo prieš VIEŠPATĮ, tardama: 'Aš jį sugundysiu'. - 'Kaip?' - paklausė VIEŠPATS. 21Ji atsakė: 'Išeisiu ir būsiu melagė dvasia visų jo pranašų burnoje'. Tada VIEŠPATS tarė: 'Tu jį suviliosi, ir tau pasiseks. Eik ir taip padaryk!' 22Taigi, tikėkite manimi, VIEŠPATS įdėjo melagę dvasią į burną visiems šiems tavo pranašams, nes pats VIEŠPATS kalbėjo tau apie nelaimę".

23Chenaanos sūnus Zedekijas, priėjęs prie Mikajo, kirto jam per žandą ir tarė: "Kuriuo keliu perėjo VIEŠPATIES dvasia iš manęs tau kalbėti?" 24Mikajas atsakė: "Sužinosi tą dieną, kai bandysi pasislėpti eidamas iš kambario į kambarį". 25O Izraelio karalius įsakė: "Imkite Mikają ir sugrąžinkite jį miesto valdytojui Amonui ir karaliaus sūnui Joašui. 26Sakykite: 'Taip kalbėjo karalius: įmeskite šį vyrioką į kalėjimą ir maitinkite jį tik duona ir vandeniu, kol aš ramybėje sugrįšiu'". 27Mikajas tarė: "Jeigu ramybėje sugrįši, VIEŠPATS per mane nekalbėjo!" Jis dar pridūrė: "Klausykitės, tautos, jūs visos!"

Ahabo mirtis28Izraelio karalius ir Judo karalius Jehošafatas leidosi į žygį prieš Ramot-Gileadą. 29Izraelio karalius tarė Jehošafatui: "Eidamas į mūšį, aš būsiu persirengęs, o tu vilkėk savo drabužiais". Taigi Izraelio karalius persirengė ir išėjo į mūšį. 30O Aramo karalius buvo įsakęs savo kovos vežimų vadams: "Nekovokite nė su vienu menku ar stipriu, bet tiktai su Izraelio karaliumi". 31Kovos vežimų vadai, pamatę Jehošafatą, pamanė: "Tai Izraelio karalius!" Jie tad pasisuko su juo kovoti. Bet Jehošafatas sušuko, ir VIEŠPATS jam padėjo. Nuo jo Dievas juos nuvedė, 32nes kovos vežimų vadai liovėsi jį vytis, kai pamatė, kad jis ne Izraelio karalius. 33Bet vienas vyras įtempė iš akies lanką ir pataikė netyčiomis į Izraelio karalių tarp šarvų sandūrų. Jis tad savo vežimo vežėjui paliepė: "Suk atgal ir vežk mane iš mūšio! Esu sužeistas!" 34Mūšis siautė visą dieną, Izraelio karalius stovėjo palaikomas savo kovos vežime, atsigręžęs į aramėjus, iki vakaro. Jis numirė saulei leidžiantis.

19Pranašas išbara Jehošafatą 1Judo karalius Jehošafatas saugiai sugrįžo į savo rūmus Jeruzalėje. 2Regėtojas Hananio sūnus Jehu'as, išėjęs jo pasitikti, tarė jam: "Argi tau dera padėti nedorėliams ir mylėti tuos, kurie nekenčia VIEŠPATIES? Už tai užsitraukei VIEŠPATIES pyktį. 3Tačiau tu padarei ir gera, kadangi išnaikinai krašte šventuosius stulpus ir širdimi ieškojai Dievo".

Jehošafatas paskiria teisėjus 4 Jehošafatas gyveno Jeruzalėje, bet nuolat vykdavo pabūti su žmonėmis nuo Beer-Šebos iki Efraimo aukštumų ir sugrąžino juos pas VIEŠPATĮ, savo protėvių Dievą. 5Jis paskyrė teisėjus krašte, visuose įtvirtintuose Judo miestuose - kiekviename mieste be išimties. 6Teisėjus jis įpareigojo: "Žiūrėkite, ką darote, nes jūs teisiate ne žmonių vardu, bet VIEŠPATIES vardu. Jis su jumis duoda nuosprendį. 7Užtat tebūna su jumis VIEŠPATIES baimė. Elkitės rūpestingai, nes VIEŠPATS, mūsų Dievas, neleidžia jokio neteisingumo ar šališkumo, ar kyšių ėmimo".

8Be to, Jeruzalėje Jehošafatas paskyrė keletą levitų, kunigų ir Izraelio klanų galvų teisti VIEŠPATIES vardu ir spręsti Jeruzalės gyventojų bylas. 9Juos taip įpareigojo: "Turite elgtis su VIEŠPATIES baime, su atsidavimu ir iš visos širdies. 10Kiekvienoje byloje, kurią jūsų giminės, gyvenantys savo miestuose, pateikia jums spręsti, - ar tai būtų apie kraujo kaltę, apie mokymą ar įsakymą, apie įstatus ar įsakus, - pamokysite juos, kad jie neužsitrauktų kaltės VIEŠPATIES akivaizdoje ir jo pyktis nekristų ant jūsų ir jūsų giminių. Taip elkitės, ir kaltės neužsitrauksite. 11Štai vyriausiasis kunigas Amarijas yra viršesnis už jus visuose VIEŠPATIES dalykuose, o Išmaelio sūnus Zebadijas, Judo namų valdytojas, yra viršesnis už jus visuose karaliaus dalykuose. Levitai tarnaus jums pareigūnais. Elkitės ryžtingai! VIEŠPATS bus su tuo, kuris yra geras!"

20Šventas karas 1 Tada moabiečiai, amoniečiai ir drauge su jais būrys meunitų atėjo kariauti su Jehošafatu. 2Jehošafatui buvo pranešta: "Didelė kariauna ateina prieš tave iš Edomo, iš anapus jūros. Jie jau pasiekė Hazazon-Tamarą, tai yra En-Gedį". 3Baimės apimtas Jehošafatas skubėjo prašyti VIEŠPATIES pagalbos ir visam Judui paskelbė pasninką. 4Judas susirinko prašyti VIEŠPATIES pagalbos; ieškoti VIEŠPATIES žmonės suėjo iš kiekvieno Judo miesto.

Jehošafato malda5Jehošafatas stovėjo Judo ir Jeruzalės bendrijoje, VIEŠPATIES Namuose, priešais naująjį kiemą. 6Jis tarė: "VIEŠPATIE, mūsų protėvių Dieve, argi tu nesi Dievas danguje? Argi tu nevaldai visų tautų karalysčių? Tavo rankoje yra galybė ir jėga. Niekas negali tau priešintis. 7Argi ne tu, mūsų Dieve, išvarei šio krašto gyventojus savo tautos Izraelio akivaizdoje ir atidavei jį amžinai savo bičiulio Abraomo palikuonims? 8Jame jie yra įsikūrę, jame jie yra pastatę šventovę tavo vardui, tardami: 9'Jei nelaimė mus ištiktų - ar baudžiantis kalavijas, ar maras, ar badas, mes rinksimės prie šių Namų ir prie tavęs, nes tavo vardas yra šiuose Namuose, ir šauksimės tavęs savo nelaimėje, tu išklausysi ir išgelbėsi'. 10Dabar štai Amono ir Moabo bei Seiro aukštumų žmonės, į kurių žemę neleidai veržtis Izraeliui, kai izraeliečiai išėjo iš Egipto žemės, bet praėjo pro juos ir jų nesunaikino, 11štai žmonės atsilygina mums, ateidami mūsų išvaryti iš tavo nuosavybės, kurią esi mums davęs paveldėti. 12Mūsų Dieve, argi tu jų nenubausi? Juk mes esame bejėgiai prieš šią mūsų užpulti ateinančią didžiulę kariauną! Mes nežinome, ką daryti, bet mūsų akys į tave žvelgia".

Levitas pranašauja pergalę13Tuo tarpu visas Judas stovėjo prieš VIEŠPATĮ drauge su savo mažyliais, savo žmonomis ir savo vaikais. 14Tada VIEŠPATIES dvasia atėjo sueigos viduryje Matanijo sūnaus Jeielio sūnaus Benajo sūnaus Zecharijo sūnui Jahazieliui, vienam levito iš Asafo sūnų. 15Jis tarė: "Dėmesio, visas Judai ir Jeruzalės gyventojai, ir karaliau Jehošafatai, taip jums VIEŠPATS kalbėjo: 'Nebijokite ir nedrebėkite dėl šios didžiulės kariaunos, nes mūšis yra Dievo, o ne jūsų. 16Rytoj išeikite prieš juos, jiems atžygiuojant Zizo šlaitu. Užtiksite juos slėnio gale Jeruelio tyrų link. 17Ne jums kovoti šiame mūšyje! Būkite pasiruošę, laukite ir liudykite pergalę VIEŠPATIES, kuris yra su jumis, Judai ir Jeruzale! Nebijokite ir nedrebėkite! Išeikite prieš juos rytoj! VIEŠPATS bus su jumis!'"

18Tada Jehošafatas parpuolė kniūbsčias ant žemės, ir visas Judas bei visi Jeruzalės gyventojai puolė kniūbsti prieš VIEŠPATĮ, pagarbindami VIEŠPATĮ. 19O levitai iš Kohato žmonių ir Koraho žmonių atsistoję pašlovino VIEŠPATĮ, Izraelio Dievą, giedodami iš visų jėgų.

Viešpaties pergalė20Kitą rytą anksti jie pakilo ir išskubėjo į Tekoos tyrus. Jiems išeinant, Jehošafatas stabtelėjo ir tarė: "Klausykitės manęs, Judai ir Jeruzalės gyventojai! Pasitikėkite VIEŠPAČIU, savo Dievu, ir būsite tvirti! Pasitikėkite jo pranašais, ir sėkmė jus lydės!" 21Pasitaręs su žmonėmis, jis paskyrė VIEŠPAČIUI giesmininkus, kurie šventais apdarais apsirengę turėjo eiti pirma kariuomenės, jį šlovindami giesme:

"Dėkokite VIEŠPAČIUI,
nes amžina yra jo ištikimoji meilė!"

22Vos jiems pradėjus savo džiugią šlovės giesmę, VIEŠPATS surengė pasalas Amono ir Moabo vyrams bei Seiro aukštumų gyventojams, atžygiavusiems prieš Judą, ir jie sumišo. 23Amono ir Moabo vyrai užpuolė Seiro aukštumų gyventojus ir juos visiškai sunaikino. Susidoroję su Seiro gyventojais, jie pradėjo vieni kitus naikinti.

24Kai Judas pasiekė vietą, iš kurios matėsi tyrai, ieškodami tos kariaunos, jie matė tik lavonus, gulinčius ant žemės, nė vienas jų nebuvo išlikęs. 25Jehošafatas ir jo kariuomenė, atėję paimti grobio, rado daugybę galvijų, aprangos, drabužių ir brangių daiktų. Jie tiek pasiėmė, kiek galėjo panešti. Imdami grobį, jie užtruko tris dienas, nes jo buvo labai daug. 26Ketvirtą dieną jie padarė sueigą Berakos slėnyje, kur jie pašlovino VIEŠPATĮ. Todėl ta vieta ir yra vadinama Berakos slėniu iki šios dienos. 27Paskui visi Judo ir Jeruzalės žmonės su Jehošafatu priešakyje, švęsdami džiugią pergalę, kurią VIEŠPATS buvo suteikęs jiems prieš priešus, pasisuko Jeruzalės link. 28Jie parėjo į Jeruzalę, į VIEŠPATIES Namus, lydimi arfų, lyrų ir trimitų. 29Dievo baimė apėmė visų kraštų karalystes, kai jie išgirdo, kad VIEŠPATS buvo kovojęs su Izraelio priešais. 30Jehošafato karalystėje buvo ramu, nes jo Dievas davė jam taiką iš visų pusių.

Kiti Jehošafato darbai31Jehošafatas karaliavo Jude. Jis buvo trisdešimt penkerių metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo dvidešimt penkerius metus Jeruzalėje. Jo motina buvo Šilhio duktė, vardu Azuba. 32Jis ėjo savo tėvo Asos pėdomis ir nuo jų nenukrypo, darydamas, kas dora VIEŠPATIES akyse. 33Tačiau aukštumų alkai nebuvo pašalinti, ir žmonės dar nebuvo palenkę širdies į savo protėvių Dievą. 34O kiti Jehošafato darbai, nuo pirmojo iki paskutinio, yra aprašyti Hananio sūnaus Jehu'o kronikoje, kuri įterpta į Izraelio Karalių knygą.

Nesėkminga prekybinė sąjunga 35Tada Judo karalius Jehošafatas susidėjo su Izraelio karaliumi Ahaziju, kuris nedorai elgėsi. 36Jis susidėjo su juo statydindamas laivus keliauti į Taršišą. Laivus jiedu statė Ezion-Gebere. 37Tada Dodavahu'o iš Marešos sūnus Eliezeris pranašavo Jehošafatui, tardamas: "Kadangi susidėjai su Ahaziju, VIEŠPATS sunaikins, ką tu esi padaręs". Laivai buvo sunaikinti, ir jie nebegalėjo keliauti į Taršišą.

21 1Jehošafatas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas Dovydo mieste. Jo sūnus Jehoramas tapo karaliumi jo vietoje. 2Jo broliai, Jehošafato sūnūs, buvo Azarijas, Jehielis, Zecharijas, Azarjahu'as, Michaelis ir Šefatijas. Jie visi buvo Judo karaliaus Jehošafato sūnūs. 3Jiems tėvas davė daug dovanų, sidabrinių, auksinių ir brangių daiktų, kartu su įtvirtintais Judo miestais, bet karalystę pavedė Jehoramui, nes jis buvo pirmagimis.

Nedori Jehoramo darbai4Jehoramas, paėmęs į savo rankas tėvo karalystę ir įsitvirtinęs, nužudė kalaviju visus savo brolius ir kai kuriuos Izraelio didžiūnus. 5Tapdamas karaliumi, Jehoramas buvo trisdešimt dvejų metų. Jeruzalę valdė aštuonerius metus. 6Jis ėjo Izraelio karalių pėdomis, kaip buvo darę Ahabo namai, nes viena Ahabo dukterų buvo jo žmona, darydamas, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse. 7Tačiau VIEŠPATS Dovydo namų sunaikinti nenorėjo dėl sandoros, kurią buvo sudaręs su Dovydu, pažadėdamas jam ir jo palikuonims duoti amžiną žiburį.

8Jam valdant, Edomas sukilo prieš Judo valdžią ir pasistatė savo karalių. 9Tada Jehoramas perėjo sieną drauge su savo pareigūnais ir visais kovos vežimais. Jis atsikėlė naktį ir puolė edomiečius, apsupusius jį ir kovos vežimų vadus. 10Edomas ir toliau kėlė maištą prieš Judo valdžią iki pat šios dienos. Tuo metu ir Libna sukilo prieš jo valdžią, nes jis buvo palikęs VIEŠPATĮ, savo protėvių Dievą.

11Be to, jis statė aukštumų alkus Judo kalnuose, vedė Jeruzalės gyventojus į stabų garbinimą ir suvedžiojo Judą. 12Jam atėjo laiškas iš pranašo Elijo su žinia: "Taip kalbėjo VIEŠPATS, tavo tėvo Dovydo Dievas: 'Kadangi nėjai savo tėvo Jehošafato pėdomis, ar Judo karaliaus Asos pėdomis, 13bet ėjai Izraelio karalių keliu, vesdamas Judą ir Jeruzalės gyventojus į stabų garbinimą, kaip Ahabo namai vedė Izraelį į stabų garbinimą, ir net nužudei iš tavo tėvo namų savo brolius, kurie buvo geresni už tave, 14štai VIEŠPATS ištiks skaudžia rykšte tavo tautą, tavo vaikus, tavo dukteris ir visas tavo valdas. 15O tu kentėsi sunkią vidurių ligą, kol diena po dienos nuo ligos išeis tavo viduriai'".

Paskutiniai Jehoramo metai16VIEŠPATS sukurstė filistinų neapykantą ir arabus, etiopų kaimynus, prieš Jehoramą. 17Jie surengė žygį prieš Judą, įsiveržė į jį ir pagrobė visą nuosavybę, rastą karaliaus rūmuose, kartu su jo vaikais ir žmonomis. Jam buvo paliktas tik vienas sūnus - Jehoahazas, pats jauniausias.

18Paskui VIEŠPATS ištiko jį nepagydoma vidurių liga. 19Ilgainiui, baigiantis dvejiems metams, nuo ligos išėjo jo viduriai, ir jis numirė nuožmia mirtimi. Jo tauta nesurengė jam laidotuvių laužo, kaip buvo dariusi jo protėviams. 20Jis buvo trisdešimt dvejų metų, kai tapo karaliumi. Jeruzalėje karaliavo aštuonerius metus. Jis iškeliavo niekieno neapgailėtas ir buvo palaidotas Dovydo mieste, bet ne karalių kapuose.

22Ahazijo karaliavimas 1Jeruzalės gyventojai pasirinko jo vietoje karaliumi jauniausią jo sūnų Ahaziją, nes visi vyresnieji sūnūs buvo išžudyti kariaunos, kuri buvo įsiveržusi į stovyklą drauge su arabais. Taip nutiko, kad Jehoramo sūnus Ahazijas tapo Judo karaliumi. 2Ahazijas buvo keturiasdešimt dvejų metų, kai pradėjo karaliauti, ir Jeruzalėje karaliavo vienerius metus. Jo motina buvo Omrio dukraitė, vardu Atalija. 3Ir jis ėjo Ahabo namų keliu, nes jo motina patardavo jam nedorai elgtis. 4Jis darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse, kaip Ahabo namai buvo darę, nes po tėvo mirties jo pražūčiai jie tapo jo patarėjais.

5Be to, sekdamas jų patarimu, jis palydėjo Izraelio karalių Ahabo sūnų Jehoramą į mūšį su Aramo karaliumi Hazaeliu prie Ramot- Gileado. Ten Joramas buvo aramėjų sužeistas. 6Jis sugrįžo į Jezrėelį gydytis žaizdų, gautų kovojant su Aramo karaliumi Ramoje. Judo karaliaus Jehoramo sūnus Ahazijas nuvyko į Jezrėelį aplankyti sergančio Ahabo sūnaus Joramo.

7Betgi buvo Dievo skirta, kad Ahazijo pražūtis ateitų jam atvykus Joramo aplankyti. Apsilankymo metu jis išėjo su Jehoramu pasitikti Nimšio sūnaus Jehu'o, kurį VIEŠPATS buvo patepęs sunaikinti Ahabo namams. 8Vykdydamas Ahabo namams teismą, Jehu'as netikėtai susidūrė su Judo pareigūnais bei Ahazijo brolių sūnumis, tarnaujančiais Ahazijui, ir juos nužudė. 9 Tada jis pasiuntė ieškoti ir paties Ahazijo. Samarijoje pasislėpęs surastas Ahazijas buvo atvestas pas Jehu'ą ir nužudytas. Jis buvo palaidotas, nes buvo sakoma: "Jis yra vaikaitis Jehošafato, ieškojusio VIEŠPATIES visa širdimi". Ahazijo namuose nebeliko nė vieno pajėgaus valdyti karalystę.

Atalija užgrobia Dovydo sostą 10Ahazijo motina Atalija, sužinojusi, kad jos sūnus mirė, nedelsdama suskato naikinti visą karališką Judo namų šeimą. 11Bet karaliaus duktė Jehošabeta, vogčiomis paėmusi Ahazijo sūnų Joašą iš būrio karaliaus vaikų, kai jie buvo žudomi, paslėpė jį kartu su aukle viename miegamajame. Taip Jehošabeta, karaliaus Jehoramo duktė ir kunigo Jehojados žmona, - ji buvo Ahazijo sesuo, - laikė jį paslėptą nuo Atalijos, ir jis nebuvo nužudytas. 12Šešerius metus jis išbuvo pas juos, paslėptas Dievo Namuose, o Atalija valdė kraštą.

23Joašo įžengimas į Dovydo sostą ir Atalijos mirtis 1 Septintaisiais metais Jehojada ryžosi veikti ir sudarė sandorą su šimtininkais: su Jerohamo sūnumi Azariju, Jehohanano sūnumi Išmaeliu, Obedo sūnumi Azariju, Adajo sūnumi Maaseju ir Zichrio sūnumi Elišafatu. 2Jie perėjo visą Judą, telkdami levitus iš visų Judo miestų ir Izraelio klanų galvas. Suėjus jiems į Jeruzalę, 3visa bendrija sudarė sandorą su karaliumi Dievo Namuose. Jehojada jiems tarė: "Štai karaliaus sūnus! Jis turi būti karaliumi, kaip VIEŠPATS pažadėjo Dovydo sūnums. 4Štai ką jūs turite daryti: vienas jūsų trečdalis, kunigai ir levitai, tą šabą pradėsiantys tarnybą, bus vartų sargais, 5kitas trečdalis saugos karaliaus rūmus, trečiasis trečdalis stovės prie Pamato vartų, o visi žmonės bus VIEŠPATIES Namų kiemuose. 6Neleiskite niekam eiti į VIEŠPATIES Namus, išskyrus kunigus ir tarnyboje esančius levitus. Jie gali įeiti, nes yra pašventinti, bet visi kiti žmonės turi laikytis VIEŠPATIES nurodymų. 7Levitai turi apstoti iš visų pusių karalių, kiekvienas su savo ginklu rankoje; kas tik bandytų eiti į Namus, turi būti užmuštas. Lydėkite karalių, kur tik jis eitų".

8Levitai ir visas Judas padarė visa, kaip kunigas Jehojada buvo įsakęs. Kiekvienas atvedė savo vyrus, turinčius tą šabą pradėti tarnybą su tais, kurie turėjo tą šabą užbaigti tarnybą, nes kunigas Jehojada neatleido tarnybos padalų. 9Kunigas Jehojada išdalijo šimtininkams Dievo Namuose laikomas karaliaus Dovydo ietis, skydus ir priedangos skydus. 10O visus vyrus išdėstė saugoti karaliaus, kiekvieną su paruoštu ginklu rankoje, nuo pietinio Namų šono iki šiaurinio Namų šono, aplink aukurą ir Namus. 11Tada buvo atvestas karaliaus sūnus, uždėtas jam vainikas ir paduoti valdžios ženklai. Jis buvo paskelbtas karaliumi. Jehojada ir jo sūnūs, patepę jį, sušuko: "Tegyvuoja karalius!"

12Atalija, išgirdusi žmonių ir palydos sargybinių ūžesį ir sveikinimo šūksmus karaliui, atėjo pas žmones į VIEŠPATIES Namus. 13Apsižvalgiusi žiūri, karalius stovi prie savo šulo vartuose, vadai ir trimitininkai šalia karaliaus, visi šalies žmonės džiūgaudami pučia trimitus ir giesmininkai su savo muzikos instrumentais užveda giesmes. Atalija persiplėšė savo drabužius ir šaukė: "Išdavystė! Išdavystė!" 14Tada kunigas Jehojada pašaukė šimtininkus, vadovavusius kareiviams, jiems tardamas: "Išveskite ją pro gretas! Jeigu kas bandytų paskui ją sekti, težūva nuo kalavijo!" Mat kunigas buvo pasakęs: "Ji neturi būti nubausta mirtimi VIEŠPATIES Namuose". 15Jie tad padarė taką ir, jai priėjus karaliaus rūmų įėjimą į Arklio vartus, ten ji buvo nužudyta.

Jehojados reforma16Tada Jehojada sudarė sandorą tarp savęs ir žmonių bei karaliaus, pasišvęsdami būti VIEŠPATIES tauta. 17Paskui visi žmonės, nuėję į Baalo šventyklą, nugriovė ją, sudaužė jo aukurus bei atvaizdus ir užmušė priešais aukurus Baalo kunigą Mataną. 18Jehojada VIEŠPATIES Namais rūpintis pavedė levitams kunigams, kuriuos Dovydas buvo paskirstęs rūpintis VIEŠPATIES Namais ir atnašauti deginamąsias aukas VIEŠPAČIUI su džiūgavimu ir giesmėmis, kaip įsakyta Mozės mokyme ir pagal Dovydo nurodymus. 19Jis pastatė vartų sargus prie VIEŠPATIES Namų vartų, kad nė vienas, tapęs bet kokiu būdu nešvarus, neįeitų. 20Paėmęs šimtininkus, kilmingus vyrus, tautos valdytojus ir šalies žmones, jis palydėjo karalių iš VIEŠPATIES Namų į karaliaus rūmus pro Aukštutinius vartus. Jie pasodino karalių į valdovo sostą. 21Visi šalies žmonės džiūgavo, ir mieste buvo ramu, nors Atalija ir buvo nužudyta kalaviju.

24Taisoma Jeruzalės Šventykla 1Joašas buvo septynerių metų, kai tapo karaliumi. Jeruzalėje jis karaliavo keturiasdešimt metų. Jo motina buvo vardu Zibja iš Beer-Šebos. 2Joašas darė, kas buvo dora VIEŠPATIES akyse, per visas kunigo Jehojados dienas. 3Jehojada apvesdino jį su dviem žmonomis, ir jam gimė sūnų ir dukterų.

4Praėjus šiek tiek laiko, Joašui atėjo į širdį pataisyti VIEŠPATIES Namus. 5Sukvietęs kunigus ir levitus, jiems tarė: "Eikite į Judo miestus ir kasmet visame Izraelyje padarykite rinkliavą savo Dievo Namams atnaujinti. Tai turite skubiai daryti!" Bet levitai to daryti nesiskubino. 6Karalius tad pasišaukė Jehojadą, galvą, ir jam tarė: "Kodėl nereikalavai, kad levitai parneštų iš Judo ir Jeruzalės Mozės, VIEŠPATIES tarno, Izraelio bendrijai uždėtą Sandoros palapinės mokestį?" 7Mat tos nedoros moters Atalijos vaikai buvo apleidę VIEŠPATIES Namus ir net buvo atidavę visus VIEŠPATIES Namams pašvęstus daiktus Baalams.

8Karalius tad įsakė, kad būtų padaryta dėžė ir pastatyta lauke prie VIEŠPATIES Namų vartų. 9Judui ir Jeruzalei buvo paskelbta atnešti VIEŠPAČIUI mokestį, kurį Dievo tarnas Mozė buvo Izraeliui uždėjęs dykumoje. 10Visi pareigūnai ir visi žmonės mielai nešė ir metė jį į dėžę, kol ją pripildydavo. 11Kada tik levitai nunešdavo dėžę pas karaliaus pareigūnus ir jie pamatydavo, kad joje yra daug pinigų, tada ateidavo karaliaus raštininkas bei vyriausiojo kunigo atstovas ir, ištuštinę dėžę, ją sugrąžindavo į vietą. Taip buvo daroma diena po dienos ir buvo surinkta daug pinigų. 12Karalius ir Jehojada paduodavo pinigus tiems, kurie prižiūrėjo darbus, susijusius su VIEŠPATIES Namais, o jie samdė mūrininkus bei dailides VIEŠPATIES Namams atnaujinti ir geležies bei vario meistrus VIEŠPATIES Namams taisyti. 13Darbininkai uoliai triūsė, atnaujinimo darbai jų rankose sparčiai ėjo į priekį. Dievo Namai buvo atstatyti į pirmykštį būvį ir pataisyti. 14Pabaigę darbus, likusius pinigus jie sugrąžino karaliui ir Jehojadai. Jie buvo paversti reikmenimis VIEŠPATIES Namams: tarnybos ir deginamųjų atnašų reikmenimis, samčiais ir auksiniais bei sidabriniais indais. Deginamosios aukos buvo atnašaujamos VIEŠPATIES Namuose nuolat per visą Jehojados gyvenimą. 15Jehojada mirė sulaukęs žilos senatvės. Jis mirė būdamas šimto trisdešimties metų. 16Jis buvo palaidotas Dovydo mieste tarp karalių, nes buvo padaręs daug gera Izraelyje ir Dievui, ir jo Namams.

Joašo saulėlydis ir mirtis17Jehojadai mirus, Judo didžiūnai atėjo pas karalių, žemai jam lenkdamiesi, ir karalius jų klausė. 18VIEŠPATIES, jų protėvių Dievo, Namai buvo apleisti. Buvo tarnaujama šventiesiems stulpams ir stabams. Dėl šios jų kaltės Judą ir Jeruzalę ištiko pyktis. 19Betgi jis siuntė tarp jų pranašus parvesti juos pas VIEŠPATĮ. Šie įspėjo juos, bet jie nenorėjo jų klausyti.

20Dievo dvasia apvaldė kunigo Jehojados sūnų Zechariją. Jis palypėjo į savo pakylą virš žmonių ir jiems tarė: "Taip kalbėjo VIEŠPATS: 'Kodėl jūs nusižengiate VIEŠPATIES įsakymams savo pražūčiai? Kadangi jūs palikote VIEŠPATĮ, ir jis paliko jus!'" 21Bet prieš jį buvo surengtas sąmokslas ir karaliaus įsakymu jis buvo užmuštas akmenimis VIEŠPATIES Namų kieme. 22Karalius Joašas neprisiminė ištikimybės, kurią buvo jam parodęs Zecharijo tėvas Jehojada, bet nužudė jo sūnų. Mirdamas Zecharijas tarė: "Temato tai VIEŠPATS ir teatlygina!"

23Baigiantis metams, Aramo kariuomenė surengė prieš jį žygį. Atžygiavę į Judą ir Jeruzalę, jie sunaikino visus žmonių didžiūnus, o visą paimtą grobį pasiuntė Damasko karaliui. 24Nors Aramo kariuomenė buvo atėjusi su nedaugeliu vyrų, bet VIEŠPATS atidavė jiems į rankas didžiulę kariuomenę, nes jie buvo palikę VIEŠPATĮ, savo protėvių Dievą. Taip jie padarė Joašui teismą.

25Kai aramėjai nuo jo atsitraukė, palikę jį sunkiai sužeistą, jo dvariškiai surengė prieš jį sąmokslą ir, keršydami už kunigo Jehojados sūnaus kraują, nužudė jį lovoje. Taip jis mirė. Jie palaidojo jį Dovydo mieste, bet karalių kapuose jo nelaidojo. 26Vyrai, kurie surengė prieš jį sąmokslą, buvo šie: Šimeato Amoniečio sūnus Zabadas ir Šimrito Moabiečio sūnus Jehozabadas. 27Apie jo sūnus, apie daugelį pranašavimų jam ir Dievo Namų atstatymą yra aprašyta Karalių knygos aiškinime. Joašo sūnus Amazijas tapo karaliumi jo vietoje.

25Karo žygis į Edomą 1Amazijas buvo dvidešimt penkerių metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo Jeruzalėje dvidešimt devynerius metus. Jo motina buvo vardu Jehoadana iš Jeruzalės. 2Jis darė, kas buvo dora VIEŠPATIES akyse, bet ne visa širdimi. 3Vos įtvirtinęs savo karališką valdžią, jis nubaudė mirtimi dvariškius, nužudžiusius jo tėvą karalių. 4Betgi jų vaikų mirtimi nebaudė, nes jis elgėsi pagal tai, kas parašyta mokyme, Mozės knygoje, kaip VIEŠPATS įsakė: "Tėvai nebus baudžiami mirtimi už vaikus nei vaikai nebus baudžiami mirtimi už tėvus, bet kiekvienas bus baudžiamas mirtimi už savo paties nuodėmę".

5Amazijas, sutelkęs Judą, paskirstė visus Judo ir Benjamino vyrus pagal klanus tūkstantininkams ir šimtininkams. Suskaičiavęs visus nuo dvidešimties metų ir vyresnius, jis rado, kad jų buvo trys šimtai tūkstančių rinktinių vyrų, tinkamų karinei tarnybai, pajėgių valdyti ietį ir skydą. 6Be to, jis pasamdė iš Izraelio šimtą tūkstančių narsių kareivių už šimtą sidabrinių talentų. 7Bet pas jį atėjęs Dievo vyras tarė: "Karaliau, neleisk Izraelio kariuomenei žygiuoti su tavimi, nes VIEŠPATS nėra su Izraeliu - su tais visais Efraimo žmonėmis. 8Verčiau žygiuok vienas ir susidorok! Kovoje būk ryžtingas, kitaip Dievas paguldys tave priešo akivaizdoje, nes Dievas turi galybę padėti ar paguldyti". 9O Amazijas Dievo vyrui tarė: "Bet ką daryti su tuo šimtu talentų, kuriuos esu davęs Izraelio kariuomenei?" Dievo žmogus atsakė: "VIEŠPATS išgali tau kur kas daugiau duoti". 10Tuomet Amazijas atleido kareivius, atėjusius pas jį iš Efraimo, įsakydamas jiems eiti namo. Bet jie buvo ant Judo už tai labai supykę ir į namus sugrįžo įniršio apimti.

11Amazijas susikaupė drąsiam žygiui ir, vedinas savo kariuomene, nužygiavo į Druskos slėnį. Jis nukovė dešimt tūkstančių Seiro vyrų. 12Judo vyrai kitą dešimt tūkstančių paėmė į nelaisvę gyvų ir, užvedę juos ant Selos viršūnės, nustūmė žemyn. Jie visi suknežo. 13Tuo tarpu samdytieji kareiviai, kuriuos Amazijas buvo atgal išsiuntęs ir neleidęs jiems eiti su juo į mūšį, užpuolė Judo miestus nuo Samarijos iki Bet-Horono, nužudydami juose tris tūkstančius gyventojų ir paimdami daug grobio.

Amazijo neištikimybė14Amazijas, grįždamas su pergale prieš edomiečius, parsigabeno Seiro žmonių dievus ir, pasistatęs juos kaip savo dievus, garbino atnašaudamas jiems aukas. 15VIEŠPATS, užsidegęs pykčiu ant Amazijo, nusiuntė pas jį pranašą ir jam tarė: "Kodėl garbini tautos dievus, negalėjusius išgelbėti savo tautos iš tavo rankos?" 16Tačiau pranašui dar tebekalbant, karalius jam tarė: "Argi mes paskyrėme tave patarėju karaliui? Liaukis! Kam gi turėtumei būti užmuštas?" Pranašas tad liovėsi, bet pratarė: "Aš žinau, kad VIEŠPATS apsisprendė tave sunaikinti, kadangi tu taip elgiesi ir nekreipi dėmesio į mano patarimą".

Nesėkmingas Amazijo žygis prieš Izraelį17Pasitaręs tad Judo karalius Amazijas pasiuntė Izraelio karaliui Jehu'o sūnaus Jehoahazo sūnui Joašui tokį žodį: "Eikš, susitikime akis į akį!" 18Izraelio karalius Joašas atsakė Judo karaliui Amazijui tokiu žodžiu: "Libano usnis pasiuntė žodį Libano kedrui, tardama: 'Duok savo dukterį mano sūnui žmona'. Bet Libano laukinis žvėris, eidamas pro šalį, sutrypė tą usnį. 19Tu sakai: 'Štai nugalėjau Edomą', - ir tavo širdis trokšta daugiau garbės. Nūn sėdėk namie! Kam gi turėtumei ieškoti nelaimės, kad tu pats žūtum ir Judą su savimi nusitemptum?"

20Amazijas nenorėjo klausyti. Tai buvo iš Dievo, idant atiduotų juos už tai, kad jie garbino Edomo dievus. 21Izraelio karalius Joašas tad atžygiavo. Jis ir Judo karalius Amazijas susitiko vienas su kitu mūšyje prie Bet-Šemešo Judo karalystėje. 22Judas buvo Izraelio nugalėtas. Visi išbėgiojo į savo namus. 23Izraelio karalius Joašas paėmė Judo karalių Ahazijo sūnaus Joašo sūnų Amaziją į nelaisvę prie Bet-Šemešo. Nugabenęs jį į Jeruzalę, jis pralaužė Jeruzalės sienoje keturių šimtų uolekčių spragą nuo Efraimo vartų iki Kampo vartų. 24Tada su visu auksu ir sidabru bei visais reikmenimis, rastais Dievo Namuose, su Obed-Edomu ir su karaliaus rūmų iždu bei įkaitais jis sugrįžo į Samariją.

Amazijo mirtis25Judo karalius Joašo sūnus Amazijas gyveno penkiolika metų po Izraelio karaliaus Jehoahazo sūnaus Joašo mirties. 26O kiti Amazijo darbai, nuo pirmojo iki paskutinio, - argi jie nėra aprašyti Judo ir Izraelio karalių knygoje? 27Nuo to laiko, kai Amazijas pasitraukė nuo VIEŠPATIES, buvo surengtas prieš jį sąmokslas Jeruzalėje. Užtat jis pabėgo į Lachišą. Bet buvo pasiųsti vyrai jo vytis, ir jie ten nužudė jį. 28Pargabentas ant arklių, jis buvo palaidotas su savo protėviais Judo mieste.

26Uzijas tampa karaliumi 1Tada visi Judo žmonės paėmė Uziją, kuris buvo tik šešiolikmetis, ir paskelbė jį karaliumi, jo tėvo Amazijo įpėdiniu. 2Jis atstatė Elatą ir sugrąžino jį Judui po to, kai karalius Amazijas užmigo su savo protėviais. 3Uzijas buvo šešiolikos metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo Jeruzalėje penkiasdešimt dvejus metus. Jo motina buvo vardu Jekolija iš Jeruzalės. 4Jis darė, kas buvo dora VIEŠPATIES akyse, kaip buvo daręs jo tėvas Amazijas. 5Jis buvo pasišventęs ieškoti Dievo, kol buvo gyvas Zecharijas, mokęs jį bijoti Dievo. Kol jis ieškojo VIEŠPATIES, Dievas jam teikė sėkmę.

Uzijo karinė jėga6Jis, išėjęs į karo žygį su filistinais, išgriovė Gato sienas, Jabnės sienas bei Ašdodo sienas ir statė miestus Ašdodo ir Filistijos srityje. 7Dievas jam padėjo prieš filistinus, prieš arabus, gyvenančius Gur-Baale, ir prieš meunitus. 8Amoniečiai mokėjo jam duoklę, ir jo garsas pasiekė net Egipto sienas, nes jis darėsi vis galingesnis ir galingesnis. 9Be to, Uzijas pastatė Jeruzalėje bokštus prie Kampo vartų, prie Slėnio vartų bei prie Kertės ir juos įtvirtino. 10Jis statė bokštus tyruose ir iškasė daug vandens talpyklų, nes turėjo daug galvijų. Jis turėjo artojų ir Šefeloje, ir lygumoje, vynuogių augintojų ir kalnuose, ir derlinguose laukuose, nes jis mylėjo žemę.

11Uzijas turėjo ir kariškai parengtą kariuomenę, padalytą pagal pašauktųjų prie ginklo skaičių į būrius, mokomus raštininko Jeielio ir pareigūno Maasejo, vadovaujant Hananijui, vienam iš karaliaus didžiūnų. 12Klanų galvų, galiūnų, iš viso buvo du tūkstančiai šeši šimtai. 13O jų žinioje buvo trijų šimtų septynių tūkstančių penkių šimtų kariškai parengtų vyrų kariuomenė, galinga jėga padėti karaliui kovoti su priešais. 14Uzijas aprūpino juos, visą kariuomenę, skydais, ietimis, šalmais, šarvais, lankais ir svaidyklėmis. 15Jeruzalėje jis pastatė sumaniai sugalvotų įtaisų ant gynybos bokštų ir mūrų sienos kampų strėlėms ir dideliems akmenims leisti. Taigi jo garsas pasklido toli ir plačiai, nes tapti galingam jam buvo nuostabiai pagelbėta.

Išdidumas ir pragaištis16Kai tapo galingas, jo širdis pasidarė taip išdidi, kad nuvedė jį į pragaištį. Jis nusižengė VIEŠPAČIUI, savo Dievui, įeidamas į VIEŠPATIES Namus atnašauti smilkalų ant smilkalų aukuro. 17Bet kunigas Azarijas, lydimas aštuoniasdešimties drąsių VIEŠPATIES kunigų, įėjo paskui jį 18ir pasipriešino karaliui Uzijui, sakydami: "Uzijau, tau nėra leista atnašauti smilkalų VIEŠPAČIUI, bet tik Aarono palikuonims kunigams, kurie yra pašventinti atnašauti smilkalus. Išeik iš šventovės, nes tu esi nusižengęs. Tai garbės iš VIEŠPATIES Dievo tau neatneš". 19Uziją, laikantį rankoje smilkytuvą ir pasiruošusį atnašauti smilkalus, apėmė įtūžis. Jam širstant ant kunigų, VIEŠPATIES Namuose šalia smilkalų aukuro kunigų akivaizdoje jo kaktos odą išbėrė raupsai. 20Kai vyriausiasis kunigas Azarijas ir kiti kunigai atsisuko į jį, žiūri, jo kakta raupsuota. Jie tad jį iš ten skubiai išvedė. Ir jis pats skubinosi išeiti, nes VIEŠPATS jį ištiko liga. 21Karalius Uzijas liko raupsuotas iki pat mirties. Dėl to jis gyveno atskirame name kaip raupsuotasis ir buvo atskirtas nuo VIEŠPATIES Namų. Tad jo sūnus Jotamas rūpinosi karaliaus rūmais ir valdė šalies žmones.

22Kitus Uzijo darbus, nuo pirmojo iki paskutinio, aprašė Amozo sūnus pranašas Izaijas. 23Uzijas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas su jais lauke šalia karalių kapų, nes buvo sakoma: "Jis buvo raupsuotas". Jo sūnus Jotamas tapo karaliumi jo vietoje.

27Jotamo karaliavimas 1Jotamas buvo dvidešimt penkerių metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo Jeruzalėje šešiolika metų. Jo motina buvo Zadoko duktė, vardu Jeruša. 2Jis darė, kas buvo dora VIEŠPATIES akyse, lygiai kaip jo tėvas buvo daręs, tik į VIEŠPATIES šventovę jis nėjo. Bet žmonės vis dar nedorai elgėsi.

3Jis pastatė Aukštutinius VIEŠPATIES Namų vartus ir daug statė ant Ofelio sienos. 4Be to, jis statė miestus Judo aukštumose, tvirtoves ir gynybos bokštus ant miškingų kalvų. 5Jis kovojo su amoniečių karaliumi ir jį nugalėjo. Amoniečiai tais metais davė jam šimtą sidabrinių talentų, dešimt tūkstančių korų kviečių ir dešimt tūkstančių korų miežių. Amoniečiai mokėjo jam tą pačią sumą antrais ir trečiais metais. 6Taigi Jotamas tapo galingas, nes ryžtingai tvarkė savo kelius VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje.

7O kiti Jotamo darbai, visi jo karai ir jo elgesys yra aprašyti Izraelio ir Judo Karalių knygoje. 8Jis buvo dvidešimt penkerių metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo Jeruzalėje šešiolika metų. 9Jotamas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas Dovydo mieste. Jo sūnus Ahazas tapo karaliumi jo vietoje.

C. HEZEKIJO IR JOŠIJO REFORMOS

28Ahazo stabų garbinimas 1Ahazas buvo dvidešimties metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo šešiolika metų Jeruzalėje. Jis nedarė, kas buvo dora VIEŠPATIES akyse, kaip buvo daręs jo protėvis Dovydas, 2bet ėjo Izraelio karalių pėdomis. Jis padarė net lietinius atvaizdus Baalams, 3degino smilkalus Ben-Hinomo slėnyje ir pervedė per ugnį savo sūnus bjauriu papročiu tautų, kurias VIEŠPATS buvo išvaręs ateinant izraeliečiams. 4Jis atnašavo aukas ir degino smilkalus aukštumų alkuose, ant kalvų ir po kiekvienu lapuotu medžiu.

Karas su Sirijos ir Efraimo sąjunga5Todėl VIEŠPATS, jo Dievas, atidavė jį Aramo karaliui į rankas. Aramėjai jį nugalėjo ir, paėmę į nelaisvę daugybę jo žmonių, nuvarė juos į Damaską. Jis buvo atiduotas į rankas ir Izraelio karaliui, kuris jį nugalėjo išliedamas daug kraujo. 6Remalijo sūnus Pekahas per vieną dieną nukovė šimtą dvidešimt tūkstančių karių, - visi jie buvo narsūs vyrai, - nes jie buvo nusigręžę nuo VIEŠPATIES, savo protėvių Dievo. 7O Zichris, Efraimo galiūnas, nukovė karaliaus sūnų Maaseją, rūmų valdytoją Azrikamą ir pirmąjį valdžia po karaliaus Elkaną.

8Izraeliečiai paėmė į nelaisvę du šimtus tūkstančių savo giminaičių, įskaitant žmonas, sūnus ir dukteris. Jie paėmė iš jų ir labai daug grobio, kurį nugabeno į Samariją. 9Ten buvo VIEŠPATIES pranašas, vardu Odedas. Išėjęs pasitikti grįžtančios į Samariją kariuomenės, Odedas jiems tarė: "Tikėkite manimi, kadangi VIEŠPATS, jūsų protėvių Dievas, buvo supykęs ant Judo, jis atidavė juos į rankas jums, bet jūs skerdėte juos su tokiu įtūžiu, kad jis pasiekė dangų. 10Dabar jūs ketinate padaryti Judo ir Jeruzalės žmones sau vergais ir vergėmis! Bet, tiesą sakant, argi jūs patys nesate nusikaltę VIEŠPAČIUI, savo Dievui? 11Dabar tad paklausykite manęs ir paleiskite belaisvius, paimtus iš savo giminaičių, kitaip jus ištiks VIEŠPATIES pykčio liepsna". 12Be to, ir kai kurie Efraimo žmonių galvos - Johanano sūnus Azarijas, Mešilemoto sūnus Berechijas, Šalumo sūnus Jehizkijas bei Hadlajo sūnus Amasa - pakilo prieš grįžtančiuosius iš žygio 13ir jiems tarė: "Belaisvių čia neveskite, nes jūs ketinate užtraukti mums kaltę prieš VIEŠPATĮ, pridėdami tai prie mūsų nuodėmių ir kaltės. Juk mūsų kaltė jau pernelyg didelė, ir pykčio liepsna gresia Izraeliui". 14Kareiviai tad paliko belaisvius ir grobį pareigūnams bei visai bendrijai. 15Tuomet ką tik minėtieji vyrai, paėmę belaisvius, aprengė nuoguosius apdarais iš grobio, apvilko juos drabužiais, apavė jų kojas sandalais, davė jiems pavalgyti bei atsigerti ir patepė juos aliejumi, užsodinę ant asilų silpnuosius, nuvedė juos visus pas jų giminaičius į Jerichą, palmių miestą. Tai padarę, jie sugrįžo į Samariją.

Ahazas prašo Asiriją į pagalbą 16Tuo pačiu metu karalius Ahazas išsiuntė pasiuntinius į Asiriją, prašydamas sau pagalbos. 17Mat ir edomiečiai vėl buvo įsiveržę, sumušę Judą ir paėmę belaisvių. 18Ir filistinai užpuldinėjo miestus Šefeloje ir Judo Negebe. Jie buvo užėmę Bet-Šemešą, Aijaloną, Gederotus, Soko'ą su jam pavaldžiomis gyvenvietėmis, Timną su jai pavaldžiomis gyvenvietėmis bei Gimzo'ą su jam pavaldžiomis gyvenvietėmis ir juose apsigyvenę. 19Taip VIEŠPATS nužemino Judą už Ahazą, Izraelio karalių, nes Jude jis buvo elgęsis nepadoriai ir buvęs neištikimas VIEŠPAČIUI. 20Užtat Asirijos karalius Tilgat-Pilneseras atžygiavo prieš jį ir, užuot jam padėjęs, jį nuengė. 21Nors Ahazas ir apiplėšė VIEŠPATIES Namus, karaliaus rūmus bei pareigūnų namus, mokėdamas duoklę Asirijos karaliui, tai nieko nepadėjo.

Ahazas atsimeta nuo Sandoros Dievo22Savo varguose šis karalius Ahazas net dar labiau nusižengė VIEŠPAČIUI, 23atnašaudamas aukas Damasko dievams, kurie buvo jį nugalėję, nes jis manė: "Kadangi Aramo karalių dievai jiems padėjo, aš atnašausiu jiems aukas, kad jie ir man padėtų". Bet jie tapo pražūtimi jam ir visam Izraeliui. 24Ahazas surinko Dievo Namų reikmenis ir sukapojo juos. Jis uždarė Dievo Namų duris ir pasistatė sau aukurų kiekviename Jeruzalės kampe. 25Visuose Judo miestuose jis padarė aukštumų alkus smilkalams atnašauti kitiems dievams, vesdamas į pyktį VIEŠPATĮ, savo protėvių Dievą.

26O kiti Ahazo darbai ir visi jo žygiai, nuo pirmojo iki paskutinio, yra aprašyti Judo ir Izraelio Karalių knygoje. 27Ahazas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas mieste - Jeruzalėje. Betgi į Izraelio karalių kapus jis nebuvo nuneštas. Jo sūnus Hezekijas tapo karaliumi jo vietoje.

29Hezekijo reformos 1Hezekijas buvo dvidešimt penkerių metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo dvidešimt devynerius metus Jeruzalėje. Jo motina buvo Abija, Zecharijo duktė. 2Jis darė, kas buvo dora VIEŠPATIES akyse, lygiai kaip buvo daręs protėvis Dovydas.

3Pirmaisiais savo karaliavimo metais, pirmąjį mėnesį, jis atidarė VIEŠPATIES Namų duris ir juos pataisė. 4Pasišaukęs kunigus ir levitus, jis sutelkė juos rytinėje aikštėje ir jiems tarė: 5"Levitai, klausykitės manęs! Pašventinkite save, pašventinkite VIEŠPATIES, savo Dievo, Namus ir išneškite purvą iš šventovės. 6Mūsų protėviai buvo neištikimi ir darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES, mūsų Dievo, akyse. Paliko jį, nugręžė savo veidus nuo šventosios VIEŠPATIES buveinės, atsukdami jai nugarą. 7Jie ir Prieangio duris uždarė, ir lempas užgesino; jie atsisakė atnašauti smilkalus ir daryti deginamąsias aukas šventovėje Izraelio Dievo garbei. 8Todėl VIEŠPATIES pyktis ištiko Judą ir Jeruzalę; jis padarė juos reginiu klaiko, nustebimo ir pajuokos, kaip jūs savo akimis matote. 9Mūsų tėvai krito nuo kalavijo, o mūsų sūnūs, dukterys ir žmonos yra už tai nelaisvėje. 10Dabar aš širdimi noriu sudaryti sandorą su VIEŠPAČIU, Izraelio Dievu, kad jo pykčio liepsna būtų nuo mūsų nugręžta. 11Mano sūnūs, nebebūkite daugiau apsileidę, nes jus VIEŠPATS išsirinko būti savo Artume, kad jam tarnautumėte kaip jo tarnai, aukodami atnašas". 12Tada pakilo levitai - Amasajo sūnus Mahatas ir Azarijo sūnus Joelis iš Kohato palikuonių; iš Merario palikuonių: Abdijo sūnus Kišas ir Jehalėlelio sūnus Azarijas; iš Geršono palikuonių: Zimos sūnus Joahas ir Joaho sūnus Edenas; 13iš Elizafano sūnų: Šimris ir Jeuelis; iš Asafo sūnų: Zecharijas ir Matanijas; 14iš Hemano sūnų: Jehuelis ir Šimejis; ir iš Jedutūno sūnų: Šemajas ir Uzielis. 15Surinkę savo brolius, jie save pašventino ir nuėjo, kaip karalius buvo įsakęs, valyti VIEŠPATIES Namų, laikydamiesi VIEŠPATIES įstatų.

16Kunigai įėjo į VIEŠPATIES Namus jų valyti. Jie išnešė visus nešvarius daiktus, rastus VIEŠPATIES Namuose, į VIEŠPATIES Namų kiemą, o levitai, paėmę iš jų, nunešė juos į Kidrono slėnį. 17Pirmą mėnesio dieną jie pradėjo pašventinimo darbus ir aštuntą mėnesio dieną pasiekė VIEŠPATIES Prieangį. Jie šventino VIEŠPATIES Namus aštuonias dienas, ir pirmojo mėnesio šešioliktą dieną darbai buvo užbaigti. 18Tada jie įėjo pas karalių Hezekiją ir jam tarė: "Išvalėme visus VIEŠPATIES Namus, deginamosios aukos aukurą bei visus jo reikmenis ir stalą Artumo duonos eilėms bei visus jo reikmenis. 19Visus reikmenis, kuriuos karalius Ahazas buvo subjaurojęs per savo karaliavimą, mes atstatėme ir pašventinome. Štai jie sudėti priešais VIEŠPATIES aukurą".

Šventyklos atšventinimo apeigos 20Tada karalius Hezekijas nedelsdamas sušaukė visus miesto didžiūnus ir nuėjo į VIEŠPATIES Namus. 21Buvo atvesti septyni jaučiai, septyni avinai, septyni avinėliai ir septyni ožiai atnašai už karalystės, šventovės ir Judo nuodėmę. Jis įsakė kunigams, Aarono palikuonims, atnašauti juos ant VIEŠPATIES aukuro. 22Jaučiai buvo papjauti. Kunigai, paėmę jų kraują, pašlakstė juo aukurą. Avinai buvo papjauti, ir jų kraujas buvo iššlakstytas ant aukuro. Ir avinėliai buvo papjauti, ir jų kraujas buvo iššlakstytas ant aukuro. 23Tada ožiai atnašai už nuodėmę buvo atvesti pas karalių ir bendriją. Visi uždėjo ant jų rankas. 24Kunigai, juos papjovę, atnašavo auką už nuodėmę jų krauju ant aukuro, kad atlygintų už visą Izraelį, nes karalius buvo pasakęs: "Deginamoji atnaša ir auka už nuodėmę yra už visą Izraelį".

25Jis paskyrė levitams vietas VIEŠPATIES Namuose su cimbolais, arfomis ir lyromis, kaip Dovydas ir karaliaus regėtojas Gadas bei pranašas Natanas buvo nurodę, nes įsakas buvo VIEŠPATIES perduotas per pranašus. 26Levitams atsistojus į vietas su Dovydo muzikos instrumentais ir kunigams su trimitais, 27Hezekijas įsakė atnašauti deginamąją auką ant aukuro. Pradėjus deginamąją auką, pasigirdo ir VIEŠPATIES giesmė bei trimitai, palydimi Izraelio karaliaus Dovydo muzikos instrumentų. 28Visa bendrija parpuolė kniūbsčia, aidėjo giesmė ir gaudė trimitai. Visa tai tęsėsi, kol pasibaigė deginamoji auka. 29Pasibaigus deginamajai aukai, karalius ir visi ten su juo esantieji pagarbindami parpuolė kniūbsčia. 30Karalius Hezekijas ir didžiūnai įsakė levitams šlovinti VIEŠPATĮ Dovydo žodžiais ir regėtojo Asafo giesmėmis. Džiaugsmingai pašlovinę giesme, jie žemai nusilenkė ir parpuolė kniūbsčia.

Vėl vyksta garbinimo pamaldos 31Tada Hezekijas tarė: "Dabar, kai jūs esate pašventinę save VIEŠPAČIUI, eikite arčiau ir atnašaukite aukas ir padėkos atnašas VIEŠPATIES Namams". Bendrija sunešė aukų ir padėkos atnašų; visi geros širdies žmonės atgabeno deginamųjų atnašų. 32Bendrijos atgabentų deginamųjų atnašų skaičius buvo septyniasdešimt jaučių, šimtas avinų ir du šimtai ėriukų. Visi jie skirti deginamosioms aukoms VIEŠPAČIUI. 33Pašventintų atnašų buvo šeši šimtai jaučių ir trys šimtai avių. 34Bet kunigų buvo per mažai ir jie negalėjo nulupti visų deginamųjų atnašų, todėl jų giminaičiai - levitai - padėjo jiems atlikti tą darbą, kol kiti kunigai save pašventino. Iš tikro levitai buvo uolesni save pašventinti negu kunigai. 35Prie daugybės deginamųjų aukų buvo ir bendravimo atnašų taukai bei liejamosios atnašos deginamosioms aukoms. Taip buvo atkurta VIEŠPATIES Namų pamaldų tarnyba. 36Hezekijas ir visi žmonės džiaugėsi tuo, ką Dievas buvo savo tautai padaręs, nes tai buvo įvykę taip staiga.

30Pasiruošimas Perėjimo aukai 1Hezekijas išsiuntė žodį visam Izraeliui bei Judui, parašė laiškus ir Efraimui bei Manasui, kad sueitų į VIEŠPATIES Namus Jeruzalėje švęsti Perėjimą VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, garbei. 2Mat karalius, didžiūnai ir visa bendrija Jeruzalėje buvo nutarę švęsti Perėjimą antrą mėnesį, 3nes jo švęsti savo laiku negalėjo dėl to, kad nebuvo nei pakankamai save pašventinusių kunigų, nei žmonės nebuvo suėję į Jeruzalę. 4Kadangi toks nutarimas atrodė tinkamas karaliui ir visai bendrijai, 5jie ir išleido įsaką paskelbti per visą Izraelį, nuo Beer-Šebos iki Dano, kad visi žmonės sueitų ir švęstų Perėjimą VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, garbei Jeruzalėje. Mat nedaugelis jį švęsdavo, kaip buvo įsakyta. 6Todėl pasiuntiniai, nešdami karaliaus ir didžiūnų parašytus laiškus, perėjo visą Izraelį ir Judą, kaip karalius buvo įsakęs, skelbdami: "Izraeliečiai! Grįžkite pas VIEŠPATĮ, Dievą Abraomo, Izaoko ir Izraelio, kad ir jis sugrįžtų pas likutį - pas jus, išsigelbėjusius iš Asirijos karalių rankos. 7Nebūkite kaip jūsų protėviai ir jūsų broliai, kurie buvo taip neištikimi VIEŠPAČIUI, savo protėvių Dievui, kad jis atidavė juos, kaip matote, į prapultį. 8Nebūkite kietasprandžiai, kaip buvo jūsų protėviai, bet atsiduokite VIEŠPAČIUI ir ateikite į jo šventovę, kurią jis pašventino amžinai, ir tarnaukite VIEŠPAČIUI, savo Dievui, kad būtų nugręžta nuo jūsų jo pykčio liepsna. 9Jeigu jūs sugrįšite pas VIEŠPATĮ, jūsų giminės ir jūsų vaikai ras pasigailėjimą tų, kurie paėmė juos į nelaisvę, ir jie sugrįš į šį kraštą, nes VIEŠPATS, jūsų Dievas, yra malonus ir gailestingas. Jis nenugręš nuo jūsų savo veido, jeigu pas jį sugrįšite".

10Taigi pasiuntiniai ėjo nuo miesto į miestą Efraimo ir Manaso krašte, kol pasiekė Zebuluną, bet žmonės, juos pajuokdami, iš jų tyčiojosi. 11Nepaisant to, kai kurie iš Ašero, Manaso ir Zebuluno nusižemino ir atėjo į Jeruzalę. 12Tačiau Dievo ranka palietė Judą, duodama jiems vieną širdį įvykdyti tai, ką karalius ir didžiūnai įsakė pagal Dievo žodį.

Perėjimas ir Neraugintos duonos Iškilmė13Į Jeruzalę suėjo minia žmonių švęsti Neraugintos duonos Iškilmės antrą mėnesį. Tai buvo milžiniška sueiga. 14Jie ėmėsi darbo pašalinti Jeruzalėje esančius aukurus. Paėmę ir visus smilkalams deginti stovus, juos išmetė į Kidrono slėnį. 15Perėjimo avinėlis buvo papjautas antrojo mėnesio keturioliktą dieną. Tuo tarpu kunigai ir levitai susigėdę pasišventino ir atnešė deginamąsias aukas į VIEŠPATIES Namus. 16Užėmę savo tarnybos vietas pagal Dievo vyro Mozės Mokymą, kunigai šlakstė jiems levitų rankomis paduotą kraują. 17Kadangi bendrijoje buvo daug tokių, kurie nebuvo pasišventinę, todėl levitai turėjo papjauti Perėjimo avinėlį kiekvienam, kuris nebuvo švarus, kad pašventintų jį VIEŠPAČIUI. 18Mat buvo daugybė žmonių, ypač daugelis jų iš Efraimo, Manaso, Issacharo ir Zebuluno, kurie nebuvo savęs apvalę. Nepaisant to, jie valgė Perėjimo avinėlį, nesilaikydami, kas parašyta. 19Bet Hezekijas meldėsi už juos, tardamas: "Teatleidžia gerasis VIEŠPATS visiems, 20kurie širdimi nori ieškoti Dievo, VIEŠPATIES Dievo savo protėvių, nors jie ir nėra švarūs pagal šventovės įsakus.

21Izraeliečiai, buvę Jeruzalėje, septynias dienas džiūgaudami šventė Neraugintos duonos Iškilmę. Levitai ir kunigai kasdien šlovino VIEŠPATĮ, palydimi galingų VIEŠPATIES muzikos instrumentų. 22Hezekijas žodžiu drąsino visus levitus, įgudusiai atliekančius VIEŠPATIES tarnybą. Taip žmonės valgė septynias dienas Iškilmių maistą, aukodami bendravimo atnašas ir dėkodami VIEŠPAČIUI, savo protėvių Dievui.

23Tada visa bendrija nutarė švęsti dar kitas septynias dienas. Taigi jie džiūgaudami šventė kitas septynias dienas, 24nes Judo karalius Hezekijas davė sueigai tūkstantį jaučių ir septynis tūkstančius avių atnašoms, o didžiūnai davė sueigai tūkstantį jaučių ir dešimt tūkstančių avių. Pasišventino labai daug kunigų. 25Džiūgavo visa Judo bendrija, kunigai ir levitai, visa iš Izraelio atėjusi bendrija, visi svetimtaučiai, atėję iš Izraelio krašto, ir svetimtaučiai, gyvenę Jude. 26Jeruzalėje buvo daug džiaugsmo, nes nuo Izraelio karaliaus Dovydo sūnaus Saliamono dienų nieko panašaus nebuvo įvykę Jeruzalėje. 27Pakilę levitai kunigai palaimino žmones, VIEŠPATS išgirdo jų balsą, ir jų malda pasiekė jo šventąją buveinę danguje.

31Liturginė reforma 1Kai visa tai buvo atlikta, visi čia dalyvaujantys izraeliečiai, nuėję į Judo miestus, sudaužė visus paminklinius akmenis, nukirto šventuosius stulpus, išgriovė aukštumų alkus ir aukurus visame Jude ir Benjamine, ir Efraime, ir Manase. Tada visi izraeliečiai sugrįžo į savo miestus, kiekvienas į savo nuosavybę.

2Hezekijas atkūrė kunigų ir levitų padalas pagal jų tarnybą, kiekvieną kunigą ir levitą pagal jo tarnybą, atnašauti deginamąsias aukas ir bendravimo atnašas, tarnauti, dėkoti ir giedojimu šlovinti VIEŠPATIES stovyklos vartuose.

3Iš savo nuosavybės karalius paskyrė dalį deginamosioms aukoms - ryto bei vakaro deginamajai aukai ir šabų, jaunaties bei nustatytų švenčių deginamajai aukai, kaip parašyta VIEŠPATIES mokyme. 4Be to, žmonėms, gyvenantiems Jeruzalėje, jis įsakė duoti kunigų ir levitų dalį, kad jie galėtų atsidėti VIEŠPATIES mokymui. 5Žiniai pasklidus, izraeliečiai sunešė daugybę pirmienų - javų, vyno, aliejaus, medaus ir visokio žemės derliaus. Buvo atnešta visko dosni dešimtinė. 6Izraelio bei Judo žmonės, gyvenantys Judo miestuose, ir jie nešė dešimtinę galvijų ir avių, dešimtinę šventų daiktų, pašvęstų VIEŠPAČIUI, savo Dievui, ir dėjo į krūvas. 7Krauti buvo pradėta trečią mėnesį, o užbaigta septintą mėnesį. 8Kai Hezekijas ir pareigūnai atėję pamatė krūvas, jie šlovino VIEŠPATĮ ir jo tautą Izraelį. 9Hezekijas klausinėjo kunigus ir levitus apie krūvas. 10Vyriausiasis kunigas Azarijas, kuris buvo iš Zadoko namų, paaiškino jam, tardamas: "Nuo to laiko, kai pradėta nešti atnašas į VIEŠPATIES Namus, mes turėjome pavalgyti iki soties ir daug liko, nes VIEŠPATS palaimino savo tautą. Šios didelės atsargos ir yra tai, kas atliko".

11Tada Hezekijas įsakė jiems parengti sandėlius VIEŠPATIES Namuose. Kai sandėliai buvo parengti, 12tada jie sąžiningai sunešė į juos atnašas, dešimtines ir pašvęstuosius daiktus. Vyriausiuoju pareigūnu jais rūpintis buvo paskirtas levitas Konanijas, o jo brolis Šimejis pavaduotoju. 13Jehielį, Azaziją, Nahatą, Asahelį, Jerimotą, Jozabadą, Elielį, Ismachiją, Mahatą ir Benają karalius Hezekijas paskyrė Konanijo ir jo brolio Šimejo įgaliotiniais. O Azarijas buvo vyriausiasis Dievo Namų pareigūnas. 14Levito Imlos sūnus Korė, rytinių vartų sargas, rūpinosi geros valios atnašomis Dievui, išdalijo VIEŠPAČIUI padarytas atnašas ir pačius švenčiausius daiktus. 15Jo priežiūroje kunigų miestuose buvo Edenas, Minjaminas, Ješua, Šemajas, Amarijas ir Šekanijas, kurie sąžiningai atliko dalijimą savo giminaičiams, tiek seniems, tiek jauniems, pagal jų padalas 16nepriklausomai nuo jų kilmės sąrašo vyriškiams nuo trisdešimties metų ir vyresniems - kiekvienam jų, einančiam į VIEŠPATIES Namus atlikti savo kasdienių pareigų - už jų tarnybą pagal jų pamainas ir padalas. 17Kunigai buvo įrašyti savo šeimos kilmės sąraše pagal jų klanus, o levitai - dvidešimties metų ir vyresni - pagal jų pamainas savo padalose. 18Jų šeimos kilmės sąrašas apėmė visus jų mažylius, žmonas, sūnus ir dukteris - visus, nes šie vyrai privalėjo save vis iš naujo pašventinti. 19O Aarono palikuonys - kunigai, gyvenantys savo miestams priklausančioje ganyklų žemėje, turėjo kiekviename mieste vardais paskirtus vyrus skirstyti dalį kiekvienam vyriškiui iš kunigų ir kiekvienam, kuris buvo įtrauktas į levitų kilmės sąrašą.

20Hezekijas taip darė visame Jude. Jis darė, kas buvo ir gera, ir dora, ir ištikima VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje. 21Ką tik jis ėmėsi daryti Dievo Namų tarnyboje ar pagal Mokymą ir įsakymą ieškoti savo Dievo, jis darė visa širdimi ir jam sekėsi.

32Sancheribo invazija 1Betgi, jam įrodžius savo ištikimybę tokiais darbais, Asirijos karalius Sancheribas, išsirengęs į žygį, įsiveržė į Judą ir apgulė įtvirtintus miestus, norėdamas juos užkariauti. 2Kai Hezekijas pamatė, kad Sancheribas buvo atėjęs ketindamas kariauti su Jeruzale, 3jis tarėsi su savo didžiūnais bei galiūnais apie uždarymą šaltinių, esančių už miesto sienų. Jie tam pritarė. 4Sutelkę labai daug žmonių, jie uždarė visus šaltinius ir upelį, tekantį artimame slėnyje, sakydami: "Kam gi turėtų ateiti Asirijos karaliai ir rasti apsčiai vandens!" 5Hezekijas, ryžtingai ėmęsis darbo, atstatė visą išgriuvusią sieną, sustiprindamas ją bokštais, ir iš lauko pusės pastatė kitą sieną. Be to, jis įtvirtino Milo'ą Dovydo mieste ir įsakė padirbti daugybę ginklų bei skydų. 6Jis paskyrė žmonėms mūšio vadus. Tada, sutelkęs juos apie save aikštėje prie miesto vartų, kalbėjo jiems padrąsinamai, tardamas: 7"Būkite stiprūs ir narsūs! Nebijokite ir nedrebėkite prieš Asirijos karalių ir prieš visą jį lydinčią kariauną, nes mūsų yra daugiau negu jų. 8Jo tėra tik trapus petys, su mumis yra VIEŠPATS, mūsų Dievas, padėti mums ir kovoti mūsų kovas". Žmones Judo karaliaus Hezekijo žodžiai labai padrąsino.

Sancheribas grasina9Tada Asirijos karalius Sancheribas, su visomis savo pajėgomis tebebūdamas Lachiše, pasiuntė savo pareigūnus į Jeruzalę pas Judo karalių Hezekiją ir visus Judo žmones, gyvenančius Jeruzalėje, tardamas: 10"Taip kalbėjo Asirijos karalius Sancheribas: 'Kuo jūs pasitikite, kad galėsite pakelti Jeruzalės apgulą? 11Argi nesuvedžioja jūsų Hezekijas, atiduodamas jus bado ir troškulio mirčiai, jums sakydamas: 'VIEŠPATS, mūsų Dievas, išgelbės mus iš Asirijos karaliaus rankos?' 12Argi ne tas pats Hezekijas pašalino jo aukštumų alkus bei jo aukurus ir įsakė Judui bei Jeruzalei, tardamas: 'Prie šio vieno aukuro jūs garbinsite ir ant jo aukosite savo deginamąsias aukas?' 13Nejau nežinote, ką aš ir mano protėviai esame padarę visoms kitų kraštų tautoms? Argi pajėgė dievai tautų tų kraštų išgelbėti savo kraštą iš mano rankos? 14Kuris iš visų dievų tų tautų, kurias mano protėviai visiškai sunaikino, pajėgė išgelbėti savo tautą? Nejau jūsų Dievas pajėgs išgelbėti jus iš mano rankos? 15Dabar tad neleiskite Hezekijui jūsų suklaidinti, neleiskite jam taip jūsų suvedžioti! Juo netikėkite, nes nė vienas kurios nors tautos ar karalystės dievas nėra pajėgęs išgelbėti savo tautos iš mano rankos ar iš mano protėvių rankų. Juo labiau nepajėgs jūsų Dievas išgelbėti jus iš mano rankos!'"

16Jo pareigūnai kalbėjo ir toliau prieš VIEŠPATĮ Dievą ir prieš jo tarną Hezekiją. 17Jis rašė ir laiškų, įžeidinėdamas VIEŠPATĮ, Izraelio Dievą, apie jį sakydamas: "Kaip dievai tautų kitose šalyse neišgelbėjo savo žmonių iš mano rankos, lygiai taip Hezekijo Dievas neišgelbės savo tautos iš mano rankos". 18Tada jie garsiai šaukė Judo žmonių kalba Jeruzalės žmonėms, esantiems ant sienos, gąsdindami juos ir klaiką keldami, norėdami paimti miestą. 19Apie Jeruzalės Dievą jie kalbėjo, tarsi jis būtų kaip vienas iš žemės tautų dievų, padirbtas žmonių rankomis.

20Karalius Hezekijas ir pranašas Amozo sūnus Izaijas dėl to meldėsi ir šaukėsi dangaus. 21O VIEŠPATS pasiuntė angelą, kuris sunaikino visus galiūnus, vadus ir pareigūnus Asirijos karaliaus stovykloje. Jis tad sugrįžo gėdingai į savo kraštą. Jam įėjus į savo dievo namus, ten jo paties sūnūs nužudė jį kalaviju. 22Taip VIEŠPATS išgelbėjo Hezekiją ir Jeruzalės gyventojus iš Asirijos karaliaus Sancheribo rankos ir iš visų jų priešų rankos. Jis suteikė jiems ramybę visur. 23Daugelis atnešė VIEŠPAČIUI atnašų į Jeruzalę ir brangių daiktų Judo karaliui Hezekijui. Nuo to laiko jis buvo garbingas visų tautų akyse.

Kiti Hezekijo darbai24Tomis dienomis Hezekijas susirgo ir gulėjo mirties patale. Jis meldėsi VIEŠPAČIUI, ir šis išklausė jį, duodamas jam ženklą. 25Tačiau Hezekijas neatsilygino dėkingumu už jam suteiktą malonę, nes jo širdis tapo išdidi. Todėl pyktis kilo ant jo ir ant Judo bei Jeruzalės. 26Hezekijas taip nusižemino už savo širdies išdidumą, - jis ir Jeruzalės gyventojai, - kad VIEŠPATIES pyktis jų neištiko Hezekijo dienomis.

27Hezekijas didžiavosi turtų gausybe ir garbe. Jis pasistatė iždus sidabrui ir auksui, brangakmeniams, kvepalams, skydams ir įvairiems brangiems daiktams; 28sandėlius grūdų derliui, vynui ir aliejui; tvartus visokiems gyvuliams ir avides. 29Jis įsigijo miestų, apsčiai jaučių bandų ir avių kaimenių, nes Dievas davė jam labai didelių turtų. 30Tas pats Hezekijas uždarė Gihono vandenų angą ir nukreipė juos žemyn į vakarinį Dovydo miesto šoną. Hezekiją lydėjo sėkmė visuose jo žygiuose. 31Nors kai pas jį buvo atsiųsti Babilono valdovų pasiuntiniai pasiteirauti apie tą nuostabų dalyką, įvykusį krašte, Dievas paliko jį vieną, kad išmėgintų ir sužinotų, kas buvo jo širdyje.

32O kiti Hezekijo karaliavimo įvykiai, jo geri darbai yra aprašyti pranašo Izaijo, Amozo sūnaus, Regėjime bei Judo ir Izraelio Karalių knygoje. 33Hezekijas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas Dovydo palikuonių kapų šlaite. Visas Judas ir Jeruzalės gyventojai, jam mirus, teikė jam daug garbės. Jo sūnus Manasas tapo karaliumi jo vietoje.

33Manaso nedorumas 1Manasas buvo dvylikos metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo Jeruzalėje penkiasdešimt penkerius metus. 2Jis darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse, sekdamas bjauriaisiais papročiais tautų, kurias VIEŠPATS buvo izraeliečiams pašalinęs iš kelio. 3Jis atstatė aukštumų alkus, kuriuos jo tėvas Hezekijas buvo nugriovęs, pastatė aukurus Baalams, padarė šventuosius stulpus, garbino dangaus galybes ir joms tarnavo. 4Jis pastatė aukurus net VIEŠPATIES Namuose, apie kuriuos VIEŠPATS buvo pasakęs: "Mano vardas bus Jeruzalėje amžinai": 5aukurus visoms dangaus galybėms jis pastatė abiejuose VIEŠPATIES Namų kiemuose. 6Savo sūnų pervedė per ugnį Hinomo sūnaus slėnyje, užsiėmė kerėjimais ir būrimu, tarėsi su dvasiomis ir raganiais. Jis padarė daug pikta VIEŠPATIES akyse, jį pykindamas. 7Jis padarė drožtą stabą ir padėjo VIEŠPATIES Namuose, apie kuriuos Dievas kalbėjo Dovydui ir Saliamonui: "Šiuose Namuose ir Jeruzalėje, kurią aš išsirinkau iš visų Izraelio giminių, apgyvendinsiu savo vardą amžinai. 8Niekad daugiau neleisiu Izraeliui iškelti kojos iš žemės, kurią paskyriau jūsų protėviams, jeigu tik jie ištikimai vykdys visa, ką esu jiems įsakęs - visą mokymą, įstatus ir įsakus, duotus per Mozę". 9Manasas taip suvedžiojo Judą ir Jeruzalės gyventojus, kad jie elgėsi nedoriau negu tautos, kurias VIEŠPATS buvo sunaikinęs izraeliečių labui.

Manasas atgailauja10VIEŠPATS kalbėjo Manasui ir savo tautai, bet jie nekreipė dėmesio. 11 Todėl VIEŠPATS atvedė prieš juos Asirijos karaliaus kariuomenės vadus. Paėmę jį į nelaisvę kabliais, uždėjo grandines ir nugabeno jį į Babiloną. 12Baimės apimtas, jis maldavo VIEŠPATĮ, savo Dievą, ir labai nusižemino prieš savo protėvių Dievą. 13Jis meldėsi jam, ir Dievas priėmė jo maldavimą, išklausė jo prašymą ir sugrąžino jį į Jeruzalę, į jo karalystę. Tada Manasas suprato, kad VIEŠPATS iš tikrųjų yra Dievas.

14Paskui jis pastatė Dovydo miestui slėnyje į vakarus nuo Gihono išorinę sieną, siekiančią įėjimą į Žuvų vartus; apvedė ją aplink Ofelį, padarydamas ją daug aukštesnę. Be to, jis paskyrė karvedžius į visus įtvirtintus Judo miestus. 15Pašalinęs svetimus dievus ir stabą iš VIEŠPATIES Namų ir visus aukurus, kuriuos buvo pastatęs ant VIEŠPATIES Namų kalno ir Jeruzalėje, išmėtė juos už miesto. 16Be to, jis atstatė VIEŠPATIES aukurą ir atnašavo ant jo bendravimo ir padėkos aukas, o Judui įsakė tarnauti VIEŠPAČIUI, Izraelio Dievui. 17Tačiau žmonės vis dar atnašaudavo aukštumų alkuose, bet tik VIEŠPAČIUI, savo Dievui.

18O kiti Manaso darbai, jo malda savo Dievui ir žodžiai regėtojų, kalbėjusių jam VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, vardu, yra randami Izraelio karalių Metraščiuose. 19Jo malda ir kaip Dievas priėmė jo maldavimą, visa jo nuodėmė bei jo neištikimybė, ir vietos, kuriose jis statė aukštumų alkus ir pastatė šventuosius stulpus bei drožtus stabus prieš savo nusižeminimą, yra aprašyta Regėtojų žodžiuose. 20Manasas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas savo rūmų sode. Jo sūnus Amonas tapo karaliumi jo vietoje.

Amono karaliavimas21Amonas buvo dvidešimt dvejų metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo dvejus metus Jeruzalėje. 22Jis darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse, kaip jo tėvas Manasas buvo daręs. Amonas atnašavo aukas visiems stabams, kuriuos buvo jo tėvas padaręs, ir juos garbino. 23Prieš VIEŠPATĮ jis nenusižemino, kaip jo tėvas Manasas buvo nusižeminęs; priešingai, Amonas tyčia didino savo kaltę. 24Jo dvariškiai, surengę prieš jį sąmokslą, nužudė jį rūmuose. 25Tačiau šalies žmonės išžudė visus, kurie buvo surengę sąmokslą prieš Amoną; šalies žmonės pastatė karaliumi jo vietoje jo sūnų Jošiją.

34Pirmoji Jošijo reforma 1Jošijas buvo aštuonerių metų, kai tapo karaliumi ir karaliavo trisdešimt vienerius metus Jeruzalėje. 2Jis darė, kas buvo dora VIEŠPATIES akyse, ir ėjo savo protėvio Dovydo pėdomis, nenukrypdamas nei į dešinę, nei į kairę. 3Aštuntaisiais savo karaliavimo metais, dar jaunuolis tebebūdamas, jis pradėjo ieškoti savo tėvo Dovydo Dievo, o dvyliktaisiais metais jis pradėjo valyti iš Judo ir Jeruzalės aukštumų alkus, šventuosius stulpus ir drožtinius bei lietinius stabus. 4Jam prižiūrint buvo sugriauti Baalo aukurai, sutrupinti ant jų stovintys smilkalų aukurai. Šventieji stulpai ir drožtiniai bei lietiniai stabai buvo sudaužyti, sutrinti į dulkes ir išbarstyti ant kapų žmonių, atnašavusių jiems aukas. 5Jis sudegino ir kaulus kunigų ant jų aukurų. Taip jis išvalė Judą ir Jeruzalę. 6Panašiai pasielgė ir Manaso, Efraimo, Simeono miestuose iki pat Naftalio bei jų nuniokotuose aplinkiniuose kaimuose. 7Jis nugriovė aukurus, sutrupino šventuosius stulpus, sutrynė juos į dulkes ir smilkalų aukurus išvartė visame Izraelio krašte. Tada jis sugrįžo į Jeruzalę.

Atnaujinama Šventykla8Aštuonioliktaisiais savo karaliavimo metais, išvalęs kraštą ir Namus, jis pavedė Azalijo sūnui Šafanui, miesto valdytojui Maasejui ir karaliaus rūmų pareigūnui Joahazo sūnui Joahui atnaujinti VIEŠPATIES, savo Dievo, Namus. 9Nuėję pas vyriausiąjį kunigą Hilkiją, jie perdavė jam pinigus, atneštus į Dievo Namus, kuriuos levitai, slenksčio sargai, buvo surinkę iš Manaso, Efraimo bei viso Izraelio likučio ir iš viso Judo, Benjamino bei visų Jeruzalės gyventojų. 10Jie perdavė juos VIEŠPATIES Namų prižiūrėtojams, o šie savo ruožtu naudojo juos apmokėti VIEŠPATIES Namų darbininkams, dirbantiems prie Namų atnaujinimo ir taisymo. 11Jie davė jų dailidėms ir mūrininkams pirkti akmenims iš skaldyklų ir medžio sankaboms bei sijoms pastatų, kuriuos Judo karaliai buvo apleidę. 12Žmonės darbavosi sąžiningai. Jiems prižiūrėti buvo paskirti levitai Jahatas ir Obadijas, iš Merario palikuonių, drauge su Zechariju ir Mešulamu, iš Kohato palikuonių. Tuo tarpu kiti levitai - įgudę groti instrumentais - 13prižiūrėjo naštų nešėjus ir nurodinėjo darbininkams, dirbantiems įvairius darbus. Keletas levitų buvo raštininkai, pareigūnai ir vartų sargai.

Atrandama Mozės Mokymo knyga14Išimant VIEŠPATIES Namams paaukotus pinigus, kunigas Hilkijas rado VIEŠPATIES Mokymo, duoto per Mozę, knygą. 15Raštininkui Šafanui Hilkijas tarė: "Radau Mokymo knygą VIEŠPATIES Namuose". Hilkijas padavė knygą Šafanui. 16Nunešęs knygą karaliui, Šafanas kalbėjo karaliui: "Tavo tarnai vykdo visa, kas jiems yra pavesta. 17Jie sulydė VIEŠPATIES Namuose rastą sidabrą ir perdavė jį prižiūrėtojams ir darbininkams". 18O paskui raštininkas Šafanas karaliui pranešė, tardamas: "Knygą man davė kunigas Hilkijas". Tada iš jos Šafanas paskaitė karaliui. 19Kai karalius išgirdo Mokymo žodžius, persiplėšė savo drabužius. 20Tada karalius įsakė Hilkijui, Šafano sūnui Ahikamui, Mikos sūnui Abdonui, raštininkui Šafanui ir karaliaus tarnui Asajui, tardamas: 21"Eikite, pasiteiraukite VIEŠPATIES dėlei manęs ir dėlei išlikusiųjų Izraelyje ir Jude apie žodžius atrastos knygos, nes iš tikrųjų didelis turi būti ant mūsų išlietas VIEŠPATIES pyktis už tai, kad mūsų protėviai nesilaikė VIEŠPATIES žodžio vykdyti visa, kas toje knygoje yra parašyta".

22Tada Hilkijas ir visi, kuriems karalius buvo įsakęs, nuėjo pas pranašę Huldą, drabužinės prižiūrėtojo Hasros sūnaus Tokhato sūnaus Šalumo žmoną. Ji gyveno Jeruzalėje, Mišnės dalyje. Jie kreipėsi į ją, kaip jiems buvo nurodyta. 23Jiems ji atsakė: "Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas! Pasakykite vyrui, kuris atsiuntė jus pas mane: 24'Taip kalbėjo VIEŠPATS: iš tikrųjų atsiųsiu nelaimę šiai vietai ir jos gyventojams, visus prakeikimus, užrašytus atrastoje knygoje, kuri buvo skaityta Judo karaliaus akivaizdoje, 25už tai, kad jie paliko mane ir degino smilkalus kitiems dievams, pykindami mane visais savo rankų darbais; degu pykčiu ant šios vietos, ir jis nebus užgesintas'. 26Bet Judo karaliui, atsiuntusiam jus VIEŠPATIES pasiteirauti, duokite šį atsakymą: 'Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas, apie žodžius, kuriuos girdėjai... - 27kadangi paėmei į širdį ir nusižeminai Dievo akivaizdoje, girdėdamas jo žodžius apie šią vietą ir jos gyventojus; kadangi nusižeminai mano akivaizdoje, persiplėšei savo drabužius ir verkei mano akivaizdoje, todėl ir aš tave išgirdau, - tai VIEŠPATIES žodis. 28Tikėk manimi, paimsiu tave pas tavo protėvius, tu būsi paimtas į savo kapą ramybėje. Tavo akys nematys tos nelaimės, kurią atsiųsiu šiai vietai ir jos gyventojams'".

Jie parnešė karaliui šį atsakymą.

Atnaujinama Sandora29Karalius tad sušaukė visus Judo ir Jeruzalės seniūnus. 30Tada karalius nuėjo į VIEŠPATIES Namus drauge su visais Judo žmonėmis, Jeruzalės gyventojais, su kunigais ir levitais - su visais žmonėmis, jaunais ir senais, - ir jiems girdint perskaitė garsiai visus žodžius Sandoros knygos, atrastos VIEŠPATIES Namuose. 31Stovėdamas savo vietoje, karalius sudarė sandorą VIEŠPATIES akivaizdoje sekti VIEŠPAČIU, laikantis jo įsakymų, įsakų ir įstatų visa savo širdimi bei visa savo gyvastimi ir vykdant šioje knygoje įrašytus sandoros žodžius. 32Taip jis įpareigojo visus, gyvenančius Jeruzalėje ir Benjamine. Jeruzalės gyventojai elgėsi pagal Dievo, savo protėvių Dievo, sandorą. 33Jošijas pašalino visus bjauriuosius stabus iš visų izraeliečiams priklausiusių žemių ir įpareigojo visus, gyvenusius Izraelyje, garbinti VIEŠPATĮ, savo Dievą. Per visą jo gyvenimą jie nenutolo nuo VIEŠPATIES, savo protėvių Dievo.

35Perėjimo iškilmė 1Jošijas šventė Perėjimą, kad pašlovintų VIEŠPATĮ Jeruzalėje. Perėjimo auka buvo atnašauta pirmojo mėnesio keturioliktą dieną. 2Paskirstęs kunigams jų pareigas, jis drąsino juos VIEŠPATIES Namų tarnyboje. 3Levitams, pašvęstiems VIEŠPAČIUI ir mokantiems visą Izraelį, jis tarė: "Padėkite šventąją Skrynią VIEŠPATIES Namuose, kuriuos Izraelio karalius Dovydo sūnus Saliamonas pastatė. Nebebus ji daugiau našta jums ant pečių. Dabar rūpinkitės tarnauti VIEŠPAČIUI, savo Dievui, ir jo tautai Izraeliui. 4Savo klanuose ir padalose pasiruoškite, sekdami Izraelio karaliaus Dovydo ir jo sūnaus Saliamono rašytais nurodymais. 5Užimkite vietas šventovėje pagal savo giminės žmonių klanų padalas. Tebūna levitų kiekvienai klano padalai. 6Pjaukite Perėjimo avinėlį, pasišventinkite ir paruoškite jį savo giminaičiams. Tebūna visa daroma pagal VIEŠPATIES žodį, duotą per Mozę".

7Tada Jošijas padovanojo, kaip Perėjimo atnašas, visiems ten esantiems iš kaimenės ėriukų ir ožiukų - trisdešimt tūkstančių, o jaučių - tris tūkstančius. Jie visi buvo iš karaliaus nuosavybės. 8Jo didžiūnai davė savanoriškai dovaną žmonėms, kunigams ir levitams. Hilkijas, Zecharijas ir Jehielis - vyriausieji Dievo Namų pareigūnai - davė kunigams Perėjimo atnašoms du tūkstančius šešis šimtus avinėlių bei ožiukų ir tris šimtus jaučių. 9Ir Konanijas bei jo broliai Šemajas, Netanelis, Hašabijas, Jeielis ir Jozabadas - levitų galvos - davė levitams Perėjimo atnašoms penkis tūkstančius avinėlių bei ėriukų ir penkis šimtus jaučių.

10Pasiruošus pamaldoms, kunigai stovėjo savo vietose ir levitai savo padalose pagal karaliaus įsakymą. 11Perėjimo auka buvo papjauta, tada kunigai iššlakstė iš levitų paimtą kraują, o levitai ėmėsi lupti kailį. 12Jie atidėjo į šalį, kas buvo skirta deginamajai aukai, išdalyti žmonių padaloms pagal klanus, kad jie atnašautų ją VIEŠPAČIUI, kaip įsakyta Mozės knygoje. Lygiai taip padarė ir su jaučiais. 13Perėjimo auka buvo iškepta ant ugnies, kaip įsakyta, o šventosios atnašos išvirtos puoduose, katiluose bei kaistuvuose ir skubiai išdalytos žmonėms. 14Paskui levitai parengė Perėjimo auką sau ir kunigams, nes kunigai buvo užimti deginamųjų aukų ir taukų atnašavimu iki pat nakties. Levitai tad aprūpino ir save, ir kunigus - Aarono palikuonis. 15Giesmininkai, Asafo palikuonys, buvo savo vietose, kaip Dovydo, Asafo, Hemano ir karaliaus regėtojo Jedutūno įsakyta. Vartų sargai buvo prie visų vartų. Jiems nereikėjo pasitraukti iš savo tarnybos, nes jų broliai levitai jais pasirūpino.

16Visos VIEŠPATIES pamaldos buvo tą dieną taip sutvarkytos, kad būtų švenčiama Perėjimo auka ir atnašautos deginamosios aukos ant VIEŠPATIES aukuro, kaip buvo įsakęs karalius Jošijas. 17Visi ta proga ten buvę izraeliečiai šventė Perėjimo ir Neraugintos duonos Iškilmę septynias dienas. 18Nuo pranašo Samuelio dienų nebuvo švęsta jokia tokia Perėjimo iškilmė. Joks Izraelio karalius nebuvo šventęs Perėjimo iškilmės, panašios į tą, kurią šventė Jošijas, kunigai bei levitai, dalyvaujant ir visam Judui, ir visam Izraeliui, ir Jeruzalės gyventojams. 19Ši Perėjimo iškilmė buvo švęsta aštuonioliktaisiais Jošijo karaliavimo metais.

Jošijo mirtis20Po viso to, Jošijui atnaujinus Šventyklą, Egipto karalius Neko'as leidosi į žygį kovoti su Karkemišu prie Eufrato. O Jošijas išėjo jam kelio pastoti. 21Bet Neko'as atsiuntė pasiuntinius pas jį, tardamas: "Koks gali būti ginčas tarp manęs ir tavęs, Judo karaliau? Šiandien aš nežygiuoju prieš tave, bet prieš karalystę, kuri su manimi kariauja. Dievas įsakė man skubėti. Netrukdyk Dievui, kuris yra su manimi, kad jis tavęs nesunaikintų". 22Tačiau Jošijas nuo jo neatsitraukė, nes ieškojo priežasties su juo kariauti, todėl ir nenorėjo klausyti Neko'o žodžių, ateinančių iš VIEŠPATIES burnos, bet išėjo į mūšį Megido lygumoje. 23Lankininkai pašovė karalių Jošiją. Tada karalius savo tarnams tarė: "Išveskite mane, nes aš esu sunkiai sužeistas". 24Jo tarnai, iškėlę iš jo kovos vežimo, perkėlė jį į pavaduotojo vežimą ir nugabeno į Jeruzalę. Ten jis mirė ir buvo palaidotas savo protėvių kapuose. Visas Judas ir Jeruzalė apraudojo Jošiją. 25 Ir Jeremijas sukūrė Jošijui raudą, kurią visi giesmininkai ir giesmininkės kartojo savo raudose Jošijui, kaip yra daroma iki šios dienos. Jos virto papročiu Izraelyje ir buvo įtrauktos į jų Raudas.

26O kiti Jošijo karaliavimo įvykiai, jo ištikimi darbai, laikantis VIEŠPATIES Mokymo, 27ir visi jo žygdarbiai nuo pradžios iki galo yra aprašyti Izraelio ir Judo karalių knygoje.

D. KARALYSTĖS GALAS

36Karalius Jehoahazas 1Šalies žmonės paėmė Jošijo sūnų Jehoahazą ir padarė jį vietoje jo tėvo karaliumi Jeruzalėje. 2Jehoahazas buvo dvidešimt trejų metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo tris mėnesius Jeruzalėje. 3Egipto karalius pašalino jį nuo sosto Jeruzalėje ir uždėjo kraštui šimto sidabrinių talentų ir vieno auksinio talento duoklę. 4Tada Egipto karalius padarė jo brolį Eljakimą Judo ir Jeruzalės karaliumi, pakeisdamas jo vardą į Jehojakimą. Neko'as, paėmęs jo brolį Jehoahazą, nugabeno į Egiptą.

Karalius Jehojakimas5Jehojakimas buvo dvidešimt penkerių metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo vienuolika metų Jeruzalėje. Jis darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES, jo Dievo, akyse. 6Babilono karalius Nebukadnezaras, užpuolęs jį, sukaustė grandinėmis gabenti į Babiloną. 7Ir kai ką iš VIEŠPATIES Namų reikmenų Nebukadnezaras pargabeno į Babiloną ir padėjo juos savo rūmuose Babilone. 8O kiti Jehojakimo karaliavimo įvykiai, jo bjaurūs pikti darbai ir kas už tai jam nutiko, yra aprašyta Izraelio ir Judo karalių knygoje. Jo sūnus Jehojachinas tapo karaliumi jo vietoje.

Karalius Jehojachinas9Jehojachinas buvo aštuoniolikos metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo tris mėnesius ir dešimt dienų Jeruzalėje. Jis darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse. 10Baigiantis metams, karalius Nebukadnezaras pasiuntė žmones atgabenti jo į Babiloną kartu su brangiaisiais VIEŠPATIES Namų reikmenimis, o jo brolį Zedekiją padarė Judo ir Jeruzalės karaliumi.

Karalius Zedekijas11Zedekijas buvo dvidešimt vienerių metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo vienuolika metų Jeruzalėje. 12Jis darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES, jo Dievo, akyse, ir nenusižemino prieš VIEŠPATIES vardu kalbantį pranašą Jeremiją. 13Be to, jis kėlė maištą ir prieš karalių Nebukadnezarą, kuris buvo privertęs jį prisiekti Dievu. Užsispyręs jis kieta širdimi atsisakė grįžti pas VIEŠPATĮ, Izraelio Dievą. 14Panašiai visi Judo didžiūnai, kunigai ir žmonės darė vis daugiau nusižengimų, sekdami bjauriaisiais tautų papročais. Jie subjaurojo VIEŠPATIES Namus, kuriuos jis buvo pašventinęs Jeruzalėje.

Judo karalystę ištinka žūtis15VIEŠPATS, jų protėvių Dievas, siuntė jiems žodį per savo pasiuntinius kasdien be perstojo, nes jis gailėjosi savo žmonių ir savo buveinės. 16Bet jie išjuokdavo Dievo pasiuntinius, niekindami jo žodžius ir tyčiodamies iš jo pranašų, kol Dievo pyktis ant savo tautos virto tokiu įsiūčiu, kad nebeliko kitos išeities. 17Todėl jis atvedė ant jų kaldėjų karalių, kuris išžudė jų jaunuolius kalaviju jų šventajame pastate, nepasigailėdamas nei vaikino, nei mergaitės, nei seno, nei silpno - juos visus atidavė jam į rankas. 18Visi Dievo Namų reikmenys, dideli ir maži, Dievo Namų turtai ir karaliaus bei jo didžiūnų turtai - buvo išgabenti į Babiloną. 19Dievo Namai buvo sudeginti, Jeruzalės sienos nugriautos, visi jos rūmai ugnies suryti ir visi brangūs daiktai sunaikinti. 20Kas išliko nuo kalavijo, tuos jis išvarė į tremtį Babilone. Ten jie tapo jo ir jo sūnų vergais, kol įsigalėjo persų karalystė, 21kad išsipildytų per Jeremiją ištartas VIEŠPATIES žodis, kol kraštas atsilygins už savo nešvęstus šabus: per septyniasdešimt metų jis laikysis šabo nuniokotame krašte.

Kyro įsakas neša viltį22 Pirmaisiais Persijos karaliaus Kyro metais, kad būtų išsipildytas per Jeremiją tartas VIEŠPATIES žodis, VIEŠPATS įkvėpė Persijos karalių Kyrą visoje savo karalystėje žodžiu ir raštu paskelbti šį skelbimą: 23"Taip kalbėjo Persijos karalius Kyras: 'VIEŠPATS, Dangaus Dievas, atidavė man visas žemės karalystes ir pavedė man pastatyti jam Namus Jeruzalėje, kuri yra Jude. Todėl tesileidžia į kelionę visi, kas priklauso jo tautai. Jų Dievas juos telydi!'"