ANTROJI KARALIŲ KNYGA

D. IZRAELIO IR JUDO KARALYSTĖS

1Ahazijas teiraujasi Baal-Zebubo 1Ahabui mirus, Moabas sukilo prieš Izraelį. 2Ahazijas nukrito pro turėklus nuo savo rūmų viršutinio aukšto Samarijoje ir susižeidė. Jis tad išsiuntė pasiuntinius, duodamas jiems nurodymus: "Nueikite pas Ekrono dievą Baal- Zebubą pasiteirauti, ar aš išgysiu iš šios negalios". 3O VIEŠPATIES angelas Elijui Tišbiečiui kalbėjo: "Eik ir, pasitikęs Samarijos karaliaus pasiuntinius, jiems sakyk: "Nejaugi nėra Dievo Izraelyje, kad einate teirautis Ekrono dievo Baal-Zebubo? 4Todėl taip VIEŠPATS kalbėjo: 'Iš lovos, į kurią atsigulei, neišlipsi, bet turėsi mirti'". Tai pasakęs, Elijas nuėjo.

5Pasiuntiniams sugrįžus, Ahazijas klausė: "Kodėl grįžote?" 6Šie jam atsakė: "Mus pasitiko vienas vyras ir mums tarė: 'Grįžkite pas karalių, kuris jus išsiuntė, ir jam pasakykite: - Taip kalbėjo VIEŠPATS: nejaugi nėra Dievo Izraelyje, kad tu turi siųsti žmones teirautis Ekrono dievo Baal-Zebubo? Užtat iš lovos, į kurią atsigulei, tu neišlipsi, bet turėsi mirti'". 7"Kaip atrodė, - klausė jų, - tas vyras, kuris atėjo jūsų pasitikti ir visa tai jums pasakė?" - 8"Apsivilkęs gauruotu drabužiu ir apsijuosęs odiniu diržu", - jie atsakė. Jis ištarė: "Tai Elijas Tišbietis".

9Tada karalius pasiuntė pas jį penkiasdešimtininką su jo penkiasdešimtimi vyrų. Penkiasdešimtininkas užkopė pas Eliją, sėdintį ant kalvos viršūnės, ir jam tarė: "O Dievo vyre, karalius įsako: 'Nulipk!'" 10 Elijas penkiasdešimtininkui atsakė: "Jeigu aš esu Dievo vyras, tenužengia ugnis iš dangaus ir tesuryja tave ir tavo penkiasdešimtį". Ugnis nužengė iš dangaus ir surijo jį drauge su jo penkiasdešimtimi. 11Karalius pasiuntė pas jį kitą penkiasdešimtininką su jo penkiasdešimtimi vyrų. Užkopęs pas jį, kreipėsi: "O Dievo vyre, taip kalbėjo karalius: 'Tuojau pat nulipk!'" 12 Elijas jam atsakė: "Jeigu aš esu Dievo vyras, tenužengia ugnis iš dangaus, tesuryja tave ir tavo penkiasdešimtį". Ugnis nužengė iš dangaus ir surijo jį drauge su jo penkiasdešimtimi.

Karaliaus mirtis13Tada karalius pasiuntė trečią penkiasdešimtininką su jo penkiasdešimtimi. Trečiasis penkiasdešimtininkas užkopė ir priėjęs puolė ant kelių prieš Eliją. "O Dievo vyre, - tarė, - tebūna brangi tavo akyse mano gyvastis ir gyvastis šių penkiasdešimties tavo tarnų. 14Štai ugnis nužengė iš dangaus ir prarijo anuos du pirmuosius penkiasdešimtininkus su jų vyrais. Nūn maldauju tavęs, tebūna brangi tavo akyse mano gyvastis". 15Tada VIEŠPATIES angelas tarė Elijui: "Lipk žemyn su juo. Jo nebijok". Elijas tad atsikėlė ir nulipo su juo žemyn pas karalių. 16Jam tarė: "Taip kalbėjo VIEŠPATS: 'Kadangi tu siuntei teirautis pasiuntinius Ekrono dievo Baal-Zebubo, lyg nebūtų Dievo Izraelyje, todėl iš lovos, į kurią atsigulei, neišlipsi, bet turėsi mirti". Ahazijas mirė pagal Dievo žodį, ištartą per Eliją. 17{Jo brolis} Jehoramas tapo karaliumi jo vietoje antraisiais Judo karaliaus Jehoramo, Jehošafato sūnaus, metais, nes Ahazijas neturėjo sūnaus. 18O kiti Ahazijo darbai argi nėra aprašyti Izraelio karalių Metraščių knygoje?

2Elijas ir Eliša 1Kai VIEŠPATS ruošėsi paimti Eliją viesulu į dangų, Elijas ir Eliša ėjo iš Gilgalo. 2Elijas tarė Elišai: "Prašyčiau pasilikti čia, nes VIEŠPATS mane pasiuntė eiti iki pat Bet-Elio". - "Kaip gyvas VIEŠPATS ir kaip gyvas esi tu, - atsakė Eliša, - nuo tavęs nesiliksiu". Jiedu tad atėjo į Bet-Elį. 3Pranašų mokiniai, buvę Bet-Elyje, išėjo pas Elišą ir jį klausė: "Ar žinai, kad VIEŠPATS paims nuo tavęs šiandien tavo šeimininką?" - "Taip, žinau. Tylėkite!" - jis atsakė.

4Elijas jam tarė: "Eliša, prašyčiau pasilikti čia, nes VIEŠPATS pasiuntė mane į Jerichą". Bet jis atsakė: "Kaip gyvas VIEŠPATS ir kaip gyvas esi tu, nuo tavęs nesiliksiu". Jiedu tad nuėjo į Jerichą. 5Pranašų mokiniai, buvę Jeriche, priėję prie Elišos, jį klausė: "Ar žinai, kad VIEŠPATS paims nuo tavęs šiandien tavo šeimininką?" - "Taip, žinau. Tylėkite!" - jis atsakė.

6Tada Elijas jam tarė: "Prašyčiau pasilikti čia, nes VIEŠPATS pasiuntė mane eiti prie Jordano". - "Kaip gyvas VIEŠPATS ir kaip gyvas esi tu, - atsakė Eliša, - nuo tavęs nesiliksiu". Jiedu tad ėjo toliau. 7Juos sekė penkiasdešimt vyrų iš pranašų mokinių. Jiedviem sustojus prie Jordano, ir jie sustojo atokiau nuo jų. 8Elijas paėmė savo skraistę ir, ją susukęs, sudavė ja per vandenį. Vanduo persiskyrė į dešinę ir į kairę jiedviem pereiti sausa žeme.

Eliša - Elijo įpėdinis9Jiems perėjus, Elijas tarė Elišai: "Sakyk man, ką galiu tau padaryti, kol nesu nuo tavęs paimtas". - "Prašyčiau leisti man paveldėti tavo dvasios dvigubą dalį", - atsakė Eliša. 10"Sunkaus dalyko iš manęs prašai - tarė Elijas. - Jeigu matysi mane, kai būsiu nuo tavęs paimamas, tau bus šitai suteikta, o jeigu nematysi, tai nebus tau suteikta". 11Jiems einant toliau ir besikalbant, staiga juodu perskyrė ugnies vežimas ir ugningi žirgai. Elijas pakilo viesulu į dangų. 12Eliša, tai matydamas, sušuko: "Tėve, tėve! Izraelio kovos vežimai ir raiteliai!" Nebegalėdamas daugiau jo matyti, jis griebė savo drabužius ir perplėšė juos į dvi dalis.

13Tada jis pakėlė nukritusią Elijo skraistę ir, sugrįžęs prie Jordano kranto, sustojo. 14Paėmęs nukritusią Elijo skraistę, sudavė ja per vandenį, tardamas: "Kur yra VIEŠPATS, Elijo Dievas?" Ir jam sudavus per vandenį, vanduo persiskyrė į dešinę bei į kairę, ir jis perėjo. 15Pranašų mokiniai, buvę kitoje pusėje - Jeriche, tai pamatę pasakė: "Elijo dvasia pasilieka su Eliša!" Atėję jo pasitikti, nusilenkė jam, puldami kniūbsčia. 16 "Nūn štai, - jie tarė jam, - tavo tarnai turi penkiasdešimt stiprių vyrų. Prašom leisti jiems eiti ieškoti tavo šeimininko. Galbūt VIEŠPATIES dvasia jį pagavusi numetė kur ant kalno ar į kokį nors slėnį". - "Nesiųskite jų!" - jis atsakė. 17Betgi jie tol jį primygtinai ragino, kol jis pasakė: "Siųskite juos!" Jie tada išsiuntė penkiasdešimt vyrų, kurie ieškojo Elijo tris dienas, bet jo nesurado. 18Jiems sugrįžus pas Elišą, jam tebesant Jeriche, jis jiems tarė: "Argi jums nesakiau: 'Neikite'".

Du Elišos stebuklai19Kartą miesto gyventojai Elišai skundėsi: "Štai miestas yra maloni vieta gyventi, kaip mano viešpats pats matai, bet vanduo yra blogas ir žemė nederlinga". - 20"Atneškite man naują dubenį, - jis paliepė, - įdėkite į jį druskos". Jie jį atnešė jam. 21Tada, nuėjęs prie vandens šaltinio, jis subėrė į jį druską ir tarė: "Taip kalbėjo VIEŠPATS: 'Aš padarau šį vandenį sveiką. Iš jo nekils daugiau nei mirtis, nei netektis'". 22Vanduo liko sveikas iki šios dienos pagal Elišos ištartą žodį.

23 Iš ten jis ėjo į Bet-Elį. Jam einant keliu, keletas paauglių išbėgo iš miesto ir ėmė iš jo tyčiotis, šūkaudami: "Plikagalvi, nešdinkis! Plikagalvi, nešdinkis!" 24Atsigręžęs jis pasižiūrėjo ir prakeikė juos VIEŠPATIES vardu. Dvi meškos, atėjusios iš miško, sudraskė keturiasdešimt du paauglius. 25Iš čia jis leidosi eiti į Karmelio kalną, iš ten sugrįžo į Samariją.

3Jehoramo karaliavimas Izraelio karalystėje 1 Aštuonioliktaisiais Judo karaliaus Jehošafato metais Ahabo sūnus Jehoramas tapo Izraelio karaliumi Samarijoje ir karaliavo dvylika metų. 2Jis darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse, bet ne tiek, kiek jo tėvas ir motina, nes jis pašalino akmeninį Baalo stulpą, kurį buvo padaręs jo tėvas. 3Nepaisant to, jis tvirtai laikėsi nuodėmės, į kurią Nebato sūnus Jeroboamas buvo įvedęs Izraelį, ir jos neatsisakė.

Izraelio ir Judo žygis prieš Moabą4 Moabo karalius buvo avių augintojas. Izraelio karaliui jis duodavo šimtą tūkstančių ėriukų ir šimto tūkstančių avinų vilnos duoklę. 5Bet, Ahabui mirus, Moabo karalius sukilo prieš Izraelio karalių. 6Karalius Jehoramas tad nedelsdamas leidosi į žygį iš Samarijos ir pašaukė prie ginklų visą Izraelį. 7Žygio metu jis pasiuntė žodį Judo karaliui Jehošafatui: "Moabo karalius sukilo prieš mane. Ar žygiuosi drauge į mūšį su Moabu?" - "Žygiuosiu, - jis atsakė, - darysiu, ką tu darai: mano kareiviai yra tavo kareiviai, mano arkliai yra tavo arkliai". 8Dar jis paklausė: "Kuriuo keliu žygiuosime?" Jehoramas atsakė: "Keliu per Edomo tyrlaukius".

9 Izraelio karalius, Judo karalius ir Edomo karalius leidosi į žygį. Žygiavę septynias dienas, jie apėjo {Mirties jūros galą}. Kariuomenei ir jų gyvuliams pritrūko vandens. 10Tada Izraelio karalius aimanavo: "Deja! VIEŠPATS sušaukė šiuos tris karalius tam, kad juos atiduotų Moabui į rankas". 11Bet Jehošafatas klausė: "Argi čia nėra VIEŠPATIES pranašo, per kurį galėtume VIEŠPATIES pasiteirauti?" Vienas Izraelio karaliaus dvariškių atsakė: "Šafato sūnus Eliša - tas, kuris pildavo vandenį Elijui ant rankų, yra čia". - 12"Jis turi VIEŠPATIES žodį", - tarė Jehošafatas. Pas Elišą tad nuėjo ir Izraelio karalius, ir Jehošafatas, ir Edomo karalius. 13 Eliša Izraelio karaliui tarė: "Ko tau reikia iš manęs? Eik pas savo tėvo pranašus ar pas savo motinos pranašus". Bet Izraelio karalius jam sakė: "Nekalbėk taip, nes VIEŠPATS sušaukė šiuos tris karalius tam, kad atiduotų juos Moabui į rankas!" - 14"Kaip gyvas Galybių VIEŠPATS, kuriam tarnauju, - atsakė Eliša, - jeigu negerbčiau Judo karaliaus Jehošafato, nei į tave pažiūrėčiau, nei tavęs pastebėčiau. 15Nūn atveskite man arfininką".

Arfininkui grojant, Elišai atėjo VIEŠPATIES galia, 16ir jis tarė: "Taip kalbėjo VIEŠPATS: 'Ši upės vaga bus pilna tvenkinių'. 17Nes taip kalbėjo VIEŠPATS: 'Nematysite nei vėjo, nematysite nei lietaus, tačiau upės vaga bus pilna vandens. Atsigersite ir jūs patys, ir jūsų galvijai, ir nešuliniai gyvuliai'. 18Tai dar tik mažmožis VIEŠPATIES akyse, nes jis atiduos jums į rankas Moabą. 19Nugalėsite visus įtvirtintus miestus ir visus prabangius miestus, iškirsite visus vaismedžius, užversite visus vandens šaltinius ir derlingas dirvas primėtysite akmenų". 20Kitą dieną rytmetinės aukos metu staiga pradėjo tekėti vanduo iš Edomo pusės. Vanduo aptvindė kraštą.

21Tuo tarpu visi moabiečiai buvo išgirdę, kad anie karaliai atžygiuoja į karą su jais. Visi pajėgūs prisisegti kalaviją - nuo jauniausio iki seniausio - buvo pašaukti ir buvo gretose prie sienos. 22Anksti rytą jiems sukilus ir saulei apšvietus vandens paviršių, moabiečiams iš tolo vanduo atrodė raudonas kaip kraujas. 23"Tai yra kraujas! - jie sakė. - Anie karaliai kovojo tarp savęs ir išžudė vienas kitą. Nūn prie grobio, Moabai!"

24Bet, jiems pasiekus Izraelio stovyklą, izraeliečiai pakilo ir puolė moabiečius, o šie ėmė nuo jų bėgti. Izraeliečiai, puldami moabiečius, veržėsi priekin 25ir sunaikino miestus. Kiekvienas vyras metė po akmenį į kiekvieną derlingą lauką, kol jis pasidarė nusėtas akmenimis. Jie užvertė kiekvieną vandens šaltinį ir nukirto visus vaismedžius. Kir-Hareseto akmeninės sienos tik tol laikėsi, kol svaidytojai jo neapgulė ir nepuolė. 26Moabo karalius, pamatęs, kad mūšis eina jo nenaudai, pasiėmė septynis šimtus kalavijais ginkluotų vyrų ir bandė prasilaužti pro Edomo karalių, bet jiems nepavyko. 27 Tada jis paėmė savo pirmagimį sūnų, kuris turėjo būti jo įpėdinis, ir atnašavo jį kaip deginamąją auką ant miesto sienos. Toks didelis pyktis apėmė Izraelį, kad jie nuo jo atsitraukė ir sugrįžo į savo kraštą.

4Našlės aliejaus ąsotis 1Viena moteris, vieno pranašų mokinių žmona, skundėsi Elišai: "Mano vyras, tavo tarnas, mirė. Tu žinai, kad tavo tarnas bijojo VIEŠPATIES, tačiau dabar atėjo jo skolintojas paimti mano dviejų vaikų sau vergais". 2Eliša jai tarė: "Kuo galiu tau padėti? Pasakyk man, ką tu turi namie?" - "Tavo tarnaitė neturi nieko kito namie, tik ąsotį aliejaus", - ji atsakė. 3"Nueik, - jis tarė, - ir pasiskolink indų iš visų savo kaimynų - tuščių indų - kiek tik gali. 4Tada sugrįžk, užsidaryk duris. Kai tu ir tavo vaikai būsite viduje, pilk {aliejų} į tuos visus indus, ir kiekvieną, kai bus pripiltas, padėk į šalį".

5Ji nuėjo ir, įėjusi su vaikais į vidų, užsidarė duris. Jie padavinėjo jai indus, o ji pylė. 6Kai indai buvo pilni, savo sūnui tarė: "Atnešk kitą indą". - "Daugiau indų nebėra", - jis jai atsakė. Ir aliejus liovėsi bėgęs. 7Nuėjusi papasakojo Dievo vyrui, ir jis tarė: "Eik, parduok aliejų ir apmokėk skolas. O iš to, kas liks, tu ir tavo vaikai galite gyventi".

Eliša ir Šunemo moteris8Vieną dieną Eliša ėjo per Šunemą. Ten gyvenanti žymi moteris primygtinai kvietė jį pas save pietų. Vėliau, kada tik jis eidavo tuo keliu, užeidavo ten pietų. 9Kartą ji tarė savo vyrui: "Žiūrėk, aš esu tikra, kad jis yra šventas Dievo vyras. Kadangi jis nuolat praeina mūsų keliu, 10įrenkime jam ant stogo mažą kambarį su sienomis, padėkime ten jam lovą, stalą, krėslą ir lempą, kad galėtų apsistoti, kada tik pas mus užeis".

11Vieną dieną ten užėjęs, jis palypėjo į tą kambarį ir atsigulė. 12Savo tarnui Gehaziui Eliša tarė: "Pašauk tą šunamietę". Jis pašaukė ją ir, jai atsistojus prieš Elišą, 13tarė Gehaziui: "Prašyčiau jai sakyti: 'Štai dėl mūsų tu pakėlei tiek daug vargo. Ką galėtume tau padaryti? Gal nori, kad tavo labui pasakytume gerą žodį karaliui ar kariuomenės vadui?'" Ji atsakė: "Aš gyvenu tarp savo žmonių".

14"Ką tad galima jai padaryti?" - jis klausė. Gehazis atsakė: "Na, ji neturi sūnaus, ir jos vyras senas". - 15"Pašauk ją", - tarė Eliša. Tarno pašaukta, ji atsistojo prie durų. 16"Šiuo laiku kitais metais, - jis tarė jai, - glamonėsi sūnų". Ji atsakė: "Prašyčiau, mano viešpatie, o Dievo vyre, neapgaudinėti savo tarnaitės".

17Moteris tapo nėščia ir pagimdė sūnų tuo pačiu laiku kitais metais, kaip Eliša buvo jai pažadėjęs.

18Vaikas paaugo. Vieną dieną jis nuėjo pas tėvą tarp pjovėjų. 19Ūmai jis ėmė tėvui skųstis: "Ai, mano galva, mano galva!" Tarnui tėvas paliepė: "Parnešk jį motinai". 20Paėmęs tarnas parnešė jį pas motiną. Vaikas buvo su ja iki vidudienio ir numirė ant jos kelių. 21Užnešusi laiptais į viršų, ji paguldė jį ant Dievo vyro lovos, uždarė duris, palikdama jį viduje, ir išėjo. 22Tada ji pašaukė savo vyrą, tardama: "Prašau atsiųsti man tarną su asile. Aš turiu skubiai nukakti pas Dievo vyrą ir sugrįžti". 23Jis klausė: "Kodėl šiandien pas jį eini? Juk nei jaunatis, nei šabas". Ji tarė: "Lik sveikas!"

24Pabalnojus jai asilę, ji savo tarnui tarė: "Varyk pirmyn gyvulį! Nelėtink dėl manęs, nebent aš tau pasakysiu!" 25Ji tad leidosi į kelionę ir atvyko pas Dievo vyrą ant Karmelio kalno.

Pamatęs iš tolo ją atjojant, Dievo vyras tarė savo tarnui Gehaziui: "Štai šunamietė čia! 26Nubėk tuojau jos pasitikti ir paklausk ją: 'Kaip tau einasi? Kaip einasi tavo vyrui? Kaip einasi tavo vaikui?'" Ji atsakė: "Gerai!" 27Bet kai atėjo prie Dievo vyro ant Karmelio kalno, ji apkabino jam kojas. Gehazis priėjo jos pastumti į šalį, bet Dievo vyras tarė: "Netrukdyk jai, nes ji kenčia kartų sielvartą. Nuo manęs tai VIEŠPATS paslėpė ir man nepasakė". 28Tada ji prakalbėjo: "Argi aš prašiau iš savo viešpaties sūnaus? Argi aš nesakiau: 'Neapgaudinėk manęs!'?"

29Jis tarė Gehaziui: "Susijuosk drabužius per juosmenį, paimk į ranką mano lazdą ir eik. Jeigu ką nors sutiksi, nesveikink, ir jeigu kas nors tave sveikins, neatsakyk. Uždėk mano lazdą berniukui ant veido". 30Bet berniuko motina tarė: "Kaip gyvas VIEŠPATS ir kaip gyvas esi tu, be tavęs aš neisiu". Jis tad pakilo ir ėjo paskui ją.

31Gehazis, nuėjęs pirma jų, uždėjo lazdą ant veido berniukui, bet nebuvo nei jokio garso, nei jokio gyvybės ženklo. Jis sugrįžo Elišos pasitikti ir pasakyti: "Berniukas neatsibudo". 32Eliša atėjo į namus. Žiūri, ten ant jo lovos guli berniukas - negyvas. 33Įėjęs uždarė duris ir, palikęs abu už durų, meldėsi VIEŠPAČIUI. 34Paskui įlipo į lovą ir atsigulė ant vaiko. Jis uždėjo savo burną jam ant burnos, savo akis jam ant akių ir savo rankas jam ant rankų. Elišai gulint išsitiesus ant jo, vaiko kūnas sušilo. 35Eliša nulipo, perėjo kartą skersai ir išilgai kambario, paskui vėl įlipo ir išsitiesė ant jo. Tada berniukas nusičiaudėjo septynis kartus ir atvėrė akis. 36Eliša pasišaukė Gehazį ir tarė: "Pašauk šunamietę". Jis tad ją pašaukė. Jai atėjus pas Elišą, jis tarė: "Pasiimk savo sūnų". 37Priėjusi ji puolė jam po kojų, nusilenkdama iki žemės. Tada pasiėmė savo sūnų ir išėjo.

Nuodingas viralas38Elišai sugrįžus į Gilgalą, krašte buvo badas. Pranašų būriui sėdint prieš Elišą, jis savo tarnui tarė: "Užkaisk didįjį puodą ir išvirk kokio nors viralo pranašų būriui". 39Vienas jų nuėjo į laukus parinkti žolių. Užtikęs laukinį vynmedį, priskynė nuo jo pilną skraistę laukinių vaisių. Parėjęs supjaustė juos į viralo puodą, nes jie nežinojo, kas tai yra. 40Viralą pylė vyrams valgyti. Bet jie, vos paragavę viralo, ėmė šaukti: "O Dievo vyre, puode mirtis!" Viralo negalėjo valgyti. 41Tada Eliša tarė: "Atneškite miltų". Jis subėrė juos į puodą, tardamas: "Pilk žmonėms, tevalgo". Puode nebebuvo nieko kenksmingo.

Duonos padauginimas42Vienas vyras atėjo iš Baal-Šališos ir atnešė Dievo vyrui duonos iš pirmienų - dvidešimt miežinės duonos kepalų ir savo maiše šviežių javų varpų. "Duok ją žmonėms, - Eliša tarė, - tevalgo". 43Bet jo tarnas atsakė: "Kaipgi aš galiu ją padalyti šimtui žmonių?" Eliša tad pakartojo: "Duok ją žmonėms, tevalgo, nes taip kalbėjo VIEŠPATS: 'Jie privalgys, ir dar liks'". 44Jis tad duoną išdalijo, jie privalgė, ir dar liko pagal VIEŠPATIES žodį.

5Pagydomas didžiūnas Naamanas 1 Aramo karaliaus kariuomenės vadas Naamanas buvo svarbus vyras savo valdovui ir labai jo vertinamas, nes VIEŠPATS per jį buvo suteikęs Aramui pergalę. Betgi vyras, nors ir didelis galiūnas, kentėjo nuo raupsų. 2Kartą, vieno užpuolio metu, aramėjai paėmė iš Izraelio į nelaisvę jauną mergaitę, ir ji tapo Naamano žmonos tarnaite. 3"Kadgi mano šeimininkas nueitų pas pranašą Samarijoje, - kalbėjo ji savo šeimininkei, - jis išgydytų jo raupsus". 4Naamanas tad nuėjo pas savo valdovą ir papasakojo, ką mergaitė iš Izraelio buvo sakiusi. 5"Keliauk, - tarė Aramo karalius, - aš pasiųsiu kartu laišką Izraelio karaliui".

Naamanas, pasiėmęs su savim dešimt sidabrinių talentų, šešis tūkstančius auksinių šekelių ir dešimt drabužių pakaitų, leidosi į kelionę. 6Izraelio karaliui jis nunešė laišką šitokio turinio: "Nūn, kai šis laiškas pasieks tave, žinok, kad aš pasiunčiau pas tave savo tarną Naamaną, kad jį išgydytumei nuo raupsų". 7Kai Izraelio karalius perskaitė tą laišką, jis persiplėšė savo drabužius ir sušuko: "Argi aš Dievas skirti mirtį ir duoti gyvybę, kad šis bičiulis siunčia man žodį išgydyti žmogų nuo raupsų? Supraskite! Patys galite matyti, kad jis ieško prie manęs priekabių".

8Bet kai Dievo vyras Eliša išgirdo, kad Izraelio karalius persiplėšė drabužius, jis pasiuntė jam žodį: "Kodėl tu persiplėšei drabužius? Teateina jis pas mane ir sužinos, kad yra pranašas Izraelyje". 9Taigi Naamanas atvyko su savo žirgais bei vežimais ir sustojo prie Elišos namų durų. 10Eliša nusiuntė pasiuntinį jam pasakyti: "Eik ir nusimaudyk Jordano upėje septynis kartus, tavo kūnas išgis, ir tu būsi švarus". 11Bet Naamanas pyktelėjo ir nuėjo sau. "Aš maniau, - tarė, - kad jis tikrai išeis pas mane, atsistos, šauksis VIEŠPATIES, savo Dievo, vardo, pamojuos ranka virš tos vietos ir išgydys nuo raupsų! 12Argi Damasko upės - Abana ir Farparas - nėra geresnės už visus Izraelio vandenis? Nejau negalėčiau jose nusimaudyti ir būti švarus?" Įtūžęs jis apsisuko ir nuėjo. 13Betgi tarnai, priėję prie jo, kalbėjo jam: "Tėve, - jie sakė, - jei pranašas būtų įsakęs tau ką nors nepaprasta padaryti, ar tu nebūtumei to daręs? Juo labiau kada jis tau pasakė: 'Nusimaudyk ir būsi švarus'?" 14 Jis tad nukeliavo ir pasinėrė septynis kartus Jordano upėje, pagal Dievo vyro žodį, jo kūnas tapo kaip mažo berniuko, ir jis pasidarė švarus.

15Tada jis, sugrįžęs pas Dievo vyrą su visa savo palyda, atsistojo priešais Elišą ir tarė: "Dabar žinau, kad nėra Dievo visoje žemėje, išskyrus Izraelį. Prašyčiau tad priimti dovaną iš savo tarno". 16Bet Eliša atsakė: "Kaip gyvas VIEŠPATS, kuriam tarnauju, aš neimsiu!" Jis primygtinai ragino jį priimti, bet šis atsisakė. 17Tada Naamanas tarė: "Jeigu ne, tai prašyčiau, kad tavo tarnui būtų duota žemės, kiek gali panešti du mulai, nes tavo tarnas niekad daugiau nebedarys deginamosios aukos ir nebeatnašaus aukos jokiam kitam dievui, išskyrus VIEŠPATĮ. 18Betgi VIEŠPATS teatleidžia tavo tarnui šiuo atveju: kai mano valdovas įeina, remdamasis ant mano rankos, į Rimono šventyklą ten jo pagarbinti žemai nusilenkdamas, tada ir aš Rimono šventykloje turiu žemai nusilenkti. Prašyčiau, teatleidžia VIEŠPATS tavo tarnui šiuo atveju". 19Eliša jam tarė: "Eik ramybėje".

Bet, Naamanui dar netoli tenukeliavus, 20Dievo vyro Elišos tarnas Gehazis sau sakė: "Štai mano šeimininkas paleido tą aramėją Naamaną, neimdamas iš jo, ką jis buvo atnešęs! Kaip gyvas VIEŠPATS, aš bėgsiu jam iš paskos ir iš jo šį tą paimsiu". 21Gehazis tad nuskubėjo paskui Naamaną. Pamatęs jį bėgantį iš paskos, Naamanas iššoko iš vežimo jo pasitikti ir tarė: "Ar viskas gerai?" - 22"Taip, - atsakė Gehazis, - bet mano šeimininkas pasiuntė mane tau pasakyti: 'Du pranašų būrio mokiniai ką tik atėjo pas mane iš Efraimo aukštumų. Prašyčiau duoti jiems vieną sidabrinį talentą ir dvi drabužių pamainas'". - 23"Prašau paimti du talentus!" - tarė Naamanas ir įtikinėjo jį. Įvyniojęs du sidabrinius talentus į du maišus kartu su dviem drabužių pamainomis, jis padavė juos nešti dviem savo tarnams. Jie nešė juos, eidami pirma Gehazio. 24Atėjęs prie tvirtovės, jis paėmė iš jų maišus ir pasidėjo namuose. Tada jis paleido vyrus, ir jie nuėjo savo keliu.

25Įėjęs į vidų, jis atsistojo priešais savo šeimininką. Eliša jo paklausė: "Kurgi buvai, Gehazi?" Jis atsakė: "Tavo tarnas nebuvo niekur išėjęs". 26Tada Eliša jam tarė: "Argi aš nebuvau dvasia su tavimi, kai išlipo vyras iš vežimo tavęs pasitikti? Argi dabar metas imti pinigus ir drabužius, alyvmedžių sodus ir vynuogynus, avis ir jaučius, vergus ir verges? 27Todėl Naamano raupsai amžinai prilips tau ir tavo palikuonims". Ir Gehazis nuėjo raupsuotas kaip sniegas.

6Kirvis Jordano upėje 1Kartą pranašų mokiniai Elišai tarė: "Ši vieta, kurioje gyvename tavo akivaizdoje, yra mums per ankšta. 2Prašom leisti nueiti mums prie Jordano, kiekvienam paimti iš ten po rąstą ir statytis sau vietą gyventi". - "Eikite", - jis atsakė. 3Tada vienas jų tarė: "Prašytume, kad eitum kartu su savo tarnais". - "Taip, eisiu", - jis atsakė ir 4juos palydėjo. Atėję prie Jordano, jie kirto medžius. 5Vienam jų kertant rąstą, jo geležinis kirvis nusmuko į vandenį. Jis sušuko: "Ai, viešpatie! Jis buvo skolintas". - 6"Kur jis įkrito?" - klausė Dievo vyras. Jis parodė jam tą vietą. Nusikirtęs lazdą, įmerkė ją ten į vandenį ir iškėlė geležį į paviršių. 7"Paimk", - Eliša tarė. Jis ištiesė ranką ir paėmė.

Aramėjų pasalos8Aramo karalius kariaudamas su Izraeliu, būdavo, tariasi su savo pareigūnais. "Mes statysimės stovyklą tokioje ir tokioje vietoje", - jis tardavo. 9Bet Dievo vyras duodavo žinią Izraelio karaliui: "Saugokis! Neik pro tą vietą, nes aramėjai ten turi stovyklą". 10Taigi Izraelio karalius duodavo žinią tai vietai, apie kurią jam buvo kalbėjęs Dievo vyras. Ne kartą jis tokią vietą įspėjo, ir jie būdavo budrūs.

11Todėl Aramo karalius, apimtas didelio nerimo, sušaukė savo pareigūnus ir jiems tarė: "Sakykite man! Kas iš mūsų yra Izraelio karaliaus pusėje?" - 12"Nė vienas, mano viešpatie karaliau, - tarė kažkuris pareigūnų, - Eliša, tas Izraelio pranašas, pasako Izraelio karaliui net žodžius, kuriuos tu ištari savo miegamajame". - 13"Eikite ir sužinokite, kur jis yra, - paliepė jis, - kad galėčiau pasiųsti vyrus jo suimti". Jam buvo pranešta: "Eliša yra Dotane". 14Ten jis išsiuntė raitelius bei kovos vežimus ir dideles pajėgas. Nužygiavę nakčia, jie apsupo miestą.

15Kai rytą, anksti atsikėlęs, Dievo vyro tarnas išėjo, žiūri, kariuomenė su raiteliais ir kovos vežimais visur aplink miestą. "Ai, šeimininke, - klausė jo tarnas, - ką darysime?" 16Jis atsakė: "Nebijok, nes mūsų pusėje yra daugiau, negu jų pusėje". 17Tada Eliša meldėsi, tardamas: "O Viešpatie, atmerk jam akis, kad pamatytų!" VIEŠPATS atmerkė tarnui akis, ir jis matė, kad kalvos visur aplink Elišą buvo pilnos raitelių ir ugninių vežimų. 18Aramėjams lipant nuo kalvų prieš jį, Eliša meldėsi VIEŠPAČIUI, tardamas: "Maldauju, ištik šiuos žmones apakinančia šviesa". Ir VIEŠPATS ištiko juos apakinančia šviesa, kaip Eliša buvo prašęs.

19Eliša jiems tarė: "Čia nei kelias tas, nei miestas tas. Eikite paskui mane, aš nuvesiu jus pas vyrą, kurio ieškote". Ir jis vedė juos į Samariją.

20Vos jiems įėjus į Samariją, Eliša tarė: "O VIEŠPATIE, atmerk akis šiems vyrams, kad jie matytų". VIEŠPATS atmerkė jiems akis, ir jie pamatė, kad yra atsidūrę Samarijos viduje. 21O Izraelio karalius, juos pamatęs, Elišos klausė: "Tėve, ar man juos užmušti? Ar man juos užmušti?" - 22"Ne, neužmušk", - jis atsakė. "Nejaugi savo kalaviju ir lanku tu paėmei tuos, kuriuos nori užmušti? Verčiau duok jiems duonos ir vandens. Tepavalgo ir teatsigeria, o paskui tegrįžta pas savo valdovą". 23 Taigi jis suruošė jiems dosnias vaišes ir, jiems pavalgius ir atsigėrus, paleido juos, ir jie sugrįžo pas savo valdovą. Aramėjų gaujos daugiau nebėjo į Izraelio kraštą.

Samarijos apgula24Praėjus šiek tiek laiko, Aramo karalius Ben- Hadadas pašaukė prie ginklų visą savo kariuomenę ir, nužygiavęs į Samariją, ją apgulė. 25 Kadangi apgula tęsėsi, Samarijoje kilo toks nuožmus badas, kad asilo galva buvo parduodama už aštuoniasdešimt sidabrinių šekelių, o ketvirtis kabo balandžio išmatų - už penkis sidabrinius šekelius. 26Kartą, karaliui vaikščiojant ant miesto sienos, viena moteris jam sušuko: "Gelbėk, mano viešpatie karaliau!" - 27"Neprašyk manęs!" - jis atkirto. - "VIEŠPATS tau tepadeda! Iš kurgi aš galiu tau pagalbos paimti? Nuo klojimo aslos ar iš vynuogių spaudyklos?" 28Vis dėlto karalius jos paklausė: "O kas tave slegia?" Ji atsakė: "Ši moteris man sakė: 'Duok savo sūnų. Šiandien mes jį suvalgysime, o rytoj mano sūnų valgysime'. 29Taigi išvirėme mano sūnų ir jį suvalgėme. Kitą dieną aš jai sakiau: 'Duok savo sūnų, ir jį suvalgykime'. Bet ji paslėpė savo sūnų". 30Karalius, išgirdęs šiuos moters žodžius, persiplėšė drabužius. Kadangi jis vaikščiojo ant miesto sienos, žmonės galėjo matyti, kad jis vilkėjo ašutinę ant kūno po drabužiu. 31 Jis sušuko: "Tai tepadaro man Dievas ir dar teprideda, jeigu šiandien Šafato sūnaus Elišos galva pasiliks jam ant pečių!" 32Karalius išsiuntė vieną savo vyrų.

Tuo tarpu Eliša sėdėjo savo namuose, ir seniūnai sėdėjo drauge su juo. Dar pasiuntiniui neatėjus, Eliša seniūnams tarė: "Ar jūs nematote, kad tas žmogžudys pasiuntė žmogų man galvos nukirsti? Žiūrėkite tad, kad, pasiuntiniui atėjus, uždarytumėte duris ir laikytumėte uždarytas. Argi negirdėti jo šeimininko kojų žingsnių jam už nugaros?" 33Dar jam su jais tebekalbant, karalius atėjo pas jį ir tarė: "Iš VIEŠPATIES yra ši nelaimė! Ko daugiau tad aš galiu tikėtis iš VIEŠPATIES?"

7 1Bet Eliša tarė: "Klausykite VIEŠPATIES žodžio! 'Taip kalbėjo VIEŠPATS: šiuo laiku rytoj rinktinių miltų saikas bus parduodamas už šekelį, o du miežių saikai už šekelį prie Samarijos vartų'". 2Tada pareigūnas, ant kurio rankos karalius rėmėsi, atsakė Dievo vyrui: "Net jeigu VIEŠPATS ir langus danguje padarytų, argi tai galėtų įvykti?" Bet jis atkirto: "Tai savo akimis tu matysi, bet to nevalgysi".

Raupsuoti vyrai už miesto vartų 3Už miesto vartų buvo keturi raupsuoti vyrai. Jie tarėsi: "Kam gi turime mirties laukdami čia sėdėti? 4Jeigu nutarsime eiti į miestą, ten turėsime mirti, nes mieste siaučia badas. O jeigu čia sėdėsime, irgi turėsime mirti. Tad imkime ir perbėkime į aramėjų stovyklą. Jeigu jie pasigailės mūsų, būsime gyvi, o jeigu mus užmuš, mirsime". 5Temstant jie pakilo eiti į aramėjų stovyklą. Atėję į aramėjų stovyklos pakraštį, žiūri, čia nėra nė vieno žmogaus. 6Mat VIEŠPATS buvo padaręs, kad aramėjų kariuomenė girdėtų bildesį kovos vežimų ir bildesį raitelių - milžiniškos kariuomenės ūžesį. Jie vieni kitiems sakė: "Tikėk manimi, Izraelio karalius pasisamdė hetitų karalius ir Egipto karalius kovoti su mumis!" 7Jie tad temstant skubiai davė į kulnis, palikdami savo palapines, arklius bei asilus - visą stovyklą, kaip ji buvo, ir bėgo, gelbėdami savo gyvastį.

8Atėję į stovyklos pakraštį, anie raupsuotieji įėjo į vieną palapinę, valgė ir gėrė. Tada, išnešę iš jos sidabrą, auksą ir drabužius, paslėpė. Vėl sugrįžę įėjo į kitą palapinę, išnešė iš jos daiktus ir paslėpė. 9Tada jie sakė vienas kitam: "Mes negerai elgiamės. Ši diena yra geros naujienos diena. Jeigu tylėsime ir lauksime ryto šviesos, užsitrauksime kaltę. Eikime ir praneškime karaliaus rūmams". 10Jie tad nuėję pasišaukė miesto vartų sargus ir jiems papasakojo: "Mes buvome nuėję į aramėjų stovyklą. Žiūrime, ten nematyti ir negirdėti jokio žmogaus. Nėra nieko, išskyrus pririštus arklius bei asilus ir paliktas palapines". 11Tada miesto vartų sargai tai paskelbė, ir žinia buvo perduota karaliaus rūmams. 12Nors buvo naktis, bet karalius atsikėlė. Savo dvariškiams jis kalbėjo: "Aš pasakysiu jums, ką aramėjai yra sumanę prieš mus. Žinodami, kad kenčiame badą, jie išėjo iš stovyklos pasislėpti laukuose, manydami: 'Kai jie išeis iš miesto, mes juos gyvus paimsime ir į jų miestą įeisime'". 13Tačiau vienas iš dvariškių pasiūlė: "Tepaima vyrai penketą iš likusių mieste arklių, - juk čia likusieji vis vien patirs likimą visos Izraelio daugybės, kuri jau yra žuvusi. Pasiųskime juos ir ištirkime".

Samarijos apgula baigiasi14Paruošus du kovos vežimus ir arklius, karalius pasiuntė juos paskui aramėjų kariuomenę, tardamas: "Leiskitės į žygį ir ištirkite!" 15Jie sekė paskui aramėjus iki pat Jordano. Žiūri, visas kelias pilnas drabužių ir reikmenų, kuriuos aramėjai skubėdami buvo išmėtę. Pasiuntiniams sugrįžus ir papasakojus karaliui, 16žmonės išėjo ir apiplėšė aramėjų stovyklą. Taigi rinktinių miltų saikas buvo parduodamas už šekelį, o du miežių saikai už šekelį, pagal VIEŠPATIES žodį. 17Pareigūną, ant kurio rankos rėmėsi, karalius buvo paskyręs vadu prie miesto vartų. Minia jį sumindžiojo vartuose, kaip buvo pasakęs Dievo vyras, kai karalius buvo pas jį nuėjęs. 18Mat kai Dievo vyras karaliui sakė: "Du miežių saikai bus parduodami už šekelį, o rinktinių miltų saikas už šekelį maždaug šiuo metu rytoj prie Samarijos vartų", - 19pareigūnas Dievo vyrui atsakė, tardamas: "Net jeigu VIEŠPATS ir langus danguje padarytų, argi tai galėtų įvykti?" O Eliša buvo atkirtęs: "Tai savo akimis tu matysi, bet to nevalgysi!" 20Taip jam iš tikrųjų atsitiko. Žmonės jį sumindžiojo vartuose, ir jis mirė.

8Pasakojimo apie šunamietę pabaiga 1Eliša moteriai, kurios sūnų buvo atgaivinęs, kartą kalbėjo: "Susiruošk! Keliauk su savo šeima ir apsigyvenk kur nors kitur, nes VIEŠPATS paskelbė kraštui septynerių metų badą". 2Moteris tad susiruošė ir darė, kaip Dievo vyras buvo sakęs. Iškeliavo su savo šeima ir gyveno filistinų krašte septynerius metus. 3Pasibaigus septyneriems metams, moteris sugrįžo iš filistinų krašto ir atėjo pas karalių reikalauti savo namų ir lauko. 4O karalius kalbėjosi su Dievo vyro tarnu Gehaziu. Sakė: "Prašau man papasakoti apie visus Elišos atliktus nuostabius darbus". 5Kai Gehazis pasakojo karaliui, kaip Eliša sugrąžino mirusiam gyvastį, žiūri, ta moteris, kurios sūnų Eliša buvo atgaivinęs, reikalauja iš karaliaus savo namų ir lauko. "Mano viešpatie karaliau, - tarė Gehazis, - čia yra ta moteris ir šis yra jos sūnus, kurį Eliša atgaivino". 6Karalius moterį klausinėjo, ir ji papasakojo jam. Karalius tad paskyrė vieną pareigūną, tardamas: "Sugrąžink jai visą jos nuosavybę ir visas pajamas iš jos ūkio nuo to laiko, kai ji paliko kraštą, iki dabar".

Eliša ir Damasko karaliai7 Eliša nuvyko į Damaską tuo metu, kai Aramo karalius Ben-Hadadas sirgo. Kai jam buvo pranešta: "Dievo vyras yra čia atėjęs", 8karalius tarė Hazaeliui: "Pasiimk dovaną ir nueik Dievo vyro pasitikti. Pasiteirauk VIEŠPATIES per jį, ar aš iš šios ligos išgysiu". 9Tad Hazaelis, pasiėmęs kaip dovaną visokių Damasko gėrybių, kiek keturiasdešimt kupranugarių galėjo panešti, leidosi jo pasitikti. Atėjęs ir atsistojęs prieš jį, tarė: "Tavo sūnus Aramo karalius Ben-Hadadas atsiuntė mane pas tave, tardamas: 'Ar pagysiu aš iš šios ligos?'" 10Eliša jam tarė: "Eik ir jam pasakyk: 'Tu tikrai pagysi'. Tačiau VIEŠPATS yra man apreiškęs, kad jis tikrai mirs". 11Eliša, įbedęs akis, įdėmiai į jį žiūrėjo, kol jam pasidarė nesmagu. Tada Dievo vyras pravirko. 12"Kodėl mano viešpats verkia?" - klausė Hazaelis. "Verkiu, - jis atsakė, - nes žinau žalą, kurią tu padarysi izraeliečiams: sudeginsi jų tvirtoves, išžudysi kalaviju jų jaunus vyrus, ištaškysi jų mažylius ir perskrosi jų nėščias moteris". - 13"Betgi, - klausė Hazaelis, - kaip gali tavo tarnas, toks šuo kaip aš, įvykdyti tokį svarbų darbą?" Eliša atsakė: "Tave VIEŠPATS man parodė Aramo karaliumi".

14Hazaelis paliko Elišą ir parėjo pas savo valdovą Ben-Hadadą. "Ką tau pasakė Eliša?" - klausė jį Ben-Hadadas. Jis atsakė: "Jis man pasakė, kad tu tikrai pagysi". 15Bet kitą dieną Hazaelis paėmė antklodę ir, sumirkęs ją vandeniu, užklojo karaliui ant veido. Taip Ben-Hadadas mirė, o Hazaelis tapo karaliumi jo vietoje.

Jehoramo karaliavimas Judo karalystėje16 Penktaisiais Izraelio karaliaus Ahabo sūnaus Joramo metais - Jehošafatas buvo buvęs Judo karaliumi - Judo karalius Jehošafato sūnus Jehoramas pradėjo karaliauti. 17Jis buvo trisdešimt dvejų metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo aštuonerius metus Jeruzalėje. 18Jis ėjo Izraelio karalių keliais, kaip buvo darę Ahabo namai, nes Ahabo duktė buvo jo žmona. Jis darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse. 19Tačiau VIEŠPATS nenorėjo sunaikinti Judo dėl savo tarno Dovydo, kadangi jis buvo pažadėjęs amžinai išlaikyti žiburį jam ir jo palikuonims.

20Jo dienomis Edomas pakėlė maištą prieš Judo valdžią ir pastatė sau karalių. 21Tada Joramas persikėlė į Zairą su visais savo kovos vežimais. Pakilęs į žygį nakčia, jis puolė jį apsupusius edomiečius ir jo kovos vežimų vadus. Bet jo kariuomenė pabėgo į savo namus. 22Iki šios dienos Edomas maištavo prieš Judo valdžią. Taip pat ir Libna sukilo tuo pačiu metu.

23O kiti Joramo darbai - visa, ką jis padarė, - argi nėra aprašyti Judo karalių Metraščių knygoje? 24Joramas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas su savo protėviais Dovydo mieste. Jo sūnus Ahazijas tapo karaliumi jo vietoje.

Ahazijo karaliavimas Judo karalystėje25 Dvyliktaisiais Izraelio karaliaus Ahabo sūnaus Joramo metais Judo karaliaus Jehoramo sūnus tapo karaliumi. 26Ahazijas buvo dvidešimt dvejų metų, kai pradėjo karaliauti, ir karaliavo vienerius metus Jeruzalėje. Jo motinos vardas buvo Atalija, Izraelio karaliaus Omrio dukraitė. 27Ir Ahazijas ėjo Ahabo namų keliu, darydamas, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse, kaip Ahabo namai buvo elgęsi, nes jis buvo Ahabo namų žentas.

28Jis žygiavo, lydimas Ahabo sūnaus Joramo į mūšį su Aramo karaliumi Hazaeliu prie Ramot-Gileado, bet aramėjai Joramą nugalėjo. 29Karalius Joramas pasitraukė į Jezrėelį gydytis žaizdų, kuriomis kovojant su Aramo Hazaeliu prie Ramos aramėjai buvo jį ištikę. Judo karalius Jehoramo sūnus Ahazijas nuvyko į Jezrėelį aplankyti Ahabo sūnaus Joramo, nes jis buvo sužeistas.

9Elišos mokinys patepa Izraelio karaliumi Jehu'ą 1 Tada pranašas Eliša, pasišaukęs vieną iš pranašų mokinių, jam tarė: "Pasiruošk kelionei! Pasiimk su savimi šį aliejaus ąsotį ir eik į Ramot-Gileadą. 2Ten nuėjęs, susirask Nimšio sūnaus Jehošafato sūnų Jehu'ą. Įėjęs paliepk jam atsikelti ir palikti savo bičiulius, nusivesk į nuošalų kambarį. 3Paėmęs ąsotį aliejaus, išpilk jį jam ant galvos, tardamas: "Taip kalbėjo VIEŠPATS: 'Aš patepu tave Izraelio karaliumi". Tada, atidaręs duris, bėk! Nedelsk!'" 4Jaunuolis, pranašo tarnas, tad iškeliavo į Ramot-Gileadą. 5Atėjęs žiūri, kariuomenės vadai tariasi. Jis tarė: "Vade, aš turiu tau žinią!" - "Kuriam iš mūsų?" - paklausė Jehu'as. "Tau, vade". 6Jehu'as tad atsikėlė ir įėjo į vidų. Jaunuolis išpylė aliejų jam ant galvos ir tarė: "Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: 'Aš patepu tave karaliumi VIEŠPATIES tautai - Izraeliui. 7Tu sunaikinsi savo valdovo Ahabo namus. Taip aš atkeršysiu Jezabelei už kraują savo tarnų pranašų ir už kraują visų VIEŠPATIES tarnų. 8Visi Ahabo namai žus. Aš nukirsiu nuo Ahabo visus vyriškius - vergus ir laisvus - Izraelyje. 9Su Ahabo namais elgsiuosi, kaip pasielgiau su Nebato sūnaus Jeroboamo namais ir kaip pasielgiau su Ahijo sūnaus Baašos namais. 10Šunys ės Jezabelę Jezrėelio laukuose, nebus kam palaidoti'". Tada, atidaręs duris, jis išbėgo.

Jehu'as paskelbiamas karaliumi 11Jehu'ui sugrįžus pas savo valdovo pareigūnus, šie klausinėjo: "Ar viskas gerai? Ko tas kvaiša buvo atėjęs pas tave?" Jiems jis tarė: "Jūs žinote tą vyrioką ir jo šneką!" - 12"Tu meluoji! - jie šūkavo. - Prašytume pasakyti mums!" Tada jis tarė: "Taip ir taip jis man kalbėjo: 'Taip kalbėjo VIEŠPATS: 'Aš patepu tave Izraelio karaliumi'". 13 Visi paskubomis nusiėmė skraistes, suklojo jam po kojų ant plikų laiptų, pūtė ragą ir paskelbė: "Jehu'as yra karalius!" 14Taip Nimšio sūnaus Jehošafato sūnus Jehu'as surengė sąmokslą prieš Joramą.

Joramas ir visas Izraelis buvo budėję prie Ramot-Gileado prieš Aramo karalių Hazaelį. 15Bet karalius Joramas buvo sugrįžęs į Jezrėelį gydytis žaizdų, kuriomis jį buvo ištikę aramėjai mūšyje su Aramo karaliumi Hazaeliu.

Jehu'as tarė: "Jeigu toks yra jūsų noras, neleiskite tad niekam ištrūkti iš miesto, nueiti į Jezrėelį ir apie tai pranešti". 16Tada Jehu'as, įlipęs į savo kovos vežimą, leidosi į Jezrėelį, nes ten sirgo Joramas. Judo karalius Ahazijas buvo atvykęs Joramo aplankyti.

17Sargybinis stovėjo bokšte Jezrėelyje. Pastebėjęs artėjantį Jehu'o būrį, jis sušuko: "Matau būrį!" Jehoramas tarė: "Pasiųsk raitelį jų pasitikti. Tepaklausia: 'Ar viskas gerai?'" 18Taigi raitelis, nujojęs jo pasitikti, tarė: "Taip kalbėjo karalius: 'Ar viskas gerai?'" Jehu'as atsakė: "Kas tau darbo rūpintis, ar viskas gerai? Rikiuokis paskui mane!" Sargybinis pranešė: "Pasiuntinys juos pasiekė, bet nebegrįžta". 19Tada jis išsiuntė kitą raitelį. Pasiekęs juos, jis tarė: "Taip kalbėjo karalius: 'Ar viskas gerai?'" "Kas tau darbo rūpintis, ar viskas gerai? - atsakė Jehu'as, - rikiuokis paskui mane!" 20Sargybinis pranešė: "Jis pasiekė juos, bet nebegrįžta. Važiavimo būdas atrodo tarsi važiavimas Nimšio sūnaus Jehu'o. Paprastai jis važiuoja kaip pasiutęs!"

21Jehoramas įsakė: "Pakinkyk kovos vežimą!" Vežimas buvo pakinkytas. Tada Izraelio karalius Jehoramas ir Judo karalius Ahazijas, kiekvienas savo kovos vežimu, išvažiavo pasitikti Jehu'o. Jie susitiko prie Naboto Jezrėeliečio lauko. 22Pamatęs Jehu'ą, Jehoramas paklausė: "Ar viskas gerai, Jehu'ai?" Bet Jehu'as atsakė: "Kaip gali būti viskas gerai, jei tavo motina Jezabelė tęsia savo nesuskaitomus kekšavimo ir žyniavimo darbus?" 23Jehoramas apsuko arklius ir bėgo, šaukdamas Ahazijui: "Išdavystė, Ahazijau!" 24Jehu'as įtempė savo lanką ir pataikė Jehoramui į tarpumentį, - strėlė pervėrė jam širdį, - ir jis sukniubo savo vežime. 25Jehu'as savo pareigūnui Bidkariui paliepė: "Iškelk jį ir įmesk į Naboto Jezrėeliečio lauką. Atsimeni, kai mudu jojome vienas šalia kito paskui jo tėvą Ahabą, VIEŠPATS paskelbė jam šią ištarmę: 26'Už Naboto kraują ir jo vaikų kraują, kurį mačiau vakar, - tai VIEŠPATIES žodis, - aš atlyginsiu tau tame pačiame lauke, - tai VIEŠPATIES žodis'. Tad iškelk jį ir išmesk tame lauke pagal VIEŠPATIES žodį".

Ahazijo mirtis27Tai pamatęs, Judo karalius Ahazijas gelbėjosi bėgdamas keliu Bet-Hagano link. Jehu'as jį vijosi, šaukdamas: "Ir jį nušaukite!" Jis buvo pašautas savo kovos vežime ant Guro šlaito netoli Ibleamo. Nubėgęs į Megidą, ten numirė. 28Jo tarnai pargabeno jį vežimu į Jeruzalę ir palaidojo jo kape Dovydo mieste su jo protėviais. 29Ahazijas buvo tapęs Judo karaliumi vienuoliktaisiais Ahabo sūnaus Joramo metais.

Jezabelės mirtis30Jehu'as atvyko į Jezrėelį. Jezabelė, apie tai išgirdusi, pasidažė blakstienas, dailiai susišukavo plaukus ir žiūrėjo pro langą. 31Jehu'ui įeinant pro vartus, ji tarė: "Ar viskas gerai, Zimri, savo valdovo žudike?" 32Akį užmetęs į langą, jis paklausė: "Kas eina su manimi? Kas?" Du ar trys pareigūnai nužvelgė jį pro langą. 33"Meskite ją žemyn!" - jis tarė. Jie tad numetė ją. Jos krauju buvo aptaškyta siena ir arkliai. Jehu'as pervažiavo per jos kūną.

34Įėjęs į vidų, jis valgė ir gėrė. "Prašau pasirūpinti ta prakeikta moterimi ir ją palaidoti, - jis tarė, - nes ji yra karaliaus duktė". 35Bet, nuėję jos laidoti, jie rado tik jos kaukolę, kojas ir rankų galūnes. 36Kai jie sugrįžo ir jam pranešė, jis tarė: "Tai VIEŠPATIES žodis, kurį jis tarė per savo tarną Eliją Tišbietį: 'Jezrėelio lauke šunys ės Jezabelės kūną. Jezabelės lavonas bus tarsi mėšlas žemei Jezrėelio lauke, ir niekas nebegalės pasakyti: tai Jezabelė'".

10Ahabo palikuonių išžudymas 1Ahabas turėjo septyniasdešimt palikuonių Samarijoje. Jehu'as tad parašė laiškus ir pasiuntė juos į Samariją Jezrėelio didžiūnams ir seniūnams bei Ahabo vaikų globėjams. Jis rašė: 2"Nūn, kai šis laiškas jus pasieks, kadangi jūsų valdovo sūnūs yra su jumis ir jūs turite taip pat kovos vežimų ir arklių, įtvirtintą miestą ir ginklų, 3išsirinkite geriausią ir tinkamiausią iš jūsų valdovo sūnų, pasodinkite jį į jo tėvo sostą ir kovokite už savo valdovo namus!" 4Bet jie buvo klaiko apimti. "Štai, - jie sakė, - du karaliai negalėjo prieš jį atsilaikyti, tad kaip galime mes atsispirti?" 5Rūmų prižiūrėtojas ir miesto valdytojas drauge su seniūnais ir globėjais pasiuntė Jehu'ui šį žodį: "Mes esame tavo tarnai; darysime, ką tik tu mums sakysi. Mes karaliumi nė vieno nestatysime; daryk, kaip geriau tau atrodo".

6Jis parašė jiems antrą laišką. Jame rašė: "Jeigu esate mano pusėje ir pasirengę manęs klausyti, paimkite galvas vyrų, sūnų jūsų valdovo, ir ateikite rytoj šiuo laiku pas mane į Jezrėelį". O karaliaus sūnūs - septyniasdešimt iš viso - buvo pas miesto didikus, kurie juos augino. 7Kai didikus pasiekė laiškas, jie paėmė karaliaus sūnus ir visus septyniasdešimt nužudė. Sudėję jų galvas į pintines, nusiuntė jam į Jezrėelį. 8Kai atėjo pasiuntinys ir jam pranešė: "Karaliaus sūnų galvos yra atneštos", - jis įsakė: "Sudėkite jas iki ryto į dvi krūvas prie miesto vartų įėjimo". 9Rytą jis išėjo ir, atsistojęs ten, tarė visiems žmonėms: "Jūs nekalti. Tiesa, aš surengiau sąmokslą prieš savo valdovą ir jį nužudžiau, tačiau kas šiuos visus paguldė? 10Žinokite tad, kad nė vienas žodis, kurį VIEŠPATS yra ištaręs prieš Ahabo namus, neliks neįvykdytas. VIEŠPATS įvykdė visa, ką jis buvo paskelbęs per savo tarną Eliją". 11Tada Jehu'as išžudė visus, išlikusius Jezrėelyje iš Ahabo namų, - visus jo didikus, jo artimus bičiulius ir kunigus, - nepalikdamas nė vieno gyvo.

Judo karaliaus Ahazijo giminės 12Tada jis leidosi kelionėn į Samariją. Pakeliui, prie Bet-Eked-haRojimų, 13Jehu'as aptiko Judo karaliaus gimines. Jis klausė: "Kas jūs esate?" - "Mes esame Ahazijo giminės, - jie atsakė, - atėjome aplankyti karaliaus sūnų ir karalienės motinos sūnų". 14Jehu'as įsakė: "Suimkite juos gyvus!" Suėmus juos gyvus, jie buvo nužudyti - keturiasdešimt du iš viso - prie Bet-Ekedo vandens talpyklos. Nė vieno jų nepasigailėjo.

Jehu'as ir Jehonadabas15Iš ten iškeliavęs, jis sutiko Rechabo sūnų Jehonadabą , ateinantį jo pasitikti. Pasveikinęs jį, jam tarė: "Ar tavo širdis taip man atsidavusi, kaip mano širdis tau atsidavusi?" - "Taip yra!" - atsakė Jehonadabas. "Jeigu taip yra, - tarė Jehu'as, - duok man ranką". Taigi jis padavė jam ranką. Jehu'as įkėlė jį pas save į vežimą. 16"Eikš su manimi, - jis tarė, - ir pamatyk mano uolumą VIEŠPAČIUI". Ir pasodino jį savo vežime. 17Atvykęs į Samariją, Jehu'as žudė visus, kurie buvo išlikę Samarijoje iš Ahabo namų, kol juos išnaikino, įvykdydamas žodį, kurį VIEŠPATS buvo davęs Elijui.

Baalo šventyklos ir sekėjų sunaikinimas18 Tada Jehu'as, surinkęs visus žmones, jiems tarė: "Ahabas tarnavo Baalui tik šiek tiek, Jehu'as jam tarnaus kur kas daugiau. 19Nūn tad pašaukite pas mane visus Baalo pranašus, visus jo garbintojus ir visus jo kunigus. Tenetrūksta nė vieno, nes Baalui aš turiu atnašauti didelę auką. Kas neateis, neliks gyvas!" Bet Jehu'as elgėsi klastingai, norėdamas sunaikinti Baalo garbintojus. 20"Švęskite iškilmingą sueigą Baalui", - įsakė Jehu'as. Sueiga buvo paskelbta. 21Kai Jehu'as išsiuntė žodį visam Izraeliui, atėjo visi Baalo garbintojai. Neliko nė vieno, kuris nebūtų atėjęs. Jie rinkosi į Baalo šventyklą ir pripildė Baalo šventyklą nuo sienos iki sienos. 22Tada Jehu'as drabužių prižiūrėtojui tarė: "Išduok drabužius visiems Baalo garbintojams". Jis išdalijo jiems drabužius. 23Įėjęs į Baalo šventyklą su Rechabo sūnumi Jehonadabu, Jehu'as Baalo garbintojams tarė: "Rūpestingai peržiūrėkite, kad tarp jūsų nebūtų jokio VIEŠPATIES garbintojo, bet būtų vien tik Baalo garbintojai". 24Tada jie pradėjo atnašauti aukas ir deginamąsias atnašas.

O Jehu'as buvo pastatęs lauke savo aštuoniasdešimt vyrų ir jiems buvo pasakęs: "Jei kas leistų pabėgti kuriam nors iš vyrų, kuriuos aš atiduodu į jūsų rankas, turės atsakyti savo gyvybe už jo gyvybę". 25Vos pabaigus atnašauti deginamąją auką, Jehu'as įsakė sargams ir pareigūnams: "Ateikite ir juos išžudykite! Teneištrūksta nė vienas!" Jie tad išžudė juos kalaviju, palikdami ten gulėti. Tada jie įėjo į Baalo šventyklą ir, 26išnešę Baalo šventyklos šventąjį stulpą, jį sudegino. 27Jie nuvertė Baalo aukurą ir nugriovė Baalo šventyklą, paversdami ją išviete iki šios dienos.

Jehu'o karaliavimas Izraelio karalystėje28Taip Jehu'as išrovė Baalą iš Izraelio. 29Tačiau Jehu'as nesitraukė nuo Nebato sūnaus Jeroboamo nuodėmių, kuriomis jis Izraelį įtraukė į nuodėmę, būtent nuo auksinių veršių Bet-Elyje ir Dane. 30VIEŠPATS tarė Jehu'ui: "Kadangi tu gerai pasielgei ir padarei, kas dora mano akyse, įvykdydamas Ahabo namams visa, kas buvo prieš juos mano širdyje, keturios tavo sūnų kartos sėdės Izraelio soste". 31Bet Jehu'as nesirūpino laikytis VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, mokymo visa širdimi, nuodėmių, kuriomis Jeroboamas įtraukė Izraelį į nuodėmę, jis neatsikratė.

32Tomis dienomis VIEŠPATS pradėjo genėti Izraelį. Visoje Izraelio žemėje Hazaelis nedavė ramybės izraeliečiams: 33rytuose nuo Jordano, visame Gileado krašte - Gado, Reubeno ir Manaso giminių žmonėms - nuo Aroerio, prie Arnono slėnio, iki Gileado ir Bašano.

34O kiti Jehu'o darbai - visa, ką jis darė, ir visi jo žygdarbiai, - argi nėra aprašyti Izraelio karalių Metraščių knygoje? 35Taigi Jehu'as užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas Samarijoje. Jo sūnus Jehoahazas tapo karaliumi jo vietoje. 36Jehu'as valdė Izraelį dvidešimt aštuonerius metus.

11Atalija valdo Judo karalystę 1 Ahazijo motina Atalija, sužinojusi, kad jos sūnus mirė, nedelsdama išžudė visus karališkosios šeimos palikuonis. 2Bet karaliaus Joramo duktė Jehošeba, Ahazijo sesuo, paėmusi Ahazijo sūnų Joašą, vogčiomis išnešė jį iš tos vietos, kur buvo žudomi karaliaus sūnūs, ir paliko jį bei jo auklę viename miegamajame. Taip ji paslėpė jį nuo Atalijos, ir jis nebuvo nužudytas. 3Su ja jis išbuvo šešerius metus, paslėptas VIEŠPATIES Namuose, o Atalija valdė kraštą.

4Bet septintais metais Jehojada pasišaukė karitų bei palydos sargybinių šimtininkus ir įsakė jiems sueiti pas jį į VIEŠPATIES Namus. Sudaręs su jais sandorą, prisaikdino juos VIEŠPATIES Namuose ir parodė karaliaus sūnų. 5"Štai ką jūs turite padaryti, - jiems įsakė, - vienas trečdalis jūsų, baigiančių tarnybą šabo dieną, liks rūmų sargyboje, 6kitas trečdalis bus pastatytas prie Suro vartų, o dar kitas trečdalis bus prie vartų už palydos sargybinių. Jūs būsite Namų sargyboje iš visų pusių. 7O kiti du jūsų būriai - visi, kurie šią savaitę nėra tarnyboje, saugos VIEŠPATIES Namus, kad apsaugotų karalių. 8Jūs apsupsite karalių iš visų pusių, kiekvienas su ginklais rankoje, ir kas tik artintųsi prie gretų, turi būti užmuštas. Būkite su karaliumi, kad ir ką jis darytų!"

9Šimtininkai padarė visa, kaip kunigas Jehojada įsakė. Kiekvienas atvedė savo vyrus, - tuos, kurie buvo tarnyboje tą šabą, ir tuos, kurie nebuvo tarnyboje tą šabą, - ir atėjo pas kunigą Jehojadą. 10Kunigas įteikė šimtininkams karaliaus Dovydo ietis ir skydus, kurie buvo VIEŠPATIES Namuose. 11Palydos sargybiniai, kiekvienas vyras su ginklais rankoje, sustojo nuo pietinės Namų pusės iki šiaurinės Namų pusės, aplink aukurą ir Namus, karaliui apsaugoti iš visų pusių. 12Tada Jehojada atvedė karaliaus sūnų, uždėjo jam vainiką ir padavė valdžios ženklus. Jis buvo paskelbtas karaliumi ir pateptas, jiems plojant ir šaukiant: "Tegyvuoja karalius!"

13Atalija, išgirdusi palydos sargybinių ir žmonių šauksmus, nuėjo prie žmonių į VIEŠPATIES Namus. 14Apsižvalgė, žiūri, karalius pagal paprotį stovi prie šulo, vadai bei trimitininkai šalia karaliaus, o šalies žmonės džiūgauja ir pučia trimitus. Atalija persiplėšė sau drabužius ir ėmė šaukti: "Išdavystė! Išdavystė!" 15Tada kunigas Jehojada kariuomenės pareigūnams - šimtininkams - davė įsakymą, tardamas: "Išveskite ją laukan pro gretas ir, jei kas ją sektų, ištikite jį kalaviju". Mat kunigas sakė: "VIEŠPATIES Namuose ji neturi būti užmušta". 16Jie tad išvedė ją jėga. Ji buvo nužudyta, kai ėjo į karaliaus rūmus pro Arklių vartus.

17O Jehojada sudarė sandorą tarp VIEŠPATIES ir karaliaus bei žmonių, kad jie būtų VIEŠPATIES tauta. O kitą sandorą - tarp karaliaus ir tautos. 18Tada visi šalies žmonės, nuėję į Baalo šventyklą, ją nugriovė, jo aukurus ir statulas sutrupino, o Baalo kunigą Mataną užmušė priešais aukurus. Pastatęs sargybinius VIEŠPATIES Namuose, kunigas Jehojada 19su šimtininkais, karitais, palydos sargybiniais ir visos šalies žmonėmis palydėjo karalių iš VIEŠPATIES Namų į karaliaus rūmus pro palydos sargybinių vartus, ir karalius sėdosi į sostą. 20Visos šalies žmonės džiūgavo, ir miestas liko ramus. O Atalija buvo nužudyta kalaviju prie karaliaus rūmų.

21Jehoašas buvo septynerių metų, kai tapo karaliumi.

12Jehoašo karaliavimas Judo karalystėje 1 Jehoašas buvo septynerių metų, kai tapo karaliumi. 2Septintaisiais Jehu'o metais Jehoašas pradėjo karaliauti ir karaliavo Jeruzalėje keturiasdešimt metų. Jo motina buvo vardu Zibja iš Beer-Šebos. 3Per visas savo dienas Jehoašas darė, kas buvo dora VIEŠPATIES akyse, nes jį buvo mokęs kunigas Jehojada. 4Tačiau aukštumų alkai nebuvo išnaikinti, žmonės ir toliau alkuose atnašavo aukas ir degino smilkalus.

5Kunigams Jehoašas tarė: "Visus VIEŠPATIES Namuose atnašautų šventųjų įplaukų pinigus - surašymo mokestį, asmeninio išpirkimo kainą ir bet kokias lėšas, savo noru atnašautas VIEŠPATIES Namuose, - 6tepaima kunigai sau, kiekvienas iš savo geradarių. Savo ruožtu jie turi pataisyti Namus, kada tik prireikia juos taisyti".

7Bet dvidešimt trečiaisiais karaliaus Jehoašo metais buvo pastebėta, kad Namuose kunigai reikiamų pataisymų nebuvo darę. 8Todėl karalius Jehoašas pasišaukė kunigą Jehojadą bei kitus kunigus ir juos paklausė: "Kodėl jūs Namų netaisote? Užtat nebepriimkite daugiau pinigų iš savo geradarių, bet perduokite juos Namams taisyti". 9Kunigai sutiko daugiau nebepriiminėti pinigų iš žmonių ir nebūti atsakingi už Namų taisymą.

10Tada kunigas Jehojada paėmė vieną skrynią ir, išgręžęs skylę jos dangtyje, padėjo ją šalia aukuro, dešinėje pusėje, pro kur įeinama į VIEŠPATIES Namus. Kunigai - slenksčio sargai - įdėdavo į ją visus pinigus, atneštus į VIEŠPATIES Namus. 11Kada tik jie pastebėdavo, kad skrynioje yra daug pinigų, ateidavo karaliaus raštininkas ir vyriausiasis kunigas, suskaičiuodavo VIEŠPATIES Namuose esamus pinigus ir supildavo juos į maišus. 12Suskaičiuoti pinigai būdavo duodami į rankas darbų prižiūrėtojų, kurie buvo atsakingi už VIEŠPATIES Namus. O šie savo ruožtu išmokėdavo dailidėms ir statytojams, dirbantiems VIEŠPATIES Namuose, 13mūrininkams ir akmenkaliams, pirkdavo medį bei skaldytą akmenį VIEŠPATIES Namams taisyti ir apmokėdavo visas Namų taisymo išlaidas. 14Bet iš sidabro nei dubenys, nei žnyplės, nei šlakstyklės, nei trimitai - jokie indai iš aukso ar sidabro - nebuvo dirbami VIEŠPATIES Namuose už pinigus, atneštus į VIEŠPATIES Namus, 15nes tai buvo duodama darbų prižiūrėtojams tik VIEŠPATIES Namams taisyti. 16Be to, vyrai, į kurių rankas buvo duodami pinigai darbininkams apmokėti, nebuvo tikrinami, nes jie sąžiningai elgėsi.

17Pinigai atnašų už kaltę ir pinigai atnašų už nuodėmę nebuvo nešami į VIEŠPATIES Namus; jie priklausė kunigams.

18Tuo metu Aramo karalius Hazaelis, pakilęs į žygį, užpuolė Gatą ir jį paėmė. Hazaelis pasuko žygiuoti ir prieš Jeruzalę. 19O Judo karalius Jehoašas, paėmęs visas įžado dovanas, atnašautas jo protėvių Jehošafato, Jehoramo, Ahazijo bei savo paties, ir visą auksą, rastą VIEŠPATIES Namų ir karaliaus rūmų ižduose, išsiuntė juos Aramo karaliui Hazaeliui. Tada Hazaelis pasitraukė nuo Jeruzalės.

20O kiti Joašo darbai - visa, ką jis darė, - argi nėra aprašyti Judo karalių Metraščių knygoje? 21Jo dvariškiai sukilo ir, surengę sąmokslą, nužudė Joašą Milo rūmuose, prie kelio, einančio žemyn į Silą. 22Šimeato sūnus Jozakaras ir Šomero sūnus Jehozabadas - jo dvariškiai - jį nužudė. Jis mirė ir buvo palaidotas su savo protėviais Dovydo mieste, o jo sūnus Amazijas tapo karaliumi jo vietoje.

13Jehoahazo karaliavimas Izraelio karalystėje 1Dvidešimt trečiaisiais Judo karaliaus Ahazijo sūnaus Joašo metais Jehu'o sūnus Jehoahazas tapo Izraelio karaliumi Samarijoje ir karaliavo septyniolika metų. 2Jis darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse, kartodamas Nebato sūnaus Jeroboamo nuodėmes, kuriomis jis pastūmėjo į nuodėmę Izraelį. Nuo jos nepasitraukė. 3VIEŠPATS taip užsidegė pykčiu ant Izraelio, kad juos dažnai atidavinėjo Aramo karaliui Hazaeliui ir Hazaelio sūnui Ben-Hadadui. 4Bet Jehoahazas maldavo VIEŠPATĮ, ir VIEŠPATS jį išklausė, nes jis matė Izraelio priespaudą ir kaip Aramo karalius buvo juos nukamavęs. 5VIEŠPATS davė Izraeliui gelbėtoją, ir jie išsivadavo iš Aramo. Izraeliečiai gyveno savo namuose kaip anksčiau. 6Tačiau nuo Jeroboamo namų nuodėmių, kuriomis jis pastūmėjo Izraelį į nuodėmę, jie nesitraukė, bet atkakliai toliau jas darė. Net šventasis stulpas stovėjo Samarijoje. 7Iš tikro Jehoahazui nebebuvo likę kareivių, išskyrus penkiasdešimt raitelių, dešimt kovos vežimų ir dešimt tūkstančių pėstininkų, nes Aramo karalius buvo sunaikinęs juos ir sutrypęs kaip dulkes po kojomis.

8O kiti Jehoahazo darbai - visa, ką jis darė, ir jo žygdarbiai, - argi jie nėra aprašyti Izraelio karalių Metraščių knygoje? 9Jehoahazas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas Samarijoje, o jo sūnus Joašas tapo karaliumi jo vietoje.

Jehoašo karaliavimas Izraelio karalystėje10Trisdešimt septintaisiais Judo karaliaus Joašo metais Jehoahazo sūnus tapo Izraelio karaliumi Samarijoje ir karaliavo šešiolika metų. 11Jis darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse, nepasitraukė nuo visų Nebato sūnaus Jeroboamo nuodėmių, kuriomis jis įviliojo į nuodėmę Izraelį, bet atkakliai jas darė.

12 O kiti Joašo darbai - visa, ką jis darė, jo žygdarbiai kare su Judo karaliumi Amaziju, - argi jie nėra aprašyti Izraelio karalių Metraščių knygoje? 13Joašas užmigo su savo protėviais, ir Jeroboamas atsisėdo į jo sostą. Joašas buvo palaidotas Samarijoje su Izraelio karaliais.

Pranašo Elišos mirtis14Elišai susirgus mirtina liga, Izraelio karalius Joašas nuėjo jo aplankyti. "Mano tėve, mano tėve, - kalbėjo verkdamas jo, - tu Izraelio kovos vežimai ir jo raiteliai!" 15Eliša jam tarė: "Paduok lanką ir strėlių". Jis padavė lanką ir strėlių. 16 "Įtempk lanką!" - jis tarė Izraelio karaliui. Jam įtempus lanką, Eliša uždėjo savo rankas karaliui ant rankų 17ir tarė: "Atidaryk langą į rytų pusę!" Jis atidarė langą. Eliša paliepė: "Paleisk!" Jis paleido. Tada Eliša tarė: "Strėlė VIEŠPATIES pergalės, strėlė pergalės prieš Aramą! Tu visiškai sutriuškinsi aramėjus prie Afeko". 18Jis tęsė: "Nūn paimk strėles". Karalius paėmė. "Duok jomis į žemę!" - jis tarė Izraelio karaliui. Sudavęs tris kartus, jis sustojo. 19Dievo vyras ant jo supyko ir tarė: "O kad būtumei sudavęs penketą ar šešetą kartų! Tu būtumei visiškai sunaikinęs Aramą, dabar gi tik tris kartus Aramą tenugalėsi".

20Eliša mirė ir buvo palaidotas. Tuo metu moabiečių gaujos užpuldinėdavo kraštą metų pradžioje. 21Kartą laidojant vieną vyrą, žmonės pastebėjo tokią gaują. Jie įmetė jo kūną į Elišos kapą. Vos tik tas mirusis vyras palietė Elišos kaulus, jis atgijo ir atsistojo ant kojų.

22Aramo karalius Hazaelis engė Izraelį per visas Jehoahazo dienas. 23Bet VIEŠPATS buvo jiems maloningas ir gailestingas, atsigręžė į juos dėl savo sandoros su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu. Iki šiol jis nenorėjo jų sunaikinti ar atstumti nuo savo veido.

24Aramo karaliui Hazaeliui mirus, jo sūnus Ben-Hadadas tapo karaliumi jo vietoje. 25Tada Jehoahazo sūnus Jehoašas vėl atėmė iš Hazaelio sūnaus Ben-Hadado miestus, paimtus kare su jo tėvu Jehoahazu. Tris kartus Joašas jį nugalėjo ir atgavo Izraelio miestus.

14Amazijo karaliavimas Judo karalystėje 1 Antraisiais Izraelio karaliaus Jehoahazo sūnaus Joašo metais Judo karalius Joašo sūnus Amazijas pradėjo karaliauti. 2Jis buvo dvidešimt penkerių metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo Jeruzalėje dvidešimt devynerius metus. Jo motinos vardas buvo Jehoadina iš Jeruzalės. 3Jis darė, kas buvo dora VIEŠPATIES akyse, tačiau ne kaip jo protėvis Dovydas. Visur jis elgėsi, kaip buvo elgęsis jo tėvas Joašas. 4Tačiau aukštumų alkai nebuvo išnaikinti, žmonės ir toliau ten atnašavo aukas ir degino smilkalus. 5Kai karalystė buvo tvirtai jo rankoje, jis nubaudė mirtimi dvariškius, kurie buvo nužudę jo tėvą karalių. 6Betgi žudikų vaikų mirtimi jis nenubaudė, pagal tai, kas parašyta Mozės Mokymo knygoje, kur VIEŠPATS įsakė: "Tėvai nebus baudžiami mirtimi už vaikus nei vaikai nebus baudžiami mirtimi už tėvus. Žmogus turi būti baudžiamas tik už savo nuodėmes".

7Jis užmušė dešimt tūkstančių edomiečių Druskos slėnyje ir paėmė antpuoliu Selą. Ją pavadino Joktė-Eliu, kaip ir iki šiol vadinama. 8 Tada Amazijas nusiuntė pasiuntinius pas Izraelio karalių Jehu'o sūnaus Jehoahazo sūnų Jehoašą, tardamas: "Eikš, susitikime akis į akį". 9Izraelio karalius Jehoašas Judo karaliui Amazijui atsakė, tardamas: "Libano usnis pasiuntė žodį Libano kedrui, tardama: 'Duok savo dukterį mano sūnui žmona'. Bet Libano laukinis žvėris, eidamas pro šalį, sutrypė usnį. 10Iš tikrųjų tu nugalėjai Edomą, ir tavo širdis yra pasipūtusi. Džiaukis savo garbe ir sėdėk namie! Kam gi turėtum ieškoti nelaimės, kad tu pats kristum ir Judą su savimi nusitemptum?"

11Amazijas nenorėjo klausyti. Izraelio karalius Jehoašas tad išžygiavo. Jis ir Judo karalius Amazijas susitiko akis į akį mūšyje prie Bet-Šemešo Judo karalystėje. 12Judą Izraelis nugalėjo. Visi išbėgiojo į savo namus. 13Izraelio karalius Jehoašas paėmė į nelaisvę Judo karalių, Ahazijo sūnaus Jehoašo sūnų Amaziją. Atžygiavęs į Jeruzalę, pralaužė Jeruzalės sienoje keturių šimtų uolekčių spragą nuo Efraimo vartų iki Kampo vartų. 14Pasigrobęs visą auksą ir sidabrą, visus reikmenis, rastus VIEŠPATIES Namuose bei karaliaus rūmų ižduose, ir įkaitus, jis sugrįžo į Samariją.

15O kiti Jehoašo darbai - visa, ką jis darė, jo žygdarbiai ir jo karas su Judo karaliumi Amaziju, - argi jie nėra aprašyti Izraelio karalių Metraščių knygoje? 16Jehoašas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas Samarijoje su Izraelio karaliais, o jo sūnus Jeroboamas tapo karaliumi jo vietoje.

17Judo karaliaus Joašo sūnus Amazijas gyveno penkiolika metų po Izraelio karaliaus Jehoahazo sūnaus Jehoašo mirties. 18O kiti Amazijo darbai argi nėra aprašyti Judo karalių Metraščių knygoje? 19Sąmokslas prieš jį buvo surengtas Jeruzalėje, todėl jis pabėgo į Lachišą. Bet sąmokslininkai nusivijo į Lachišą ir ten jį užmušė. 20Pargabentas ant arklių, jis buvo palaidotas su savo protėviais Dovydo mieste. 21Tada visi Judo žmonės paėmė šešiolikmetį Azariją ir pastatė jį karaliumi jo tėvo Amazijo vietoje. 22Jis atstatė Elatą ir sugrąžino jį Judui tada, kai karalius Amazijas užmigo su savo protėviais.

Jeroboamo II karaliavimas Izraelio karalystėje23 Penkioliktaisiais Judo karaliaus Joašo sūnaus Amazijo metais Izraelio karalius Joašo sūnus Jeroboamas tapo karaliumi Samarijoje keturiasdešimt vieneriems metams. 24Jis darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse, nepasitraukė nuo visų Nebato sūnaus Jeroboamo nuodėmių, kuriomis jis įvedė Izraelį į nuodėmę. 25Per jį sugrįžo Izraelio žemė nuo Lebo- Hamato iki Arabos jūros pagal VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, pažadą, kurį jis buvo davęs per savo tarną pranašą Amitajo sūnų Joną iš Gat- Hefero. 26Nes VIEŠPATS matė, kad Izraelio būklė buvo iš tikro labai karti, nebuvo likę nė vieno - vergo ar laisvo, nebuvo nė vieno Izraeliui padėti. 27Kadangi VIEŠPATS nebuvo nusprendęs išdildyti Izraelio vardo iš po dangaus, dėl to jis išgelbėjo juos per Joašo sūnų Jeroboamą.

28O kiti Jeroboamo darbai - visa, ką jis darė, jo žygdarbiai, kaip jis kovojo ir kaip jis atgavo Izraeliui Damaską ir Hamatą, kurie priklausė Judui, - argi jie nėra aprašyti Izraelio karalių Metraščių knygoje? 29Jeroboamas užmigo su savo protėviais Izraelio karaliais, ir jo sūnus Zecharijas tapo karaliumi jo vietoje.

15Azarijo (Uzijo) karaliavimas Judo karalystėje 1 Dvidešimt septintaisiais Izraelio karaliaus Jeroboamo metais tapo karaliumi Judo karaliaus Amazijo sūnus Azarijas. 2Jis buvo šešiolikos metų, kai pradėjo karaliauti, ir karaliavo Jeruzalėje penkiasdešimt dvejus metus. Jo motinos vardas buvo Jekolija iš Jeruzalės. 3Jis darė, kas buvo dora VIEŠPATIES akyse, lygiai kaip buvo daręs jo tėvas Amazijas. 4Nepaisant to, aukštumų alkai nebuvo išnaikinti, žmonės ir toliau alkuose atnašavo aukas ir degino smilkalus. 5VIEŠPATS ištiko karalių liga, - jis buvo raupsuotas iki pat mirties ir gyveno atskirame name. Karaliaus sūnus Jotamas rūpinosi rūmais ir valdė krašto žmones.

6O kiti Azarijo darbai - visa, ką jis darė, - argi jie nėra aprašyti Judo karalių Metraščių knygoje? 7Azarijas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas su savo protėviais Dovydo mieste, o jo sūnus Jotamas tapo karaliumi jo vietoje.

Zecharijo karaliavimas Izraelio karalystėje8 Trisdešimt aštuntaisiais Judo karaliaus Azarijo metais Jeroboamo sūnus Zecharijas buvo Izraelio karaliumi Samarijoje šešis mėnesius. 9Jis darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse, kaip buvo darę jo protėviai. Nebato sūnaus Jeroboamo nuodėmių, kuriomis jis įtraukė Izraelį į nuodėmę, neatsisakė. 10Jabešo sūnus Šalumas surengė prieš jį sąmokslą. Užpuolęs viešai jį nužudė ir jo vietoje tapo karaliumi.

11O kiti Zecharijo darbai yra aprašyti Izraelio karalių Metraščių knygoje. 12Toks buvo VIEŠPATIES pažadas, duotas Jehu'ui: "Tavo palikuonys sėdės Izraelio soste iki ketvirtosios kartos". Taip ir įvyko.

Šalumo karaliavimas Izraelio karalystėje13Jabešo sūnus Šalumas tapo karaliumi trisdešimt devintaisiais Judo karaliaus Uzijo metais ir karaliavo vieną mėnesį Samarijoje. 14Gadžio sūnus Menahemas, atžygiavęs iš Tirzos į Samariją, užpuolė Jabešo sūnų Šalumą ir, jį nukovęs, tapo karaliumi jo vietoje.

15O kiti Šalumo darbai ir jo surengtas sąmokslas yra aprašyti Izraelio karalių Metraščių knygoje. 16Tuo metu, žygiuodamas iš Tirzos, Menahemas užpuolė Tifsahą ir visus miesto bei visos jo srities gyventojus. Kadangi jie nenorėjo pasiduoti, jis išžudė žmones ir perskrodė visas nėščias moteris.

Menahemo karaliavimas Izraelio karalystėje17Trisdešimt devintaisiais Judo karaliaus Azarijo metais Gadžio sūnus Menahemas tapo Izraelio karaliumi. Samarijoje jis karaliavo dešimt metų. 18Jis darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse, per visas savo dienas nepasitraukė nuo Nebato sūnaus Jeroboamo nuodėmių, kuriomis jis įstūmė Izraelį į nuodėmę.

19 Asirijos karalius Pulas įsiveržė į kraštą. Menahemas davė Pului tūkstantį sidabrinių talentų, kad padėtų jam įtvirtinti karališką valdžią. 20Menahemas apdėjo mokesčiais Izraelį: kiekvienas pasiturintis žmogus turėjo mokėti Asirijos karaliui penkiasdešimt sidabrinių šekelių duoklės. Asirijos karalius tad pasitraukė ir krašte nepasiliko. 21O kiti Menahemo darbai - visa, ką darė, - argi jie nėra aprašyti Izraelio karalių Metraščių knygoje? 22Menahemas užmigo su savo protėviais, ir jo sūnus Pekahjas tapo karaliumi jo vietoje.

Pekahjo karaliavimas Izraelio karalystėje23Penkiasdešimtaisiais Judo karaliaus Azarijo metais Menahemo sūnus Pekahjas tapo karaliumi Samarijoje ir valdė dvejus metus. 24Jis darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse, nesitraukė nuo Nebato sūnaus Jeroboamo nuodėmių, kuriomis jis įstūmė Izraelį į nuodėmę. 25Remalijo sūnus Pekahas, jo pareigūnas, surengė prieš jį sąmokslą ir užpuolė jį karaliaus rūmuose Samarijoje. Su juo buvo penkiasdešimt gileadiečių drauge su vyrais iš Argobo ir Arjės. Jis nužudė Pekahją ir tapo karaliumi jo vietoje.

26O kiti Pekahjo darbai - visa, ką jis darė, yra užrašyti Izraelio karalių Metraščių knygoje.

Pekaho karaliavimas Izraelio karalystėje27Penkiasdešimt antraisiais Judo karaliaus Azarijo metais Remalijo sūnus Pekahas tapo Izraelio karaliumi Samarijoje ir valdė dvidešimt metų. 28Jis darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse, nesitraukė nuo Nebato sūnaus Jeroboamo nuodėmių, kuriomis jis įstumė Izraelį į nuodėmę.

29Izraelio karaliaus Pekaho dienomis Asirijos karalius Tiglat- Pileseras atžygiavo ir paėmė Ijoną, Abel-Bet-Maaką, Janohą, Kedešą, Hazorą - Gileadą, Galilėją ir visą Naftalio sritį, - o gyventojus išvarė į Asiriją. 30 Tada Hošeos sūnus Ela surengė sąmokslą prieš Remalijo sūnų Pekahą ir užpuolęs jį nužudė. Hošea tapo karaliumi jo vietoje dvidešimtaisiais Uzijo sūnaus Jotamo metais. 31O kiti Pekaho darbai - visa, ką jis darė, yra užrašyti Izraelio karalių Metraščių knygoje.

Jotamo karaliavimas Judo karalystėje32Antraisiais Izraelio karaliaus Remalijo sūnaus Pekaho metais Judo karaliaus sūnus Jotamas tapo karaliumi. 33Jis buvo dvidešimt penkerių metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo Jeruzalėje šešiolika metų. Jo motina buvo Zadoko duktė, vardu Jeruša. 34Jis darė, kas buvo gera VIEŠPATIES akyse, kaip buvo daręs jo tėvas Uzijas. 35Betgi aukštumų alkai nebuvo išnaikinti, žmonės ir toliau alkuose atnašavo aukas ir degino smilkalus. Jis pastatė VIEŠPATIES Namų Aukštutinius vartus.

36O kiti Jotamo darbai - visa, ką jis darė, - argi jie nėra aprašyti Judo karalių Metraščių knygoje? 37Jo dienomis VIEŠPATS pradėjo kurstyti Aramo karalių Reziną ir Remalijo sūnų Pekahą prieš Judą. 38Jotamas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas su savo protėviais Dovydo, savo protėvio, mieste, o jo sūnus Ahazas tapo karaliumi jo vietoje.

16Ahazo karaliavimas Judo karalystėje 1 Septynioliktaisiais Remalijo sūnaus Pekaho metais Judo karaliaus Jotamo sūnus Ahazas tapo karaliumi. 2Ahazas buvo dvidešimties metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo Jeruzalėje šešiolika metų. Jis nedarė, kas buvo dora VIEŠPATIES, savo Dievo, akyse, kaip buvo daręs jo protėvis Dovydas, 3bet ėjo Izraelio karalių pėdomis. Net savo sūnų pervedė per ugnį pagal pasibjaurėtiną paprotį tautų, kurias VIEŠPATS buvo pašalinęs izraeliečiams iš kelio. 4Be to, jis atnašavo aukas ir degino smilkalus aukštumų alkuose - ant kalvų ir po kiekvienu lapuotu medžiu.

5Tada Aramo karalius Rezinas ir Izraelio karalius Remalijo sūnus Pekahas atžygiavo į Jeruzalę kariauti. Jie apgulė Ahazą, bet nepajėgė jo nugalėti. 6Tuo metu Edomo karalius atgavo Elatą Edomui, išvarydamas iš jo Judo žmones. Edomiečiai atėjo į Elatą ir gyvena ten iki šios dienos. 7 Ahazas išsiuntė pasiuntinius pas Asirijos karalių Tiglat-Pileserą, tardamas: "Aš esu tavo tarnas ir tavo sūnus. Ateik ir išgelbėk mane iš nagų Aramo karaliaus ir iš nagų Izraelio karaliaus, kurie mane puola". 8Ahazas paėmė sidabrą ir auksą, esančius VIEŠPATIES Namuose bei karaliaus rūmų ižduose, ir nusiuntė kaip dovaną Asirijos karaliui. 9 Asirijos karalius jo prašymą patenkino. Atžygiavęs prieš Damaską, Asirijos karalius jį paėmė. Jo gyventojus ištrėmė į Kirą, o Reziną nužudė.

10Karalius Ahazas, nuvykęs į Damaską pasveikinti Asirijos karaliaus Tiglat-Pilesero, pamatė Damasko aukurą. Karalius Ahazas pasiuntė kunigui Urijui aukuro pavyzdį ir išsamų brėžinį, kaip jį padaryti. 11Kunigas Urijas statė aukurą lygiai taip, kaip jam karalius Ahazas buvo nurodęs iš Damasko. Prieš karaliui Ahazui parvykstant iš Damasko, kunigas Urijas užbaigė jį statyti. 12Sugrįžęs iš Damasko, karalius apžiūrėjo aukurą. Tada, palypėjęs prie jo, karalius 13atnašavo savo deginamąją auką bei grūdų atnašą, išliejo savo geriamąją atnašą ir pašlakstė aukurą savo bendravimo atnašų krauju. 14O varinį aukurą, buvusį VIEŠPATIES akivaizdoje, jis pastūmė iš jo vietos Namų priešakyje, - vietos tarp naujojo aukuro ir VIEŠPATIES Namų, - ir pastatė jį savo aukuro šiauriniame šone. 15"Ant šio didžiojo aukuro, - karalius Ahazas įsakė kunigui Urijui, - atnašauk ir ryto deginamąją auką, ir vakaro javų atnašą, ir karaliaus deginamąją auką, ir jo javų atnašą drauge su visų krašto žmonių deginamosiomis aukomis, jų javų atnašomis ir jų geriamosiomis atnašomis. Ant jo turi pašlakstyti kraują visų deginamųjų aukų ir kraują visų aukų, o apie varinį aukurą aš nuspręsiu". 16Kunigas Urijas darė visa, kaip karalius Ahazas įsakė.

17Karalius Ahazas nuėmė įsprūdas nuo pastovų ir nukėlė nuo jų praustuvus. Jis nukėlė varinę jūrą nuo varinių jaučių ir padėjo ją ant akmeninės aslos. 18Pagerbdamas Asirijos karalių, jis pašalino iš VIEŠPATIES Namų pakylą, pastatytą Namuose karaliaus sostui, ir įėjimą iš lauko, padarytą karaliui.

19O kiti Ahazo darbai - visa, ką jis darė, argi nėra aprašyti Judo karalių Metraščių knygoje? Ahazas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas su savo protėviais Dovydo mieste, o jo sūnus Hezekijas tapo karaliumi jo vietoje.

17Hošeos karaliavimas Izraelio karalystėje 1 Dvyliktaisiais Judo karaliaus Ahazo metais Elos sūnus Hošea tapo Izraelio karaliumi Samarijoje ir valdė devynerius metus. 2Jis darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse, nors ne tokiu mastu, kaip pirma jo buvusieji Izraelio karaliai. 3Prieš jį atžygiavo Asirijos karalius Šalmaneseras. Hošea tapo jam pavaldus ir mokėjo duoklę. 4 Asirijos karalius pagavo Hošeą sąmokslaujant, nes jis buvo siuntęs pasiuntinius pas Egipto karalių So'ą ir nemokėjęs duoklės Asirijos karaliui, kaip jis kasmet darydavo. Asirijos karalius tad jį suėmė ir uždarė į kalėjimą.

Samarijos kritimas5Asirijos karalius tada įsiveržė į visą kraštą ir, atžygiavęs į Samariją, trejus metus laikė ją apgultą. 6Devintaisiais Hošeos metais Asirijos karalius paėmė Samariją, ištrėmė izraeliečius į Asiriją ir apgyvendino juos Halahe prie Haboro, prie Gozano upės, ir Medijos miestuose.

Pastabos apie Izraelio galą7 Tai įvyko todėl, kad izraeliečiai buvo nusidėję VIEŠPAČIUI, savo Dievui, kuris buvo išvedęs juos iš Egipto žemės, iš po faraono, Egipto karaliaus, rankos. Jie buvo garbinę kitus dievus 8ir elgęsi pagal įstatus tautų, kurias VIEŠPATS išvarė izraeliečiams nuo kelio, ir įstatus, kuriuos Izraelio karaliai buvo įvedę. 9Izraeliečiai nusikalto VIEŠPAČIUI, savo Dievui, nedorais darbais: jie statėsi aukštumų alkus visose savo gyvenvietėse, nuo sargybos bokštų iki įtvirtintų miestų; 10jie pasistatė paminklinius akmenis ir šventuosius stulpus ant kiekvienos aukštos kalvos ir po kiekvienu lapuotu medžiu. 11Ten, visuose aukštumų alkuose, jie degino smilkalus, kaip darė tautos, kurias VIEŠPATS jiems ateinant buvo išvaręs į tremtį. Jie darė nedorus darbus, pykindami VIEŠPATĮ, 12ir garbino stabus, apie kuriuos VIEŠPATS buvo jiems pasakęs: "Jūs to nedarysite!"

13VIEŠPATS įspėjo Izraelį ir Judą per kiekvieną pranašą ir kiekvieną regėtoją, tardamas: "Gręžkitės nuo savo nedorų kelių ir laikykitės mano įsakymų ir mano įstatų viso mokymo, kurį daviau jūsų protėviams ir siunčiau jums per savo tarnus pranašus". 14Bet jie nenorėjo klausyti, buvo kietasprandžiai, kaip buvo buvę jų protėviai, kurie netikėjo VIEŠPAČIU, savo Dievu. 15Jie paniekino jo įstatus bei jo sandorą, sudarytą su jų protėviais, ir jiems duotus įspėjimus. Jie ėjo paskui melagingus stabus ir tapo melagiais, jie sekė aplinkinėmis tautomis, nors VIEŠPATS buvo uždraudęs jiems elgtis, kaip jos elgėsi. 16Jie atmetė visus VIEŠPATIES, savo Dievo, įsakymus, nusiliejo stabus - du veršius, pasidirbo šventąjį stulpą, garbino dangaus galybes ir tarnavo Baalui. 17Savo sūnus ir dukteris jie vedė per ugnį, užsiėmė būrimu bei kerėjimais, parsidavė daryti, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse, jį pykindami. 18Užtat VIEŠPATS labai įširdo ant Izraelio ir atstūmė juos nuo savo veido. Tepasiliko vien tik Judo giminė.

19Net Judas nesilaikė VIEŠPATIES, savo Dievo, įsakymų, bet sekė įstatais, kuriuos Izraelis buvo įvedęs. 20VIEŠPATS atmetė visus Izraelio palikuonis. Jis vargino juos, atiduodamas į plėšikų rankas, kol pagaliau juos atstūmė nuo savo veido.

21Kai VIEŠPATS atplėšė Izraelį nuo Dovydo namų, Nebato sūnus Jeroboamas buvo pastatytas karaliumi. Jeroboamas atitolino Izraelį nuo VIEŠPATIES ir įtraukė juos į didelę nuodėmę. 22Izraeliečiai toliau darė visas Jeroboamo padarytas nuodėmes ir nuo jų nesitraukė. 23Galop VIEŠPATS atstūmė juos nuo savo veido, kaip jis buvo kalbėjęs per savo tarnus pranašus. Izraeliečiai buvo ištremti iš savo žemės į Asiriją iki šios dienos.

Samariečių kilmė24 Asirijos karalius atgabeno žmonių iš Babilono, Kutos, Avos, Hamato ir Sefarvajimų ir apgyvendino juos Samarijos miestuose vietoje izraeliečių. Jie pradėjo valdyti Samariją ir kurtis jos miestuose. 25Iš pradžių, kurdamiesi ten gyventi, jie VIEŠPATIES negarbino. Užtat VIEŠPATS paleido ant jų liūtus, kurie kai kuriuos jų sudraskė. 26Asirijos karaliui buvo pranešta: "Tautos, kurias ištrėmei ir apgyvendinai Samarijos miestuose, nežino to krašto Dievo įsakų. Užtat jis paleido prieš juos liūtus. Štai jie žudo juos už tai, kad jie nežino to krašto Dievo įsakų".

27Asirijos karalius įsakė, tardamas: "Nusiųskite ten vieną iš kunigų, kuriuos iš ten buvote ištrėmę. Tegu nueina ir ten gyvena, temoko juos to krašto Dievo įsakų". 28Taigi vienas kunigų, ištremtų iš Samarijos, parvyko ir gyveno Bet-Elyje. Jis mokė juos, kaip garbinti VIEŠPATĮ.

29 Betgi kiekviena tauta ir toliau darėsi savo dievus ir statė juos aukštumų alkuose, kurias buvo pasistatę Samarijos žmonės. Taip darė visos tautos miestuose, kuriuose gyveno. 30Babilono žmonės pasidirbo Sukot-Benotą, Kuto žmonės pasidirbo Nergalą, Hamato žmonės pasidirbo Ašimą. 31Avitai pasidirbo Nibhazą ir Tartaką, sefarvajitai degino savo vaikus kaip auką Adramelechui ir Anamelechui, Sefarvajimų dievams. 32Jie garbino ir VIEŠPATĮ, bet paskyrė sau aukštumų alkų kunigais visokius žmones iš savųjų, kad atliktų jiems apeigas aukštumų alkuose. 33Taigi jie garbino VIEŠPATĮ, bet tarnavo taip pat ir savo dievams pagal įsakus tautų, iš kurių jie buvo ištremti. 34Iki šios dienos jie tebesilaiko savo senų įsakų.

Jie VIEŠPATIES deramai negarbina ir nesilaiko įstatų ir įsakų - mokymo ir įsakymo, duotų palikuonims Jokūbo, kuriam buvo duotas Izraelio vardas. 35O VIEŠPATS buvo sudaręs su jais sandorą ir įsakęs jiems, tardamas: "Kitų dievų negarbinsite, jiems nesilenksite, jiems netarnausite, neatnašausite jiems aukų. 36Garbinsite vien tik VIEŠPATĮ, savo Dievą, kuris išvedė jus iš Egipto žemės didžia galybe ir pakelta ranka, tik jam vienam lenksitės ir tik jam vienam atnašausite aukas. 37Visų įstatų ir įsakų, mokymo ir įsakymo, kuriuos jis užrašė jums, per visas savo dienas ištikimai laikysitės. Kitų dievų negarbinkite ir 38neužmirškite sandoros, kurią aš su jumis sudariau. Kitų dievų negarbinkite, 39bet garbinkite VIEŠPATĮ, savo Dievą. Jis išgelbės jus iš visų jūsų priešų rankos". 40Tačiau jie nenorėjo klausyti ir elgėsi pagal savo senuosius įsakus.

41Taigi tos tautos garbino VIEŠPATĮ, bet tarnavo ir savo stabams. Iki šios dienos jų vaikai ir jų vaikų vaikai tebedaro, kaip darė jų protėviai.

E. JUDO KARALYSTĖ PO 721 METŲ PRIEŠ KRISTŲ

18Hezekijo karaliavimo Jeruzalėje įvadas 1 Trečiaisiais Izraelio karaliaus Elos sūnaus Hošeos metais Judo karaliaus sūnus Hezekijas tapo karaliumi. 2Jis buvo dvidešimt penkerių metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo Jeruzalėje dvidešimt devynerius metus. Jo motina buvo Zecharijo duktė, vardu Abi. 3Jis darė, kas buvo dora VIEŠPATIES akyse, lygiai kaip buvo daręs jo protėvis Dovydas. 4Jis išnaikino aukštumų alkus, sutrupino paminklinius akmenis ir nukirto šventąjį stulpą. Varinį žaltį, kurį Mozė buvo padirbdinęs, sudaužė į gabalus, nes iki tų dienų izraeliečiai degindavo jam smilkalus. Jis buvo vadinamas Nehuštanu. 5Hezekijas pasitikėjo tik VIEŠPAČIU, Izraelio Dievu. Panašaus į jį nebuvo tarp visų Judo karalių nei po jo, nei prieš jį. 6Jis buvo ištikimai atsidavęs VIEŠPAČIUI. Hezekijas niekad nepasitraukė nuo VIEŠPATIES, bet laikėsi įsakymų, kuriuos VIEŠPATS buvo davęs per Mozę. 7VIEŠPATS buvo su juo, ką tik jis imdavosi daryti, jam sekėsi. Jis pakėlė maištą prieš Asirijos karalių ir jam netarnavo; 8jis padarė sau pavaldžius filistinų sargybos bokštus ir įtvirtintus miestus iki pat Gazos ir jos žemių.

Samarijos kritimas: santrauka 9Ketvirtaisiais karaliaus Hezekijo metais, - tai buvo Izraelio karaliaus Elos sūnaus Hošeos septintieji metai, - Asirijos karalius Šalmaneseras atžygiavo prieš Samariją ir ją apgulė. 10Tretiems metams baigiantis, ją paėmė. Šeštaisiais Hezekijo metais, - tai buvo devintieji Izraelio karaliaus Hošeos metai, - Samarija buvo paimta. 11Asirijos karalius ištrėmė izraeliečius į Babiloniją, apgyvendino juos Halahe prie Hobaro, prie Gozano upės, ir Medijos miestuose. 12Tai įvyko dėl to, kad jie neklausė VIEŠPATIES, savo Dievo, balso ir sulaužė jo sandorą, visai nepaisydami ir nevykdydami, ką Mozė buvo įsakęs.

Sancheribo invazija13 Keturioliktaisiais karaliaus Hezekijo metais Asirijos karalius Sancheribas išsirengė į žygį prieš visus Judo įtvirtintus miestus ir juos paėmė. 14Judo karalius Hezekijas nusiuntė Asirijos karaliui į Lachišą šį žodį: "Aš nusikaltau. Palik mane. Kokią tik man duoklę uždėsi, aš nešiu". Asirijos karalius pareikalavo iš Judo karaliaus Hezekijo trijų tūkstančių talentų sidabro ir trisdešimties talentų aukso. 15Hezekijas atidavė jam visą sidabrą, esantį VIEŠPATIES Namuose ir karaliaus rūmų ižduose. 16Tuo metu Hezekijas nulupo auksą nuo VIEŠPATIES Namų durų ir nuo durų staktų, kurias pats Judo karalius buvo aptraukęs auksu, ir atidavė jį Asirijos karaliui.

17 Asirijos karalius pasiuntė Tartaną, Rab-Sarį ir Rab-Šakę iš Lachišo pas karalių Hezekiją į Jeruzalę su stipriomis pajėgomis. Jie leidosi į žygį ir, atžygiavę į Jeruzalę, nuėjo ir išsirikiavo mūšiui prie Aukštutinio tvenkinio vandentiekio ant kelio į Velėtojo lauką. 18Jiems pašaukus karalių, pas juos išėjo rūmų valdytojas Hilkijo sūnus Eljakimas, raštvedys Šebna ir metraštininkas Asafo sūnus Joahas.

19Rab-Šakė į juos kreipėsi: "Prašom pasakyti Hezekijui: 'Taip kalbėjo didysis karalius, Asirijos karalius. Kuo tu pasitiki, kad jautiesi toks tikras? 20Nejau manai, kad tušti žodžiai gali atstoti karybą ir jėgą kare! Taigi kuo dabar pasitiki, kad sukilai prieš mane? 21Pasižiūrėk, tas Egiptas - lazda, kuria pasitiki, - yra iš tikrųjų palūžusi nendrė, perverianti ranką kiekvienam, kuris ja remiasi. Toks yra faraonas, Egipto karalius, visiems, kurie juo pasitiki'. 22O jeigu man jūs sakysite: 'VIEŠPAČIU, savo Dievu, mes pasitikime', - argi jis nėra tas, kurio aukštumų šventoves ir aukurus Hezekijas išnaikino, įsakydamas Judo karalystei ir Jeruzalei garbinti tik prie šio aukuro? 23O dabar eikš lažybų su mano valdovu, Asirijos karaliumi: 'Aš duosiu tau du tūkstančius žirgų, jeigu susirasi jiems šitiek raitelių'. 24Kaipgi tu gali priversti pasitraukti šį vieną iš mažiausių mano valdovo tarnų? Atseit tu pasitiki, kad kovos vežimų ir raitelių duos Egiptas! 25Be to, argi aš be VIEŠPATIES atėjau į šią vietą jos nusiaubti? Pats VIEŠPATS man įsakė: 'Žygiuok į tą kraštą ir jį nusiaubk!'"

26Tuomet Hilkijo sūnus Eljakimas, Šebna ir Joahas kreipėsi į Rab- Šakę: "Prašom kalbėti su savo tarnais aramėjiškai. Mes suprantame. Nekalbėki mums Judo žmonių kalba, ant mūrų sėdintiems žmonėms girdint". 27Bet Rab-Šakė atsakė jiems: "Nejaugi manai, kad mano valdovas siuntė mane, kad pasakyčiau šiuos dalykus vien tavo valdovui ir tau? Priešingai, argi jis nesiuntė manęs tam, kad pasakyčiau tai ir žmonėms, sėdintiems ant mūrų, kurie turės kartu su jumis valgyti savo pačių išmatas ir gerti savo šlapimą?"

28Tada Rab-Šakė pažengė į priekį ir sušuko garsiu balsu Judo žmonių kalba: "Klausykite didžiojo karaliaus, Asirijos karaliaus žodžių! 29Taip kalbėjo karalius: 'Nesiduokite Hezekijo mulkinami, nes jūsų iš mano rankos išgelbėti jis negali! 30Neleiskite Hezekijui, kad jus suvedžiotų ir lieptų pasitikėti VIEŠPAČIU, sakydamas: 'VIEŠPATS tikrai išgelbės mus! Šis miestas nebus atiduotas į rankas Asirijos karaliui'. 31Neklausykite Hezekijo, nes taip kalbėjo Asirijos karalius: susitaikykite su manimi ir pasiduokite! Tada kiekvienas jūsų galės valgyti nuo savo paties vynmedžio bei nuo savo paties figos ir galės gerti vandens iš savo talpyklos, 32kol aš ateisiu ir perkelsiu jus į kraštą, panašų į jūsiškį, - grūdų ir vyno kraštą, duonos ir vynuogynų kraštą, alyvmedžių aliejaus ir medaus kraštą, - kad išliktumėte gyvi ir nemirtumėte. Neklausykite Hezekijo, kai suvedžioja jus, sakydamas: 'VIEŠPATS išgelbės mus!' 33Argi bent vienas tautų dievų išgelbėjo savo kraštą nuo Asirijos karaliaus rankų? 34Kur yra Hamato ir Arpado dievai? Kur yra dievai Sefarvajimų, Henos ir Ivos? Ar jie išgelbėjo nuo mano rankų Samariją? 35Kuris gi šių kraštų dievų yra kada nors išgelbėjęs savo kraštą nuo mano rankų? Taigi nejau VIEŠPATS išgelbėtų Jeruzalę iš mano rankos'".

36Bet žmonės tylėjo, nesakydami nė žodžio jam, nes karaliaus įsakymas buvo: "Neatsakykite jam!" 37Tada Hilkijo sūnus Eljakimas, rūmų valdytojas, raštvedys Šebna ir metraštininkas Asafo sūnus Joahas nuėjo pas Hezekiją perplėštais drabužiais ir pranešė jam, ką Rab-Šakė buvo pasakęs.

19Hezekijas ir pranašas Izaijas 1Tai išgirdęs, karalius Hezekijas perplėšė savo drabužius, apsivilko ašutine ir nuėjo į VIEŠPATIES Namus. 2O rūmų valdytoją Eljakimą, raštvedį Šebną ir kunigijos seniūnus, apsivilkusius ašutine, pasiuntė pas Amozo sūnų Izaiją. 3"Taip kalbėjo karalius, - jie tarė jam, - ši diena yra nelaimės, bausmės ir gėdos diena. Kūdikiams atėjo metas gimti, bet nėra jėgų juos pagimdyti! 4Teišgirsta VIEŠPATS, tavo Dievas, visus žodžius Rab-Šakės, kurį jo valdovas, Asirijos karalius, atsiuntė įžeisti gyvojo Dievo! Tenubaudžia jį VIEŠPATS, tavo Dievas, už žodžius, kuriuos girdėjo! Sukalbėk maldą už likutį, kuris yra čia".

5Atėjusiems pas Izaiją karaliaus Hezekijo dvariškiams 6Izaijas tarė: "Pasakykite savo valdovui: 'Taip kalbėjo VIEŠPATS. Neišsigąsk girdėtų žodžių, kuriais Asirijos karaliaus tarnai mane užgauliojo. 7Tikėk manimi, įkvėpsiu aš jam tokią dvasią, kad jis, išgirdęs gandus, grįš į savo kraštą. Padarysiu, kad savo krašte jis kris nuo kalavijo'".

Rab-Šakė sugrįžta pas savo valdovą. Sancheribo laiškas Hezekijui 8Sugrįžęs Rab-Šakė rado savo valdovą kovojantį su Libna. Mat jis jau žinojo, kad karalius buvo palikęs Lachišą. 9Tuo tarpu karalius gavo žinią apie Etiopijos karalių: "Jis pakilo karo žygiui prieš tave". Išgirdęs apie tai, jis vėl siuntė pasiuntinius pas Hezekiją, kad pasakytų: 10"Taip kalbėsite Judo karaliui Hezekijui: 'Nesiduok savo Dievo, kuriuo pasitiki, apgaunamas, esą Jeruzalė Asirijos karaliaus rankose neatsidurs. 11Štai tu pats esi girdėjęs, ką Asirijos karaliai padarė su kitais kraštais, visiškai juos sunaikindami. O tu būsi išgelbėtas? 12Argi tautas, kurias sunaikino mano protėviai - Gozaną, Haraną, Rezefą ir Edeno žmones Telesare - gynė jų dievai? 13Kur nūnai karalius Hamato ir karalius Arpado, ir karalius Sefarvajimų miesto, ir karalius Henos, ir karalius Ivos?'"

14Hezekijas paėmė laišką iš pasiuntinių rankos ir jį perskaitė. Tada, palipęs į VIEŠPATIES Namus, jį išskleidė VIEŠPATIES akivaizdoje. 15Hezekijas meldėsi VIEŠPAČIUI, tardamas: "VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, virš kerubų soste sėdintis, tu, tik tu vienas, esi visų žemės karalysčių Dievas. Tu padarei dangų ir žemę. 16Palenk savo ausį, VIEŠPATIE, ir išklausyk! Atverk savo akis, VIEŠPATIE, ir pamatyk! Išgirsk visus žodžius Sancheribo laiško, kurį jis atsiuntė pasityčioti iš gyvojo Dievo. 17Iš tikrųjų, VIEŠPATIE, Asirijos karaliai nusiaubė tautas ir jų kraštus, 18sumetė jų dievus į ugnį, nors jie buvo ne dievai, bet žmogaus rankų padaras, - medis ir akmuo, - ir taip juos sunaikino. 19Nūnai, VIEŠPATIE, mūsų Dieve, gelbėk mus, maldauju, iš jo rankos, idant visos žemės karalystės žinotų, kad tu tik vienas, o VIEŠPATIE, esi Dievas!"

Pranašas Izaijas užtaria20Tada Amozo sūnus Izaijas atsiuntė Hezekijui šitokį žodį: "Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas, atsakydamas į tavo maldą išgelbėti nuo Asirijos karaliaus Sancheribo: 'Aš girdėjau!' ''- 21 Šis yra žodis, kurį VIEŠPATS jam tarė:

"Niekina tave, tyčiojas iš tavęs
mergelė, Ziono dukra;
kraipo galvą už tavo nugaros dukra Jeruzalė.
22 Ką tu įžeidei ir kam piktžodžiavai,
prieš ką pakėlei savo balsą, įžūliomis akimis žvelgei? -
Prieš Izraelio Šventąjį!
23 Per savo pasiuntinius tyčiojaisi iš VIEŠPATIES
ir sakei: 'Savųjų vežimų aibe
kalnų viršūnes pasiekiau,
pačias Libano atšlaites;
iškirtau jo aukštuosius kedrus,
puošniuosius kiparisus;
pasiekiau aukščiausią viršūnę,
jos miško patį tankumyną.
24 Kasiau šulinius
ir gėriau vandenį svetimuose kraštuose;
savo kojų padais
išdžiovinau visas Egipto upes'.

25 Argi tu negirdėjai,
kad tai esu patvarkęs nuo senų laikų?
Tai, ką esu nulėmęs nuo senovės dienų,
dabar įvykdžiau!
Dėl to tvirčiausius miestus tu sugriaut galėjai,
griuvėsių krūvomis juos paversti.
26 Bejėgiai buvo jų gyventojai,
išgąsčio ir gėdos apimti
tarsi žolės laukuose,
kaip gležna žaluma,
lyg žolė ant stogų pučiant rytų vėjui.
27 Ar ilsies tu, ar ateini, ar išeini,
ar esi įniršęs ant manęs -
viską žinau!
28 Todėl, kad niršai ant manęs
ir tavo įtūžimas pasiekė mano ausis,
įversiu savo kablį tau į šnerves,
pažabosiu savo žąslais tau nasrus.
Tuo pačiu keliu, kuriuo čia atėjai,
tave atgal parvarysiu".

Ženklas Hezekijui29"Hezekijau, šis tau bus ženklas: 'Šiais metais valgysi, ką duos atolas, kitais - kas užaugs nesėta, o trečiaisiais metais vėlei sėsite ir pjausite, veisite vynuogynus ir gardžiuositės jų vaisiais! 30Judo namų likučiai įleis vėlei žemėn šaknis, vėlei neš vaisius aukštai šakose, 31nes iš Jeruzalės sklis likutis, nuo Ziono kalno išlikusieji. Galybių VIEŠPATIES uolumas tai padarys!'

32Todėl taip kalbėjo VIEŠPATS apie Asirijos karalių: 'Į šį miestą jis neįsiverš, nė vienos strėlės į jį nepaleis, nei dengdamasis skydu jo nepuls, nei apgulos pylimo aplink jį nesupils. 33Keliu, kuriuo atėjo, išsinešdins, neįsiveržęs į šį miestą. Tai VIEŠPATIES žodis! 34Nes aš apginsiu šį miestą dėl savęs ir dėl savo tarno Dovydo'".

Sancheribas pasitraukia35 Tą pačią naktį VIEŠPATIES angelas, atėjęs į asirų stovyklą, užmušė šimtą aštuoniasdešimt penkis tūkstančius vyrų. Išaušus rytui, žiūri, visur guli lavonai. 36Asirijos karalius Sancheribas pasitraukė ir, sugrįžęs namo, gyveno Ninevėje. 37 Vieną dieną, jam meldžiantis savo dievo Nisrocho šventykloje, jo sūnūs Adramelechas ir Šarezeras nužudė jį kalaviju ir pabėgo į Ararato kraštą. Jo sūnus Esarhadonas tapo karaliumi jo vietoje.

20Hezekijo liga ir išgijimas 1Tomis dienomis Hezekijas sunkiai susirgo ir buvo arti mirties. Atėjęs pas jį Amozo sūnus pranašas Izaijas jam tarė: "Taip kalbėjo VIEŠPATS: 'Sutvarkyk savo reikalus, nes mirsi. Tu nebeišgysi'". 2Hezekijas nusigręžė veidu į sieną ir meldėsi VIEŠPAČIUI: 3"Nūn atsimink, VIEŠPATIE, maldauju tavęs, kaip ištikimai ir nuoširdžiai elgiausi tavo akivaizdoje, darydamas tai, kas gera tavo akyse!" Ir Hezekijas graudžiai apsiverkė. 4Izaijui dar neišėjus iš vidurinio kiemo, jam atėjo VIEŠPATIES žodis: 5"Grįžk ir pasakyk mano tautos vadui Hezekijui: 'Taip kalbėjo VIEŠPATS, tavo protėvio Dovydo Dievas: aš girdėjau tavo maldą, mačiau tavo ašaras. Tikėk manimi, aš tave pagydysiu. Trečią dieną tu nueisi į VIEŠPATIES Namus. 6Prie tavo gyvenimo pridėsiu penkiolika metų, tave ir šį miestą išvaduosiu iš Asirijos karaliaus rankos. Dėl savęs ir dėl savo tarno Dovydo apginsiu šį miestą'". 7Tada Izaijas tarė: "Atneškite figų šuteklį. Teatneša jį ir teuždeda ant išbėrimo, kad jis išgytų".

8O Hezekijas Izaiją paklausė: "Koks bus ženklas, kad VIEŠPATS mane pagydys ir kad aš nueisiu trečią dieną į VIEŠPATIES Namus?" 9Izaijas tarė: "Šis yra ženklas tau iš VIEŠPATIES, kad VIEŠPATS padarys, ką yra pažadėjęs. Ar nori, kad šešėlis paeitų pirmyn dešimt pakopų, ar kad sugrįžtų atgal dešimt pakopų?" - 10"Lengva šešėliui pailgėti dešimčia pakopų, - atsakė Hezekijas, - verčiau tesugrįžta šešėlis dešimčia pakopų". 11Tad pranašas Izaijas šaukėsi VIEŠPATIES, ir jis sugrąžino atgal šešėlį dešimčia pakopų, kuriomis saulė buvo nusileidusi ant Ahazo laiptų.

Pasiuntiniai iš Babilono12 Tuo metu Babilono karalius Baladano sūnus Merodach-Baladanas, išgirdęs apie Hezekijo ligą, atsiuntė pasiuntinius su laiškais ir dovana Hezekijui. 13Hezekijas dėl to apsidžiaugė ir pasiuntiniams aprodė visą savo iždą - sidabrą, auksą, prieskonių ir rinktinio aliejaus atsargas, ginklų sandėlius, - visa, kas buvo jo ižduose. Neliko nieko nei jo rūmuose, nei visoje jo karalystėje, ko Hezekijas nebūtų jiems parodęs. 14Tada pas karalių Hezekiją atėjo pranašas Izaijas ir jį paklausė: "Ką tau tie vyrai sakė? Iš kur jie pas tave atėjo?" Hezekijas atsakė: "Jie atėjo iš tolimo krašto, iš Babilono". - 15"Ką jie pamatė tavo rūmuose?" - Izaijas toliau klausė. Hezekijas atsakė: "Jie matė visa, kas tik yra mano rūmuose. Neliko nieko mano turtų ižduose, ko nebūčiau jiems parodęs".

16Tada pranašas Izaijas tarė Hezekijui: "Klausykis VIEŠPATIES žodžio: 17'Tikėk manimi, ateina dienos, kai visa, kas yra tavo rūmuose, ir visa, ką tavo protėviai yra sukaupę iki šios dienos, bus išgabenta į Babiloną. Nebus nieko palikta, - taip kalbėjo VIEŠPATS. 18Ir iš tavųjų palikuonių, gimusių iš tavęs, kai kurie bus paimti. Jie bus eunuchai Babilono karaliaus rūmuose!'" 19Hezekijas atsakė Izaijui: "VIEŠPATIES žodis, kurį man pasakei, yra palankus". Mat jis sau pagalvojo: "Kodėl gi ne, jei mano dienomis bus ramu ir saugu". 20O kiti Hezekijo darbai, visi jo žygdarbiai ir kaip jis padarė tvenkinį bei vandentiekį, ir kaip jis atvedė vandenį į miestą, - argi tai nėra aprašyta Judo karalių Metraščių knygoje? 21Hezekijas užmigo su savo protėviais, ir jo sūnus Manasas tapo karaliumi jo vietoje.

21Manaso karaliavimas Judo karalystėje 1 Manasas buvo dvylikos metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo Jeruzalėje penkiasdešimt penkerius metus. Jo motinos vardas buvo Hefziba. 2Jis darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse, sekdamas bjauriaisiais nusikaltimais tautų, kurias VIEŠPATS buvo nuvaręs nuo kelio izraeliečiams. 3Jis atkūrė aukštumų alkus, kurias jo tėvas Hezekijas buvo sunaikinęs, atstatė aukurus Baalui ir padarė šventąjį stulpą, kaip buvo padaręs Izraelio karalius Ahabas. Jis garbino visas dangaus galybes ir joms tarnavo. 4Jis statė aukurus VIEŠPATIES Namuose, apie kuriuos VIEŠPATS buvo pasakęs: "Jeruzalėje aš apgyvendinsiu savo vardą". 5Visoms dangaus galybėms jis statė aukurus abiejuose Namų kiemuose. 6Savo sūnų jis pervedė per ugnį, užsiėmė kerėjimais ir būrimu, tarėsi su dvasiomis ir raganiais. Be paliovos darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse, jam supykinti. 7Ašeros drožinį, kurį buvo padaręs, pastatė Namuose, apie kuriuos VIEŠPATS Dovydui ir jo sūnui Saliamonui kalbėjo: "Šiuose Namuose ir Jeruzalėje, kurią esu išsirinkęs iš visų Izraelio giminių, aš apgyvendinsiu savo vardą amžinai. 8Ateityje nebeleisiu daugiau Izraeliui pajudinti kojos iš žemės, kurią daviau jų protėviams, jei tik jie ištikimai laikysis viso, ką jiems įsakiau, ir viso mokymo, kurį jiems davė mano tarnas Mozė". 9Bet jie neklausė, ir Manasas suvedžiojo juos daryti daugiau pikta už tautas, kurias VIEŠPATS buvo sunaikinęs izraeliečių atėjimo metu.

10 Per savo tarnus pranašus VIEŠPATS kalbėjo: 11"Kadangi Judo karalius Manasas padarė šiuos bjaurius nusikaltimus, - nedorumu pralenkė visa, ką prieš jį buvo darę amoriečiai, - kadangi jis vedė ir Judą į nuodėmę su savo stabais, - 12tikrai taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: - Štai Jeruzalei ir Judui atvedu tokią nelaimę, kad net ausys spengs kiekvienam, kuris tik apie ją išgirs. 13Panaudosiu Jeruzalei tą pačią matavimo virvę, kaip Samarijai, ir tą patį pasvarą, kaip Ahabo namams, taip šluostysiu Jeruzalę, kaip yra šluostoma lėkštė, trindamas ir apversdamas. 14Atmesiu savo paties paveldo likutį ir atiduosiu juos į rankas jų priešams. Jie taps auka ir grobiu visiems savo priešams, 15nes darė, kas yra nedora mano akyse, ir mane vedė į pyktį nuo dienos, kai jų protėviai išėjo iš Egipto, iki šios dienos".

16 Be to, Manasas išliejo tiek daug nekalto kraujo, kad jis pripildė kraujo Jeruzalę iki kraštų, nebeminint jo nuodėmės, kuria jis įtraukė Judą į nuodėmę - daryti, kas nedora VIEŠPATIES akyse.

17O kiti Manaso darbai - visa, ką darė, ir jo padaryta nuodėmė, - argi jie nėra aprašyti Judo karalių Metraščių knygoje? 18Manasas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas savo rūmų sode - Uzos sode. Jo sūnus Amonas tapo karaliumi jo vietoje.

Amono karaliavimas Judo karalystėje19Amonas buvo dvidešimt dvejų metų, kai tapo karaliumi, ir dvejus metus karaliavo Jeruzalėje. Jo motina buvo Haruzo duktė, vardu Mešulemeta iš Jotbos. 20Jis darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse, kaip buvo daręs jo tėvas Manasas. 21Visur jis ėjo keliu, kuriuo buvo ėjęs jo tėvas, tarnavo stabams, kuriems buvo tarnavęs jo tėvas, ir juos garbino. 22VIEŠPATĮ, savo protėvių Dievą, jis paliko ir VIEŠPATIES keliu nėjo. 23Amono dvariškiai surengė prieš jį sąmokslą ir nužudė karalių savo rūmuose. 24Bet šalies žmonės užmušė visus sąmokslo prieš karalių Amoną dalyvius ir jo vietoje pastatė karaliumi jo sūnų Jošiją.

25O kiti Amono darbai, ką jis darė, - argi nėra aprašyti Judo karalių Metraščių knygoje? 26Jis buvo palaidotas savo kape Uzos sode, o jo sūnus Jošijas tapo karaliumi jo vietoje.

22Jošijas ir Sandoros su Dievu atnaujinimas 1 Jošijas buvo aštuonerių metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo trisdešimt vienerius metus Jeruzalėje. Jo motina buvo Adajo duktė, vardu Jedida iš Bozkato. 2Jis darė, kas buvo dora VIEŠPATIES akyse, ir visada ėjo savo protėvio Dovydo pėdomis, nenukrypdamas nei į dešinę, nei į kairę.

3Aštuonioliktaisiais karaliaus Jošijo metais karalius pasiuntė raštininką Mešulamo sūnaus Azalijo sūnų Šafaną į VIEŠPATIES Namus, tardamas: 4"Nueik pas vyriausiąjį kunigą Hilkiją ir paliepk jam pasverti visą VIEŠPATIES Namuose sukauptą sidabrą, kurį slenksčio sargai yra surinkę iš žmonių. 5Tepaduoda jį į rankas darbų prižiūrėtojams, atsakingiems už VIEŠPATIES Namus, o jie savo ruožtu teapmoka VIEŠPATIES Namų darbininkams, taisantiems Namus, - 6 ir dailidėms, ir statytojams, ir mūrininkams. Tepanaudoja jį pirkti medžiui ir skaldytam akmeniui Namams taisyti. 7Tačiau ataskaitos už jiems perduotą sidabrą tenebūna reikalaujama, nes jie sąžiningai elgiasi".

Atrandama Mokymo knyga8 Vyriausiasis kunigas Hilkijas raštininkui Šafanui tarė: "Radau Mokymo knygą VIEŠPATIES Namuose". Hilkijas padavė knygą Šafanui, ir jis ją perskaitė. 9Tada raštininkas Šafanas, nuėjęs pas karalių, pranešė karaliui: "Tavo tarnai išpylė VIEŠPATIES Namuose rastą sidabrą ir padavė jį į rankas darbų prižiūrėtojams, atsakingiems už VIEŠPATIES Namus". 10Be to, raštininkas Šafanas karaliui pasakė: "Kunigas Hilkijas man davė knygą". Šafanas ją karaliui garsiai perskaitė.

11 Išklausęs Mokymo knygos žodžius, karalius persiplėšė savo drabužius. 12Karalius įsakė kunigui Hilkijui, Šafano sūnui Ahikamui, Mikajo sūnui Achborui, raštininkui Šafanui ir karaliaus tarnui Asajui, tardamas: 13"Eikite pasiteirauti VIEŠPATIES mano labui, žmonių labui ir viso Judo labui apie šios atrastos knygos žodžius, nes VIEŠPATS iš tikrųjų turi nesitverti iš pykčio ant mūsų už tai, kad mūsų protėviai neklausė šios knygos žodžių vykdyti visa, kas apie mus yra parašyta".

Teiraujamasi pranašės Huldos 14Taigi kunigas Hilkijas, Ahikamas, Achboras, Šafanas ir Asajas nuėjo pas pranašę Huldą, drabužinės prižiūrėtojo Harhaso sūnaus Tikvos sūnaus Šalumo žmoną. Ji gyveno Jeruzalėje, Mišnės dalyje. Ten jos teiravosi. 15Ji jiems pasakė: "Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas! Pasakykite vyrui, kuris atsiuntė jus pas mane: 16'Taip kalbėjo VIEŠPATS: iš tikrųjų šiai vietai ir jos gyventojams atsiųsiu nelaimę pagal visus žodžius knygos, kurią Judo karalius perskaitė. 17Už tai, kad jie paliko mane ir degino smilkalus kitiems dievams, pykindami mane visais savo rankų darbais, degu pykčiu ant šios vietos, ir jis nebus užgesintas'. 18Bet Judo karaliui, siuntusiam jus pasiteirauti VIEŠPATIES, taip sakykite: 'Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: o dėl žodžių, kuriuos girdėjai... - 19kadangi tavo širdis nusigando ir tu nusižeminai prieš VIEŠPATĮ, išgirdęs, kad aš nutariau paversti šią vietą su jos gyventojais klaiku ir prakeikimu, ir kadangi tu persiplėšei savo drabužius, verkdamas mano akivaizdoje, išgirdau ir aš tave. Tai VIEŠPATIES žodis! 20Todėl, tikėk manimi, surinksiu tave pas tavo protėvius, ir tu būsi paimtas į savo kapą ramybėje. Tavo akys nematys nelaimės, kurią aš atvesiu šiai vietai'".

Jie tad parnešė karaliui šį atsakymą.

23Mokymo knygos skaitymas ir Sandoros atnaujinimas 1 Karaliaus pašaukti, pas jį susirinko visi Judo ir Jeruzalės seniūnai. 2Karalius nuėjo į VIEŠPATIES Namus, kartu su juo nuėjo visi Judo žmonės, visi Jeruzalės gyventojai, kunigai, pranašai - visi žmonės, jauni ir seni. Visiems girdint, jis perskaitė jiems visą VIEŠPATIES Namuose atrastą Sandoros knygą. 3Karalius stovėjo prie šulo ir padarė sandorą VIEŠPATIES akivaizdoje sekti VIEŠPAČIU, laikantis jo įsakymų, įsakų ir įstatų, visa širdimi ir visu gyvasčiu, vykdant įrašytus šioje knygoje šios sandoros žodžius. Visi žmonės įsipareigojo sandorai.

Religinė reforma Judo karalystėje4Tada karalius įsakė vyriausiajam kunigui Hilkijui, jo pavaduotojams kunigams ir slenksčio sargams išnešti iš VIEŠPATIES Namų visus reikmenis, padarytus Baalui, Ašerai ir visoms dangaus galybėms. Sudeginus juos už Jeruzalės sienų Kidrono atšlaitėse, paliepė jų pelenus nunešti į Bet-Elį. 5Jis panaikino netikrus kunigus, kurie buvo Judo karalių paskirti deginti smilkalams aukštumų alkuose prie Judo miestų ir Jeruzalės apylinkėse, taip pat ir tuos, kurie degino smilkalus Baalui, saulei, mėnuliui, žvaigždynams ir visoms dangaus galybėms. 6Išnešęs iš VIEŠPATIES Namų Ašeros drožinį į Kidrono slėnį už Jeruzalės sienų, sudegino jį Kidrono slėnyje; sutrynė Ašerą į dulkes ir jos dulkes išbarstė ant paprastų žmonių kapų. 7Jis nugriovė šventųjų kekšių būstus, buvusius VIEŠPATIES Namuose toje vietoje, kur moterys audė Ašerai aprangą.

8Visus Judo miestų kunigus sutelkė į Jeruzalę ir užteršė nuo Gebos iki Beer-Šebos aukštumų alkus, kuriuose kunigai buvo deginę smilkalus. Jis nugriovė ir vartų aukštumų alkus, esančius prie įėjimo į miesto valdytojo Jehošuos vartus, prie miesto vartų kairiojo šono. 9Tačiau Jeruzalėje aukštumų alkų kunigai prie aukuro neidavo, o neraugintą duoną valgydavo tarp savųjų. 10Esantį Ben-Hinomo slėnyje Tofetą jis užteršė, kad nė vienas daugiau nebevestų savo sūnaus ar dukters per ugnį kaip aukos Molechui. 11Jis pašalino Judo karalių saulei pastatytus žirgus, stovinčius prie VIEŠPATIES Namų įėjimo, netoli eunucho Natan-Melecho būsto, buvusio didžiajame pastate, o saulės vežimus sudegino. 12Aukurus, esančius ant stogo prie Ahazo viršutinio aukšto, kuriuos buvo padarę Judo karaliai, ir aukurus, kuriuos buvo padaręs Manasas abiejuose VIEŠPATIES Namų kiemuose, nugriovė. Skubiai juos iš ten pašalinęs, jų skeveldras išmetė į Kidrono slėnį. 13Karalius užteršė Izraelio karaliaus Saliamono pastatytus aukštumų alkus, kurie buvo priešais Jeruzalę į pietus nuo Blogo elgesio kalno, sidoniečių stabui Ašerai, Moabo stabui Chemošui ir amoniečių stabui Milkomui. 14Sutrupinęs jų akmenis ir nukirtęs šventuosius stulpus, jų vietas apkrovė žmonių kaulais.

Religinė reforma buvusioje Izraelio karalystėje15Be to, Bet-Elio aukurą - aukštumų alką, pastatytą Nebato sūnaus Jeroboamo, įtraukusio Izraelį į nuodėmę, jis išardė: ir tą aukurą, ir tą aukštumų vietą. Jis sudegino tą aukštumų alką, pavertė jį dulkėmis; sudegino ir šventąjį stulpą.

16Apsidairęs Jošijas pamatė ant kalvos kapus. Jis pasiuntė atnešti iš kapų kaulų ir, sudeginęs juos ant aukuro, jį užteršė pagal VIEŠPATIES žodį, kurį paskelbė Dievo vyras, kai Jeroboamas stovėjo prie aukuro iškilmių dieną. Apsižvalgęs karalius pamatė kapą Dievo vyro, kuris buvo išpranašavęs šiuos dalykus. 17Jis paklausė: "Kieno yra tas antkapis, kurį matau?" Miesto žmonės jam paaiškino: "Tai kapas Dievo vyro, kuris atėjo iš Judo ir pranašavo dalykus, kuriuos tu padarei Bet-Elio aukurui". - 18"Palikite jį ramybėje, - tarė karalius, - tenejudina niekas jo kaulų". Jie tad paliko jo kaulus nepaliestus drauge su kaulais iš Samarijos atėjusio pranašo.

19Be to, Jošijas sunaikino ir visus alkus aukštumų vietose, esančius Samarijos miestuose, kuriuos, pykindami VIEŠPATĮ, buvo pastatę Izraelio karaliai. Su jais jis darė lygiai taip, kaip buvo padaręs Bet- Elyje. 20Ant aukurų jis išžudė visus ten esančius aukštumų alkų kunigus, ant jų degino žmonių kaulus. Tada jis sugrįžo į Jeruzalę.

Perėjimo iškilmių šventimas21Karalius įsakė visiems žmonėms: "Švęskite VIEŠPATIES, savo Dievo, Perėjimą, kaip įsakyta Sandoros knygoje". 22Iš tikrųjų Perėjimo auka tokiu būdu nebuvo švęsta nuo dienų teisėjų, valdžiusių Izraelį, ir per visas Izraelio karalių ar Judo karalių dienas. 23Tik aštuonioliktaisiais karaliaus Jošijo metais Perėjimo auka buvo švęsta tokiu būdu VIEŠPAČIUI Jeruzalėje.

Įvairios pastabos apie reformą 24Be to, Jošijas išnaikino vėlių šaukėjus ir žynius, šeimų dievukus ir stabus bei visus esančius Judo krašte ir Jeruzalėje bjaurius dalykus, idant įvykdytų mokymo žodžius, užrašytus knygoje, kurią kunigas Hilkijas rado Dievo Namuose. 25Prieš jį nebuvo kito karaliaus kaip jis, atsidavusio VIEŠPAČIUI visa savo širdimi, visa savo gyvastimi, ir visomis savo jėgomis, pagal visą Mozės mokymą, nei po jo nekilo nė vienas kaip jis.

26Tačiau VIEŠPATS nepaliovė smarkiai pykti ant Judo iš apmaudo, kurį jam buvo sukėlę visi Manaso darbai. 27VIEŠPATS tarė: "Pavarysiu ir Judą nuo savo veido, kaip pavariau Izraelį. Atmesiu miestą - Jeruzalę, kurią išsirinkau, ir Namus, apie kuriuos sakiau: 'Ten gyvens mano vardas!'"

Jošijo karaliavimo galas28O kiti Jošijo darbai ir visa, ką jis darė, argi nėra aprašyti Judo karalių Metraščių knygoje? 29Jo dienomis Egipto karalius faraonas Neko'as leidosi į žygį prieš Asirijos karalių Eufrato upės link. Karalius Jošijas išžygiavo užkirsti jam kelio, bet kai susidūrė su juo mūšyje prie Megido, buvo užmuštas. 30Jo tarnai vežė jį negyvą iš Megido ir, parvežę į Jeruzalę, palaidojo jo paties kape. Šalies žmonės paėmė Jehoahazą ir, patepę jį, padarė karaliumi jo tėvo vietoje.

Jehoahazo karaliavimas Judo karalystėje31Jehoahazas buvo dvidešimt trejų metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo tris mėnesius Jeruzalėje. Jo motina buvo Jeremijo duktė, vardu Hamutala, iš Libnos. 32Jis darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse, kaip buvo darę jo protėviai. 33Faraonas Neko'as uždarė jį į kalėjimą Ribloje, Hamato krašte, kad daugiau Jeruzalėje jis nebekaraliautų, ir uždėjo kraštui šimto sidabro talentų ir vieno aukso talento duoklę. 34Jošijo karaliaus sūnų Eljakimą faraonas Neko'as paskyrė karaliumi vietoj jo tėvo Jošijo, pakeisdamas jo vardą į Jehojakimą. O Jehoahazą paėmė su savimi į Egiptą, kur jis mirė.

35Jehojakimas davė faraonui sidabro ir aukso, bet turėjo apdėti mokesčiais kraštą, kad įvykdytų faraono reikalavimą. Jis išreikalavo sidabrą ir auksą iš šalies žmonių, iš kiekvieno pagal faraonui Neko'ui duodamų mokesčių dydį.

Jehojakimo karaliavimas Judo karalystėje36Jehojakimas buvo dvidešimt penkerių metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo vienuolika metų Jeruzalėje. Jo motina buvo Pedajo duktė, vardu Zebida, iš Rumos. 37Jis darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse, lygiai kaip buvo darę jo protėviai.

24 1Jo dienomis Babilono karalius Nebukadnezaras įsiveržė, ir Jehojakimas buvo jam pavaldus trejus metus. Tada jis vėl sukilo. 2VIEŠPATS paleido prieš jį gaujas kaldėjų, aramėjų ir amoniečių, paleido juos prieš Judą jam sunaikinti pagal žodį, kuriuo VIEŠPATS buvo grasinęs per savo tarnus pranašus. 3Tikrai visa tai ištiko Judą VIEŠPATIES įsakymu pašalinti juos iš savo akių už Manaso nuodėmes - už visa, ką jis buvo padaręs, - 4taip pat ir už nekaltą kraują, kurį jis buvo išliejęs ir pripildęs Jeruzalę nekaltųjų kraujo. To VIEŠPATS nebenorėjo atleisti.

5O kiti Jehojakimo darbai - visa, ką darė, - argi jie nėra aprašyti Judo karalių Metraščių knygoje? 6Jehojakimas užmigo su savo protėviais, ir jo sūnus Jehojachinas tapo karaliumi jo vietoje. 7Egipto karalius daugiau nebedrįso eiti iš savo žemės, nes Babilono karalius buvo perėmęs visa, kas priklausė Egipto karaliui, nuo Egipto upės iki Eufrato upės.

Jehojachino karaliavimo įvadas 8 Jehojachinas buvo aštuoniolikos metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo tris mėnesius Jeruzalėje. Jo motina buvo Elnatano duktė, vardu Nehušta, iš Jeruzalės. 9Jis darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse, lygiai kaip buvo daręs jo tėvas.

Pirmoji tremtis 10 Tuo metu Babilono karaliaus Nebukadnezaro pajėgos užpuolė Jeruzalę, ir miestas buvo apgultas. 11Jo pajėgoms apgulus miestą, pats Babilono karalius Nebukadnezaras atvyko prie miesto. 12Tada Judo karalius Jehojachinas drauge su savo motina, dvariškiais, vadais ir pareigūnais pasidavė Babilono