PIRMOJI KARALIŲ KNYGA

A. SALIAMONO KARALYSTĖ

1Paskutinės Dovydo dienos 1 Karalius Dovydas buvo senas, seno amžiaus, ir, nors patalais apklotas, sušilti nebegalėdavo. 2Jo dvariškiai tad vienas po kito jam kalbėjo: "Leisk mums surasti savo viešpačiui karaliui jauną mergelę. Tetarnauja ji karaliui ir tebūna jo slaugė. Temiega ji tavo glėbyje, kad mano viešpačiui karaliui būtų šilta". 3Paieškoję gražios mergaitės visoje Izraelio žemėje, jie surado šunamietę Abišagą ir atvedė ją pas karalių. 4Mergaitė buvo labai graži. Ji tapo karaliaus slauge ir jam tarnavo, bet karalius jos nepažino.

Adonijas nori būti karaliumi5Tuo tarpu Hagitos sūnus Adonijas aukštinosi, sakydamas: "Aš būsiu karaliumi!" Jis pasirūpino sau vežimų ir raitelių bei penkiasdešimties vyrų bėgikų palydą. 6Tėvas niekad nebuvo jo išbaręs ar klausęs: "Kodėl taip elgiesi?" Adonijas buvo gimęs po Absalomo ir buvo labai dailios išvaizdos. 7Jis pasitarė su Zerujos sūnumi Joabu ir kunigu Abjataru; jiedu rėmė Adoniją. 8Bet kunigas Zadokas, Jehojados sūnus Benajas, pranašas Natanas, Šimejis, Rejis ir Dovydo galiūnai Adonijo nepalaikė.

9Adonijas prie Zoheleto akmens, esančio netoli En-Rogelio, suruošė avių, jaučių ir peniukšlių aukojimo iškilmę. Jis susikvietė visus savo brolius, karaliaus sūnus, ir visus Judo giminės karaliaus dvariškius, 10bet nepakvietė nei pranašo Natano, nei Benajo, nei galiūnų, nei savo brolio Saliamono.

Saliamonas paskelbiamas karaliumi11Natanas kreipėsi į Saliamono motiną Batšebą: "Ar negirdėjai, kad Hagitos sūnus Adonijas tapo karaliumi, o mūsų viešpats Dovydas apie tai net nežino? 12Nūn tad prašyčiau paklausyti mano patarimo, eiti gelbėti savo gyvastį ir gyvastį savo sūnaus Saliamono. 13Tučtuojau eik pas karalių Dovydą ir jam sakyk: 'Mano viešpatie karaliau, argi neprisiekei savo tarnaitei, tardamas: po manęs tavo sūnus Saliamonas bus karaliumi, jis sėdės mano soste? Kodėl tad Adonijas tapo karaliumi?' 14Tuomet, tau dar tebekalbant su karaliumi, įeisiu aš ir patvirtinsiu po tavęs, ką tu pasakei".

15Batšeba tad įėjo pas karalių į jo kambarį. Karalius buvo labai senas. Šunamietė Abišaga jam tuo metu patarnavo. 16Batšeba žemai nusilenkė, pareikšdama pagarbą karaliui. "Ko tu norėtum?" - paklausė ją karalius. 17Ji atsakė: "Mano viešpatie, tu prisiekei savo tarnaitei VIEŠPAČIU, savo Dievu, tardamas: 'Po manęs tavo sūnus Saliamonas bus karaliumi, jis sėdės mano soste'. 18Betgi dabar štai Adonijas pasidarė karaliumi, nors tu, mano viešpatie karaliau, nieko apie tai nežinai. 19Suruošęs jaučių, peniukšlių galvijų bei gausybės avių aukojimo iškilmę, jis pasikvietė visus karaliaus vaikus, kunigą Abjatarą ir kariuomenės vadą Joabą, bet tavo tarno Saliamono nepakvietė. 20 Taigi visos Izraelio akys žiūri į tave, viešpatie karaliau, kad jiems pasakytum, kas po tavęs turi sėdėti mano viešpaties karaliaus soste. 21Kitaip, mano viešpačiui karaliui užmigus su protėviais, aš ir mano sūnus Saliamonas būsime laikomi nusikaltusiais".

22Dar jai tebesikalbant su karaliumi, atėjo pranašas Natanas. 23Karaliui buvo pranešta: "Štai pranašas Natanas". Įėjęs pas karalių, jis pareiškė pagarbą karaliui, nusilenkdamas iki žemės. 24Natanas tarė: "Mano viešpatie karaliau, ar tu pasakei: 'Po manęs Adonijas bus karaliumi, jis sėdės mano soste'? 25Juk šiandien jis nuėjo ir suruošė jaučių, peniukšlių galvijų ir gausybės avių aukojimo iškilmę, sukviesdamas visus karaliaus vaikus, kariuomenės vadą Joabą ir kunigą Abjatarą. Kaip tik dabar jie, valgydami ir gerdami jo akivaizdoje, šaukia: 'Tegyvuoja karalius Adonijas!' 26Bet nei manęs, tavo tarno, nei kunigo Zadoko, nei Jehojados sūnaus Benajo ir nei tavo tarno Saliamono jis nepakvietė. 27Ar tai buvo padaryta mano viešpaties karaliaus įsakymu, nenurodant savo tarnui, kas turėtų po jo sėdėti mano viešpaties karaliaus soste?"

28Karalius Dovydas atsakė: "Pašaukite pas mane Batšebą!" Jai vėl atėjus karaliaus akivaizdon ir atsistojus prieš karalių, 29karalius prisiekė, tardamas: "Kaip gyvas VIEŠPATS, kuris išgelbėjo mane iš visų nelaimių, 30kaip aš tau prisiekiau VIEŠPAČIU, Izraelio Dievu: 'Po manęs tavo sūnus Saliamonas bus karalius, vietoj manęs jis sėdės mano soste', - taip aš šiandien įvykdysiu". 31Tada Batšeba nusilenkė iki žemės, reikšdama karaliui pagarbą, ir tarė: "Amžinai tegyvuoja mano viešpats karalius Dovydas!"

32Karalius Dovydas tarė: "Pašaukite pas mane kunigą Zadoką, pranašą Nataną ir Jehojados sūnų Benają!" Jiems atėjus karaliaus akivaizdon, 33karalius tarė: "Paimkite su savimi savo valdovo tarnus, užsodinkite mano sūnų Saliamoną ant mano mulo ir nuveskite jį prie Gihono. 34Tepatepa jį Izraelio karaliumi kunigas Zadokas ir pranašas Natanas. Tuomet pūskite ragą ir šaukite: 'Tegyvuoja karalius Saliamonas!' 35Atžygiuokite tada paskui jį. Teateina jis ir teatsisėda į mano sostą. Karaliumi mano vietoje bus jis, nes aš jį paskyriau valdovu Izraeliui ir Judui". - 36"Tebūna taip, - atsakė Jehojados sūnus Benajas karaliui, - tepatvirtina tai VIEŠPATS, mano viešpaties karaliaus Dievas. 37Kaip VIEŠPATS buvo su mano viešpačiu karaliumi, tebūna jis taip su Saliamonu. Teišaukština jo sostą net labiau už mano viešpaties karaliaus Dovydo sostą".

38Tada kunigas Zadokas, pranašas Natanas, Jehojados sūnus Benajas ir cheretitai bei peletitai nuėjo, užsodino Saliamoną ant karaliaus Dovydo mulo ir nuvedė jį prie Gihono. 39Ten kunigas Zadokas, paėmęs iš Padangtės aliejaus ragą, patepė Saliamoną. Paskui jie papūtė ragą, ir visi žmonės sušuko: "Tegyvuoja karalius Saliamonas!" 40Tada visi žmonės žygiavo paskui jį, pūsdami dūdas ir džiūgaudami, kad nuo jų triukšmo net žemė plyšo.

Adonijas bijo Saliamono41Kai išgirdo tą triukšmą, Adonijas ir visi jo svečiai jau buvo pabaigę vaišintis. Joabas, girdėdamas rago gaudesį, tarė: "Kodėl ūžauja miestas?" 42Jam dar tebekalbant, atėjo kunigo Abjataro sūnus Jonatanas. "Eik šen, - tarė Adonijas, - juk esi patikimas vyras. Tu tikrai atneši gerų žinių". 43Jonatanas Adonijui atsakė: "Deja, ne, nes mūsų viešpats karalius Dovydas karaliumi padarė Saliamoną. 44Su juo karalius pasiuntė kunigą Zadoką, pranašą Nataną, Jehojados sūnų Benają ir cheretitus bei peletitus; jie užsodino jį ant karaliaus mulo; 45kunigas Zadokas ir pranašas Natanas patepė jį karaliumi prie Gihono; iš ten jie žygiavo taip džiūgaudami, kad visas miestas ūžavo. Tai triukšmas, kurį girdėjote. 46Nūn karaliaus soste jau sėdi Saliamonas. 47Be to, karaliaus dvariškiai, atėję mūsų karaliaus Dovydo pasveikinti, sakė: 'Tepadaro Dievas Saliamono vardą garsesnį už tavo vardą, teišaukština jo sostą labiau už tavo sostą'. O karalius, savo guolyje pagarbinęs Dievą, 48šitaip meldėsi: 'Tebūna pašlovintas VIEŠPATS, Izraelio Dievas, kuris parūpino mano sostui įpėdinį, kol dar mano akys gali matyti'".

49Nusigandę visi Adonijo svečiai pakilo, ir kiekvienas nuėjo savo keliu. 50Adonijas, bijodamas Saliamono, tučtuojau nuėjo {į Padangtę} ir laikėsi aukuro ragų. 51Saliamonui buvo pranešta: "Adonijas bijo Saliamono ir laikosi aukuro ragų, tardamas: 'Tegu karalius Saliamonas man pirma prisiekia, kad jis neužmuš savo tarno kalaviju'". 52Saliamonas tad atsakė: "Jeigu jis dorai elgsis, nė vienas plaukas jam nuo galvos nenukris žemėn, bet jeigu užsitrauks kaltę, turės mirti". 53Karalius Saliamonas pasiuntė žmones paimti jį nuo aukuro. Atėjęs jis išreiškė pagarbą karaliui Saliamonui, o Saliamonas jam tarė: "Eik į savo namus".

2Paskutiniai Dovydo nurodymai ir mirtis 1 Artinantis Dovydo mirties dienai, jis davė savo sūnui Saliamonui nurodymus, tardamas: 2"Aš einu visos žemės keliu. Būk stiprus ir elkis kaip vyras! 3Laikykis VIEŠPATIES paliepimų, eidamas jo keliais ir laikydamasis jo įstatų, įsakymų, įsakų ir pamokymų, kaip parašyta Mozės įstatyme, idant tau sektųsi visada, ką tik tu darytum, ir visur, kur tik tu eitum. 4Tada VIEŠPATS įvykdys man duotą pažadą: 'Jeigu tavo palikuonys bus atidūs savo kelyje ir elgsis ištikimai mano akivaizdoje visa savo širdimi ir visa savo gyvastimi, nestigs tau niekad palikuonio Izraelio soste'.

5Be to, tu taip pat žinai, ką man padarė Zerujos sūnus Joabas, kaip jis pasielgė su dviem Izraelio kariuomenės vadais - Nero sūnumi Abneriu ir Jeterio sūnumi Amasa. Jis užmušė juos, taikos metu keršydamas už kraują, kuris buvo išlietas kare, sutepdamas savo juosmens diržą ir savo kojų sandalus. 6Pasielk tad pagal savo išmintį, bet neleisk jo žilai galvai nužengti į Šeolą ramybėje.

7Bet Barzilajo Gileadiečio sūnums rodyk ištikimą meilę, nes taip jie sutiko mane, kai aš bėgau nuo tavo brolio Absalomo. Tebūna jie tarp valgančiųjų prie tavo stalo.

8 Tu turi pas save taip pat ir Geros sūnų Šimejį, benjaminaitį iš Bahurimų, apmėčiusį mane baisiais keiksmais tą dieną, kai ėjau į Mahanajimus. Betgi jam atėjus prie Jordano manęs pasitikti, aš prisiekiau jam VIEŠPAČIU: 'Kalaviju tavęs neužmušiu'. 9Nūn tad nelaikyk jo nekaltu, nes esi išmintingas vyras. Tu žinosi, kaip su juo pasielgti ir nusiųsti jo žilą galvą į Šeolą kraujyje".

10Taigi Dovydas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas Dovydo mieste. 11Izraelio karaliumi Dovydas buvo per keturiasdešimt metų: Hebrone karaliavo septynerius metus ir Jeruzalėje trisdešimt trejus metus. 12Saliamonas tad sėdėjo savo tėvo Dovydo soste, ir jo valdžia buvo įtvirtinta.

Adonijo mirtis13Hagitos sūnus Adonijas atėjo pas Saliamono motiną Batšebą. "Ar tu ateini taikingai?" - ji paklausė. "Taikingai", - jis atsakė. 14Tada jis tarė: "Turiu į tave reikalą". - "Kalbėk", - ji paliepė. 15"Tu žinai, - jis kalbėjo, - kad karalystė man priklausė ir visas Izraelis tikėjosi, kad aš būsiu karaliumi. Bet karalystė perėjo mano broliui, nes ją VIEŠPATS jam skyrė. 16O dabar aš turiu į tave vieną prašymą. Neatstumk manęs". - "Sakyk", - ji tarė. 17 Adonijas kalbėjo: "Prašyčiau pakalbėti su karaliumi Saliamonu, - juk jis tau nieko neatsakys, - kad duotų man žmona šunamietę Abišagą". 18"Gerai, - atsakė Batšeba, - aš pakalbėsiu dėl tavęs su karaliumi".

19Batšeba tad nuėjo pas karalių Saliamoną pakalbėti dėl Adonijo. Karalius pakilo jos pasitikti ir jai nusilenkė. Tuomet jis atsisėdo savo soste ir paliepė pastatyti kitą sostą motinai karalienei. Ji atsisėdo jo dešinėje. 20"Aš turiu į tave vieną mažutį prašymą, - ji tarė, - neatsisakyk man jį įvykdyti". - "Prašyk, mano motina, - tarė jai karalius, - nes aš tavęs neatstumsiu". 21Ji tarė: "Tebūna duota šunamietė Abišaga kaip žmona tavo broliui Adonijui". 22Karalius Saliamonas savo motinai atsakė: "Kam gi prašai Adonijui šunamietės Abišagos? Prašyk jam ir karalystės! Juk jis yra mano vyresnysis brolis, ir kunigas Abjataras bei Zerujos sūnus Joabas yra jo pusėje". 23Saliamonas prisiekė VIEŠPAČIU, tardamas: "Dievas man tai tepadaro ir tai teprideda, jei už šį sumanymą Adonijas neužmokės savo gyvastimi! 24Todėl dabar, kaip gyvas VIEŠPATS, kuris paskyrė mane ir pasodino į mano tėvo Dovydo sostą, kuris, kaip buvo pažadėjęs, padarė man namus, dar šiandien Adonijas bus nubaustas mirtimi!" 25Karalius Saliamonas tad pasiuntė Jehojados sūnų Benają įvykdyti bausmės. Taip Adonijas mirė.

Abjataro ir Joabo likimas26O kunigui Abjatarui karalius tarė: "Eik į savo ūkį Anatote! Nors esi mirties vertas, bet šį kartą tavęs mirtimi nebausiu, nes nešei mano VIEŠPATIES Dievo Skrynią priešais mano tėvą Dovydą ir pakėlei visus sunkumus, kuriuos mano tėvas kentėjo". 27Saliamonas tad pašalino Abjatarą iš VIEŠPATIES kunigo tarnybos, taip įvykdydamas VIEŠPATIES žodį, kurį jis buvo ištaręs apie Elio namus Šilo'e.

28Apie tai sužinojęs, Joabas nubėgo į VIEŠPATIES Padangtę ir laikėsi aukuro ragų. Mat Joabas buvo rėmęs Adoniją, nors Absalomo jis ir nebuvo rėmęs. 29Kai Saliamonui buvo pranešta: "Joabas nubėgęs į VIEŠPATIES Padangtę ir yra ten šalia aukuro", - Saliamonas pasiuntė Jehojados sūnų Benają, tardamas: "Eik, paguldyk jį!" 30Benajas tad nuėjo į VIEŠPATIES Padangtę ir jam tarė: "Taip įsako karalius: 'Išeik!'" - "Neišeisiu! - tas atsakė, - čia aš mirsiu!" Tada Benajas vėl pranešė karaliui: "Taip kalbėjo Joabas, ir taip jis man atsakė". 31Karalius jam tarė: "Daryk, kaip jis pasakė. Užmušk ir palaidok jį. Nuimk nuo manęs ir mano tėvo namų kaltę už kraują, kurį Joabas išliejo be reikalo. 32Taip VIEŠPATS sugrąžins jo kraujo kaltę jam ant galvos, nes, mano tėvui nežinant, jis nužudė kalaviju du už save doresnius ir geresnius vyrus - Nero sūnų Abnerį, Izraelio kariuomenės vadą, ir Jeterio sūnų Amasą, Judo kariuomenės vadą. 33Tekrinta jų kraujo kaltė ant Joabo galvos ir galvos jo palikuonių amžinai, bet palaima iš VIEŠPATIES tebūna su Dovydu, jo palikuonimis, jo namais ir jo sostu amžinai". 34Jehojados sūnus Benajas vėl nuėjo, parbloškė jį ir užmušė. Jis buvo palaidotas savo namuose dykumoje. 35Kariuomenės vadu jo vietoj karalius paskyrė Jehojados sūnų Benają, o vietoje Abjataro karalius paskyrė kunigą Zadoką.

Šimejo mirtis36Tada karalius pasišaukė Šimejį. "Pasistatyk sau namus Jeruzalėje, - tarė jam, - ir ten gyvenk. Niekad ir niekur kitur neišeik! 37Nes tą dieną, kai išeisi ir pereisi Kidrono slėnį, gali būti tikras, kad mirsi. Tavo kraujas kris tau ant galvos". - 38"Įsakymas teisingas, - atsakė Šimejis karaliui, - tavo tarnas taip darys, kaip mano viešpats karalius kalbėjo". Šimejis tad gyveno Jeruzalėje ilgą laiką.

39Atsitiko, kad po trejeto metų du Šimejo vergai pabėgo pas Gato karalių Maakos sūnų Achišą. Kai buvo pranešta Šimejui: "Tavo vergai yra Gate", 40Šimejis leidosi į kelionę. Pasibalnojęs asilą, nuvyko į Gatą pas Achišą ieškoti savo vergų. Iš Gato Šimejis sugrįžo su savo vergais. 41Kai Saliamonui buvo pranešta, kad Šimejis buvo nuvykęs iš Jeruzalės į Gatą ir sugrįžęs, 42karalius liepė pašaukti Šimejį ir jam tarė: "Argi aš neprisaikdinau tavęs VIEŠPAČIU ir neįspėjau tavęs, tardamas: 'Tą dieną, kai paliksi miestą ir bet kur nueisi, tikrai mirsi'? Argi tu man neatsakei: 'Įsakymas teisingas. Aš sutinku'? 43Kodėl tad nesilaikei VIEŠPAČIUI, duotos priesaikos ir įsakymo, kurį aš tau daviau?" 44Be to, karalius Šimejui pridūrė: "Savo širdyje tu žinai visa pikta, kurį padarei mano tėvui Dovydui. Nūn VIEŠPATS sugrąžina tavo pikta tau pačiam ant galvos. 45Bet karalius Saliamonas bus palaimintas, ir Dovydo sostas išliks VIEŠPATIES akivaizdoje amžinai!"

46Tada karalius davė įsakymą Jehojados sūnui Benajui. Jis išėjo ir paguldė Šimejį. Taip jis mirė.

Dabar karalystė buvo saugi Saliamono rankose.

3Saliamono išmintis 1Saliamonas tapo faraono, Egipto karaliaus, žentu. Jis paėmė faraono dukterį žmona ir parvedė ją gyventi į Dovydo miestą, kol pabaigs statyti savo rūmus, VIEŠPATIES Namus ir mūro sienas aplink Jeruzalę. 2O žmonės vis dar atnašaudavo aukas aukštumų alkuose, nes VIEŠPATIES vardui Namai dar nebuvo pastatyti.

3Saliamonas mylėjo VIEŠPATĮ, elgdamasis pagal savo tėvo Dovydo įstatus, tačiau ir jis atnašaudavo aukas ir smilkalus aukštumų alkuose. 4Karalius vykdavo į Gibeoną atnašauti aukos, nes ten buvo pagrindinis aukštumų alkas. Ant to aukuro Saliamonas atnašaudavo tūkstantį deginamųjų aukų. 5Gibeone VIEŠPATS pasirodė Saliamonui naktį sapne. "Prašyk, ko nori, kad tau duočiau", - tarė VIEŠPATS. 6Saliamonas atsakė: "Tu parodei didelį gailestingumą savo tarnui, mano tėvui Dovydui, nes jis tavo akivaizdoje buvo tau ištikimas, teisus ir doros širdies. Tu irgi išlaikei jam šią didelę ištikimą meilę, duodamas jam sūnų sėdėti jo soste, kaip tai vyksta šiandien. 7Taigi dabar, o VIEŠPATIE, mano Dieve, tu padarei savo tarną karaliumi mano tėvo Dovydo vietoje, nors aš esu tik jaunas vaikinas. Dar nežinau nei kaip išeiti, nei kaip pareiti. 8O tavo tarnas yra tautoje, kurią tu išsirinkai, gausioje tautoje, kuri dėl gausybės negali būti nei apskaičiuota, nei suskaityta. 9Todėl suteik savo tarnui imlią širdį, kad galėtų valdyti tavo tautą ir suprastų, kas gera ir kas pikta. Juk kas kitaip gali valdyti šią tavo gausią tautą?"

10Saliamono prašymas rado malonę VIEŠPATIES akyse. 11Dievas jam tarė: "Kadangi tu to prašei, - neprašei nei ilgo gyvenimo ir turtų sau, neprašei nei savo priešų gyvasties, bet prašei sau imlaus įžvalgumo, kad galėtumei žinoti, kas yra teisinga, - 12dabar aš tau įvykdau, kaip prašei. Iš tikrųjų suteikiu tau išmintingą ir įžvalgią širdį. Tokio kaip tu nebuvo prieš tave ir toks kaip tu nekils po tavęs. 13Suteiksiu tau taip pat ir ko neprašei - turtų ir garbės visam tavo gyvenimui. Joks kitas karalius tau neprilygs. 14Be to, jei eisi mano keliais, laikydamasis mano įstatų ir įsakymų, kaip tavo tėvas Dovydas kad ėjo, suteiksiu tau ilgą gyvenimą".

15Tada Saliamonas pabudo: žiūri, tai buvo sapnas! Sugrįžęs į Jeruzalę, jis atsistojo priešais VIEŠPATIES Sandoros Skrynią, atnašavo deginamųjų aukų, bendravimo atnašų ir iškėlė pokylį visiems savo dvariškiams.

Saliamono sprendimas16 Tuo metu pas karalių atėjo dvi moterys paleistuvės ir jam prisistatė. 17Viena moteris tarė: "Prašyčiau, mano viešpatie! Ši moteris ir aš gyvename tuose pat namuose. Jai esant namuose, aš pagimdžiau kūdikį. 18Atsitiko, kad trečią dieną po to, kai aš pagimdžiau, ir ši moteris pagimdė. Mudvi buvome drauge. Kito žmogaus namuose su mumis nebuvo, tik mes dvi buvome namuose. 19Naktį šios moters sūnus mirė, nes ji miegodama jį nugulė. 20Atsikėlusi vidurnaktį, tavo tarnaitei miegant, ji paėmė mano sūnų iš mano pašonės ir pasiguldė jį sau prie krūtinės, o savo mirusį sūnų paguldė man prie krūtinės. 21Kai aš rytą atsikėliau savo sūnaus žindyti, žiūriu, jis negyvas. Bet kai jį iš arčiau ryto metą apžiūrėjau, man buvo aišku, kad jis nebuvo tas sūnus, kurį buvau pagimdžiusi".

22Bet kita moteris prakalbėjo: "Ne! Šis yra mano sūnus - gyvasis, o negyvasis yra tavo!" O pirmoji kartojo: "Ne! Negyvasis sūnus yra tavo, o gyvasis sūnus yra mano!" Taip juodvi ginčijosi karaliaus akivaizdoje.

23Tada karalius tarė: "Viena sako: 'Šis yra mano sūnus - gyvasis', - o kita sako: 'Tai netiesa! Tavo sūnus yra negyvasis, o mano sūnus - gyvasis'". 24Karalius tad įsakė: "Atneškite man kalaviją". Atnešus karaliui kalaviją, 25karalius tarė: "Padalykite gyvąjį vaiką į dvi dalis, duokite pusę vienai ir pusę kitai".

26Moteris, kurios sūnus buvo gyvasis berniukas, degdama meile savo sūnui, maldavo karaliaus. "Prašyčiau, mano viešpatie! - ji šaukė, - duoti jai gyvąjį vaiką! Tik jo neužmuškite!" O kita reikalavo: "Tenebūna nei mano, nei tavo. Padalykite!" 27Tada karalius atsakė: "Atiduokite pirmajai gyvąjį berniuką, - jis tarė, - neužmuškite jo! Ji yra jo motina".

28Visas Izraelis išgirdo apie tokį karaliaus nuosprendį. Visi jautė pagarbą karaliui, nes matė, kad jis turėjo Dievo išmintį teisingumui vykdyti.

4Aukštieji Saliamono pareigūnai 1Dabar Saliamonas buvo viso Izraelio karalius. 2Jo aukštieji pareigūnai buvo šie:

kunigo Zadoko sūnus Azarijas - kunigas;

3Šišos sūnūs Elihorefas ir Ahijas - raštvedžiai; Ahiludo sūnus Jehošafatas - kancleris;

4Jehojados sūnus Benajas vadovavo kariuomenei; Zadokas ir Abjataras - kunigai;

5Natano sūnus Azarijas - valdytojų galva; kunigo Natano sūnus Zabudas - kunigas ir karaliaus palydovas;

6Ahišaras - karaliaus dvaro prievaizdas; ir Abdos sūnus Adoniramas - lažo prievaizdas.

7 Visam Izraeliui Saliamonas turėjo dvylika valdytojų. Karalių ir jo dvarą jie aprūpindavo maistu. Kiekvienas jų turėjo aprūpinti maistu po vieną mėnesį per metus. 8Jų vardai buvo šie: Ben-Huras Efraimo aukštumose;

9Ben-Dekeris Makaze, Šaalbimuose, Bet-Šemeše ir Elon-Bet-Hanane;

10Ben-Hesedas Arubotuose, - jis valdė Soko'ą ir visą Hefero sritį;

11Ben-Abinadabas visame Nafat-Dore, - jo žmona buvo Saliamono duktė Tafata;

12Ahiludo sūnus Baana Taanache, Megide ir visame Bet-Šeane, kuris yra šalia Zaretano, žemiau Jezrėelio, - nuo Bet - Šeano lig Abel- Meholos, iki pat kito Jokneamo šono;

13Ben-Geberis Ramot-Gileade, valdantis Manaso sūnaus Jairo gyvenvietes, esančias Gileade, taip pat ir Argobo sritį, esančią Bašane, - šešiasdešimt didelių miestų su mūro sienomis ir variniais vartų užkaiščiais;

14Ido'o sūnus Ahinadabas Mahanajimuose;

15Ahimaazas Naftalio giminėje. - Jis irgi buvo paėmęs žmona Saliamono dukterį - Basematą;

16Hušajo sūnus Baana Ašero giminėje ir Bealotuose;

17Paruaho sūnus Jehošafatas Issacharo giminėje;

18Elos sūnus Šimejis Benjamino giminėje;

19Urio sūnus Geberis Gileado srityje, amoriečių karaliaus Sihono ir Bašano karaliaus Ogo žemėje. Be to, buvo vienas valdytojas Judo krašte.

20Judas ir Izraelis buvo taip gausūs, kaip jūros smiltys. Jie valgė bei gėrė ir buvo patenkinti.

5Kiekvienas gyveno po savo vynmedžiu 1Saliamono valdžia apėmė visas karalystes nuo Eufrato iki filistinų krašto, net iki pat Egipto ribos. Jos davė duoklę ir buvo Saliamonui pavaldžios per visą jo gyvenimą.

2Kasdienis Saliamono aprūpinimas maistu buvo trisdešimt korų rinktinių miltų, šešiasdešimt korų rupių miltų, 3dešimt penėtų jaučių, dvidešimt jaučių iš ganyklos ir šimtas avių bei ožkų, neskaitant stirnų, gazelių, stirninų ir penėtų paukščių. 4Nes jis valdė visą sritį į vakarus nuo Eufrato, visus karalius į vakarus nuo Eufrato, nuo Tifsaho iki Gazos, ir taikiai gyveno su visais aplinkiniais kaimynais. 5Per visą Saliamono gyvenimą Judas ir Izraelis, nuo Dano iki Beer-Šebos, gyveno saugiai, kiekvienas žmogus po savo vynmedžiu ir figa. 6Saliamonas turėjo keturiasdešimt tūkstančių gardų savo kovos vežimų arkliams ir dvylika tūkstančių raitelių. 7Anie valdytojai, kiekvienas per savo mėnesį, būdavo, aprūpina maistu Saliamoną ir visus, kurie ateidavo sėstis prie Saliamono stalo. Jie stengdavosi, kad nieko netrūktų. 8Pagal savo pareigą, kiekvienas jų atgabendavo taip pat ir miežių bei šiaudų arkliams ir ristūnams į vietas, kur jie buvo laikomi.

Saliamono garsas9 Be to, Dievas apdovanojo Saliamoną nepaprastai didele išmintimi ir įžvalgumu, - neaprėpiama širdimi, kaip neaprėpiamos yra pajūrio smiltys. 10Saliamono išmintis tad pranoko išmintį visų rytiečių ir išmintį viso Egipto. 11Jis buvo išmintingesnis už visus žmones, išmintingesnis už Etaną Ezrahitą ir už Maholo sūnus - Hemaną, Chalkolą ir Dardą. Jo garsas pasklido po visas kaimynų tautas. 12Jis sudėjo tris tūkstančius patarlių, o jo dainų buvo tūkstantis ir penkios. 13Jis galėdavo kalbėti apie medžius, nuo kedro, esančio Libane, iki izopo, augančio sienoje; jis galėdavo kalbėti apie gyvulius, paukščius ir žuvis. 14Saliamono klausytis atvykdavo iš visų kraštų žmonės, siunčiami visų žemės karalių, išgirdusių apie jo išmintį.

Saliamonas ruošiasi statyti Šventyklą15Tyro karalius Hiramas, išgirdęs, kad Saliamonas buvo pateptas karaliumi vietoj savo tėvo, nusiuntė savo dvariškius pas jį, nes visad buvo buvęs Dovydo bičiulis. 16Saliamonas pasiuntė Hiramui tokį žodį: 17"Tu žinai, kad mano tėvas negalėjo statyti Namų VIEŠPATIES, savo Dievo, vardui per jam grasinančius priešus, kol VIEŠPATS nebuvo jų padėjęs jam po kojų padais. 18Betgi dabar VIEŠPATS, mano Dievas, suteikė man visokeriopą ramybę. Nėra nei priešų, nei nelaimių. 19Ketinu tad pastatyti Namus VIEŠPATIES, savo Dievo, vardui, kaip VIEŠPATS yra mano tėvui pasakęs: 'Tavo sūnus, kurį aš pasodinsiu į tavo sostą vietoj tavęs, pastatys Namus mano vardui'. 20Įsakyk tad, kad Libane man būtų kertami kedrai. Mano tarnai darbuosis su tavo tarnais, ir aš mokėsiu tau kokią tik nustatysi algą savo tarnams, nes tu žinai, kad niekas pas mus nemoka taip medžių kirsti, kaip sidoniečiai".

21Saliamono žodžius išgirdęs, Hiramas labai apsidžiaugė. "Tebūna pašlovintas šiandien VIEŠPATS, - jis tarė, - kad davė Dovydui išmintingą sūnų šiai gausiai tautai valdyti!" 22Hiramas pasiuntė Saliamonui žodį: "Aš gavau žinią, kurią man siuntei. Aš patieksiu tau visus kedro ir kipariso rąstus, kurių tau reikia. 23Mano tarnai nugabens juos nuo Libano prie jūros, aš paliepsiu juos surišti jūroje į sielius ir nuplukdyti į vietą, kurią tu nurodysi. Ten paliepsiu juos išardyti, kad galėtum juos pasiimti. O tu savo ruožtu patieksi mano šeimynai maisto, kokį būsiu nurodęs". 24Hiramas tad patiekė Saliamonui kedro ir kipariso rąstų, kiek tik jam reikėjo, 25o Saliamonas savo ruožtu davė Hiramui dvidešimt tūkstančių korų kviečių kaip maistą jo šeimynai ir dvidešimt korų rinktinio aliejaus. Toks buvo metinis Saliamono atsilyginimas Hiramui. 26VIEŠPATS tad suteikė Saliamonui išminties, kaip buvo jam pažadėjęs. Tarp Hiramo ir Saliamono buvo taika, ir jiedu sudarė sandorą.

27Karalius Saliamonas uždėjo lažo tarnybą visam Izraeliui. Į lažo tarnybą paimtųjų buvo trisdešimt tūkstančių vyrų. 28Jis siuntė juos į Libaną po dešimt tūkstančių kas mėnesį pamainomis taip, kad jie išbūdavo vieną mėnesį Libane, o du mėnesius namie. Adoniramas buvo lažo darbų prievaizdas. 29Be to, Saliamonas turėjo ir septyniasdešimt tūkstančių nešikų bei aštuoniasdešimt tūkstančių akmenskaldžių kalnuose, 30neskaitant trijų tūkstančių trijų šimtų pareigūnų, vadovaujančių darbams ir prižiūrinčių darbininkų pamainas.

31Karaliaus įsakymu jie skaldė didžiulius rinktinio akmens luitus, kad Namams pamatai būtų padėti iš tašytų akmenų. 32Juos tašė Saliamono statytojai, Hiramo statytojai ir Gebalo vyrai. Taip buvo paruošti Namų statybai rąstai ir akmenys.

6Šventyklos statyba 1 Keturi šimtai aštuoniasdešimtaisiais metais po izraeliečių išėjimo iš Egipto žemės, Zivo mėnesį - tai yra antrą metų mėnesį, ketvirtaisiais savo karaliavimo metais Izraelyje, Saliamonas pradėjo statyti VIEŠPATIES Namus. Namai, Saliamono statomi VIEŠPAČIUI,, buvo šešiasdešimties 2uolekčių ilgio, dvidešimties uolekčių pločio ir trisdešimties uolekčių aukščio. 3Prieangis prieš Didžiąją Namų navą buvo dvidešimties uolekčių platumo, skersai Namų plotį, o jo ilgis Namų priekyje buvo dešimties uolekčių. 4Langus Namams padarė įdubose, su rėmais. 5Iš lauko pusės prie Namų sienos, aplinkui išorinę Namų sieną, supančią Didžiąją navą ir Vidinę šventovę, jis surentė statinį su aukštais ir padarė visur aplinkui šoninius kambarius. 6Apatinis aukštas buvo penkių uolekčių pločio vidurinis šešių uolekčių pločio, ir tretysis septynių uolekčių pločio, nes aplinkui Namus iš lauko pusės jis padarė atsparas sienoje, kad sijos nebūtų įleistos į Namų sienas.

7Namus statant, buvo naudojami tik tašyti akmenys, atskelti skaldykloje. Nei plaktuko, nei kirvio, nei bet kokio kito geležinio įrankio nesigirdėjo Namuose juos statant.

8Įėjimas į vidurinį aukštą buvo dešiniajame Namų šone. Sraigtiniais laiptais buvo įeinama į vidurinio aukšto kambarius, o iš vidurinio aukšto į trečiojo aukšto kambarius. 9Užbaigęs Namus statyti, Saliamonas apmušė Namus kedro sijomis ir lentomis. 10Jis pastatė statinį su aukštais palei visus Namus; kiekvienas aukštas buvo penkių uolekčių aukštumo, prijungtas prie Namų kedrinėmis sijomis.

11 Tada atėjo Saliamonui VIEŠPATIES žodis: 12"Dėl Namų, kuriuos statai: jeigu elgsiesi pagal mano įstatus, paklusi mano įsakams ir laikysiesi ištikimai visų mano įsakymų, tau įvykdysiu pažadą, kurį daviau tavo tėvui Dovydui. 13Aš gyvensiu tarp Izraelio vaikų ir niekad nepaliksiu savo tautos Izraelio".

Šventyklos apstatymas: Šventųjų Šventoji14Saliamonas pabaigė statyti Namus. 15Iš vidaus jis apmušė Namų sienas kedrinėmis lentomis. Namų vidaus sienas nuo aslos iki lubų jis apdengė medžiu. Jis išgrindė ir Namų aslą kipariso lentomis. 16Už dvidešimties uolekčių nuo Namų galo jis pastatė kedrinių lentų pertvarą nuo aslos iki sijų ir taip padarė Vidinę šventovę - Šventųjų Šventąją. 17Priekinė Namų dalis, tai yra Didžioji nava, buvo keturiasdešimties uolekčių. 18Namų vidaus kedrų lentos buvo išgražintos moliūgų ir žiedų taurelių raižiniais. Visa apmušta kedru; akmens nesimatė niekur. 19Pačioje Namų gilumoje jis įrengė Vidinę šventovę, kad ten būtų padėta VIEŠPATIES Sandoros Skrynia. 20Vidinės šventovės vidus buvo dvidešimties uolekčių ilgumo, dvidešimties uolekčių platumo ir dvidešimties uolekčių aukštumo. Jis aptraukė jos vidų grynu auksu ir pastatė ten kedro aukurą. 21Saliamonas aptraukė Namų vidų grynu auksu, įdėjo auksines grandines į vidinės šventovės duris. Jis aptraukė vidinę šventovę auksu. 22Paskui jis aptraukė auksu visus Namus ir paauksavo net visą vidinės šventovės aukurą. Taip tad visi Namai buvo užbaigti.

Sparnuotieji gyvūnai23Vidinėje šventovėje jis padarė iš alyvos medžio du kerubus. Kiekvieno jų aukštis buvo dešimt uolekčių. 24Vienas kerubo sparnas buvo penkių uolekčių, ir kitas kerubo sparnas buvo penkių uolekčių. Taigi sparnų ilgis nuo vieno sparno galo iki kito sparno galo buvo dešimt uolekčių. 25Taip pat ir antrojo kerubo sparnų ilgis buvo dešimt uolekčių. Abu kerubai buvo vienodo didumo ir turėjo tokią pat išvaizdą: 26vieno kerubo aukštis buvo dešimt uolekčių, ir antrasis kerubas buvo to paties aukščio.

27Kerubai buvo pastatyti vidiniame Namų kambaryje. Kerubų sparnai buvo taip išskleisti, kad vieno kerubo sparnas lietė vieną sieną ir antro kerubo sparnas lietė kitą sieną. O kiti du sparnai buvo Namų vidurio link, ir sparnas lietė sparną. 28Ir kerubus jis paauksavo.

29Visur ant Namų sienų, iš vidaus ir iš lauko pusės, jis padarė kerubų, palmių ir žiedų taurelių įraižas. 30Namų vidaus ir lauko aslą jis išklojo auksu.

Durys31Duris į Vidinę šventovę jis padarė iš alyvos medžio. Durų sąrama ir staktos buvo penkiašonės. 32Dvigubosios durys buvo iš alyvos medžio. Ant jų jis padarė kerubų, palmių ir žiedų taurelių įraižas, aptraukė duris auksu ir paauksavo kerubus ir palmes. 33Įėjimui į Didžiąją navą jis padarė panašias staktas iš alyvos medžio, keturkampes, 34ir dvigubas duris iš kipariso. Kiekvienos durys buvo iš dviejų suveriamų dalių. 35Ant jų jis padarė kerubų, palmių bei žiedų taurelių įraižas, aptraukdamas jas auksu, vienodai paskleistu ant įraižų. 36Vidaus kiemo sieną jis pastatė iš trijų eilių tašytų akmenų ir vienos eilės kedro rąstų.

Šventyklos data37Ketvirtaisiais metais, Zivo mėnesį, buvo padėti VIEŠPATIES Namų pamatai. 38Vienuoliktaisiais metais, Bulo mėnesį, - tai yra aštuntą mėnesį, - Namai ir visos jų dalys buvo užbaigta taip, kaip buvo sumanyta. Taigi Saliamonas statė juos septynerius metus.

7Saliamono rūmai 1O savo rūmus Saliamonas statė trylika metų, kol jo rūmai buvo visiškai užbaigti.

2Libano miško Rūmus jis pastatė ant keturių eilių kedrinių šulų, su tašytomis kedro medžio sijomis virš šulų. Rūmai buvo šimto uolekčių ilgio, penkiasdešimties uolekčių pločio ir trisdešimties uolekčių aukščio. 3Kedro medžio lubos buvo suklotos ant sijų, laikomų keturiasdešimties penkių šulų, po penkiolika kiekvienoje eilėje. 4Viename ir kitame gale buvo trys langų rėmų eilės su trim langų aukštais vienas priešais kitą. 5Visų tarpdurių staktos buvo stačiakampės; tarpduriai buvo vieni priešais kitus, po tris abiejuose galuose.

6 Šulų salę jis padarė penkiasdešimties uolekčių ilgio ir trisdešimties uolekčių pločio. Priekyje buvo prieangis su šulais, o prieš juos uždanga.

7Jis padarė Sosto salę - Teismo salę, kurioje turėjo spręsti bylas. Ji buvo išmušta kedro medžiu nuo grindų lig lubų sijų.

8Namai kieme už salės, tarnavę jam kaip buveinė, buvo tokios pat statybos. Saliamonas taip pat pastatė ir rūmus, panašius į šią Salę, faraono dukteriai, kurią jis buvo vedęs.

9Visi šie pastatai, nuo pamatų iki stogo ir iš lauko iki pat didžiojo kiemo, buvo statomi iš rinktinių akmenų, nutašytų pagal mastą ir apdailintų pjūklais iš visų pusių. 10Pamatai buvo iš didžiulių luitų rinktinio akmens - akmenys aštuonių ir dešimties uolekčių. 11Ant jų buvo dedami rinktiniai akmenys, nutašyti pagal mastą, ir kedro rąstai. 12Didysis kiemas buvo aptvertas aplinkui trimis eilėmis tašytų akmenų ir viena eile kedro rąstų. Taip buvo aptverti ir vidinis VIEŠPATIES Namų kiemas bei Namų prieangis.

Šventyklos apstatymas13 Karalius Saliamonas pasiuntė pakviesti iš Tyro Hiramą. 14Jis buvo vienos našlės iš Naftalio giminės sūnus, kurio tėvas, žmogus iš Tyro, buvo buvęs varkalys. Jis buvo apdovanotas išmintimi, gabumais ir įgūdžiais padirbti visokių daiktų iš vario. Atvykęs pas karalių Saliamoną, jis atliko jam visus darbus.

Varinės kolonos15 Jis nuliejo iš vario du šulus. Pirmasis šulas buvo aštuoniolikos uolekčių aukščio, ir aplink jį apteko dvylikos uolekčių virvė. Toks buvo ir antrasis šulas. 16Jis padarė dvi galvenas, nulietas iš vario, uždėti ant šulų viršaus. Viena galvena buvo penkių uolekčių aukščio, ir kita galvena buvo to paties aukščio. 17Galvenos ant šulų viršaus buvo dengtos girliandų pynėmis. Po septynias vienai galvenai ir po septynias kitai galvenai. 18Jis šulus taip padarė, kad jie turėjo dvi granatmedžio obuolių eiles, aplink vienos galvenos pynių viršų, ant šulų esančioms galvenoms apdengti. Panašiai padarė ir su kita galvena. 19Galvenos ant prieangio šulų buvo lelijos išvaizdos, keturių uolekčių aukščio; 20tokios pat buvo ir galvenos ant dviejų šulų aukščiau ir šone iškilimo, esančio prie pynių. Aplink vieną galveną buvo eilėmis pridėta du šimtai granatmedžio obuolių; tiek pat jų buvo ir ant kitos galvenos. 21Jis pastatė šulus Didžiosios navos prieangyje: vieną šulą pastatė dešinėje ir pavadino Jachinu, o kitą šulą pastatė kairėje ir pavadino Boazu. 22Virš šulų buvo lelijos išvaizdos galvenos. Taip šulų darbai buvo užbaigti.

Varinė jūra23 Tada buvo nulieta jūra. Ji buvo apskrita, dešimties uolekčių nuo vieno briaunos krašto iki kito, ir penkių uolekčių aukščio. Trisdešimties uolekčių virvė buvo jos mastas aplinkui briauną. 24Žemiau briaunos, visur aplinkui supdami jūrą, buvo moliūgų pavidalai, kiekvienas dešimties uolekčių dydžio. Moliūgų pavidalų buvo dvi eilės, nulietų tuo pačiu metu, kai jūra buvo liejama. 25Ji stovėjo ant dvylikos jaučių: trys buvo atgręžti į šiaurę, trys atgręžti į vakarus, trys atgręžti į pietus ir trys atgręžti į rytus. Jūra buvo ant jų pastatyta. Jaučių pasturgaliai buvo nugręžti į vidaus pusę. 26Jūros storis buvo delno platumo, o jos briauna buvo padaryta kaip briauna taurės, tarsi lelijos žiedas. Joje tilpo du tūkstančiai batų.

Pastovai su ratais ir variniai praustuvai27 Jis padarė ir dešimt varinių pastovų praustuvams. Kiekvienas pastovas buvo keturių uolekčių ilgio, keturių uolekčių pločio ir trijų uolekčių aukščio. 28Pastovų sandara buvo tokia: jie turėjo įsprūdas, o įsprūdos buvo įrėmintos. 29Įsprūdose buvo įraižyti liūtai, jaučiai ir kerubai. Ant rėmų, viršuje ir apačioje liūtų bei jaučių, buvo plakto metalo įvijos. 30Kiekvienas pastovas turėjo keturis varinius ratus ir dvi varines ašis; ant jo keturių kampų buvo atramos praustuvui. Atramos po praustuvu buvo nulietos su įvijomis kiekviename šone. 31Virš praustuvo kilo uolekties aukščio vainikas su apskritu piltuvu į pusantros uolekties gylio indą. Ir ant piltuvo buvo įraižų. Įsprūdos buvo keturkampės, ne apskritos. 32Po įsprūdomis buvo keturi ratai. Ratų ašys buvo pastovuose. Kiekvieno rato aukštis buvo pusantros uolekties. 33Ratų sandara buvo, kaip paprastai būna vežimų ratų sandara. Jų ašys, ratlankiai, stipinai ir stebulės - viskas buvo nulieta. 34Keturiuose kiekvieno pastovo kampuose buvo atramos; pastovai ir atramos buvo iš vieno gabalo. 35Prie pastovo viršaus buvo pusės uolekties aukščio apskrita juosta; pastovo viršus, jo šonai ir įsprūdos buvo iš to paties gabalo. 36Ant jo paviršiaus, jo šonų ir įsprūdų, kur tik buvo laisvos vietos, Hiramas įraižė kerubus, liūtus ir palmes, su įvijomis visur aplinkui. 37Taip jis padarė dešimt pastovų praustuvams. Visi buvo panašiai nulieti, vienodo didumo ir tos pačios išvaizdos.

38Tada jis padarė dešimt varinių praustuvų. Kiekviename praustuve tilpo keturiasdešimt batų, kiekvienas praustuvas buvo keturių uolekčių; ant visų dešimties pastovų buvo po praustuvą. 39Penkis pastovus jis pastatė dešinėje Namų pusėje, o kitus penkis - kairėje Namų pusėje. Jūrą jis padėjo dešinėje Namų pusėje, prie pietrytinio kampo.

Reikmenys: suvestinė40Hiramas padarė ir puodų, ir bertuvių bei dubenų. Taip Hiramas pabaigė karaliui Saliamonui visus darbus VIEŠPATIES Namuose: 41du šulus, du galvenų rutulius ant šulų; dvi girliandų pynes apdengti dviem galvenų rutuliams virš šulų; 42keturis šimtus granatmedžio obuolių dviem girliandų pynėms, - po dvi eiles granatmedžio obuolių kiekvienai girliandų pynei, - dviem galvenų rutuliams ant šulų apdengti; 43dešimt pastovų, dešimt praustuvų ant pastovų; 44vieną jūrą ir dvylika jaučių po jūra.

45Puodai, bertuvės ir dubenys - visi reikmenys, kuriuos Hiramas padarė Saliamonui VIEŠPATIES Namams, buvo iš blizgančio vario. 46Karalius nuliedino juos molio žemėje Jordano lygumoje tarp Sukotų ir Zaretano. 47Dėl jų gausybės visus tuos reikmenis Saliamonas paliko nesvertus; vario svoris nebuvo nustatytas.

48Saliamonas padarė visus reikmenis VIEŠPATIES Namuose: aukurą iš aukso, stalą Artumo duonai padėti iš aukso, 49žvakides - penkias dešinėje ir penkias kairėje - Vidinės šventovės priekyje iš gryno aukso; vainiklapius, lempas bei žirkles iš aukso; 50taures, žnyples, dubenis šlakstymui, lėkštes smilkalams ir keptuves iš gryno aukso; vyrius durims vidinio Namų kambario - Šventųjų Šventosios - ir durims Didžiosios navos iš aukso.

51Taip buvo pabaigti visi darbai, kurių Saliamonas buvo ėmęsis VIEŠPATIES Namuose. Saliamonas įnešė savo tėvo Dovydo šventąsias dovanas - sidabrą, auksą ir reikmenis - ir padėjo jas į VIEŠPATIES Namų iždą.

8Skrynia atnešama į Šventyklą 1 Saliamono pašaukti, visi Izraelio seniūnai - visi giminių galvos ir izraeliečių protėvių namų vadai - susirinko pas karalių Saliamoną Jeruzalėje perkelti VIEŠPATIES Sandoros Skrynios iš Dovydo miesto, tai yra iš Ziono. 2Visi Izraelio vyrai susirinko pas karalių Saliamoną į iškilmę Etanimų mėnesį, tai yra septintą mėnesį. 3Susirinkus visiems Izraelio seniūnams, kunigai pakėlė Skrynią nešti. 4Jie nešė VIEŠPATIES Skrynią, Susitikimo palapinę ir visus Palapinėje buvusius šventuosius reikmenis. Kunigai ir levitai juos nešė. 5Tuo tarpu karalius Saliamonas ir visa pas jį priešais Skrynią susirinkusi Izraelio bendrija atnašavo tokią daugybę avių ir jaučių, kad nebuvo įmanoma nei suskaityti, nei apskaičiuoti.

6Kunigai įnešė VIEŠPATIES Sandoros Skrynią į jos vietą po kerubų sparnais į vidinę Namų šventovę, Šventųjų Šventąją, 7nes kerubai buvo išskleidę savo sparnus virš Skrynios vietos. Kerubai iš viršaus pridengė Skrynią ir jos kartis. 8Kartys taip kyšojo, kad jų galai buvo matomi iš šventos vietos priešais Vidinę šventovę. Bet iš lauko jų matyti nebuvo įmanoma. Jos ten tebėra iki šios dienos. 9Skrynioje buvo tik dvi akmeninės plokštės, kurias į ją buvo įdėjęs Mozė prie Horebo, kai VIEŠPATS sudarė su izraeliečiais Sandorą po jų išėjimo iš Egipto žemės.

10Kunigams išėjus iš šventovės, debesis pripildė VIEŠPATIES Namus. 11Kunigai nebegalėjo atlikti savo tarnybos dėl debesies, nes VIEŠPATIES šlovė pripildė VIEŠPATIES Namus. 12Tada Saliamonas ištarė:

"VIEŠPATS pasirinko gyventi
neperžvelgiamoje tamsoje.
13 Nūn pastačiau tau didingus Namus -
vietą tau gyventi amžinai".

Saliamono kalba žmonėms14Tada, visai Izraelio bendrijai stovint, karalius atsigręžė veidu į žmones ir palaimino visą Izraelio bendriją. 15Jis tarė: "Tebūna palaimintas VIEŠPATS, Izraelio Dievas, kuris savo ranka įvykdė, ką buvo pažadėjęs savo burna mano tėvui Dovydui, tardamas: 16'Nuo tos dienos, kai išvedžiau savo tautą Izraelį iš Egipto, neišsirinkau miesto nė iš vienos Izraelio giminės statybai Namų, kuriuose gyventų mano vardas. Betgi išsirinkau Dovydą valdyti savo tautai Izraeliui'. 17Mano tėvas Dovydas svajojo pastatyti Namus VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, vardui. 18Bet mano tėvui VIEŠPATS tarė: 'Gerai darei, kad svajojai pastatyti Namus mano vardui. 19Tačiau ne tu Namus pastatysi, bet iš tavęs gimęs tavo sūnus pastatys Namus mano vardui'. 20Nūnai VIEŠPATS įvykdė padarytą pažadą: aš tapau savo tėvo Dovydo įpėdiniu, įžengiau į Izraelio sostą, kaip VIEŠPATS pažadėjo, ir pastačiau Namus VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, vardui. 21Ten aš paruošiau vietą Skryniai, kurioje yra VIEŠPATIES Sandora, jo sudaryta su mūsų protėviais, kai jis vedė juos iš Egipto žemės".

Saliamono malda22Tada visos Izraelio bendrijos akivaizdoje Saliamonas atsistojo prieš VIEŠPATIES aukurą ir, pakėlęs rankas į dangų, 23meldėsi: "O VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, kito Dievo kaip tu nėra nei danguje aukštai, nei žemėje po dangumi! Tu palaikai savo ištikimos meilės sandorą su savo tarnais, kurie yra tau ištikimi visa širdimi. 24Tu palaikei sandorą, sudarytą su mano tėvu Dovydu, šią dieną ranka įvykdei, ką lūpom buvai pažadėjęs. 25Todėl dabar, VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, įvykdyk mano tėvui, savo tarnui, ir tą pažadą, kurį jam davei, tardamas: 'Nestigs tau niekad mano akivaizdoje įpėdinio, sėdinčio Izraelio soste, jeigu tik tavo palikuonys žiūrės savo kelio ir elgsis mano akivaizdoje taip, kaip tu elgeisi mano akivaizdoje'. 26Užtat dabar, Izraelio Dieve, tebūna įvykdytas tavo pažadas, kurį davei mano tėvui, savo tarnui Dovydui.

27Bet argi iš tikrųjų Dievas gyvens žemėje? Net dangus ir dangaus aukštybės negali tavęs sutalpinti. Kaip galėtų tai padaryti šie Namai, kuriuos aš pastačiau! 28Pažvelk maloniai į savo tarno maldą ir prašymą, o VIEŠPATIE, mano Dieve, išgirsk šauksmą ir maldą, kuria tavo tarnas kreipiasi šiandien į tave. 29Težvelgia dieną ir naktį tavo akys į šiuos Namus, į vietą, apie kurią tu sakei: 'Ten gyvens mano vardas!' - kad išklausytum maldą, kai tavo tarnas melsis šioje vietoje. 30Išgirsk maldavimus savo tarno ir maldavimus savo tautos Izraelio, kada tik melsis šioje vietoje. Išgirsk savo dangaus buveinėje, išklausyk ir atleisk!

31Kada tik žmogus nusidės artimui, turės duoti priesaiką, kai ateis ir prisieks prieš tavo aukurą šiuose Namuose, 32tada išgirsk danguje ir nedelsk duoti savo tarnams nuosprendį, pasmerkdamas kaltąjį bei skirdamas jo galvai bausmę už jo elgesį ir apgindamas teisųjį bei atlygindamas jam pagal jo teisumą.

33 Jeigu tavo tauta Izraelis būtų priešo nugalėta, nes ji tau nusidėjo, bet grįžtų vėl pas tave, šlovintų tavo vardą, siųstų tau maldą ir prašymą šiuose Namuose, 34tada išklausyk danguje, atleisk savo tautos Izraelio nuodėmę ir sugrąžink juos vėl į kraštą, kurį davei jų protėviams.

35Jeigu dangus būtų uždarytas ir nebūtų lietaus dėl to, kad jie tau nusidėjo ir tu juos baudi, bet jie melstųsi šioje vietoje, šlovintų tavo vardą ir gręžtųsi nuo savo nuodėmės, 36tada išklausyk danguje ir atleisk savo tarnų, savo tautos Izraelio, nuodėmę, pamokydamas juos tikrojo kelio, kuriuo jie turi eiti. Suteik lietaus savo kraštui, kurį davei savo tautai kaip paveldą.

37Jeigu krašte kiltų badas ar maras, jeigu ištiktų amaras ar miltligė, skėriai ar vikšrai, jeigu priešas apgultų juos kurioje nors krašto gyvenvietėje, - kokia tik būtų nelaimė ir kokia tik būtų liga, - 38jeigu tuomet būtų kokia nors malda ar koks nors prašymas pavienio žmogaus ar visos tavo Izraelio tautos, pajutusių savo širdies nelaimę ir tiesiančių rankas šių Namų link, 39tada išklausyk savo dangaus buveinėje, atleisk ir nedelsk veikti! Tik tu pažįsti visų žmonių širdis, suteik tad kiekvienam pagal jo elgesį. Žinodamas, kas yra kiekvieno žmogaus širdyje, taip elkis su jais, 40kad jie garbintų tave per visą gyvenimą krašte, kurį tu davei mūsų protėviams.

41Panašiai, kai svetimtautis, nepriklausantis tavo tautai Izraeliui, ateis iš tolimos šalies dėl tavo vardo, 42nes jis išgirs apie tavo didį vardą, galingą kumštį ir ištiestą ranką; kai jis ateis melstis šiuose Namuose, 43tada išklausyk savo dangaus buveinėje ir suteik visa, ko tavęs svetimtautis prašo. Taip visos žemės tautos pažins tavo vardą bei garbins tave, kaip daro tavo tauta Izraelis, ir pripažins, kad tavo vardu yra vadinami Namai, kuriuos pastačiau.

44Kai tavo tauta eis į mūšį su savo priešu, kad ir kuriuo keliu tu juos siųstum, ir jie melsis VIEŠPAČIUI,, atsigręžę į miestą, kurį tu išsirinkai, ir Namus, kuriuos aš pastačiau tavo vardui, 45tada išklausyk danguje jų maldą ir prašymą, palaikyk jų reikalą.

46O kai jie tau nusidės, juk nėra žmogaus, kuris nenusidėtų, ir tu, supykęs ant jų, atiduosi juos priešams, kad būtų išvesti belaisviais į jų kraštą, tolimą ar artimą, 47tačiau jie krašte, į kurį buvo nuvesti, paims į širdį, atsivers ir maldaus tavęs savo priešų krašte, tardami: 'Mes nusidėjome, užsitraukėme kaltę nedorai elgdamiesi', - 48sugrįš pas tave visa širdimi ir siela krašte priešų, išvedusių juos į nelaisvę, melsis į tave, atsigręžę į savo kraštą, kurį tu davei jų protėviams, ir į Namus, kuriuos aš pastačiau tavo vardui, 49tada išklausyk savo dangaus buveinėje jų maldą ir prašymą, palaikyk jų reikalą 50ir atleisk tau nusidėjusiai savo tautai visus jų nusikaltimus, kuriais jie tau nusižengė. Būk jiems gailestingas akivaizdoje tų, kurie išvedė juos į nelaisvę, kad būtų jiems gailestingi, 51nes jie yra tavo paveldas ir tavo tauta, kurią tu išvedei iš Egipto, iš vidurio tos geležies lydyklos! 52Tebūna atviros tavo akys prašymui tavo tarno ir prašymui tavo tautos Izraelio, išklausyk juos, kada tik jie tavęs šauksis. 53Juk tu išskyrei juos iš visų žemės tautų būti tavo paveldu, kaip tu, Viešpatie DIEVE, pažadėjai per savo tarną Mozę, kai iš Egipto išvedei mūsų protėvius".

Saliamonas palaimina tautą54Pabaigęs šią visą maldą ir šį prašymą VIEŠPAČIUI,, Saliamonas atsikėlė iš vietos priešais VIEŠPATIES aukurą, kur jis buvo atsiklaupęs į dangų ištiestomis rankomis. 55Atsistojęs jis palaimino visą Izraelio bendriją, garsiai tardamas:

56"Tebūna palaimintas VIEŠPATS, kuris davė savo tautai Izraeliui ramybę, kaip buvo pažadėjęs. Nė vienas žodis neliko neįvykdytas iš visų jo dosnių pažadų, duotų per savo tarną Mozę. 57Tebūna VIEŠPATS, mūsų Dievas, su mumis, kaip buvo su mūsų protėviais. Tenepalieka mūsų ir teneatmeta. 58Tepalenkia mūsų širdį į save, kad eitume visais jo keliais ir laikytumės jo įsakymų, įstatų ir įsakų, duotų mūsų protėviams. 59Tebūna šie mano žodžiai, kuriais aš meldžiausi VIEŠPATIES akivaizdoje, arti VIEŠPATIES, mūsų Dievo, dieną ir naktį, kad jis palaikytų savo tarną ir savo tautą Izraelį kasdienos reikaluose, 60idant visos žemės tautos žinotų, kad tik VIEŠPATS yra Dievas ir kito nėra. 61Būkite visa širdimi su Dievu, savo Dievu, elgdamiesi pagal jo įstatus ir laikydamiesi jo įsakymų, kaip šiandien".

Aukos Šventyklą šventinant62Tada karalius ir visas Izraelis atnašavo aukas VIEŠPATIES akivaizdoje. 63Saliamonas atnašavo kaip bendravimo aukas VIEŠPAČIUI, dvidešimt du tūkstančius jaučių ir šimtą dvidešimt tūkstančių avių. Taip karalius ir visi izraeliečiai pašventino VIEŠPATIES Namus. 64Tą pačią dieną karalius pašventino kiemo vidurį, kuris buvo VIEŠPATIES Namų priekyje. Ten jis atnašavo deginamąsias aukas, grūdų atnašas ir riebiąsias bendravimo aukų dalis, nes varinis aukuras, stovintis VIEŠPATIES akivaizdoje, buvo per mažas sutalpinti deginamosioms aukoms, grūdų atnašoms ir riebiosioms bendravimo aukų atnašoms.

65Taigi Saliamonas ir su juo visas Izraelis - didžiulė bendrija, žmonės nuo Lebo-Hamato iki pat Egipto upės, tuo metu šventė iškilmę VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje per septynias dienas. 66Aštuntą dieną jis paleido žmones eiti namo. Jie atsisveikino su karaliumi ir nuėjo į savo namus džiaugdamiesi ir linksma širdimi dėl viso gerumo, kurį VIEŠPATS buvo padaręs savo tarnui Dovydui ir savo tautai Izraeliui.

9Pažadas ir įspėjimas Saliamonui 1Kai Saliamonas buvo pabaigęs statyti VIEŠPATIES Namus ir karaliaus rūmus - visa, ką Saliamonas norėjo pastatyti, 2VIEŠPATS pasirodė Saliamonui antrąkart, kaip jis buvo jam pasirodęs Gibeone. 3VIEŠPATS jam tarė: "Aš išklausiau tavo maldos ir tavo prašymo, su kuriuo kreipeisi į mane, pašventinau šiuos Namus, kuriuos tu pastatei, ir suteikiau jiems savo vardą amžinai. Visad ten bus mano akys ir mano širdis. 4O tu, jeigu elgsiesi mano akivaizdoje, kaip tavo tėvas Dovydas elgėsi, nuoširdžiai ir dorai, vykdydamas visa, ką tau įsakiau, ir laikydamasis mano įstatų ir įsakų, 5tada aš padarysiu tavo karališką sostą Izraelyje amžiną, kaip aš pažadėjau tavo tėvui Dovydui, tardamas: 'Nestigs tau įpėdinio, sėdinčio Izraelio soste'.

6O jei tu ar tavo palikuonys nusigręšite nuo manęs ir nesilaikysite mano įsakymų bei įstatų, kuriuos aš jums daviau, bet eisite ir tarnausite kitiems dievams, juos garbindami, 7tada aš išrausiu Izraelį iš žemės, kurią jiems daviau, ir Namus, kuriuos pašvenčiau savo vardui, atmesiu nuo savo veido. Izraelis taps patarle ir pajuoka visoms tautoms. 8Šie Namai taps griuvėsių krūva, visi praeiviai apstulbs ir švilps. Jie klaus: 'Kodėl taip padarė VIEŠPATS šiam kraštui ir šiems Namams?' 9Jiems bus atsakyta: 'Kadangi jie paliko VIEŠPATĮ, savo Dievą, kuris išvedė jų protėvius iš Egipto žemės, ir priėmė kitus dievus, garbindami juos ir jiems tarnaudami, todėl VIEŠPATS užtraukė ant jų šią nelaimę'".

Saliamono derybos su Hiramu 10 Baigiantis dvidešimčiai metų, per kuriuos Saliamonas pastatė dvejus namus, - VIEŠPATIES Namus ir karaliaus rūmus, - 11kurių statymui Tyro karalius Hiramas parūpino Saliamonui kedro ir kipariso medžio bei aukso, kiek jis norėjo, už tai Saliamonas davė Hiramui dvidešimt miestų Galilėjos srityje. 12Bet kai Hiramas atvyko iš Tyro apžiūrėti miestų, kuriuos Saliamonas buvo jam davęs, jais Hiramas nebuvo patenkintas. 13"Mano broli, - jis tarė, - kokie tie miestai, kuriuos tu man davei?" Todėl jie ir vadinami Kabulo žeme iki šios dienos. 14Tačiau Hiramas buvo atsiuntęs karaliui šimtą dvidešimt talentų aukso.

Lažo darbai Saliamono statybai 15Tokia yra ataskaita karaliaus Saliamono įvesto lažo darbų, jam statant VIEŠPATIES Namus, savo paties rūmus, Milo'ą bei Jeruzalės sieną, įtvirtinant Hazorą, Megidą ir Gezerį. 16Egipto faraonas buvo atžygiavęs, paėmęs Gezerį ir sunaikinęs jį ugnimi. Išžudęs mieste gyvenusius kanaaniečius, jis atidavė jį kaip kraitį savo dukteriai, Saliamono žmonai. 17Saliamonas tad įtvirtino Gezerį, Žemutinį Bet-Horoną, 18Baalatą, Tamarą Judo dykumoje 19ir visus Saliamono sandėlių miestus, miestus savo kovos vežimų bei miestus raitelių - visa, ką Saliamono širdis užsimanė pastatyti Jeruzalėje, Libane ir visose savo valdose. 20Visus neizraeliečius gyventojus, išlikusius iš amoriečių, hetitų, perizitų, hivitų ir jebusitų, - 21krašte dar buvo išlikę jų palikuonių, kurių izraeliečiai nepajėgė visiškai išnaikinti, - Saliamonas pajungė vergo lažui iki šios dienos. 22Bet izraeliečių vergo lažui Saliamonas nepajungė nė vieno, nes jie buvo jo kareiviai, palydovai, tarnautojai, pareigūnai ir jo karo vežimų bei raitelių vadai.

23 Šie buvo vyriausieji pareigūnai, kurie vadovavo Saliamono darbams ir prižiūrėjo žmones, atliekančius darbą. Jų buvo penki šimtai penkiasdešimt.

24Kai tik faraono duktė persikėlė iš Dovydo miesto į rūmus, kuriuos Saliamonas buvo jai pastatęs, jis pastatė Milo'ą.

25 Tris kartus per metus Saliamonas atnašaudavo deginamąsias aukas bei bendravimo atnašas ant aukuro, kurį jis pastatė VIEŠPAČIUI,, atnašaudamas su jomis smilkalus VIEŠPATIES akivaizdoje. Ir Namus jis prižiūrėjo.

26 Karalius Saliamonas pastatė laivyną Ezion-Geberyje, kuris yra arti Elato ant Nendrių jūros kranto, Edomo krašte. 27Hiramas išsiuntė su tuo laivynu savo tarnų, jūroje prityrusių jūreivių, drauge su Saliamono vyrais. 28Jie nuvyko į Ofyrą, pargabeno iš ten penkis šimtus dvidešimt talentų aukso ir įteikė jį karaliui Saliamonui.

10Šebos karalienė lanko Saliamoną 1Kai Šebos karalienė išgirdo apie Saliamono garsą VIEŠPATIES vardo garso dėka, ji atvyko jo išmėginti sunkiais klausimais. 2Ji atvyko į Jeruzalę su didžiule palyda, su kupranugariais, apkrautais kvepalais, daugybe aukso ir brangakmeniais. Atvykusi pas Saliamoną, ji išsakė jam visa, kas gulėjo jai ant širdies. 3Saliamonas atsakė į visus jos klausimus. Nebuvo dalyko, kurio karalius nebūtų žinojęs, ir klausimo, į kurį jis nebūtų galėjęs jai atsakyti. 4Regėdama visą Saliamono išmintį, rūmus, kuriuos buvo pastatęs, 5jo stalo valgius bei aplink jį sėdinčius dvariškius, paslaugas ir apdarą jo tarnų, jo vyno padavėjus ir deginamąsias aukas, kurias jis atnašavo VIEŠPATIES Namuose, Šebos karalienė neteko žado.

6Ji tad karaliui tarė: "Kalbos, kurias girdėjau savo šalyje apie tavo darbus ir išmintį, buvo teisingos, 7bet aš kalbomis netikėjau, kol pati neatvykau ir savo akimis nepamačiau. Tikėk manimi, man nė pusės tiesos nebuvo pasakyta. Tavo išmintis ir gerovė smarkiai pralenkia kalbas, kurias buvau girdėjusi. 8Laimingos tavo žmonos! Laimingi tavo dvariškiai, nuolat tau tarnaujantys ir tavo išmintį girdintys! 9Tebūna palaimintas VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris parodė tau savo malonę, pasodindamas tave į Izraelio sostą! Iš amžinos meilės Izraeliui padarė VIEŠPATS tave karaliumi teisingumui ir teisumui vykdyti".

10Tada ji apdovanojo karalių šimtu dvidešimčia talentų aukso, begale kvepalų ir brangakmenių. Daugiau niekad nebuvo atgabenta tiek daug kvepalų, kiek Šebos karalienė padovanojo karaliui Saliamonui.

11 Be to, Hiramo laivynas, gabenęs auksą iš Ofyro, atgabeno iš Ofyro gausiai almugo medžio ir brangakmenių. 12Almugo medieną karalius panaudojo VIEŠPATIES Namams ir karaliaus rūmams išpuošti, taip pat giesmininkų lyroms ir arfoms. Tokio almugo medžio daugiau nebuvo nei atgabenta, nei regėta iki šios dienos.

13 O karalius Saliamonas savo ruožtu davė Šebos karalienei visa, ko ji norėjo ir ko ji prašė. Be to, Saliamonas apdovanojo ją iš savo karališko dosnumo. Tada ji sugrįžo drauge su savo dvariškiais į savo šalį.

Saliamono turtai14Auksas, kurį Saliamonas gaudavo kas metai, svėrė šešis šimtus šešiasdešimt šešis aukso talentus, 15neskaitant to, kuris ateidavo iš pirklių, prekybos tinklo ir visų Arabijos karalių bei krašto valdytojų. 16Karalius Saliamonas padarė du šimtus didžiulių skydų iš plakto aukso; į kiekvieną skydą suėjo šeši šimtai auksinių šekelių. 17Jis padarė ir tris šimtus priedangos skydų iš plakto aukso; į kiekvieną priedangos skydą suėjo trys minos. Karalius padėjo juos Libano miško rūmuose.

18Karalius taip pat padarė šaunų sostą iš dramblio kaulo ir jį aptraukė geriausiu auksu. 19Į sostą vedė šeši laiptai, sostas turėjo nugarą su apskritu viršumi ir atramas prie kiekvieno sėdynės šono. Du liūtai stovėjo šalia atramų, 20o dvylika liūtų stovėjo ant šešių laiptų, po šešis kiekviename šone. Niekad nieko panašaus nebuvo padaryta jokioje karalystėje.

21Be to, visos Saliamono taurės buvo auksinės, o visi Libano miško Rūmų indai buvo iš gryno aukso. Sidabrinių indų nebuvo. Saliamono dienomis sidabras buvo nieku laikomas. 22Mat karalius turėjo Taršišo laivus jūroje drauge su Hiramo laivynu. Kartą per trejus metus Taršišo laivai parplaukdavo, atgabendami aukso, sidabro, dramblio kaulų, beždžionių ir povų.

23Taip karalius Saliamonas viršijo turtais ir išmintimi visus žemės karalius. 24Visas pasaulis ieškojo Saliamono veido, norėdamas išgirsti išmintį, kurią Dievas buvo įdėjęs jam į širdį. 25Kiekvienas jų atgabendavo savo metinę duoklę - sidabro ir aukso daiktų, drabužių, ginklų ir prieskonių, arklių ir mulų.

Saliamono karo vežimai ir kavalerija26Saliamonas sutelkė kovos vežimus ir raitelius. Jis turėjo tūkstantį keturis šimtus karo vežimų ir dvylika tūkstančių arklių, kuriuos jis paskirstė į kovos vežimų miestus ir prie karaliaus Jeruzalėje. 27Karalius padarė sidabrą taip apstų Jeruzalėje, kaip akmenis ir kedrus, taip apsčius, kaip sikomoro medžiai Šefeloje. 28Saliamono arkliai buvo gabenami iš Egipto ir Kuės. Karaliaus pirkliai juos pirkdavo iš Kuės nustatyta kaina. 29Vežimas, atgabentas iš Egipto, kainavo šešis šimtus sidabrinių šekelių, o arklys šimtą penkiasdešimt. O per karaliaus pirklius savo ruožtu buvo galima juos išgabenti visiems hetitų karaliams ir Aramo karaliams.

11Saliamono nuodėmės 1 Karalius Saliamonas mylėjo daug svetimtaučių moterų. Ne tik faraono dukterį, bet ir moabiečių, amoniečių, edomiečių, sidoniečių ir hetitų moteris, 2iš tų tautų, apie kurias VIEŠPATS buvo pasakęs izraeliečiams: "Niekas iš jūsų nesijungs su jais, niekas iš jų nesijungs su jumis, nes jie tikrai nugręš jūsų širdį į kitus dievus". Prie jų Saliamonas prilipo su meile. 3Tarp Saliamono žmonų buvo septyni šimtai didžiūnių ir trys šimtai sugulovių. Žmonos nugręžė jo širdį.

4Saliamonui pasenus, jo žmonos nugręžė jo širdį į kitus dievus, ir jo širdis nebuvo ištikima VIEŠPAČIUI, savo Dievui, kaip buvo jo tėvo Dovydo širdis. 5Saliamonas sekė sidoniečių deive Aštarte ir amoniečių pasibjaurėjimu Milkomu. 6Taigi Saliamonas darė, kas buvo pikta VIEŠPATIES akyse, ir ištikimai VIEŠPATIMI nesekė, kaip jo tėvas kad darė. 7Tada Saliamonas į rytus nuo Jeruzalės ant kalno pastatė aukštumų alką Chemošui, Moabo pasibjaurėjimui, ir Molechui, amoniečių pasibjaurėjimui. 8Tą patį jis padarė visoms savo svetimtautėms žmonoms, atnašaujančioms smilkalus ir aukas savo dievams.

9VIEŠPATS supyko ant Saliamono, nes jo širdis nusigręžė nuo VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, kuris buvo jam du kartus pasirodęs. 10Nors buvo jam įsakęs kad nesektų kitais dievais, bet jis nesilaikė, ką VIEŠPATS buvo jam įsakęs. 11Todėl VIEŠPATS Saliamonui tarė: "Kadangi tu taip norėjai, nesilaikei mano sandoros ir įstatų, kuriuos tau daviau, aš tikrai atplėšiu nuo tavęs karalystę ir atiduosiu ją vienam iš tavo tarnų. 12Bet tavo tėvo Dovydo dėlei to nedarysiu tavo dienomis. Iš tavo sūnaus rankos ją atplėšiu. 13Betgi visos karalystės neatplėšiu, dėlei savo tarno Dovydo ir dėlei Jeruzalės, kurią išsirinkau. Tavo sūnui duosiu vieną giminę".

Saliamono priešai14VIEŠPATS tad sužadino prieš Saliamoną priešą - Hadadą Edomietį iš karališkos šeimos Edome. 15Anksčiau, Dovydui užėmus Edomą, kariuomenės vadas Joabas, nužygiavęs palaidoti žuvusiųjų, išžudė Edome visus vyriškius. 16Mat Joabas ir visas Izraelis ten prabuvo šešis mėnesius, kol išžudė Edome visus vyriškius. 17Bet Hadadas drauge su keletu edomiečių, savo tėvo tarnų, išsigelbėjo ir pabėgo į Egiptą. Tuomet Hadadas buvo mažas berniukas. 18Pakilę iš Midjano, jie atėjo į Paraną ir pasiėmė su savimi iš Parano daugiau vyrų. Taip jie atėjo į Egiptą, pas faraoną, Egipto karalių. Jis davė Hadadui namus, paskyrė jam išlaikymą ir dovanojo jam ūkį. 19Hadadas įgijo tokią didelę malonę faraono akyse, kad jis davė jam žmona savo svainę, karalienės Tahpenes seserį. 20Tahpenes sesuo pagimdė jam sūnų Genubatą, kurį Tahpenes augino faraono rūmuose. Taigi Genubatas buvo faraono rūmuose tarp faraono vaikų. 21Kai Hadadas Egipte išgirdo, kad Dovydas užmigo su savo protėviais ir kariuomenės vadas Joabas numirė, Hadadas tarė faraonui: "Leisk man išvykti, noriu keliauti į savo šalį". - 22"O ko tau pas mane trūksta, - atsakė faraonas, - kad ūmai panorai keliauti į savo šalį?" - "Nieko, - tarė Hadadas, - bet, nepaisant to, leisk man keliauti!"

23Kitas priešas, Dievo pažadintas prieš Saliamoną, buvo Eljados sūnus Rezonas, kuris buvo pabėgęs nuo savo šeimininko Zobos karaliaus Hadadezerio. 24Jis, subūręs prie savęs vyrų, tapo gaujos vadu po Dovydo žudynių. Nuėję į Damaską ir ten įsikūrę, jie padarė jį Damaske karaliumi. 25Jis buvo Izraelio priešas per visas Saliamono dienas, darydamas žalą kaip Hadadas. Izraelį jis niekino ir Arame karaliavo.

Jeroboamo maištas26 Nebato sūnus Jeroboamas, efraimietis iš Zeredos, sūnus vienos našlės, kurios vardas buvo Zerua, buvo Saliamono tarnyboje. Jis pakėlė ranką prieš karalių. 27Tokia buvo priežastis, dėl kurios jis pakėlė ranką prieš karalių: Saliamonas statė Milo'ą ir taisė spragą savo tėvo Dovydo miesto sienoje. 28O tas Jeroboamas viską sugebąs vyras. Saliamonas, pamatęs, kad šis jaunas vyras yra toks sumanus, paskyrė jį vadovauti visiems Juozapo namų lažo darbams.

29Tuo metu atsitiko, kad kartą Jeroboamas ėjo iš Jeruzalės, ir šilonietis pranašas Ahijas pasitiko jį kelyje. Ahijas buvo apsivilkęs nauju drabužiu. Jiedviem esant vieniems laukuose, 30Ahijas pačiupo naująjį drabužį, kurį vilkėjo, ir suplėšė jį į dvylika gabalų. 31"Imk sau dešimt gabalų, - tarė jis Jeroboamui, - nes taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: 'Tikėk manimi, aš išplėšiu iš Saliamono rankos karalystę ir duosiu tau dešimt giminių. 32Dėlei savo tarno Dovydo ir dėlei Jeruzalės, dėlei miesto, kurį išsirinkau iš visų Izraelio giminių, jam liks viena giminė. 33Dešimt duosiu tau, nes jis paliko mane, garbino sidoniečių deivę Aštartę, Moabo dievą Chemošą bei amoniečių dievą Milkomą ir nėjo mano keliais, nedarė, kas dora mano akyse, ir nesilaikė mano įstatų bei įsakų, kaip darė jo tėvas Dovydas. 34Nepaisant to, visos karalystės iš jo neatimsiu, bet laikysiu jį karaliumi per visas jo gyvenimo dienas dėlei savo tarno Dovydo, kurį išsirinkau ir kuris laikėsi mano įsakymų ir įstatų. 35Bet iš jo sūnaus rankos karalystę atimsiu ir tau ją, tas dešimt giminių, atiduosiu. 36Jo sūnui duosiu vieną giminę, kad mano tarnas Dovydas visad turėtų žibintą priešais mane Jeruzalėje, mieste, kurį išsirinkau savo vardo buveine. 37Nūnai tave paimsiu, kad valdytumei visa, kaip tavo širdis trokšta. Tu būsi Izraelio karalius. 38Jeigu tu būsi klusnus visur, ką tau įsakau, eisi mano keliais ir darysi, kas dora mano akyse, laikydamasis mano įstatų ir įsakymų, kaip darė mano tarnas Dovydas, aš būsiu su tavimi, pastatysiu tau tvirtus namus, kaip pastačiau Dovydui, ir atiduosiu tau Izraelį. 39Už tą nuodėmę pažeminsiu Dovydo palikuonis, bet ne amžinai'".

40 Todėl Saliamonas bandė Jeroboamą užmušti, bet Jeroboamas skubiai pabėgo į Egiptą, pas Egipto karalių Šišaką, ir prabuvo Egipte iki Saliamono mirties.

Saliamono valdymo galas41Kita Saliamono veikla - visa, ką jis darė, ir jo išmintis - argi nėra aprašyta Saliamono darbų knygoje? 42Jeruzalėje Saliamonas valdė visą Izraelį keturiasdešimt metų. 43Saliamonas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas savo tėvo Dovydo mieste. Jo vietoje tapo karaliumi jo sūnus Rehabeamas.

B. JUDAS IR IZRAELIS IKI AHABO VALDYMO

12Sueiga prie Šechemo 1Rehabeamas nuvyko į Šechemą, nes visas Izraelis buvo suėjęs į Šechemą paskelbti jo karaliumi. 2Nebato sūnus Jeroboamas sužinojo apie tai dar Egipte. Mat Jeroboamas buvo pabėgęs nuo karaliaus Saliamono ir apsigyvenęs Egipte. 3Buvo pasiųsti žmonės jo pašaukti. Jeroboamas ir visa Izraelio sueiga atėjo ir kalbėjo Rehabeamui: 4"Tavo tėvas uždėjo mums sunkų jungą. Nūn tad palengvink savo tėvo kietą lažą ir jo mums uždėtąjį sunkų jungą, ir mes tau tarnausime". 5Rehabeamas jiems atsakė: "Eikite ir po trijų dienų pas mane sugrįžkite".

Žmonėms nuėjus, 6karalius Rehabeamas tarėsi su seniūnais, tarnavusiais jo tėvui Saliamonui dar jam gyvam esant, tardamas: "Kaip jūs man patariate šiems žmonėms atsakyti?" 7Jie kalbėjo jam, tardami: "Jeigu tu šiandien būsi šios tautos tarnas ir jiems tarnausi, jeigu atsakysi jiems maloniais žodžiais, tuomet jie bus tavo tarnai amžinai". 8Rehabeamas seniūnų duoto patarimo nepaisė, bet tarėsi su jaunais vyrais, kurie buvo su juo augę ir dabar jam tarnavo. 9Jų klausė: "Ką jūs man patariate atsakyti tautai, kuri man sako: 'Palengvink jungą, kurį mums uždėjo tavo tėvas'?" 10Jaunieji vyrai, drauge su juo augusieji, jam atsakė: "Tautai, kuri tavęs prašo: 'Tavo tėvas uždėjo mums sunkų jungą, bet tu turi jį palengvinti', - turi taip kalbėti: 'Mano mažylis pirštas yra storesnis už mano tėvo juosmenį. 11Kad mano tėvas jums sunkų jungą uždėjo, tai prie to jungo aš dar pridėsiu. Mano tėvas plakė jus botagais, o aš plaksiu jus skorpionais'".

12 Jeroboamas ir visi žmonės sugrįžo pas Rehabeamą trečią dieną, kaip karalius buvo sakęs: "Sugrįžkite trečią dieną". 13Žmonėms karalius atsakė šiurkščiai, nepaisydamas patarimo, kurį jam buvo davę seniūnai. 14Bet, sekdamas jaunųjų vyrų patarimu, jiems tarė: "Mano tėvas jūsų jungą padarė sunkų, bet aš prie to jungo dar pridėsiu. Mano tėvas plakė jus botagais, o aš plaksiu jus skorpionais". 15Karalius neišklausė žmonių, nes taip buvo VIEŠPATIES skirta, idant jis įvykdytų žodį, kurį VIEŠPATS buvo ištaręs per Ahiją Šilonietį Nebato sūnui Jeroboamui.

16Kai visas Izraelis pamatė, kad karalius nenorėjo jų išklausyti, žmonės, karaliui atsakydami, tarė:

"Kokia mums dalis Dovyde?
Nėra paveldo Išajo sūnuje!
Izraeli, į savo palapines!
Nūn, Dovydai, žiūrėk savo namų!"

Visas Izraelis nuėjo į savo palapines. 17Bet Rehabeamas ir toliau valdė izraeliečius, gyvenančius Judo miestuose.

18Karalius Rehabeamas pasiuntė Adoramą, tuomet buvusį lažo darbų prižiūrėtoju, bet visas Izraelis užmušė jį akmenimis. Tada karalius paskubomis šoko į savo vežimą ir pabėgo į Jeruzalę. 19Taip Izraelis ir kėlė maištą prieš Dovydo namus iki šios dienos.

Politinis lūžis20Kai visas Izraelis išgirdo, kad Jeroboamas yra sugrįžęs, jie išsiuntė žmones pašaukti jo į sueigą ir padarė jį viso Izraelio karaliumi. Tik Dovydo giminė liko ištikima Dovydo namams.

21Sugrįžęs į Jeruzalę, Rehabeamas sutelkė visus Judo namus ir Benjamino giminę - šimtą aštuoniasdešimt tūkstančių rinktinių kareivių - kovoti su Izraeliu ir sugrąžinti karalystės Saliamono sūnui Rehabeamui. 22Bet Dievo vyrui Šemajui atėjo Dievo žodis: 23"Sakyk Judo karaliui Rehabeamui, visiems Judo namams ir likusiems tautos žmonėms: 24'Taip kalbėjo VIEŠPATS: nežygiuosite kovoti su savo giminėmis izraeliečiais. Tegrįžta kiekvienas į savo namus, nes tai aš padariau!'" Jie tad paklausė VIEŠPATIES žodžio ir sugrįžo namo pagal VIEŠPATIES žodį.

Religinė pervarta25Jeroboamas įtvirtino Šechemą Efraimo aukštumose ir ten gyveno. Iš ten išsikėlęs, jis įtvirtino Penuelį. 26 Širdyje Jeroboamas baiminosi: "O jei karalystė ims ir sugrįš Dovydo namams! 27Jei ši tauta ir toliau eis atnašauti aukų VIEŠPAČIUI, Jeruzalėje, šios tautos žmonių širdis vėl sugrįš pas jų valdovą Judo karalių Rehabeamą. Mane jie nužudys ir sugrįš pas Judo karalių Rehabeamą!" 28Pasitaręs karalius padarė du auksinius veršius. Žmonėms jis tarė: "Gana ilgai ėjote į Jeruzalę. Izraeli, štai tavo Dievas, kuris išvedė tave iš Egipto žemės!" 29 Vieną jų pastatė Bet-Elyje, o kitą padėjo į Daną. 30Tai nuvedė į nuodėmę, nes žmonės ėjo į Bet-Elį ir Daną šių veršių pagarbinti. 31Jis statė ir šventyklas aukštumų alkuose bei skyrė kunigus iš žmonių, kurie nebuvo kilę iš Levio giminės. 32Jeroboamas įvedė iškilmę aštuntojo mėnesio penkioliktą dieną, panašią į iškilmę Judo žemėje, ir atnašavo aukas ant aukuro. Taip jis darė Bet-Elyje, atnašaudamas savo padarytiems veršiams. Į Bet-Elį paskyrė kunigus aukštumų šventovių, kurias jis buvo pastatęs. 33Aštuntojo mėnesio, - to mėnesio, kuriame savo širdyje jis buvo sumanęs įvesti iškilmę izraeliečiams, penkioliktą dieną Jeroboamas palipo atnašauti aukos ant aukuro, kurį buvo pastatęs Bet-Elyje.

13Pranašas pasmerkia Bet-Elio aukurą 0Jeroboamui stovint prie aukuro atnašauti smilkalų, 1 į Bet-Elį atėjo iš Judo, VIEŠPATIES liepiamas, vienas Dievo vyras. 2VIEŠPATIES įsakymu jis pasmerkė aukurą, tardamas: "Aukure, aukure! - taip kalbėjo VIEŠPATS: - 'Dovydo namams gims sūnus, vardu Jošijas. Jis atnašaus ant tavęs aukštumų alkų kunigus, deginančius ant tavęs smilkalus. Ant tavęs bus deginami žmonių kaulai'". 3Tą pačią dieną jis davė ženklą, tardamas: "Toks yra ženklas, kad VIEŠPATS kalbėjo: 'Šis aukuras bus sugriautas ir ant jo esantys pelenai išžarstyti'". 4Karalius Jeroboamas, išgirdęs, kaip Dievo vyras pasmerkė Bet-Elio aukurą, ištiesė ranką nuo aukuro, tardamas: "Suimkite jį!" Bet ištiestoji į Dievo vyrą ranka sustingo, ir Jeroboamas nebegalėjo jos į save palenkti. 5Be to, ir aukuras sugriuvo, ir pelenai buvo išžarstyti pagal ženklą, kurį VIEŠPATIES įsakymu buvo davęs Dievo vyras. 6"Prašau maldauti VIEŠPATIES, savo Dievo, malonės, - tarė karalius Dievo vyrui, - ir melstis už mane, kad ranka man būtų sugrąžinta". Dievo vyras maldavo VIEŠPATĮ, ir karalius vėl galėjo sulenkti savo ranką. Ji tapo tokia, kokia buvo pirma. 7Tada karalius kalbino Dievo vyrą: "Eikš su manimi į namus ir atsigaivink. Tau dovaną duosiu". 8Bet Dievo vyras karaliui atsakė: "Nors man duotumei pusę savo karalystės, su tavimi neisiu. Šioje vietoje nevalgysiu duonos ir negersiu vandens, 9nes taip man buvo VIEŠPATIES liepta: 'Nei duonos valgysi, nei vandens gersi, nei keliu, kuriuo atėjai, grįši'". 10Dievo vyras tad nuėjo kitu keliu. Keliu, kuriuo į Bet-Elį buvo atėjęs, negrįžo.

Dievo vyras ir pranašas11Bet-Elyje gyveno senas pranašas. Atėję jo sūnūs jam papasakojo visa, ką Dievo vyras tą dieną buvo padaręs Bet-Elyje. Jie pakartojo savo tėvui ir žodžius, kuriuos jis buvo pasakęs karaliui. 12"Kuriuo keliu jis nuėjo?" - paklausė tėvas. Jo sūnūs parodė jam kelią, kuriuo buvo nuėjęs iš Judo atėjusis Dievo vyras. 13Tada jis savo sūnums tarė: "Pabalnokite man asilą". Jie tad pabalnojo jam asilą, ir pranašas, ant jo užsėdęs, 14išjojo paskui Dievo vyrą. Suradęs jį, sėdintį po ąžuolu, paklausė: "Ar tu esi tas Dievo vyras, kuris atėjo iš Judo?" Jis atsakė: "Taip, tai aš". - 15"Eikš su manimi, - tarė jam pranašas, - ir ko nors užvalgyk". 16Bet jis atsakė: "Aš negaliu su tavimi nei grįžti, nei pas tave užeiti. Šioje vietoje aš nevalgysiu duonos ir negersiu vandens, 17nes man buvo VIEŠPATIES liepta: 'Nei duonos valgysi, nei vandens gersi, nei keliu, kuriuo atėjai, grįši'". - 18"Ir aš esu pranašas, kaip ir tu, - kalbėjo jam pranašas, - man VIEŠPATIES įsakymu tarė angelas: 'Parvesk jį atgal su savimi į namus duonos pavalgyti ir vandens atsigerti'". Bet pranašas jam melavo. 19Tada Dievo vyras sugrįžo su juo, ir jo namuose valgė duonos ir gėrė vandens.

20Jiems sėdint prie stalo, VIEŠPATIES žodis atėjo jį atgal parvedusiam pranašui. 21Atėjusiam iš Judo Dievo vyrui jis paskelbė: "Taip kalbėjo VIEŠPATS: 'Kadangi neklausei VIEŠPATIES žodžio ir nesilaikei įsakymo, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, buvo tau davęs, 22bet sugrįžai ir valgei duonos bei gėrei vandens vietoje, apie kurią tau sakiau: 'Ten nevalgysi duonos ir negersi vandens', - todėl tavo kūnas niekad nepasieks tavo protėvių kapo'".

23Dievo vyrui pavalgius duonos ir atsigėrus vandens, jam buvo pabalnotas jį parvedusio pranašo asilas, 24ir jis leidosi į kelionę. Kelyje jį užpuolė liūtas ir sudraskė. Jo kūnas liko tysoti ant kelio, o šalia lavono stovėjo asilas ir tupėjo liūtas. 25Eidami pro šalį, žmonės matė ant kelio tysantį lavoną ir šalia tupintį liūtą. Nuėję į miestą, kuriame gyveno senasis pranašas, apie tai pasakojo. 26Dievo vyrą atgal parvedęs pranašas, tai išgirdęs, tarė: "Tai Dievo vyras, kuris nepaisė Dievo žodžio. Užtat VIEŠPATS ir atidavė jį liūtui, kuris jį sudraskė ir užmušė pagal jam duotą VIEŠPATIES žodį". 27Savo sūnums pranašas tarė: "Pabalnokite man asilą". Pabalnojus asilą, 28jis išjojo ir surado ant kelio tysantį kūną su asilu ir liūtu prie lavono. Liūtas lavono neėdė ir asilo nedraskė. 29Pranašas paėmė Dievo vyro kūną ir, užkėlęs ant asilo, pargabeno jį į miestą apraudoti ir palaidoti. 30Kūną paguldė į savo paties kapą. Raudodami jį apverkė: "Ai, mano broli!" 31Dievo vyrą palaidojęs, pranašas savo sūnums tarė: "Kai mirsiu, mane palaidokite kape, kuriame yra palaidotas Dievo vyras, mano kaulus paguldykite šalia jo kaulų, 32nes žodis, kurį jis paskelbė VIEŠPATIES įsakymu prieš Bet-Elio aukurą ir prieš visas aukštumų šventoves, esančias Samarijoje, tikrai išsipildys".

33Jeroboamas net po šio įvykio negrįžo iš savo nedoro kelio, bet ir toliau skyrė kunigus aukštumų šventovėms iš paprastų žmonių. Kas tik norėjo būti kunigu, buvo pašventinamas aukštumų šventovėms. 34Taip Jeroboamo namai užsitraukė nuodėmę, už kurią turėjo būti sunaikinti ir nušluoti nuo žemės veido.

14Jeroboamo sūnaus Abijo mirtis 1 Tuo metu susirgo Jeroboamo sūnus Abijas. 2Jeroboamas savo žmonai tarė: "Eikš, persirenk, kad nebūtumei pažinta, kad esi Jeroboamo žmona, ir nueik į Šilo'ą. Pranašas Ahijas ten gyvena. Tas, kuris numatė, kad aš būsiu šios tautos karalius. 3Pasiimk su savimi dešimt duonos kepalų, keletą tešlainių bei ąsotį medaus ir nueik pas jį. Jis tau pasakys, kas nutiks berniukui". 4Jeroboamo žmona taip ir padarė. Ji leidosi kelionėn į Šilo'ą ir nuėjo prie Ahijo namų. Ahijas nebegalėjo matyti, nes senatvė buvo aptemdžiusi jam akis, 5bet VIEŠPATS Ahijui buvo pasakęs: "Štai Jeroboamo žmona ateina pas tave pasiteirauti apie savo sūnų, nes jis serga. Taip ir taip su ja kalbėsi. Ji ateis persirengusi".

6Išgirdęs jos žingsnius, kai ji ėjo pro duris, Ahijas tarė: "Įeik, Jeroboamo žmona. Kam apsimeti esanti kita? Aš turiu tau perduoti skaudžią žinią. 7Eik ir pasakyk Jeroboamui: 'Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: aš iškėliau tave iš tautos ir padariau tave savo tautos Izraelio valdovu; 8aš atplėšiau karalystę iš Dovydo namų ir tau ją atidaviau. Bet tu nebuvai kaip mano tarnas Dovydas, kuris laikėsi mano įsakymų ir sekė manim visa širdimi, darydamas tik tai, kas dora mano akyse. 9Tu elgeisi nedoriau už visus prieš tave buvusius, tu ėmei ir pasidarei sau kitų dievų ir lietinių atvaizdų man į piktumą vesti. Tu man atsukai nugarą. 10Todėl aš užtrauksiu nelaimę Jeroboamo namams, išrausiu iš Jeroboamo šeimos visus vyriškius - vergą ir laisvą Izraelyje - ir švariai iššluosiu Jeroboamo namus, kaip mėšlas kad yra iššluojamas. 11Kas iš Jeroboamo šeimos mirs mieste, tą šunys suės, o kas mirs atvirame lauke, tą padangių paukščiai suris, nes taip VIEŠPATS kalbėjo'. 12Leiskis tad į kelionę, grįžk į savo namus. Kai tik įkelsi į miestą koją, mirs tavo vaikas. 13Visas Izraelis jį apraudos ir palaidos. Vien jis iš Jeroboamo šeimos bus nuneštas į kapą, nes tik jame VIEŠPATS, Izraelio Dievas, gali rasti šį tą gero. 14Be to, VIEŠPATS paskirs Izraeliui karalių, kuris padarys Jeroboamo namams galą!

15VIEŠPATS tol plaks Izraelį, kol jis ims svyruoti, kaip svyruoja nendrė vandenyje. Jis išraus Izraelį iš šios geros žemės, duotos jų protėviams, ir išblaškys juos anapus {Eufrato} upės, nes jie, darydamiesi sau šventuosius stulpus, supykdė VIEŠPATĮ. 16Jis nusigręš nuo Izraelio už Jeroboamo nuodėmes, kuriomis jis nusidėjo ir įvedė Izraelį į nuodėmę".

17Jeroboamo žmona pakilo ir leidosi į kelionę. Ji parėjo į Tirzą. Vos jai peržengus namų slenkstį, berniukas mirė. 18Jį laidojo visas Izraelis ir jo raudojo pagal VIEŠPATIES žodį, ištartą per savo tarną pranašą Ahiją.

19O kiti Jeroboamo darbai, kaip jis kariavo ir kaip jis valdė, yra aprašyti Izraelio karalių Metraščių knygoje. 20Jeroboamas valdė dvidešimt dvejus metus. Tada jis užmigo su savo protėviais, o jo vietoje pradėjo karaliauti jo sūnus Nadabas.

Rehabeamo karaliavimas21Tuo tarpu Saliamono sūnus Rehabeamas tapo Judo karaliumi. Rehabeamas buvo keturiasdešimt vienerių metų, kai pradėjo karaliauti. Jis karaliavo septyniolika metų Jeruzalėje - mieste, kurį VIEŠPATS buvo išsirinkęs iš visų Izraelio giminių duoti buveine savo vardui. Jo motinos vardas buvo Naama Amonietė. 22Judas darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse. Savo nuodėmėmis jie pykdė jį net labiau, negu tai buvo darę jų protėviai. 23Ir jie statėsi aukštumų alkus, akmenis ir šventuosius stulpus ant kiekvienos kalvos ir po kiekvienu lapuotu medžiu. 24Krašte buvo ir vyriškių šventovės kekšių. Judas kartojo visas pasibjaurėtinas apeigas tautų, kurias VIEŠPATS buvo pašalinęs iš kelio izraeliečiams.

25Penktaisiais karaliaus Rehabeamo metais Egipto karalius Šišakas užpuolė Jeruzalę. 26Jis pagrobė ir VIEŠPATIES Namų turtus, ir karaliaus rūmų turtus. Viską paėmė. Jis pagrobė net ir Saliamono padarytus auksinius skydus. 27Užtat vietoj jų karalius Rehabeamas padarė varinius skydus ir patikėjo juos rankoms sargybos pareigūnų, saugančių karaliaus rūmų duris. 28Kada tik karalius eidavo į VIEŠPATIES Namus, vyrai juos nešdavosi ir paskui sugrąžindavo į sargybinę.

29Kiti Rehabeamo darbai - visa, ką jis darė, - argi nėra aprašyti Judo karalių Metraščių knygoje? 30Tarp Rehabeamo ir Jeroboamo nuolat vyko karas. 31Rehabeamas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas su savo protėviais Dovydo mieste. Jo motinos vardas buvo Naama Amonietė. Sūnus Abijamas tapo karaliumi jo vietoje.

15Abijamo karaliavimas Judo karalystėje 1Aštuonioliktaisiais karaliaus Nebato, Jeroboamo sūnaus, metais Abijamas tapo Judo karaliumi. 2Jeruzalėje jis karaliavo trejus metus; jo motina buvo Abišalomo duktė, vardu Maaka. 3Jis kartojo visas nuodėmes, kurias jo tėvas buvo prieš jį daręs; VIEŠPAČIUI, savo Dievui, jis nebuvo nuoširdus kaip jo tėvas Dovydas. 4Nepaisant to, Dovydo dėlei VIEŠPATS, jo Dievas, davė jam žibintą Jeruzalėje, pažadindamas jam įpėdinį ir apsaugodamas Jeruzalę, 5nes Dovydas buvo daręs, kas dora VIEŠPATIES akyse, ir per visas savo gyvenimo dienas nebuvo nukrypęs nuo viso, ką VIEŠPATS buvo jam įsakęs, išskyrus atsitikimą su Uriju Hetitu. 6Karas, prasidėjęs tarp Rehabeamo ir Jeroboamo, tęsėsi per visas jo gyvenimo dienas. 7Kiti Abijamo darbai - visa, ką jis darė, - argi jie nėra aprašyti Judo karalių Metraščių knygoje? Tarp Abijamo ir Jeroboamo vyko karas. 8Abijamas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas Dovydo mieste. Jo sūnus Asa tapo karaliumi tėvo vietoje.

Asos karaliavimas Judo karalystėje9Dvidešimtaisiais Izraelio karaliaus Jeroboamo metais Asa tapo Judo karaliumi. 10Jeruzalėje jis karaliavo keturiasdešimt vienerius metus; jo motina buvo Abišalomo duktė, vardu Maaka. 11Asa darė, kas buvo dora VIEŠPATIES akyse, kaip jo tėvas Dovydas kad buvo daręs. 12Iš krašto jis išvarė šventovės kekšius ir pašalino visus protėvių padarytus stabus. 13Be to, jis pašalino savo motiną Maaką iš motinos karalienės vietos, nes ji buvo padariusi pasibjaurėtiną atvaizdą Ašerai. Asa nuvertė jos pasibjaurėtiną atvaizdą ir jį sudegino Kidrono slėnyje. 14Betgi aukštumų alkai nebuvo išnaikinti. Nepaisant to, Asa buvo nuoširdus su VIEŠPAČIU, savo Dievu, per visas savo dienas. 15Į VIEŠPATIES Namus jis įnešė savo tėvo įžadu pašventintas atnašas ir savo paties įžadu pašventintas atnašas - sidabrą, auksą bei įvairius reikmenis.

16Karas tarp Asos ir Izraelio karaliaus Baašos vyko per visas jų dienas. 17Izraelio karalius Baaša, atžygiavęs prieš Judą, įtvirtino Ramą, norėdamas užkirsti kelią žmonėms išeiti ar įeiti pas Judo karalių Asą. 18 Tada Asa, paėmęs visą sidabrą ir auksą, - likusius VIEŠPATIES Namų ir karaliaus rūmų ižde, - juos patikėjo savo pareigūnams. Karalius Asa pasiuntė juos Aramo karaliui Ben- Hadadui, Heziono sūnaus Tabrimono sūnui, viešpataujančiam Damaske, tardamas: 19"Tebūna tarp manęs ir tavęs sąjunga, kaip buvo tarp mano tėvo ir tavo tėvo. Štai siunčiu tau sidabro ir aukso dovaną. Imk ir nutrauk sąjungą su Izraelio karaliumi Baaša, kad jis atsitrauktų nuo manęs". 20Ben-Hadadas paklausė karaliaus Asos. Pasiuntęs savo kariuomenės vadus prieš Izraelio miestus, jis užėmė Ijoną, Daną, Abel-Bet-Maaką ir visą Kineroto lygumą su visa Naftalio žeme. 21Išgirdęs apie tai, Baaša nustojo tvirtinęs Ramą ir pasiliko Tirzoje. 22Tada karalius Asa sutelkė visą Judą, be išimties, ir jie nunešė akmenis ir rąstus, iš kurių Rama turėjo būti įtvirtinta. Jais karalius Asa įtvirtino Benjamino Gebą ir Mizpą.

23O visi kiti Asos darbai - visi jo žygdarbiai, visa, ką jis nuveikė, ir miestai, kuriuos jis įtvirtino, - argi jie nėra aprašyti Judo karalių Metraščių knygoje? Betgi senatvėje jis kentėjo nuo kojų ligos. 24Asa užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas su savo protėviais savo tėvo Dovydo mieste. Jo sūnus Jehošafatas tapo karaliumi jo vietoje.

Nadabo karaliavimas Izraelyje 25 Jeroboamo sūnus Nadabas tapo Izraelio karaliumi antraisiais Judo karaliaus Asos metais ir karaliavo Izraelyje dvejus metus. 26Jis darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse, eidamas savo tėvo pėdomis ir darydamas nuodėmę, į kurią jis buvo įvedęs Izraelį.

27Ahijo sūnus Baaša, iš Issacharo namų, surengė prieš jį sąmokslą. Baaša užmušė jį prie filistinų Gibetono, kai Nadabas ir visas Izraelis buvo apgulę Gibetoną. 28Taigi Baaša nužudė Nadabą trečiaisiais Judo karaliaus Asos metais ir jo vietoje tapo karaliumi. 29Vos tapęs karaliumi, jis išžudė visus Jeroboamo namus ir nepaliko Jeroboamui nė gyvos dvasios, bet jį visiškai sunaikino, - pagal VIEŠPATIES žodį, kurį jis buvo kalbėjęs per savo tarną Ahiją Šilonietį, - 30už nuodėmes, kurias Jeroboamas buvo padaręs ir įtraukęs Izraelį į nuodėmę, supykdydamas jomis VIEŠPATĮ, Izraelio Dievą.

31O kiti Nadabo darbai - visa, ką jis darė, - argi nėra jie aprašyti Izraelio karalių Metraščių knygoje? 32Tarp Asos ir Izraelio karaliaus Baašos vyko karas per visas jų dienas.

33Trečiaisiais Judo karaliaus Asos metais Ahijo sūnus Baaša tapo karaliumi Tirzoje visam Izraeliui ir karaliavo dvidešimt ketverius metus. 34Jis darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse, eidamas Jeroboamo pėdomis ir darydamas nuodėmę, į kurią jis buvo įvedęs Izraelį.

16Baašos karaliavimas Izraelio karalystėje 1VIEŠPATIES žodis prieš Baašą atėjo Hananio sūnui Jehu'ui: 2"Aš pakėliau tave iš dulkių ir padariau tave savo tautos Izraelio vadu, bet tu ėjai Jeroboamo pėdomis ir vedei mano tautą Izraelį į nuodėmę, pykindamas mane jų nuodėmėmis, 3štai tad aš nušluosiu Baašą bei jo namus ir padarysiu tavo namus kaip Nebato sūnaus Jeroboamo. 4Kas tik iš Baašos šeimos mirs mieste, šunys suės, o kas tik mirs atvirame lauke, paukščiai suris".

5O kiti Baašos darbai, ką jis darė, ir jo žygdarbiai, - argi jie nėra aprašyti Izraelio karalių Metraščių knygoje? 6Baaša užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas Tirzoje, o jo vietoje jo sūnus Ela tapo karaliumi. 7Be to, VIEŠPATIES žodis atėjo per pranašą Hananio sūnų Jehu'ą prieš Baašą ir jo namus ne vien dėl visa pikta, kurį jis darė VIEŠPATIES akyse, kad pykintų jį savo rankų darbu, būdamas panašus į Jeroboamo namus, bet ir dėl to, kad juos sunaikino.

Elos karaliavimas Izraelio karalystėje8Dvidešimt šeštaisiais Judo karaliaus Asos metais Baašos sūnus Ela tapo Izraelio karaliumi Tirzoje - karaliavo dvejus metus. 9Jo dvariškis Zimris, pusės raitelių vadas, surengė prieš jį sąmokslą, kai jis buvo Tirzoje visiškai pasigėręs Tirzos rūmų prievaizdo Arzos namuose. 10Zimris įėjo, parbloškė jį ir užmušė dvidešimt septintaisiais Judo karaliaus Asos metais ir tapo karaliumi jo vietoje.

11Pradėjęs karaliauti ir vos spėjęs atsisėsti į sostą, jis išžudė visus Baašos namus, nepalikdamas jam nė vieno vyriškio iš jo giminių ar iš jo bičiulių. 12Taip Zimris sunaikino visus Baašos namus pagal žodį, kurį VIEŠPATS buvo ištaręs per pranašą Jehu'ą, 13už visas Baašos nuodėmes ir už jo sūnaus Elos nuodėmes, kuriomis jie patys buvo nusidėję ir įtraukę Izraelį į nuodėmę, pykindami VIEŠPATĮ, Izraelio Dievą, savo stabais.

14O kiti Elos darbai - visa, ką jis darė, - argi nėra aprašyti Izraelio karalių Metraščių knygoje?

Zimrio karaliavimas Izraelio karalystėje15Dvidešimt septintaisiais Judo karaliaus Asos metais Zimris karaliavo Tirzoje septynias dienas. Tuo metu kariuomenė buvo apgulusi filistinų miestą Gibetoną. 16Kareiviai stovykloje išgirdo: "Zimris surengė sąmokslą ir nužudė karalių!" Todėl tą pačią dieną stovykloje visas Izraelis padarė kariuomenės vadą Omrį Izraelio karaliumi. 17Tada Omris ir visas Izraelis su juo pasitraukė nuo Gibetono ir apgulė Tirzą. 18Zimris, matydamas, kad miestas bus paimtas, nuėjo į karaliaus rūmų bokštą ir susidegino su karaliaus rūmais. Taip jis mirė 19už nuodėmes, kuriomis nusidėjo darydamas, kas nedora VIEŠPATIES akyse, eidamas Jeroboamo pėdomis, ir už nuodėmes, kurias padarė vesdamas Izraelį į nuodėmę.

20O kiti Zimrio darbai ir sąmokslas, kurį jis surengė, - argi jie nėra aprašyti Izraelio karalių Metraščių knygoje?

21 Tada Izraelio žmonės pasidalijo perpus. Pusė žmonių norėjo Ginato sūnų Tibnį padaryti karaliumi, o kita pusė rėmė Omrį. 22Omrį rėmę žmonės buvo stipresni už Ginato sūnų Tibnį remiančius žmones. Taip Tibnis mirė, o Omris tapo karaliumi.

Omrio karaliavimas Izraelio karalystėje23Omris pradėjo karaliauti trisdešimt pirmaisiais Judo karaliaus Asos metais ir karaliavo dvylika metų. Tirzoje jis karaliavo šešerius metus.

24Jis nupirko Samarijos kalvą iš Šemero už du sidabrinius talentus, kalvą įtvirtino ir miestą, kurį pastatė, pavadino Samarija, kalvos savininko Šemero vardu.

25Omris darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse, ir elgėsi nedoriau už visus savo pirmtakus. 26Jis ėjo Nebato sūnaus Jeroboamo keliu visais atžvilgiais ir kartojo jo nuodėmes, kuriomis jis įtraukė į nuodėmę Izraelį, pykindamas VIEŠPATĮ, Izraelio Dievą, savo stabais.

27O kiti Omrio įvykdyti darbai ir jo atlikti žygdarbiai, - argi jie nėra aprašyti Izraelio karalių Metraščių knygoje? 28Omris užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas Samarijoje, o jo vietoje sūnus Ahabas tapo karaliumi.

Ahabo karaliavimas Izraelio karalystėje29 Trisdešimt aštuntaisiais Judo karaliaus Asos metais Omrio sūnus Ahabas tapo Izraelio karaliumi. Omrio sūnus Ahabas valdė Izraelį Samarijoje dvidešimt dvejus metus. 30Omrio sūnus Ahabas darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse, daugiau už bet kurį savo pirmtaką.

31Negana jam buvo kartoti Nebato sūnaus Jeroboamo nuodėmes, jis paėmė žmona sidoniečių karaliaus Etbaalo dukterį Jezabelę ir pradėjo garbinti Baalą ir jam tarnauti. 32Baalui jis padirbo aukurą Baalo šventykloje, kurią jis buvo pastatęs Samarijoje. 33Ahabas padarė ir šventąjį stulpą. Ahabas padarė daugiau VIEŠPAČIUI, Izraelio Dievui, supykinti, negu bet kuris iš prieš jį buvusių Izraelio karalių. 34 Jo dienomis Hielis iš Bet-Elio atstatė Jerichą. Dėdamas jo pamatus, jis neteko savo pirmagimio sūnaus Abiramo ir, įstatydamas vartus į jų vietą, jis neteko savo jauniausio sūnaus Segubo, kaip VIEŠPATS buvo kalbėjęs per Nuno sūnų Jozuę.

C. PASAKOJIMAI APIE PRANAŠUS

17Elijas pranašauja sausrą 1 Tišbietis Elijas, iš Tišbės Gileade, tarė Ahabui: "Kaip gyvas VIEŠPATS, Izraelio Dievas, kuriam aš tarnauju, šiais metais nebus nei rasos, nei lietaus, nebent aš duosiu žodį".

2Elijui atėjo VIEŠPATIES žodis, tardamas: 3"Eik iš čia, pasuk į rytus ir pasislėpk prie Cherito upelio, rytuose nuo Jordano. 4Atsigersi iš upelio, o aš paliepiau varnams ten tave maitinti". 5Jis tad leidosi į kelionę vykdyti, ką VIEŠPATS jam buvo įsakęs. Nuėjęs gyveno prie Cherito upelio, į rytus nuo Jordano. 6Varnai atnešdavo jam duonos ir mėsos kas rytą ir kas vakarą, o iš upelio jis atsigerdavo.

Miltų ir aliejaus stebuklas7Ilgainiui upelis išdžiūvo, nes nebuvo krašte lietaus. 8Tada VIEŠPATIES žodis atėjo Elijui, tardamas: 9"Tuojau pat eik į Sidono Zarefatą ir ten pasilik. Vienai tenykštei našlei įsakiau tave maitinti". 10Jis tad leidosi į kelionę ir atėjo į Zarefatą. Priėjęs miesto vartus, jis pamatė ten našlę, berenkančią malkas. Ją pasišaukęs, tarė: "Prašyčiau atnešti man truputį vandens inde atsigerti". 11Jai einant atnešti, jis šūktelėjo iš paskos, tardamas: "Atnešk man kąsnį duonos rankoje". - 12"Kaip gyvas tavo VIEŠPATS, - ji atsakė, - aš nieko kepto neturiu, vien tik saują miltų puode ir truputį aliejaus ąsotyje. Štai dabar rankioju pagalius, kad grįžusi namo tai pataisyčiau sau ir sūnui. Suvalgysime ir paskui mirsime". - 13"Nebijok, - tarė jai Elijas, - eik ir daryk, kaip sakei. Bet pirma padaryk paplotėlį ir jį atnešk man, o tada pataisyk ką nors sau ir savo sūnui. 14Nes VIEŠPATS, Izraelio Dievas, taip kalbėjo: 'Miltai puode neišseks nei aliejaus ąsotyje nepritrūks iki tos dienos, kurią VIEŠPATS atsiųs žemei lietaus'". 15Nuėjusi ji padarė, kaip Elijas buvo pasakęs. Ji pati ir jis bei visa jos šeimyna turėjo maisto ilgą laiką. 16Miltai puode neišseko nei aliejaus ąsotyje nepritrūko, kaip VIEŠPATS buvo kalbėjęs per Eliją.

Našlės sūnus prikeliamas iš numirusių17Atsitiko po šių įvykių, kad sūnus tos moters - namų šeimininkės - susirgo. Jis vis blogėjo, kolnustojo alsuoti. 18 Tada ji Elijui tarė: "Ką pikta, Dievo tarne, aš tau padariau, kad tu pas mane turėjai ateiti man kaltės priminti ir mano sūnaus nužudyti?" 19Bet jis atsakė jai: "Duok man savo sūnų". Paėmęs jį nuo jos rankų, nusinešė jį į viršutinio aukšto kambarį, kur jis gyveno, ir paguldė ant savo lovos. 20"VIEŠPATIE, mano Dieve, - jis šaukėsi VIEŠPATIES, - argi tu net šiai našlei, pas kurią esu svečias, atsiuntei nelaimę, užmušdamas jos sūnų?" 21Tada jis atsigulė ant vaiko tris kartus ir šaukėsi VIEŠPATIES, tardamas: "VIEŠPATIE, mano Dieve, maldauju, tesugrįžta šio vaiko gyvastis į jo kūną!" 22VIEŠPATS išgirdo Elijo maldavimą, vaiko gyvastis sugrįžo į jį, ir jis atgijo. 23Paėmęs vaiką, Elijas nunešė jį iš viršutinio aukšto kambario žemyn į seklyčią ir atidavė jį motinai, tardamas: "Štai tavo sūnus yra gyvas". - 24"Dabar aš tikrai žinau, kad esi Dievo vyras, - atsakė moteris Elijui, - ir kad VIEŠPATIES žodis eina iš tavo lūpų".

18Elijas ir Baalo pranašai 1 Daug vėliau, trečiaisiais {sausros} metais, Elijui atėjo VIEŠPATIES žodis, tardamas: "Eik ir pasirodyk Ahabui. Aš atsiųsiu žemei lietaus". 2Elijas tad nuėjo pas Ahabą.

Samarijoje buvo didelis badas. 3Ahabas pasišaukė rūmų valdytoją Obadiją. {Obadijas reiškė VIEŠPAČIUI, didelė pagarbą. 4Kai Jezabelė žudė VIEŠPATIES pranašus, Obadijas buvo paėmęs šimtą pranašų, paslėpęs juos po penkiasdešimt olose ir aprūpinęs duona ir vandeniu.} 5Ahabas Obadijui tarė: "Pereik per kraštą, nueik prie visų vandens šaltinių ir visų srovių. Galbūt rasime šiek tiek žolės arkliams ir mulams išgelbėti, idant neliktume be gyvulių". 6Norėdami išžvalgyti kraštą, jiedu išsiskyrė: Ahabas ėjo atskirai vienu keliu, o Obadijas ėjo atskirai kitu keliu.

7 Obadijui keliaujant, ūmai jį pasitiko Elijas. Atpažinęs jį, Obadijas puolė kniūbsčias ir tarė: "Ar tai tu, mano viešpatie Elijau?" - 8"Taip, tai aš, - atsakė jam, - eik ir pasakyk savo valdovui, kad Elijas yra čia!" - 9"Kuo aš tau nusidėjau, kad tu atiduodi savo tarną į rankas Ahabui, kad mane užmuštų? 10Kaip gyvas VIEŠPATS, tavo Dievas, nėra jokios tautos ar karalystės, į kurią mano valdovas nebūtų siuntęs tavęs ieškoti. Kai atsakydavo: 'Čia jo nėra', - jis reikalaudavo iš tos karalystės ar tautos priesaikos, kad tavęs nesurado. 11Betgi nūn sakai: 'Eik ir pasakyk savo valdovui, kad Elijas yra čia'. 12Kai tik paeisiu nuo tavęs, VIEŠPATIES dvasia nuneš tave nežinia kur. Taigi, kai aš nuėjęs pranešiu Ahabui, o jis negalės tavęs surasti, mane jis užmuš, nors aš, tavo tarnas, VIEŠPAČIUI, reiškiau pagarbą nuo jaunystės. 13Mano viešpačiui tikrai buvo pranešta, ką aš padariau, Jezabelei žudant VIEŠPATIES pranašus, kaip aš paslėpiau šimtą VIEŠPATIES pranašų po penkiasdešimt vienoje oloje ir aprūpinau juos duona ir vandeniu. 14O dabar tu sakai: 'Eik ir pasakyk savo valdovui: Elijas yra čia!' Juk jis tikrai mane užmuš". 15Elijas tarė: "Kaip gyvas Galybių VIEŠPATS, kuriam aš tarnauju, šiandien tikrai aš jam pasirodysiu".

Elijas ir Ahabas16Obadijas tad nuėjo Ahabo pasitikti ir jam pranešė, o Ahabas atėjo Elijo pasitikti. 17 Ahabas, pamatęs Eliją, jam tarė: "Ar tai tu, kuris vargini Izraelį?" - 18"Ne aš Izraelį varginau, - atsikirto Elijas, - bet varginai tu ir tavo tėvo namai, nes atmetėte VIEŠPATIES įsakymus ir ėjote paskui Baalą. 19Užtat pasiųsk surinkti visą Izraelį pas mane ant Karmelio kalno drauge su keturiais šimtais penkiasdešimt Baalo pranašų ir keturiais šimtais Ašeros pranašų, valgančių prie Jezabelės stalo".

Auka ant Karmelio kalno20Ahabas tad išsiuntė žmones pašaukti visus izraeliečius ir surinko pranašus ant Karmelio kalno. 21Tada Elijas priėjo prie visų žmonių ir tarė: "Kaip ilgai jūs šlubuosite tarp dviejų pažiūrų? Jeigu VIEŠPATS yra Dievas, sekite paskui jį; bet jeigu Baalas, tuomet sekite paskui jį!" Žmonės neatsakė jam nė žodžio. 22Tada Elijas tarė žmonėms: "Aš, vien tik aš, likau VIEŠPATIES pranašas, o Baalo pranašų yra keturi šimtai penkiasdešimt vyrų. 23Tebūna duota mums du jautukai. Teišsirenka jie sau vieną jautuką, tesukapoja į gabalus ir tepadeda ant malkų, bet ugnies teneužkuria. O aš paruošiu kitą jautuką ir padėsiu jį ant malkų, bet ugnies neužkursiu. 24Tada jūs šaukite savo dievą vardu, o aš šauksiu VIEŠPATĮ vardu. Sutarkime: Dievas, kuris atsakys ugnimi, yra iš tikrųjų Dievas". Visi žmonės atsakė: "Gerai pasakyta!"

25Elijas Baalo pranašams tarė: "Išsirinkite sau vieną jautuką ir pirmi paruoškite jį, nes jūsų yra daugiau. Tada šaukite savo dievą vardu, bet ugnies nekurkite". 26Jie tada, paėmę jiems duotą jautuką, jį paruošė ir šaukė Baalą vardu nuo ryto iki vidudienio, tardami: "Baalai, išklausyk mus!" Bet nebuvo jokio garso, niekas neatsakė. Klupčiodami jie šoko apie pastatytą aukurą. 27Atėjus vidudieniui, Elijas iš jų tyčiojosi, sakydamas: "Šaukite garsiau! Juk jis yra dievas! Arba jis yra užsisvajojęs, arba paėjėjęs į pakelę, arba keliauja, arba galbūt užmigęs ir turi būti pažadintas". 28Jie tad garsiai šaukė ir pagal savo paprotį čaižė save kalavijais ir ietimis, kol apsipylė krauju. 29Vidudieniui praėjus, jie vis dar šėlo, pranašaudami pagavos įkarštyje iki pat aukos atnašavimo. Vis dar nebuvo jokio garso ir nebuvo, kas atsakytų ar išklausytų.

30Tada Elijas tarė visiems žmonėms: "Ateikite arčiau prie manęs". Visi žmonės priėjo arčiau prie jo. Jis atstatė VIEŠPATIES aukurą, kuris buvo nuverstas. 31Elijas paėmė dvylika akmenų pagal skaičių giminių sūnų Jokūbo, kuriam buvo atėjęs Dievo žodis: "Tavo vardas bus Izraelis", - 32ir iš tų akmenų jis pastatė aukurą VIEŠPATIES vardui. Tada jis iškasė aplink aukurą griovį, kuriame buvo galima du saikus grūdų pasėti. 33Paskui jis sudėjo malkas, sukapojo į gabalus jautuką ir uždėjo ant malkų. Jis tarė: "Pripilkite keturis ąsočius vandens ir užpilkite jį ant deginamosios aukos ir ant malkų". 34Vėl tarė: "Padarykite tai dar kartą", - ir tai jie padarė antrą kartą. "Padarykite tai trečią kartą", - jis tarė, ir tai jie padarė trečią kartą. 35Vanduo bėgo visur aplink aukurą, net griovys buvo pilnas vandens.

36Atėjus metui atnašauti auką, pranašas Elijas priėjo ir tarė: "VIEŠPATIE, Dieve Abraomo, Izaoko ir Izraelio, šią dieną tebūna žinoma, kad tu esi Izraelio Dievas, kad aš esu tavo tarnas ir kad aš visus tuos dalykus padariau tavo įsakymu. 37Atsakyk man, VIEŠPATIE! Atsakyk man, kad ši tauta žinotų, jog tu, VIEŠPATIE, esi Dievas, jog tu vėl susigrąžini jų širdis". 38Tada nužengė VIEŠPATIES ugnis ir sudegino deginamąją auką, malkas, akmenis ir žemes. Ji sugėrė ir griovyje buvusį vandenį. 39Tai matydami, visi žmonės puolė kniūbsčia, šaukdami: "VIEŠPATS yra Dievas! Tik VIEŠPATS yra Dievas!" 40Elijas jiems tarė: "Čiupkite Baalo pranašus! Nė vienam neleiskite pabėgti!" Jie buvo suimti. Nuvaręs juos žemyn prie Kišono upelio, Elijas ten juos nužudė.

Baigiasi sausra41 Elijas tarė Ahabui: "Pakilk, valgyk ir gerk, nes atūžia smarkus lietus. 42Ahabas tad nuėjo pavalgyti ir atsigerti. Tuo tarpu Elijas, užkopęs į Karmelio viršūnę, atsisėdo ant žemės ir priglaudė savo veidą prie kelių. 43Savo tarnui jis paliepė: "Pakopk ir pasižvalgyk Jūros link". Palypėjęs tarnas pasižvalgė ir pranešė: "Nieko nėra!" Septynis kartus Elijas liepė: "Vėl nueik!" 44Septintą kartą tarnas pranešė: "Štai mažas debesėlis, ne didesnis už žmogaus ranką, kyla nuo Jūros". Tada Elijas tarė: "Eik ir sakyk Ahabui: 'Kinkyk savo vežimą ir leiskis žemyn, kad lietus tavęs neužkluptų'". 45Po valandėlės dangus apsiniaukė juodais debesimis, papūtė vėjas ir pradėjo smarkiai lyti. Ahabas, įlipęs į savo vežimą, nuvažiavo Jezrėelio link. 46Bet VIEŠPATIES ranka nusileido ant Elijo. Prisijuosęs drabužius prie juosmens, jis bėgo pirma Ahabo iki pat Jezrėelio.

19Kelionė į Horebą 1Kai Ahabas papasakojo Jezabelei visa, ką Elijas buvo padaręs ir kaip jis buvo išžudęs visus jos pranašus kalaviju, 2Jezabelė nusiuntė pasiuntinį pas Eliją, tardama: "Tai man tepadaro dievai ir dar teprideda, jeigu šiuo laiku rytoj nepadarysiu su tavo gyvastimi, kaip buvo padaryta su kiekvieno iš jų gyvastimi". 3Išsigandęs, gelbėdamas savo gyvybę, jis tučtuojau pabėgo. Pasiekęs Judo Beer-Šebą, jis paliko ten savo tarną, 4o pats pakeliavo vieną dieną į dykumą. Priėjęs kadagį, jis po juo atsisėdo ir šaukėsi mirties. "Gana! - jis šaukė, - nūn, VIEŠPATIE, imk mano gyvastį, nes aš nesu geresnis už savo protėvius".

5Elijas ten atsigulė po kadagiu ir užmigo. Staiga jį palietė angelas ir jam tarė: "Kelkis ir valgyk!" 6Jis apsižvalgė. Žiūri, prie galvos žaizdre keptas paplotis ir ąsotis vandens. 7VIEŠPATIES angelas atėjo antrą kartą ir, palietęs jį, tarė: "Kelkis ir valgyk, kitaip kelionė bus tau per sunki". 8 Atsikėlęs pavalgė ir atsigėrė. Tuo maistu pasistiprinęs, jis ėjo keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų iki pat Dievo kalno Horebo. 9Ten, įlindęs į olą, joje praleido naktį.

Susitikimas su DievuTada VIEŠPATIES žodis atėjo jam, tardamas: "Ką čia veiki, Elijau?" 10Jis atsakė: "Aš degu uolumu VIEŠPAČIUI, Galybių Dievui, nes izraeliečiai atmetė tavo Sandorą, nuvertė tavo aukurus ir išžudė tavo pranašus kalaviju. Tik aš vienas likau, ir jie nori man gyvastį atimti".

11"Išeik laukan, - jis pašaukė, - ir stovėk ant kalno prieš VIEŠPATĮ, nes VIEŠPATS praeis". Pūtė didelis vėjas, jis buvo toks stiprus, kad skaldė kalnus ir trupino į gabalus uolas prieš VIEŠPATĮ, bet VIEŠPATIES nebuvo vėjyje. Po vėjo - žemės drebėjimas, bet VIEŠPATIES nebuvo žemės drebėjime. 12Po žemės drebėjimo - ugnis, bet VIEŠPATIES nebuvo ugnyje. O po ugnies - švelnios tylos balsas. 13Jį išgirdęs, Elijas apsigaubė veidą skraiste ir išėjęs atsistojo prie olos angos. Tada kreipėsi į jį balsas: "Ką čia veiki, Elijau?" 14Jis atsakė: "Aš degu uolumu VIEŠPAČIUI, Galybių Dievui, nes izraeliečiai atmetė tavo Sandorą, nuvertė tavo aukurus ir išžudė tavo pranašus kalaviju. Tik aš vienas likau, ir jie trokšta man gyvastį atimti".

15VIEŠPATS jam tarė: "Grįžk keliu, kuriuo atėjai, į Damasko dykumą. Ten nuėjęs, patepsi Hazaelį Aramo karaliumi. 16Patepk ir Nimšio sūnų Jehu'ą Izraelio karaliumi, o Šafato sūnų Elišą iš Abel- Meholos patepk pranašu savo vietoje. 17Kas tik pabėgs nuo Hazaelio kalavijo, tą Jehu'as užmuš, o kas tik pabėgs nuo Jehu'o kalavijo, tą Eliša užmuš. 18Aš paliksiu Izraelyje tik septynis tūkstančius - visus tuos, kurių keliai nesiklaupė Baalui ir kurių lūpos jo nebučiavo".

Elišos pašaukimas19 Iš ten iškeliavęs, Elijas rado Šafato sūnų Elišą beariantį. Buvo ariama dvylika jungų jaučių, o jis buvo su dvyliktuoju. Elijas, eidamas pro jį, užmetė jam savo skraistę. 20Palikęs jaučius, jis bėgo paskui Eliją, sakydamas: "Prašau leisti man pabučiuoti tėvą ir motiną, tada aš paskui tave seksiu". - "Eik, grįžk! - atsakė Elijas, - argi aš tau ką padariau?" 21Eliša sugrįžo nuo jo ir, paėmęs jungą jaučių, juos papjovė. Naudodamas pakinktus kaip malkas, jis išvirė jų mėsą ir davė ją žmonėms valgyti. Tada jis viską paliko, sekė Eliją ir tapo jo tarnu.

20Samarijos apgula 1 Aramo karalius Ben-Hadadas sutelkė visą savo kariuomenę ir, lydimas trisdešimt dviejų karalių, drauge su raiteliais ir kovos vežimais atžygiavo į Samariją, ją užpuolė ir apgulė. 2Pas karalių Ahabą į miestą jis siuntė pasiuntinius 3jam pasakyti: "Taip kalbėjo Ben-Hadadas: 'Tavo sidabras ir tavo auksas yra mano, taip pat ir tavo gražiosios žmonos bei vaikai yra mano'". 4Izraelio karalius jam atsakė: "Mano viešpatie karaliau, yra kaip tu pasakei! Aš ir visa, ką aš turiu, tavo". 5Bet pasiuntiniai vėl atėjo, tardami: "Taip kalbėjo Ben-Hadadas: 'Aš siunčiau tau pasakyti, kad turi man atiduoti savo sidabrą ir auksą, savo žmonas ir vaikus. 6Vis dėlto aš pasiųsiu pas tave savo tarnus rytoj maždaug šiuo laiku, jie iškrės tavo rūmus bei namus tavo dvariškių, paims visa, ką tu vertini, ir išneš'".

7Tada Izraelio karalius sušaukė visus krašto seniūnus ir tarė: "Tik pagalvokite! Žiūrėkite patys, kaip tas žmogus nori mus pražudyti! Juk kai jis reikalavo iš manęs mano žmonų ir vaikų, mano sidabro ir mano aukso, aš neatsisakiau". 8Visi seniūnai ir žmonės jam sakė: "Neklausyk ir nesutik!" 9Ben-Hadado pasiuntiniams tad jis tarė: "Pasakykite mano viešpačiui karaliui: 'Visa, ko tu iš pradžių reikalavai iš savo tarno, aš padarysiu. Bet šio dalyko padaryti negaliu'". Pasiuntiniai išėjo ir tai jam pranešė. 10Tada Ben-Hadadas pasiuntė šį žodį: "Tai tepadaro man dievai ir dar teprideda, jei pakaks Samarijoje dulkių kiekvienam mano vyrų bent po saują pasiimti". - 11 "Pasakykite jam, - atsakė Izraelio karalius, - tenesigiria žmogus, kuris kalaviją dar tik juosiasi, kaip tas, kuris nusijuosia". 12Ben-Hadadas su kitais karaliais gėrė palapinėse, kai išgirdo šį atsakymą. "Pasiruoškite pulti!" - jis įsakė savo vyrams. Jie pasiruošė pulti miestą.

Izraelio pergalė13Tada vienas pranašų, priėjęs prie Izraelio karaliaus Ahabo, tarė: "Taip kalbėjo VIEŠPATS: 'Ar matei šią didelę kariuomenę? Štai šiandien aš ją atiduosiu į tavo rankas ir tu žinosi, kad aš esu VIEŠPATS'". 14Ahabas klausė: "Per ką tai įvyks?" Pranašas atsakė: "Taip kalbėjo VIEŠPATS: 'Per sričių valdytojų apsaugos vaikinus'". Ahabas klausė: "Kas pradės mūšį?" - "Tu", - atsakė pranašas.

15Tada Ahabas surinko sričių valdytojų apsaugos vaikinus, - jų buvo du šimtai trisdešimt du. O po jų apžiūrėjo visus izraeliečius, - septynis tūkstančius.

16Jie išėjo vidudienį, o tuo tarpu Ben-Hadadas buvo visiškai pasigėręs palapinėje, jis ir trisdešimt du karaliai, jo sąjungininkai. 17Sričių valdytojų apsaugos vaikinai išėjo pirmieji. Ben-Hadadas buvo išsiuntęs žvalgus, jie jam pranešė: "Keletas vyrų išėjo iš Samarijos". 18Jis tarė: "Jei jie išėjo taikingai pasiduoti, juos gyvus paimkite; jei jie išėjo kovoti, vis tiek juos gyvus paimkite".

19Bet jie, sričių valdytojų vaikinai ir paskui juos sekusi kariuomenė, jau buvo išžygiavę iš miesto 20ir kiekvienas guldė savo priešą. Aramėjai bėgo, o Izraelis juos vijosi. Ir Aramo karalius Ben-Hadadas pabėgo raitas kartu su kitais raiteliais. 21Išžygiavęs Izraelio karalius puolė arklius bei kovos vežimus ir ištiko aramėjus dideliu pralaimėjimu.

22Tada pranašas, priėjęs prie Izraelio karaliaus, jam tarė: "Eik, stiprink savo pajėgas ir gerai apsvarstyk, ką turi daryti, nes pavasarį Aramo karalius atžygiuos prieš tave".

23O Aramo karaliaus dvariškiai jam kalbėjo: "Jų Dievas yra kalnų Dievas. Užtat jie ir buvo už mus stipresni. Bet jei kovosime su jais lygumoje, mes tikriausiai būsime stipresni už juos. 24Be to, štai ką turi daryti: atstatyk karalius ir jų vietoje paskirk valdytojus. 25Sutelk sau tokio pat dydžio kariuomenę, kokią praradai, arklį vietoj arklio, kovos vežimą vietoj kovos vežimo. Tada kovosime su jais lygumoje ir tikriausiai mes būsime už juos stipresni". Jis priėmė jų patarimą ir taip padarė.

Pergalė prie Afeko26Pavasarį Ben-Hadadas sutelkė aramėjus ir atžygiavo į Afeką kovoti su Izraeliu. 27Ir izraeliečiai buvo pašaukti prie ginklų, aprūpinti maistu ir išėjo į mūšį su jais. Pasistatę stovyklą priešais aramėjus, izraeliečiai atrodė tarsi dvi ožkų kaimenės, o tuo tarpu aramėjai užtvindė visą kraštą. 28Tada Dievo vyras, priėjęs prie Izraelio karaliaus, tarė: "Taip kalbėjo VIEŠPATS: kadangi aramėjai sakė: 'VIEŠPATS yra kalnų Dievas, bet ne lygumų Dievas', - todėl aš atiduosiu šią visą kariuomenę tau į rankas, ir tu žinosi, kad aš esu VIEŠPATS".

29Jie buvo stovyklose vieni priešais kitus septynias dienas. Septintą dieną prasidėjo mūšis. Vieną dieną izraeliečiai užmušė šimtą tūkstančių aramėjų pėstininkų. 30Visi kiti subėgo į Afeko miestą, kurio siena užgriuvo ant dvidešimt septynių tūkstančių išlikusių vyrų.

Ir Ben-Hadadas pabėgo ir pasislėpė mieste. 31Jo tarnai jam kalbėjo: "Štai mes girdėjome, kad Izraelio namų karaliai yra gailestingi karaliai. Prašom leisti mums užsidėti ant strėnų ašutinę bei virvę apie galvas ir pasiduoti Izraelio karaliui. Galbūt jis pasigailės tavo gyvasties". 32Jie tad, apsijuosę strėnas ašutine ir apvynioję galvas virve, išėjo pas Izraelio karalių ir tarė: "Tavo tarnas Ben-Hadadas sako: 'Prašau pasigailėti mano gyvasties'". O jis atsakė: "Ar jis dar gyvas? Jis yra mano brolis". 33Laikydami tai geru ženklu, vyrai skubiai pasigavo jo žodį, tardami: "Taip, Ben-Hadadas yra tavo brolis". - "Eikite ir jį atveskite", - paliepė jis. Ben-Hadadas tad išėjo pas jį, ir jis pasisodino jį į savo vežimą. 34Ben-Hadadas jam tarė: "Aš sugrąžinsiu miestus, kuriuos mano tėvas paėmė iš tavo tėvo, o tu gali įkurti sau turgavietes Damaske, kaip mano tėvas darė Samarijoje". - "Aš savo ruožtu, - atsakė Ahabas, - su tokia sandora paleisiu tave namo". Jis tad sudarė su juo sandorą ir jį paleido.

Pranašas pasmerkia Ahabo poelgį35Vienas vyras, pranašų mokinys, VIEŠPAČIUI įsakius, tarė savo bičiuliui: "Eikš, suduok man!" Bet tas vyras atsisakė jį užgauti. 36Jis tarė jam: "Kadangi tu VIEŠPATIES žodžio nepaklausei, štai tad, kai tik nuo manęs pasitrauksi, sudraskys tave liūtas". Ir, jam nuėjus, pasitiko jį liūtas ir jį sudraskė. 37Tada jis, sutikęs kitą vyrą, tarė: "Eikš, suduok man!" Tas vyras sudavė jam smūgį ir jį sužeidė. 38Dabar pranašas nuėjo ir, prisidengęs tvarsčiu akis, laukė palei kelią karaliaus. 39Karaliui praeinant, jis šaukė karaliui ir sakė: "Tavo tarnas pateko į mūšio sūkurį. Ūmai vienas kareivis atvedė pas mane vyrą ir tarė: 'Saugok šį vyrą! Jeigu jis dingtų be žinios, tavo gyvybė bus už jo gyvybę arba turėsi užmokėti sidabrinį talentą'. 40Tavo tarnui esant užsiėmusiam šiuo bei tuo, jis pradingo". Izraelio karalius jam atsakė: "Tu turi savo nuosprendį. Tu pats nusprendei". 41Tada jis skubiai nusiėmė tvarstį sau nuo akių. Izraelio karalius atpažino jį kaip vieną iš pranašų. 42Jis jam tarė: "Taip kalbėjo VIEŠPATS: 'Kadangi tu išlaisvinai žmogų, kurį aš paskyriau sunaikinti, todėl tavo gyvybė bus už jo gyvybę ir tavo tauta už jo tautą'". 43Izraelio karalius, prislėgtas ir niūrus, leidosi namų link ir parvyko į Samariją.

21Nabotas atsisako parduoti vynuogyną 1 Nuo to praėjo šiek tiek laiko. Kadangi Nabotas Jezrėelietis turėjo vynuogyną Jezrėelyje, šalia Samarijos karaliaus Ahabo rūmų, 2Ahabas kalbėjo Nabotui: "Duok man savo vynuogyną, kad galėčiau turėti sau daržą, nes jis yra kaip tik šalia mano rūmų. Už jį tau duosiu geresnį vynuogyną arba, jeigu tau patinka, sumokėsiu jo kainą pinigais". 3Bet Nabotas Ahabui atsakė: "Saugok Dieve