ANTROJI SAMUELIO KNYGA

1Dovydas sužino apie Sauliaus mirtį 1 Po Sauliaus mirties, - Dovydas jau buvo sugrįžęs nugalėjęs amalekitus, - Dovydas praleido dvi dienas Ziklage. 2 Trečią dieną iš Sauliaus stovyklos ūmai atėjo vyras suplėšytais drabužiais ir dulkėmis ant galvos. Priėjęs prie Dovydo, žemai nusilenkdamas parpuolė ant žemės. 3"Iš kur ateini?" - klausė Dovydas. Šis atsakė: "Aš ką tik pabėgau iš Izraelio stovyklos". - 4"Kas atsitiko? - klausė Dovydas. - Sakyk man!" 5Šis atsakė: "Kareiviai bėgo iš mūšio lauko, bet taip pat daug kareivių krito ir žuvo. Žuvo ir Saulius bei jo sūnus Jonatanas". 6Tada Dovydas paklausė atnešusį žinią vaikiną: "Iš kur tu žinai, kad Saulius ir jo sūnus Jonatanas yra žuvę?" Žinią atnešęs vaikinas tarė: "Pasitaikė, kad aš buvau ant Gilboos kalno. Žiūriu, Saulius parkritęs ant savo ieties, o kovos vežimai ir raiteliai prie jo artinasi. 7Pažvelgęs atgal, jis pamatė mane ir pašaukė. 'Aš čia!' - atsakiau. 8Jis manęs paklausė: 'Kas tu esi?' - 'Aš esu amalekitas', - atsakiau. 9Tada jis man tarė: 'Ateik, stokis ant manęs ir pribaik mane, nes aš kankinuosi ir esu vos gyvas'. 10Taigi aš stojausi ant jo ir pribaigiau jį, nes žinojau, kad jis niekad daugiau nebepakils iš vietos, kur buvo parkritęs. Tada nuėmiau karūną jam nuo galvos bei antrankovį nuo rankos ir atnešiau čia savo viešpačiui".

11Dovydas griebė savo drabužius ir juos perplėšė. Tą pat padarė visi su juo buvusieji vyrai. 12Jie verkė ir raudojo, pasninkaudami lig vakaro dėl Sauliaus ir dėl jo sūnaus, ir dėl VIEŠPATIES kariuomenės, ir dėl Izraelio namų, nes tie buvo kritę nuo kalavijo. 13Vaikinui, atnešusiam žinią, Dovydas tarė: "Iš kur tu esi?" Jis atsakė: "Aš esu sūnus ateivio, amalekitas". - 14"Kaip išdrįsai, - tarė jam Dovydas, - pakelti ranką ir užmušti VIEŠPATIES pateptąjį?" 15Tada Dovydas, pasišaukęs vieną iš savo vyrų, jam tarė: "Ateik ir užmušk jį!" Tas jam smogė, ir jis numirė. 16 O Dovydas sakė: "Tekrinta tavo kraujas ant tavo galvos, nes savo paties burna paliudijai prieš save: 'Aš užmušiau VIEŠPATIES pateptąjį'".

17 Dovydas užvedė šią raudą Sauliui ir jo sūnui Jonatanui. 18Jis įsakė, kad Judo žmonės būtų mokomi Lanko giesmės; ji yra užrašyta Jašaro knygoje.

19 "Deja! Izraeli, tavo šlovė guli parblokšta
tavo aukštumose!
Kaip krito galiūnai!
20 Nepasakokite apie tai Gate,
to neskelbkite Aškelono gatvėse,
kad nesidžiaugtų filistinų dukterys,
kad neapipjaustytųjų dukterys nedžiūgautų.
21 O Gilboos kalnai!
Tenebūna jums nei rasos, nei lietaus,
nei derlingų laukų!
Nes ten buvo numestas galiūnų skydas, -
skydas Sauliaus, nepateptas aliejumi.
22 Nuo užmuštųjų kraujo,
nuo rubuilių galiūnų
Jonatano strėlė niekad negrįžo,
Sauliaus kalavijas niekad nebuvo tuščiai ištrauktas.

23 Saulius ir Jonatanas,
mylimi ir šaunūs!
Nei gyvendami, nei mirdami,
niekad jie nebuvo perskirti!
Jie buvo žvitresni už erelius,
stipresni už liūtus.

24 O Izraelio dukterys,
verkite Sauliaus,
aprengusio jus brangiu purpuru,
išpuošusio auksu jūsų apdarą.
25 Kaip krito galiūnai
mūšio sūkuryje!

Jonatanas guli nužudytas
tavo aukštumose.
26 Sielvartauju dėl tavęs,
mano broli Jonatanai!
Be galo brangus man tu buvai,
nuostabi man buvo tavo meilė,
pranokstanti meilę moters.

27 Kaip krito galiūnai
ir pražuvo karo ginklai!"

2Dovydas patepamas karaliumi 1Praėjus šiek tiek laiko, Dovydas teiravosi VIEŠPATIES, klausdamas: "Ar turiu eiti į kurį nors Judo miestą?" VIEŠPATS jam atsakė: "Eik!" - "Į kurį turiu eiti?" - toliau klausė Dovydas. VIEŠPATS atsakė: "Į Hebroną". 2Dovydas tada nuėjo ten drauge su dviem savo žmonomis, Ahinoama iš Jezrėelio, ir Abigaile, Nabalo iš Karmelio našle. 3Dovydas pasiėmė ir su juo buvusius vyrus, kiekvieną jų su šeima. Jie apsigyveno miestuose prie Hebrono. 4Tada atėję Judo žmonės ten patepė Dovydą Judo karaliumi.

Žinia pasiekė Dovydą, kad Jabeš-Gileado žmonės buvo palaidoję Saulių. 5Dovydas tad išsiuntė pas juos pasiuntinius ir jiems tarė: "Būkite VIEŠPATIES palaiminti, nes parodėte ištikimą meilę savo valdovui Sauliui ir jį palaidojote! 6Nūn teparodo jums VIEŠPATS tikrą ištikimą meilę! Ir aš dosniai jums atlyginsiu, kad tai padarėte. 7Todėl tebūna stiprios jūsų rankos ir būkite narsūs! Jūsų valdovas Saulius žuvo, bet Judo namai jau patepė mane savo karaliumi".

D. DOVYDO KARALIAVIMAS

Izraelio karalius Iš-Baalas8Bet Nero sūnus Abneris, Sauliaus kariuomenės vadas, buvo paėmęs Sauliaus sūnų Iš-Baalą ir nugabenęs jį į Mahanajimus. 9Tada jis padarė jį karaliumi Gileado, ašuritų, Jezrėelio, Efraimo, Benjamino ir viso Izraelio karaliumi. 10Sauliaus sūnus Iš-Baalas turėjo keturiasdešimt metų, kai tapo Izraelio karaliumi, ir karaliavo dvejus metus. Bet Judo namai palaikė Dovydą. 11Dovydas, būdamas Judo karaliumi, iš viso Hebrone praleido septynerius metus ir šešis mėnesius.

Mūšis prie Gibeono12Kartą Nero sūnaus Abnerio ir Sauliaus sūnaus Iš-Baalo kareiviai atžygiavo iš Mahanajimų į Gibeoną. 13Zerujos sūnus Joabas ir Dovydo kareiviai taip pat atžygiavo ir susitiko su jais prie Gibeono tvenkinio. Vienas būrys sėdėjo viename tvenkinio krante, o kitas - kitame tvenkinio krante. 14Abneris tarė Joabui: "Prašyčiau leisti vaikinams stoti į dvikovą ir pažaisti mūsų akivaizdoje". - "Testoja!" - atsakė Joabas. 15Jie pakilo stoti į dvikovą, pašaukti po lygiai, dvylika iš Benjamino bei Sauliaus sūnaus Iš-Baalo ir dvylika iš Dovydo kareivių. 16Kiekvienas griebė savo priešininką už galvos ir dūrė kalaviju savo priešininkui į šoną. Taip jie abu parkrito. Todėl ta vieta, esanti Gibeone, buvo pavadinta Kalavijo ašmenų lauku.

Asahelio mirtis17Tą dieną įvyko labai nuožmus mūšis. Dovydo kareiviai sumušė Abnerį ir Izraelio vyrus. 18Ten buvo visi trys Zerujos sūnūs - Joabas, Abišajis ir Asahelis. Asahelis buvo greitakojis tarsi laukų stirna. 19Užtat Asahelis lėkė paskui Abnerį ir, vydamasis jį, nesuko nei į dešinę, nei į kairę. 20Abneris, žvilgterėjęs atgal, sušuko: "Ar tai tu, Asaheli?" - "Taip, tai aš!" - atsakė. 21Abneris jam tarė: "Pasuk į dešinę ar į kairę, pasigauk vieną iš vaikinų ir paimk iš jo grobio". Bet Asahelis nuo jo nenorėjo pasitraukti. 22Abneris vėl prašė Asahelį: "Nustok mane vytis! Kodėl aš turėčiau tave ant žemės paguldyti? Kaipgi aš galėsiu tuomet pasirodyti tavo broliui Joabui?" 23Betgi jis atsisakė liautis jį vytis. Tada Abneris taip smogė jam į pilvą savo ieties drūtgaliu, kad ietis išlindo jam per nugarą. Jis ten parkrito ir vietoje numirė. Visi atėjusieji prie vietos, kur jis buvo parkritęs ir numiręs, sustodavo. 24Bet Joabas ir Abišajis toliau vijosi Abnerį. Saulei leidžiantis, jie pasiekė Amos kalvą, esančią priešais Gijahą prie kelio į Gibeono tyrus.

Paliaubos tarp Joabo ir Abnerio 25Benjamino giminės žmonės susitelkė, sudarydami vieną būrį, už Abnerio ir pasiruošė gintis ant kalvos viršūnės. 26Tada Abneris pašaukė Joabą: "Argi amžinai kalavijas turi siausti? Nejau tu nežinai, kad kartus bus galas! Kaip ilgai dar delsi įsakyti kareiviams nustoti vytis savo brolius?" 27Joabas atsakė: "Kaip gyvas Dievas, jeigu nebūtumei prakalbėjęs, kareiviai būtų liovęsi vytis savo brolius tik kitą rytą". 28Joabas papūtė ragą, ir visi kareiviai sustojo, - liovėsi vytis Izraelį ir daugiau nebekovojo.

29Abneris ir jo vyrai žygiavo tą visą naktį per Arabą, perėjo Jordaną ir, žygiavę visą priešpietį, atėjo į Mahanajimus. 30O Joabas, nustojęs vytis Abnerį, surinko visus savo kareivius. Be Asahelio, iš Dovydo kareivių dar trūko devyniolikos vyrų. 31Bet Dovydo kareiviai buvo užmušę iš Benjamino giminės tris šimtus šešiasdešimt Abnerio vyrų. 32Asahelis buvo nuneštas į Betliejų ir palaidotas jo tėvo kape. Joabas ir jo vyrai žygiavo visą naktį. Diena jiems prašvito Hebrone.

3 1Karas tarp Sauliaus namų ir Dovydo namų tęsėsi ilgai; Dovydas ilgainiui darėsi vis galingesnis, tuo tarpu Sauliaus namai vis silpnėjo.

Dovydo sūnūs, gimę Hebrone 2Hebrone Dovydui gimė šie sūnūs: jo pirmagimis buvo Amnonas iš Ahinoamos Jezrėelietės; 3jo antrasis, Chileabas, iš Abigailės, Nabalo iš Karmelio našlės; trečiasis buvo Absalomas, sūnus Maakos, Gešuro karaliaus Tolmajo dukters; 4ketvirtasis - Hagitos sūnus Adonijas; penktasis - Abitalės sūnus Šefatijas; 5ir šeštasis - Itreamas iš Dovydo žmonos Eglos. Tie Dovydui gimė Hebrone.

Iš-Baalas ir Abneris susipyksta 6 Per karą tarp Sauliaus namų ir Dovydo namų Abneris įsigalėjo Sauliaus namuose. 7Saulius buvo turėjęs sugulovę, Ajos dukterį, vardu Rizpa. Iš-Baalas Abneriui tarė: "Kodėl tu ėjai pas mano tėvo sugulovę?" 8Abneris dėl Iš-Baalo žodžių labai įširdo. Jis tarė: "Ar aš esu šuns galva Judui? Šiandien aš tarnauju ištikimai tavo tėvo Sauliaus namams, jo broliams bei jo bičiuliams, tavęs neišdaviau į Dovydo rankas, o tu šiandien verti man kaltę dėl tos moters! 9Tai tepadaro Dievas Abneriui ir dar teprideda, jei aš neįvykdysiu Dovydui, ką VIEŠPATS yra jam prisiekęs, - 10perkelti karalystę iš Sauliaus namų ir pastatyti Dovydo sostą Izraeliui ir Judui nuo Dano ligi Beer-Šebos". 11Bijodamas Abnerio, Iš- Baalas negalėjo jam nieko daugiau sakyti.

Abneris ir Dovydas susitaiko 12 Abneris tuojau pat išsiuntė pasiuntinius į Hebroną pas Dovydą, tardamas: "Kam priklauso kraštas? Sudaryk su manimi sandorą. Štai mano ranka bus su tavimi, atvesdama pas tave visą Izraelį". - 13"Gerai, - atsakė Dovydas, - aš sudarysiu sandorą su tavimi. Bet iš tavęs reikalauju vieno dalyko: niekad nepasirodysi mano akivaizdoje, nebent, ateidamas pas mane, atvestumei Sauliaus dukterį Michalę". 14Dovydas išsiuntė pasiuntinius ir pas Sauliaus sūnų Iš-Baalą, tardamas: "Atiduok man mano žmoną Michalę, už kurią aš sumokėjau nuotakos kainą - šimtą filistinų apyvarpės apipjaustymo odelių". 15Iš-Baalas tad pasiuntė paimti ją nuo jos vyro Lajišo sūnaus Paltielio. 16Jos vyras ėjo su ja ir, sekdamas iš paskos, verkė iki pat Bahurimų. Tada Abneris jam įsakė: "Grįžk namo!" Ir jis nuėjo atgal.

17Abneris buvo siuntęs žodį Izraelio seniūnams, tardamas: "Visą laiką jūs norėjote, kad Dovydas būtų jūsų karalius. 18Nūn tai įvykdykite, nes VIEŠPATS yra Dovydui pažadėjęs: 'Per savo tarną Dovydą aš išgelbėsiu savo tautą Izraelį iš filistinų rankos ir visų priešų'". 19Abneris kalbėjo tiesiai ir su Benjamino giminės žmonėmis. Tada Abneris nuėjo į Hebroną pasakyti Dovydui, kas gera akyse viso Izraelio ir kas gera akyse visų Benjamino namų.

20Atėjus Abneriui su dvidešimčia vyrų pas Dovydą į Hebroną, Dovydas Abneriui ir jo vyrams iškėlė vaišes. 21Dovydui Abneris tarė: "Aš eisiu ir subursiu pas savo valdovą karalių visą Izraelį. Su tavimi jie sudarys sandorą, kad galėtumei visa valdyti, kaip trokšta tavo širdis". Dovydas tad išleido Abnerį, ir jis išėjo susitaikęs.

Abnerio mirtis22Kaip tik tuo metu Dovydo kareiviai ir Joabas sugrįžo iš žygio, parnešdami daug grobio. Bet Abnerio pas Dovydą Hebrone nebebuvo, nes Dovydas jį buvo išleidęs ir jis buvo išėjęs susitaikęs. 23Joabui ir visam jo būriui atvykus, jam buvo pranešta: "Nero sūnus Abneris atėjo pas karalių. Jis jį paleido, ir jis išėjo susitaikęs". 24Joabas nuėjo pas karalių ir tarė: "Ką tu padarei? Abneris atėjo pas tave. Kam jį paleidai? Nūnai jis jau paspruko! 25Nejau nežinai, kad Nero sūnus Abneris atėjo tik tavęs apgauti, stebėti, kada ateini bei kada išeini, ir sužinoti visa, ką darai?"

26Joabas tad, palikęs Dovydą, išsiuntė pasiuntinius vytis Abnerio; ir jie parvedė jį atgal nuo Siros vandens talpyklos. Bet Dovydas to nežinojo. 27Abneriui sugrįžus į Hebroną, Joabas pasivedė jį į šalį miesto vartuose vienu du su juo pasikalbėti. Ten jis dūrė jam į pilvą. Taip Abneris mirė už išlietą Joabo brolio Asahelio kraują.

28 Dovydas, apie tai išgirdęs, tarė: "Aš ir mano karalystė esame amžinai nekalti prieš VIEŠPATĮ už Nero sūnaus Abnerio kraują. 29Tekrinta kaltė ant Joabo galvos ir visų jo tėvo namų! Niekad tenebūna Joabo namai be kenčiančio sėklos išsiliejimą ar be sergančio raupsais, ar be laikančio verpstą, ar be žuvusio nuo kalavijo, ar be stokojančio duonos!" 30Joabas ir jo brolis Abišajis nužudė Abnerį už tai, kad jis buvo užmušęs jų brolį Asahelį Gibeone.

Dovydas aprauda Abnerį31Tada Dovydas tarė Joabui ir visiems su juo buvusiems žmonėms: "Persiplėškite sau drabužius, apsijuoskite ašutine ir raudokite Abnerio". Karalius ėjo paskui karstą. 32Abneris buvo palaidotas Hebrone. Karalius verkė balsu prie Abnerio kapo; verkė ir visi žmonės. 33Karalius dėl Abnerio užvedė šią raudą, tardamas:

"Argi turėjo Abneris mirti, kaip miršta storžievis?
34 Tavo rankos nebuvo surištos,
tavo kojos nebuvo supančiotos.
Tu kritai, kaip krinta nedorėlių nužudytas".

Visi žmonės jo dar labiau verkė. 35Tada visi žmonės ėjo raginti Dovydą valgyti dar dienos metu, bet Dovydas prisiekė, tardamas: "Tai tepadaro man Dievas ir dar teprideda, jeigu ragaučiau duonos ar ko nors prieš nusileidžiant saulei!" 36Visi žmonės tai pastebėjo ir tam pritarė. Visa, ką darė karalius, patiko visiems žmonėms. 37Taigi visi žmonės ir visas Izraelis suprato, kad karalius neprisidėjo prie Nero sūnaus Abnerio nužudymo. 38Karalius savo tarnams tarė: "Nejau jūs nežinote, kad didžiūnas ir garbingas vyras krito šiandien Izraelyje? 39Nūdien aš esu bejėgis, nors ir pateptas karaliumi. Tie vyrai, Zerujos sūnūs, man yra per aršūs. Teatmoka VIEŠPATS darančiam pikta pagal jo nedorumą!"

4Iš-Baalo nužudymas 1Sauliaus sūnus Iš-Baalas, išgirdęs, kad Abneris mirė Hebrone, nuleido rankas. Visas Izraelis susirūpino. 2Sauliaus sūnus turėjo du būrių vadus. Vieno vardas buvo Baana, o kito vardas buvo Rechabas. Jiedu buvo sūnūs Rimono - benjaminaičio iš Beerotų, nes Beerotai buvo laikomi Benjamino dalimi. 3Beerotų žmonės buvo išbėgę į Gitajimus, kur jie tebegyvena kaip ateiviai iki šios dienos.

4 Sauliaus sūnus Jonatanas turėjo sūnų sužalotomis kojomis. Jis buvo penkerių metų, kai žinia apie Saulių ir Jonataną pasiekė Jezrėelį. Auklė, jį pasiėmusi, bėgo. Atsitiko, kad, jai skubant bėgti, jis pargriuvo ir liko raišas. Jo vardas buvo Mefi-Bošetas.

5Beerotiečio sūnūs Rechabas ir Baana leidosi į kelionę ir pasiekė Iš- Baalo namus pačiame dienos įkarštyje, kai jis miegojo pokaitį. 6Jiedu įėjo į vidų, tarsi norėdami paimti kviečių, ir smogė jam į pilvą. Taigi Rechabas ir jo brolis Baana įslinko, 7įėjo į namus, jam miegant lovoje savo miegamajame, smogė jam ir, jį užmušę, nukirto jam galvą. Pasiėmę jo galvą, jiedu keliavo per Arabą visą naktį. 8Atnešę Iš- Baalo galvą į Hebroną pas Dovydą, karaliui tarė: "Štai čia galva Iš- Baalo, sūnaus tavo priešo Sauliaus, tykojusio tavo gyvybės. Šiandien VIEŠPATS Sauliui ir jo palikuoniui įvykdė kerštą už mano viešpatį karalių".

9Dovydas Rimono Beerotiečio sūnums Rechabui ir jo broliui Baanai atsakė: "Kaip gyvas VIEŠPATS, kuris išgelbėjo mane iš visų negandų, 10vyrą, kuris man pranešė: 'Štai Saulius negyvas' ir manė, kad jis man atneša gerą žinią, sulaikiau ir užmušiau Ziklage. Toks buvo atlygis, kurį jam daviau už jo žinią! 11Todėl juo labiau, kai nedori vyrai užmušė teisų žmogų lovoje jo paties namuose! Argi dabar nereikalausiu jo kraujo iš jūsų rankos ir nepašalinsiu jūsų nuo žemės?" 12Dovydas įsakė savo kareiviams, ir jie juos užmušė. Nukirtę jiems rankas ir kojas, pakabino jų kūnus prie tvenkinio Hebrone. O Iš-Baalo galvą jie nunešė ir palaidojo Abnerio kape Hebrone.

5Dovydas patepamas Izraelio karaliumi 1Visos Izraelio giminės atėjo į Hebroną pas Dovydą ir tarė: "Štai mes esame tavo kūnas ir kraujas. 2Jau anksčiau, Sauliui esant mūsų karaliumi, tu išvesdavai į žygį ir parvesdavai iš žygio Izraelį. Tau VIEŠPATS tarė: 'Tu būsi mano tautos Izraelio ganytojas, tu būsi Izraelio karalius'". 3Visi Izraelio seniūnai atėjo į Hebroną pas karalių. Karalius Dovydas sudarė su jais sandorą Hebrone VIEŠPATIES akivaizdoje, ir jie patepė Dovydą Izraelio karaliumi. 4Dovydui buvo trisdešimt metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo keturiasdešimt metų. 5Hebrone jis valdė Judą septynerius metus ir šešis mėnesius, o Jeruzalėje karaliavo visam Izraeliui ir Judui trisdešimt trejus metus.

Dovydas paima Jeruzalę6 Karalius ir jo vyrai nužygiavo į Jeruzalę prieš jebusitus, tos vietovės gyventojus. Jie Dovydui sakė: "Čia niekad neįeisi! Net akli ir raiši privers tave pasitraukti", - manydami: "Dovydas negali čia įeiti". 7Nepaisant to, Dovydas paėmė Ziono tvirtovę; dabar ji yra Dovydo miestas. 8Tą dieną Dovydas buvo pasakęs: "Kas nori nugalėti jebusitus, telipa pro vandens šulinį užpulti raišųjų ir aklųjų - tų, kurių Dovydas nekenčia". Užtat ir sakoma: "Aklas ir raišas neįeis į Namus". 9Dovydas paėmė tvirtovę ir pavadino ją Dovydo miestu. Dovydas įtvirtino miesto dalį nuo Milo iki rūmų. 10Dovydas darėsi vis galingesnis ir galingesnis, nes su juo buvo Galybių VIEŠPATS.

11Tyro karalius Hiramas atsiuntė pas Dovydą pasiuntinius drauge su kedro rąstais, dailidėmis ir mūrininkais. Jie pastatė Dovydui rūmus. 12Tada Dovydas suprato, kad VIEŠPATS buvo patvirtinęs jį Izraelio karaliumi ir išaukštinęs jo karalystę dėl savo tautos Izraelio.

Dovydo šeima Jeruzalėje13Atėjęs iš Hebrono, Jeruzalėje Dovydas paėmė daugiau sugulovių ir žmonų. Dovydui gimė daugiau sūnų ir dukterų. 14Vardai jam gimusiųjų Jeruzalėje yra šie: Šamua, Šobabas, Natanas, Saliamonas, 15Ibharas, Elišua, Nefegas, Jafija, 16Elišama, Eliada ir Elifetas.

Filistinai nugalimi17Išgirdę, kad Dovydas tapo pateptas Izraelio karaliumi, visi filistinai leidosi į žygį Dovydo ieškoti. Bet Dovydas, apie tai sužinojęs, nuėjo į tvirtovę. 18O filistinai buvo atžygiavę ir pasklidę Refajimų slėnyje. 19Dovydas teiravosi VIEŠPATIES: "Ar man eiti prieš filistinus? Ar atiduosi juos man į rankas?" VIEŠPATS Dovydui atsakė: "Eik, nes aš tikrai atiduosiu filistinus tau į rankas". 20Dovydas tad nužygiavo į Baal-Perazimus ir ten juos nugalėjo. Jis sakė: "VIEŠPATS prasiveržė prie mano priešų pirma manęs tarsi staigus potvynis". Užtat ta vieta vadinama Baal-Perazimais. 21Filistinai paliko ten savo stabus, o Dovydas ir jo vyrai juos nusinešė.

22Filistinai dar kartą atžygiavo ir pasklido Refajimų slėnyje. 23Dovydas teiravosi VIEŠPATIES, ir jis atsakė: "Neik iš priekio, bet apeik užnugarin ir užklupk juos priešais balzamo medžius. 24Kai išgirsi žygio šlamesį balzamo medžių viršūnėse, tada pradėk puolimą, nes VIEŠPATS eis pirma tavęs filistinų kariuomenės pulti". 25Dovydas padarė, kaip VIEŠPATS buvo jam įsakęs, ir sumušė filistinus nuo Gebos ligi pat Gezerio.

6Sandoros Skrynia Jeruzalėje 1 Dovydas vėl surinko visus rinktinius Izraelio vyrus - trisdešimt tūkstančių. 2Tada Dovydas ir visi su juo buvusieji žmonės leidosi į kelionę į Baale-Judą pargabenti iš ten Dievo Skrynios, kuri vadinama Galybių VIEŠPATIES, sėdinčio soste ant kerubų, vardu. 3Jie užkėlė Dievo Skrynią ant naujo vežimo ir vežė ją iš Abinadabo namų, esančių ant kalvos. Abinadabo sūnūs Uza ir Ahjo varė naująjį vežimą 4su Dievo Skrynia. Ahjo ėjo pirma Skrynios. 5Dovydas ir visi Izraelio namai šoko VIEŠPATIES akivaizdoje, lydimi giesmių ir skambių instrumentų: lyrų, arfų, būgnelių su žvangučiais, kankalų ir cimbolų.

6 Atėjus prie Nakono klojimo, Uza ištiesė ranką į Dievo Skrynią, norėdamas ją prilaikyti, nes jaučiai buvo sujudę. 7VIEŠPATS supyko ant Uzos. Dievas parbloškė jį ten dėl to, kad jis palietė ranka Skrynią, ir jis numirė ten šalia Skrynios. 8Dovydas sielojosi dėl to, kad VIEŠPATS buvo taip užsiplieskęs ant Uzos. Užtat ta vieta vadinama Perez-Uza iki šios dienos. 9Tą dieną Dovydas pajuto VIEŠPATIES baimę ir sakė: "Kaip galiu leisti VIEŠPATIES Skryniai ateiti pas mane?" 10Dovydas tada nebenorėjo gabenti VIEŠPATIES Skrynios pas save į Dovydo miestą, bet ją nugabeno į Obed-Edomo Gatiečio namus. 11VIEŠPATIES Skrynia išbuvo Obed-Edomo Gatiečio namuose tris mėnesius, ir VIEŠPATS palaimino Obed-Edomą ir visą jo šeimyną.

12Karaliui Dovydui buvo pranešta: "VIEŠPATS palaimino Obed- Edomo šeimyną ir visa, kas jam priklauso, už Dievo Skrynią". Dovydas tad nuėjo ir pargabeno Dievo Skrynią iš Obed-Edomo namų į Dovydo miestą su didele iškilme. 13VIEŠPATIES Skrynią nešantiems pažengus šešis žingsnius, jis paaukodavo jautį ir peniukšlį. 14Dovydas šoko iš visų jėgų VIEŠPATIES akivaizdoje; Dovydas buvo apsijuosęs lininiu efodu. 15Taip Dovydas ir visi Izraelio namai gabeno VIEŠPATIES Skrynią, lydėdami šauksmais ir rago gaudesiu.

16Skryniai įeinant į Dovydo miestą, Sauliaus duktė Michalė, žiūrėdama pro langą, pamatė karalių Dovydą šokinėjant ir šokant VIEŠPATIES akivaizdoje. Už tai ji paniekino jį savo širdyje.

17VIEŠPATIES Skrynia buvo įnešta ir padėta į savo vietą palapinėje, kurią Dovydas buvo jai pastatęs. Dovydas atnašavo deginamąsias aukas ir bendravimo aukas VIEŠPATIES akivaizdoje. 18Baigęs atnašauti deginamąsias aukas ir bendravimo atnašas, Dovydas palaimino žmones Galybių VIEŠPATIES vardu. 19Jis dalijo maistą žmonėms - visai Izraelio daugybei, ir vyrams, ir moterims - kiekvienam po kepalą duonos, po gabalą mėsos ir po paplotį. Paskui visi sugrįžo į savo namus.

20Ir Dovydas sugrįžo savo šeimynos palaiminti. Sauliaus duktė Michalė, išėjusi jo pasitikti, tarė: "Na, kaip šauniai šiandien pasirodė Izraelio karalius, apsinuogindamas savo dvariškių vergių akyse lygiai taip, kaip begėdiškai apsinuogina koks prasčiokas!" 21Michalei Dovydas atsakė: "Tai buvo akivaizdoje VIEŠPATIES, kuris išrinko mane vietoj tavo tėvo bei visos jo šeimos ir paskyrė Izraelio, VIEŠPATIES tautos, valdovu! Aš šoksiu VIEŠPATIES akivaizdoje, 22darysiu save dar niekingesnį ir būsiu menkas savo akyse, bet tarp vergių, apie kurias tu kalbi, būsiu garbingas". 23 Užtat Sauliaus duktė Michalė liko bevaikė iki savo mirties dienos.

7Natano pranašavimas Dovydui 1 Karaliui įsikūrus savo rūmuose ir VIEŠPAČIUI suteikus jam ramybę iš visų pusių nuo priešų, 2jis kalbėjo pranašui Natanui: "Tik tu pažiūrėk, aš gyvenu kedro namuose, bet Dievo Skrynia pasilieka palapinėje!" 3Natanas karaliui tarė: "Eik ir daryk visa, kas tavo širdyje, nes VIEŠPATS yra su tavimi".

4Bet tą pačią naktį atėjo VIEŠPATIES žodis Natanui: 5"Eik ir sakyk mano tarnui Dovydui: 6'Taip kalbėjo VIEŠPATS: argi tu man pastatysi Namus gyventi? Juk nuo tos dienos, kai išvedžiau Izraelio tautą iš Egipto, iki šios dienos aš negyvenau Namuose, bet kilnojausi Palapinėje ir Padangtėje. 7Kilnodamasis, kur tik ėjo izraeliečiai, argi aš kada nors priekaištavau kuriam nors Izraelio giminių vadui, kurį buvau paskyręs rūpintis mano Izraelio tauta, tardamas: kodėl nepastatėte man kedro Namų?'"

Mesijinis pažadas Dovydui8"Be to, taip sakysi mano tarnui Dovydui: 'Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS: aš paėmiau tave iš ganyklų, nuo avių kaimenės, būti mano tautos Izraelio valdovu; 9buvau su tavimi, kur tik tu ėjai, ir pašalinau visus tavo priešus tau iš kelio. Be to, aš padarysiu tavo vardą taip garsų, kaip yra garsus vardas didžiūnų žemėje. 10O savo tautai Izraeliui paskirsiu vietą ir juos tvirtai pasodinsiu, kad saugiai gyventų ir daugiau nebebūtų varginami. Nedori žmonės nebeengs jų daugiau, kaip kadaise, 11nuo to laiko, kai savo tautai Izraeliui paskyriau teisėjus. Aš duosiu tau ramybę nuo visų tavo priešų.

VIEŠPATS sako tau, kad jis, VIEŠPATS, padarys tau namus. 12Kai pasibaigs tavo dienos ir tu atgulsi su savo protėviais, aš pakelsiu po tavęs palikuonį, kilusį iš tavęs, ir padarysiu tvirtą jo karalystę. 13Jis pastatys Namus mano vardui, o aš padarysiu jo karališką sostą amžiną. 14Aš būsiu jam tėvas, o jis bus man sūnus. Jei jis nedorai pasielgs, bausiu jį lazda, kurią žmonės naudoja, mirtingiesiems skirtais smūgiais. 15Bet savo ištikimos meilės neatimsiu, kaip atėmiau nuo Sauliaus, kurį pašalinau, kad tau vietos padaryčiau. 16Tavo namai ir tavo karalystė bus amžinai tvirti mano akivaizdoje; tavo sostas bus tvirtas amžinai'".

17Natanas perdavė Dovydui šiuos visus žodžius ir visą šį regėjimą.

Dovydo malda18Tada Dovydas nuėjo, atsisėdo VIEŠPATIES akivaizdoje ir tarė: "Kas aš, Viešpatie DIEVE, ir kas mano namai, kad tu mane taip toli atvedei? 19Bet ir tai buvo per maža tavo akyse, Viešpatie DIEVE, nes tu kalbėjai apie savo tarno namus dar ir tolimoje ateityje. Tai yra mokymas žmonijai, Viešpatie DIEVE! 20Ką daugiau begali Dovydas tau pasakyti? Juk tu, Viešpatie DIEVE, savo tarną pažįsti! 21Savo žodžio dėlei ir savo širdies polėkiu tu padarei šį nepaprastą dalyką ir savo tarnui jį apreiškei. 22Iš tikrųjų esi didis tu, VIEŠPATIE Dieve! Nėra nė vieno kaip tu, nėra kito Dievo, išskyrus tave, kaip mes visuomet esame girdėję. 23Kokia kita tauta gali būti kaip tavo tauta, kaip Izraelis? Argi yra žemėje kita tauta, kurios Dievas atėjo jos atpirkti kaip tautos ir susikurti sau vardą, darydamas jiems didžius ir nuostabius darbus, išvarydamas tautas ir jų dievus savo tautai iš kelio? 24Tu padarei savo tautą Izraelį sau amžinai ypatinga tauta ir tu, VIEŠPATIE, tapai jų Dievas.

25Dabar tad, VIEŠPATIE Dieve, vykdyk per amžius žodį, kurį apreiškei apie savo tarną bei jo namus, ir padaryk, kaip pažadėjai. 26Tebūna amžinai šlovinamas tavo vardas, sakant: 'Galybių VIEŠPATS yra Izraelio Dievas'! Tebūna tavo tarno Dovydo namai tvirti tavo akivaizdoje! 27Kadangi tu, Galybių VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, apreiškei savo tarnui, tardamas: 'Aš pastatysiu tau namus', - todėl tavo tarnas išdrįso kreiptis į tave šia malda. 28Dabar tad, Viešpatie DIEVE, tu esi Dievas, tavo žodžiai yra tiesa ir tu davei savo tarnui šį malonų pažadą. 29Užtat dabar būk malonus palaimindamas savo tarno namus, kad jie liktų tvirti amžinai tavo akivaizdoje, nes tu, Viešpatie DIEVE, pažadėjai. Tebūna tavo tarno namai palaiminti amžinai tavo palaiminimu!"

8Dovydo karų suvestinė 1Po tam tikro laiko Dovydas nugalėjo filistinus ir pavergė juos. Dovydas atėmė iš filistinų rankos Meteg- Amą.

2 Jis nugalėjo ir moabiečius. Suguldęs juos žemėje, jis išmatavo juos virve. Dvi virves atmatavo užmušti ir vieną virvę palikti gyvus. Ir moabiečiai tapo Dovydo tarnais ir nešė duoklę.

3 Dovydas nugalėjo Zobos karalių Rehobo sūnų Hadadezerį, kai jis žygiavo susigrąžinti savo valdų prie Eufrato upės. 4Dovydas paėmė iš jo tūkstantį septynis šimtus raitelių ir dvidešimt tūkstančių pėstininkų. Dovydas suluošino visus karo vežimų arklius, bet paliko iš jų pakankamai šimtui karo vežimų. 5Damasko aramėjams atžygiavus pagelbėti Zobos karaliui Hadadezeriui, Dovydas nukovė dvidešimt du tūkstančius aramėjų. 6Tada Dovydas įrengė įgulas tarp Damasko aramėjų, ir aramėjai tapo Dovydo tarnais ir nešė duoklę. VIEŠPATS davė Dovydui pergalę, kur tik jis žygiavo. 7Dovydas paėmė auksinius Hadadezerio palydos nešiotus skydus ir pargabeno juos į Jeruzalę. 8O iš Betaho ir Berotajų, Hadadezerio miestų, Dovydas paėmė didelį kiekį žalvario.

9Kai Hamato karalius Toi išgirdo, kad Dovydas buvo nugalėjęs visą Hadadezerio kariuomenę, 10jis pasiuntė savo sūnų Joramą pas Dovydą palinkėti jam sveikatos ir pasveikinti su pergale prieš Hadadezerį. Mat Hadadezeris buvo dažnai kariavęs su Toi. Joramas atsinešė sidabrinių, auksinių ir varinių daiktų. 11Ir juos karalius Dovydas pašventė VIEŠPAČIUI drauge su sidabru ir auksu, paimtais iš visų pavergtų tautų: 12iš Edomo, Moabo, amoniečių, filistinų, amalekitų ir iš Zobos karaliaus Rehobo sūnaus Hadadezerio grobio.

13Dovydas tapo garsus. Sugrįžęs jis nukovė aštuoniolika tūkstančių edomiečių Druskos slėnyje. 14Jis įrengė įgulas Edome, - visame Edome jis įrengė įgulas, - ir visi edomiečiai tapo Dovydo tarnais. VIEŠPATS davė Dovydui pergalę, kur tik jis žygiavo.

Dovydo pareigūnai15Dovydas karaliavo visam Izraeliui ir vykdė teisingumą ir teisumą visiems savo žmonėms. 16Zerujos sūnus Joabas buvo kariuomenės vadas; Ahiludo sūnus Jehošafatas buvo kancleris; 17Ahitubo sūnus Zadokas ir Abjataro sūnus Ahimelechas buvo kunigai; Serajas buvo raštvedys; 18Jehojados sūnus Benajas buvo cheretitų ir peletitų galva; o Dovydo sūnūs buvo kunigai.

9Dovydo gerumas Jonatano sūnui 1Dovydas teiravosi: "Ar yra dar kas nors išlikęs iš Sauliaus namų, kuriam galėčiau parodyti savo ištikimą gerumą Jonatanui?" 2Sauliaus šeimyna buvo turėjusi tarną, vardu Ziba. Jis tad buvo pašauktas pas Dovydą. "Ar tu esi Ziba?" - klausė Dovydas. Jis atsakė: "Tavo paslaugoms!" 3Karalius tarė: "Ar yra dar kas nors išlikęs iš Sauliaus namų, kuriam aš galėčiau parodyti ištikimą Dievo gerumą?" Ziba karaliui atsakė: "Taip, dar yra Jonatano sūnus sužalotomis kojomis". - 4"Kur jis?" - klausė jo karalius. Ziba karaliui atsakė: "Jis yra Lo-Debare, Amielio sūnaus Machiro namuose". 5Tada karalius paliepė jį atvesti iš Amielio sūnaus Machiro namų Lo-Debare. 6Jonatano sūnus Mefi-Bošetas, atėjęs pas Dovydą, išreiškė pagarbą, puldamas veidu į žemę. "Mefi- Bošetai!" - tarė jam Dovydas. Jis atsakė: "Tavo paslaugoms!" 7Dovydas jam tarė: "Nebijok, nes tau tikrai parodysiu ištikimą gerumą dėl tavo tėvo Jonatano. Atiduosiu tau visą tavo senelio Sauliaus žemę. Be to, tu visuomet valgysi prie mano stalo". 8Puldamas kniūbsčia, jis tarė: "Kas yra tavo tarnas, kad tu rodytumei palankumą tokiam nustipusiam šuniui, kaip aš?"

9Tada karalius, pasišaukęs Sauliaus tarną Zibą, tarė: "Visa, kas priklausė Sauliui ir visiems jo namams, aš atidaviau tavo šeimininko vaikaičiui. 10Tu bei tavo sūnūs ir tavo tarnai dirbsite jam žemę ir nuimsite jos derlių, kad tavo šeimininko vaikaitis turėtų iš ko gyventi. Bet tavo šeimininko vaikaitis Mefi-Bošetas visad valgys prie mano stalo". Ziba turėjo penkiolika sūnų ir dvidešimt tarnų. 11Karaliui Ziba atsakė: "Kaip mano viešpats karalius įsakė, taip jo tarnas ir darys". Mefi-Bošetas valgė prie karaliaus stalo kaip vienas iš karaliaus sūnų. 12Mefi-Bošetas turėjo jauną sūnų, vardu Mika. Visi, gyvenantys Zibos namuose, tapo Mefi-Bošeto tarnais. 13Mefi- Bošetas gyveno Jeruzalėje, nes jis visad valgė prie karaliaus stalo. Jis buvo raišas abiem kojomis.

10Įžeidžiami Dovydo pasiuntiniai 1Praėjus šiek tiek laiko, mirė amoniečių karalius, ir jo sūnus Hanūnas tapo karaliumi. 2Dovydas manė: "Nahašo sūnui Hanūnui turiu būti taip ištikimai geras, kaip jo tėvas buvo man ištikimai geras". Dovydas tad pasiuntė savo dvariškius pareikšti užuojautos dėl jo tėvo. Dovydo dvariškiams atvykus į amoniečių kraštą, 3amoniečių didžiūnai kalbėjo savo valdovui Hanūnui: "Nejau tu iš tikrųjų manai, kad Dovydas norėdamas pagerbti tavo tėvą atsiuntė pasiuntinius su užuojauta tau? Argi Dovydas neatsiuntė savo dvariškių pas tave išžvalgyti miesto, iššnipinėti ir jo sunaikinti?" 4Hanūnas tad suėmė Dovydo dvariškius, nuskuto kiekvienam pusę barzdos, nukirpo po pusę drabužių jiems prie šlaunų ir išsiuntė atgal. 5Kai Dovydui buvo apie tai pranešta, jis pasiuntė jų pasitikti, nes tie vyrai buvo labai įžeisti. Karalius paliepė: "Pabūkite Jeriche, kol ataugs jums barzda. Tada sugrįžkite".

Pergalė prieš amoniečius6 Amoniečiai suprato, kad užsitraukė Dovydo pyktį. Taigi amoniečiai pasiuntė atstovus ir pasamdė Bet- Rehobo aramėjus bei Zobos aramėjus - dvidešimt tūkstančių pėstininkų, Maakos karalių su tūkstančiu vyrų ir dvylika tūkstančių vyrų iš Tobo. 7Dovydas, tai išgirdęs, pasiuntė Joabą ir visą kariuomenę su galiūnais. 8Amoniečiai išžygiavo ir sustojo į kovos rikiuotę prie įėjimo į miesto vartus, o Zobos bei Rehobo aramėjai ir Tobo bei Maakos vyrai buvo atskirai atvirame lauke.

9Joabas matė, kad prieš jį buvo kovos rikiuotė iš priekio ir už nugaros. Jis tad, surinkęs iš rinktinių Izraelio vyrų būrį, surikiavo juos prieš aramėjus, 10o likusius kareivius, pavedęs juos savo broliui Abišajui vadovauti, išrikiavo prieš amoniečius. 11Jis tarė: "Jei aramėjai būtų stipresni už mane, tu turi man padėti, bet jei amoniečiai būtų stipresni už tave, aš ateisiu tau į pagalbą. 12Būk narsus! Būkime drąsūs dėl savo tautos ir dėl savo Dievo miestų! Tedaro VIEŠPATS, kas gera jo akyse!" 13Joabas ir su juo buvusieji kareiviai žengė pirmyn į kovą su aramėjais. O tie nuo jo bėgo. 14Kai amoniečiai pamatė, kad aramėjai pabėgo, ir jie bėgo nuo Abišajo ir pasitraukė į miestą. Joabas tad nutraukė kovą su amoniečiais ir sugrįžo į Jeruzalę.

Pergalė prieš aramėjus15Bet aramėjai, pamatę, kad juos nugalėjo Izraelis, susibūrė į viena. 16Hadadezeris pakvietė ir patraukė į savo pusę aramėjus iš anapus Eufrato. Jie atžygiavo į Helamą, vedami Hadadezerio kariuomenės vado Šobacho. 17Apie tai buvo pranešta Dovydui. Sutelkęs visą Izraelį, jis perėjo Jordaną ir atžygiavo į Helamą. Aramėjai išrikiavo savo pajėgas prieš Dovydą ir puolė jį, 18bet Izraelis privertė aramėjus bėgti. Dovydas užmušė septynis šimtus aramėjų karo vežimų vežėjų bei keturiasdešimt tūkstančių raitelių ir sužeidė kariuomenės vadą Šobachą, kuris ten ir mirė. 19Kai Hadadezeriui pavaldūs karaliai pamatė, kad juos Izraelis nugalėjo, jie padarė taiką su Izraeliu ir tapo jam pavaldūs. O aramėjai bijojo toliau padėti amoniečiams.

11Dovydo nuodėmė 1Metų pavasarį, tuo laiku, kada karaliai eina į žygį, Dovydas išsiuntė Joabą drauge su savo pareigūnais ir visu Izraeliu. Jie nuniokojo Amoną ir apgulė Rabą. Bet Dovydas pasiliko Jeruzalėje.

2Kartą vieną popietę Dovydas, pakilęs iš guolio, vaikštinėjo ant karaliaus rūmų stogo. Nuo stogo jis pamatė besimaudančią moterį. Ta moteris buvo labai graži. 3Dovydas pasiuntė dvariškį pasiteirauti apie moterį. Jam buvo pranešta: "Tai yra Eliamo duktė, hetito Urijo žmona". 4Dovydas nusiuntė pasiuntinius jos atvesti. Ji atėjo pas jį, ir jis suėjo su ja, - ji ką tik buvo apsivaliusi po savo mėnesinių. Tada ji sugrįžo namo. 5Moteris pastojo ir pasiuntė Dovydui žodį: "Esu nėščia".

6Dovydas tad pasiuntė žodį Joabui: "Atsiųsk pas mane hetitą Uriją". Joabas pasiuntė Uriją pas Dovydą. 7Urijui atvykus pas jį, Dovydas klausė, kaip einasi Joabui, kaip einasi kareiviams ir kaip sekasi karas. 8Paskui Dovydas Urijui tarė: "Eik namo ir nusiplauk kojas!" Kai Urijas išėjo iš karaliaus rūmų, jį nusekė karaliaus dovana. 9 Bet Urijas miegojo prie įėjimo į karaliaus rūmus drauge su visais savo valdovo tarnais ir į savo namus nėjo. 10Kai Dovydui buvo pranešta: "Urijas į savo namus nėjo", - Dovydas Urijui tarė: "Argi ne iš kelionės parėjai? Kodėl tad neini į savo namus?" 11Urijas Dovydui atsakė: "Skrynia ir Izraelis bei Judas būna palapinėse. Mano viešpats Joabas ir mano valdovo tarnai yra stovykloje atvirame lauke. Nejau aš eisiu į savo namus valgyti, gerti ir sugulti su žmona? Kaip tu gyvas, prisiekiu tavo gyvastimi, tokio dalyko nedarysiu". - 12"Pasilik čia ir šiandien, - tarė Dovydas Urijui, - rytoj tave atgal pasiųsiu". Urijas tad pasiliko tą dieną Jeruzalėje. Kitą dieną Dovydas 13pakvietė jį valgyti ir gerti savo akivaizdoje ir jį nugirdė. Vakare jis nuėjo atsigulti į guolį su savo valdovo tarnais, bet į savo namus nėjo.

14Ryto metą Dovydas parašė laišką Joabui ir pasiuntė jį per Urijo rankas. 15Laiške jis rašė: "Pastatykite Uriją į mūšio priekį, kur aršiausiai kovojama, ir pasitraukite nuo jo, kad jis būtų parblokštas ir mirtų". 16Joabas, apguldamas miestą, pastatė Uriją į vietą, kur žinojo esant stiprių kareivių. 17Miesto vyrai išpuolė ir susikovė su Joabu, ir keletas Dovydo tarnų tarp kareivių krito. Hetitas Urijas buvo tarp žuvusiųjų.

18Joabas pasiuntė Dovydui išsamų pranešimą apie mūšį. 19Jis įsakė pasiuntiniui, tardamas: "Kai būsi baigęs sakyti karaliui visas žinias apie mūšį, 20jeigu karalius imtų pykti ir tau sakytų: 'Kam gi ėjote taip arti miesto kovoti? Argi nežinojote, kad jie šaudys nuo sienos? 21Kas užmušė Jerub-Baalo sūnų Abimelechą? Argi ne moteris metė nuo sienos ant jo viršutinę girnapusę, nuo kurios jis ir mirė Tebeze? Kam gi ėjote taip arti sienos?' - tada taip pasakysi: 'Ir tavo tarnas Urijas buvo tarp užmuštųjų'".

22Pasiuntinys tad leidosi į kelionę. Atėjęs perdavė Dovydui visa, ko Joabas buvo jį pasiuntęs tam pasakyti. 23Pasiuntinys tarė Dovydui: "Iš pradžių tie vyrai buvo pergalingi ir išpuolė prieš mus į lauką, bet mes juos atstūmėme atgal prie įėjimo į miesto vartus. 24Tada lankininkai šovė į tavo tarnus nuo sienos. Keletas karaliaus tarnų krito. Krito taip pat ir tavo tarnas hetitas Urijas". 25Dovydas pasiuntiniui tarė: "Taip kalbėsi Joabui: 'Nesikamuok dėl to dalyko, nes kalavijas suryja tai vieną, tai kitą. Ryžtingai tęsk miesto puolimą ir jį sunaikink!' Padrąsink jį".

26Urijo žmona, sužinojusi, kad jos vyras mirė, jį apraudojo. 27 Praėjus gedulo laikui, Dovydas pasiuntė parvesti jos į savo rūmus. Ji tapo jo žmona ir pagimdė jam sūnų.

Bet darbas, kurį Dovydas padarė, buvo nedoras Dievo akyse.

12Dovydo atgaila 1Dievas nusiuntė pranašą Nataną pas Dovydą. Atėjęs pas jį, tarė: "Du žmonės gyveno viename mieste. Vienas buvo turtuolis, o kitas skurdžius. 2Turtuolis turėjo labai daug avių ir galvijų, 3o skurdžius turėjo tik vieną mažą avelę, kurią jis buvo nusipirkęs. Ją buvo užauginęs, ji buvo užaugusi su juo ir jo vaikais: dalydavosi jo duonos kąsniu, gerdavo iš jo puoduko, glausdavosi jam ant kelių. Ji buvo jam kaip duktė. 4Vieną dieną pas turtuolį atėjo pakeleivis. Turtuolis nenorėjo paimti vienos savo avių ar galvijų, kad pataisytų valgį pas jį atėjusiam keleiviui, bet paėmė skurdžiaus avelę ir patiekė pas jį atėjusiam svečiui". 5Dovydas, ant to žmogaus labai įširdęs, Natanui tarė: "Kaip gyvas VIEŠPATS, žmogus, kuris tai padarė, turi mirti! 6Be to, už avį jis turi atsilyginti keturgubai dėl to, kad padarė tokį dalyką ir nepasigailėjo".

7Natanas Dovydui tarė: "Tu esi tas žmogus! Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: 'Aš patepiau tave Izraelio karaliumi ir išgelbėjau tave iš Sauliaus rankos. 8Atidaviau tau tavo valdovo namus bei tavo valdovo žmonas kaip nuosavybę ir atidaviau tau Izraelio bei Judo namus. Jei to būtų buvę per maža, būčiau dvigubai daugiau davęs. 9Kodėl tad paniekinai VIEŠPATIES žodį ir darei, kas yra nedora jo akyse? Tu nužudei hetitą Uriją kalaviju ir paėmei jo žmoną sau žmona. Jį nužudei amoniečių kalaviju. 10Užtat kalavijas niekad nepaliks tavo namų, nes mane paniekinai ir paėmei hetito Urijo žmoną sau žmona'. 11Taip kalbėjo VIEŠPATS: 'Tikėk manimi, aš sukelsiu prieš tave pikta tavo namuose. Paimsiu tavo žmonas tavo akyse, duosiu jas tavo artimui, ir jis miegos su tavo žmonomis šios saulės akivaizdoje. 12Tu tai padarei slapta, bet aš tai įvykdysiu viso Izraelio akyse ir viešai dienos šviesoje'".

13Dovydas tarė Natanui: "Nusidėjau VIEŠPAČIUI!" Natanas Dovydui atsakė: "VIEŠPATS atleidžia tavo nuodėmę. Tu nemirsi. 14Betgi tau gimęs kūdikis mirs, kadangi tai darydamas paniekinai VIEŠPATĮ ".

15Natanas nuėjo namo, o VIEŠPATS ištiko kūdikį, kurį buvo pagimdžiusi Batšeba, ir jis mirtinai susirgo. 16Dovydas maldavo VIEŠPATĮ už berniuką. Dovydas nieko nevalgė ir parėjęs praleisdavo naktį gulėdamas ant žemės. 17Rūmų seniūnai stengėsi prikalbinti jį atsikelti nuo žemės, bet jis atsisakė ir nieko su jais nevalgė. 18Septintą dieną vaikas numirė. Dovydo tarnai bijojo jam pasakyti, kad vaikas buvo miręs, nes manė: "Mes kalbėjome jam, dar vaikui gyvam esant, bet jis nenorėjo mūsų klausyti. Kaip tad galime jam pasakyti, kad vaikas mirė? Ką nors baisaus jis gali sau pasidaryti!" 19Kai Dovydas pamatė, kad jo tarnai tarpusavyje kalbasi pašnabždomis, jis suprato, jog vaikas buvo miręs. Dovydas savo tarnų paklausė: "Ar vaikas numirė?" - "Taip, numirė", - jie atsakė.

20Tada Dovydas atsikėlė nuo žemės, išsimaudė, išsitepė ir persivilko drabužius. Nuėjęs į VIEŠPATIES Namus, puolė kniūbsčia. Paskui jis parėjo į savo rūmus. Jam paprašius, buvo padėta valgių, ir jis valgė. 21O dvariškiai klausė: "Ką reiškia tai, ką tu darei? Vaikui gyvam esant, pasninkavai ir verkei, o vaikui numirus, atsikėlei ir valgai!" 22Jis atsakė: "Vaikui dar gyvam esant, aš pasninkavau ir verkiau, nes galvojau: 'Kas žino? Gal bus VIEŠPATS man malonus ir vaikas liks gyvas'. 23O dabar, jam numirus, kodėl turėčiau pasninkauti? Argi galėčiau jį vėl sugrąžinti? Aš pas jį nueisiu, bet jis pas mane nesugrįš".

24Dovydas guodė Batšebą, savo žmoną. Nuėjęs pas ją, su ja suėjo. Ji pagimdė jam sūnų, o jis davė jam Saliamono vardą. VIEŠPATS jį mylėjo 25ir atsiuntė žodį per pranašą Nataną. Užtat dėl VIEŠPATIES Dovydas pavadino jį Jedidija.

Pasibaigia karas su Amonu26Joabas, kovodamas su amoniečių Raba, paėmė karališkąjį miestą. 27Joabas nusiuntė pas Dovydą pasiuntinius pasakyti: "Puoliau Rabą ir jau paėmiau vandens šaltinio tvirtovę. 28Dabar tad sutelk likusius kareivius, apgulk miestą ir paimk jį. Kitaip aš pats paimsiu miestą ir mano vardu jis bus vadinamas". 29Taigi Dovydas sutelkė visą kariuomenę ir, nužygiavęs į Rabą, apgulė jį, kovojo su juo ir paėmė jį. 30Jis nuėmė Milkomui nuo galvos karūną, sveriančią aukso talentą, su brangakmeniais. Ji buvo uždėta ant galvos Dovydui. Jis pasiėmė su savimi ir be galo daug grobio. 31Išvedė iš miesto jo gyventojus ir arba pristatė juos dirbti su pjūklais, geležiniais kapliais ir geležiniais kirviais, arba pasiuntė plytų gaminti. Taip jis padarė visiems amoniečių miestams. Tada Dovydas ir visa jo kariuomenė sugrįžo į Jeruzalę.

13Amnonas išniekina savo įseserę Tamarą 1 Praėjo šiek tiek laiko. Dovydo sūnus Absalomas turėjo gražią įseserę, vardu Tamara. Dovydo sūnus Amnonas ją aklai įsimylėjo. 2Amnonas taip kankinosi, kad susirgo dėl savo įseserės Tamaros, nes ji buvo mergelė ir Amnonui atrodė neįmanoma ką nors jai padaryti. 3Amnonas turėjo draugą, vardu Jonadabas, Dovydo brolio Šimėjo sūnų. Jonadabas buvo labai gudrus vyras. 4Amnoną jis prakalbino: "Karaliaus sūnau, kodėl tu kas rytą toks nuvargęs? Argi man nepasakysi?" Amnonas jam atsakė: "Aš myliu Tamarą, savo brolio Absalomo seserį". 5Jonadabas jam tarė: "Atsigulk į lovą ir apsimesk sergantis. Kai tėvas ateis tavęs aplankyti, sakyk jam: 'Prašyčiau leisti mano seseriai Tamarai ateiti ir paraginti mane valgyti. Jei ji pataisytų ką nors gardaus mano akyse, man žiūrint, aš iš jos rankos valgyčiau'".

6Amnonas tad atsigulė ir apsimetė sergantis. Karaliui atėjus jo aplankyti, Amnonas tarė: "Prašyčiau leisti mano seseriai Tamarai ateiti ir paruošti porą keptų kukulių mano akyse, tada iš jos rankos valgysiu". 7Dovydas pasiuntė žodį Tamarai į rūmus, tardamas: "Nueik į savo brolio Amnono namus ir pataisyk jam valgyti". 8Tamara tad nuėjo į savo brolio Amnono namus, o jis gulėjo lovoje. Paėmusi tešlos, ją išminkė, paruošė kukulius jo akyse ir juos iškepė. 9Bet kai ji paėmė keptuvę ir padėjo prieš jį kukulius, jis atsisakė valgyti. Amnonas tarė: "Teišeina visi nuo manęs". Visiems išėjus, 10Tamarai Amnonas tarė: "Atnešk valgį į miegamąjį ir pamaitink mane". Tamara tad paėmė kukulius, kuriuos buvo pataisiusi, ir įnešė juos į savo brolio Amnono kambarį. 11Bet jai paduodant valgyti, Amnonas ją nutvėrė. "Eikš, mano sesuo, - tarė jis jai, - sugulk su manimi". 12Ji atsakė jam: "Ne, mano broli, neprievartauk manęs! Tokie dalykai nedaromi Izraelyje! Nedaryk tokio begėdiško dalyko! 13Kur aš dingsiu su savo gėda? O tu būsi kaip bet koks niekšas Izraelyje! Dabar tad maldauju tavęs, kalbėk su karaliumi, nes jis neatsisakys tau manęs duoti". 14Betgi jis nenorėjo jos klausyti ir, būdamas už ją stipresnis, suėjo su ja prievarta.

15Dabar Amnonas pajuto jai labai stiprią neapykantą. Iš tikrųjų jo neapykanta jai buvo kur kas didesnė už aistrą, kurią jis buvo jai jautęs. Amnonas jai tarė: "Kelkis ir nešdinkis!" 16O ji maldavo: "Ne, mano broli, to nedaryk, nes išvaryti mane būtų net didesnė skriauda negu ana, kurią man padarei". Bet jis nenorėjo jos klausyti. 17Pasišaukęs jauną tarną, tarė: "Išvaryk šią moterį laukan nuo manęs ir užsklęsk paskui ją duris". 18Ji buvo apsivilkusi tunika ilgomis rankovėmis, nes tokiais drabužiais ankstesniais laikais vilkėdavo karaliaus dukterys mergelės. Jo tarnas tad ją išvarė ir užsklendė paskui ją duris. 19Tamara apsibarstė galvą pelenais. Perplėšusi tuniką ilgomis rankovėmis, kuria vilkėjo, ji susiėmė rankomis sau už galvos ir nuėjo. Eidama visą laiką balsu verkė.

20Jos brolis Absalomas jai tarė: "Ar tavo brolis Amnonas buvo su tavimi? Dabar apie tai tylėk, mano sesuo. Jis yra tavo brolis. Neimk to į širdį". Tamara, nelaiminga moteris, tada pasiliko savo brolio Absalomo namuose. 21Apie visa tai išgirdęs, karalius Dovydas labai įtūžo, bet savo sūnaus Amnono bausti nenorėjo, kadangi jį mylėjo, nes jis buvo jo pirmagimis. 22O Absalomas nesakė Amnonui nei gera, nei pikta, nes Amnono nekentė už tai, kad jis buvo išprievartavęs jo seserį Tamarą.

Absalomas užmuša Amnoną ir pabėga23Praslinkus dvejiems metams, Absalomas Baal-Hazore prie Efraimo rengėsi kirpti avis. Absalomas pakvietė visus karaliaus sūnus. 24Atėjęs pas karalių, Absalomas tarė: "Tavo tarnas kirps avis. Ar nemalonėtų karalius drauge su palyda vykti su jo tarnu?" 25Bet karalius Absalomui atsakė: "Ne, mano sūnau. Neprašyk, kad visi eitume ir būtume tau našta". Nors jis ir primygtinai prašė, karalius eiti nesutiko, bet davė jam savo palaiminimą. 26Tada Absalomas tarė: "Jei ne, tai prašyčiau leisti mano brolį Amnoną eiti su mumis". Karalius jo klausė: "Kam gi turėtų jis su tavimi eiti?" 27Bet Absalomas primygtinai prašė, ir jis leido Amnonui ir visiems karaliaus sūnums su juo eiti. Absalomas surengė puotą kaip tinka karaliui.

28Savo tarnams Absalomas įsakė, tardamas: "Būkite budrūs! Kada Amnono širdis bus tapusi smagi nuo vyno ir aš jums pasakysiu: 'Smokite Amnonui!' - užmuškite jį! Nebijokite, nes aš pats duodu jums šį įsakymą. Elkitės ryžtingai, kaip narsūs vyrai!" 29Absalomo tarnai pasielgė su Amnonu, kaip Absalomas buvo įsakęs. Tada visi kiti karaliaus sūnūs sėdo kiekvienas ant savo mulo ir pabėgo. 30Dar jiems tebesant kelyje, Dovydą pasiekė gandas, kad Absalomas išžudė visus karaliaus sūnus ir nė vienas neišliko gyvas. 31Karalius atsistojo, persiplėšė sau drabužius ir atsigulė ant žemės. Ir visi prie jo buvusieji dvariškiai persiplėšė sau drabužius. 32O Dovydo brolio Šimėjo sūnus Jonadabas tarė: "Tenemano mano valdovas, kad visi jauni karaliaus sūnūs užmušti. Tik Amnonas yra miręs. Tai Absalomas buvo nusprendęs nuo tos dienos, kai jo seserį Tamarą Amnonas išprievartavo. 33Dabar tad mano viešpats karalius teneima į širdį to gando, kad visi karaliaus sūnūs yra mirę, nes vien Amnonas tėra miręs!"

34Tuo tarpu Absalomas pabėgo.

Sargybinis žvalgydamasis pamatė didelį žmonių būrį, ateinantį nuo Horonajimų kalno šlaito keliu. 35Jonadabas karaliui tarė: "Štai parėjo karaliaus sūnūs! Kaip tavo tarnas sakė, taip ir įvyko. 36Vos jam tai ištarus, įėjo karaliaus sūnūs. Jie pravirko balsu. Ir Dovydas, ir visi jo dvariškiai verkė karčiomis ašaromis.

Joabas stengiasi sugrąžinti Absalomą37 Bet Absalomas buvo pabėgęs. Jis nubėgo pas Gešuro karalių Amihudo sūnų Talmajį. Dovydas ilgą laiką raudojo savo sūnaus. 38Absalomas, nubėgęs į Gešurą, išbuvo ten trejus metus. 39Karalius Dovydas, ilgėdamasis Absalomo, liovėsi širsti, nes po Amnono mirties jau buvo aprimęs.

14 1Zerujos sūnus Joabas jautė, kad karaliaus širdis palanki Absalomui. Joabas tad 2pasiuntė į Tekoą žmones, kad atvestų iš ten išmintingą moterį. "Prašyčiau apsimesti, kad tau gedulas, - jai tarė, - apsivilk gedulo drabužiais ir nesitepk aliejumi. Elkis, kaip elgiasi moteris, ilgą laiką gedinti mirusio. 3Nueik pas karalių ir taip jam kalbėk". Ir Joabas nurodė jai, ką sakyti.

4Tekoietė moteris, atėjusi pas karalių, puolė veidu žemėn, išreikšdama pagarbą, ir tarė: "Karaliau, gelbėk!" 5Karalius jos klausė: "Kokia tavo bėda?" Ji atsakė: "Deja man! Esu našlė. Mano vyras yra miręs. 6Tavo tarnaitė turėjo du sūnus. Jiedu susimušė laukuose ir, kadangi ten nebuvo kas juos perskirtų, vienas jų smogė savo broliui ir jį užmušė. 7Tikėk manimi, visas klanas yra sukilęs prieš tavo tarnaitę. Jie reikalauja: 'Duok šen vyrą, užmušusį savo brolį, kad jį užmuštume už gyvastį brolio, kurį jis užmušė. Mes turime ir įpėdinį sunaikinti!' Taip jie užgesins man paskutinę likusią žariją, nepalikdami mano vyrui nei vardo, nei likučio ant žemės veido".

8Karalius moteriai tarė: "Eik namo. Aš duosiu įsakymą tavo labui". 9O tekoietė moteris karaliui atsakė: "Mano viešpatie karaliau, tekrinta kaltė ant manęs ir mano protėvių namų! Karalius ir jo sostas tebūna nekalti!" 10Karalius pridūrė: "Jei kas tau ką nors daugiau sakytų, atvesk jį pas mane. Tavęs jis daugiau niekad nepalies". 11Tada ji atsakė: "Prašyčiau karalių turėti mintyje VIEŠPATĮ, savo Dievą, kad kraujo keršytojas nepadarytų didesnės žalos ir mano sūnaus neužmuštų". Jis atsakė: "Kaip gyvas VIEŠPATS, nuo tavo sūnaus galvos nė vienas plaukas nenukris ant žemės".

12Tada moteris tarė: "Prašyčiau leisti savo tarnaitei dar šį tą pasakyti mano viešpačiui karaliui". - "Kalbėk!" - jis tarė. 13Moteris kalbėjo: "Kodėl tad sumanei tokį dalyką prieš Dievo tautą? Juk, duodamas tokį nuosprendį, karalius pasmerkia patį save, nes nesugrąžina namo savo ištremto sūnaus. 14Iš tikrųjų visi turime mirti ir esame tarsi išpiltas ant žemės vanduo, kurio vėl susemti neįmanoma. Bet Dievas gyvasties neatims; jis suras būdą nelaikyti tremtinio amžinai ištremto nuo savo Artumo. 15Nūn tad atėjau kalbėti apie šį dalyką karaliui, savo valdovui, dėl to, kad žmonės mane išgąsdino. Tavo tarnaitė pamanė: 'Kalbėsiu karaliui. Galbūt karalius įvykdys savo tarnaitės prašymą. 16Nes karalius išklausys ir išvaduos savo tarnaitę iš rankų žmogaus, norinčio atkirsti ir mane, ir mano sūnų nuo Dievo palikimo'. 17Tavo tarnaitė pamanė: 'Mano viešpaties karaliaus žodis suteiks man ramybę', - nes mano viešpats karalius yra kaip Dievo angelas, suprantantis visa - gera ir pikta. Tebūna su tavimi VIEŠPATS, tavo Dievas!"

18Atsakydamas karalius moteriai tarė: "Nūn nenuslėpk nieko, ko aš tavęs klausiu!" Moteris jam atsakė: "Teklausia mano viešpats karalius". 19Karalius klausė: "Ar tik nebus čia Joabas pridėjęs savo rankos?" Atsakydama moteris tarė: "Kaip tu gyvas, mano viešpatie karaliau, niekas negali pasukti nei į dešinę, nei į kairę nuo to, ką mano viešpats karalius pasakė. Taip, tavo tarnas Joabas yra tas, kuris man įsakė. Jis yra tas, kuris įdėjo šiuos visus žodžius į tavo tarnaitės lūpas. 20Norėdamas pakeisti dalyko eigą, tavo tarnas Joabas tai padarė. Bet mano viešpats yra taip išmintingas kaip Dievo angelas ir žino visa, kas vyksta žemėje".

Absalomas sugrįžta iš Gešuro 21Tada Dovydas tarė Joabui: "Tikėk manimi, aš tai padarysiu. Eik tad parvesti mano jaunuolį Absalomą". 22Joabas puolė veidu žemėn ir išreiškė pagarbą. Palaiminęs karalių, jis tarė: "Šiandien tavo tarnas suprato, kad rado malonę tavo akyse, viešpatie karaliau, nes karalius įvykdė savo tarno prašymą". 23Joabas tuojau pat leidosi į kelionę ir, nuvykęs į Gešurą, parvedė Absalomą į Jeruzalę. 24Karalius tarė: "Teeina tiesiai į savo namus. Mano veido jis nematys". Absalomas tad nuėjo tiesiai į savo namus, karaliaus veido nepamatęs.

25Visame Izraelyje nebuvo kito vyro, kurio grožiu buvo taip labai žavimasi, kaip Absalomas. Nuo kojų padų iki viršugalvio jis neturėjo jokio trūkumo. 26 Kai jis kirpdavosi plaukus, - o juos kirpti jis turėjo kasmet, nes plaukai būdavo jam per sunkūs, - jo galvos plaukai sverdavo du šimtus šekelių karališkuoju svarsčiu. 27Absalomui gimė trys sūnūs ir viena duktė, vardu Tamara. Ji buvo graži moteris.

Dovydas atleidžia Absalomui 28Absalomas išgyveno dvejus metus Jeruzalėje, nesirodydamas karaliui į akis. 29Tada Absalomas pasišaukė Joabą, norėdamas pasiųsti jį pas karalių. Bet Joabas nenorėjo pas jį eiti. Absalomas pašaukė jį antrą kartą, bet Joabas eiti nenorėjo. 30Tada Absalomas savo tarnams tarė: "Štai Joabo laukas yra šalia mano. Ten jo miežiai. Nueikite ir padekite!" Absalomo tarnai tad lauką padegė. 31Joabas tučtuojau atskubėjo pas Absalomą į namus ir jam tarė: "Kodėl tavo tarnai padegė mano lauką?" - 32"Štai, - atsakė Absalomas Joabui, - aš siunčiau tau žodį, kad ateitumei pas mane. Aš norėjau pasiųsti tave pas karalių, kad už mane pasakytum: 'Kam gi aš parėjau iš Gešuro? Jei ten dar būčiau, man būtų geriau. Už tai dabar tebūna leista man pasirodyti karaliaus akivaizdoje, ir jei esu kaltas, tenubaudžia mane mirtimi!'" 33Joabas nuėjo pas karalių ir jam pranešė. Absalomą karalius pasišaukė. Taigi jis atėjo pas karalių ir puolė kniūbsčia veidu ant žemės prieš karalių. Karalius Absalomą pabučiavo.

15Absalomo intrigos 1 Ilgainiui Absalomas įsigijo vežimą bei žirgų ir penkiasdešimt vyrų palydai pirma jo bėgti. 2Absalomas keldavosi anksti ir stodavosi prie kelio į miesto vartus. Kada tik žmogus turėdavo bylą, kuriai reikėjo karaliaus nuosprendžio, Absalomas šaukdavo, klausdamas: "Iš kurio miesto esi?" O pastarajam atsakius: "Tavo tarnas yra iš tokios ir tokios Izraelio giminės", - 3Absalomas sakydavo: "Štai tavo ieškiniai yra geri ir tikri, bet nėra nė vieno, kas karaliaus vardu tave išklausytų". 4Absalomas dar pridurdavo: "O, kad aš būčiau teisėjas šioje šalyje! Tada kiekvienas galėtų ateiti pas mane su byla ar reikalu, ir aš padaryčiau jam nuosprendį". 5Kada tik koks žmogus prieidavo išreikšti jam pagarbos, Absalomas ištiesdavo jam ranką, apkabindavo jį ir pabučiuodavo. 6Taip Absalomas darydavo kiekvienam izraeliečiui, atėjusiam pas karalių į teismą. Tuo būdu Absalomas pavergė visų Izraelio žmonių širdį.

Absalomo sąmokslas Hebrone 7 Baigiantis ketvirtiems metams, Absalomas tarė karaliui: "Prašyčiau leisti man vykti į Hebroną ir ištesėti įžadą, kurį esu padaręs VIEŠPAČIUI. 8Tavo tarnas, būdamas Aramo Gešure, padarė įžadą: 'Jei VIEŠPATS iš tikrųjų parves mane į Jeruzalę, pagarbinsiu VIEŠPATĮ Hebrone'". - 9"Eik ramybėje!" - tarė jam karalius. 10O Absalomas išsiuntė slapta pasiuntinius į visas Izraelio gimines pasakyti: "Kai tik išgirsite rago balsą, šaukite: 'Absalomas tapo karaliumi Hebrone!'" 11Du šimtai vyrų iš Jeruzalės lydėjo Absalomą. Jie buvo pakviesti svečiai ir ėjo garbingai, nieko nežinodami. 12Atnašaudamas aukas, Absalomas pasiuntė pašaukti Gilonietį Ahitofelį, Dovydo patarėją iš Gilo miesto. Sąmokslas stiprėjo, ir prie Absalomo būrėsi vis daugiau ir daugiau žmonių.

Dovydas bėga iš Jeruzalės13Pasiuntinys atėjo pas Dovydą ir tarė: "Izraeliečių širdis palinko į Absalomą". 14Tada Dovydas visiems savo dvariškiams, buvusiems su juo Jeruzalėje, tarė: "Bėkime tuojau pat, kitaip nė vienas iš mūsų neišsigelbės nuo Absalomo. Skubėkite! Kitaip jis mus pasivys, atneš mums pražūtį, o miestą sunaikins kalaviju". 15Karaliaus dvariškiai karaliui kalbėjo: "Tavo tarnai yra pasirengę daryti visa, ką tik viešpats mūsų karalius nutars". 16Karalius leidosi į kelionę, lydimas visos savo šeimynos, išskyrus dešimt sugulovių, kurias karalius paliko rūpintis rūmais. 17Karalius tad leidosi į kelionę, lydimas visų dvariškių, ir jie sustojo prie paskutinių namų. 18Visi dvariškiai praėjo pro jį: visi cheretitai bei peletitai ir visi gatiečiai - šeši šimtai vyrų, kurie buvo atlydėję jį iš Gato, - praėjo pro karalių.

19Tada karalius tarė Gatiečiui Itajui: "Kam gi tau reikia eiti su mumis? Eik atgal ir pabūk su naujuoju karaliumi, nes tu juk esi svetimšalis ir tremtinys iš savo namų. 20Tik vakar tu atkeliavai, nejau šiandien aš galiu priversti tave klajoti su mumis, kai pats turiu eiti tik ten, kur galiu? Eik atgal ir pasiimk su savimi savuosius. Teparodo tau VIEŠPATS tikrai ištikimą meilę". 21Bet Itajis karaliui atsakė: "Kaip gyvas VIEŠPATS ir kaip gyvas mano viešpats karalius, kur tik bus mano viešpats karalius, ten bus ir tavo tarnas - ar mirčiai, ar gyvenimui". 22Dovydas Itajui tarė: "Tad eik ir žygiuok!" Itajis Gatietis praėjo drauge su visais savo vyrais ir visais su juo esančiais mažyliais. 23Žmonėms praeinant, visi gyventojai verkė balsu. Karalius perėjo per Kidrono slėnį, ir visi žmonės ėjo toliau keliu dykumos link.

Dovydas ir kunigai24 Atėjo Abjataras, pasirodė ir Zadokas drauge su visais levitais, nešusiais Dievo Sandoros Skrynią. Dievo Skrynią jie padėjo ant žemės, kol praėjo visi iš miesto išėjusieji žmonės. 25Tada karalius tarė Zadokui: "Parnešk Dievo Skrynią atgal į miestą. Jei rasiu malonę VIEŠPATIES akyse, jis parves mane atgal ir leis man pamatyti ir ją, ir jos buveinę. 26Betgi jei jis sakytų: 'Tu man nepatinki', - tikėk manimi, aš esu pasiruošęs. Tedaro jis su manimi, kas gera jo akyse!" 27Karalius kunigui Zadokui kalbėjo: "Ar supranti? Grįžk į miestą ramybėje, tu ir Abjataras drauge su savo dviem sūnumis - tavo sūnumi Ahimaazu ir Abjataro sūnumi Jonatanu. 28Štai aš palūkuriuosiu prie perėjos į dykumą, kol ateis iš jūsų žodis". 29Tad Zadokas ir Abjataras parnešė Dievo Skrynią atgal į Jeruzalę ir ten pasiliko.

30Tuo tarpu Dovydas lipo Alyvų kalno šlaitu. Lipdamas verkė. Galva buvo uždengta, ir ėjo basas. Ir visi žmonės, esantieji su juo, apsidengė galvas ir lipdami verkė. 31Dovydui buvo pranešta, kad Ahitofelis esąs su Absalomu tarp sąmokslininkų. "VIEŠPATIE, - meldėsi Dovydas, - prašau paversti niekais Ahitofelio patarimą!"

Dovydas ir Hušajis32Dovydui pasiekus kalno viršūnę, kur Dievas būdavo garbinamas, architas Hušajis atėjo jo pasitikti perplėštu drabužiu ir žemėmis apsibarstęs galvą. 33Dovydas jam tarė: "Jei eitum su manimi, tu būtum man našta. 34Bet jei tu grįžtum į miestą ir sakytum Absalomui: 'Aš būsiu tavo tarnas, o karaliau! Kaip anksčiau buvau tavo tėvo tarnas, taip dabar būsiu tavo', - tada tu niekais paverstum Ahitofelio patarimą. 35Kunigai Zadokas ir Abjataras ten bus su tavimi. Tad visa, ką girdėsi karaliaus rūmuose, pasakyk kunigams Zadokui ir Abjatarui. 36Du jų sūnūs - Zadoko sūnus Ahimaazas ir Abjataro sūnus Jonatanas - bus ten su tavimi. Per juos praneši man visa, ką išgirsi". 37Taip Dovydo draugas Hušajis pasiekė miestą tuo metu, kai Absalomas įėjo į Jeruzalę.

16Dovydas ir Ziba 1 Dovydui paėjėjus šiek tiek anapus viršūnės, jį pasitiko Mefi-Bošeto tarnas Ziba su pora pabalnotų asilų, apkrautų dviem šimtais kepalų duonos, šimtu razinų kekių, šimtu vasarinių vaisių ir vynmaišiu vyno. 2Karalius Zibos klausė: "Ką darysi su jais?" Ziba atsakė: "Asilai karaliaus namiškiams joti, duona ir vasaros vaisiai vaikinams valgyti, o vynas dykumoje nuvargusiems atsigerti". - 3"O kur yra tavo šeimininko sūnus?" - paklausė karalius. "Jis lieka Jeruzalėje, - atsakė Ziba, - nes jis sako: 'Šiandien Izraelio namai sugrąžins mano senelio karalystę man'". 4Karalius tad Zibai tarė: "Visa, kas priklauso Mefi-Bošetui, nuo dabar yra tavo".- "Aš puolu kniūbsčia! - tarė Ziba. - Leisk man rasti malonę tavo akyse, mano viešpatie karaliau!"

Šimejis keikia Dovydą5Karaliui atėjus į Bahurimus, išėjo iš ten žmogus, vardu Šimejis, Geros sūnus, iš to paties klano kaip Sauliaus šeima, šaukdamas keiksmą po keiksmo. 6Jis mėtė į Dovydą ir visus karaliaus Dovydo dvariškius akmenimis, nors visi kareiviai ir galiūnai buvo jo dešinėje ir kairėje. 7Šimejis keikė, šaukdamas: "Išeik! Išeik! Žmogžudy! Niekše! 8VIEŠPATS keršija tau už visą išlietą namų kraują. Sauliaus, kurio vietoje karaliavai, VIEŠPATS atiduoda karalystę į tavo sūnaus Absalomo rankas. Tikėk manimi, nelaimė užgriuvo tave, nes esi žmogžudys!"

9Zerujos sūnus Abišajis tarė karaliui: "Kodėl šis stimpantis šuva turėtų keikti mano viešpatį karalių? Leisk man nueiti ir nukirsti jam galvą". 10Bet karalius atsakė: "Kas man ir jums, Zerujos sūnūs? Jeigu jis keikia tik dėl to, kad VIEŠPATS jam pasakė: 'Keik Dovydą!' - kas galėtų sakyti: 'Kodėl tu taip darei?'" 11Dovydas kalbėjo Abišajui ir visiems savo dvariškiams: "Štai, jei mano sūnus, gimęs iš manęs, ieško kaip atimti man gyvastį, juo labiau gali nūn benjaminaitis! Palikite jį ramybėje ir leiskite jam keikti, nes VIEŠPATS jam įsakė tai daryti. 12Galbūt VIEŠPATS pažvelgs į mano skausmą ir VIEŠPATS man atlygins geru už jo šiandien ištartus keiksmus". 13Dovydas ir jo vyrai ėjo toliau savo keliu, o Šimejis ėjo kalvos šonu priešais jį, keikdamas, svaidydamas jį akmenimis ir mėtydamas žemėmis. 14Karalius ir visi su juo esantieji kareiviai pasiekė Jordaną nuvargę. Ten jie sustojo atgaivai.

Hušajis įsiteikia Absalomui15Tuo tarpu Absalomas ir visi žmonės, Izraelio vyrai, atvyko į Jeruzalę. Ahitofelis buvo su juo. 16Kai Dovydo draugas architas Hušajis atėjo pas Absalomą, jis tarė Absalomui: "Tegyvuoja karalius! Tegyvuoja karalius!" 17Bet Absalomas Hušajui kalbėjo: "Ar tai tokia tavo ištikimybė savo draugui? Kodėl tu nėjai su savo draugu?" 18Hušajis Absalomui atsakė. "Aš nėjau, - tarė Hušajis, - nes tam, kurį VIEŠPATS, visi šie žmonės ir visi Izraelio vyrai išsirinko, tam aš priklausau ir su juo būsiu! 19Be to, kam aš turėčiau tarnauti, jei ne Dovydo sūnui? Kaip aš tarnavau tavo tėvui, taip aš tau tarnausiu".

Absalomas ir Dovydo sugulovės 20 Tada Absalomas tarė Ahitofeliui: "Apsvarstykite, ką mums reikia daryti?" 21Ahitofelis Absalomui atsakė: "Sueik su savo tėvo sugulovėmis, jo paliktomis rūpintis rūmais, kad visas Izraelis išgirstų, jog tu išdrįsai užsitraukti savo tėvo pyktį, ir sustiprėtų visų tave remiančių rankos". 22Ant rūmų stogo Absalomui buvo pastatyta palapinė, ir Absalomas suėjo su savo tėvo sugulovėmis viso Izraelio akyse. 23Tomis dienomis Ahitofelio duotas patarimas buvo priimamas tarsi iš Dievo gautas žodis; taip vertino bet kokį Ahitofelio patarimą ir Dovydas, ir Absalomas.

17Hušajis suardo Ahitofelio planą 1 Be to, Ahitofelis tarė Absalomui: "Leisk man išsirinkti dvylika tūkstančių vyrų ir leistis šiąnakt į žygį vytis iš paskos Dovydą. 2Aš jį pasivysiu nuvargusį ir nuleidusį rankas, įvarysiu jam klaiką. Kai visi su juo esantieji žmonės pabėgs, užmušiu tik karalių. 3Tada visą tautą sugrąžinsiu tau tartum nuotaką, grįžtančią pas savo vyrą. Tu tik vieno žmogaus gyvasties tetroški, kad visa tauta būtų taikoje". 4Patarimas patiko Absalomui ir visiems Izraelio seniūnams.

5Tada Absalomas tarė: "Prašyčiau pašaukti ir architą Hušajį, kad galėtume išgirsti, ką jis pasakys". 6Hušajui atėjus pas Absalomą, Absalomas jam tarė: "Šitaip kalbėjo Ahitofelis. Ar darysime, kaip jis pataria? Jeigu ne, ką tu sakai?" - 7"Šį kartą patarimas, kurį davė Ahitofelis, nėra geras", - atsakė Hušajis Absalomui. 8Hušajis tęsė: "Tu žinai, kad tavo tėvas ir jo vyrai yra narsūs galiūnai. Jie įniršę kaip meška, netekusi savo jauniklių. Be to, tavo tėvas prityręs kare ir nakties nepraleis su kareiviais. 9Tikėk manimi, net dabar jis yra pasislėpęs kur nors oloje ar kokioje kitoje vietoje. Ir jei kas nors iš mūsų kareivių kristų per pirmą puolimą, kas tik apie tai išgirs, sakys: 'Absalomo kariuomenė buvo išskersta'. 10Tada net narsus kareivis, kurio širdis yra tarsi širdis liūto, nutirps iš baimės, nes visas Izraelis žino, kad tavo tėvas galiūnas ir su juo esantys kareiviai narsūs vyrai. 11Todėl aš patariu, kad visas Izraelis nuo Dano ligi Beer-Šebos - toks gausus kaip jūros smiltys - būtų sutelktas prie tavęs ir tu pats žygiuotumei į mūšį. 12Taip tad mes užpulsime jį, kad ir kur jis būtų, ir krisime ant jo, kaip rasa kad krinta ant žemės. Nė vienas jų neišliks gyvas - nei jis pats, nei joks su juo esantis vyras. 13O jei jis pasitrauktų kur nors į miestą, tada visas Izraelis atsineš virves prie to miesto ir tol vilks jo akmenis į slėnį, kol neliks ten net akmenėlio". 14Absalomas ir visas Izraelis sutiko, kad archito Hušajo patarimas buvo geresnis už Ahitofelio patarimą. VIEŠPATS buvo nusprendęs paversti niekais gudrų Ahitofelio patarimą tam, kad VIEŠPATS atneštų Absalomui nelaimę.

Dovydui pranešama apie planą 15Tada Hušajis pasakė kunigams Zadokui ir Abjatarui: "Taip ir taip patarė Ahitofelis Absalomui ir Izraelio seniūnams. Taip ir taip aš patariau. 16Dabar tad tučtuojau pasiųskite žodį Dovydui: 'Nenakvok prie perėjų į dykumą, bet tuojau pat pereik. Kitaip karalius ir su juo esantys žmonės bus sunaikinti'". 17Jonatanas ir Ahimaazas laukė prie En-Rogelio. Tarnaitė nueidavo ir nunešdavo jiems žodį, o jie savo ruožtu nueidavo ir nunešdavo žodį Dovydui, nes patys nedrįso pasirodyti ir įeiti į miestą. 18Bet vienas vaikinas juos pamatė ir pranešė Absalomui. Juodu tad tučtuojau pakilo ir nuskubėjo į Bahurimus, prie namų vieno žmogaus, turinčio kieme šulinį, ir į jį nusileido. 19O to vyro žmona, paėmusi dangalą, užklojo juo šulinio angą ir taip apskleidė jį grūdais, kad nebūtų galima pastebėti. 20Absalomo tarnai, atėję pas moterį prie namų, klausė: "Kur yra Ahimaazas ir Jonatanas?" Moteris jiems atsakė: "Jiedu prieš valandėlę praėjo ir nuėjo upės link". Paieškoję jų ir neradę, jie sugrįžo į Jeruzalę.

21Vos jiems nuėjus, Ahimaazas ir Jonatanas, išlipę iš šulinio, nuėjo pranešti Dovydui. Dovydui jie sakė: "Pakilk! Tučtuojau pereik upę, nes tokį ir tokį patarimą prieš jus davė Ahitofelis". 22Dovydas tad ir visi su juo buvusieji žmonės tuojau pat leidosi į kelionę ir perėjo Jordaną. Auštant nebuvo likę nė vieno, neperėjusio Jordaną.

23 Ahitofelis, matydamas, kad jo patarimo nepaisoma, pasibalnojo savo asilą ir išjojo namo į savo miestą. Sutvarkęs savo namų reikalus, jis pasikorė. Ahitofelis buvo palaidotas savo tėvo kape.

Absalomas vejasi Dovydą24Dovydas buvo pasiekęs Mahanajimus, kai Absalomas ir visi su juo esantieji Izraelio vyrai perėjo Jordaną. 25Absalomas buvo paskyręs kariuomenės vadu Amasą vietoj Joabo. Amasa buvo sūnus izraeliečio, vardu Itra, kuris buvo paėmęs žmona Nahašo dukterį Abigalę, Joabo motinos Zerujos seserį. 26Izraeliečiai ir Absalomas pasistatė stovyklą Gileado žemėje.

27Dovydui pasiekus Mahanajimus, Nahašo sūnus Šobis iš Rabat- Amono, Amielio sūnus Machiras iš Lo-Debaro ir Gileadietis Barzilajis iš Rogelimų 28atgabeno guolių, dubenų ir molinių indų; taip pat ir kviečių, miežių, miltų, pagruzdintų grūdų, pupelių ir lęšių; 29medaus ir varškės, avių ir sūrio iš kaimenės Dovydui ir su juo esantiems žmonėms valgyti. Jie sakė sau: "Dykumoje žmonės tikriausiai alkani, išvargę ir kenčia troškulį".

18Pasiruošimas mūšiui 1Tada Dovydas padarė su juo esančių pajėgų apžiūrą, paskirdamas joms tūkstantininkus ir šimtininkus. 2Dovydas padalijo kariuomenę į tris dalis: vieną trečdalį pavedė Joabui, kitą - Abišajui, Joabo broliui Zerujos sūnui, ir trečią - Itajui Gatiečiui. Karalius kareiviams kalbėjo: "Ir aš pats su jumis žygiuosiu".- 3"Tu nežygiuosi į mūšį, - atsakė kareiviai, - nes jei mes ir bėgtume, jei net pusė iš mūsų žūtų, likusieji į mus dėmesio nekreips. O tu atstoji dešimt tūkstančių tokių kaip mes! Todėl tau geriau iš miesto mums padėti". 4Karalius jiems atsakė: "Darysiu, kas jums atrodo geriausia". Karalius tad stovėjo prie miesto vartų šono, kai kariuomenė išžygiavo būriais po šimtą ir po tūkstantį. 5 Joabui, Abišajui ir Itajui karalius įsakė, tardamas: "Manęs dėlei elkitės švelniai su jaunuoju Absalomu". Visi kareiviai girdėjo karalių, duodantį įsakymą visiems savo didžiūnams apie Absalomą.

6Kariuomenė tad išėjo į lauką prieš Izraelį. Mūšis vyko Efraimo miške. 7Ten Izraelio pajėgos buvo Dovydo šalininkų nugalėtos, tą dieną įvyko didelės skerdynės - žuvo dvidešimt tūkstančių vyrų. 8Mūšis pasklido po tą visą sritį; tą dieną miškas surijo daugiau aukų negu kalavijas.

Absalomo mirtis9Absalomas netikėtai susidūrė su Dovydo šalininkais. Absalomas jojo ant savo mulo, ir jo mulas palindo po didžiulio ąžuolo šakų raizginiu. Jo galva įkliuvo į ąžuolą, jis likosi kaboti tarp dangaus ir žemės, o mulas, ant kurio jis sėdėjo, nuėjo sau. 10Vienas iš vyrų, tai pamatęs, pranešė Joabui: "Ką tik mačiau Absalomą, pakibusį po ąžuolu". 11Joabas tam pranešusiam vyrui tarė: "Žiūrėk! Kodėl tad neprismeigei jo ten prie žemės? Aš būčiau tau davęs dešimt sidabrinių šekelių ir diržą". 12Bet tas vyras Joabui atsakė: "Netgi jei rankoje jausčiau svorį tūkstančio sidabrinių šekelių, prieš karaliaus sūnų rankos nekelčiau, nes karalius mums girdint įsakė tau, Abišajui ir Itajui: 'Manęs dėlei saugokite jaunąjį Absalomą!' 13Net jeigu ir būčiau susiviliojęs, nuo karaliaus nėra nieko paslėpta, tuomet tu būtumei laikęsis nuošaliai". - 14"Su tavimi negaliu aš taip laiko gaišinti!" - atsakė Joabas. Pasiėmęs tris ietis į ranką, įsmeigė jas į dar gyvo Absalomo, kabančio po ąžuolu, širdį. 15Paskui dešimt jaunų Joabo ginklanešių, apsupę Absalomą, puolė ir užmušė jį.

16Tada Joabas papūtė ragą, ir kareiviai izraeliečių toliau nebesivijo, nes Joabas sulaikė kareivius. 17Paėmę Absalomą, jie įmetė jį į gilią duobę miške ir sukrovė ant jo labai didelę krūvą akmenų. Tuo tarpu visi izraeliečiai pabėgo į savo namus.

18 Absalomas, dar gyvas būdamas, buvo padirbęs ir pasistatęs sau paminklą, esantį Karaliaus slėnyje. "Neturiu sūnaus, - sakė jis, - kas išlaikytų mano vardo atminimą". Paminklą pavadino savo vardu, užtat ir šiandien jis vadinamas Absalomo paminklu.

Dovydui pranešama apie Absalomo mirtį19Zadoko sūnus Ahimaazas tarė: "Prašyčiau leisti man nubėgti ir nunešti žinią karaliui, kad VIEŠPATS išlaisvino jį iš priešų rankos". 20Bet Joabas jam kalbėjo: "Šiandien žinios tu neneši. Kada nors kitą dieną galėsi nešti žinią, bet šiandien to nedarysi, nes mirė karaliaus sūnus!" 21Tuomet Joabas tarė vienam kušitui: "Eik ir pranešk karaliui, ką matei". Kušitas nusilenkė Joabui ir nubėgo. 22O Zadoko sūnus Ahimaazas vėl tarė Joabui: "Trūks plyš, prašau leisti ir man bėgti paskui kušitą". Joabas kalbėjo: "Kam gi tau bėgti, mano sūnau? Atlygio negausi už žinią!" - 23"Trūks plyš, - užsispyręs jis tvirtino, - aš bėgsiu". - "Tai bėk!" - tarė Joabas. Tada Ahimaazas nubėgo Lygumos keliu ir aplenkė kušitą.

24O Dovydas sėdėjo tarp dvejų vartų. Sargybinis buvo palipęs ant vartų stogo prie miesto sienos. Jis dairėsi ir pamatė vyrą, bėgantį vieną. 25Sargybinis sušuko ir pranešė karaliui. Karalius tarė: "Jei jis vienas, tai jo lūpose žinia". Jam artėjant, 26sargybinis pamatė kitą bėgantį vyrą ir pašaukė nuo vartų, tardamas: "Štai dar kitas vyras bėga vienas!" Karalius tarė: "Ir šis atneša žinią". 27O sargybinis tarė: "Man regis, kad pirmasis bėga, kaip bėga Zadoko Ahimaazas". Karalius atsakė: "Jis yra geras vyras ir su gera žinia ateina".

28Ahimaazas šaukė karaliui: "Ramybė!" Parpuldamas kniūbsčia prieš karalių veidu ant žemės, jis tarė: "Tebūna pašlovintas VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris atidavė vyrus, pakėlusius ranką prieš mano viešpatį karalių". 29Karalius klausė: "Ar mano vaikas Absalomas sveikas?" Ahimaazas atsakė: "Joabui išsiunčiant tavo tarną, mačiau didelį sąmyšį, bet kas ten vyko, aš nežinau". 30"Paėjėk į šalį ir palauk čia", - tarė jam karalius. Jis tad paėjėjo ir ten laukė.

31Kaip tik tuo metu atėjo kušitas. "Gera žinia mano viešpačiui karaliui, - tarė kušitas, - nes šiandien VIEŠPATS apgynė tave nuo visų, kurie buvo sukilę prieš tave!" - 32"Ar sveikas mano vaikas Absalomas?" - klausė kušitą karalius. "Teįvyksta taip, kaip tam jaunuoliui, visiems mano viešpaties karaliaus priešams ir visiems, maištaujantiems prieš tave ir siekiantiems pikta!"

19Dovydas rauda Absalomo 1Karalius buvo labai susijaudinęs. Jis užlipo į kambarį viršum vartų ir verkė. Ir lipdamas raudojo: "O mano sūnau Absalomai! Mano sūnau, o mano sūnau Absalomai! Kad aš būčiau miręs tavo vietoje, Absalomai, mano sūnau, mano sūnau!"

2Joabui buvo pranešta: "Karalius verkia ir rauda Absalomo". 3Tos dienos pergalė visai kariuomenei pavirto gedulu, nes kareiviai girdėjo tą dieną sakant: "Karalius aimanuoja savo sūnaus". 4Kariuomenė tą dieną įsėlino į miestą vogčiomis, kaip gėdydamiesi įsėlina vogčiomis iš mūšio pabėgę kareiviai. 5Tuo tarpu karalius, apsidengęs veidą, nesiliovė visu balsu šaukti: "O mano sūnau Absalomai! O Absalomai, mano sūnau, mano sūnau!" 6Tada Joabas įėjo į vidų pas karalių ir tarė: "Šiandien tu privertei rausti iš gėdos visus savo tarnus, išgelbėjusius šiandien tavo gyvybę, tavo sūnų ir dukterų gyvybę, tavo žmonų ir sugulovių gyvybę, 7rodydamas meilę tiems, kurie tavęs nekenčia, o neapykantą tiems, kurie tave myli. Tu šiandien aiškiai parodei, kad vadai ir kareiviai tau nieko nereiškia. Dabar aš suprantu, kad tavo akyse atrodytų teisinga, jeigu šiandien Absalomas būtų gyvas, o mes būtume žuvę. 8Dabar tad kelkis, išeik ir kalbėk savo tarnams į širdį! Prisiekiu VIEŠPAČIU, jeigu neišeisi, nepasiliks nė vienas vyras pas tave nakčiai. O tai būtų tau didesnė nelaimė negu bet kokia kita nelaimė, ištikusi tave nuo jaunystės iki dabar". 9Tada karalius pakilo ir atsisėdo miesto vartuose. Visiems kareiviams buvo paskelbta: "Štai karalius sėdi soste miesto vartuose!" Visa kariuomenė atėjo pas karalių.

SusitaikinimasTuo tarpu visi izraeliečiai buvo pabėgę į savo namus. 10Visose Izraelio giminėse visi žmonės ginčijosi. Kai kurie sakė: "Karalius išgelbėjo mus iš priešų rankos, išlaisvino iš filistinų nagų, ir ką tik dabar jis turėjo bėgti iš krašto nuo Absalomo. 11Bet Absalomas, kurį mes sau patepėme karaliumi, mirė mūšyje. Kodėl tad nesakote nieko apie karaliaus sugrąžinimą?"

12 Viso Izraelio šnekos apie tai pasiekė karalių jo būste. Dovydas tad pasiuntė šį žodį kunigams Zadokui ir Abjatarui: "Sakykite Izraelio seniūnams: 'Kodėl jūs turėtumėte būti paskutiniai sugrąžindami karalių į jo rūmus? 13Esate mano broliai, mano kūnas ir mano kraujas! Kodėl tad turėtumėte būti paskutiniai sugrąžindami karalių?' 14O Amasai sakykite: 'Argi nesi tu mano kūnas ir mano kraujas? Tai man tepadaro Dievas ir dar teprideda, jei tu netapsi mano kariuomenės vadu mano akivaizdoje nuo dabar vietoj Joabo'". 15Amasa paveikė visų kaip vieno Judo žmonių širdį, ir jie pasiuntė žodį karaliui: "Sugrįžk ir tu, ir visi tavo tarnai". 16Karalius tad leidosi į kelionę grįždamas ir nuėjo prie Jordano, o Judo žmonės atėjo į Gilgalą karaliaus pasitikti ir pervesti jo per Jordaną.

Dovydas ir Šimejis17 Geros sūnus Šimejis, benjaminaitis iš Bahurimų, atskubėjo su Judo žmonėmis pasitikti Dovydo, 18lydimas tūkstančio žmonių iš Benjamino giminės. Ir Ziba, Sauliaus namų tarnas, drauge su savo penkiolika sūnų ir dvidešimčia tarnų atskubėjo prie Jordano pirma karaliaus, 19vykstant persikėlimui, padėti perkelti karaliaus šeimynos ir būti jo paslaugoms. Geros sūnus Šimejis puolė ant kelių prieš karalių, kai jis buvo pasiruošęs pereiti Jordaną. 20Jis karaliui tarė: "Tenelaiko mano viešpats manęs kaltu ir teneatsimena, kaip tavo tarnas nusikalto tą dieną, kada mano viešpats karalius paliko Jeruzalę! Teneima karalius to į širdį! 21Tavo tarnas žino, kad jis nusidėjo, todėl štai atėjau šiandien, pirmasis iš visų Juozapo namų, pasitikti savo viešpaties karaliaus". 22Tada Zerujos sūnus Abišajis prašneko: "Argi Šimejis neturi būti nubaustas mirtimi už tai, juk jis keikė VIEŠPATIES pateptąjį?" 23Bet Dovydas tarė: "Kas man ir jums, Zerujos sūnūs, kad jūs turėtumėte šiandien man priešu tapti? Nejau šiandien bus kas nors baustas mirtimi Izraelyje? Argi aš nežinau, kad šiandien vėl esu Izraelio karalius?" 24Tada karalius tarė Šimejui: "Tu nemirsi!" Karalius jam prisiekė.

Dovydas ir Mefi-Bošetas 25 Ir Sauliaus vaikaitis Mefi-Bošetas atėjo pasitikti karaliaus. Jis nebuvo nei kojų pirštų nagų karpęs, nei barzdos kirpęs, nei drabužių plovęs nuo tos dienos, kada karalius išėjo, iki tos dienos, kada karalius saugiai sugrįžo. 26Jam atėjus iš Jeruzalės karaliaus pasitikti, karalius jį klausė: "Kodėl nėjai su manimi, Mefi-Bošetai?" 27"Mano viešpatie karaliau, - jis atsakė, - mano tarnas apgavo mane. Tavo tarnas jam paliepė: 'Pabalnok man asilą, kad sėsčiau ant jo ir vykčiau su karaliumi', - nes tavo tarnas yra raišas. 28Ziba apšmeižė tavo tarną mano viešpačiui karaliui. Bet mano viešpats karalius yra tarsi Dievo angelas. Daryk tad, kas gera tavo akyse. 29Juk nors visi mano tėvo namai buvo tik mirties verti, tačiau tu pasodinai savo tarną tarp valgančiųjų prie tavo stalo. Kokią teisę tad turiu aš dar šauktis karaliaus?" 30Karalius jam atsakė: "Kam gi ir kalbėti daugiau apie tavo reikalus? Aš nusprendžiau: tu ir Ziba pasidalysite nuosavybę". - 31"Tegu jis ir visą pasiima, - tarė Mefi-Bošetas karaliui, - nes mano viešpats karalius sugrįžo saugus į savo rūmus".

Dovydas ir Barzilajis32Gileadietis Barzilajis buvo atėjęs iš Rogelimų. Jis paėjo su karaliumi iki Jordano, norėdamas jį palydėti per Jordaną. 33Barzilajis buvo labai senas, - turėjo aštuoniasdešimt metų, - ir buvo aprūpinęs karalių maistu, jam būnant Mahanajimuose, nes jis buvo labai turtingas žmogus. 34Karalius tarė Barzilajui: "Pereik upę su manimi, aš pasirūpinsiu tavimi senatvėje, priglausiu pas save". 35Bet Barzilajis karaliui atsakė: "Kiek metų man dar likę gyventi, kad eičiau su karaliumi į Jeruzalę? 36Nūnai man aštuoniasdešimt metų. Argi aš galiu atskirti, kas gera ir kas pikta? Argi begali tavo tarnas skonėtis, ką jis valgo ir ką geria? Argi aš dar galiu klausytis dainuojančių vyrų ir moterų? Kam gi tad turėtų tavo tarnas dar apsunkinti savo viešpatį karalių? 37Tavo tarnas vos galėtų pereiti Jordaną su karaliumi! Už ką turėtų karalius man teikti tokį dosnų atlygį? 38Prašyčiau leisti savo tarnui grįžti, kad galėtų mirti savo mieste, arti savo tėvo ir motinos kapų. Bet štai tavo tarnas Chimhamas. Tepereina jis upę su mano viešpačiu karaliumi! Daryk jam, kas gera tavo akyse". 39Karalius atsakė: "Chimhamas pereis upę su manimi, ir aš darysiu jam, kas gera tavo akyse. Ko tik tu iš manęs nori, aš ir tau padarysiu!" 40Visi žmonės perėjo Jordaną. Karalius, pasiruošus pereiti upę, pabučiavo Barzilajį ir su juo atsisveikino. Tada Barzilajis sugrįžo į savo namus. 41O karalius nuėjo Gilgalo link, ir Chimhamas ėjo su juo. Visi Judo giminės kareiviai ir pusė Izraelio kariuomenės palydėjo karalių per upę.

Judas ir Izraelis ginčijasi dėl karaliaus42 Visi Izraelio vyrai atėjo pas karalių. "Kodėl, - klausė jie karalių, - mūsų broliai, Judo giminės vyrai, užvaldė tave, pervedė per Jordaną karalių ir jo šeimyną drauge su visais Dovydo vyrais?" 43Judo vyrai Izraelio vyrams atsakė: "Todėl, kad karalius yra mūsų artimas giminaitis. Kodėl tad dėl to pykstate? Ar mes suvalgėme ką nors, kas priklauso karaliui? Ar davė jis mums kokių dovanų?" 44O Izraelio vyrai Judo vyrams sakė: "Mes turime dešimt dalių karaliuje ir Dovyde mes turime daugiau už jus! Kodėl tad su mumis nesiskaitote? Argi ne mes pirmieji siūlėme, kad mūsų karalius būtų grąžintas?". Betgi Judo vyrų žodžiai buvo aršesni už Izraelio vyrų žodžius.

20Šebos sukilimas1Pasitaikė, kad ten buvo vienas niekšas, vardu Šeba, Bichrio sūnus - benjaminaitis. Jis pūtė ragą, šaukdamas:

"Nėra Dovyde mums dalies, nėra Išajo sūnuje mums paveldo! Izraeli, visi į savo palapines!"

2Visi Izraelio vyrai pasitraukė nuo Dovydo ir sekė Bichrio sūnų Šebą, bet Judo vyrai liko ištikimi savo karaliui nuo Jordano iki Jeruzalės.

3Dovydas parvyko į savo rūmus Jeruzalėje. Karalius paėmė anas dešimt sugulovių, paliktų rūpintis rūmais, ir uždarė jas į saugomus namus, kur jas aprūpino, bet pas jas neidavo. Taigi jos liko atskirtos iki savo mirties dienos kaip gyvanašlės.

Amasos mirtis 4 Tada karalius tarė Amasai: "Per tris dienas sušauk Judo vyrus pas mane. Ateik ir tu pats!" 5Amasa išvyko sušaukti Judo, bet užtruko ilgiau, negu jam buvo paskirta. 6Dovydas tad tarė Abišajui: "Dabar Bichrio sūnus Šeba padarys mums daugiau žalos už Absalomą. Paimk tad savo valdovo tarnus ir jį vykis, kad kartais jis nesurastų sau įtvirtintų miestų ir nuo mūsų nepabėgtų". 7Joabo vyrai, cheretitai bei peletitai, ir visi galiūnai išžygiavo jam iš paskos. Vydamiesi Bichrio sūnų Šebą, jie išžygiavo iš Jeruzalės. 8Kai jie buvo arti didžiojo akmens, esančio Gibeone, Amasa atėjo jų pasitikti. Joabas vilkėjo karišką drabužį, viršum jo buvo prisijuosęs kalaviją, pritvirtintą makštyje prie juosmens. Jam žengiant pirmyn, kalavijas išslydo. 9Joabas tarė Amasai: "Kaip tau einasi, mano broli?" - ir dešine ranka paėmė Amasą už barzdos, lyg jį bučiuodamas. 10Amasa kalavijo Joabo kairėje rankoje nepastebėjo. Joabas taip smogė jam į pilvą, kad jo viduriai pasipylė ant žemės, ir jis mirė. Antro smūgio jam duoti nereikėjo.

Tada Joabas ir jo brolis Abišajis leidosi Bichrio sūnaus Šebos vytis. 11O vienas iš Joabo vyrų, atsistojęs prie Amasos lavono, sušuko: "Kas palankus Joabui ir kas už Dovydą, teseka paskui Joabą!" 12Amasa gulėjo kelio viduryje, permirkęs savo kraujyje, ir tas žmogus pastebėjo, kad kiekvienas sustodavo. Pamatęs, kad visi praeinantieji stovinėja, jis pavilko Amasą nuo kelio į lauką ir apdengė jį drabužiu. 13Pašalinus jį nuo kelio, visi žygiavo toliau, vydamiesi Bichrio sūnų Šebą.

Sukilimo galas14Šeba perėjo visas Izraelio gimines iki pat Bet- Maakos Abelio. Visas Bichrio klanas susirinko ir nusekė jam parimui į miesto vidų. 15Joabo pajėgos apgulė jį Bet-Maakos Abelyje ir prieš išorinę miesto sieną supylė apgulos pylimą. Joabo kareiviai puolė su mūrdaužiais sieną, norėdami ją pralaužti. 16Tada viena išmintinga moteris sušuko nuo sienos: "Klausykite! Klausykite! Prašyčiau pasakyti Joabui: 'Prieik čia, aš noriu su tavimi pasikalbėti'". 17Jam priėjus artyn, moteris paklausė: "Ar tu Joabas?" - "Taip", - jis atsakė. Tuomet ji tarė jam: "Klausyk savo tarnaitės žodžių". "Klausau", - jis atsakė. 18Ji tęsė: "Senovėje žmonės sakydavo: 'Tegu jie teiraujasi Abelyje', - ir taip išspręsdavo reikalą. 19Aš esu viena iš taikiųjų ir ištikimųjų Izraelyje, o tu nori sunaikinti miestą, esantį motina Izraelyje! Kodėl tu turėtumei sunaikinti VIEŠPATIES paveldą?" 20Joabas atsakė: "Jokiu būdu, jokiu būdu! Aš nei naikinu, nei griaunu! 21Tai visiškai netiesa! Bet vienas vyras iš Efraimo aukštumų, vadinamas Bichrio sūnumi Šeba, pakėlė ranką prieš karalių Dovydą. Atiduokite jį vieną mums, ir aš pasitrauksiu nuo miesto". Moteris Joabą patikino: "Tikėk manimi, jo galva bus išmesta tau per mūrą". 22Moteris atėjo pas visus miesto žmones su savo išmintimi. Jie nukirto Bichrio sūnui Šebai galvą ir ją numetė Joabui. Jis tad liepė pūsti ragą. Visi pasitraukė nuo miesto ir nuėjo į savo namus, o Joabas grįžo į Jeruzalę pas karalių.

Vyriausieji Dovydo pareigūnai 23Joabas buvo visos Izraelio kariuomenės vadas, o Jehojados sūnus Benajas buvo cheretitų ir peletitų galva; 24Adoramas vadovavo lažo darbams, Ahiludo sūnus Jehošafatas buvo kancleris; 25Ševa buvo raštvedys, o Zadokas ir Abjataras buvo kunigai. 26Ir Ira Jairietis buvo Dovydo kunigas.

E. PRIEDAI

21Gibeoniečių kerštas 1 Dovydo valdymo laikais buvo badas, metai po metų per trejus metus. Dovydas teiravosi VIEŠPATIES, ir VIEŠPATS tarė: "Saulius ir jo namai yra užsitraukę kraujo kaltę, nes jie nužudė gibeoniečius". 2 Karalius tad pasišaukė gibeoniečius ir su jais kalbėjosi. Gibeoniečiai nebuvo izraeliečiai, bet likučiai amoriečių, kuriuos izraeliečiai buvo prisiekę apsaugoti, o Saulius savo uolumu Izraelio ir Judo žmonių labui buvo bandęs juos sunaikinti. - 3Dovydas klausė gibeoniečių: "Ką turiu daryti dėl jūsų? Kaip turiu permaldauti, kad laimintumėte VIEŠPATIES paveldą?" 4Gibeoniečiai jam atsakė: "Mūsų ginčas su Sauliumi ir jo namais negali būti išspręstas sidabru ar auksu nei nubaudžiant mirtimi bet kokį žmogų Izraelyje". Dovydas atsakė: "Ką tik sakysite, tą jums padarysiu". 5Tada jie tarė karaliui: "Už tą žmogų, skerdusį mus ir ketinusį mus išnaikinti, kad neišliktume niekur Izraelio žemėje, 6tebūna mums perduoti septyni jo vyriški palikuonys, ir mes pamausime juos ant baslių VIEŠPATIES akivaizdoje Gibeone ant VIEŠPATIES kalno". Karalius atsakė: "Aš perduosiu".

7Karalius pasigailėjo Sauliaus sūnaus Jonatano sūnaus Mefi-Bošeto dėlei priesaikos tarp jų VIEŠPATIES akivaizdoje, tarp Dovydo ir Sauliaus sūnaus Jonatano. 8Bet karalius paėmė du Ajos dukters Rizpos sūnus - Armonį ir Mefi-Bošetą, kuriuos ji pagimdė Sauliui, bei penkis Sauliaus dukters Merabos sūnus, kuriuos ji pagimdė Barzilajo Meholatiečio sūnui Adrieliui, 9ir perdavė juos gibeoniečiams. Jie pamovė juos ant baslių ant kalno VIEŠPATIES akivaizdoje. Visi septyni mirė tuo pačiu metu. Jie buvo užmušti pirmomis pjūties dienomis - miežiapjūtės pradžioje.

10Ajos duktė Rizpa, paėmusi ašutinę, pasitiesė ją ant uolos. Ji buvo ten nuo pjūties pradžios, neleisdama dienos metu padangių paukščiams tūpti ant kūnų, o nakties metu laukiniams žvėrims prieiti, kol pradėjo ant jų lietus lyti iš dangaus. 11Dovydui buvo pranešta, ką Ajos duktė Rizpa, Sauliaus sugulovė, buvo padariusi. 12Ir Dovydas nuvyko paimti Sauliaus ir jo sūnaus Jonatano kaulų iš Jabeš-Gileado gyventojų, kurie buvo pavogę juos iš aikštės Bet-Šane, kur filistinai buvo juos pakorę tą dieną, kai užmušė Saulių ant Gilboos. 13Iš ten jis pargabeno Sauliaus ir jo sūnaus Jonatano kaulus, surinkdamas ir kaulus tų, kurie buvo pamauti ant baslių. 14Sauliaus ir jo sūnaus Jonatano kaulai buvo palaidoti Zeloje, Benjamino žemėje, jo tėvo Kišo kape. Ir kai buvo padaryta visa, ką karalius buvo įsakęs, Dievas suteikė atgaivą kraštui.

Žygdarbiai prieš filistinus15 Vėl kilo karas tarp filistinų ir Izraelio. Dovydas nužygiavo į mūšį su savo vyrais ir kovojo su filistinais. Dovydas pavargo. 16Vienas iš milžinų palikuonių, Išbi-Benobas, bandė Dovydą užmušti. Jo bronzinė ietis svėrė tris šimtus šekelių, ir jis turėjo prisijuosęs naują kalaviją. 17Bet Zerujos sūnus Abišajis atėjo jam į pagalbą, užpuolė filistiną ir jį užmušė. Tuomet Dovydo vyrai prisiekdami jam kalbėjo: "Į mūšį su mumis daugiau neisi, kad neužgesintumei Izraelio žiburio".

18Po šio įvyko kitas mūšis su filistinais prie Gobo. Tuomet Sibekajis užmušė Safą, kilusį iš milžinų palikuonių. 19Buvo ir dar kitas mūšis su filistinais prie Gobo. Betliejiečio Jaare-Oregimo sūnus Elhananas užmušė Gitietį Galijotą, kurio ieties kotas buvo kaip audėjo riestuvas. 20Vėl įvyko mūšis, - šį kartą prie Gato. Jame buvo vyras milžinas, turintis šešis pirštus ant kiekvienos rankos ir šešis pirštus ant kiekvienos kojos - iš viso dvidešimt keturis. Ir jis buvo kilęs iš milžinų. 21Jam tyčiojantis iš Izraelio, Dovydo brolio Šimėjo sūnus Jonatanas jį užmušė. 22Tie keturi buvo kilę iš milžinų Gate. Jie krito nuo Dovydo ir jo vyrų rankų.

22Padėkos giesmė 1 Dovydas kreipėsi į VIEŠPATĮ šios giesmės žodžiais tada, kai VIEŠPATS buvo išgelbėjęs jį iš visų priešų rankų ir iš Sauliaus rankos.

2Jis tarė:

"VIEŠPATIE, mano uola,
mano tvirtove, mano gelbėtojau!
3 Mano Dieve, mano uola,
kur randu pastogę!
Tu mano skydas ir mano išganymo jėga,
mano pilis ir priebėga!
Tu, mano išganytojau,
išgelbsti mane nuo smurto!
4 Šaukiausi VIEŠPATIES, Šlovingojo,
ir buvau išvaduotas iš visų priešų.
5 Nes mirties bangos
supo mane iš visų pusių,
pražūties srautai
mane valdė.
6 Šeolo pančiai mane apraizgė,
mirties pinklės mane pasitiko.
7 Savo skausme šaukiausi VIEŠPATIES,
šaukiausi savo Dievo.
Jis išgirdo mano balsą savo šventykloje,
jo ausis pasiekė mano šauksmas.

8 Tada sujudo ir sudrebėjo žemė,
virpėjo dangaus pamatai, -
susvirduliavo, nes jį apėmė pyktis.
9 Jam iš šnervių ritosi dūmai,
ryjanti ugnis - iš jo burnos;
žarijos virto liepsnomis.
10 Pravėrė dangų ir nužengė,
audros debesys buvo jam po kojų.
11 Sėdosi ant kerubo ir skrido,
vėjo sparnų nešamas.
12 Tamsos skliautu jis apsiautė save,
vandens telkiniu,
audros debesiu.
13 Nuo jo Artumo spindesio
suliepsnojo žarijos.
14 VIEŠPATS sugriaudė iš dangaus,
Aukščiausiasis prabilo balsu.
15 Paleido strėles, ir juos išvaikė, -
žaibą, ir juos sutriuškino.
16 Atsivėrė jūros šaltiniai,
buvo atidengti pasaulio pamatai,
VIEŠPAČIUI galingai prabilus
savo pykčio viesulu.

17 Jis ištiesė ranką iš aukštybių,
paėmė mane, -
jis ištraukė mane iš galingų vandenų.
18 Jis išgelbėjo mane nuo stipraus priešo, -
nuo tų, kurie manęs nekentė,
kurie buvo stipresni už mane.
19 Mane jie užpuolė mano negandos dieną,
bet VIEŠPATS buvo man atrama.
20 Jis išvedė mane į laisvę
ir išgelbėjo mane,
nes mane yra pamėgęs.

21 VIEŠPATS atlygino man pagal mano teisumą,
atmokėjo man pagal mano rankų švarumą,
22 nes laikiausi VIEŠPATIES kelių
ir nedoru darbu nuo savo Dievo neatsitraukiau;
23 visi jo įsakai buvo man prieš akis,
ir nuo jo įstatų nenuklydau.
24 Buvau jam taurus
ir saugojau save nuo kaltės.
25 Užtat VIEŠPATS atmokėjo man
pagal mano teisumą,
pagal mano nuoširdumą jo akyse.

26 Su ištikimu tu elgiesi ištikimai;
su tauriu galiūnu - tauriai.
27 Su nuoširdžiu tu elgiesi nuoširdžiai,
bet su sukčiumi - gudriai.
28 Juk tu išgelbsti nuolankiuosius,
bet žiūri su panieka į išdidžiuosius.
29 Juk man esi žiburys, VIEŠPATIE, -
tu, VIEŠPATIE, švieti, kai man tamsu.
30 Juk su tavimi galiu paimti užkardą,
su savo Dievu galiu peršokti mūrą.
31 Dievo kelias yra tobulas,
VIEŠPATIES žodis išgrynintas ugnimi;
jis yra skydas visiems,
ieškantiems jame pastogės.
32 Juk kas yra Dievas, jei ne VIEŠPATS?
Kas yra uola, jei ne mūsų Dievas?
33 Dievas, mano galingoji tvirtovė,
saugojo mano kelią.
34 Jis davė man kojas kaip stirnų
ir nuvedė mane į saugias aukštumas.
35 Jis taip miklino mano rankas mūšiui,
kad mano žastai galėtų įtempti bronzinį lanką!
36 Tu davei man savo apsaugos skydą,
ir tavo apvaizda padarė mane didį.
37 Tu leidai man laisvam daug pasiekti,
ir mano kojos nepaslydo.
38 Vijau priešus ir juos sudorojau,
negrįžau, kol jie nebuvo sunaikinti.
39 Juos sunaikinau, - taip juos parbloškiau,
kad jie daugiau nebepakilo, -
jie krito man po kojų.
40 Juk tu davei man jėgų mūšiui,
privertei priešus suklupti prieš mane.
41 Tu privertei priešus atsukti man nugarą, -
tuos, kurie manęs nekenčia, -
ir juos sudorojau.
42 Jie žvalgėsi, bet nebuvo kam jų išgelbėti;
jie šaukėsi VIEŠPATIES, bet jis jiems neatsakė.
43 Sutryniau juos kaip žemės dulkes,
sutraiškiau ir sutrypiau kaip gatvių purvą.

44 Tu išgelbėjai mane nuo kivirčo mano tautos,
saugojai mane kaip tautų galvą;
tauta, kurios nepažinau, man tarnavo.
45 Svetimšaliai atėjo pas mane gūždamiesi ir,
vos apie mane išgirdę, reiškė pagarbą.
46 Svetimšaliai apstulbo iš baimės
ir drebėdami bėgo iš savo tvirtovių.

47 Lai VIEŠPATS viešpatauja!
Tebūna pašlovinta mano Uola!
Tebūna išaukštintas mano Dievas,
Uola, duodanti man pergalę,
48 Dievas, kuris mane apgynė,
pajungė man tautas,
49 padėjo man išsigelbėti nuo priešų,
išaukštino prieš maištininkus,
išgelbėjo mane nuo nuožmiųjų!

50 VIEŠPATIE, už tai šlovinsiu tave visoms tautoms,
giedosiu psalmes tavo vardui.
51 Jis yra pergalės bokštas savo karaliui,
rodo ištikimą meilę savo pateptajam, -
Dovydui ir jo palikuonims per amžius".

23Paskutiniai Dovydo žodžiai 1 Šie yra paskutiniai Dovydo žodžiai:

"Dovydo, Išajo sūnaus, ištarmė,
ištarmė Dievo išaukštinto vyro,
Jokūbo Dievo pateptojo,
Izraelio tvirtovės numylėtinio.

2 Per mane kalba VIEŠPATIES dvasia,
ant mano liežuvio yra jo žodis.
3 Izraelio Dievas kalbėjo,
Izraelio Uola apie mane pasakė:
'Kas valdo žmones teisingai, -
valdo Dievo baimėje, -
4 yra tarsi ryto šviesa,
saulei tekant giedrą rytą,
žėrinti po lietaus žemės žolėje'.

5 Tikrai tokie yra mano namai su Dievu!
Juk jis sudarė su manimi amžiną sandorą,
visame tvirtą ir laiduotą.
Argi jis nepadarys, kad pražystų
kiekviena mano pergalė ir troškimas?
6 O visi bedieviai yra tarsi dagiai,
nubloškiami šalin,
nes jų negalima paimti į rankas.
7 Kas nori juos paliesti,
turi pasiimti geležinę kartį
ar ieties kotą.
Vietoje jie bus ugnimi visiškai sunaikinti".

Dovydo galiūnai8 Galiūnų vardai, kuriuos Dovydas turėjo, yra šie: Jošebas-Basšebetas Tahchemonietis. Jis buvo Trejeto galva. Viena proga jis švaistėsi savo ietimi prieš aštuonis šimtus ir juos užmušė.

9Kitas po jo buvo Ahohio sūnaus Dodo sūnus Eleazaras. Jis buvo vienas iš Trejeto su Dovydu, kai jie metė iššūkį filistinams, susirinkusiems mūšiui ten prie Efes-Damimų. Izraeliečiai traukėsi, 10bet jis kovojo, guldydamas filistinus, kol pavargo jo žastas ir ranka sustingo prie kalavijo. Tą dieną VIEŠPATS suteikė didelę pergalę. Tada visi pabėgusieji kareiviai sugrįžo pas jį, bet jau tik apiplėšti negyvųjų.

11Kitas po jo buvo Agės Harariečio sūnus Šama. Filistinai susirinko prie Lehio. Ten buvo žemės sklypas, pilnas lęšių žemės sklypas. Kariuomenė pabėgo nuo filistinų. 12Bet jis kovojo sklypo viduryje ir, gindamas jį, nugalėjo filistinus. Taip VIEŠPATS suteikė didelę pergalę.

13Kartą, per pjūtį, Trisdešimties vadų Trejetas nuėjo pas Dovydą prie Adulamo olos. O filistinų būrys buvo pasistatęs stovyklą Refajimų slėnyje. 14Tuo metu Dovydas buvo kalnų tvirtovėje, o filistinų įgula buvo tuomet Betliejuje. 15Dovydas karštai kalbėjo: "O, kad kas man duotų atsigerti vandens iš Betliejaus šaltinio, esančio prie miesto vartų!" 16Tada anie trys galiūnai įsiveržė į filistinų stovyklą, pasėmė vandens iš Betliejaus šaltinio, esančio prie miesto vartų, ir parnešė jį Dovydui. Tačiau jo gerti jis nenorėjo, bet išpylė jį kaip liejamąją atnašą VIEŠPAČIUI. 17"Tesaugo mane VIEŠPATS, - jis tarė, - kad aš tai daryčiau! Argi galiu gerti kraują vyrų, kurie eidami statė savo gyvastį į pavojų?" Užtat jis jo ir negėrė. Tokie buvo trijų galiūnų žygdarbiai.

18O Zerujos sūnus Joabo brolis Abišajis buvo Trisdešimties galva. Savo ietimi kovojo su trimis šimtais vyrų ir juos išmušė, įsigydamas vardą šalia Trejeto. 19Iš Trisdešimties jis buvo labiausiai gerbiamas ir tapo jų vadu, tačiau Trejetui neprilygo.

20Jehojados sūnus Benajas iš Kabzėelio buvo narsus kareivis, atlikęs žygdarbių. Jis užmušė du Moabo Arielio sūnus. Kartą snieguotą dieną jis įlipo į vandens talpyklą ir užmušė liūtą. 21Jis užmušė ir egiptietį - aukštaūgį vyrą. Egiptietis turėjo rankoje ietį, bet Benajas, išėjęs prieš jį su lazda, išplėšė egiptiečiui iš rankos ietį ir užmušė jį jo paties ietimi. 22Tokie buvo Jehojados sūnaus Benajo žygdarbiai. Ir jis įsigijo vardą šalia Trejeto galiūnų. 23Trisdešimties jis buvo labai gerbiamas, bet Trejetui neprilygo. Dovydas padarė jį savo asmens sargybos vadu.

24 Tarp Trisdešimties buvo Joabo brolis Asahelis;
Dodo iš Betliejaus sūnus Elhananas;
25 Šama iš Harodo;
Elika iš Harodo;
26 Halezas Paltietis;
Ikešo iš Tekoos sūnus Ira;
27 Abiezeris iš Anatoto;
Mebunajis Hušatietis;
28 Zalmonas Ahohietis;
Maharajis iš Netofos;
29 Helebas Baanos iš Netofos sūnus;
Ribajo iš benjaminaičių Gibeos sūnus Itajis;
30 Benajas iš Piratono;
Hidajis iš Nahale-Gaašo;
31 Abi-Albonas Arbatietis;
Azmavetas iš Bahurimų;
32 Eliahba iš Šaalbono;
Jašenas Gunietis; Jonatanas,
33 Šamos Harariečio sūnus;
Šararo Harariečio sūnus Ahiamas;
34 Ahasbajo iš Maakos sūnus Elifeletas;
Ahitofelio Giloniečio sūnus Eliamas;
35 Hezrajis iš Karmelio;
Paarajis Arbietis;
36 Natano iš Zobos sūnus Igalas;
Banis Gadietis;
37 Zelekas Amonietis;
Naharajis iš Beerotų, Zerujos sūnaus Joabo ginklanešys;
38 Ira Itrietis;
Garebas Itrietis;
39 Urijas Hetitas.

Iš viso trisdešimt septyni.

24Tautos surašymas 1 VIEŠPATS vėl supyko ant Izraelio. Jis paskatino Dovydą prieš izraeliečius, tardamas: "Eik ir suskaityk Izraelio ir Judo žmones". 2Karalius tad tarė savo kariuomenės vadui Joabui: "Pereik per visas Izraelio gimines nuo Dano iki Beer-Šebos ir surašyk žmones, kad žinočiau jų skaičių". 3Joabas karaliui atsakė: "Tepadaugina VIEŠPATS, tavo Dievas, šimteriopai žmonių skaičių, kol mano viešpaties karaliaus akys dar gali matyti! Tačiau kam gi mano viešpats karalius nori tai daryti?" 4Bet karaliaus įsakymas Joabui ir kariuomenės viršininkams liko tvirtas. Tad Joabas ir kariuomenės didžiūnai po pasimatymo su karaliumi leidosi į kelionę surašyti Izraelio tautos. 5Perėję Jordaną, jie pradėjo nuo Aroerio ir nuo miesto, esančio slėnio viduryje, ir ėjo Gado link ir Jazerio kryptimi. 6Paskui jie atėjo į Gileadą ir Kadešą hetitų srityje; nuėjo į Dan-Jaaną ir apėjo Sidono apylinkes; 7nuėjo į Tyro tvirtovę bei visus hivitų ir kanaaniečių miestus, užbaigdami prie Beer-Šebos Judo Negebe. 8Kai buvo perėję visą kraštą, po devynių mėnesių ir dvidešimties dienų jie sugrįžo į Jeruzalę. 9Joabas pranešė karaliui surašytų į sąrašą žmonių skaičių: Izraelyje buvo aštuoni šimtai tūkstančių kareivių, pasiruošusių pakelti kalaviją, o Judo vyrų skaičius buvo penki šimtai tūkstančių.

Maras10 Bet vėliau Dovydą apėmė širdgėla dėl to, kad jis buvo skaičiavęs žmones. Dovydas kreipėsi į VIEŠPATĮ: "Tai darydamas, VIEŠPATIE, sunkiai nusidėjau. Maldauju atleisti savo tarnui kaltę, nes pasielgiau labai kvailai". 11Kitą rytą, Dovydui atsikėlus, VIEŠPATIES žodis atėjo Dovydo regėtojui pranašui Gadui, tardamas: 12"Eik ir pasakyk Dovydui: 'Taip kalbėjo VIEŠPATS: siūlau tau tris dalykus, pasirink iš jų vieną, ir juo tave ištiksiu'". 13Gadas tad atėjo pas Dovydą ir jam pasakė. Jo klausė: "Ar ištiks tave septynerių metų badas tavo krašte? Ar būsi bėgliu nuo priešų per tris mėnesius, jiems tave persekiojant? Ar bus trijų dienų maras tavo krašte? Dabar tad apsvarstyk ir nuspręsk, kokį atsakymą turiu duoti mane siuntusiam". 14Tada Dovydas Gadui tarė: "Man labai skaudu! Pulkime į VIEŠPATIES rankas, nes didis jo gailestingumas; į žmonių rankas aš nepulsiu".

15VIEŠPATS tad siuntė Izraeliui marą nuo to ryto iki nustatyto laiko, ir septyniasdešimt tūkstančių žmonių mirė nuo Dano lig Beer-Šebos. 16Bet kai angelas ištiesė ranką virš Jeruzalės jai sunaikinti, VIEŠPATS apgailėjo nelaimę ir tarė angelui, naikinančiam žmones: "Gana! Sulaikyk savo ranką!" Tuomet VIEŠPATIES angelas buvo prie Araunos Jebusiečio klojimo. 17Dovydas, pamatęs žmones naikinantį angelą, tarė VIEŠPAČIUI: "Štai aš vienas esu kaltas, aš vienas nedorai pasielgiau! Bet šios avys, ką jos padarė? Maldauju, tekrinta tavo ranka ant manęs ir ant mano tėvo namų".

Permaldavimo auka18Tą dieną Gadas, atėjęs pas Dovydą, tarė: "Nueik ir pastatyk aukurą VIEŠPAČIUI Araunos Jebusiečio klojime". 19Vykdydamas Gado nurodymus, Dovydas nuėjo, kaip VIEŠPATS buvo įsakęs. 20Arauna apsižvalgęs pamatė besiartinantį karalių ir jo dvariškius. Jis tad išėjo ir puolė kniūbsčia ant žemės karaliui prie kojų. 21"Kodėl mano viešpats karalius atėjo pas savo tarną?", - paklausė Arauna. Dovydas atsakė: "Pirkti iš tavęs klojimo, kad galėčiau pastatyti aukurą VIEŠPAČIUI ir žmonių maras liautųsi". 22Tada Arauna tarė Dovydui: "Teima mano viešpats karalius ir teatnašauja, kas gera jo akyse. Štai čia jaučiai deginamajai aukai ir kūlimo velenas bei jaučių pakinktai malkoms. 23Visa tai, o karaliau, Arauna atiduoda karaliui. VIEŠPATS, tavo Dievas, - pridūrė Arauna, - tepriima tavo atnašą!"

24Bet karalius Araunai atsakė: "Ne! Aš turiu pirkti juos iš tavęs už kainą. Aš VIEŠPAČIUI, savo Dievui, neatnašausiu deginamųjų aukų, kurios man nieko nekainuoja". Dovydas tad nupirko klojimą ir jaučius už penkiasdešimt sidabrinių šekelių. 25Ten Dovydas pastatė aukurą ir atnašavo deginamąsias aukas ir bendravimo aukas. VIEŠPATS išklausė jo maldavimo už kraštą, ir maras Izraelyje liovėsi.