PRADŽIOS KNYGA

A. PRIEŠISTORĖ

1Pirmasis pasakojimas apie Kūrimą

1:1 Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę.
1:2 O žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę,ir vėjas iš Dievo dvelkė viršum vandenų.

1:3 Tuomet Dievas tarė: "Tebūna šviesa!" Ir šviesa pasirodė.
1:4 Dievas matė, kad šviesa buvo gera, ir Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos.

1:5 Dievas pavadino šviesą Diena, o tamsą Naktimi. Atėjovakaras ir išaušo rytas, pirmoji diena.

1:6 Dievas tarė: "Tebūna skliautas viduryje vandenų ir teatskiria vandenis nuo vandenų!"
1:7 Dievas padarė skliautą ir atskyrė vandenis,buvusius po skliautu, nuo vandenų, buvusių viršum skliauto. Taip ir įvyko.
1:8 Dievas pavadino skliautą Dangumi. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, antroji diena.

1:9 Dievas tarė: "Tebūna sutelkti vandenys po Dangumi į vieną vietą ir tepasirodo sausuma!" Taip ir įvyko.
1:10 Dievas pavadino sausumą Žeme, o vandenų telkinį Jūromis. Ir Dievas matė, kad tai gera.
11 Dievas tarė: "Teželdina Žemė augmeniją: augalus, duodančius sėklą, ir visų rūšių vaismedžius, nešančius žemėje vaisius su sėklomis!" Taip ir įvyko.
12Žemė išželdino augmeniją: augalus, duodančius visų rūšių sėklą, ir visų rūšių medžius, vedančius vaisius su sėklomis. Ir Dievas matė, kad tai gera.
13Atėjo vakaras ir išaušo rytas, trečioji diena.

14 Dievas tarė: "Tebūna šviesuliai dangaus skliaute dienai nuo nakties atskirti! Teženklina jie šventes, dienas ir metus,
15tebūna jie šviesuliai dangaus skliaute žemei apšviesti!" Taip ir įvyko.
16Dievas padarė du didžiulius šviesulius - didesnįjį šviesulį dienai valdyti ir mažesnįjį šviesulį nakčiai valdyti - ir žvaigždes.
17Dievas sudėjo juos į dangaus skliautą šviesti žemei,
18valdyti dienai bei nakčiai ir atskirti šviesai nuo tamsos. Ir Dievas matė, kad tai gera.
19Atėjo vakaras ir išaušo rytas, ketvirtoji diena.

20Dievas tarė: "Teknibžda vandenyse gyvūnų daugybė, teskraido paukščiai viršum žemės po dangaus skliautu!" Taip ir įvyko.
21Dievas sukūrė didžiąsias jūros pabaisas bei visus judančius visų rūšių gyvūnus, kurie knibžda vandenyse, ir visus visų rūšių sparnuočius. Ir Dievas matė, kad tai gera.
22Dievas palaimino juos, tardamas: "Būkite vaisingi ir dauginkitės! Pripildykite jūrų vandenis, o paukščiai tesidaugina žemėje!"
23Atėjo vakaras ir išaušo rytas, penktoji diena.

24Dievas tarė: "Tepagimdo žemė visų rūšių gyvūnus: galvijus, roplius ir visų rūšių laukinius gyvulius!" Taip ir įvyko.
25Dievas padarė visų rūšių laukinius žemės gyvulius, visų rūšių galvijus ir visų rūšių žemės roplius. Ir Dievas matė, kad tai gera.

26 Tuomet Dievas tarė: "Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą; tevaldo jie ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius!"

27 Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą,
pagal savo paveikslą sukūrė jį;
vyrą ir moterį; sukūrė juos.

28Dievas juos palaimino, tardamas: "Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams.

29Dievas tarė: "Štai aš jums daviau visus, visoje žemėje sėklą teikiančius augalus ir visus medžius, kurie veda vaisius su sėklomis; jie bus jums maistas.
30O visiems laukų gyvuliams, visiems padangių paukščiams ir visiems žeme rėpliojantiems gyvūnams, turintiems gyvybės alsavimą, {daviau} maistui visus žaliuosius augalus". Taip ir įvyko.
31Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, šeštoji diena.

2
1Taip buvo atbaigti dangus ir žemė bei visa jų galybė.
2Kadangi septintą dieną Dievas buvo užbaigęs darbus, kuriais buvo užsiėmęs, jis ilsėjosi septintą dieną nuo visų darbų, kuriuos buvo atlikęs.
3Dievas palaimino septintąją dieną ir padarė ją šventą, nes tą dieną jis ilsėjosi nuo visų kūrimo darbų.

4Toks yra pasakojimas apie dangų ir žemę, kai jie buvo sukurti.

Antrasis pasakojimas apie Kūrimą Tą dieną, kai VIEŠPATS Dievas padarė žemę ir dangų,
5kai žemės laukuose dar nebuvo jokių krūmokšnių ir dar nebuvo išdygusi jokia laukų žolė, nes VIEŠPATS Dievas dar nebuvo siuntęs žemėn lietaus ir žmogaus dar nebuvo dirvai arti,
6tik versmė tryško iš žemės ir drėkino visą dirvos paviršių, -
7tuomet VIEŠPATS Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe.

8VIEŠPATS Dievas užveisė sodą Edene, rytuose, ir ten įkurdino žmogų, kurį buvo padaręs.
9Iš žemės VIEŠPATS Dievas išaugino įvairių medžių, gražių akims ir gerų maistui, su gyvybės medžiu sodo viduryje ir gero bei pikto pažinimo medžiu.

10 Upė išsilieja Edene sodui drėkinti. Už sodo ji skiriasi į keturias upes.
11Pirmosios vardas yra Pišonas. Tai toji, vingiuojanti per visą Havilos kraštą, kuriame yra aukso. {
12 To krašto auksas yra rinktinis. Ten yra ir bdelio bei lazurito.}
13Antrosios upės vardas yra Gihonas. Tai toji, kuri vingiuoja per visą Kušo kraštą.
14Trečiosios upės vardas yra Tigris. Tai toji, kuri teka į rytus nuo Asirijos. O ketvirtoji upė yra Eufratas.

15VIEŠPATS Dievas paėmė žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi.
16Ir įsakė žmogui VIEŠPATS Dievas, tardamas: "Nuo visų sodo medžių tau leista valgyti,
17bet nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo užvalgysi, turėsi mirti".

18VIEŠPATS Dievas tarė: "Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką".
19Taigi VIEŠPATS Dievas padarė iš žemės visus laukinius gyvulius bei visus padangių paukščius ir atvedė juos pas žmogų parodyti, kaip jis juos pavadins. Kokiu vardu žmogus pavadins kiekvieną gyvą būtybę, toks turės būti jos vardas.
20Žmogus davė vardus visiems galvijams, visiems padangių paukščiams ir visiems laukiniams žvėrims, tačiau sau tinkamo bendrininko nesurado.

21Tuomet VIEŠPATS Dievas užmigdė žmogų kietu miegu ir, jam miegant, išėmė vieną jo šonkaulių, o jo vietą užpildė raumenimis.
22O iš šonkaulio, kurį VIEŠPATS Dievas buvo išėmęs iš žmogaus, padarė moterį ir atvedė ją pas žmogų.
23 O žmogus ištarė:

"Ši pagaliau yra kaulas mano kaulų
ir kūnas mano kūno.
Ši bus vadinama Moterimi,
nes iš jos Vyro ji buvo paimta".

24Todėl vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie savo žmonos, ir jie tampa vienu kūnu.

25Jiedu buvo nuogi, žmogus ir jo žmona, tačiau jie nejautė jokios gėdos.

3Pasakojimas apie nupuolimą: pikto kilmė
1O žaltys buvo suktesnis už visus kitus laukinius gyvulius, kuriuos VIEŠPATS Dievas buvo padaręs. Jis paklausė moterį: "Ar tikrai Dievas sakė: 'Nevalgykite nuo jokio medžio sode!'?"
2Moteris atsakė žalčiui: "Vaisius sodo medžių mes galime valgyti.
3Tik apie vaisių medžio sodo viduryje Dievas sakė: 'Jūs nuo jo nevalgysite nei jo liesite, kad nemirtumėte!'"
4Bet žaltys tarė moteriai: "Jūs tikrai nemirsite!
5Ne! Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir jūs būsite kaip Dievas, kuris žino, kas gera ir kas pikta".
6Kai moteris pamatė, kad tas medis buvo geras maistui, kad jis buvo žavus akims ir kad tas medis žadėjo duoti išminties, ji skynėsi jo vaisiaus ir valgė, davė jo ir savo vyrui, buvusiam su ja, ir jis valgė.
7Tuomet abiejų akys atsivėrė ir jiedu suprato esą nuogi. Jie susiuvo figmedžio lapus ir pasidarė sau juosmens aprišalus.

8Išgirdę garsą VIEŠPATIES Dievo, vaikščiojančio sode pavakario vėjeliui dvelkiant, žmogus ir jo žmona pasislėpė nuo VIEŠPATIES Dievo veido tarp sodo medžių.
9Bet VIEŠPATS Dievas pašaukė žmogų ir paklausė: "Kur tu esi?"
10Jis atsiliepė: "Išgirdau tavo garsą sode ir nusigandau, nes buvau nuogas, todėl pasislėpiau".
11{Dievas} jo klausė: "Kas gi tau pasakė, kad tu nuogas? Ar valgei vaisių nuo medžio, kurio vaisių buvau tau įsakęs nevalgyti?"
12Žmogus atsakė: "Moteris, kurią tu man davei būti su manimi, man davė vaisių nuo to medžio, aš ir valgiau".
13VIEŠPATS Dievas kreipėsi į moterį: "Kodėl tu taip padarei?" Moteris atsakė: "Žaltys mane apgavo, aš ir valgiau".
14VIEŠPATS Dievas tarė žalčiui:

"Kadangi tu taip padarei,
esi prakeiktas
tarp visų gyvulių ir
tarp visų žvėrių.
Ant pilvo šliaužiosi
ir dulkes ėsi
visas savo gyvenimo dienas.

15 Aš sukelsiu priešiškumą
tarp tavęs ir moters,
tarp tavo palikuonių ir jos palikuonių;
jis kirs tau per galvą,
o tu kirsi jam į kulną".

16 O moteriai jis tarė:
"Aš padauginsiu tavo skausmus ir nėštumą, -
skausme gimdysi vaikus, -
bet aistringai geisi savo vyro,
ir jis bus tavo galva".

17 O žmogui jis tarė:
"Kadangi tu paklausei savo žmonos balso
ir valgei nuo medžio,
apie kurį buvau tau įsakęs:
'Nuo jo nevalgysi!' -
tebūna už tai pasmerkta žemė, -
triūsu maitinsies iš jos
visas savo gyvenimo dienas.

18 Erškėčius ir usnis tau ji želdins,
maitinsies laukų augalais.

19 Savo veido prakaitu valgysi duoną,
kol sugrįši žemėn,
nes iš jos buvai paimtas.
Juk tu dulkė esi
ir į dulkę sugrįši!"

20 Žmogus pavadino savo žmoną Eva, nes ji buvo visų gyvųjų motina.
21VIEŠPATS Dievas padarė drabužius iš kailių žmogui bei jo žmonai ir juos aprengė.

22Tuomet VIEŠPATS Dievas tarė: "Tik pažiūrėk! Žmogus tapo kaip vienas iš mūsų, žinantis gera ir pikta. Kad tik jis kartais netiestų savo rankos, nepasiimtų ir nuo gyvybės medžio, valgytų ir gyventų amžinai!.."
23Todėl VIEŠPATS Dievas išsiuntė jį iš Edeno sodo dirbti žemės, iš kurios jis buvo paimtas.
24Išvaręs žmogų, jis pastatė į rytus nuo Edeno sodo kerubus ir liepsna švytruojantį kalaviją - kelio prie gyvybės medžio saugoti.

4 Kainas ir Abelis
1 Žmogus pažino savo žmoną Evą, ji pradėjo ir pagimdė Kainą. "VIEŠPATIES padedama, gavau berniuką", - ji pasakė.
2Po to ji pagimdė jo brolį Abelį. Abelis tapo aviganiu, o Kainas žemdirbiu.
3Laikui bėgant, Kainas aukojo VIEŠPAČIUI žemės derliaus atnašą,
4o Abelis savo ruožtu aukojo rinktines savo kaimenės pirmienas. VIEŠPATS maloniai pažvelgė į Abelį ir jo atnašą,
5bet į Kainą ir jo atnašą nepažvelgė. Todėl Kainas buvo labai piktas ir prislėgtas.
6VIEŠPATS užkalbino Kainą: "Dėl ko tau taip pikta? Kodėl esi taip prislėgtas?
7Jei gera darai, argi nebūsi pripažintas? Bet jei gero nedarai, prie durų iš pasalų tykoja nuodėmė. Ji geidžia tavęs, bet tu gali ją įveikti".

8Kainas tarė savo broliui Abeliui: "Išeikime į lauką..." Pasiekus lauką, Kainas pakilo prieš savo brolį ir jį užmušė.
9Tuomet VIEŠPATS paklausė Kainą: "Kurgi tavo brolis Abelis?" - "Nežinau! Argi aš esu savo brolio sargas!?" - jis atsakė.
10O VIEŠPATS jam tarė: "Ką tu padarei? Tavo brolio kraujas šaukiasi manęs iš žemės!
11Todėl būk prakeiktas toli nuo žemės, kuri atvėrė savo burną priimti tavo brolio kraują iš tavo rankos.
12Kai tu dirbsi žemę, ji nebeduos tau daugiau savo derliaus. Tu būsi bėglys ir klajūnas žemėje".
13Kainas atsakė VIEŠPAČIUI: "Per daug didelė man bausmė, jos pakelti negaliu!
14Šiandien išvarei mane nuo žemės, aš turiu slėptis nuo tavo veido ir tapti bėgliu bei klajūnu žemėje, - kas tik mane sutiks, galės mane užmušti".
15Tuomet VIEŠPATS jam tarė: "Taip nebus! Jei kas užmuštų Kainą, už Kainą bus atkeršyta septynis kartus". Ir VIEŠPATS paženklino Kainą žyme, kad kas nors, jį užtikęs, neužmuštų.
16Tada Kainas paliko VIEŠPATIES artumą ir apsigyveno Nodo krašte, į rytus nuo Edeno.

Kaino palikuonys
17 Kainas pažino savo žmoną, ji pradėjo ir pagimdė Enochą. Tada jis pastatė miestą, kurį pavadino Enochu, savo sūnaus Enocho vardu.
18Enochui gimė Iradas, Iradas buvo Mehujaelio tėvas, Mehujaelis - Metušaelio tėvas ir Metušaelis - Lamecho tėvas.
19Lamechas vedė dvi žmonas. Vienos vardas buvo Ada, o kitos vardas Zila.
20Ada pagimdė Jabalį. Jis buvo protėvis visų, kurie gyvena palapinėse ir laiko kaimenes.
21Jo brolis buvo Jubalas. Jis buvo protėvis visų, kurie groja lyra ir dūda.
22Zila savo ruožtu pagimdė Tubal-Kainą, kuris kaldavo visokius žalvario ir geležies įrankius. Tubal-Kaino sesuo buvo Naama.
23Lamechas sakydavo savo žmonoms:

"Ada ir Zila, klausykitės mano balso;
jūs, Lamecho žmonos, išgirskite mano žodžius:
užmušiau žmogų už žaizdą,
bernioką už įdrėskimą.

24 Jei už Kainą atkeršijama septyngubai,
tai už Lamechą septyniasdešimt kartų septyngubai".

Setas ir jo palikuonys
25 Adomas vėl pažino savo žmoną, ji pagimdė sūnų ir pavadino jį Setu, nes ji sakė: "Dievas parūpino man kitą palikuonį vieton Abelio, kadangi Kainas jį užmušė".
26Ir Setui gimė sūnus, kurį jis pavadino Enošu. Tuo metu žmonės pradėjo šauktis {Dievo} VIEŠPATIES vardu.

5Žmonijos kartos nuo Adomo lig Nojaus
1Toks yra Adomo kartų sąrašas. Kai Dievas sukūrė žmogų, jis padarė jį panašų į Dievą.
2Kaip vyrą ir moterį juos sukūrė. Kai jie buvo sukurti, jis juos palaimino ir davė jiems vardą Žmonija.

3Adomas buvo šimto trisdešimties metų, kai jam gimė sūnus, panašus į jį, pagal jo paveikslą, ir pavadino jį Setu.
4Adomas po to, kai jis tapo Seto tėvu, gyveno aštuonis šimtus metų ir jam gimė sūnų bei dukterų.
5Taigi iš viso Adomas gyveno devynis šimtus trisdešimt metų. Tada jis mirė.

6Setas buvo šimto penkerių metų, kai jam gimė Enošas.
7Enošui gimus, Setas gyveno aštuonis šimtus septynerius metus ir jam gimė sūnų bei dukterų.
8Taigi iš viso Setas gyveno devynis šimtus dvylika metų. Tada jis mirė.

9Enošas buvo devyniasdešimties metų, kai jam gimė Kenanas.
10Kenanui gimus, Enošas gyveno aštuonis šimtus penkiolika metų ir jam gimė sūnų bei dukterų.
11Taigi iš viso Enošas gyveno devynis šimtus penkerius metus. Tada jis mirė.

12Kenanas buvo septyniasdešimties metų, kai jam gimė Mahalalelis.
13Mahalaleliui gimus, Kenanas gyveno aštuonis šimtus keturiasdešimt metų ir jam gimė sūnų bei dukterų.
14Taigi iš viso Kenanas gyveno devynis šimtus dešimt metų. Tada jis mirė.

15Mahalalelis buvo šešiasdešimt penkerių metų, kai jam gimė Jaredas.
16Jaredui gimus, Mahalalelis gyveno aštuonis šimtus trisdešimt metų ir jam gimė sūnų bei dukterų.
17Taigi iš viso Mahalalelis gyveno aštuonis šimtus devyniasdešimt penkerius metus. Tada jis mirė.

18Jaredas buvo šimto šešiasdešimt dvejų metų, kai jam gimė Enochas.
19Enochui gimus, Jaredas gyveno aštuonis šimtus metų ir jam gimė sūnų bei dukterų.
20Taigi iš viso Jaredas gyveno devynis šimtus šešiasdešimt dvejus metus. Tada jis mirė.

21Enochas buvo šešiasdešimt penkerių metų, kai jam gimė Metušelahas.
22Metušelahui gimus, Enochas ėjo su Dievu tris šimtus metų ir jam gimė sūnų bei dukterų.
23Taigi iš viso Enochas gyveno tris šimtus šešiasdešimt penkerius metus.
24Enochas ėjo su Dievu. Paskui jo nebebuvo, nes Dievas jį pasiėmė.

25Metušelahas buvo šimto aštuoniasdešimt septynerių metų, kai jam gimė Lamechas.
26Lamechui gimus, Metušelahas gyveno septynis šimtus aštuoniasdešimt dvejus metus ir jam gimė sūnų bei dukterų.
27Taigi iš viso Metušelahas gyveno devynis šimtus šešiasdešimt devynerius metus. Tada jis mirė.

28Lamechas buvo šimto aštuoniasdešimt dvejų metų, kai jam gimė sūnus.
29Jis pavadino jį Nojumi, tardamas: "Iš tos pačios žemės, kurią VIEŠPATS prakeikė, šis atneš mums atgaivos nuo mūsų darbų ir mūsų rankų triūso".
30Nojui gimus, Lamechas gyveno penkis šimtus devyniasdešimt penkerius metus ir jam gimė sūnų bei dukterų.
31Taigi iš viso Lamechas gyveno septynis šimtus septyniasdešimt septynerius metus. Tada jis mirė.

32Nojus buvo penkių šimtų metų, kai jam gimė Šemas, Hamas ir Jafetas.

6Pasakojimo apie Tvaną įžanga
1 Kai žemėje žmonės pradėjo daugėti ir jiems gimė dukterys,
2Dievo sūnūs, žiūrėdami į jas, matė, kokios jos buvo gražios, ir ėmė iš jų sau žmonomis tas, kurios jiems patiko.
3Tuomet VIEŠPATS tarė: "Mano dvasia nepasiliks amžinai žmoguje, nes jis yra ir kūnas. Tebūna jų dienos šimtas dvidešimt metų".
4Tomis dienomis, - kaip ir vėliau, - kai Dievo sūnūs susijungė su žmonių dukterimis, žemėje pasirodė milžinai. Jie buvo senovės galiūnai, garsūs vyrai.

Pasakojimas apie Tvaną
5 VIEŠPATS matė, koks didelis buvo žmonių nedorumas žemėje ir kaip kiekvienas užmojis, sumanytas jų širdyse, linko visą laiką tik į pikta.
6Ir VIEŠPATS gailėjosi sukūręs žmogų žemėje, ir jam gėlė širdį.
7VIEŠPATS tarė: "Nušluosiu nuo žemės veido žmones, kuriuos sukūriau, - žmones drauge su gyvuliais, ropliais ir padangių paukščiais, - nes gailiuosi juos padaręs".
8Bet Nojus rado malonę Dievo akyse.

9Tokie yra Nojaus palikuonys. Nojus buvo teisus vyras, savo kartoje be dėmės, nes Nojus ėjo su Dievu.
10Nojui gimė trys sūnūs: Šemas, Hamas ir Jafetas.

11Betgi Dievo akyse žemė buvo sugedusi ir pilna smurto.
12Dievas matė, kad žemė buvo sugedusi, nes visi marieji buvo sudarkę savo kelius žemėje.
13Tuomet Dievas tarė Nojui: "Aš nusprendžiau padaryti galą visiems mariesiems, nes per juos žemė prisipildė smurto, - tikėk manimi, sunaikinsiu juos drauge su žeme.
14Statyk sau arką iš gofero medžių, padaryk arkoje perdaras ir užglaistyk ją iš vidaus ir iš lauko derva.
15 Šitokią ją padirbsi: arkos ilgis bus trys šimtai uolekčių, jos plotis penkiasdešimt uolekčių ir aukštis trisdešimt uolekčių.
16Padaryk stoglangį arkai ir užbaik arką vienu uolekčiu viršum jo. Įtaisyk arkos šone angą ir pastatyk arką su žemutiniu, antruoju ir trečiuoju deniu.
17Tikėk manimi, užliesiu tvanu - vandenimis - žemę po dangumi sunaikinti visiems mariesiems, turintiems gyvybės alsavimą. Visa, kas žemėje, pražus.
18Bet su tavimi sudarysiu sandorą, - tu, tavo sūnūs, tavo žmona ir tavo sūnų žmonos įeisite į arką.
19O iš visų gyvūnų, visų mariųjų, įvesk į arką po du - patiną ir patelę, kad jie išliktų gyvi drauge su tavimi.
20Iš paukščių pagal jų rūšį, gyvulių pagal jų rūšį, visų žemės roplių pagal jų rūšį, - iš visų po du įeis su tavimi, kad išliktų gyvi.
21Taip pat apsirūpink įvairiu maistu, tinkamu valgyti, ir jį sukrauk, kad būtų maisto atsargų tau ir jiems".

22Nojus tai padarė. Kaip Dievas buvo jam įsakęs, jis taip ir padarė.

7
1Tuomet VIEŠPATS tarė Nojui: "Eik į arką su visa savo šeima, nes iš šios kartos tik tave vieną radau teisų savo akivaizdoje.
2Paimk su savimi po septynias poras visų švariųjų gyvulių, patinus ir pateles, o visų nešvariųjų gyvulių po vieną porą, patiną ir patelę.
3Taip pat po septynias poras padangių paukščių, patinus ir pateles, kad išliktų jų rūšis gyva visoje žemėje.
4Juk už septyneto dienų siųsiu žemėn lietų keturiasdešimt dienų bei keturiasdešimt naktų ir visus gyvūnus, kuriuos padariau, nušluosiu nuo žemės veido".
5Ir Nojus taip padarė, kaip Dievas buvo jam įsakęs.

6Nojus buvo šešių šimtų metų, kai atėjo tvanas ir vandenys užliejo žemę.
7Tuomet Nojus drauge su savo sūnumis, savo žmona ir savo sūnų žmonomis įėjo į arką išsigelbėti nuo tvano vandenų.
8Iš švariųjų gyvulių ir gyvulių, kurie yra nešvarūs, paukščių ir visų žemės roplių,
9po du, patinas ir patelė, įėjo į arką drauge su Nojumi, kaip Dievas buvo Nojui įsakęs.
10Po septynių dienų žemė aptvino vandenimis.

11Šešišimtaisiais Nojaus gyvenimo metais, antrą mėnesį, septynioliktą mėnesio dieną, - tą dieną prasiveržė visi didžiosios bedugnės šaltiniai ir atsivėrė visi dangaus skliauto šliužų vartai.
12Lietus pylė ant žemės keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų.
13Tą pačią dieną Nojus drauge su savo sūnumis - Šemu, Hamu ir Jafetu, su savo žmona ir trimis sūnų žmonomis įėjo į arką, -
14jie ir visi visų rūšių žvėrys, visi visų rūšių galvijai, visi visų rūšių žemės ropliai ir visi visų rūšių paukščiai - visi paukščiai ir visi sparnuočiai.
15Poros visų mariųjų, turinčių gyvybės alsavimą, įėjo į arką su Nojumi.
16Įėjusieji buvo visų mariųjų patinas ir patelė. Jie įėjo, kaip Dievas buvo Nojui įsakęs.

Tuomet VIEŠPATS jį uždarė iš lauko.

17Tvanas žemėje tęsėsi keturiasdešimt dienų. Vandenų daugėjo ir taip iškėlė arką, kad ji pakilo nuo žemės.
18Vandenys žemėje labai patvino ir padaugėjo, o arka plūduriavo ant vandenų.
19Aukščiau ir aukščiau ant žemės kilo vandenys, kol visi aukščiausi kalnai visur po dangumi liko apsemti.
20Penkiolika uolekčių aukščiau pritvino vandenų virš apsemtų kalnų.
21Ir visi marieji, krutėję žemėje, žuvo - paukščiai, galvijai, žvėrys, visi gyvūnai, knibždantys žemėje, taip pat ir visi žmonės.
22Sausumoje visi, turėję gyvybės alsavimą nosimi, mirė.
23Jis nušlavė nuo žemės visus gyvūnus - ir žmones, ir gyvulius, ir roplius, ir padangių paukščius. Visi buvo nušluoti nuo žemės. Tik Nojus buvo paliktas ir tie, kurie buvo su juo arkoje.

24 Vandenys aptvindę žemę laikėsi šimtą penkiasdešimt dienų.

8
1Tuomet Dievas atsiminė Nojų ir visus žvėris, ir visus galvijus, esančius su juo arkoje. Dievas pasiuntė vėją pūsti virš žemės, ir vandenys atslūgo.
2Bedugnės šaltiniai ir dangaus skliauto šliuzų vartai buvo uždaryti, liūtis iš dangaus buvo sulaikyta,
3ir vandenys pamažu traukėsi nuo žemės. Praslinkus šimtui penkiasdešimčiai dienų, vandenys buvo taip nusekę,
4kad septintą mėnesį, septynioliktą mėnesio dieną, arka sustojo Ararato kalnuose.
5O vandenys vis labiau ir labiau seko iki dešimto mėnesio. Dešimtą mėnesį, pirmą mėnesio dieną, pasirodė kalnų viršūnės.

6 Praslinkus keturiasdešimčiai dienų, Nojus atidarė arkos langą, kurį buvo įtaisęs,
7ir išleido varną. Jis skraidžiojo šen ir ten, laukdamas, kol žemėje išdžiūvo vandenys.
8Tuomet Nojus išleido iš arkos balandį pažiūrėti, ar vandenys buvo nusekę nuo žemės veido.
9O balandis negalėjo rasti vietos sau kojoms pailsėti ir sugrįžo pas jį į arką, nes vandenys dar tebebuvo ant visos žemės veido. Jis ištiesė ranką, paėmė balandį ir įkėlė į savo arką.
10Palaukęs dar septynias dienas, jis vėl išleido iš arkos balandį.
11Vakaro metu balandis sugrįžo pas jį, ir štai jo snape buvo nuskintas alyvmedžio lapas! Nojus nūn žinojo, kad vandenys žemėje jau buvo nusekę.
12Tuomet jis palaukė kitas septynias dienas ir vėl išleido balandį. Šį kartą tasai pas jį nebesugrįžo.

13Šeši šimtai pirmaisiais metais, pirmą mėnesį, pirmojo mėnesio pirmą dieną, vandenys pradėjo sekti žemėje. Nojus nuėmė arkos dangą, apsižvalgė ir pamatė, kad žemės veidas džiūvo.
14Antrą mėnesį, dvidešimt septintą mėnesio dieną, žemė buvo sausa.
15Tuomet Dievas tarė Nojui:
16"Eik iš arkos drauge su savo žmona, savo sūnumis ir savo sūnų žmonomis.
17Išlaipink kartu su savimi visus su tavimi esančius gyvūnus, visus mariuosius: paukščius, gyvulius ir visus žemės roplius. Teužplūsta jie žemę, tebūna vaisingi ir tesidaugina žemėje".
18Išėjo tat Nojus drauge su sūnumis ir savo žmona bei savo sūnų žmonomis.
19Visi gyvuliai, visi ropliai ir visi paukščiai - visa, kas juda žemėje, išėjo iš arkos šeimomis.

20Tuomet Nojus pastatė VIEŠPAČIUI aukurą ir, parinkęs iš visų švariųjų gyvulių ir visų švariųjų paukščių, paaukojo ant aukuro deginamąsias aukas.
21Kai VIEŠPATS užuodė malonų kvapą, VIEŠPATS sau tarė: "Niekad daugiau nebepasmerksiu žemės už žmonių kaltes, nes žmogaus širdies polinkiai yra pikti nuo pat jaunystės. Niekad daugiau nebenaikinsiu visų gyvūnų, kaip esu padaręs.

22 Ligi tik žemė tvers,
sėja ir pjūtis,
šaltis ir šiluma,
vasara ir žiema,
diena ir naktis nesiliaus".

9Dievo Sandora su Nojumi

1Dievas palaimino Nojų bei jo sūnus ir jiems tarė: "Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę.
2Bijos jūsų ir drebės prieš jus visi žemės gyvuliai, visi padangių paukščiai - visa, kas juda žemėje, ir visos jūros žuvys. Į jūsų rankas jie yra atiduoti.
3Kas juda ir yra gyva, bus jums maistui. Duodu juos visus jums, lygiai kaip daviau jums žaliuosius augalus.
4Tiktai mėsos su jos gyvybe, su krauju joje, nevalgysite.
5Taip pat ir už jūsų kraują, jūsų gyvybę reikalausiu atsiskaityti: iš kiekvieno gyvulio to reikalausiu ir iš žmonių - iš kiekvieno už artimo kraują - reikalausiu atsiskaityti už žmogaus gyvybę.

6 Kas išlieja žmogaus kraują,
to asmens kraują taip pat išlies žmogus,
nes pagal savo paveikslą
Dievas sukūrė žmogų.

7 O jūs būkite vaisingi ir dauginkitės,
daugėkite žemėje ir ją užvaldykite!"

8Tuomet Dievas tarė Nojui ir su juo buvusiems sūnums:
9"Štai aš sudarau savo sandorą su jumis ir jūsų būsimais palikuonimis,
10su visais gyvūnais, esančiais su jumis, - paukščiais, galvijais ir visais su jumis buvusiais žemės gyvuliais, kurie tik išėjo iš arkos.
11Aš palaikysiu savo sandorą su jumis: niekad daugiau visi marieji gyvūnai nebus tvano vandenų išnaikinti, niekad daugiau nebus tvano žemei nuniokoti.
12Ir šis, - Dievas pridėjo, - bus ženklas, kurį aš duodu visiems amžiams, mano sandoros tarp manęs ir jūsų bei visų su jumis esančių gyvūnų.
13Savo lanką padėjau į debesis, ir jis bus ženklas sandoros tarp manęs ir žemės.
14Kai supūsiu viršum žemės debesis ir pasirodys debesyje mano lankas,
15aš atsiminsiu savo sandorą, kuri yra tarp manęs ir jūsų bei visų mariųjų gyvūnų, ir vandenys niekad daugiau netaps tvanu visiems mariesiems sunaikinti.
16Kai lankas bus debesyje, aš į jį pažvelgsiu ir atsiminsiu sandorą tarp Dievo ir visų gyvūnų - visų žemėje esančių mariųjų".
17Dievas pasakė Nojui: "Tai bus ženklas sandoros, kurią sudariau tarp savęs ir visų žemėje esančių mariųjų".

Nojus ir jo sūnūs
18 Nojaus sūnūs, išėjusieji iš arkos, buvo Šemas, Hamas ir Jafetas. Hamas buvo Kanaano tėvas.
19Tie trys buvo Nojaus sūnūs, ir iš jų buvo apgyvendinta visa žemė.

20Nojus, žemės artojas, buvo pirmasis, kuris įsiveisė vynuogyną.
21Jis gėrė vyno, pasigėrė ir gulėjo nuogas savo palapinėje.
22Hamas, Kanaano tėvas, pamatė savo tėvo nuogumą ir papasakojo savo dviem broliams lauke.
23Tuomet Šemas ir Jafetas paėmė drabužį, užsidėjo jį ant abiejų pečių ir, eidami atbulomis, uždengė savo tėvo nuogumą. Kadangi jų veidai buvo nugręžti į kitą pusę, nuogo savo tėvo jie nematė.
24Kai Nojus išsiblaivė nuo vyno ir sužinojo, ką jo jauniausias sūnus buvo jam padaręs,
25jis tarė:

"Tebūna prakeiktas Kanaanas!
Jis bus žemiausias vergas
savo broliams".

26 "Ir pridėjo:
Šlovė VIEŠPAČIUI,
Šemo Dievui!
Tebūna Kanaanas jiems vergas!

27 Tepadaro Dievas vietos Jafetui,
teleidžia jam gyventi Šemo palapinėse,
o Kanaanas tebūna jų vergas".

28Po tvano Nojus gyveno tris šimtus penkiasdešimt metų.

29Iš viso Nojus gyveno devynis šimtus penkiasdešimt metų. Tada jis mirė.

10Tautų sąrašas
1Tie yra palikuonys Nojaus sūnų - Šemo, Hamo ir Jafeto: vaikai jiems gimė po tvano.

2Jafeto palikuonys: Gomeras, Magogas, Madajis, Javanas, Tubalas, Mešechas ir Tyras.
3Gomero palikuonys: Aškenazas, Rifatas ir Togarma.
4Javano palikuonys: Elišas, Taršišas, Kitimai ir Rodanimai.
5Iš jų išsklido salų tautos. {Tie yra Jafeto palikuonys} jų kraštuose, su jų pačių kalba pagal jų šeimas ir tautas.

6Hamo palikuonys: Kušas, Egiptas, Putas ir Kanaanas.
7Kušo palikuonys: Seba, Havila, Sabta, Raama ir Sabteka. Raamos palikuonys: Šeba ir Dedanas.
8Kušui gimė Nimrodas, pirmasis galiūnas žemėje.
9VIEŠPATIES malone jis buvo galingas medžiotojas, dėl to ir sakoma: "Kaip Nimrodas VIEŠPATIES malone galingas medžiotojas".
10Jo karalystės pradžia buvo Babilonas, Erechas ir Akadas - miestai Šinaro krašte.
11Iš to krašto jis išėjo į Asiriją, kur pastatė Ninevę, Rehobot-Irą, Kalahą
12bei Reseną tarp Ninevės ir Kalaho. Pastarasis miestas buvo sostinė.
13Egiptui gimė ludimai, anamimai, lehabimai, naftuhimai,
14patrusimai, kasluhimai ir kaftorimai. Iš pastarųjų kilo filistinai.

15Kanaanui gimė Sidonas, jo pirmagimis, ir Hetas;
16taip pat jebusitai, amoriečiai, girgašitai,
17hivitai, arkitai, sinitai,
18arvaditai, zemaritai ir hamatitai. Tada kanaaniečių klanai pasklido.
19Kanaaniečių žemė driekėsi nuo Sidono Geraro kryptimi iki pat Gazos, o Sodomos, Gomoros, Admos ir Zebojimų kryptimi iki pat Lašos.
20Tie yra Hamo palikuonys pagal jų šeimas ir kalbas, pagal jų kraštus ir tautas.

21Taip pat ir Šemui, visų Ebero vaikų protėviui ir vyresniam Jafeto broliui, gimė vaikų.
22Šemo palikuonys: Elamas, Ašūras, Arpachsadas, Ludas ir Aramas.
23Aramo palikuonys: Uzas, Hulas, Geteras ir Mašas.
24Arpachsadui gimė Šelahas ir Šelahui gimė Eberas.
25Eberui gimė du sūnūs: pirmojo vardas buvo Pelegas, nes jo dienomis buvo padalyta žemė, o jo brolio vardas buvo Joktanas.
26Joktanui gimė Almodadas, Šalefas, Hazarmavetas, Jerahas,
27Hadoramas, Uzalas, Dikla,
28Obalas, Abimaelis, Šeba,
29Ofyras, Havila ir Jobabas. Tie visi buvo Joktano palikuonys.
30Jų gyvenvietės driekėsi nuo Mešos iki pat Sefaro, iki kalnų krašto rytuose.
31Tie yra Šemo palikuonys pagal jų šeimas ir kalbas, pagal jų kraštus ir tautas.

32Šios yra Nojaus sūnų šeimos, pagal jų kilmę ir tautas. Po tvano iš jų tautos pasklido visur žemėje.

11Babelio bokštas
1 Visa žemė turėjo vieną kalbą ir tuos pačius žodžius.
2Kai žmonės kėlėsi iš rytų, jie rado slėnį Šinaro krašte ir ten įsikūrė.
3Vieni kitiems sakė: "Eime, pasidirbkime plytų ir jas išdekime". - Vietoj akmens jie naudojo plytas, o vietoj kalkių - bitumą.
4"Eime, - jie sakė, - pasistatykime miestą ir bokštą su dangų siekiančia viršūne ir pasidarykime sau vardą, kad nebūtume išblaškyti po visą žemės veidą".

5O VIEŠPATS nužengė pamatyti miesto ir bokšto, kurį mirtingieji buvo pastatę.
6Ir VIEŠPATS tarė: "Štai! Jie yra viena tauta ir visi kalba ta pačia kalba. Tai yra tik jų užsimanymų pradžia! Ką tik jie užsimos daryti, nieko nebus jiems negalimo!
7Eime, nuženkime ir sumaišykime jų kalbą, kad nebesuprastų, ką sako vienas kitam".
8Taip tat VIEŠPATS išsklaidė juos iš ten visur po žemės veidą, ir jie metė statę miestą.
9Todėl jis buvo pavadintas Babeliu, nes ten VIEŠPATS sumaišė visos žemės kalbą ir iš ten VIEŠPATS išsklaidė juos po visą žemės veidą.

Žmonijos kartos nuo Šemo iki Abraomo
10 Šie yra Šemo palikuonys: Šemas buvo šimto metų, kai jam praėjus dvejiems metams po tvano, gimė Arpachsadas.
11Arpachsadui gimus, Šemas gyveno penkis šimtus metų ir turėjo kitų sūnų bei dukterų.

12 Arpachsadas buvo trisdešimt penkerių metų, kai jam gimė Šelahas.
13Šelahui gimus, Arpachsadas gyveno keturis šimtus trejus metus ir turėjo kitų sūnų bei dukterų.

14Šelahas buvo trisdešimties metų, kai jam gimė Eberas.
15Eberui gimus, Šelahas gyveno keturis šimtus trejus metus ir turėjo kitų sūnų bei dukterų.

16Eberas buvo trisdešimt ketverių metų, kai jam gimė Pelegas.
17Pelegui gimus, Eberas gyveno keturis šimtus trisdešimt metų ir turėjo kitų sūnų bei dukterų.

18Pelegas buvo trisdešimties metų, kai jam gimė Reu'as.
19Reu'ui gimus, Pelegas gyveno du šimtus devynerius metus ir turėjo kitų sūnų bei dukterų.

20Reu'as buvo trisdešimt dvejų metų, kai jam gimė Serugas.
21Serugui gimus, Reu'as gyveno du šimtus septynerius metus ir turėjo kitų sūnų bei dukterų.

22Serugas buvo trisdešimties metų, kai jam gimė Nahoras.
23Nahorui gimus, Serugas gyveno du šimtus metų ir turėjo kitų sūnų bei dukterų.

24Nahoras buvo dvidešimt devynerių metų, kai jam gimė Terahas.
25Terahui gimus, Nahoras gyveno šimtą devyniolika metų ir turėjo kitų sūnų bei dukterų.

26Terahas buvo septyniasdešimties metų, kai jam gimė Abramas, Nahoras ir Haranas.

Teraho palikuonys
27Šie yra Teraho palikuonys: Terahui gimė Abramas, Nahoras ir Haranas. O Haranui gimė Lotas.
28Haranas mirė savo gimtajame krašte kaldėjų Ūre anksčiau už savo tėvą Terahą.
29Abramas ir Nahoras vedė. Abramo žmonos vardas buvo Sarai, o Nahoro žmonos vardas buvo Milka, duktė Harano, Milkos ir Iskos tėvo.
30Sarai buvo nevaisinga ir neturėjo vaikų.

31 Terahas pasiėmė sūnų Abramą, savo vaikaitį Lotą, Harano sūnų, savo marčią Sarai, Abramo žmoną, ir išėjo su jais iš kaldėjų Ūro į Kanaano kraštą. Atėję lig Harano, jie ten apsigyveno.
32Terahas gyveno du šimtus penkerius metus. Terahas mirė Harane.

B. TIKĖJIMO PROTĖVIAI

ABRAOMAS

12Abraomo pašaukimas ir kelionė
1VIEŠPATS tarė Abramui:

"Eik iš savo gimtojo krašto,
iš savo tėvo namų,
į kraštą, kurį tau parodysiu.

2 Padarysiu iš tavęs didelę tautą
ir tave palaiminsiu;
išaukštinsiu tavo vardą,
ir tu būsi palaiminimas.

3 Laiminsiu tave laiminančius
ir keiksiu tave keikiančius;
visos žemės gentys ras
tavyje palaiminimą".

4Abramas išėjo, kaip VIEŠPATS jam buvo paliepęs, ir Lotas ėjo su juo. Abramas buvo septyniasdešimt penkerių metų, kai paliko Haraną.
5 Abramas pasiėmė savo žmoną Sarai, savo brolio sūnų Lotą, visus turtus, kuriuos jie buvo sukaupę, ir visus asmenis, kuriuos jie buvo Harane įsigiję. Jie leidosi į Kanaano kraštą ir į Kanaano kraštą atkeliavo.
6Tarpais sustodamas, Abramas per Kanaano kraštą keliavo iki pat Morės ąžuolo vietovės prie Šechemo. {Kanaaniečiai tuomet buvo krašte.}

7VIEŠPATS pasirodė Abramui ir tarė: "Šį kraštą aš duosiu tavo palikuonims". Ten Abramas pastatė aukurą VIEŠPAČIUI, kuris jam pasirodė.
8Iš čia jis pajudėjo kalnų į rytus nuo Bet-Elio link ir pasistatė savo palapinę, nuo kurios į vakarus buvo Bet-Elis, o į rytus Ai. Ir čia pastatė aukurą ir vardu šaukėsi VIEŠPATIES.
9Tada Abramas, tarpais sustodamas, keliavo Negebo link.

Abraomas ir Sara Egipte
10Krašte kilo badas. Abramas kėlėsi į Egiptą gyventi kaip ateivis, nes badas krašte buvo nuožmus.
11Prieš pat įėjimą į Egiptą jis kreipėsi į savo žmoną Sarai: "Štai žinau, kokia tu graži moteris.
12Egiptiečiai, tave pamatę, pamanys: 'Tai jo žmona'. Mane jie užmuš, o tave paliks gyvą.
13Prašyčiau tad sakyti, jog esi mano sesuo, kad per tave man būtų gera ir tavo dėka gyvas išlikčiau".

14Abramui įėjus į Egiptą, egiptiečiai matė, kad moteris buvo labai graži.
15Kai ją pastebėjo faraono dvariškiai, ją labai išgyrė faraonui. Moteris tada buvo paimta į faraono šeimyną.
16Per ją Abramui gerai sekėsi. Jis įsigijo avių, jaučių, asilų, vergų ir vergių, asilių ir kupranugarių.

17Bet už Sarai, Abramo žmoną, VIEŠPATS baudė faraoną ir jo šeimyną didelėmis nelaimėmis.
18Faraonas pasišaukė Abramą ir jam sakė: "Ką tu man padarei! Kodėl man nepasakei, kad ji tavo žmona?
19Kodėl man sakei: 'Ji mano sesuo'? O dabar štai tavo žmona! Pasiimk ir išeik!"

20Faraonas davė savo vyrams nurodymų, ką daryti, ir jie išvarė jį drauge su žmona ir viskuo, ką jis turėjo.

13Lotas atsiskiria nuo Abraomo
1Abramas drauge su žmona ir viskuo, ką turėjo, iš Egipto nusikėlė į Negebą. Kartu buvo ir Lotas.
2Nūn Abramas turėjo labai daug galvijų, sidabro ir aukso.
3Iš Negebo, vienur kitur sustodamas, jis nukeliavo iki pat Bet-Elio, tos vietos, kur iš pradžių buvo pasistatęs palapinę tarp Bet-Elio ir Ai,
4 - į vietą, kur anksčiau buvo padaręs aukurą. Čia Abramas vardu šaukėsi VIEŠPATIES.
5Lotas, keliavęs kartu su Abramu, taip pat turėjo avių ir galvijų kaimenių bei palapinių.
6O kraštas negalėjo jų abiejų, gyvenančių drauge, pakelti. Jų nuosavybė buvo tokia didelė, kad jie nebegalėjo liktis kartu.
7Be to, vaidai kildavo tarp Abramo galvijų piemenų ir Loto galvijų piemenų. Krašte tuomet gyveno kanaaniečiai ir perizitai.

8Abramas tada tarė Lotui: "Prašyčiau, kad nebūtų vaido tarp manęs ir tavęs ar tarp mano piemenų ir tavo piemenų, nes esame giminaičiai.
9 Argi ne visas kraštas prieš tave? Prašyčiau atsiskirti nuo manęs. Jei tu eisi į kairę, aš eisiu į dešinę, jei tu eisi į dešinę, aš eisiu į kairę".
10Lotas apsižvalgė aplinkui ir pamatė, kad Jordano lyguma iki pat Zoaro buvo gerai drėkinama, - visa kaip paties VIEŠPATIES sodas, kaip Egipto žemė.{Tai buvo prieš VIEŠPAČIUI sunaikinant Sodomą ir Gomorą.}
11Lotas pasirinko visą Jordano lygumą ir nusikėlė rytų link. Taip jiedu ir atsiskyrė vienas nuo kito.
12Abramas apsigyveno Kanaano krašte, o Lotas įsikūrė tarp Lygumos miestų, pastatydamas savo palapines prie Sodomos.
13O Sodomos gyventojai buvo nedori ir labai nusidėję VIEŠPAČIUI.

14Lotui atsiskyrus, VIEŠPATS tarė Abramui: "Nūn pakelk akis ir pasižiūrėk nuo vietos, kurioje stovi, į šiaurę ir į pietus, į rytus ir į vakarus,
15nes visą kraštą, kurį matai, duosiu tau ir tavo palikuonims amžinai.
16Padarysiu tavo palikuonis gausius tarsi žemės dulkes. Jei kas galėtų suskaityti žemės dulkes, tuomet ir tavo palikuonys galėtų būti suskaityti.
17Pakilk, pereik išilgai ir skersai kraštą, nes jį tau duosiu".
18Abramas pajudino savo palapinę, nusikėlė gyventi prie Mamrės ąžuolų, arti Hebrono. Ten jis pastatė VIEŠPAČIUI aukurą.

14Keturi karaliai
1Šinaro karaliaus Amrafelio, Elasaro karaliaus Arjocho, Elamo karaliaus Chedorlaomero ir Gojimų karaliaus Tidalo dienomis
2šie karaliai išėjo į karą su Sodomos karaliumi Bera, Gomoros karaliumi Birša, Admos karaliumi Šinabu, Zebojimų karaliumi Šemeberiu ir Belos {tai yra Zoaro} karaliumi.
3Pastarieji susirinko Sidimų slėnyje - nūdien Druskos jūra.
4Dvylika metų jie buvo vergavę Chedorlaomerui, bet tryliktaisiais metais jie sukilo.
5 Keturioliktaisiais metais Chedorlaomeras ir jam artimi karaliai atžygiavo ir numalšino refajimus Ašterot-Karnajimuose, zuzimus Hame, emimus Šave-Kirjatajimuose
6ir huritus Seiro kalnuose iki pat El-Parano dykumos pakraščio.
7Grįždami jie atėjo į En-Mišpatą {tai yra Kadešą} ir numalšino visą amalekitų kraštą bei amoriečius, gyvenančius Hazazon-Tamare.
8Tuomet Sodomos karalius, Gomoros karalius, Admos karalius, Zebojimų karalius ir Belos {tai yra Zoaro} karalius išžygiavo ir stojo į mūšį Sidimų slėnyje
9su Elamo karaliumi Chedorlaomeru, Gojimų karaliumi Tidalu, Šinaro karaliumi Amrafeliu ir Elasaro karaliumi Arjochu - keturi karaliai prieš penkis.
10O Sidimų slėnis buvo pilnas bitumo duobių. Sodomos ir Gomoros karaliai, bėgdami {iš mūšio}, įkrito į jas, o likusieji pabėgo į kalnus.
11{Priešai} pagrobė visus Sodomos ir Gomoros turtus bei visas jų maisto atsargas ir pasitraukė,
12pagrobdami ir Sodomoje gyvenusį Abramo brolio sūnų Lotą su jo turtais.

13Bėglys atnešė žinią Abramui hebrajui, gyvenusiam prie amoriečio Mamrės, Eškolo ir Anero brolio, ąžuolų. Jie buvo Abramo sąjungininkai.
14Abramas, išgirdęs, kad jo brolio sūnus buvo pagrobtas į nelaisvę, sutelkė tris šimtus aštuoniolika vyrų, - savo išlaikytinių, gimusių jo šeimynoje, - ir vijosi iki pat Dano.
15Naktį, paskirstęs prieš juos savo vyrus, jis ir jo tarnai grobikus užpuolė, nugalėjo ir nusivijo iki Hobos, šiaurėje nuo Damasko.
16Jis atėmė visus turtus, atėmė taip pat ir savo brolio sūnų Lotą ir jo turtus, moteris ir kitus asmenis.

Melchizedekas palaimina Abraomą
17Kai Abramas sugrįžo nugalėjęs Chedorlaomerą ir su juo buvusius karalius, Sodomos karalius išėjo jo pasitikti į Šavės {tai yra Karaliaus} slėnį.
18O Salemo karalius Melchizedekas atnešė duonos ir vyno, - jis buvo Dievo Aukščiausiojo kunigas.

19 Jis palaimino Abramą, tardamas:
"Tepalaimina Abramą
Dievas Aukščiausiasis, dangaus ir žemės Kūrėjas!

20 Tebūna pašlovintas Dievas Aukščiausiasis,
kuris tau į rankas atidavė tavo priešus!"

Abramas jam davė nuo visko dešimtinę.
21Tuomet Sodomos karalius tarė Abramui: "Duok man asmenis, o turtus pasiimk sau."
22Abramas Sodomos karaliui atsakė: "Aš prisiekiau VIEŠPAČIUI, Dievui Aukščiausiajam, dangaus ir žemės Kūrėjui,
23kad neimsiu nei siūlo galo, nei autuvo dirželio, nei ko nors, kas tau priklauso, idant nesakytumei: 'Aš padariau Abramą turtingą'.
24Tebūna man tiktai tas, ką suvalgė su manimi ėjusieji vyrai, ir su manimi ėjusiųjų vyrų - Anero, Eškolo ir Mamrės - dalis. Tebūna leista jiems pasiimti savo dalį".

15Sandora su Abraomu
1Po šių įvykių VIEŠPATIES žodis atėjo regėjimo metu. Jis tarė:

"Nebijok, Abramai,
aš esu tavo skydas.
Tavo atpildas bus labai didelis".

2Bet Abramas atsakė: "Viešpatie DIEVE, kas man iš tavo dovanų, nes aš lieku bevaikis ir mano namų įpėdinis yra damaskietis Eliezaras!"
3Abramas pridėjo: "Palikuonio man nedavei, todėl vergas, gimęs mano namuose, bus mano įpėdinis".
4Ir štai atėjo jam VIEŠPATIES žodis: "Tas nebus tavo paveldėtojas. Tavo paveldėtojas gims iš tavęs paties".
5Išvedęs jį laukan, tęsė: "Pažvelk į dangų ir suskaityk žvaigždes, jei gali jas suskaityti".Tada jis jam tarė: "Taip gausūs bus tavo palikuonys".
6Jis patikėjo VIEŠPAČIU, ir tai jam VIEŠPATS įskaitė teisumu.

7Tuomet jis jam tarė: "Aš esu VIEŠPATS, kuris išvedžiau tave iš kaldėjų Ūro, kad duočiau tau šį kraštą kaip paveldą".
8"Viešpatie DIEVE, - jis paklausė, - kaip aš žinosiu, kad jį paveldėsiu?"
9Jis atsakė: "Parūpink man treigę telyčią, treigę ožką, treigį aviną, purplelį ir jauną balandį".
10Jis visus juos parūpino, perkirto per vidurį ir suguldė puses vieną priešais kitą. O paukščių pusiau neperkirto.
11Plėšrieji paukščiai leidosi ant skerdienos, bet Abramas juos nuvaikė.

12Saulei leidžiantis, Abramą apėmė didelis miegas ir jį apgaubė didelė, baisi tamsa.
13Tuomet VIEŠPATS tarė Abramui: "Tu turi žinoti, kad tavo palikuonys bus ateiviai ne savo krašte. Ten jie bus pavergti ir kentės priespaudą per keturis šimtus metų.
14Bet tautą, kuriai jie vergaus, aš teisiu. Tada jie išeis su dideliu lobiu.
15O tu nueisi pas savo protėvius ramybėje ir būsi palaidotas sulaukęs žilos senatvės.
16O čia sugrįš jų ketvirtoji karta, nes amoriečių nedorumo saikas dar nėra pilnas".

17Saulei nusileidus ir tamsai įsiviešpatavus, rūkstantis žarijų indas ir liepsnojantis deglas perėjo tarp anų skerdienos pusių.
18Tą dieną VIEŠPATS sudarė su Abramu sandorą, tardamas: "Tavo palikuonims duosiu šį kraštą nuo Egipto upės lig didžiosios upės - Eufrato upės,
19kraštą kenitų, kenizitų, kadmonitų,
20hetitų, perizitų, refajimų,
21amoriečių, kanaaniečių, girgašitų ir jebusitų".

16Išmaelio gimimas
1 Abramo žmona Sarai nebuvo pagimdžiusi jam vaikų. Ji turėjo egiptietę tarnaitę, vardu Hagara.
2Sarai kreipėsi į Abramą: "Štai VIEŠPATS sulaikė mane nuo gimdymo. Todėl įeik pas mano tarnaitę. Gal nors per ją aš turėsiu sūnų". Abramas paklausė Sarai prašymo.
3Taigi tada, kai Abramas buvo gyvenęs dešimt metų Kanaano krašte, Abramo žmona Sarai paėmė savo egiptietę tarnaitę Hagarą ir davė ją savo vyrui Abramui kaip žmoną.
4Jis įėjo pas Hagarą, ir ji pradėjo. Pamačiusi, kad tapo nėščia, ji ėmė žiūrėti į savo šeimininkę su panieka.
5Tuomet Sarai tarė Abramui: "Man daroma skriauda yra tavo kaltė! Daviau savo tarnaitę tau į glėbį, o ji, pasijutusi nėščia, žiūri į mane su panieka. Tebūna VIEŠPATS tavo ir mano teisėjas!"
6Abramas atsakė Sarai: "Tavo tarnaitė tavo rankose. Daryk su ja, kaip tau tinka". Sarai tat su ja taip šiurkščiai elgėsi, kad ji nuo jos pabėgo.

7VIEŠPATIES angelas atrado ją prie vandens šaltinio dykumoje, - prie šaltinio pakeliui į Šurą, -
8ir tarė: "Hagara, Sarai verge, iš kur ateini ir kur tu eini?" Ji atsakė: "Bėgu nuo savo šeimininkės Sarai".
9VIEŠPATIES angelas jai tarė: "Grįžk pas savo šeimininkę ir paklusk jos šiurkščiai rankai,
10nes, - kalbėjo toliau jai VIEŠPATIES angelas, -

padarysiu tavo palikuonis taip gausius,
kad jie per daugumą bus nesuskaitomi".

11 VIEŠPATIES angelas tęsė, jai sakydamas:
"Štai tu esi nėščia ir pagimdysi sūnų;
pavadinsi jį Išmaeliu,
nes VIEŠPATS išgirdo tavo sielvarto šauksmus.

12 Jis bus smarkus žmogus,
su ranka prieš visus,
ir visų rankos prieš jį.
Pykdamasis su visa savo gimine gyvens".

13Ji su ja kalbėjusį VIEŠPATĮ pavadino: "Tu esi 'Matymo Dievas', nes, - sakė ji, - argi aš iš tikrųjų mačiau Dievą ir, jį pamačiusi, išlikau gyva?"
14Todėl šaltinis buvo pavadintas 'Šaltiniu Gyvojo, kuris mane mato'. Jis yra tarp Kadešo ir Beredo.

15Hagara pagimdė Abramui sūnų. Abramas sūnų, kurį jam pagimdė Hagara, pavadino Išmaeliu.
16Abramas buvo aštuoniasdešimt šešerių metų, kai Hagara jam pagimdė Išmaelį.

17Apipjaustymo sandora
1Kai Abramas buvo devyniasdešimt devynerių metų, VIEŠPATS pasirodė jam ir tarė: "Aš esu Dievas Visagalis. Eik mano keliu ir būk be priekaišto.
2Aš padarysiu sandorą tarp savęs ir tavęs; padarysiu tave be galo gausingą".
3Abramas parpuolė kniūbsčias, o Dievas toliau kalbėjo:
4"Tikėk manimi, tai aš! Ši yra mano sandora su tavimi: tu būsi daugybės tautų protėvis.
5Daugiau nebūsi vadinamas Abramu, bet tavo vardas bus Abraomas, nes padariau tave daugybės tautų tėvu.
6Padarysiu tave be galo vaisingą, - iš tavęs padarysiu tautas, iš tavęs kils karaliai.
7Palaikysiu savo sandorą tarp savęs ir tavęs ir tavo palikuonių po tavęs per jų kartas, kaip amžiną sandorą, būti Dievu tavo ir tavo palikuonių po tavęs.
8Aš duosiu tau ir tavo palikuonims po tavęs kraštą, - kuriame gyveni kaip ateivis, - visą Kanaano kraštą kaip amžiną nuosavybę. Aš būsiu jų Dievas".

9Dievas kalbėjo Abraomui: "O tu savo ruožtu laikysies mano sandoros, tu ir tavo palikuonys po tavęs per savo kartas.
10Tokia yra mano sandora, kurios laikysies, tarp manęs ir tavęs ir tavo palikuonių po tavęs: kiekvienas vyriškis iš jūsų bus apipjaustytas.
11Apipjaustysite apyvarpės odelę, ir tai bus ženklas sandoros tarp manęs ir jūsų.
12Per jūsų kartas kiekvienas vyriškis iš jūsų, sulaukęs aštuonių dienų, bus apipjaustytas; taip pat namuose gimęs vergas ar pirktinis iš pašaliečio, kuris nėra iš tavo palikuonių.
13Abu - ir vergas, gimęs tavo namuose, ir nupirktas už tavo pinigus, - turi būti apipjaustyti. Taip bus mano sandora jūsų kūne amžina sandora".
14Neapipjaustytas vyriškis, - kiekvienas, kurio apyvarpės odelė nėra apipjaustyta, - tas asmuo bus nukirstas nuo savo giminės. Jis sulaužė mano sandorą".

15Dievas kalbėjo Abraomui: "O savo žmonos Saros nebevadinsi Sarai, nes jos vardas Sara.
16Aš ją palaiminsiu ir, be to, duosiu tau per ją sūnų. Aš ją laiminsiu, - ji duos pradžią tautoms, iš jos kils karaliai".
17Abraomas parpuolė veidu žemėn ir juokėsi, širdyje galvodamas: "Argi gali kūdikis gimti šimtamečiui seniui? Argi gali Sara, būdama devyniasdešimties metų, gimdyti?
18Abraomas tad Dievui ir sakė: "O kad Išmaelis gyvuotų tavo malone!"
19O Dievas tarė: "O vis dėlto Sara pagimdys tau sūnų, ir tu pavadinsi jį Izaoku. Aš palaikysiu savo sandorą su juo kaip amžiną sandorą jo palikuonims.
20Ir dėl Išmaelio tave išgirdau: tikėk manimi, laiminsiu jį, padarysiu jį be galo gausingą. Jis bus dvylikos vadų tėvas, - padarysiu iš jo didelę tautą.
21Bet savo sandorą aš palaikysiu su Izaoku, kurį Sara tau pagimdys šiuo laiku kitais metais".
22Vos pabaigęs kalbėtis, Dievas nukilo nuo Abraomo.

23Tuomet Abraomas paėmė savo sūnų Išmaelį ir visus vergus, gimusius jo namuose bei pirktus jo pinigais, - visus Abraomo namų vyriškius, - ir tą pačią dieną, kaip Dievas jam buvo įsakęs, apipjaustė jų apyvarpės odelę.
24Abraomas buvo devyniasdešimt devynerių metų, kai jam buvo apipjaustyta apyvarpės odelė.
25O jo sūnus Išmaelis buvo trylikos metų, kai jam buvo apipjaustyta apyvarpės odelė.
26Tą pačią dieną buvo apipjaustyti Abraomas ir Išmaelis.
27Drauge su jais buvo apipjaustyti visi jo namų vyrai - vergai, gimę namuose, ir pirktiniai iš pašaliečių.

18Abraomo svečiai
1VIEŠPATS pasirodė jam prie Mamrės ąžuolų, sėdinčiam pačioje dienos kaitroje prie savo palapinės angos.
2Jis pakėlė akis ir pamatė netoli savęs stovinčius tris vyrus. Juos pamatęs, jis nubėgo nuo palapinės angos jų pasitikti ir, nusilenkdamas iki žemės,
3tarė: "Mano viešpatie, jei randu malonę tavo akyse, neaplenk savo tarno.
4Tebūna atnešta truputį vandens, - nusiplaukite kojas ir pailsėkite po medžiu.
5Atnešiu kąsnį duonos, kad galėtumėte atsigaivinti. Tada galėsite toliau eiti, nes juk užsukote pas savo tarną". Jie atsakė: "Daryk, kaip sakai".
6Abraomas nuskubėjo į palapinę pas Sarą ir paliepė: "Greitai įmaišyk tris saikus gerų miltų, išminkyk ir iškepk plokštainių".
7Abraomas nubėgo prie kaimenės, paėmė veršį, jauną ir rinktinį, padavė jį tarnui, kuris greitai jį paruošė.
8Tuomet, paėmęs varškės bei pieno ir paruoštą veršieną, padėjo visa prieš juos, o pats tarnavo jiems valgant po medžiu.

9"Kurgi tavo žmona Sara?" - jie paklausė. Jis atsakė: "Va ten, palapinėje".
10Tuomet vienas jų tarė: "Aš tikrai sugrįšiu pas tave šiuo laiku kitais metais, ir tavo žmona Sara turės sūnų". Tuo tarpu Sara, stovėdama jam už nugaros prie palapinės angos, klausėsi.
11Abraomas ir Sara buvo senyvo amžiaus, pažengę metuose. Sara jau buvo liovusis sirgti mėnesinėmis.
12Sara tad juokėsi sau, sakydama: "Tada, kai nuvytau, negi patirsiu malonumo - mano vyras toks senas?"
13VIEŠPATS tarė Abraomui: "Kodėl Sara juokiasi, sakydama: 'Nejau aš iš tikrųjų dar gimdysiu, būdama tokia sena?'
14Argi yra Dievui negalimų dalykų? Aš sugrįšiu pas tave šiuo laiku kitais metais, ir Sara turės sūnų".
15O Sara gynėsi, sakydama: "Aš nesijuokiau", - nes ji buvo išsigandusi. Bet jis atsakė: "Tu tikrai juokeisi".

Abraomas užtaria Sodomą
16Vyrai pakilo ir žvalgėsi, kaip eiti Sodomos link. Abraomas palydėdamas ėjo kartu su jais.
17VIEŠPATS mąstė: "Argi aš slėpsiu nuo Abraomo, ką žadu tuojau daryti,
18žinodamas, kad Abraomas taps didele bei galinga tauta ir kad visos žemės tautos ras jame palaiminimą?
19Juk aš išrinkau jį, kad galėtų pamokyti savo vaikus ir savo būsimą šeimą laikytis VIEŠPATIES kelio, darant kas teisu ir teisinga, idant VIEŠPATS galėtų įvykdyti Abraomui, ką jis yra jam pažadėjęs".
20Tuomet VIEŠPATS tarė: "Šauksmas prieš Sodomą ir Gomorą taip padidėjo ir jų nuodėmė yra tokia sunki,
21kad aš turėjau nužengti ir pamatyti, ar jie iš tikro elgėsi pagal mane pasiekusį šauksmą. O jei ne, aš žinosiu".

22Iš ten tat du vyrai pasuko ir ėjo Sodomos link. Tuo tarpu Abraomas pasiliko stovėti prieš VIEŠPATĮ.
23Abraomas priėjo arčiau ir tarė: "Argi iš tikrųjų pražudysi teisųjį su nedorėliu?
24Jei mieste rastųsi penkiasdešimt teisiųjų, nejau pražudytum tą vietą ir neatleistum jai dėl penkiasdešimties mieste esančių teisiųjų?
25Ne tavo būdas daryti tokį dalyką - žudyti teisųjį su nedorėliu ir padaryti teisųjį lygų nedorėliui! Tai ne tavo būdas! Argi tas, kuris yra visos žemės Teisėjas, nesielgs teisingai?"
26VIEŠPATS atsakė: "Jei rasiu Sodomos mieste penkiasdešimt teisiųjų, dėl jų pasigailėsiu visos jų vietos".
27O Abraomas vėl tarė: "Štai kaip drįstu kalbėti VIEŠPAČIUI, būdamas dulkė ir pelenai.
28O jeigu trūktų penkių lig penkiasdešimties teisiųjų? Argi dėl tų penkių sunaikintum visą miestą?" Jis atsakė: "Nesunaikinsiu, jei rasiu ten keturiasdešimt penkis".
29Bet jis vėl jam kalbėjo, sakydamas: "O jei rastųsi ten keturiasdešimt?" Jis atsakė: "Dėl keturiasdešimties to nedarysiu".
30"Tenesupyksta ant manęs VIEŠPATS, - jis tarė, - jei aš vėl kalbu. O jei ten rastųsi trisdešimt?" Jis atsakė: "To nedarysiu, jeigu ten rasiu trisdešimt".
31Jis tarė: "Štai kaip drįstu kalbėti VIEŠPAČIUI. O jei ten rastųsi dvidešimt?" Jis atsakė: "Ir dėl dvidešimties jo nesunaikinsiu".
32Tuomet jis tarė: "Tenesupyksta ant manęs VIEŠPATS, jei dar vieną kartą kalbėsiu. O jei ten rastųsi dešimt?" "Jo nesunaikinsiu dėl dešimties," - jis atsakė.

33Baigęs kalbėtis su Abraomu, VIEŠPATS nuėjo savo keliu, o Abraomas parėjo į savo gyvenvietę.

19Sodomos sunaikinimas
1Anie du angelai atėjo į Sodomą vakare. Lotas sėdėjo Sodomos vartuose. Juos pamatęs, Lotas pakilo jų pasveikinti ir, nusilenkdamas iki žemės,
2tarė: "Mano viešpačiai, prašyčiau užsukti į savo tarno namus pernakvoti ir nusiplauti kojas. Anksti galėsite atsikelti ir keliauti toliau savo keliu". Bet jie atsakė: "Ne. Praleisime naktį aikštėje".

3O jis taip labai juos kvietė, kad jie pasuko pas jį ir įėjo į jo namus. Jis tada paruošė jiems vaišes, iškepė neraugintos duonos, ir jie papietavo.
4Bet jiems dar neatsigulus, miesto vyrai - Sodomos vyrai, jauni ir seni, - visi žmonės iki paskutinio, - apsupo namus
5ir šaukė Lotui: "Kur tie vyrai, atėjusieji pas tave šį vakarą? Atvesk juos mums, kad galėtume juos pažinti".
6Lotas išėjo pas juos už durų ir, uždaręs už savęs duris,
7kalbėjo: "Maldauju, mano broliai, nesielkite nedorai!
8Štai aš turiu dvi dukteris, kurios dar nėra pažinusios vyro. Leiskite man jas jums atvesti, darykite su jomis, kaip jums patinka, tik nedarykite nieko aniems vyrams, nes jie įėjo po mano stogo pavėsiu".
9Bet jie atsakė: "Pasitrauk į šalį! Šis žmogelis, - jie šaipėsi, - atkeliavo čionai kaip ateivis, o jau elgiasi kaip teisėjas! Dabar su tavimi pasielgsime pikčiau negu su jais!" Tuomet jie apniko su įniršiu Lotą ir prisigrūdo prie durų jų išlaužti.
10Bet anie vyrai iškišo rankas, įtraukė Lotą pas save į vidų ir uždarė duris.
11O žmones, esančius prie namų durų, - jaunus ir senus, - jie nuplieskė tokia akinančia šviesa, kad veltui jie stengėsi surasti duris.

12Tuomet anie vyrai klausė Lotą: "Ką daugiau iš savųjų turi čia? Žentus, sūnus, dukteris ir bet ką iš savųjų - išvesk juos iš šios vietos,
13nes mes šią vietą tuojau sunaikinsime! Šauksmas prieš Sodomos žmones, pasiekęs VIEŠPATĮ, pasidarė toks garsus, kad VIEŠPATS atsiuntė mus jos sunaikinti".
14Lotas tada išėjo ir kalbėjosi su savo žentais, ketinančiais vesti jo dukteris: "Kelkitės, išeikite iš šios vietos, nes VIEŠPATS tuojau sunaikins miestą". Bet žentams atrodė, kad jis juokauja.

15Rytui auštant, angelai ragino Lotą, sakydami: "Skubėk, paimk savo žmoną ir abi čia esančias savo dukteris, kad nepražūtumėte už miesto kaltę".
16Bet jis vis delsė. Anie vyrai tad paėmė jį, jo žmoną ir abi jo dukteris už rankų, - VIEŠPATS buvo jam gailestingas, - išvedė jį saugiai už miesto.
17Kai jie buvo išvedę juos už miesto, vienas jų tarė: "Bėgdami gelbėkite savo gyvybę, atgal nesižvalgykite ir Lygumoje niekur nesustokite. Gelbėkitės kalnuose, kad nepražūtumėte!"
18O Lotas jam atsakė: "O ne, mano viešpatie!
19Tikėk manimi, tavo tarnas rado malonės tavo akyse, ir tu parodei man didelį gerumą, išgelbėdamas mano gyvybę! Tačiau gelbėtis bėgdamas į kalnus aš nepajėgiu iš baimės, kad nelaimė mane užklups ir aš numirsiu.
20Prašyčiau žiūrėti, va anas miestas yra gana arti nubėgti ir jis tokia maža vieta. Leisk man ten nubėgti, - jis tokia maža vieta, ar ne? - ten išliksiu gyvas!"
21Jis atsakė: "Labai gerai! Suteiksiu tau malonę ir šiuo atveju, - miesto, apie kurį kalbi, nesunaikinsiu.
22Skubėk, gelbėkis ten, nes aš negaliu nieko daryti, kol tu ten nenueisi". Todėl anas miestas buvo pavadintas Zoaru.
23Saulė buvo pakilusi virš akiračio, kai Lotas atėjo į Zoarą.

24Tuomet VIEŠPATS lijo ant Sodomos ir Gomoros siera ir ugnimi {nuo VIEŠPATIES iš dangaus}.
25Jis sunaikino tuos miestus ir visą Lygumą drauge su visais miestų gyventojais ir žemės augmenija.
26Ir jo žmona, eidama iš paskos, dairėsi atgal ir pavirto druskos stulpu.

27Anksti rytą Abraomas nuskubėjo į tą vietą, kur buvo stovėjęs prieš VIEŠPATĮ,
28 ir, žvelgdamas žemyn Sodomos ir Gomoros bei viso Lygumos krašto link, jis matė tik kylančius nuo žemės dūmus, tarsi dūmus iš krosnies.

29Taigi, kai Dievas naikino Lygumos miestus ir sugriovė miestus, kuriuose buvo gyvenęs Lotas, Dievas prisiminė Abraomą ir išgelbėjo Lotą iš tikros pražūties.

Loto dukterys
30 Lotas pakilo iš Zoaro ir apsigyveno kalnuose su savo dviem dukterimis. Zoare pasilikti bijojo. Gyveno tad su savo dviem dukterimis oloje.
31Pirmagimė tarė jaunesniajai: "Mūsų tėvas sensta, nėra kito vyro žemėje susidėti su mumis, kaip įprasta visame pasaulyje.
32Eikš, nugirdykime savo tėvą vynu, - gulėsime su juo, idant turėtume palikuonį iš savo tėvo".

33Tą naktį juodvi nugirdė savo tėvą vynu, pirmagimė įėjo ir gulėjo su savo tėvu. Jis nežinojo nei kada ji atsigulė, nei kada ji atsikėlė.
34Kitą dieną pirmagimė tarė jaunesniajai: "Štai praėjusią naktį aš gulėjau su savo tėvu. Nugirdykime jį vynu ir šią naktį. Tu įeik ir gulėk su juo, idant turėtume palikuonį iš savo tėvo".
35Taigi juodvi nugirdė savo tėvą ir tą naktį. Jaunesnioji pakilo ir gulėjo su juo. O jis nežinojo nei kada ji atsigulė, nei kada ji atsikėlė.
36Taigi abi Loto dukterys tapo nėščios iš savo tėvo.
37Pirmagimė pagimdė sūnų ir pavadino jį Moabu, - jis yra dabartinių moabiečių protėvis.
38Ir jaunesnioji pagimdė sūnų ir davė Ben-Ammi vardą, - jis yra dabartinių amoniečių protėvis.

20Abraomas ir Abimelechas
1 Iš ten Abraomas keliavo Negebo srities link, įsikūrė tarp Kadešo ir Šuro. Gyvendamas Geraroje kaip ateivis,
2Abraomas apie savo žmoną sakė: "Ji yra mano sesuo". Užtat Geraros karalius Abimelechas ją sau parsigabeno.
3Naktį sapne Dievas atėjo pas Abimelechą ir jam sakė: "Tu mirsi dėl moters, kurią pasiėmei, nes ji yra ištekėjusi moteris".
4O Abimelechas dar nebuvo jos palietęs, todėl jis tarė: "Viešpatie, argi tu pražudytum nekaltą žmogų?
5Argi ne jis pats man sakė: 'Ji yra mano sesuo'? Ir ji pati patvirtino: 'Jis yra mano brolis'. Kai tai padariau, mano širdis buvo dora ir rankos nekaltos".
6Tuomet sapne Dievas jam atsakė: "Taip, aš žinojau, kad tu tai darai dora širdimi ir nekaltomis rankomis. Be to, aš pats sulaikiau tave, kad man nenusidėtum, todėl ir neleidau tau jos paliesti.
7Dabar tad sugrąžink vyrui žmoną, - kadangi jis yra pranašas, jis tave užtars, - ir liksi gyvas. Bet jei nesugrąžinsi, žinok, kad tikrai mirsi - pražūsi tu pats ir visa, kas tau priklauso".

8Abimelechas atsikėlė anksti rytą, susišaukė visus savo tarnus ir jiems papasakojo visa, kas buvo įvykę. Žmonės buvo baimės priblokšti.
9Tuomet Abimelechas pasišaukė Abraomą ir jam tarė: "Ką tu mums padarei! Kuo aš tau nusidėjau, kad tu užtraukei man ir mano karalystei tokią didelę kaltę? Padarei man dalykų, kurie neturėtų būti daromi.
10Ką gi tu sau manei, - klausė Abimelechas, - darydamas tokį dalyką?"
11"Aš pamaniau, - atsakė Abraomas, - kad šioje vietoje visiškai nėra Dievo baimės ir jie mane užmuš dėl mano žmonos.
12Be to, ji iš tikrųjų yra mano sesuo - duktė mano tėvo, nors ir ne mano motinos duktė. Ji tapo mano žmona.
13Kai Dievas išvedė mane klajoti toli iš tėvo namų, aš jai sakiau: 'Prašyčiau tavęs, padaryk man šią malonę - į kokią tik vietą nueitume, apie mane visur sakyk: jis yra mano brolis'".

14Abimelechas paėmė avių ir jaučių, vergų ir vergių ir davė juos Abraomui. Sugrąžino jam ir Sarą, jo žmoną.
15"Mano kraštas yra prieš tavo akis, - tarė Abimelechas, - apsigyvenk, kur tik tau patiks".
16O Sarai sakė: "Štai! Duodu tavo broliui tūkstantį sidabro gabalų. Tai tau tarnaus kaip apgynimas nuo visų, esančių su tavimi, - tu esi visiškai išteisinta".
17Tuomet Abraomas užtarė pas Dievą, ir Dievas išgydė Abimelechą. Jis pagydė ir Abimelecho žmoną, ir verges, idant vėl galėtų gimdyti,
18nes VIEŠPATS buvo padaręs visas Abimelecho namų moteris visiškai nevaisingas dėl Saros, Abraomo žmonos.

21Izaoko gimimas
1VIEŠPATS pasielgė su Sara, kaip buvo sakęs, ir įvykdė, ką buvo pažadėjęs.
2Sara pradėjo ir pagimdė Abraomui jo senatvėje sūnų tuo laiku, kurį Dievas buvo nurodęs.
3Sūnui, kurį jam pagimdė Sara, Abraomas davė Izaoko vardą.
4Abraomas apipjaustė savo sūnų Izaoką aštuntąją dieną, kaip jam buvo įsakęs Dievas.
5Abraomas buvo šimto metų, kai jam gimė jo sūnus Izaokas.
6O Sara sakė:

"Dievas iškrėtė man juoką;
kas tik apie tai išgirs,
juoksis su manimi".

7 Ir ji pridėjo:
"Kas gi būtų galėjęs pasakyti Abraomui,
kad Sara žindys vaikus?
O vis dėlto pagimdžiau jam sūnų jo senatvėje".

8Vaikas augo ir buvo nujunkytas. Tą dieną, kai Izaokas buvo nujunkytas, Abraomas surengė didelį pokylį.

Hagaros ir Išmaelio išvarymas
9 Sara, pamačiusi egiptietės Hagaros sūnų, kurį ji buvo pagimdžiusi Abraomui, žaidžiantį su jos sūnumi Izaoku,
10sakė Abraomui: "Išvaryk šią vergę su jos sūnumi, nes tos vergės sūnus nesidalys paveldu su mano sūnumi Izaoku!"
11Šis reikalas Abraomą labai kankino, nes jis lietė jo paties sūnų.
12Bet Dievas tarė Abraomui: "Nesikankink dėl berniuko ar dėl savo vergės. Ką tau sako Sara, daryk, kaip ji tau sako, nes per Izaoką bus tęsiami tavo palikuonys.
13Bet ir vergės sūnų padarysiu didele tauta, nes ir jis yra tavo palikuonis".

14Abraomas pakilo anksti rytą, paėmė šiek tiek duonos bei vandenmaišį ir padavė Hagarai. Užkėlęs juos jai ant pečių, drauge su vaiku ją išsiuntė. Išėjusi ji klajojo Beer-Šebos dykumoje.

15Išsibaigus vandenmaišyje vandeniui, ji pasodino vaiką po vienu krūmu,
16paėjėjo į šalį ir atsisėdo priešais atstu maždaug per lanko šūvį, sakydama: "Negaliu žiūrėti, kaip vaikas miršta". Sėdėdama priešais, ji pravirko graudžiomis ašaromis.

17Bet Dievas išgirdo berniuko verksmą, ir Dievo angelas iš dangaus pašaukė Hagarą, klausdamas: "Hagara, kas tau? Nebijok, nes Dievas išgirdo berniuko verksmą iš ten, kur jis yra.
18Eikš, pakelk berniuką ir paimk jį už rankos, nes aš iš jo padarysiu didelę tautą".
19Tuomet Dievas atvėrė jai akis, ir ji pamatė vandens šaltinį. Nuėjusi prisėmė vandenmaišį vandens ir pagirdė berniuką.

20Dievas buvo su berniuku, jam augant. Jis gyveno dykumoje ir tapo įgudęs lankininkas.
21Parano dykuma buvo jo namai. Jo motina gavo jam žmoną iš Egipto žemės.

Abraomo ir Abimelecho sandora
22 Atsitiko, kad tuo metu Abimelechas ir jo kariuomenės vadas Fikolas sakė Abraomui: "Dievas yra su tavimi, kad ir ką tu darytum.
23Todėl prisiek man šioje vietoje dabar Dievo vardu, kad nesielgsi su manimi ar su mano pažįstamais ir giminėmis apgaulingai, bet elgsiesi taip palankiai su manimi ir su kraštu, kuriame gyveni kaip ateivis, kaip aš elgiausi su tavimi".
24Abraomas atsakė: "Aš prisiekiu!"

25Kai Abraomas pareiškė skundą Abimelechui dėl vandens šulinio, kurį buvo užgrobę Abimelecho tarnai,
26Abimelechas atsakė: "Aš nežinau, kas tai padarė. Iš tikrųjų tu man nieko apie tai nepranešei, o aš iki šiai dienai apie tai nebuvau girdėjęs".
27Abraomas paėmė avių ir jaučių, davė juos Abimelechui, ir juodu sudarė sutartį.
28Tuomet Abraomas atskyrė iš kaimenės septynis ėriukus.
29Abimelechas klausė Abraomą: "Ką reiškia šie septyni atskirtieji ėriukai?"
30Jis atsakė: "Tu priimsi šiuos septynis ėriukus iš mano rankų, idant būtum man liudytojas, kad aš iškasiau šį šulinį".
31Todėl ta vieta buvo pavadinta Beer-Šeba, nes ten jiedu padavė priesaiką.

32Taigi, sudarę Beer-Šeboje sutartį, Abimelechas ir jo kariuomenės vadas Fikolas pakilo ir sugrįžo į filistinų kraštą.
33O {Abraomas} pasodino Beer-Šeboje tamariską ir ten šaukėsi VIEŠPATIES, Dievo Amžinojo, vardo.
34Filistinų krašte Abraomas gyveno kaip ateivis ilgą laiką.

22Abraomo auka ir bandymas
1Po šių įvykių Dievas išbandė Abraomą. Jis tarė jam: "Abraomai!" Jis atsiliepė: "Aš čia!"-
2"Paimk savo sūnų, - jis tęsė, - savo vienatinį sūnų Izaoką, kurį myli, nueik į Morijos kraštą ir paaukok jį kaip deginamąją auką ten viename kalne, kurį aš tau nurodysiu".

3Pakilęs anksti rytą, pasibalnojo savo asilą, pasiėmė su savimi du tarnus ir savo sūnų Izaoką. Prisiskaldęs malkų deginamajai aukai, jis leidosi kelionėn į vietą, apie kurią buvo jam kalbėjęs Dievas.
4Trečią dieną Abraomas pakėlė akis ir iš tolo pamatė tą vietą.
5"Pabūkite čia su asilu, - jis paliepė tarnams, - berniukas ir aš kopsime ten. Pagarbinsime ir tada sugrįšime pas jus".

6Abraomas paėmė malkas deginamajai aukai ir uždėjo jas ant pečių savo sūnui Izaokui, o ugnį ir peilį nešėsi pats. Jiedu keliavo toliau.
7Izaokas kreipėsi į savo tėvą Abraomą: "Tėve!" "Aš čia, mano sūnau", - atsiliepė. Jis tarė: "Ugnies ir malkų yra, bet kurgi avis deginamajai aukai?"
8Abraomas atsakė: "Dievas pats parūpins avį deginamajai aukai, mano sūnau". Ir jiedu drauge ėjo toliau.

9Jiedu atėjo į vietą, apie kurią buvo kalbėjęs jam Dievas. Abraomas pastatė ten aukurą ir sukrovė malkas. Jis surišo savo sūnų Izaoką ir paguldė jį ant aukure sukrautų malkų.
10Tuomet Abraomas ištiesė savo ranką ir pakėlė peilį, kad nužudytų savo sūnų.
11Bet VIEŠPATIES angelas sušuko jam iš dangaus, tardamas: "Abraomai! Abraomai!" - "Aš čia!" - jis atsiliepė.
12"Nekelk rankos prieš berniuką, - tęsė, - nieko jam nedaryk! Dabar aš žinau, kad tu bijai Dievo, nes neatsisakei atiduoti man savo vienatinio sūnaus".
13Kai Abraomas pakėlė akis, jis pamatė aviną, ragais įstrigusį krūme. Abraomas tada priėjo, paėmė aviną ir paaukojo jį kaip deginamąją auką vietoj savo sūnaus.
14O tą vietą Abraomas pavadino "VIEŠPATS parūpins" vardu, kaip ir nūdien yra sakoma: "VIEŠPATIES kalne bus parūpinta".

15VIEŠPATIES angelas pašaukė Abraomą iš dangaus antrąkart
16ir tarė: "Prisiekiau pačiu savimi, - tai VIEŠPATIES žodis, - kadangi tu tai padarei, neatsisakei atiduoti savo vienatinio sūnaus,
17todėl aš tikrai laiminsiu tave ir padarysiu tavo palikuonis tokius gausius, kaip dangaus žvaigždės ir pajūrio smiltys. Tavo palikuonys užims savo priešų vartus ir
18visos tautos žemėje ras sau palaiminimą per tavo palikuonis, nes tu buvai klusnus mano balsui".

19Abraomas tada sugrįžo pas tarnus. Jie pakilo ir drauge nuėjo į Beer-Šebą. Ir Abraomas likosi gyventi Beer-Šeboje.

Nahoro palikuonys
20 Atsitiko, kad po šių įvykių Abraomas gavo žinią: "Milka irgi pagimdė vaikų tavo broliui Nahorui:
21pirmagimį Uzą, jo brolį Buzą, Aramo tėvą Kemuelį,
22Kesedą, Hazo'ą, Pildašą, Jidlafą ir Betuelį".
23Betueliui gimė Rebeka. Šiuos aštuonis pagimdė Milka Abraomo broliui Nahorui.
24O jo sugulovė, vardu Reuma, irgi pagimdė vaikų: Tebą, Gahamą, Tahašą ir Maaką.

23Tikėjimo protėvių kapai
1Saros gyvenimas - Sara gyveno šimtą dvidešimt septynerius metus.
2Sara mirė Kirjat-Arbos mieste {tai yra Hebrone}, Kanaano krašte. Abraomas Sarą apverkė ir apraudojo.
3Pasitraukdamas nuo savo mirusiosios, jis kreipėsi į hetitus:
4"Nors esu svetimšalis ir ateivis, gyvenantis tarp jūsų, parduokite man vietą kapui pas jus, kad galėčiau išnešti savo mirusiąją ir palaidoti".
5Hetitai Abraomui atsakė:
6"Viešpatie, klausykis mūsų! Tu esi tarp mūsų Dievo išrinktasis. Laidok savo mirusiąją rinktinėse mūsų kapinėse. Niekas iš mūsų neatsakys tau savo kapo tavo mirusiajai palaidoti".
7Abraomas atsikėlė, nusilenkė hetitams, krašto gyventojams,
8ir jiems tarė: "Jeigu jūs sutinkate, kad aš išneščiau savo mirusiąją palaidoti, tai paklausykite manęs ir užtarkite mane pas Zoharo sūnų Efroną.
9Teparduoda jis man Machpelos olą, kuri jam priklauso. Ji yra jo lauko pakraštyje. Teparduoda man ją už visą kainą kapavietei tarp jūsų".
10O Efronas sėdėjo tarp hetitų. Hetitas Efronas atsakė Abraomui, girdint visiems hetitams - visiems, ėjusiems pro jo miesto vartus, tardamas:
11"O ne, mano viešpatie, klausykis manęs! Aš duodu tau tą. Palaidok savo mirusiąją".
12Tuomet Abraomas nusilenkė krašto gyventojams
13ir tarė Efronui, girdint visiems krašto gyventojams lauką ir duodu tau olą, esančią jame. Aš tau ją duodu savo tautiečių akivaizdoje: "A, kad tu manęs paklausytum! Aš duosiu tau lauko kainą. Priimk ją nuo manęs, kad galėčiau ten palaidoti savo mirusiąją".
14Abraomui Efronas atsakė:
15"Mano viešpatie, paklausyk manęs! Žemės laukas vertas keturių šimtų sidabrinių šekelių - kas tai mudviem, ar ne tiesa? Eik ir laidok savo mirusiąją".
16Abraomas susiderėjo su Efronu dėl kainos. Abraomas tat atsvėrė Efronui sidabrą, kurį jis buvo išsilygęs hetitams girdint, - keturis šimtus sidabrinių šekelių, pagal įprastinius pirklių svarsčius.

17Tokiu būdu Efrono laukas Machpeloje, priešais Mamrę, - laukas su ola jame ir visais tame lauke esančiais medžiais, - perėjo
18Abraomui kaip jo nuosavybė hetitų akivaizdoje - akivaizdoje visų, ėjusių pro jo miesto vartus.
19Tada Abraomas palaidojo savo žmoną Machpelos lauko oloje, priešais Mamrę {tai yra Hebroną}, Kanaano krašte.
20Laukas ir ola perėjo iš hetitų į Abraomo nuosavybę kaip kapavietė.

24Izaokas ir Rebeka
1Abraomas buvo senas ir nugyvenęs daug metų. O VIEŠPATS Abraomą buvo laiminęs visapusiškai.
2Abraomas tarė vyriausiajam savo namų tarnui, buvusiam visų jo turtų valdytoju: "Padėk savo ranką po mano šlaunimi ,
3ir aš prisaikdinsiu tave VIEŠPAČIU, dangaus Dievu ir žemės Dievu, kad tu neimsi žmonos mano sūnui iš kanaaniečių dukterų, tarp kurių aš gyvenu,
4bet nuvyksi į mano paties kraštą, pas mano giminę ir parūpinsi žmoną mano sūnui Izaokui".
5Tarnas jam atsakė: "O jei moteris nesutiktų sekti paskui mane į šį kraštą? Ar tada privalau nuvesti tavo sūnų į tą kraštą, iš kurio tu atėjai?"
6Abraomas jam tarė: "Jokiu būdu nevesk ten mano sūnaus!
7VIEŠPATS, dangaus Dievas, kuris paėmė mane iš mano tėvo namų ir iš mano gimtojo krašto, kuris priesaika patvirtino man padarytą pažadą: 'Tavo palikuonims aš duosiu šį kraštą', jis nusiųs angelą pirma tavęs, ir tu gausi iš ten žmoną mano sūnui.
8O jei moteris nesutiktų sekti paskui tave, tuomet tu būsi laisvas nuo šios mano priesaikos, betgi mano sūnaus ten atgal nevesk!"
9Tarnas tad padėjo savo ranką po savo šeimininko Abraomo šlaunimi ir prisiekė jam.

10Tuomet tarnas paėmė dešimt savo šeimininko kupranugarių ir, pasiėmęs su savimi iš savo šeimininko visokių rinktinių dovanų, išvyko ir atkeliavo į Nahoro miestą Aram-Naharajimuose.
11Jis suklupdė kupranugarius už miesto prie šulinio. Diena slinko vakarop. Tuo metu paprastai moterys išeidavo semti vandens.
12Tuomet jis meldėsi: "VIEŠPATIE, mano šeimininko Abraomo Dieve, suteik sėkmę šią dieną man ir parodyk ištikimą meilę mano šeimininkui Abraomui.
13Aš stoviu čia prie šulinio, o miestiečių dukros štai ateina vandens semtis.
14Jei mergaitė, kurios paprašysiu: 'Prašyčiau palenkti savo ąsotį, duoti man atsigerti', - atsakytų: 'Gerk, aš ir tavo kupranugarius pagirdysiu', - tebūna ji ta, kurią tu paskyrei savo tarnui Izaokui. Tokiu būdu aš žinosiu, kad tu parodei ištikimą meilę mano šeimininkui".

15Vos tik jam pabaigus tarti šiuos žodžius, atėjo Rebeka, Abraomo brolio Nahoro žmonos Milkos sūnaus Betuelio duktė, su ąsočiu ant peties.
16Mergina buvo labai graži, vyro nepažinta mergaitė. Ji nusileido žemyn prie šulinio, prisipildė ąsotį ir išlipo.
17Tuomet tarnas, pribėgęs jos pasitikti, paprašė: "Prašyčiau man duoti gurkšnelį vandens iš savo ąsočio".
18"Gerk, mano viešpatie", - ji atsakė ir, skubiai nukėlusi ąsotį ant savo rankos, davė jam gerti.
19Jam sočiai atsigėrus, ji tarė: "Pasemsiu ir tavo kupranugariams, kad ir jie atsigertų".
20Skubiai išpylusi savo ąsotį į lovį, ji vėl bėgo prie šulinio daugiau vandens semti, kol prisėmė visiems jo kupranugariams.
21Tuo tarpu anas vyras ją stebėjo tylomis, norėdamas žinoti, ar VIEŠPATS padarė jo kelionę sėkmingą, ar ne.

22Kupranugariams atsigėrus, anas vyras paėmė auksinį žiedą nosiai, sveriantį pusę šekelio, ir dvi apyrankes jos rankoms, sveriančias dešimt auksinių šekelių.
23"Prašyčiau man pasakyti, - klausė jis, - kieno tu duktė? Ar yra vietos tavo tėvo namuose mums pernakvoti?"
24Ji atsakė: "Aš esu duktė Betuelio, Milkos sūnaus, kurį ji pagimdė Nahorui".
25Ir ji tęsė: "Mes turime apsčiai šiaudų ir pašaro namuose, taip pat ir vietos nakvynei".
26Anas vyras žemai nusilenkė ir pagarbino VIEŠPATĮ,
27tardamas: "Tebūna pagarbintas VIEŠPATS, mano šeimininko Abraomo Dievas, kuris niekad nepagailėjo savo gerumo ir ištikimybės mano šeimininkui, nes VIEŠPATS mane atvedė tiesiai į mano šeimininko brolio namus".

28Tuomet mergaitė nubėgo ir visa tai papasakojo savo motinos šeimynai.
29Rebeka turėjo brolį, vardu Labanas. Labanas išskubėjo pas vyrą prie šulinio,
30kai tik pamatė žiedą nosiai bei apyrankes ant sesers rankų ir išgirdo savo sesers Rebekos žodžius: "Taip tas vyras man kalbėjo". Kai atėjo pas vyrą, rado jį tebestovintį šalia kupranugarių prie šaltinio.
31"Užeik, VIEŠPATIES palaimintasis! Kodėl dar stovi lauke, kai tau prirengiau namus ir vietą kupranugariams?"
32Vyras tat užėjo į namus, ir nuo kupranugarių buvo nuimtos naštos. Kupranugariai buvo pašerti šiaudais ir pašaru, o jam ir vyrams, esantiems su juo, atnešta vandens kojoms nusiplauti.
33Bet kai jam buvo paduota valgyti, jis tarė: "Aš nieko nevalgysiu, kol nepasakysiu, ką turiu pasakyti". Labanas atsakė: "Kalbėk!"

34"Aš esu Abraomo tarnas, - jis pradėjo, -
35VIEŠPATS mano šeimininką apsčiai palaimino, ir jis tapo turtingas: davė jam avių ir galvijų, sidabro ir aukso, vergų ir vergių, kupranugarių ir asilų.
36Sara, mano šeimininko žmona, būdama senyvo amžiaus, pagimdė mano šeimininkui sūnų, kuriam jis paskyrė visa, ką turi.
37Mano šeimininkas prisaikdino mane, tardamas: 'Neimsi žmonos mano sūnui iš dukterų kanaaniečių, kurių krašte gyvenu,
38bet nuvyksi į mano tėvo namus, pas mano giminę, ir gausi žmoną mano sūnui'.
39Aš sakiau savo šeimininkui: 'O jei moteris nesutiktų sekti paskui mane?'.
40Betgi jis man sakė: 'VIEŠPATS, kurio keliais aš ėjau, pasiųs savo angelą su tavimi ir padarys tavo kelionę sėkmingą. Tu gausi žmoną mano sūnui iš mano giminės, iš mano tėvo namų.
41Nuo mano priesaikos būsi laisvas tik tada, kai nuvyksi pas mano giminę. Net jeigu jie ir atsisakytų, būsi laisvas nuo mano priesaikos'.

42Kai atvykau šiandien prie šaltinio, meldžiausi: 'VIEŠPATIE, mano šeimininko Dieve, tebūna tavo valia padaryti mano kelionę sėkmingą!
43Aš stoviu čia prie vandens šaltinio. Tebūna ta jauna moteris, atėjusi semtis vandens, kurios aš paprašysiu: 'Prašyčiau pagirdyti mane gurkšniu vandens iš savo ąsočio',
44ir kuri man atsakys: 'Atsigerk tu pats, aš pasemsiu vandens ir tavo kupranugariams', - tebūna ji ta moteris, kurią VIEŠPATS paskyrė mano šeimininko sūnui'.

45Man dar nebaigus širdyje kalbėti, išėjo Rebeka su savo ąsočiu ant peties. Ji nulipo prie šaltinio ir pasisėmė vandens. Aš jos paprašiau: 'Prašyčiau man duoti atsigerti'.
46Ji skubiai nukėlė savo ąsotį nuo peties ir tarė: 'Gerk! Aš pagirdysiu ir tavo kupranugarius'. Aš atsigėriau, ji pagirdė ir mano kupranugarius.
47Tuomet aš jos ir paklausiau: 'Kieno tu būsi duktė?' O ji atsakė: 'Betuelio, Nahoro sūnaus, kurį Milka jam pagimdė'. Užkabinau tat jai ant nosies žiedą ir užmoviau jai ant rankų apyrankes.
48Žemai nusilenkiau ir pagarbinau VIEŠPATĮ, mano šeimininko Abraomo Dievą, atvedusį mane tiesiu keliu gauti mano šeimininko giminaičio dukters jo sūnui.
49O dabar, jeigu ketinate parodyti mano šeimininkui ištikimą gerumą, man sakykite, ir jeigu ne, man sakykite, idant galėčiau pasukti į kairę ar į dešinę".

50Tuomet Labanas ir Betuelis atsakė: "Reikalas yra VIEŠPATIES nuspręstas. Mes negalime nieko tau sakyti nei prieš, nei už.
51Štai Rebeka stovi prieš tave, paimk ją ir keliauk. Tebūna ji tavo šeimininko sūnaus žmona, kaip VIEŠPATS kalbėjo".

52Kai Abraomo tarnas išgirdo šiuos žodžius, jis parpuolė kniūbsčias prieš VIEŠPATĮ.
53Tada tarnas ištraukė sidabro ir aukso brangenybes bei drabužius ir juos įteikė Rebekai. Jis davė taip pat brangių dovanų jos broliui ir motinai.

54Tuomet jis ir jo palydovai valgė ir gėrė. Jie ten ir pernakvojo. Kai jie atsikėlė ryto metą, jis tarė: "Leiskite mane atgal pas savo šeimininką".
55Bet jos brolis ir motina sakė: "Tepabūna mergaitė su mumis dar kiek, bent dešimt dienų, o paskui tegu keliauja".
56"Neužlaikykite manęs, - jis prašėsi, - kadangi VIEŠPATS padarė mano kelionę sėkmingą. Leiskite tat man grįžti pas savo šeimininką".
57Jie atsakė: "Pasišaukime mergaitę, paklauskime, ką ji sakys".
58Pasišaukę Rebeką, jie klausė: "Ar nori eiti su šiuo vyru?" Ji atsakė: "Eisiu".
59Tuomet jie išleido savo seserį Rebeką kartu su žindyve, drauge su Abraomo tarnu ir jo vyrais.
60Laimindami Rebeką, jie sakė jai:

"Tu, mūsų sesuo,
tapk tūkstančiais miriadų!
Tepaima tavo palikuonys
savo priešų vartus".

61Tuomet Rebeka ir jos tarnaitės pakilo, užsėdo ant kupranugarių ir sekė paskui vyrą. Tarnas tada paėmė Rebeką ir išvyko.

62O Izaokas buvo ką tik sugrįžęs iš Beer-Lahai-Roi apylinkės ir apsigyvenęs Negebe.
63 Vieną dieną vakarop Izaokas vaikštinėjo laukuose ir, pakėlęs akis, pamatė besiartinančius kupranugarius.
64 Ir Rebeka pakėlė akis ir pamatė Izaoką. Skubiai nulipusi nuo kupranugario,
65 ji klausė tarną: "Kas tas vyras, einantis mūsų link, ten lauke?" Tarnas tarė: "Tai yra mano šeimininkas". Tuomet ji, paėmusi šydą, apsidengė.

66Tarnas papasakojo Izaokui visa, ką jis buvo atlikęs.
67 Izaokas tuomet nuvedė ją į savo motinos Saros palapinę, vedė Rebeką, ir ji tapo jo žmona. Izaokas ją mylėjo ir rado paguodos po savo motinos mirties.

25 Keturos palikuonys
1 Abraomas vedė kitą žmoną, vardu Ketura.
2Ji pagimdė jam Zimraną, Jokšaną, Medaną, Midjaną, Išbaką ir Šuahą.
3Jokšanui gimė Šeba ir Dedanas. Dedano palikuonys buvo ašurimai, letušimai ir leumimai.
4Midjano palikuonys buvo Efa, Eferis, Hanochas, Abida ir Eldaa. Jie visi buvo Keturos palikuonys.

5Abraomas paliko visa, ką turėjo, savo sūnui Izaokui.
6O savo sugulovių vaikams Abraomas davė dovanų dar prie savo gyvos galvos, prieš juos išsiųsdamas tolyn nuo savo sūnaus Izaoko rytų link, į Kedemo kraštą.

Abraomo mirtis
7Visa Abraomo gyvenimo trukmė buvo šimtas septyniasdešimt penkeri metai.
8Jis atsikvėpė paskutinį kartą, mirdamas laimingoje senatvėje, sulaukęs ilgo amžiaus, ir buvo suvienytas su savo gimine.
9Izaokas ir Išmaelis, jo sūnūs, palaidojo jį Machpelos oloje, Efrono, hetito Zoharo sūnaus, lauke, esančiame į rytus nuo Mamrės, -
10tame lauke, kurį Abraomas nupirko iš hetitų. Abraomas ir jo žmona Sara buvo ten palaidoti.
11Po Abraomo mirties Dievas laimino jo sūnų Izaoką. Izaokas apsigyveno prie Beer- Lahai-Roi vietovės.

Išmaelio palikuonys
12Toks yra kartų sąrašas Abraomo sūnaus Išmaelio, kurį Abraomui pagimdė egiptietė Hagara, Saros vergė.
13Šie yra Išmaelio sūnų vardai, pagal jų gimimo eilę: Nebajotas, Išmaelio pirmagimis, Kedaras, Adbėelis, Mibsamas,
14Mišma, Duma, Masa,
15Hadadas, Tema, Jeturas, Nafišas ir Kedma.
16Šie yra Išmaelio sūnūs ir šie yra jų vardai, pagal jų gyvenvietes ir stovyklas, - dvylika vadų, pagal jų gentis.

17{Išmaelis gyveno šimtą trisdešimt septynerius metus. Kai atsikvėpė paskutinį kartą ir mirė, jis buvo suvienytas su savo gimine.}

18Jie klajojo nuo Havilos prie Šuro, esančio netoli Egipto, iki pat Asirijos. Kiekvienas jų statėsi stovyklas šalia visų savo giminių.

IZAOKAS IR JOKŪBAS

Esavo ir Jokūbo gimimas
19Ši yra Abraomo sūnaus Izaoko šeimos istorija. Abraomui gimė Izaokas.
20Izaokas buvo keturiasdešimties metų, kai vedė Rebeką, aramiečio Betuelio iš Padan-Aramo dukterį, o aramiečio Labano seserį.
21Izaokas maldavo VIEŠPATĮ už savo žmoną, kadangi ji buvo nevaisinga. VIEŠPATS išklausė jo maldą, ir jo žmona Rebeka tapo nėščia.
22Bet kūdikiai taip grūmėsi vienas su kitu jos įsčiose, kad ji prasitarė: "Jei taip, kam aš dar gyvenu?" Ji tat nuėjo VIEŠPATIES pasiteirauti.
23O VIEŠPATS jai atsakė:

"Dvi gentys yra tavo įsčiose,
dvi atskiros tautos kils iš tavęs.
Bet viena tauta bus stipresnė už kitą,
vyresnioji tarnaus jaunesniajai".

24Atėjus metui jai gimdyti, paaiškėjo, kad jos įsčiose buvo dvyniai!
25Pirmasis buvo rusvas, o visas jo kūnas buvo tarsi plaukuota skraistė. Užtat jie pavadino jį Esavu.
26Tada išėjo jo brolis, laikantis ranka Esavo kulną. Užtat jie pavadino jį Jokūbu. Izaokas buvo šešiasdešimties metų, kai jiedu gimė.

27Kai berniukai užaugo, Esavas buvo įgudęs medžiotojas, laukus mėgstąs vyras, o tuo tarpu Jokūbas buvo tylus, mėgstąs būti namie prie palapinių.
28Izaokas mylėjo Esavą, nes mėgo žvėrieną, bet Rebeka mylėjo Jokūbą.

29Kartą, Jokūbui verdant sriubą, Esavas parėjo iš laukų. Jis buvo labai išalkęs.
30Esavas Jokūbui tarė: "Labai prašau duoti man pasrėbti to raudono viralo, nes esu baisiai išalkęs!"{Todėl Esavas buvo vadinamas Edomu.}
31"Parduok man pirmiau savo pirmagimystę", - atsakė Jokūbas.
32Esavas tarė: "Štai! Aš prie mirties, kas man iš pirmagimystės?"
33Bet Jokūbas užsispyrė: "Pirmiau turi man prisiekti". Jis tada prisiekė ir pardavė savo pirmagimystę Jokūbui.
34Tuomet Jokūbas davė Esavui duonos ir lęšių sriubos. Jis pavalgė, atsigėrė, pakilo ir nuėjo sau. Tiek Esavui terūpėjo jo pirmagimystė.

26Izaokas keliauja į Gerarą
1Krašte kilo badas, - skirtingas nuo ankstesnio bado, kilusio Abraomo dienomis, - ir Izaokas išsikėlė į Gerarą pas filistinų karalių Abimelechą.
2VIEŠPATS buvo jam pasirodęs ir sakęs: "Neik į Egiptą. Įsikurk krašte, kurį aš tau nurodysiu.
3Gyvenk tame krašte kaip ateivis. Aš būsiu su tavimi ir laiminsiu tave. Juk tau ir tavo palikuonims atiduosiu visus šiuos kraštus, idant įvykdyčiau priesaiką, duotą tavo tėvui Abraomui.
4Aš padarysiu tavo palikuonis tokius gausius kaip dangaus žvaigždės, atiduosiu visus šiuos kraštus tavo palikuonims, idant visos tautos rastų per tavo palikuonis sau palaiminimą
5dėl to, kad Abraomas pakluso mano balsui ir vykdė, ką buvau jam paliepęs: mano įsakymus, mano nuostatus ir mano įstatymus".

6 Izaokas todėl ir apsigyveno Geraroje.
7Kai vietiniai vyrai ėmė teirautis apie jo žmoną, jis sakydavo: "Ji mano sesuo". Mat jis baiminosi sakyti: "Mano žmona", - manydamas sau: "Šie vietiniai vyrai gali mane užmušti dėl Rebekos, nes ji tokia graži".
8Atsitiko, kad jam ten ilgesnį laiką pagyvenus, kartą karalius Abimelechas, žiūrėdamas pro langą, pamatė jį glamonėjantį savo žmoną Rebeką.
9Abimelechas pasišaukė Izaoką ir sakė: "Tikrai ji tavo žmona! Dėl ko tat sakei: 'Ji mano sesuo'? Izaokas jam atsakė: "Dėl to, kad aš maniau, jog per ją galiu netekti gyvybės".
10O Abimelechas tarė: "Ką tu mums padarei! Kas nors iš žmonių galėjo su tavo žmona prigulti, ir tu mums kaltę būtumei užtraukęs!"
11Todėl Abimelechas įspėjo visus žmones, tardamas: "Kas užgautų šį vyrą ar jo žmoną, tas bus nubaustas mirtimi".

12 Izaokas tame krašte sėjo javus ir tais metais susilaukė šimteriopo derliaus. VIEŠPATS jį laimino,
13ir žmogus praturtėjo. Jam vis labiau ir labiau sekėsi. Jis tapo labai turtingas,
14įsigijo tiek avių bei galvijų kaimenių ir tokią gausią šeimyną, kad filistinai jam pavydėjo.
15O filistinai, užpildami žemėmis, buvo užvertę visus šulinius, iškastus jo tėvo tarnų, tėvo Abraomo dienomis.
16Ir Abimelechas sakė Izaokui: "Pasitrauk nuo mūsų, nes pasidarei daug stipresnis už mus".

17Todėl Izaokas iš tenai ir pasitraukė. Pasistatė palapines Geraros slėnyje ir ten apsigyveno.
18Izaokas atnaujino šulinius, iškastus jo tėvo Abraomo dienomis, - filistinai buvo juos užvertę po Abraomo mirties, - ir davė jiems tuos pačius vardus, kuriais buvo juos pavadinęs tėvas.
19Bet kai Izaoko tarnai, kasdami tame slėnyje, aptiko šaltinio vandens šulinį,
20Geraros kerdžiai susiginčijo su Izaoko kerdžiais, sakydami: "Tas vanduo yra mūsų!" Todėl jis pavadino tą šulinį Eseko vardu, kadangi ten jie su juo ginčijosi.
21Tada jie iškasė kitą šulinį. Ir dėl jo susiginčijo, užtat jį pavadino Sitna.
22Jis iš ten išsikėlė ir iškasė dar kitą šulinį. Dėl jo jie nebesiginčijo. Užtat pavadino jį Rehobotais, sakydamas: "Šį kartą VIEŠPATS davė mums šiame krašte apsčiai vietos daugintis".

23Iš čia jis nukilo į Beer-Šebą.
24Tą pačią naktį pasirodė jam VIEŠPATS ir tarė:

"Aš esu tavo tėvo Abraomo Dievas.
Nebijok, nes aš esu su tavimi!
Laiminsiu tave ir padauginsiu tavo palikuonis
dėl savo tarno Abraomo".

25Tenai jis pastatė aukurą ir šaukėsi VIEŠPATIES vardo. Ten pastatė ir savo palapinę, ten Izaoko tarnai ėmė kasti šulinį.

Sandora su Abimelechu
26Ir Abimelechas atėjo pas jį iš Geraros su savo patarėju Ahuzatu ir savo kariuomenės vadu Fikolu.
27Izaokas jų paklausė: "Ko atėjote pas mane, nes manęs nekenčiate ir atstūmėte mane nuo savęs?"
28Jie atsakė: "Dabar mes aiškiai matome, kad VIEŠPATS yra su tavimi, todėl mes siūlome, kad sudarytumėm sutartį su priesaika tarp abiejų pusių - tarp tavęs ir mūsų. Sudarykime sandorą su tavimi,
29kad tu nedarytum mums nieko pikta, lygiai kaip mes kad tavęs neužgavome, visad su tavimi tik gerai elgėmės ir leidome tau iškeliauti taikingai. Nuo dabar būk VIEŠPATIES palaimintasis!"
30Jis iškėlė jiems vaišes, - jie valgė ir gėrė.
31Rytą jie pakilo anksti ir prisiekė vienas kitam. Tuomet Izaokas su jais atsisveikino, ir jie atsiskyrė taikingai.
32Atsitiko, kad tą pačią dieną Izaoko tarnai atėjo pas jį su žinia apie jų iškastą šulinį ir jam pranešė: "Radome vandens!"
33Jis pavadino jį Šiba. Todėl iki šios dienos ir miesto vardas yra Beer-Šeba.

34 Esavas buvo keturiasdešimties metų, kai vedė hetito Beerio dukterį Juditą ir hetito Elono dukterį Basematą.
35Jos apkartino Izaoko ir Rebekos gyvenimą.

27 Izaokas palaimina Jokūbą
1 Kai Izaokas buvo senas ir jo akys buvo taip aptemusios, kad nebegalėjo matyti, jis pasišaukė savo vyresnįjį sūnų ir jam tarė: "Mano sūnau!" O šis atsiliepė: "Aš čia".
2Jam tarė: "Matai, kad jau pasenau. Nežinau savo mirties dienos.
3Taigi imk savo ginklus - strėlinę ir lanką, išeik į laukus ir sumedžiok man žvėrienos.
4Tuomet paruošk man gardų valgį, kaip aš mėgstu, ir atnešk jį man pavalgyti, idant prieš mirdamas tau suteikčiau savo sielos palaiminimą".

5O Rebeka klausėsi, kai Izaokas kalbėjosi su sūnumi Esavu. Jam išėjus į laukus medžioti ir parnešti žvėrienos,
6Rebeka tarė savo sūnui Jokūbui: "Ką tik nugirdau tavo tėvą sakant tavo broliui Esavui:
7'Parnešk žvėrienos ir paruošk man gardų valgį pavalgyti, idant tave prieš mirdamas palaiminčiau VIEŠPATIES akivaizdoje'.
8O dabar, mano sūnau, paklausyk mano žodžio ir daryk, ką tau liepiu.
9Nueik tu prie kaimenės ir parnešk man iš ten du geriausius ožiukus, o aš iš jų paruošiu tavo tėvui valgį, kaip jis mėgsta.
10Tu nuneši jį savo tėvui pavalgyti, idant palaimintų tave prieš mirdamas".
11"Betgi mano brolis Esavas yra gauruotas vyras, - atsakė Jokūbas savo motinai Rebekai, - o aš juk plikas!
12Jei mane tėvas apčiupinės, aš būsiu jo akyse sukčius ir užsitrauksiu ant savęs prakeikimą, o ne palaiminimą!"
13O motina jam tarė: "Tekrinta ant manęs tavo prakeikimas, mano sūnau. Tik paklausyk mano žodžio, eik ir juos man parnešk".

14Taigi jis nuėjo, paėmė ir parnešė juos savo motinai, o jo motina paruošė gardų valgį, kaip jo tėvas mėgo.
15Tuomet Rebeka paėmė geriausius savo vyresniojo sūnaus Esavo drabužius, paliktus namie, ir apvilko jais savo jaunesnįjį sūnų Jokūbą.
16Be to, jo rankas ir pliką kaklo dalį apdengė ožiukų kailiais.
17Tada padavė savo sūnui Jokūbui į rankas gardųjį valgį ir duoną, kurią buvo iškepusi.

18Jis įėjo pas tėvą ir tarė: "Mano tėve!" - "Aš čia, - šis atsiliepė. - Kas tu esi, mano sūnau?"
19Jokūbas tėvui atsakė: "Aš esu Esavas, tavo pirmagimis. Padariau, kaip buvai man liepęs. O dabar prašyčiau sėstis ir pavalgyti mano žvėrienos, idant man suteiktum savo sielos palaiminimą".
20Bet Jokūbas savo sūnų paklausė: "Kaipgi, mano sūnau, taip greitai suradai?" O jis atsakė: "VIEŠPATS, tavo Dievas, suteikė man laimę".
21Tuomet Izaokas tarė Jokūbui: "Eikš arčiau, kad galėčiau tave apčiupinėti ir žinoti, ar iš tikrųjų tu esi mano sūnus Esavas, ar ne".
22Jokūbas priėjo prie savo tėvo Izaoko, kuris jį apčiupinėjo ir tarė: "Balsas yra kaip Jokūbo, bet rankos kaip Esavo".
23Taigi jo neatpažino, nes jo rankos buvo gauruotos, lygiai kaip ir jo brolio Esavo. Todėl jį ir palaimino.

24Jis paklausė: "Ar tu iš tikrųjų esi mano sūnus Esavas?" Ir kai Jokūbas atsakė: "Aš esu", -
25jis tarė: "Paduok man valgį, idant pavalgyčiau savo sūnaus žvėrienos ir tau suteikčiau savo sielos palaiminimą". Jis padavė jam valgį, ir jis suvalgė, padavė jam vyną, ir jis išgėrė.
26Tuomet jo tėvas Izaokas jam tarė: "Mano sūnau, eikš arčiau ir pabučiuok mane".
27Kai Jokūbas priėjo arčiau ir jį pabučiavo, jis užuodė jo drabužių kvapą ir jį laimino, tardamas:

"Ai, kvapas mano sūnaus
tarsi kvapas laukų,
kuriuos VIEŠPATS palaimino.

28 Teduoda tau Dievas iš dangaus rasos,
iš žemės derlingumo
ir apsčiai grūdų bei vyno.

29 Tetarnauja tau tautos
ir tesilenkia tau gentys.
Valdovu būk savo broliams, -
tesilenkia tau tavo motinos sūnūs.
Tebūna prakeiktas, kas tave keikia,
tebūna palaimintas, kas tave laimina!"

30Vos tik Jokūbui palikus savo tėvą, kai Izaokas buvo pabaigęs laiminti Jokūbą, - parėjo iš medžioklės jo brolis Esavas.
31Jis taip pat paruošė gardų valgį ir atnešė savo tėvui. "Teatsisėda mano tėvas, - tarė savo tėvui, - ir tepavalgo savo sūnaus žvėrienos, idant suteiktum man savo sielos palaiminimą".
32Jo tėvas Izaokas paklausė: "O kas tu būsi?" "Tavo pirmagimis sūnus Esavas", - jis atsakė.
33Dabar Izaoką apėmė baisus drebulys. Jis ir vėl klausė: "Betgi kas buvo anas, kuris sumedžiojo žvėrieną ir atnešė ją man? Be to, aš suvalgiau ją prieš tau ateinant ir jį palaiminau! Taip, jis bus palaimintas!"
34Esavas, išgirdęs savo tėvo žodžius, pratrūko garsiu ir karčiu kukčiojimu ir sakė savo tėvui: "Palaimink mane! Taip pat ir mane, tėve!"
35Bet tėvas atsakė: "Tavo brolis atėjo apgaulingai ir paėmė tavo palaiminimą".
36{Esavas} pratarė: "Argi veltui jis buvo pavadintas Jokūbu? Juk mane jis du kartus apgavo! Pirma jis atėmė mano pirmagimystę, o dabar štai pasiėmė ir mano palaiminimą!" Jis pridėjo: "Nejaugi nebeliko man jokio tavo palaiminimo?"
37Izaokas atsakė Esavui: "Matai, aš jį jau paskyriau tavo valdovu, padariau visus jo brolius jo tarnais ir jį praturtinau grūdais ir vynu. Ką tat dar begaliu padaryti tau, mano sūnau?"
38Esavas maldavo savo tėvą: "Nejau tik vieną palaiminimą teturi, tėve? Palaimink mane, taip pat ir mane, tėve!" {Izaokas nieko neatsakė}, o Esavas ėmė garsiai verkti.

39 Tuomet jo tėvas Izaokas jam atsakė:
"Štai, tavo buveinė bus toli nuo žemės derliaus
ir toli nuo rasos iš aukšto dangaus.

40 Iš kalavijo gyvensi
ir savo broliui tarnausi.
Bet kai tu sukilsi,
nusimesi jo jungą nuo sprando".

41Esavas tat nekentė Jokūbo už palaiminimą, kurį jo tėvas buvo jam suteikęs. Esavas galvojo: "Artinasi mano tėvo gedulo dienos, tuomet aš užmušiu savo brolį Jokūbą".
42Betgi vyresniojo sūnaus Esavo žodžiai buvo persakyti Rebekai. Ji pasišaukė savo jaunesnįjį sūnų ir jam pasakė: "Štai tavo brolis Esavas niršta, norėdamas tave nužudyti.
43Todėl dabar, mano sūnau, paklausyk manęs. Bėk tuojau pat pas mano brolį Labaną į Haraną.
44Pasilik pas jį kurį laiką, kol atauš tavo brolio įtūžis,
45kol tavo brolio įniršis ant tavęs atslūgs ir jis užmirš, ką tu jam padarei. Tuomet pasiųsiu ką nors tave iš ten parvesti. Kam gi turėčiau netekti judviejų abiejų tą pačią dieną!"

Jokūbas išsiunčiamas pas Labaną
46 Tuomet Rebeka kalbėjo Izaokui: "Apkarto man gyvenimas dėl tų hetičių moterų. Jei ir Jokūbas vestų hetitę moterį, tokią kaip jos - kitą čiabuvę, kas gero man gyvenime beliktų?"

28
1Izaokas tada pasišaukė Jokūbą, palaimino ir įsakė: "Neimk žmonos iš kanaaniečių dukterų!
2Keliauk tuojau pat į Padan-Aramą, į Betuelio, tavo motinos tėvo, namus ir ten paimk sau žmoną iš Labano, tavo motinos brolio, dukterų.
3Telaimina tave Dievas Visagalis, tepadaro tave vaisingą ir gausų, idant taptum tautų bendrija.
4Tesuteikia tau jis Abraomo palaiminimą - tau ir tavo palikuonims, idant paveldėtum kraštą, kuriame dabar gyveni kaip ateivis, - kraštą, kurį Dievas davė Abraomui".
5Izaokas išsiuntė Jokūbą, ir jis iškeliavo į Padan-Aramą pas Betuelio aramiečio sūnų Labaną, Rebekos, Jokūbo ir Esavo motinos, brolį.

6O Esavas pastebėjo, kad Izaokas palaimino Jokūbą bei išsiuntė jį į Padan-Aramą gauti sau ten žmonos, kad, duodamas savo palaiminimą, įsakė: "Neimk žmonos iš kanaaniečių dukterų"
7ir kad Jokūbas, paklusdamas tėvui ir motinai, iškeliavo į Padan-Aramą.
8Esavas tada pamatė, kad kanaanietės moterys labai nepatiko jo tėvui Izaokui.
9Todėl Esavas nuėjo pas Išmaelį ir prie savo turimų žmonų dar paėmė sau žmona Abraomo sūnaus Išmaelio dukterį Mahalatą, Nebajoto seserį.

Jokūbo sapnas prie Bet-Elio
10Jokūbas paliko Beer-Šebą ir leidosi Harano link.
11Pasiekęs žinomą vietą, jis apsistojo nakvoti, nes saulė jau buvo nusileidusi. Paėmęs iš tos vietos akmenį, pasidėjo jį po galva ir toje vietoje atsigulė miegoti.
12Jis sapnavo: žiūri, laiptai stovi žemėje, o jų viršus siekia dangų, ir Dievo angelai jais laipioja aukštyn ir žemyn.
13Žiūri, VIEŠPATS stovi prie jo ir sako: "Aš esu VIEŠPATS, Dievas tavo senelio Abraomo ir Dievas Izaoko. Žemę, ant kurios guli, duosiu tau ir tavo palikuonims.
14Tavo palikuonys bus tokie gausūs kaip žemės dulkės, tu išsiplėsi į vakarus ir rytus, į šiaurę ir pietus. Visos žemės gentys per tave ir tavo palikuonis ras sau palaiminimą.
15Būk tikras, aš esu su tavimi! Globosiu tave, kur tik eitum, ir sugrąžinsiu tave į šią žemę. Niekad tavęs nepaliksiu, kol neįvykdysiu, ką tau pažadėjau".

16Jokūbas pabudo iš miego ir tarė: "Iš tikrųjų VIEŠPATS yra šioje vietoje, bet aš to nežinojau!"
17Drebulio krečiamas jis sakė: "Kokia baugi ši vieta! Tai ne kas kita kaip Dievo namai ir dangaus vartai".

18Atsikėlęs anksti rytą, Jokūbas paėmė akmenį, kurį buvo pasidėjęs po galva, pastatė jį kaip paminklą ir užpylė ant jo viršaus aliejaus.
19O tą vietą jis pavadino Bet-Eliu, nors ankstesnis to miesto vardas ir yra Luzas.
20Tuomet Jokūbas padarė įžadą, sakydamas: "Jei Dievas pasiliks su manimi, saugodamas mane kelionėje, kurią pradedu, ir duos man duonos valgyti ir drabužių apsivilkti,
21idant sugrįžčiau ramybėje vėl į tėvo namus, tuomet VIEŠPATS bus mano Dievas,
22ir šis akmuo, kurį pastačiau kaip paminklą, bus Dievo namai. O iš viso, ką tu man duodi, tikrai atseikėsiu tau dešimtinę".

29Jokūbas atkeliauja pas Labaną
1Jokūbas vėl leidosi kelionėn ir nuėjo į rytiečių kraštą.
2Ten laukuose jis pamatė šulinį. Trys avių kaimenės būriavosi prie šulinio, nes kaimenės buvo iš jo girdomos. Ant šulinio angos buvo užristas didžiulis akmuo.
3Tik kai būdavo ten suvaromos visos kaimenės, piemenys nuritindavo akmenį nuo šulinio angos, pagirdydavo avis ir vėl užritindavo akmenį į savo vietą.

4Jokūbas juos prakalbino: "Mano broliai, iš kur jūs?" Tie atsakė: "Iš Harano".
5"O gal pažįstate Labaną, Nahoro sūnų?" - jų paklausė. "Taip, pažįstame", - jie atsakė.
6Jis jų klausė: "Kaip jo sveikata?" "Gera, jis sveikas, - jie atsakė, - štai jo duktė Rachelė ateina su savo avimis".
7Jis tarė: "Štai diena dar ilga, dar ne laikas ginti gyvulius namo. Pagirdykite avis ir ginkite jas ganytis".
8"Mes negalime, - jie atsakė, - kol nėra suvarytos visos kaimenės. Tik tuomet nuritiname akmenį nuo šulinio angos ir pagirdome avis".

9Jokūbui dar su jais tebesikalbant, atėjo Rachelė su savo tėvo avimis. Ji buvo piemenaitė.
10Kai tik Jokūbas pamatė Rachelę, savo motinos brolio Labano dukterį, ir savo motinos brolio Labano avis, jis priėjo, nuritino akmenį nuo šulinio angos ir pagirdė savo motinos brolio Labano kaimenę.
11Tuomet Jokūbas pabučiavo Rachelę ir pravirko balsu.
12Jokūbas pasisakė Rachelei, kad jis yra jos tėvo giminaitis, Rebekos sūnus. O ji nubėgo ir pasakė savo tėvui.

13Išgirdęs žinią apie savo sesers sūnų Jokūbą, Labanas atskubėjo jo pasitikti. Apkabinęs ir išbučiavęs, parsivedė jį į savo namus. Jokūbas papasakojo Labanui visa, kas buvo įvykę,
14ir Labanas jam tarė: "Esi iš tikrųjų mano kūnas ir kraujas!"

Jokūbo vedybos su Lea ir Rachele Jokūbui prabuvus pas Labaną vieną mėnesį,
15Labanas sakė Jokūbui: "Negi dėl to, kad esi mano giminaitis, turėtum man už nieką tarnauti? Sakyk man, kokia bus tavo alga?"

16Labanas turėjo dvi dukteris. Vyresniosios vardas buvo Lea, o vardas jaunesniosios buvo Rachelė.
17Lea turėjo švelnias akis, bet Rachelė buvo dailiai nuaugusi ir graži.
18 Kadangi Jokūbas jau buvo pamilęs Rachelę, jis atsakė: "Tarnausiu tau septynerius metus už tavo jaunesniąją dukterį".
19"Mieliau aš ją duosiu tau, negu kokiam pašaliečiui. Pasilik pas mane", - sutiko Labanas.
20Jokūbas ištarnavo už Rachelę septynerius metus, bet jie atrodė jam tarsi keletas dienų, taip labai ją mylėjo.

21Tuomet Jokūbas tarė Labanui: "Duok man mano žmoną, kad galėčiau su ja gyventi, nes mano laikas pasibaigė".
22Labanas sukvietė visus vietos žmones ir iškėlė vestuves.
23Bet, atėjus vakarui, jis paėmė savo dukterį Leą ir įvedė ją pas Jokūbą. Jokūbas tat ir suėjo su ja.
24{Labanas paskyrė savo tarnaitę Zilpą būti tarnaite savo dukteriai Leai.}
25Atėjus rytui, žiūri, šalia Lea! Jokūbas tarė Labanui: "Ką tu man padarei? Argi ne už Rachelę tau tarnavau?! Kodėl tat mane apgavai?"
26Labanas atsakė: "Mūsų šalyje taip nesidaro, - jaunesnioji už vyro neišleidžiama prieš pirmagimę.
27Su šia pabaik vestuvių savaitę, ir jei man tarnausi kitus septynerius metus, mes duosime tau taip pat ir aną".
28Jokūbas taip ir padarė. Pabaigė jos vestuvių savaitę. Tuomet Labanas davė jam savo dukterį Rachelę už žmoną.
29{Labanas paskyrė savo tarnaitę Bilhą būti tarnaite savo dukteriai Rachelei.}
30Jokūbas tada suėjo ir su Rachele; iš tikrųjų Rachelę mylėjo labiau negu Leą. O Labanui tarnavo kitus septynerius metus.

Jokūbo vaikai
31VIEŠPATS, pamatęs, kad Lea yra nemylima, padarė ją vaisingą, o Rachelė tuo tarpu liko nevaisinga.
32Lea tapo nėščia ir pagimdė sūnų, kurį pavadino Reubenu. Mat ji sakė: "Tai reiškia: 'Dievas pažvelgė į mano kančią. Dabar mano vyras tikrai mane mylės'".
33Ji vėl pastojo ir pagimdė sūnų, sakydama: "VIEŠPATS išgirdo, kad aš esu nemylima, todėl jis man davė ir šį sūnų". Užtat ji pavadino jį Simeono vardu.
34Vėl ji tapo nėščia ir pagimdė sūnų, sakydama: "O nūn, šį kartą, mano vyras prisiriš prieš manęs, nes aš jam pagimdžiau tris sūnus". Todėl jis buvo pavadintas Leviu.
35Dar kartą ji pastojo ir pagimdė sūnų, sakydama: "Šį kartą aš pagarbinsiu VIEŠPATĮ". Todėl ji pavadino jį Judo vardu. Tuomet ji nustojo gimdžiusi.

30
1Rachelė, matydama, kad nepagimdė Jokūbui vaikų, pavydėjo savo seseriai ir sakė Jokūbui: "Duok man vaikų, kitaip aš mirsiu!"
2Įpykęs Jokūbas jai atkirto: "Argi aš galiu būti Dievas, kuris nedavė tau įsčių vaisiaus?"
3O ji atsakė: "Štai turiu tarnaitę Bilhą. Sueik su ja, idant ji pagimdytų ant mano kelių ir aš per ją turėčiau vaikų!"
4Taigi ji davė jam savo tarnaitę Bilhą kaip žmoną, ir Jokūbas suėjo su ja.
5Bilha pastojo ir pagimdė Jokūbui sūnų.
6O Rachelė sakė: "Dievas mane apgynė, iš tikrųjų išgirdo mano balsą ir davė man sūnų". Todėl ji pavadino jį Danu.
7Bilha, Rachelės tarnaitė, vėl pradėjo ir pagimdė Jokūbui antrą sūnų.
8Tuomet Rachelė ištarė: "Ėjau grumtis su savo seserimi lemtingose varžybose ir nugalėjau!" Užtat ji pavadino jį Naftaliu.

9Lea, pamačiusi, kad ji nebegali gimdyti, paėmė savo tarnaitę Zilpą ir davė ją Jokūbui kaip žmoną.
10Tuomet Leos tarnaitė Zilpa pagimdė Jokūbui sūnų.
11Lea sakė: "Kokia sėkmė!" - ir pavadino jį Gadu.
12Leos tarnaitė Zilpa pagimdė Jokūbui antrą sūnų.
13Lea pasakė: "Kokia aš laiminga! Juk visos moterys vadins mane laiminga!" - ir pavadino jį Ašeru.

14Vieną dieną kviečiapjūtės metu Reubenas, būdamas laukuose, aptiko mandragorų ir parnešė juos namo savo motinai Leai. Rachelė tarė Leai: "Prašyčiau man duoti truputį tavo sūnaus mandragorų".
15Lea jai atšovė: "Nejau negana tau, kad atėmei mano vyrą? Argi norėtum atimti ir mano sūnaus mandragorus?" Rachelė atsakė: "Teguli jis šią naktį su tavimi už tavo sūnaus mandragorus".
16Taigi vakare, Jokūbui grįžtant iš laukų, Lea išėjo jo pasitikti ir jam paskelbė: "Tu turi pas mane ateiti, nes aš nusamdžiau tave už sūnaus mandragorus". Jis tat gulėjo tą naktį su ja.
17Dievas išklausė Leos, ji pastojo ir pagimdė Jokūbui penktą sūnų.
18O Lea sakė: "Dievas man atlygino už tai, kad daviau savo vyrui tarnaitę", - todėl ir pavadino jį Issacharu.
19Kai Lea vėl tapo nėščia ir pagimdė Jokūbui šeštą sūnų,
20ji sakė: "Dievas man davė rinktinę dovaną. Šį kartą mano vyras atneš man dovanų, nes jam pagimdžiau šešis sūnus". Ir pavadino jį Zebulunu.
21Paskui ji pagimdė dukterį ir pavadino ją Dina.

22Nūn Dievas atsiminė Rachelę, išklausė jos ir atvėrė jos įsčias.
23Ji tapo nėščia ir pagimdė sūnų, tardama: "Dievas nuėmė nuo manęs gėdą!"
24Ir ji pavadino jį Juozapu, sakydama: "Teprideda man Dievas dar kitą sūnų!"

Jokūbo sus