|
|
![]() Helping San Diego, California and beyond since 1997
Click here to subscribe and connect!
|
|
Click here and add this page to your favorites!

PRADŽIOS KNYGA
A. PRIEŠISTORĖ
1Pirmasis pasakojimas apie Kūrimą
1:1 Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę.
1:2 O žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę,ir vėjas iš Dievo dvelkė viršum vandenų.
1:3 Tuomet Dievas tarė: "Tebūna šviesa!" Ir šviesa pasirodė.
1:4 Dievas matė, kad šviesa buvo gera, ir Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos.
1:5 Dievas pavadino šviesą Diena, o tamsą Naktimi. Atėjovakaras ir išaušo rytas, pirmoji diena.
1:6 Dievas tarė: "Tebūna skliautas viduryje vandenų ir teatskiria vandenis nuo vandenų!"
1:7 Dievas padarė skliautą ir atskyrė vandenis,buvusius po skliautu, nuo vandenų, buvusių viršum skliauto. Taip ir įvyko.
1:8 Dievas pavadino skliautą Dangumi. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, antroji diena.
1:9 Dievas tarė: "Tebūna sutelkti vandenys po Dangumi į vieną vietą ir tepasirodo sausuma!" Taip ir įvyko.
1:10 Dievas pavadino sausumą Žeme, o vandenų telkinį Jūromis. Ir Dievas matė, kad tai gera.
11 Dievas tarė: "Teželdina Žemė augmeniją: augalus, duodančius sėklą, ir visų rūšių vaismedžius, nešančius žemėje vaisius su sėklomis!" Taip ir įvyko.
12Žemė išželdino augmeniją: augalus, duodančius visų rūšių sėklą, ir visų rūšių medžius, vedančius vaisius su sėklomis. Ir Dievas matė, kad tai gera.
13Atėjo vakaras ir išaušo rytas, trečioji diena.
14 Dievas tarė: "Tebūna šviesuliai dangaus skliaute dienai nuo nakties atskirti! Teženklina jie šventes, dienas ir metus,
15tebūna jie šviesuliai dangaus skliaute žemei apšviesti!" Taip ir įvyko.
16Dievas padarė du didžiulius šviesulius - didesnįjį šviesulį dienai valdyti ir mažesnįjį šviesulį nakčiai valdyti - ir žvaigždes.
17Dievas sudėjo juos į dangaus skliautą šviesti žemei,
18valdyti dienai bei nakčiai ir atskirti šviesai nuo tamsos. Ir Dievas matė, kad tai gera.
19Atėjo vakaras ir išaušo rytas, ketvirtoji diena.
20Dievas tarė: "Teknibžda vandenyse gyvūnų daugybė, teskraido paukščiai viršum žemės po dangaus skliautu!" Taip ir įvyko.
21Dievas sukūrė didžiąsias jūros pabaisas bei visus judančius visų rūšių gyvūnus, kurie knibžda vandenyse, ir visus visų rūšių sparnuočius. Ir Dievas matė, kad tai gera.
22Dievas palaimino juos, tardamas: "Būkite vaisingi ir dauginkitės! Pripildykite jūrų vandenis, o paukščiai tesidaugina žemėje!"
23Atėjo vakaras ir išaušo rytas, penktoji diena.
24Dievas tarė: "Tepagimdo žemė visų rūšių gyvūnus: galvijus, roplius ir visų rūšių laukinius gyvulius!" Taip ir įvyko.
25Dievas padarė visų rūšių laukinius žemės gyvulius, visų rūšių galvijus ir visų rūšių žemės roplius. Ir Dievas matė, kad tai gera.
26 Tuomet Dievas tarė: "Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą; tevaldo jie ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius!"
27 Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą,
pagal savo paveikslą sukūrė jį;
vyrą ir moterį; sukūrė juos.
28Dievas juos palaimino, tardamas: "Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams.
29Dievas tarė: "Štai aš jums daviau visus, visoje žemėje sėklą teikiančius augalus ir visus medžius, kurie veda vaisius su sėklomis; jie bus jums maistas.
30O visiems laukų gyvuliams, visiems padangių paukščiams ir visiems žeme rėpliojantiems gyvūnams, turintiems gyvybės alsavimą, {daviau} maistui visus žaliuosius augalus". Taip ir įvyko.
31Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, šeštoji diena.
2
1Taip buvo atbaigti dangus ir žemė bei visa jų galybė.
2Kadangi septintą dieną Dievas buvo užbaigęs darbus, kuriais buvo užsiėmęs, jis ilsėjosi septintą dieną nuo visų darbų, kuriuos buvo atlikęs.
3Dievas palaimino septintąją dieną ir padarė ją šventą, nes tą dieną jis ilsėjosi nuo visų kūrimo darbų.
4Toks yra pasakojimas apie dangų ir žemę, kai jie buvo sukurti.
Antrasis pasakojimas apie Kūrimą Tą dieną, kai VIEŠPATS Dievas padarė žemę ir dangų,
5kai
žemės laukuose dar nebuvo jokių krūmokšnių
ir dar nebuvo išdygusi jokia laukų žolė, nes VIEŠPATS
Dievas dar nebuvo siuntęs žemėn lietaus ir žmogaus
dar nebuvo dirvai arti,
6tik versmė tryško iš
žemės ir drėkino visą dirvos paviršių,
-
7tuomet VIEŠPATS Dievas padarė žmogų
iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į
nosį gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe.
8VIEŠPATS Dievas užveisė sodą
Edene, rytuose, ir ten įkurdino žmogų, kurį
buvo padaręs.
9Iš žemės VIEŠPATS
Dievas išaugino įvairių medžių, gražių
akims ir gerų maistui, su gyvybės medžiu sodo viduryje
ir gero bei pikto pažinimo medžiu.
10 Upė išsilieja Edene sodui drėkinti.
Už sodo ji skiriasi į keturias upes.
11Pirmosios
vardas yra Pišonas. Tai toji, vingiuojanti per visą Havilos
kraštą, kuriame yra aukso.
{
12 To krašto
auksas yra rinktinis. Ten yra ir bdelio bei lazurito.}
13Antrosios
upės vardas yra Gihonas. Tai toji, kuri vingiuoja per visą
Kušo kraštą.
14Trečiosios upės
vardas yra Tigris. Tai toji, kuri teka į rytus nuo Asirijos. O ketvirtoji
upė yra Eufratas.
15VIEŠPATS Dievas paėmė žmogų
ir apgyvendino jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo
rūpintųsi.
16Ir įsakė žmogui
VIEŠPATS Dievas, tardamas: "Nuo visų sodo medžių
tau leista valgyti,
17bet nuo gero bei pikto pažinimo
medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo užvalgysi,
turėsi mirti".
18VIEŠPATS Dievas tarė: "Negera žmogui
būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką".
19Taigi VIEŠPATS Dievas padarė iš žemės
visus laukinius gyvulius bei visus padangių paukščius
ir atvedė juos pas žmogų parodyti, kaip jis juos pavadins.
Kokiu vardu žmogus pavadins kiekvieną gyvą būtybę,
toks turės būti jos vardas.
20Žmogus
davė vardus visiems galvijams, visiems padangių paukščiams
ir visiems laukiniams žvėrims, tačiau sau tinkamo bendrininko
nesurado.
21Tuomet VIEŠPATS Dievas užmigdė žmogų
kietu miegu ir, jam miegant, išėmė vieną jo šonkaulių,
o jo vietą užpildė raumenimis.
22O
iš šonkaulio, kurį VIEŠPATS Dievas buvo išėmęs
iš žmogaus, padarė moterį ir atvedė ją
pas žmogų.
23 O žmogus ištarė:
"Ši pagaliau yra kaulas mano kaulų
ir kūnas mano kūno.
Ši bus vadinama Moterimi,
nes iš jos Vyro ji buvo paimta".
24Todėl vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie savo žmonos, ir jie tampa vienu kūnu.
25Jiedu buvo nuogi, žmogus ir jo žmona, tačiau jie nejautė jokios gėdos.
3Pasakojimas apie nupuolimą: pikto kilmė
1O žaltys buvo suktesnis už visus kitus laukinius
gyvulius, kuriuos VIEŠPATS Dievas buvo padaręs. Jis paklausė
moterį: "Ar tikrai Dievas sakė: 'Nevalgykite nuo jokio
medžio sode!'?"
2Moteris atsakė žalčiui:
"Vaisius sodo medžių mes galime valgyti.
3Tik
apie vaisių medžio sodo viduryje Dievas sakė: 'Jūs
nuo jo nevalgysite nei jo liesite, kad nemirtumėte!'"
4Bet
žaltys tarė moteriai: "Jūs tikrai nemirsite!
5Ne!
Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite,
ir jūs būsite kaip Dievas, kuris žino, kas gera ir kas
pikta".
6Kai moteris pamatė, kad tas medis
buvo geras maistui, kad jis buvo žavus akims ir kad tas medis žadėjo
duoti išminties, ji skynėsi jo vaisiaus ir valgė, davė
jo ir savo vyrui, buvusiam su ja, ir jis valgė.
7Tuomet
abiejų akys atsivėrė ir jiedu suprato esą nuogi.
Jie susiuvo figmedžio lapus ir pasidarė sau juosmens aprišalus.
8Išgirdę garsą VIEŠPATIES Dievo,
vaikščiojančio sode pavakario vėjeliui dvelkiant,
žmogus ir jo žmona pasislėpė nuo VIEŠPATIES Dievo
veido tarp sodo medžių.
9Bet VIEŠPATS
Dievas pašaukė žmogų ir paklausė: "Kur
tu esi?"
10Jis atsiliepė: "Išgirdau
tavo garsą sode ir nusigandau, nes buvau nuogas, todėl pasislėpiau".
11{Dievas} jo klausė: "Kas gi tau pasakė,
kad tu nuogas? Ar valgei vaisių nuo medžio, kurio vaisių
buvau tau įsakęs nevalgyti?"
12Žmogus
atsakė: "Moteris, kurią tu man davei būti su manimi,
man davė vaisių nuo to medžio, aš ir valgiau".
13VIEŠPATS Dievas kreipėsi į moterį:
"Kodėl tu taip padarei?" Moteris atsakė: "Žaltys
mane apgavo, aš ir valgiau".
14VIEŠPATS Dievas tarė žalčiui:
"Kadangi tu taip padarei,
esi prakeiktas
tarp visų gyvulių ir
tarp visų žvėrių.
Ant pilvo šliaužiosi
ir dulkes ėsi
visas savo gyvenimo dienas.
15 Aš sukelsiu priešiškumą
tarp tavęs ir moters,
tarp tavo palikuonių ir jos palikuonių;
jis kirs tau per galvą,
o tu kirsi jam į kulną".
16 O moteriai jis tarė:
"Aš padauginsiu tavo skausmus ir nėštumą, -
skausme gimdysi vaikus, -
bet aistringai geisi savo vyro,
ir jis bus tavo galva".
17 O žmogui jis tarė:
"Kadangi tu paklausei savo žmonos balso
ir valgei nuo medžio,
apie kurį buvau tau įsakęs:
'Nuo jo nevalgysi!' -
tebūna už tai pasmerkta žemė, -
triūsu maitinsies iš jos
visas savo gyvenimo dienas.
18 Erškėčius ir usnis tau ji želdins,
maitinsies laukų augalais.
19 Savo veido prakaitu valgysi duoną,
kol sugrįši žemėn,
nes iš jos buvai paimtas.
Juk tu dulkė esi
ir į dulkę sugrįši!"
20 Žmogus pavadino savo žmoną
Eva, nes ji buvo visų gyvųjų motina.
21VIEŠPATS
Dievas padarė drabužius iš kailių žmogui bei
jo žmonai ir juos aprengė.
22Tuomet VIEŠPATS Dievas tarė: "Tik
pažiūrėk! Žmogus tapo kaip vienas iš mūsų,
žinantis gera ir pikta. Kad tik jis kartais netiestų savo
rankos, nepasiimtų ir nuo gyvybės medžio, valgytų
ir gyventų amžinai!.."
23Todėl
VIEŠPATS Dievas išsiuntė jį iš Edeno sodo dirbti
žemės, iš kurios jis buvo paimtas.
24Išvaręs
žmogų, jis pastatė į rytus nuo Edeno sodo kerubus
ir liepsna švytruojantį kalaviją - kelio prie gyvybės
medžio saugoti.
4 Kainas ir Abelis
1 Žmogus pažino savo žmoną Evą, ji pradėjo
ir pagimdė Kainą. "VIEŠPATIES padedama, gavau berniuką",
- ji pasakė.
2Po to ji pagimdė jo brolį
Abelį. Abelis tapo aviganiu, o Kainas žemdirbiu.
3Laikui
bėgant, Kainas aukojo VIEŠPAČIUI žemės derliaus
atnašą,
4o Abelis savo ruožtu aukojo
rinktines savo kaimenės pirmienas. VIEŠPATS maloniai pažvelgė
į Abelį ir jo atnašą,
5bet į
Kainą ir jo atnašą nepažvelgė. Todėl
Kainas buvo labai piktas ir prislėgtas.
6VIEŠPATS
užkalbino Kainą: "Dėl ko tau taip pikta? Kodėl
esi taip prislėgtas?
7Jei gera darai, argi nebūsi
pripažintas? Bet jei gero nedarai, prie durų iš pasalų
tykoja nuodėmė. Ji geidžia tavęs, bet tu gali ją
įveikti".
8Kainas tarė savo broliui Abeliui: "Išeikime
į lauką..." Pasiekus lauką, Kainas pakilo prieš
savo brolį ir jį užmušė.
9Tuomet
VIEŠPATS paklausė Kainą: "Kurgi tavo brolis Abelis?"
- "Nežinau! Argi aš esu savo brolio sargas!?" - jis
atsakė.
10O VIEŠPATS jam tarė: "Ką
tu padarei? Tavo brolio kraujas šaukiasi manęs iš žemės!
11Todėl būk prakeiktas toli nuo žemės,
kuri atvėrė savo burną priimti tavo brolio kraują
iš tavo rankos.
12Kai tu dirbsi žemę,
ji nebeduos tau daugiau savo derliaus. Tu būsi bėglys ir klajūnas
žemėje".
13Kainas atsakė VIEŠPAČIUI:
"Per daug didelė man bausmė, jos pakelti negaliu!
14Šiandien
išvarei mane nuo žemės, aš turiu slėptis nuo tavo
veido ir tapti bėgliu bei klajūnu žemėje, - kas tik
mane sutiks, galės mane užmušti".
15Tuomet
VIEŠPATS jam tarė: "Taip nebus! Jei kas užmuštų
Kainą, už Kainą bus atkeršyta septynis kartus".
Ir VIEŠPATS paženklino Kainą žyme, kad kas nors,
jį užtikęs, neužmuštų.
16Tada
Kainas paliko VIEŠPATIES artumą ir apsigyveno Nodo krašte,
į rytus nuo Edeno.
Kaino palikuonys
17 Kainas pažino savo
žmoną, ji pradėjo ir pagimdė Enochą. Tada
jis pastatė miestą, kurį pavadino Enochu, savo sūnaus
Enocho vardu.
18Enochui gimė Iradas, Iradas buvo
Mehujaelio tėvas, Mehujaelis - Metušaelio tėvas ir Metušaelis
- Lamecho tėvas.
19Lamechas vedė dvi žmonas.
Vienos vardas buvo Ada, o kitos vardas Zila.
20Ada pagimdė
Jabalį. Jis buvo protėvis visų, kurie gyvena palapinėse
ir laiko kaimenes.
21Jo brolis buvo Jubalas. Jis buvo
protėvis visų, kurie groja lyra ir dūda.
22Zila
savo ruožtu pagimdė Tubal-Kainą, kuris kaldavo visokius
žalvario ir geležies įrankius. Tubal-Kaino sesuo buvo
Naama.
23Lamechas sakydavo savo žmonoms:
"Ada ir Zila, klausykitės mano balso;
jūs, Lamecho žmonos, išgirskite mano žodžius:
užmušiau žmogų už žaizdą,
bernioką už įdrėskimą.
24 Jei už Kainą atkeršijama septyngubai,
tai už Lamechą septyniasdešimt kartų septyngubai".
Setas ir jo palikuonys
25 Adomas vėl
pažino savo žmoną, ji pagimdė sūnų
ir pavadino jį Setu, nes ji sakė: "Dievas parūpino
man kitą palikuonį vieton Abelio, kadangi Kainas jį
užmušė".
26Ir Setui gimė sūnus,
kurį jis pavadino Enošu. Tuo metu žmonės pradėjo
šauktis {Dievo} VIEŠPATIES vardu.
5Žmonijos kartos nuo Adomo lig Nojaus
1Toks
yra Adomo kartų sąrašas. Kai Dievas sukūrė
žmogų, jis padarė jį panašų į
Dievą.
2Kaip vyrą ir moterį juos
sukūrė. Kai jie buvo sukurti, jis juos palaimino ir davė
jiems vardą Žmonija.
3Adomas buvo šimto trisdešimties metų,
kai jam gimė sūnus, panašus į jį, pagal jo
paveikslą, ir pavadino jį Setu.
4Adomas
po to, kai jis tapo Seto tėvu, gyveno aštuonis šimtus metų
ir jam gimė sūnų bei dukterų.
5Taigi
iš viso Adomas gyveno devynis šimtus trisdešimt metų.
Tada jis mirė.
6Setas buvo šimto penkerių metų,
kai jam gimė Enošas.
7Enošui gimus, Setas
gyveno aštuonis šimtus septynerius metus ir jam gimė sūnų
bei dukterų.
8Taigi iš viso Setas gyveno devynis
šimtus dvylika metų. Tada jis mirė.
9Enošas buvo devyniasdešimties metų,
kai jam gimė Kenanas.
10Kenanui gimus, Enošas
gyveno aštuonis šimtus penkiolika metų ir jam gimė
sūnų bei dukterų.
11Taigi iš
viso Enošas gyveno devynis šimtus penkerius metus. Tada jis mirė.
12Kenanas buvo septyniasdešimties metų,
kai jam gimė Mahalalelis.
13Mahalaleliui gimus,
Kenanas gyveno aštuonis šimtus keturiasdešimt metų ir
jam gimė sūnų bei dukterų.
14Taigi
iš viso Kenanas gyveno devynis šimtus dešimt metų. Tada
jis mirė.
15Mahalalelis buvo šešiasdešimt penkerių
metų, kai jam gimė Jaredas.
16Jaredui gimus,
Mahalalelis gyveno aštuonis šimtus trisdešimt metų ir
jam gimė sūnų bei dukterų.
17Taigi
iš viso Mahalalelis gyveno aštuonis šimtus devyniasdešimt
penkerius metus. Tada jis mirė.
18Jaredas buvo šimto šešiasdešimt
dvejų metų, kai jam gimė Enochas.
19Enochui
gimus, Jaredas gyveno aštuonis šimtus metų ir jam gimė
sūnų bei dukterų.
20Taigi iš
viso Jaredas gyveno devynis šimtus šešiasdešimt dvejus
metus. Tada jis mirė.
21Enochas buvo šešiasdešimt penkerių
metų, kai jam gimė Metušelahas.
22Metušelahui
gimus, Enochas ėjo su Dievu tris šimtus metų ir jam gimė
sūnų bei dukterų.
23Taigi iš
viso Enochas gyveno tris šimtus šešiasdešimt penkerius
metus.
24Enochas ėjo su Dievu. Paskui jo nebebuvo,
nes Dievas jį pasiėmė.
25Metušelahas buvo šimto aštuoniasdešimt
septynerių metų, kai jam gimė Lamechas.
26Lamechui
gimus, Metušelahas gyveno septynis šimtus aštuoniasdešimt
dvejus metus ir jam gimė sūnų bei dukterų.
27Taigi
iš viso Metušelahas gyveno devynis šimtus šešiasdešimt
devynerius metus. Tada jis mirė.
28Lamechas buvo šimto aštuoniasdešimt
dvejų metų, kai jam gimė sūnus.
29Jis
pavadino jį Nojumi, tardamas: "Iš tos pačios žemės,
kurią VIEŠPATS prakeikė, šis atneš mums atgaivos
nuo mūsų darbų ir mūsų rankų triūso".
30Nojui gimus, Lamechas gyveno penkis šimtus devyniasdešimt
penkerius metus ir jam gimė sūnų bei dukterų.
31Taigi iš viso Lamechas gyveno septynis šimtus
septyniasdešimt septynerius metus. Tada jis mirė.
32Nojus buvo penkių šimtų metų, kai jam gimė Šemas, Hamas ir Jafetas.
6Pasakojimo apie Tvaną įžanga
1 Kai žemėje žmonės pradėjo
daugėti ir jiems gimė dukterys,
2Dievo sūnūs,
žiūrėdami į jas, matė, kokios jos buvo gražios,
ir ėmė iš jų sau žmonomis tas, kurios jiems
patiko.
3Tuomet VIEŠPATS tarė: "Mano dvasia
nepasiliks amžinai žmoguje, nes jis yra ir kūnas. Tebūna
jų dienos šimtas dvidešimt metų".
4Tomis
dienomis, - kaip ir vėliau, - kai Dievo sūnūs susijungė
su žmonių dukterimis, žemėje pasirodė milžinai.
Jie buvo senovės galiūnai, garsūs vyrai.
Pasakojimas apie Tvaną
5 VIEŠPATS
matė, koks didelis buvo žmonių nedorumas žemėje
ir kaip kiekvienas užmojis, sumanytas jų širdyse, linko
visą laiką tik į pikta.
6Ir VIEŠPATS
gailėjosi sukūręs žmogų žemėje,
ir jam gėlė širdį.
7VIEŠPATS
tarė: "Nušluosiu nuo žemės veido žmones,
kuriuos sukūriau, - žmones drauge su gyvuliais, ropliais ir
padangių paukščiais, - nes gailiuosi juos padaręs".
8Bet Nojus rado malonę Dievo akyse.
9Tokie yra Nojaus palikuonys. Nojus buvo teisus vyras,
savo kartoje be dėmės, nes Nojus ėjo su Dievu.
10Nojui
gimė trys sūnūs: Šemas, Hamas ir Jafetas.
11Betgi Dievo akyse žemė buvo sugedusi
ir pilna smurto.
12Dievas matė, kad žemė
buvo sugedusi, nes visi marieji buvo sudarkę savo kelius žemėje.
13Tuomet Dievas tarė Nojui: "Aš nusprendžiau
padaryti galą visiems mariesiems, nes per juos žemė prisipildė
smurto, - tikėk manimi, sunaikinsiu juos drauge su žeme.
14Statyk
sau arką iš gofero medžių, padaryk arkoje perdaras
ir užglaistyk ją iš vidaus ir iš lauko derva.
15
Šitokią ją padirbsi: arkos ilgis bus trys šimtai
uolekčių, jos plotis penkiasdešimt uolekčių
ir aukštis trisdešimt uolekčių.
16Padaryk
stoglangį arkai ir užbaik arką vienu uolekčiu
viršum jo. Įtaisyk arkos šone angą ir pastatyk arką
su žemutiniu, antruoju ir trečiuoju deniu.
17Tikėk
manimi, užliesiu tvanu - vandenimis - žemę po dangumi
sunaikinti visiems mariesiems, turintiems gyvybės alsavimą.
Visa, kas žemėje, pražus.
18Bet su
tavimi sudarysiu sandorą, - tu, tavo sūnūs, tavo žmona
ir tavo sūnų žmonos įeisite į arką.
19O iš visų gyvūnų, visų
mariųjų, įvesk į arką po du - patiną
ir patelę, kad jie išliktų gyvi drauge su tavimi.
20Iš
paukščių pagal jų rūšį, gyvulių
pagal jų rūšį, visų žemės roplių
pagal jų rūšį, - iš visų po du įeis
su tavimi, kad išliktų gyvi.
21Taip pat apsirūpink
įvairiu maistu, tinkamu valgyti, ir jį sukrauk, kad būtų
maisto atsargų tau ir jiems".
22Nojus tai padarė. Kaip Dievas buvo jam įsakęs, jis taip ir padarė.
7
1Tuomet VIEŠPATS tarė
Nojui: "Eik į arką su visa savo šeima, nes iš
šios kartos tik tave vieną radau teisų savo akivaizdoje.
2Paimk su savimi po septynias poras visų švariųjų
gyvulių, patinus ir pateles, o visų nešvariųjų
gyvulių po vieną porą, patiną ir patelę.
3Taip pat po septynias poras padangių paukščių,
patinus ir pateles, kad išliktų jų rūšis gyva
visoje žemėje.
4Juk už septyneto dienų
siųsiu žemėn lietų keturiasdešimt dienų
bei keturiasdešimt naktų ir visus gyvūnus, kuriuos padariau,
nušluosiu nuo žemės veido".
5Ir Nojus
taip padarė, kaip Dievas buvo jam įsakęs.
6Nojus buvo šešių šimtų
metų, kai atėjo tvanas ir vandenys užliejo žemę.
7Tuomet Nojus drauge su savo sūnumis, savo žmona
ir savo sūnų žmonomis įėjo į arką
išsigelbėti nuo tvano vandenų.
8Iš
švariųjų gyvulių ir gyvulių, kurie yra
nešvarūs, paukščių ir visų žemės
roplių,
9po du, patinas ir patelė, įėjo
į arką drauge su Nojumi, kaip Dievas buvo Nojui įsakęs.
10Po septynių dienų žemė aptvino
vandenimis.
11Šešišimtaisiais Nojaus gyvenimo metais,
antrą mėnesį, septynioliktą mėnesio dieną,
- tą dieną prasiveržė visi didžiosios bedugnės
šaltiniai ir atsivėrė visi dangaus skliauto šliužų
vartai.
12Lietus pylė ant žemės keturiasdešimt
dienų ir keturiasdešimt naktų.
13Tą
pačią dieną Nojus drauge su savo sūnumis - Šemu,
Hamu ir Jafetu, su savo žmona ir trimis sūnų žmonomis
įėjo į arką, -
14jie ir visi
visų rūšių žvėrys, visi visų
rūšių galvijai, visi visų rūšių
žemės ropliai ir visi visų rūšių paukščiai
- visi paukščiai ir visi sparnuočiai.
15Poros
visų mariųjų, turinčių gyvybės
alsavimą, įėjo į arką su Nojumi.
16Įėjusieji
buvo visų mariųjų patinas ir patelė. Jie įėjo,
kaip Dievas buvo Nojui įsakęs.
Tuomet VIEŠPATS jį uždarė iš lauko.
17Tvanas žemėje tęsėsi keturiasdešimt
dienų. Vandenų daugėjo ir taip iškėlė
arką, kad ji pakilo nuo žemės.
18Vandenys
žemėje labai patvino ir padaugėjo, o arka plūduriavo
ant vandenų.
19Aukščiau ir aukščiau
ant žemės kilo vandenys, kol visi aukščiausi kalnai
visur po dangumi liko apsemti.
20Penkiolika uolekčių
aukščiau pritvino vandenų virš apsemtų kalnų.
21Ir visi marieji, krutėję žemėje,
žuvo - paukščiai, galvijai, žvėrys, visi gyvūnai,
knibždantys žemėje, taip pat ir visi žmonės.
22Sausumoje visi, turėję gyvybės alsavimą
nosimi, mirė.
23Jis nušlavė nuo žemės
visus gyvūnus - ir žmones, ir gyvulius, ir roplius, ir padangių
paukščius. Visi buvo nušluoti nuo žemės. Tik
Nojus buvo paliktas ir tie, kurie buvo su juo arkoje.
24 Vandenys aptvindę žemę laikėsi šimtą penkiasdešimt dienų.
8
1Tuomet Dievas atsiminė
Nojų ir visus žvėris, ir visus galvijus, esančius
su juo arkoje. Dievas pasiuntė vėją pūsti virš
žemės, ir vandenys atslūgo.
2Bedugnės
šaltiniai ir dangaus skliauto šliuzų vartai buvo uždaryti,
liūtis iš dangaus buvo sulaikyta,
3ir vandenys
pamažu traukėsi nuo žemės. Praslinkus šimtui
penkiasdešimčiai dienų, vandenys buvo taip nusekę,
4kad septintą mėnesį, septynioliktą
mėnesio dieną, arka sustojo Ararato kalnuose.
5O
vandenys vis labiau ir labiau seko iki dešimto mėnesio. Dešimtą
mėnesį, pirmą mėnesio dieną, pasirodė
kalnų viršūnės.
6 Praslinkus keturiasdešimčiai dienų,
Nojus atidarė arkos langą, kurį buvo įtaisęs,
7ir išleido varną. Jis skraidžiojo šen
ir ten, laukdamas, kol žemėje išdžiūvo vandenys.
8Tuomet Nojus išleido iš arkos balandį
pažiūrėti, ar vandenys buvo nusekę nuo žemės
veido.
9O balandis negalėjo rasti vietos sau kojoms
pailsėti ir sugrįžo pas jį į arką,
nes vandenys dar tebebuvo ant visos žemės veido. Jis ištiesė
ranką, paėmė balandį ir įkėlė
į savo arką.
10Palaukęs dar septynias
dienas, jis vėl išleido iš arkos balandį.
11Vakaro
metu balandis sugrįžo pas jį, ir štai jo snape
buvo nuskintas alyvmedžio lapas! Nojus nūn žinojo, kad
vandenys žemėje jau buvo nusekę.
12Tuomet
jis palaukė kitas septynias dienas ir vėl išleido balandį.
Šį kartą tasai pas jį nebesugrįžo.
13Šeši šimtai pirmaisiais metais, pirmą
mėnesį, pirmojo mėnesio pirmą dieną, vandenys
pradėjo sekti žemėje. Nojus nuėmė arkos dangą,
apsižvalgė ir pamatė, kad žemės veidas džiūvo.
14Antrą mėnesį, dvidešimt septintą
mėnesio dieną, žemė buvo sausa.
15Tuomet
Dievas tarė Nojui:
16"Eik iš arkos drauge
su savo žmona, savo sūnumis ir savo sūnų žmonomis.
17Išlaipink kartu su savimi visus su tavimi esančius
gyvūnus, visus mariuosius: paukščius, gyvulius ir visus
žemės roplius. Teužplūsta jie žemę,
tebūna vaisingi ir tesidaugina žemėje".
18Išėjo
tat Nojus drauge su sūnumis ir savo žmona bei savo sūnų
žmonomis.
19Visi gyvuliai, visi ropliai ir visi
paukščiai - visa, kas juda žemėje, išėjo
iš arkos šeimomis.
20Tuomet Nojus pastatė VIEŠPAČIUI
aukurą ir, parinkęs iš visų švariųjų
gyvulių ir visų švariųjų paukščių,
paaukojo ant aukuro deginamąsias aukas.
21Kai
VIEŠPATS užuodė malonų kvapą, VIEŠPATS
sau tarė: "Niekad daugiau nebepasmerksiu žemės už
žmonių kaltes, nes žmogaus širdies polinkiai yra
pikti nuo pat jaunystės. Niekad daugiau nebenaikinsiu visų
gyvūnų, kaip esu padaręs.
22 Ligi tik žemė tvers,
sėja ir pjūtis,
šaltis ir šiluma,
vasara ir žiema,
diena ir naktis nesiliaus".
1Dievas palaimino Nojų bei jo sūnus ir
jiems tarė: "Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite
žemę.
2Bijos jūsų ir drebės
prieš jus visi žemės gyvuliai, visi padangių paukščiai
- visa, kas juda žemėje, ir visos jūros žuvys. Į
jūsų rankas jie yra atiduoti.
3Kas juda
ir yra gyva, bus jums maistui. Duodu juos visus jums, lygiai kaip daviau
jums žaliuosius augalus.
4Tiktai mėsos su
jos gyvybe, su krauju joje, nevalgysite.
5Taip pat ir
už jūsų kraują, jūsų gyvybę
reikalausiu atsiskaityti: iš kiekvieno gyvulio to reikalausiu ir iš
žmonių - iš kiekvieno už artimo kraują -
reikalausiu atsiskaityti už žmogaus gyvybę.
6 Kas išlieja žmogaus kraują,
to asmens kraują taip pat išlies žmogus,
nes pagal savo paveikslą
Dievas sukūrė žmogų.
7 O jūs būkite vaisingi ir dauginkitės,
daugėkite žemėje ir ją užvaldykite!"
8Tuomet Dievas tarė Nojui ir su juo buvusiems
sūnums:
9"Štai aš sudarau savo sandorą
su jumis ir jūsų būsimais palikuonimis,
10su
visais gyvūnais, esančiais su jumis, - paukščiais,
galvijais ir visais su jumis buvusiais žemės gyvuliais, kurie
tik išėjo iš arkos.
11Aš palaikysiu
savo sandorą su jumis: niekad daugiau visi marieji gyvūnai
nebus tvano vandenų išnaikinti, niekad daugiau nebus tvano žemei
nuniokoti.
12Ir šis, - Dievas pridėjo, - bus
ženklas, kurį aš duodu visiems amžiams, mano sandoros
tarp manęs ir jūsų bei visų su jumis esančių
gyvūnų.
13Savo lanką padėjau
į debesis, ir jis bus ženklas sandoros tarp manęs ir
žemės.
14Kai supūsiu viršum žemės
debesis ir pasirodys debesyje mano lankas,
15aš
atsiminsiu savo sandorą, kuri yra tarp manęs ir jūsų
bei visų mariųjų gyvūnų, ir vandenys
niekad daugiau netaps tvanu visiems mariesiems sunaikinti.
16Kai
lankas bus debesyje, aš į jį pažvelgsiu ir atsiminsiu
sandorą tarp Dievo ir visų gyvūnų - visų
žemėje esančių mariųjų".
17Dievas
pasakė Nojui: "Tai bus ženklas sandoros, kurią sudariau
tarp savęs ir visų žemėje esančių
mariųjų".
Nojus ir jo sūnūs
18 Nojaus sūnūs,
išėjusieji iš arkos, buvo Šemas, Hamas ir Jafetas. Hamas
buvo Kanaano tėvas.
19Tie trys buvo Nojaus sūnūs,
ir iš jų buvo apgyvendinta visa žemė.
20Nojus, žemės artojas, buvo pirmasis,
kuris įsiveisė vynuogyną.
21Jis gėrė
vyno, pasigėrė ir gulėjo nuogas savo palapinėje.
22Hamas,
Kanaano tėvas, pamatė savo tėvo nuogumą ir papasakojo
savo dviem broliams lauke.
23Tuomet Šemas ir Jafetas
paėmė drabužį, užsidėjo jį ant
abiejų pečių ir, eidami atbulomis, uždengė
savo tėvo nuogumą. Kadangi jų veidai buvo nugręžti
į kitą pusę, nuogo savo tėvo jie nematė.
24Kai Nojus išsiblaivė nuo vyno ir sužinojo,
ką jo jauniausias sūnus buvo jam padaręs,
25jis
tarė:
"Tebūna prakeiktas Kanaanas!
Jis bus žemiausias vergas
savo broliams".
26 "Ir pridėjo:
Šlovė VIEŠPAČIUI,
Šemo Dievui!
Tebūna Kanaanas jiems vergas!
27 Tepadaro Dievas vietos Jafetui,
teleidžia jam gyventi Šemo palapinėse,
o Kanaanas tebūna jų vergas".
28Po tvano Nojus gyveno tris šimtus penkiasdešimt metų.
29Iš viso Nojus gyveno devynis šimtus penkiasdešimt metų. Tada jis mirė.
10Tautų sąrašas
1Tie
yra palikuonys Nojaus sūnų - Šemo, Hamo ir Jafeto: vaikai
jiems gimė po tvano.
2Jafeto palikuonys: Gomeras, Magogas, Madajis, Javanas,
Tubalas, Mešechas ir Tyras.
3Gomero palikuonys:
Aškenazas, Rifatas ir Togarma.
4Javano palikuonys:
Elišas, Taršišas, Kitimai ir Rodanimai.
5Iš
jų išsklido salų tautos. {Tie yra Jafeto palikuonys}
jų kraštuose, su jų pačių kalba pagal jų
šeimas ir tautas.
6Hamo palikuonys: Kušas, Egiptas, Putas ir Kanaanas.
7Kušo palikuonys: Seba, Havila, Sabta, Raama ir
Sabteka. Raamos palikuonys: Šeba ir Dedanas.
8Kušui
gimė Nimrodas, pirmasis galiūnas žemėje.
9VIEŠPATIES
malone jis buvo galingas medžiotojas, dėl to ir sakoma: "Kaip
Nimrodas VIEŠPATIES malone galingas medžiotojas".
10Jo
karalystės pradžia buvo Babilonas, Erechas ir Akadas - miestai
Šinaro krašte.
11Iš to krašto jis išėjo
į Asiriją, kur pastatė Ninevę, Rehobot-Irą,
Kalahą
12bei Reseną tarp Ninevės
ir Kalaho. Pastarasis miestas buvo sostinė.
13Egiptui
gimė ludimai, anamimai, lehabimai, naftuhimai,
14patrusimai,
kasluhimai ir kaftorimai. Iš pastarųjų kilo filistinai.
15Kanaanui gimė Sidonas, jo pirmagimis, ir
Hetas;
16taip pat jebusitai, amoriečiai, girgašitai,
17hivitai, arkitai, sinitai,
18arvaditai,
zemaritai ir hamatitai. Tada kanaaniečių klanai pasklido.
19Kanaaniečių žemė driekėsi
nuo Sidono Geraro kryptimi iki pat Gazos, o Sodomos, Gomoros, Admos ir
Zebojimų kryptimi iki pat Lašos.
20Tie yra
Hamo palikuonys pagal jų šeimas ir kalbas, pagal jų kraštus
ir tautas.
21Taip pat ir Šemui, visų Ebero vaikų
protėviui ir vyresniam Jafeto broliui, gimė vaikų.
22Šemo
palikuonys: Elamas, Ašūras, Arpachsadas, Ludas ir Aramas.
23Aramo
palikuonys: Uzas, Hulas, Geteras ir Mašas.
24Arpachsadui
gimė Šelahas ir Šelahui gimė Eberas.
25Eberui
gimė du sūnūs: pirmojo vardas buvo Pelegas, nes jo dienomis
buvo padalyta žemė, o jo brolio vardas buvo Joktanas.
26Joktanui
gimė Almodadas, Šalefas, Hazarmavetas, Jerahas,
27Hadoramas,
Uzalas, Dikla,
28Obalas, Abimaelis, Šeba,
29Ofyras,
Havila ir Jobabas. Tie visi buvo Joktano palikuonys.
30Jų
gyvenvietės driekėsi nuo Mešos iki pat Sefaro, iki kalnų
krašto rytuose.
31Tie yra Šemo palikuonys pagal
jų šeimas ir kalbas, pagal jų kraštus ir tautas.
32Šios yra Nojaus sūnų šeimos, pagal jų kilmę ir tautas. Po tvano iš jų tautos pasklido visur žemėje.
11Babelio bokštas
1 Visa
žemė turėjo vieną kalbą ir tuos pačius
žodžius.
2Kai žmonės kėlėsi
iš rytų, jie rado slėnį Šinaro krašte ir
ten įsikūrė.
3Vieni kitiems sakė:
"Eime, pasidirbkime plytų ir jas išdekime". - Vietoj
akmens jie naudojo plytas, o vietoj kalkių - bitumą.
4"Eime,
- jie sakė, - pasistatykime miestą ir bokštą su
dangų siekiančia viršūne ir pasidarykime sau vardą,
kad nebūtume išblaškyti po visą žemės veidą".
5O VIEŠPATS nužengė pamatyti miesto
ir bokšto, kurį mirtingieji buvo pastatę.
6Ir
VIEŠPATS tarė: "Štai! Jie yra viena tauta ir visi kalba
ta pačia kalba. Tai yra tik jų užsimanymų pradžia!
Ką tik jie užsimos daryti, nieko nebus jiems negalimo!
7Eime,
nuženkime ir sumaišykime jų kalbą, kad nebesuprastų,
ką sako vienas kitam".
8Taip tat VIEŠPATS
išsklaidė juos iš ten visur po žemės veidą,
ir jie metė statę miestą.
9Todėl
jis buvo pavadintas Babeliu, nes ten VIEŠPATS sumaišė visos
žemės kalbą ir iš ten VIEŠPATS išsklaidė
juos po visą žemės veidą.
Žmonijos kartos nuo Šemo iki Abraomo
10
Šie yra Šemo palikuonys: Šemas buvo šimto metų,
kai jam praėjus dvejiems metams po tvano, gimė Arpachsadas.
11Arpachsadui
gimus, Šemas gyveno penkis šimtus metų ir turėjo kitų
sūnų bei dukterų.
12 Arpachsadas buvo trisdešimt penkerių
metų, kai jam gimė Šelahas.
13Šelahui
gimus, Arpachsadas gyveno keturis šimtus trejus metus ir turėjo
kitų sūnų bei dukterų.
14Šelahas buvo trisdešimties metų,
kai jam gimė Eberas.
15Eberui gimus, Šelahas
gyveno keturis šimtus trejus metus ir turėjo kitų sūnų
bei dukterų.
16Eberas buvo trisdešimt ketverių metų,
kai jam gimė Pelegas.
17Pelegui gimus, Eberas
gyveno keturis šimtus trisdešimt metų ir turėjo kitų
sūnų bei dukterų.
18Pelegas buvo trisdešimties metų, kai
jam gimė Reu'as.
19Reu'ui gimus, Pelegas gyveno
du šimtus devynerius metus ir turėjo kitų sūnų
bei dukterų.
20Reu'as buvo trisdešimt dvejų metų,
kai jam gimė Serugas.
21Serugui gimus, Reu'as
gyveno du šimtus septynerius metus ir turėjo kitų sūnų
bei dukterų.
22Serugas buvo trisdešimties metų, kai
jam gimė Nahoras.
23Nahorui gimus, Serugas gyveno
du šimtus metų ir turėjo kitų sūnų
bei dukterų.
24Nahoras buvo dvidešimt devynerių metų,
kai jam gimė Terahas.
25Terahui gimus, Nahoras
gyveno šimtą devyniolika metų ir turėjo kitų
sūnų bei dukterų.
26Terahas buvo septyniasdešimties metų, kai jam gimė Abramas, Nahoras ir Haranas.
Teraho palikuonys
27Šie yra Teraho palikuonys:
Terahui gimė Abramas, Nahoras ir Haranas. O Haranui gimė Lotas.
28Haranas mirė savo gimtajame krašte kaldėjų
Ūre anksčiau už savo tėvą Terahą.
29Abramas ir Nahoras vedė. Abramo žmonos
vardas buvo Sarai, o Nahoro žmonos vardas buvo Milka, duktė
Harano, Milkos ir Iskos tėvo.
30Sarai buvo nevaisinga
ir neturėjo vaikų.
31 Terahas pasiėmė sūnų Abramą,
savo vaikaitį Lotą, Harano sūnų, savo marčią
Sarai, Abramo žmoną, ir išėjo su jais iš kaldėjų
Ūro į Kanaano kraštą. Atėję lig Harano,
jie ten apsigyveno.
32Terahas gyveno du šimtus
penkerius metus. Terahas mirė Harane.
B. TIKĖJIMO PROTĖVIAI
ABRAOMAS
12Abraomo pašaukimas ir kelionė
1VIEŠPATS
tarė Abramui:
"Eik iš savo gimtojo krašto,
iš savo tėvo namų,
į kraštą, kurį tau parodysiu.
2 Padarysiu iš tavęs didelę tautą
ir tave palaiminsiu;
išaukštinsiu tavo vardą,
ir tu būsi palaiminimas.
3 Laiminsiu tave laiminančius
ir keiksiu tave keikiančius;
visos žemės gentys ras
tavyje palaiminimą".
4Abramas išėjo, kaip VIEŠPATS jam buvo
paliepęs, ir Lotas ėjo su juo. Abramas buvo septyniasdešimt
penkerių metų, kai paliko Haraną.
5
Abramas pasiėmė savo žmoną Sarai, savo brolio sūnų
Lotą, visus turtus, kuriuos jie buvo sukaupę, ir visus asmenis,
kuriuos jie buvo Harane įsigiję. Jie leidosi į Kanaano
kraštą ir į Kanaano kraštą atkeliavo.
6Tarpais
sustodamas, Abramas per Kanaano kraštą keliavo iki pat Morės
ąžuolo vietovės prie Šechemo. {Kanaaniečiai
tuomet buvo krašte.}
7VIEŠPATS pasirodė Abramui ir tarė:
"Šį kraštą aš duosiu tavo palikuonims".
Ten Abramas pastatė aukurą VIEŠPAČIUI, kuris jam
pasirodė.
8Iš čia jis pajudėjo
kalnų į rytus nuo Bet-Elio link ir pasistatė savo palapinę,
nuo kurios į vakarus buvo Bet-Elis, o į rytus Ai. Ir čia
pastatė aukurą ir vardu šaukėsi VIEŠPATIES.
9Tada
Abramas, tarpais sustodamas, keliavo Negebo link.
Abraomas ir Sara Egipte
10Krašte kilo
badas. Abramas kėlėsi į Egiptą gyventi kaip ateivis,
nes badas krašte buvo nuožmus.
11Prieš
pat įėjimą į Egiptą jis kreipėsi
į savo žmoną Sarai: "Štai žinau, kokia
tu graži moteris.
12Egiptiečiai, tave
pamatę, pamanys: 'Tai jo žmona'. Mane jie užmuš,
o tave paliks gyvą.
13Prašyčiau tad
sakyti, jog esi mano sesuo, kad per tave man būtų gera ir
tavo dėka gyvas išlikčiau".
14Abramui įėjus į Egiptą,
egiptiečiai matė, kad moteris buvo labai graži.
15Kai
ją pastebėjo faraono dvariškiai, ją labai išgyrė
faraonui. Moteris tada buvo paimta į faraono šeimyną.
16Per ją Abramui gerai sekėsi. Jis įsigijo
avių, jaučių, asilų, vergų ir vergių,
asilių ir kupranugarių.
17Bet už Sarai, Abramo žmoną,
VIEŠPATS baudė faraoną ir jo šeimyną didelėmis
nelaimėmis.
18Faraonas pasišaukė Abramą
ir jam sakė: "Ką tu man padarei! Kodėl man nepasakei,
kad ji tavo žmona?
19Kodėl man sakei: 'Ji
mano sesuo'? O dabar štai tavo žmona! Pasiimk ir išeik!"
20Faraonas davė savo vyrams nurodymų, ką daryti, ir jie išvarė jį drauge su žmona ir viskuo, ką jis turėjo.
13Lotas atsiskiria nuo Abraomo
1Abramas
drauge su žmona ir viskuo, ką turėjo, iš Egipto nusikėlė
į Negebą. Kartu buvo ir Lotas.
2Nūn
Abramas turėjo labai daug galvijų, sidabro ir aukso.
3Iš
Negebo, vienur kitur sustodamas, jis nukeliavo iki pat Bet-Elio, tos vietos,
kur iš pradžių buvo pasistatęs palapinę tarp
Bet-Elio ir Ai,
4 - į vietą, kur anksčiau
buvo padaręs aukurą. Čia Abramas vardu šaukėsi
VIEŠPATIES.
5Lotas, keliavęs kartu su Abramu,
taip pat turėjo avių ir galvijų kaimenių bei
palapinių.
6O kraštas negalėjo jų
abiejų, gyvenančių drauge, pakelti. Jų nuosavybė
buvo tokia didelė, kad jie nebegalėjo liktis kartu.
7Be
to, vaidai kildavo tarp Abramo galvijų piemenų ir Loto galvijų
piemenų. Krašte tuomet gyveno kanaaniečiai ir perizitai.
8Abramas tada tarė Lotui: "Prašyčiau,
kad nebūtų vaido tarp manęs ir tavęs ar tarp mano
piemenų ir tavo piemenų, nes esame giminaičiai.
9
Argi ne visas kraštas prieš tave? Prašyčiau atsiskirti
nuo manęs. Jei tu eisi į kairę, aš eisiu į
dešinę, jei tu eisi į dešinę, aš eisiu į
kairę".
10Lotas apsižvalgė aplinkui
ir pamatė, kad Jordano lyguma iki pat Zoaro buvo gerai drėkinama,
- visa kaip paties VIEŠPATIES sodas, kaip Egipto žemė.{Tai
buvo prieš VIEŠPAČIUI sunaikinant Sodomą ir Gomorą.}
11Lotas pasirinko visą Jordano lygumą
ir nusikėlė rytų link. Taip jiedu ir atsiskyrė vienas
nuo kito.
12Abramas apsigyveno Kanaano krašte,
o Lotas įsikūrė tarp Lygumos miestų, pastatydamas
savo palapines prie Sodomos.
13O Sodomos gyventojai
buvo nedori ir labai nusidėję VIEŠPAČIUI.
14Lotui atsiskyrus, VIEŠPATS tarė Abramui:
"Nūn pakelk akis ir pasižiūrėk nuo vietos,
kurioje stovi, į šiaurę ir į pietus, į rytus
ir į vakarus,
15nes visą kraštą,
kurį matai, duosiu tau ir tavo palikuonims amžinai.
16Padarysiu
tavo palikuonis gausius tarsi žemės dulkes. Jei kas galėtų
suskaityti žemės dulkes, tuomet ir tavo palikuonys galėtų
būti suskaityti.
17Pakilk, pereik išilgai
ir skersai kraštą, nes jį tau duosiu".
18Abramas
pajudino savo palapinę, nusikėlė gyventi prie Mamrės
ąžuolų, arti Hebrono. Ten jis pastatė VIEŠPAČIUI
aukurą.
14Keturi karaliai
1Šinaro
karaliaus Amrafelio, Elasaro karaliaus Arjocho, Elamo karaliaus Chedorlaomero
ir Gojimų karaliaus Tidalo dienomis
2šie
karaliai išėjo į karą su Sodomos karaliumi Bera,
Gomoros karaliumi Birša, Admos karaliumi Šinabu, Zebojimų
karaliumi Šemeberiu ir Belos {tai yra Zoaro} karaliumi.
3Pastarieji
susirinko Sidimų slėnyje - nūdien Druskos jūra.
4Dvylika metų jie buvo vergavę Chedorlaomerui,
bet tryliktaisiais metais jie sukilo.
5 Keturioliktaisiais
metais Chedorlaomeras ir jam artimi karaliai atžygiavo ir numalšino
refajimus Ašterot-Karnajimuose, zuzimus Hame, emimus Šave-Kirjatajimuose
6ir huritus Seiro kalnuose iki pat El-Parano dykumos
pakraščio.
7Grįždami jie atėjo
į En-Mišpatą {tai yra Kadešą} ir numalšino
visą amalekitų kraštą bei amoriečius, gyvenančius
Hazazon-Tamare.
8Tuomet Sodomos karalius, Gomoros karalius,
Admos karalius, Zebojimų karalius ir Belos {tai yra Zoaro} karalius
išžygiavo ir stojo į mūšį Sidimų
slėnyje
9su Elamo karaliumi Chedorlaomeru, Gojimų
karaliumi Tidalu, Šinaro karaliumi Amrafeliu ir Elasaro karaliumi Arjochu
- keturi karaliai prieš penkis.
10O Sidimų
slėnis buvo pilnas bitumo duobių. Sodomos ir Gomoros karaliai,
bėgdami {iš mūšio}, įkrito į jas, o likusieji
pabėgo į kalnus.
11{Priešai} pagrobė
visus Sodomos ir Gomoros turtus bei visas jų maisto atsargas ir
pasitraukė,
12pagrobdami ir Sodomoje gyvenusį
Abramo brolio sūnų Lotą su jo turtais.
13Bėglys atnešė žinią
Abramui hebrajui, gyvenusiam prie amoriečio Mamrės, Eškolo
ir Anero brolio, ąžuolų. Jie buvo Abramo sąjungininkai.
14Abramas, išgirdęs, kad jo brolio sūnus
buvo pagrobtas į nelaisvę, sutelkė tris šimtus aštuoniolika
vyrų, - savo išlaikytinių, gimusių jo šeimynoje,
- ir vijosi iki pat Dano.
15Naktį, paskirstęs
prieš juos savo vyrus, jis ir jo tarnai grobikus užpuolė,
nugalėjo ir nusivijo iki Hobos, šiaurėje nuo Damasko.
16Jis
atėmė visus turtus, atėmė taip pat ir savo brolio sūnų
Lotą ir jo turtus, moteris ir kitus asmenis.
Melchizedekas palaimina Abraomą
17Kai
Abramas sugrįžo nugalėjęs Chedorlaomerą
ir su juo buvusius karalius, Sodomos karalius išėjo jo pasitikti
į Šavės {tai yra Karaliaus} slėnį.
18O
Salemo karalius Melchizedekas atnešė duonos ir vyno, - jis buvo
Dievo Aukščiausiojo kunigas.
19 Jis palaimino Abramą, tardamas:
"Tepalaimina Abramą
Dievas Aukščiausiasis, dangaus ir žemės Kūrėjas!
20 Tebūna pašlovintas Dievas Aukščiausiasis,
kuris tau į rankas atidavė tavo priešus!"
Abramas jam davė nuo visko dešimtinę.
21Tuomet
Sodomos karalius tarė Abramui: "Duok man asmenis, o turtus pasiimk
sau."
22Abramas Sodomos karaliui atsakė:
"Aš prisiekiau VIEŠPAČIUI, Dievui Aukščiausiajam,
dangaus ir žemės Kūrėjui,
23kad
neimsiu nei siūlo galo, nei autuvo dirželio, nei ko nors, kas
tau priklauso, idant nesakytumei: 'Aš padariau Abramą turtingą'.
24Tebūna man tiktai tas, ką suvalgė
su manimi ėjusieji vyrai, ir su manimi ėjusiųjų
vyrų - Anero, Eškolo ir Mamrės - dalis. Tebūna leista
jiems pasiimti savo dalį".
15Sandora su Abraomu
1Po
šių įvykių VIEŠPATIES žodis atėjo
regėjimo metu. Jis tarė:
"Nebijok, Abramai,
aš esu tavo skydas.
Tavo atpildas bus labai didelis".
2Bet Abramas atsakė: "Viešpatie DIEVE,
kas man iš tavo dovanų, nes aš lieku bevaikis ir mano namų
įpėdinis yra damaskietis Eliezaras!"
3Abramas
pridėjo: "Palikuonio man nedavei, todėl vergas, gimęs
mano namuose, bus mano įpėdinis".
4Ir
štai atėjo jam VIEŠPATIES žodis: "Tas nebus tavo
paveldėtojas. Tavo paveldėtojas gims iš tavęs paties".
5Išvedęs jį laukan, tęsė:
"Pažvelk į dangų ir suskaityk žvaigždes,
jei gali jas suskaityti".Tada jis jam tarė: "Taip gausūs
bus tavo palikuonys".
6Jis patikėjo VIEŠPAČIU,
ir tai jam VIEŠPATS įskaitė teisumu.
7Tuomet jis jam tarė: "Aš esu VIEŠPATS,
kuris išvedžiau tave iš kaldėjų Ūro, kad
duočiau tau šį kraštą kaip paveldą".
8"Viešpatie DIEVE, - jis paklausė, - kaip
aš žinosiu, kad jį paveldėsiu?"
9Jis
atsakė: "Parūpink man treigę telyčią,
treigę ožką, treigį aviną, purplelį
ir jauną balandį".
10Jis visus juos
parūpino, perkirto per vidurį ir suguldė puses vieną
priešais kitą. O paukščių pusiau neperkirto.
11Plėšrieji paukščiai leidosi ant
skerdienos, bet Abramas juos nuvaikė.
12Saulei leidžiantis, Abramą apėmė
didelis miegas ir jį apgaubė didelė, baisi tamsa.
13Tuomet
VIEŠPATS tarė Abramui: "Tu turi žinoti, kad tavo palikuonys
bus ateiviai ne savo krašte. Ten jie bus pavergti ir kentės priespaudą
per keturis šimtus metų.
14Bet tautą,
kuriai jie vergaus, aš teisiu. Tada jie išeis su dideliu lobiu.
15O tu nueisi pas savo protėvius ramybėje
ir būsi palaidotas sulaukęs žilos senatvės.
16O
čia sugrįš jų ketvirtoji karta, nes amoriečių
nedorumo saikas dar nėra pilnas".
17Saulei nusileidus ir tamsai įsiviešpatavus,
rūkstantis žarijų indas ir liepsnojantis deglas perėjo
tarp anų skerdienos pusių.
18Tą
dieną VIEŠPATS sudarė su Abramu sandorą, tardamas:
"Tavo palikuonims duosiu šį kraštą nuo Egipto
upės lig didžiosios upės - Eufrato upės,
19kraštą
kenitų, kenizitų, kadmonitų,
20hetitų,
perizitų, refajimų,
21amoriečių,
kanaaniečių, girgašitų ir jebusitų".
16Išmaelio gimimas
1
Abramo žmona Sarai nebuvo pagimdžiusi jam vaikų. Ji
turėjo egiptietę tarnaitę, vardu Hagara.
2Sarai
kreipėsi į Abramą: "Štai VIEŠPATS sulaikė
mane nuo gimdymo. Todėl įeik pas mano tarnaitę. Gal nors
per ją aš turėsiu sūnų". Abramas paklausė
Sarai prašymo.
3Taigi tada, kai Abramas buvo gyvenęs
dešimt metų Kanaano krašte, Abramo žmona Sarai paėmė
savo egiptietę tarnaitę Hagarą ir davė ją
savo vyrui Abramui kaip žmoną.
4Jis įėjo
pas Hagarą, ir ji pradėjo. Pamačiusi, kad tapo nėščia,
ji ėmė žiūrėti į savo šeimininkę
su panieka.
5Tuomet Sarai tarė Abramui: "Man
daroma skriauda yra tavo kaltė! Daviau savo tarnaitę tau į
glėbį, o ji, pasijutusi nėščia, žiūri
į mane su panieka. Tebūna VIEŠPATS tavo ir mano teisėjas!"
6Abramas atsakė Sarai: "Tavo tarnaitė
tavo rankose. Daryk su ja, kaip tau tinka". Sarai tat su ja taip šiurkščiai
elgėsi, kad ji nuo jos pabėgo.
7VIEŠPATIES angelas atrado ją prie vandens
šaltinio dykumoje, - prie šaltinio pakeliui į Šurą,
-
8ir tarė: "Hagara, Sarai verge, iš kur
ateini ir kur tu eini?" Ji atsakė: "Bėgu nuo savo šeimininkės
Sarai".
9VIEŠPATIES angelas jai tarė:
"Grįžk pas savo šeimininkę ir paklusk jos šiurkščiai
rankai,
10nes, - kalbėjo toliau jai VIEŠPATIES
angelas, -
padarysiu tavo palikuonis taip gausius,
kad jie per daugumą bus nesuskaitomi".
11 VIEŠPATIES angelas tęsė, jai sakydamas:
"Štai tu esi nėščia ir pagimdysi sūnų;
pavadinsi jį Išmaeliu,
nes VIEŠPATS išgirdo tavo sielvarto šauksmus.
12 Jis bus smarkus žmogus,
su ranka prieš visus,
ir visų rankos prieš jį.
Pykdamasis su visa savo gimine gyvens".
13Ji su ja kalbėjusį VIEŠPATĮ
pavadino: "Tu esi 'Matymo Dievas', nes, - sakė ji, - argi aš
iš tikrųjų mačiau Dievą ir, jį pamačiusi,
išlikau gyva?"
14Todėl šaltinis buvo
pavadintas 'Šaltiniu Gyvojo, kuris mane mato'. Jis yra tarp Kadešo
ir Beredo.
15Hagara pagimdė Abramui sūnų.
Abramas sūnų, kurį jam pagimdė Hagara, pavadino
Išmaeliu.
16Abramas buvo aštuoniasdešimt
šešerių metų, kai Hagara jam pagimdė Išmaelį.
17Apipjaustymo sandora
1Kai
Abramas buvo devyniasdešimt devynerių metų, VIEŠPATS
pasirodė jam ir tarė: "Aš esu Dievas Visagalis. Eik
mano keliu ir būk be priekaišto.
2Aš padarysiu
sandorą tarp savęs ir tavęs; padarysiu tave be galo
gausingą".
3Abramas parpuolė kniūbsčias,
o Dievas toliau kalbėjo:
4"Tikėk manimi,
tai aš! Ši yra mano sandora su tavimi: tu būsi daugybės
tautų protėvis.
5Daugiau nebūsi vadinamas
Abramu, bet tavo vardas bus Abraomas, nes padariau tave daugybės tautų
tėvu.
6Padarysiu tave be galo vaisingą,
- iš tavęs padarysiu tautas, iš tavęs kils karaliai.
7Palaikysiu savo sandorą tarp savęs ir
tavęs ir tavo palikuonių po tavęs per jų kartas,
kaip amžiną sandorą, būti Dievu tavo ir tavo
palikuonių po tavęs.
8Aš duosiu tau
ir tavo palikuonims po tavęs kraštą, - kuriame gyveni
kaip ateivis, - visą Kanaano kraštą kaip amžiną
nuosavybę. Aš būsiu jų Dievas".
9Dievas kalbėjo Abraomui: "O tu savo ruožtu
laikysies mano sandoros, tu ir tavo palikuonys po tavęs per savo
kartas.
10Tokia yra mano sandora, kurios laikysies,
tarp manęs ir tavęs ir tavo palikuonių po tavęs:
kiekvienas vyriškis iš jūsų bus apipjaustytas.
11Apipjaustysite
apyvarpės odelę, ir tai bus ženklas sandoros tarp manęs
ir jūsų.
12Per jūsų kartas
kiekvienas vyriškis iš jūsų, sulaukęs aštuonių
dienų, bus apipjaustytas; taip pat namuose gimęs vergas ar
pirktinis iš pašaliečio, kuris nėra iš tavo palikuonių.
13Abu - ir vergas, gimęs tavo namuose, ir nupirktas
už tavo pinigus, - turi būti apipjaustyti. Taip bus mano sandora
jūsų kūne amžina sandora".
14Neapipjaustytas
vyriškis, - kiekvienas, kurio apyvarpės odelė nėra apipjaustyta,
- tas asmuo bus nukirstas nuo savo giminės. Jis sulaužė
mano sandorą".
15Dievas kalbėjo Abraomui: "O savo žmonos
Saros nebevadinsi Sarai, nes jos vardas Sara.
16Aš
ją palaiminsiu ir, be to, duosiu tau per ją sūnų.
Aš ją laiminsiu, - ji duos pradžią tautoms, iš
jos kils karaliai".
17Abraomas parpuolė veidu
žemėn ir juokėsi, širdyje galvodamas: "Argi gali
kūdikis gimti šimtamečiui seniui? Argi gali Sara, būdama
devyniasdešimties metų, gimdyti?
18Abraomas
tad Dievui ir sakė: "O kad Išmaelis gyvuotų tavo malone!"
19O Dievas tarė: "O vis dėlto Sara pagimdys
tau sūnų, ir tu pavadinsi jį Izaoku. Aš palaikysiu
savo sandorą su juo kaip amžiną sandorą jo palikuonims.
20Ir dėl Išmaelio tave išgirdau: tikėk
manimi, laiminsiu jį, padarysiu jį be galo gausingą.
Jis bus dvylikos vadų tėvas, - padarysiu iš jo didelę
tautą.
21Bet savo sandorą aš palaikysiu
su Izaoku, kurį Sara tau pagimdys šiuo laiku kitais metais".
22Vos pabaigęs kalbėtis, Dievas nukilo nuo
Abraomo.
23Tuomet Abraomas paėmė savo sūnų
Išmaelį ir visus vergus, gimusius jo namuose bei pirktus jo
pinigais, - visus Abraomo namų vyriškius, - ir tą pačią
dieną, kaip Dievas jam buvo įsakęs, apipjaustė
jų apyvarpės odelę.
24Abraomas buvo
devyniasdešimt devynerių metų, kai jam buvo apipjaustyta
apyvarpės odelė.
25O jo sūnus Išmaelis
buvo trylikos metų, kai jam buvo apipjaustyta apyvarpės odelė.
26Tą pačią dieną buvo apipjaustyti
Abraomas ir Išmaelis.
27Drauge su jais buvo apipjaustyti
visi jo namų vyrai - vergai, gimę namuose, ir pirktiniai iš
pašaliečių.
18Abraomo svečiai
1VIEŠPATS
pasirodė jam prie Mamrės ąžuolų, sėdinčiam
pačioje dienos kaitroje prie savo palapinės angos.
2Jis
pakėlė akis ir pamatė netoli savęs stovinčius
tris vyrus. Juos pamatęs, jis nubėgo nuo palapinės angos
jų pasitikti ir, nusilenkdamas iki žemės,
3tarė:
"Mano viešpatie, jei randu malonę tavo akyse, neaplenk savo
tarno.
4Tebūna atnešta truputį vandens,
- nusiplaukite kojas ir pailsėkite po medžiu.
5Atnešiu
kąsnį duonos, kad galėtumėte atsigaivinti. Tada
galėsite toliau eiti, nes juk užsukote pas savo tarną".
Jie atsakė: "Daryk, kaip sakai".
6Abraomas
nuskubėjo į palapinę pas Sarą ir paliepė:
"Greitai įmaišyk tris saikus gerų miltų,
išminkyk ir iškepk plokštainių".
7Abraomas
nubėgo prie kaimenės, paėmė veršį, jauną
ir rinktinį, padavė jį tarnui, kuris greitai jį
paruošė.
8Tuomet, paėmęs varškės
bei pieno ir paruoštą veršieną, padėjo visa
prieš juos, o pats tarnavo jiems valgant po medžiu.
9"Kurgi tavo žmona Sara?" - jie paklausė.
Jis atsakė: "Va ten, palapinėje".
10Tuomet
vienas jų tarė: "Aš tikrai sugrįšiu pas
tave šiuo laiku kitais metais, ir tavo žmona Sara turės
sūnų". Tuo tarpu Sara, stovėdama jam už nugaros
prie palapinės angos, klausėsi.
11Abraomas
ir Sara buvo senyvo amžiaus, pažengę metuose. Sara jau
buvo liovusis sirgti mėnesinėmis.
12Sara
tad juokėsi sau, sakydama: "Tada, kai nuvytau, negi patirsiu
malonumo - mano vyras toks senas?"
13VIEŠPATS
tarė Abraomui: "Kodėl Sara juokiasi, sakydama: 'Nejau aš
iš tikrųjų dar gimdysiu, būdama tokia sena?'
14Argi
yra Dievui negalimų dalykų? Aš sugrįšiu pas
tave šiuo laiku kitais metais, ir Sara turės sūnų".
15O Sara gynėsi, sakydama: "Aš nesijuokiau",
- nes ji buvo išsigandusi. Bet jis atsakė: "Tu tikrai juokeisi".
Abraomas užtaria Sodomą
16Vyrai
pakilo ir žvalgėsi, kaip eiti Sodomos link. Abraomas palydėdamas
ėjo kartu su jais.
17VIEŠPATS mąstė:
"Argi aš slėpsiu nuo Abraomo, ką žadu tuojau
daryti,
18žinodamas, kad Abraomas taps didele
bei galinga tauta ir kad visos žemės tautos ras jame palaiminimą?
19Juk aš išrinkau jį, kad galėtų
pamokyti savo vaikus ir savo būsimą šeimą laikytis
VIEŠPATIES kelio, darant kas teisu ir teisinga, idant VIEŠPATS
galėtų įvykdyti Abraomui, ką jis yra jam pažadėjęs".
20Tuomet VIEŠPATS tarė: "Šauksmas
prieš Sodomą ir Gomorą taip padidėjo ir jų
nuodėmė yra tokia sunki,
21kad aš turėjau
nužengti ir pamatyti, ar jie iš tikro elgėsi pagal mane
pasiekusį šauksmą. O jei ne, aš žinosiu".
22Iš ten tat du vyrai pasuko ir ėjo Sodomos
link. Tuo tarpu Abraomas pasiliko stovėti prieš VIEŠPATĮ.
23Abraomas priėjo arčiau ir tarė:
"Argi iš tikrųjų pražudysi teisųjį
su nedorėliu?
24Jei mieste rastųsi penkiasdešimt
teisiųjų, nejau pražudytum tą vietą ir
neatleistum jai dėl penkiasdešimties mieste esančių
teisiųjų?
25Ne tavo būdas daryti
tokį dalyką - žudyti teisųjį su nedorėliu
ir padaryti teisųjį lygų nedorėliui! Tai ne tavo
būdas! Argi tas, kuris yra visos žemės Teisėjas,
nesielgs teisingai?"
26VIEŠPATS atsakė:
"Jei rasiu Sodomos mieste penkiasdešimt teisiųjų,
dėl jų pasigailėsiu visos jų vietos".
27O
Abraomas vėl tarė: "Štai kaip drįstu kalbėti
VIEŠPAČIUI, būdamas dulkė ir pelenai.
28O
jeigu trūktų penkių lig penkiasdešimties teisiųjų?
Argi dėl tų penkių sunaikintum visą miestą?"
Jis atsakė: "Nesunaikinsiu, jei rasiu ten keturiasdešimt
penkis".
29Bet jis vėl jam kalbėjo,
sakydamas: "O jei rastųsi ten keturiasdešimt?" Jis
atsakė: "Dėl keturiasdešimties to nedarysiu".
30"Tenesupyksta
ant manęs VIEŠPATS, - jis tarė, - jei aš vėl kalbu.
O jei ten rastųsi trisdešimt?" Jis atsakė: "To
nedarysiu, jeigu ten rasiu trisdešimt".
31Jis
tarė: "Štai kaip drįstu kalbėti VIEŠPAČIUI.
O jei ten rastųsi dvidešimt?" Jis atsakė: "Ir
dėl dvidešimties jo nesunaikinsiu".
32Tuomet
jis tarė: "Tenesupyksta ant manęs VIEŠPATS, jei dar
vieną kartą kalbėsiu. O jei ten rastųsi dešimt?"
"Jo nesunaikinsiu dėl dešimties," - jis atsakė.
33Baigęs kalbėtis su Abraomu, VIEŠPATS nuėjo savo keliu, o Abraomas parėjo į savo gyvenvietę.
19Sodomos sunaikinimas
1Anie
du angelai atėjo į Sodomą vakare. Lotas sėdėjo
Sodomos vartuose. Juos pamatęs, Lotas pakilo jų pasveikinti
ir, nusilenkdamas iki žemės,
2tarė:
"Mano viešpačiai, prašyčiau užsukti į
savo tarno namus pernakvoti ir nusiplauti kojas. Anksti galėsite atsikelti
ir keliauti toliau savo keliu". Bet jie atsakė: "Ne. Praleisime
naktį aikštėje".
3O jis taip labai juos kvietė, kad jie pasuko
pas jį ir įėjo į jo namus. Jis tada paruošė
jiems vaišes, iškepė neraugintos duonos, ir jie papietavo.
4Bet jiems dar neatsigulus, miesto vyrai - Sodomos vyrai,
jauni ir seni, - visi žmonės iki paskutinio, - apsupo namus
5ir šaukė Lotui: "Kur tie vyrai, atėjusieji
pas tave šį vakarą? Atvesk juos mums, kad galėtume
juos pažinti".
6Lotas išėjo pas
juos už durų ir, uždaręs už savęs
duris,
7kalbėjo: "Maldauju, mano broliai,
nesielkite nedorai!
8Štai aš turiu dvi dukteris,
kurios dar nėra pažinusios vyro. Leiskite man jas jums atvesti,
darykite su jomis, kaip jums patinka, tik nedarykite nieko aniems vyrams,
nes jie įėjo po mano stogo pavėsiu".
9Bet
jie atsakė: "Pasitrauk į šalį! Šis žmogelis,
- jie šaipėsi, - atkeliavo čionai kaip ateivis, o jau elgiasi
kaip teisėjas! Dabar su tavimi pasielgsime pikčiau negu su
jais!" Tuomet jie apniko su įniršiu Lotą ir prisigrūdo
prie durų jų išlaužti.
10Bet
anie vyrai iškišo rankas, įtraukė Lotą pas save
į vidų ir uždarė duris.
11O
žmones, esančius prie namų durų, - jaunus ir
senus, - jie nuplieskė tokia akinančia šviesa, kad veltui
jie stengėsi surasti duris.
12Tuomet anie vyrai klausė Lotą: "Ką
daugiau iš savųjų turi čia? Žentus, sūnus,
dukteris ir bet ką iš savųjų - išvesk juos
iš šios vietos,
13nes mes šią vietą
tuojau sunaikinsime! Šauksmas prieš Sodomos žmones, pasiekęs
VIEŠPATĮ, pasidarė toks garsus, kad VIEŠPATS atsiuntė
mus jos sunaikinti".
14Lotas tada išėjo
ir kalbėjosi su savo žentais, ketinančiais vesti jo dukteris:
"Kelkitės, išeikite iš šios vietos, nes VIEŠPATS
tuojau sunaikins miestą". Bet žentams atrodė, kad
jis juokauja.
15Rytui auštant, angelai ragino Lotą,
sakydami: "Skubėk, paimk savo žmoną ir abi čia
esančias savo dukteris, kad nepražūtumėte už
miesto kaltę".
16Bet jis vis delsė.
Anie vyrai tad paėmė jį, jo žmoną ir abi
jo dukteris už rankų, - VIEŠPATS buvo jam gailestingas,
- išvedė jį saugiai už miesto.
17Kai
jie buvo išvedę juos už miesto, vienas jų tarė:
"Bėgdami gelbėkite savo gyvybę, atgal nesižvalgykite
ir Lygumoje niekur nesustokite. Gelbėkitės kalnuose, kad nepražūtumėte!"
18O Lotas jam atsakė: "O ne, mano viešpatie!
19Tikėk manimi, tavo tarnas rado malonės
tavo akyse, ir tu parodei man didelį gerumą, išgelbėdamas
mano gyvybę! Tačiau gelbėtis bėgdamas į kalnus
aš nepajėgiu iš baimės, kad nelaimė mane užklups
ir aš numirsiu.
20Prašyčiau žiūrėti,
va anas miestas yra gana arti nubėgti ir jis tokia maža vieta.
Leisk man ten nubėgti, - jis tokia maža vieta, ar ne? - ten
išliksiu gyvas!"
21Jis atsakė: "Labai
gerai! Suteiksiu tau malonę ir šiuo atveju, - miesto, apie kurį
kalbi, nesunaikinsiu.
22Skubėk, gelbėkis
ten, nes aš negaliu nieko daryti, kol tu ten nenueisi". Todėl
anas miestas buvo pavadintas Zoaru.
23Saulė buvo
pakilusi virš akiračio, kai Lotas atėjo į Zoarą.
24Tuomet VIEŠPATS lijo ant Sodomos ir Gomoros
siera ir ugnimi {nuo VIEŠPATIES iš dangaus}.
25Jis
sunaikino tuos miestus ir visą Lygumą drauge su visais miestų
gyventojais ir žemės augmenija.
26Ir jo
žmona, eidama iš paskos, dairėsi atgal ir pavirto druskos
stulpu.
27Anksti rytą Abraomas nuskubėjo į
tą vietą, kur buvo stovėjęs prieš VIEŠPATĮ,
28 ir, žvelgdamas žemyn Sodomos ir Gomoros
bei viso Lygumos krašto link, jis matė tik kylančius nuo
žemės dūmus, tarsi dūmus iš krosnies.
29Taigi, kai Dievas naikino Lygumos miestus ir sugriovė miestus, kuriuose buvo gyvenęs Lotas, Dievas prisiminė Abraomą ir išgelbėjo Lotą iš tikros pražūties.
Loto dukterys
30 Lotas pakilo iš Zoaro
ir apsigyveno kalnuose su savo dviem dukterimis. Zoare pasilikti bijojo.
Gyveno tad su savo dviem dukterimis oloje.
31Pirmagimė
tarė jaunesniajai: "Mūsų tėvas sensta, nėra
kito vyro žemėje susidėti su mumis, kaip įprasta
visame pasaulyje.
32Eikš, nugirdykime savo tėvą
vynu, - gulėsime su juo, idant turėtume palikuonį iš
savo tėvo".
33Tą naktį juodvi nugirdė savo
tėvą vynu, pirmagimė įėjo ir gulėjo su
savo tėvu. Jis nežinojo nei kada ji atsigulė, nei kada
ji atsikėlė.
34Kitą dieną pirmagimė
tarė jaunesniajai: "Štai praėjusią naktį
aš gulėjau su savo tėvu. Nugirdykime jį vynu ir šią
naktį. Tu įeik ir gulėk su juo, idant turėtume
palikuonį iš savo tėvo".
35Taigi
juodvi nugirdė savo tėvą ir tą naktį. Jaunesnioji
pakilo ir gulėjo su juo. O jis nežinojo nei kada ji atsigulė,
nei kada ji atsikėlė.
36Taigi abi Loto dukterys
tapo nėščios iš savo tėvo.
37Pirmagimė
pagimdė sūnų ir pavadino jį Moabu, - jis yra dabartinių
moabiečių protėvis.
38Ir jaunesnioji
pagimdė sūnų ir davė Ben-Ammi vardą, - jis
yra dabartinių amoniečių protėvis.
20Abraomas ir Abimelechas
1
Iš ten Abraomas keliavo Negebo srities link, įsikūrė
tarp Kadešo ir Šuro. Gyvendamas Geraroje kaip ateivis,
2Abraomas
apie savo žmoną sakė: "Ji yra mano sesuo".
Užtat Geraros karalius Abimelechas ją sau parsigabeno.
3Naktį
sapne Dievas atėjo pas Abimelechą ir jam sakė: "Tu
mirsi dėl moters, kurią pasiėmei, nes ji yra ištekėjusi
moteris".
4O Abimelechas dar nebuvo jos palietęs,
todėl jis tarė: "Viešpatie, argi tu pražudytum
nekaltą žmogų?
5Argi ne jis pats
man sakė: 'Ji yra mano sesuo'? Ir ji pati patvirtino: 'Jis yra mano
brolis'. Kai tai padariau, mano širdis buvo dora ir rankos nekaltos".
6Tuomet sapne Dievas jam atsakė: "Taip, aš
žinojau, kad tu tai darai dora širdimi ir nekaltomis rankomis.
Be to, aš pats sulaikiau tave, kad man nenusidėtum, todėl
ir neleidau tau jos paliesti.
7Dabar tad sugrąžink
vyrui žmoną, - kadangi jis yra pranašas, jis tave užtars,
- ir liksi gyvas. Bet jei nesugrąžinsi, žinok, kad tikrai
mirsi - pražūsi tu pats ir visa, kas tau priklauso".
8Abimelechas atsikėlė anksti rytą,
susišaukė visus savo tarnus ir jiems papasakojo visa, kas buvo
įvykę. Žmonės buvo baimės priblokšti.
9Tuomet Abimelechas pasišaukė Abraomą
ir jam tarė: "Ką tu mums padarei! Kuo aš tau nusidėjau,
kad tu užtraukei man ir mano karalystei tokią didelę
kaltę? Padarei man dalykų, kurie neturėtų būti
daromi.
10Ką gi tu sau manei, - klausė
Abimelechas, - darydamas tokį dalyką?"
11"Aš
pamaniau, - atsakė Abraomas, - kad šioje vietoje visiškai
nėra Dievo baimės ir jie mane užmuš dėl mano žmonos.
12Be to, ji iš tikrųjų yra mano sesuo
- duktė mano tėvo, nors ir ne mano motinos duktė. Ji tapo
mano žmona.
13Kai Dievas išvedė mane
klajoti toli iš tėvo namų, aš jai sakiau: 'Prašyčiau
tavęs, padaryk man šią malonę - į kokią
tik vietą nueitume, apie mane visur sakyk: jis yra mano brolis'".
14Abimelechas paėmė avių ir jaučių,
vergų ir vergių ir davė juos Abraomui. Sugrąžino
jam ir Sarą, jo žmoną.
15"Mano
kraštas yra prieš tavo akis, - tarė Abimelechas, - apsigyvenk,
kur tik tau patiks".
16O Sarai sakė: "Štai!
Duodu tavo broliui tūkstantį sidabro gabalų. Tai tau
tarnaus kaip apgynimas nuo visų, esančių su tavimi,
- tu esi visiškai išteisinta".
17Tuomet
Abraomas užtarė pas Dievą, ir Dievas išgydė
Abimelechą. Jis pagydė ir Abimelecho žmoną, ir
verges, idant vėl galėtų gimdyti,
18nes
VIEŠPATS buvo padaręs visas Abimelecho namų moteris visiškai
nevaisingas dėl Saros, Abraomo žmonos.
21Izaoko gimimas
1VIEŠPATS
pasielgė su Sara, kaip buvo sakęs, ir įvykdė, ką
buvo pažadėjęs.
2Sara pradėjo
ir pagimdė Abraomui jo senatvėje sūnų tuo laiku,
kurį Dievas buvo nurodęs.
3Sūnui,
kurį jam pagimdė Sara, Abraomas davė Izaoko vardą.
4Abraomas apipjaustė savo sūnų Izaoką
aštuntąją dieną, kaip jam buvo įsakęs
Dievas.
5Abraomas buvo šimto metų, kai jam
gimė jo sūnus Izaokas.
6O Sara sakė:
"Dievas iškrėtė man juoką;
kas tik apie tai išgirs,
juoksis su manimi".
7 Ir ji pridėjo:
"Kas gi būtų galėjęs pasakyti Abraomui,
kad Sara žindys vaikus?
O vis dėlto pagimdžiau jam sūnų jo senatvėje".
8Vaikas augo ir buvo nujunkytas. Tą dieną, kai Izaokas buvo nujunkytas, Abraomas surengė didelį pokylį.
Hagaros ir Išmaelio išvarymas
9 Sara,
pamačiusi egiptietės Hagaros sūnų, kurį
ji buvo pagimdžiusi Abraomui, žaidžiantį su jos
sūnumi Izaoku,
10sakė Abraomui: "Išvaryk
šią vergę su jos sūnumi, nes tos vergės sūnus
nesidalys paveldu su mano sūnumi Izaoku!"
11Šis
reikalas Abraomą labai kankino, nes jis lietė jo paties sūnų.
12Bet Dievas tarė Abraomui: "Nesikankink
dėl berniuko ar dėl savo vergės. Ką tau sako Sara,
daryk, kaip ji tau sako, nes per Izaoką bus tęsiami tavo palikuonys.
13Bet ir vergės sūnų padarysiu didele
tauta, nes ir jis yra tavo palikuonis".
14Abraomas pakilo anksti rytą, paėmė šiek tiek duonos bei vandenmaišį ir padavė Hagarai. Užkėlęs juos jai ant pečių, drauge su vaiku ją išsiuntė. Išėjusi ji klajojo Beer-Šebos dykumoje.
15Išsibaigus vandenmaišyje vandeniui, ji
pasodino vaiką po vienu krūmu,
16paėjėjo
į šalį ir atsisėdo priešais atstu maždaug
per lanko šūvį, sakydama: "Negaliu žiūrėti,
kaip vaikas miršta". Sėdėdama priešais, ji pravirko
graudžiomis ašaromis.
17Bet Dievas išgirdo berniuko verksmą,
ir Dievo angelas iš dangaus pašaukė Hagarą, klausdamas:
"Hagara, kas tau? Nebijok, nes Dievas išgirdo berniuko verksmą
iš ten, kur jis yra.
18Eikš, pakelk berniuką
ir paimk jį už rankos, nes aš iš jo padarysiu didelę
tautą".
19Tuomet Dievas atvėrė
jai akis, ir ji pamatė vandens šaltinį. Nuėjusi prisėmė
vandenmaišį vandens ir pagirdė berniuką.
20Dievas buvo su berniuku, jam augant. Jis gyveno
dykumoje ir tapo įgudęs lankininkas.
21Parano
dykuma buvo jo namai. Jo motina gavo jam žmoną iš Egipto
žemės.
Abraomo ir Abimelecho sandora
22 Atsitiko,
kad tuo metu Abimelechas ir jo kariuomenės vadas Fikolas sakė
Abraomui: "Dievas yra su tavimi, kad ir ką tu darytum.
23Todėl
prisiek man šioje vietoje dabar Dievo vardu, kad nesielgsi su manimi
ar su mano pažįstamais ir giminėmis apgaulingai, bet
elgsiesi taip palankiai su manimi ir su kraštu, kuriame gyveni kaip
ateivis, kaip aš elgiausi su tavimi".
24Abraomas
atsakė: "Aš prisiekiu!"
25Kai Abraomas pareiškė skundą Abimelechui
dėl vandens šulinio, kurį buvo užgrobę Abimelecho
tarnai,
26Abimelechas atsakė: "Aš nežinau,
kas tai padarė. Iš tikrųjų tu man nieko apie tai
nepranešei, o aš iki šiai dienai apie tai nebuvau girdėjęs".
27Abraomas paėmė avių ir jaučių,
davė juos Abimelechui, ir juodu sudarė sutartį.
28Tuomet
Abraomas atskyrė iš kaimenės septynis ėriukus.
29Abimelechas
klausė Abraomą: "Ką reiškia šie septyni
atskirtieji ėriukai?"
30Jis atsakė:
"Tu priimsi šiuos septynis ėriukus iš mano rankų,
idant būtum man liudytojas, kad aš iškasiau šį
šulinį".
31Todėl ta vieta buvo
pavadinta Beer-Šeba, nes ten jiedu padavė priesaiką.
32Taigi, sudarę Beer-Šeboje sutartį,
Abimelechas ir jo kariuomenės vadas Fikolas pakilo ir sugrįžo
į filistinų kraštą.
33O {Abraomas}
pasodino Beer-Šeboje tamariską ir ten šaukėsi VIEŠPATIES,
Dievo Amžinojo, vardo.
34Filistinų krašte
Abraomas gyveno kaip ateivis ilgą laiką.
22Abraomo auka ir bandymas
1Po
šių įvykių Dievas išbandė Abraomą.
Jis tarė jam: "Abraomai!" Jis atsiliepė: "Aš
čia!"-
2"Paimk savo sūnų,
- jis tęsė, - savo vienatinį sūnų Izaoką,
kurį myli, nueik į Morijos kraštą ir paaukok jį
kaip deginamąją auką ten viename kalne, kurį
aš tau nurodysiu".
3Pakilęs anksti rytą, pasibalnojo savo
asilą, pasiėmė su savimi du tarnus ir savo sūnų
Izaoką. Prisiskaldęs malkų deginamajai aukai, jis leidosi
kelionėn į vietą, apie kurią buvo jam kalbėjęs
Dievas.
4Trečią dieną Abraomas
pakėlė akis ir iš tolo pamatė tą vietą.
5"Pabūkite čia su asilu, - jis paliepė
tarnams, - berniukas ir aš kopsime ten. Pagarbinsime ir tada sugrįšime
pas jus".
6Abraomas paėmė malkas deginamajai aukai
ir uždėjo jas ant pečių savo sūnui Izaokui,
o ugnį ir peilį nešėsi pats. Jiedu keliavo toliau.
7Izaokas kreipėsi į savo tėvą
Abraomą: "Tėve!" "Aš čia, mano sūnau",
- atsiliepė. Jis tarė: "Ugnies ir malkų yra, bet
kurgi avis deginamajai aukai?"
8Abraomas atsakė:
"Dievas pats parūpins avį deginamajai aukai, mano sūnau".
Ir jiedu drauge ėjo toliau.
9Jiedu atėjo į vietą, apie kurią
buvo kalbėjęs jam Dievas. Abraomas pastatė ten aukurą
ir sukrovė malkas. Jis surišo savo sūnų Izaoką
ir paguldė jį ant aukure sukrautų malkų.
10Tuomet
Abraomas ištiesė savo ranką ir pakėlė peilį,
kad nužudytų savo sūnų.
11Bet
VIEŠPATIES angelas sušuko jam iš dangaus, tardamas: "Abraomai!
Abraomai!" - "Aš čia!" - jis atsiliepė.
12"Nekelk rankos prieš berniuką, -
tęsė, - nieko jam nedaryk! Dabar aš žinau, kad tu
bijai Dievo, nes neatsisakei atiduoti man savo vienatinio sūnaus".
13Kai Abraomas pakėlė akis, jis pamatė
aviną, ragais įstrigusį krūme. Abraomas tada
priėjo, paėmė aviną ir paaukojo jį kaip deginamąją
auką vietoj savo sūnaus.
14O tą
vietą Abraomas pavadino "VIEŠPATS parūpins"
vardu, kaip ir nūdien yra sakoma: "VIEŠPATIES kalne bus
parūpinta".
15VIEŠPATIES angelas pašaukė Abraomą
iš dangaus antrąkart
16ir tarė: "Prisiekiau
pačiu savimi, - tai VIEŠPATIES žodis, - kadangi tu tai
padarei, neatsisakei atiduoti savo vienatinio sūnaus,
17todėl
aš tikrai laiminsiu tave ir padarysiu tavo palikuonis tokius gausius,
kaip dangaus žvaigždės ir pajūrio smiltys. Tavo
palikuonys užims savo priešų vartus ir
18visos
tautos žemėje ras sau palaiminimą per tavo palikuonis,
nes tu buvai klusnus mano balsui".
19Abraomas tada sugrįžo pas tarnus. Jie pakilo ir drauge nuėjo į Beer-Šebą. Ir Abraomas likosi gyventi Beer-Šeboje.
Nahoro palikuonys
20 Atsitiko, kad po šių
įvykių Abraomas gavo žinią: "Milka irgi
pagimdė vaikų tavo broliui Nahorui:
21pirmagimį
Uzą, jo brolį Buzą, Aramo tėvą Kemuelį,
22Kesedą, Hazo'ą, Pildašą,
Jidlafą ir Betuelį".
23Betueliui
gimė Rebeka. Šiuos aštuonis pagimdė Milka Abraomo broliui
Nahorui.
24O jo sugulovė, vardu Reuma, irgi pagimdė
vaikų: Tebą, Gahamą, Tahašą ir Maaką.
23Tikėjimo protėvių kapai
1Saros
gyvenimas - Sara gyveno šimtą dvidešimt septynerius metus.
2Sara mirė Kirjat-Arbos mieste {tai yra Hebrone},
Kanaano krašte. Abraomas Sarą apverkė ir apraudojo.
3Pasitraukdamas
nuo savo mirusiosios, jis kreipėsi į hetitus:
4"Nors
esu svetimšalis ir ateivis, gyvenantis tarp jūsų, parduokite
man vietą kapui pas jus, kad galėčiau išnešti
savo mirusiąją ir palaidoti".
5Hetitai
Abraomui atsakė:
6"Viešpatie, klausykis
mūsų! Tu esi tarp mūsų Dievo išrinktasis.
Laidok savo mirusiąją rinktinėse mūsų kapinėse.
Niekas iš mūsų neatsakys tau savo kapo tavo mirusiajai
palaidoti".
7Abraomas atsikėlė, nusilenkė
hetitams, krašto gyventojams,
8ir jiems tarė:
"Jeigu jūs sutinkate, kad aš išneščiau savo
mirusiąją palaidoti, tai paklausykite manęs ir užtarkite
mane pas Zoharo sūnų Efroną.
9Teparduoda
jis man Machpelos olą, kuri jam priklauso. Ji yra jo lauko pakraštyje.
Teparduoda man ją už visą kainą kapavietei tarp
jūsų".
10O Efronas sėdėjo
tarp hetitų. Hetitas Efronas atsakė Abraomui, girdint visiems
hetitams - visiems, ėjusiems pro jo miesto vartus, tardamas:
11"O
ne, mano viešpatie, klausykis manęs! Aš duodu tau tą.
Palaidok savo mirusiąją".
12Tuomet
Abraomas nusilenkė krašto gyventojams
13ir
tarė Efronui, girdint visiems krašto gyventojams lauką
ir duodu tau olą, esančią jame. Aš tau ją
duodu savo tautiečių akivaizdoje: "A, kad tu manęs
paklausytum! Aš duosiu tau lauko kainą. Priimk ją nuo
manęs, kad galėčiau ten palaidoti savo mirusiąją".
14Abraomui Efronas atsakė:
15"Mano
viešpatie, paklausyk manęs! Žemės laukas vertas keturių
šimtų sidabrinių šekelių - kas tai mudviem,
ar ne tiesa? Eik ir laidok savo mirusiąją".
16Abraomas
susiderėjo su Efronu dėl kainos. Abraomas tat atsvėrė
Efronui sidabrą, kurį jis buvo išsilygęs hetitams
girdint, - keturis šimtus sidabrinių šekelių, pagal
įprastinius pirklių svarsčius.
17Tokiu būdu Efrono laukas Machpeloje, priešais
Mamrę, - laukas su ola jame ir visais tame lauke esančiais
medžiais, - perėjo
18Abraomui kaip jo nuosavybė
hetitų akivaizdoje - akivaizdoje visų, ėjusių
pro jo miesto vartus.
19Tada Abraomas palaidojo savo
žmoną Machpelos lauko oloje, priešais Mamrę {tai
yra Hebroną}, Kanaano krašte.
20Laukas ir
ola perėjo iš hetitų į Abraomo nuosavybę kaip
kapavietė.
24Izaokas ir Rebeka
1Abraomas
buvo senas ir nugyvenęs daug metų. O VIEŠPATS Abraomą
buvo laiminęs visapusiškai.
2Abraomas tarė
vyriausiajam savo namų tarnui, buvusiam visų jo turtų
valdytoju: "Padėk savo ranką po mano šlaunimi ,
3ir
aš prisaikdinsiu tave VIEŠPAČIU, dangaus Dievu ir žemės
Dievu, kad tu neimsi žmonos mano sūnui iš kanaaniečių
dukterų, tarp kurių aš gyvenu,
4bet
nuvyksi į mano paties kraštą, pas mano giminę ir
parūpinsi žmoną mano sūnui Izaokui".
5Tarnas
jam atsakė: "O jei moteris nesutiktų sekti paskui mane
į šį kraštą? Ar tada privalau nuvesti tavo
sūnų į tą kraštą, iš kurio tu
atėjai?"
6Abraomas jam tarė: "Jokiu
būdu nevesk ten mano sūnaus!
7VIEŠPATS,
dangaus Dievas, kuris paėmė mane iš mano tėvo namų
ir iš mano gimtojo krašto, kuris priesaika patvirtino man padarytą
pažadą: 'Tavo palikuonims aš duosiu šį kraštą',
jis nusiųs angelą pirma tavęs, ir tu gausi iš ten
žmoną mano sūnui.
8O jei moteris
nesutiktų sekti paskui tave, tuomet tu būsi laisvas nuo šios
mano priesaikos, betgi mano sūnaus ten atgal nevesk!"
9Tarnas
tad padėjo savo ranką po savo šeimininko Abraomo šlaunimi
ir prisiekė jam.
10Tuomet tarnas paėmė dešimt savo
šeimininko kupranugarių ir, pasiėmęs su savimi iš
savo šeimininko visokių rinktinių dovanų, išvyko
ir atkeliavo į Nahoro miestą Aram-Naharajimuose.
11Jis
suklupdė kupranugarius už miesto prie šulinio. Diena slinko
vakarop. Tuo metu paprastai moterys išeidavo semti vandens.
12Tuomet
jis meldėsi: "VIEŠPATIE, mano šeimininko Abraomo Dieve,
suteik sėkmę šią dieną man ir parodyk ištikimą
meilę mano šeimininkui Abraomui.
13Aš
stoviu čia prie šulinio, o miestiečių dukros štai
ateina vandens semtis.
14Jei mergaitė, kurios
paprašysiu: 'Prašyčiau palenkti savo ąsotį,
duoti man atsigerti', - atsakytų: 'Gerk, aš ir tavo kupranugarius
pagirdysiu', - tebūna ji ta, kurią tu paskyrei savo tarnui
Izaokui. Tokiu būdu aš žinosiu, kad tu parodei ištikimą
meilę mano šeimininkui".
15Vos tik jam pabaigus tarti šiuos žodžius,
atėjo Rebeka, Abraomo brolio Nahoro žmonos Milkos sūnaus
Betuelio duktė, su ąsočiu ant peties.
16Mergina
buvo labai graži, vyro nepažinta mergaitė. Ji nusileido
žemyn prie šulinio, prisipildė ąsotį ir išlipo.
17Tuomet tarnas, pribėgęs jos pasitikti,
paprašė: "Prašyčiau man duoti gurkšnelį
vandens iš savo ąsočio".
18"Gerk,
mano viešpatie", - ji atsakė ir, skubiai nukėlusi ąsotį
ant savo rankos, davė jam gerti.
19Jam sočiai
atsigėrus, ji tarė: "Pasemsiu ir tavo kupranugariams, kad
ir jie atsigertų".
20Skubiai išpylusi
savo ąsotį į lovį, ji vėl bėgo prie
šulinio daugiau vandens semti, kol prisėmė visiems jo kupranugariams.
21Tuo tarpu anas vyras ją stebėjo tylomis,
norėdamas žinoti, ar VIEŠPATS padarė jo kelionę
sėkmingą, ar ne.
22Kupranugariams atsigėrus, anas vyras paėmė
auksinį žiedą nosiai, sveriantį pusę šekelio,
ir dvi apyrankes jos rankoms, sveriančias dešimt auksinių
šekelių.
23"Prašyčiau man
pasakyti, - klausė jis, - kieno tu duktė? Ar yra vietos tavo
tėvo namuose mums pernakvoti?"
24Ji atsakė:
"Aš esu duktė Betuelio, Milkos sūnaus, kurį
ji pagimdė Nahorui".
25Ir ji tęsė:
"Mes turime apsčiai šiaudų ir pašaro namuose,
taip pat ir vietos nakvynei".
26Anas vyras žemai
nusilenkė ir pagarbino VIEŠPATĮ,
27tardamas:
"Tebūna pagarbintas VIEŠPATS, mano šeimininko Abraomo
Dievas, kuris niekad nepagailėjo savo gerumo ir ištikimybės
mano šeimininkui, nes VIEŠPATS mane atvedė tiesiai į
mano šeimininko brolio namus".
28Tuomet mergaitė nubėgo ir visa tai papasakojo
savo motinos šeimynai.
29Rebeka turėjo brolį,
vardu Labanas. Labanas išskubėjo pas vyrą prie šulinio,
30kai tik pamatė žiedą nosiai bei
apyrankes ant sesers rankų ir išgirdo savo sesers Rebekos žodžius:
"Taip tas vyras man kalbėjo". Kai atėjo pas vyrą,
rado jį tebestovintį šalia kupranugarių prie šaltinio.
31"Užeik, VIEŠPATIES palaimintasis!
Kodėl dar stovi lauke, kai tau prirengiau namus ir vietą kupranugariams?"
32Vyras tat užėjo į namus, ir nuo
kupranugarių buvo nuimtos naštos. Kupranugariai buvo pašerti
šiaudais ir pašaru, o jam ir vyrams, esantiems su juo, atnešta
vandens kojoms nusiplauti.
33Bet kai jam buvo paduota
valgyti, jis tarė: "Aš nieko nevalgysiu, kol nepasakysiu,
ką turiu pasakyti". Labanas atsakė: "Kalbėk!"
34"Aš esu Abraomo tarnas, - jis pradėjo,
-
35VIEŠPATS mano šeimininką apsčiai
palaimino, ir jis tapo turtingas: davė jam avių ir galvijų,
sidabro ir aukso, vergų ir vergių, kupranugarių ir
asilų.
36Sara, mano šeimininko žmona,
būdama senyvo amžiaus, pagimdė mano šeimininkui sūnų,
kuriam jis paskyrė visa, ką turi.
37Mano
šeimininkas prisaikdino mane, tardamas: 'Neimsi žmonos mano sūnui
iš dukterų kanaaniečių, kurių krašte
gyvenu,
38bet nuvyksi į mano tėvo namus,
pas mano giminę, ir gausi žmoną mano sūnui'.
39Aš
sakiau savo šeimininkui: 'O jei moteris nesutiktų sekti paskui
mane?'.
40Betgi jis man sakė: 'VIEŠPATS, kurio
keliais aš ėjau, pasiųs savo angelą su tavimi ir
padarys tavo kelionę sėkmingą. Tu gausi žmoną
mano sūnui iš mano giminės, iš mano tėvo namų.
41Nuo mano priesaikos būsi laisvas tik tada,
kai nuvyksi pas mano giminę. Net jeigu jie ir atsisakytų,
būsi laisvas nuo mano priesaikos'.
42Kai atvykau šiandien prie šaltinio, meldžiausi:
'VIEŠPATIE, mano šeimininko Dieve, tebūna tavo valia padaryti
mano kelionę sėkmingą!
43Aš stoviu
čia prie vandens šaltinio. Tebūna ta jauna moteris, atėjusi
semtis vandens, kurios aš paprašysiu: 'Prašyčiau pagirdyti
mane gurkšniu vandens iš savo ąsočio',
44ir
kuri man atsakys: 'Atsigerk tu pats, aš pasemsiu vandens ir tavo kupranugariams',
- tebūna ji ta moteris, kurią VIEŠPATS paskyrė mano
šeimininko sūnui'.
45Man dar nebaigus širdyje kalbėti, išėjo
Rebeka su savo ąsočiu ant peties. Ji nulipo prie šaltinio
ir pasisėmė vandens. Aš jos paprašiau: 'Prašyčiau
man duoti atsigerti'.
46Ji skubiai nukėlė
savo ąsotį nuo peties ir tarė: 'Gerk! Aš pagirdysiu
ir tavo kupranugarius'. Aš atsigėriau, ji pagirdė ir mano
kupranugarius.
47Tuomet aš jos ir paklausiau: 'Kieno
tu būsi duktė?' O ji atsakė: 'Betuelio, Nahoro sūnaus,
kurį Milka jam pagimdė'. Užkabinau tat jai ant nosies
žiedą ir užmoviau jai ant rankų apyrankes.
48Žemai
nusilenkiau ir pagarbinau VIEŠPATĮ, mano šeimininko Abraomo
Dievą, atvedusį mane tiesiu keliu gauti mano šeimininko
giminaičio dukters jo sūnui.
49O dabar,
jeigu ketinate parodyti mano šeimininkui ištikimą gerumą,
man sakykite, ir jeigu ne, man sakykite, idant galėčiau pasukti
į kairę ar į dešinę".
50Tuomet Labanas ir Betuelis atsakė: "Reikalas
yra VIEŠPATIES nuspręstas. Mes negalime nieko tau sakyti nei
prieš, nei už.
51Štai Rebeka stovi prieš
tave, paimk ją ir keliauk. Tebūna ji tavo šeimininko sūnaus
žmona, kaip VIEŠPATS kalbėjo".
52Kai Abraomo tarnas išgirdo šiuos žodžius,
jis parpuolė kniūbsčias prieš VIEŠPATĮ.
53Tada tarnas ištraukė sidabro ir aukso brangenybes
bei drabužius ir juos įteikė Rebekai. Jis davė taip
pat brangių dovanų jos broliui ir motinai.
54Tuomet jis ir jo palydovai valgė ir gėrė.
Jie ten ir pernakvojo. Kai jie atsikėlė ryto metą, jis
tarė: "Leiskite mane atgal pas savo šeimininką".
55Bet jos brolis ir motina sakė: "Tepabūna
mergaitė su mumis dar kiek, bent dešimt dienų, o paskui
tegu keliauja".
56"Neužlaikykite manęs,
- jis prašėsi, - kadangi VIEŠPATS padarė mano kelionę
sėkmingą. Leiskite tat man grįžti pas savo šeimininką".
57Jie atsakė: "Pasišaukime mergaitę,
paklauskime, ką ji sakys".
58Pasišaukę
Rebeką, jie klausė: "Ar nori eiti su šiuo vyru?"
Ji atsakė: "Eisiu".
59Tuomet jie išleido
savo seserį Rebeką kartu su žindyve, drauge su Abraomo
tarnu ir jo vyrais.
60Laimindami Rebeką, jie
sakė jai:
"Tu, mūsų sesuo,
tapk tūkstančiais miriadų!
Tepaima tavo palikuonys
savo priešų vartus".
61Tuomet Rebeka ir jos tarnaitės pakilo, užsėdo ant kupranugarių ir sekė paskui vyrą. Tarnas tada paėmė Rebeką ir išvyko.
62O Izaokas buvo ką tik sugrįžęs
iš Beer-Lahai-Roi apylinkės ir apsigyvenęs Negebe.
63
Vieną dieną vakarop Izaokas vaikštinėjo laukuose
ir, pakėlęs akis, pamatė besiartinančius kupranugarius.
64 Ir Rebeka pakėlė akis ir pamatė Izaoką.
Skubiai nulipusi nuo kupranugario,
65 ji klausė
tarną: "Kas tas vyras, einantis mūsų link, ten
lauke?" Tarnas tarė: "Tai yra mano šeimininkas".
Tuomet ji, paėmusi šydą, apsidengė.
66Tarnas papasakojo Izaokui visa, ką jis
buvo atlikęs.
67 Izaokas tuomet nuvedė ją
į savo motinos Saros palapinę, vedė Rebeką, ir
ji tapo jo žmona. Izaokas ją mylėjo ir rado paguodos
po savo motinos mirties.
25 Keturos palikuonys
1 Abraomas
vedė kitą žmoną, vardu Ketura.
2Ji
pagimdė jam Zimraną, Jokšaną, Medaną, Midjaną,
Išbaką ir Šuahą.
3Jokšanui
gimė Šeba ir Dedanas. Dedano palikuonys buvo ašurimai, letušimai
ir leumimai.
4Midjano palikuonys buvo Efa, Eferis, Hanochas,
Abida ir Eldaa. Jie visi buvo Keturos palikuonys.
5Abraomas paliko visa, ką turėjo, savo
sūnui Izaokui.
6O savo sugulovių vaikams
Abraomas davė dovanų dar prie savo gyvos galvos, prieš
juos išsiųsdamas tolyn nuo savo sūnaus Izaoko rytų
link, į Kedemo kraštą.
Abraomo mirtis
7Visa Abraomo gyvenimo trukmė
buvo šimtas septyniasdešimt penkeri metai.
8Jis
atsikvėpė paskutinį kartą, mirdamas laimingoje
senatvėje, sulaukęs ilgo amžiaus, ir buvo suvienytas su
savo gimine.
9Izaokas ir Išmaelis, jo sūnūs,
palaidojo jį Machpelos oloje, Efrono, hetito Zoharo sūnaus,
lauke, esančiame į rytus nuo Mamrės, -
10tame
lauke, kurį Abraomas nupirko iš hetitų. Abraomas ir jo
žmona Sara buvo ten palaidoti.
11Po Abraomo mirties
Dievas laimino jo sūnų Izaoką. Izaokas apsigyveno prie
Beer- Lahai-Roi vietovės.
Išmaelio palikuonys
12Toks yra kartų
sąrašas Abraomo sūnaus Išmaelio, kurį Abraomui
pagimdė egiptietė Hagara, Saros vergė.
13Šie
yra Išmaelio sūnų vardai, pagal jų gimimo eilę:
Nebajotas, Išmaelio pirmagimis, Kedaras, Adbėelis, Mibsamas,
14Mišma,
Duma, Masa,
15Hadadas, Tema, Jeturas, Nafišas ir
Kedma.
16Šie yra Išmaelio sūnūs
ir šie yra jų vardai, pagal jų gyvenvietes ir stovyklas,
- dvylika vadų, pagal jų gentis.
17{Išmaelis gyveno šimtą trisdešimt septynerius metus. Kai atsikvėpė paskutinį kartą ir mirė, jis buvo suvienytas su savo gimine.}
18Jie klajojo nuo Havilos prie Šuro, esančio netoli Egipto, iki pat Asirijos. Kiekvienas jų statėsi stovyklas šalia visų savo giminių.
IZAOKAS IR JOKŪBAS
Esavo ir Jokūbo gimimas
19Ši yra
Abraomo sūnaus Izaoko šeimos istorija. Abraomui gimė Izaokas.
20Izaokas buvo keturiasdešimties metų, kai
vedė Rebeką, aramiečio Betuelio iš Padan-Aramo dukterį,
o aramiečio Labano seserį.
21Izaokas
maldavo VIEŠPATĮ už savo žmoną, kadangi ji
buvo nevaisinga. VIEŠPATS išklausė jo maldą, ir jo
žmona Rebeka tapo nėščia.
22Bet
kūdikiai taip grūmėsi vienas su kitu jos įsčiose,
kad ji prasitarė: "Jei taip, kam aš dar gyvenu?" Ji
tat nuėjo VIEŠPATIES pasiteirauti.
23O VIEŠPATS
jai atsakė:
"Dvi gentys yra tavo įsčiose,
dvi atskiros tautos kils iš tavęs.
Bet viena tauta bus stipresnė už kitą,
vyresnioji tarnaus jaunesniajai".
24Atėjus metui jai gimdyti, paaiškėjo,
kad jos įsčiose buvo dvyniai!
25Pirmasis
buvo rusvas, o visas jo kūnas buvo tarsi plaukuota skraistė.
Užtat jie pavadino jį Esavu.
26Tada išėjo
jo brolis, laikantis ranka Esavo kulną. Užtat jie pavadino
jį Jokūbu. Izaokas buvo šešiasdešimties metų,
kai jiedu gimė.
27Kai berniukai užaugo, Esavas buvo įgudęs
medžiotojas, laukus mėgstąs vyras, o tuo tarpu Jokūbas
buvo tylus, mėgstąs būti namie prie palapinių.
28Izaokas mylėjo Esavą, nes mėgo žvėrieną,
bet Rebeka mylėjo Jokūbą.
29Kartą, Jokūbui verdant sriubą,
Esavas parėjo iš laukų. Jis buvo labai išalkęs.
30Esavas Jokūbui tarė: "Labai prašau
duoti man pasrėbti to raudono viralo, nes esu baisiai išalkęs!"{Todėl
Esavas buvo vadinamas Edomu.}
31"Parduok man pirmiau
savo pirmagimystę", - atsakė Jokūbas.
32Esavas
tarė: "Štai! Aš prie mirties, kas man iš pirmagimystės?"
33Bet Jokūbas užsispyrė: "Pirmiau
turi man prisiekti". Jis tada prisiekė ir pardavė savo pirmagimystę
Jokūbui.
34Tuomet Jokūbas davė Esavui
duonos ir lęšių sriubos. Jis pavalgė, atsigėrė,
pakilo ir nuėjo sau. Tiek Esavui terūpėjo jo pirmagimystė.
26Izaokas keliauja į Gerarą
1Krašte
kilo badas, - skirtingas nuo ankstesnio bado, kilusio Abraomo dienomis,
- ir Izaokas išsikėlė į Gerarą pas filistinų
karalių Abimelechą.
2VIEŠPATS buvo
jam pasirodęs ir sakęs: "Neik į Egiptą.
Įsikurk krašte, kurį aš tau nurodysiu.
3Gyvenk
tame krašte kaip ateivis. Aš būsiu su tavimi ir laiminsiu
tave. Juk tau ir tavo palikuonims atiduosiu visus šiuos kraštus,
idant įvykdyčiau priesaiką, duotą tavo tėvui
Abraomui.
4Aš padarysiu tavo palikuonis tokius gausius
kaip dangaus žvaigždės, atiduosiu visus šiuos kraštus
tavo palikuonims, idant visos tautos rastų per tavo palikuonis sau
palaiminimą
5dėl to, kad Abraomas pakluso
mano balsui ir vykdė, ką buvau jam paliepęs: mano įsakymus,
mano nuostatus ir mano įstatymus".
6 Izaokas todėl ir apsigyveno Geraroje.
7Kai
vietiniai vyrai ėmė teirautis apie jo žmoną, jis
sakydavo: "Ji mano sesuo". Mat jis baiminosi sakyti: "Mano
žmona", - manydamas sau: "Šie vietiniai vyrai gali
mane užmušti dėl Rebekos, nes ji tokia graži".
8Atsitiko, kad jam ten ilgesnį laiką pagyvenus,
kartą karalius Abimelechas, žiūrėdamas pro langą,
pamatė jį glamonėjantį savo žmoną
Rebeką.
9Abimelechas pasišaukė Izaoką
ir sakė: "Tikrai ji tavo žmona! Dėl ko tat sakei:
'Ji mano sesuo'? Izaokas jam atsakė: "Dėl to, kad aš
maniau, jog per ją galiu netekti gyvybės".
10O
Abimelechas tarė: "Ką tu mums padarei! Kas nors iš
žmonių galėjo su tavo žmona prigulti, ir tu mums
kaltę būtumei užtraukęs!"
11Todėl
Abimelechas įspėjo visus žmones, tardamas: "Kas
užgautų šį vyrą ar jo žmoną,
tas bus nubaustas mirtimi".
12 Izaokas tame krašte sėjo javus ir tais
metais susilaukė šimteriopo derliaus. VIEŠPATS jį laimino,
13ir žmogus praturtėjo. Jam vis labiau ir
labiau sekėsi. Jis tapo labai turtingas,
14įsigijo
tiek avių bei galvijų kaimenių ir tokią gausią
šeimyną, kad filistinai jam pavydėjo.
15O
filistinai, užpildami žemėmis, buvo užvertę
visus šulinius, iškastus jo tėvo tarnų, tėvo Abraomo
dienomis.
16Ir Abimelechas sakė Izaokui: "Pasitrauk
nuo mūsų, nes pasidarei daug stipresnis už mus".
17Todėl Izaokas iš tenai ir pasitraukė.
Pasistatė palapines Geraros slėnyje ir ten apsigyveno.
18Izaokas
atnaujino šulinius, iškastus jo tėvo Abraomo dienomis, - filistinai
buvo juos užvertę po Abraomo mirties, - ir davė jiems
tuos pačius vardus, kuriais buvo juos pavadinęs tėvas.
19Bet kai Izaoko tarnai, kasdami tame slėnyje,
aptiko šaltinio vandens šulinį,
20Geraros
kerdžiai susiginčijo su Izaoko kerdžiais, sakydami:
"Tas vanduo yra mūsų!" Todėl jis pavadino tą
šulinį Eseko vardu, kadangi ten jie su juo ginčijosi.
21Tada jie iškasė kitą šulinį.
Ir dėl jo susiginčijo, užtat jį pavadino Sitna.
22Jis iš ten išsikėlė ir iškasė
dar kitą šulinį. Dėl jo jie nebesiginčijo.
Užtat pavadino jį Rehobotais, sakydamas: "Šį
kartą VIEŠPATS davė mums šiame krašte apsčiai
vietos daugintis".
23Iš čia jis nukilo į Beer-Šebą.
24Tą pačią naktį pasirodė
jam VIEŠPATS ir tarė:
"Aš esu tavo tėvo Abraomo Dievas.
Nebijok, nes aš esu su tavimi!
Laiminsiu tave ir padauginsiu tavo palikuonis
dėl savo tarno Abraomo".
25Tenai jis pastatė aukurą ir šaukėsi VIEŠPATIES vardo. Ten pastatė ir savo palapinę, ten Izaoko tarnai ėmė kasti šulinį.
Sandora su Abimelechu
26Ir Abimelechas atėjo
pas jį iš Geraros su savo patarėju Ahuzatu ir savo kariuomenės
vadu Fikolu.
27Izaokas jų paklausė: "Ko
atėjote pas mane, nes manęs nekenčiate ir atstūmėte
mane nuo savęs?"
28Jie atsakė: "Dabar
mes aiškiai matome, kad VIEŠPATS yra su tavimi, todėl mes
siūlome, kad sudarytumėm sutartį su priesaika tarp abiejų
pusių - tarp tavęs ir mūsų. Sudarykime sandorą
su tavimi,
29kad tu nedarytum mums nieko pikta, lygiai
kaip mes kad tavęs neužgavome, visad su tavimi tik gerai elgėmės
ir leidome tau iškeliauti taikingai. Nuo dabar būk VIEŠPATIES
palaimintasis!"
30Jis iškėlė jiems
vaišes, - jie valgė ir gėrė.
31Rytą
jie pakilo anksti ir prisiekė vienas kitam. Tuomet Izaokas su jais
atsisveikino, ir jie atsiskyrė taikingai.
32Atsitiko,
kad tą pačią dieną Izaoko tarnai atėjo
pas jį su žinia apie jų iškastą šulinį
ir jam pranešė: "Radome vandens!"
33Jis
pavadino jį Šiba. Todėl iki šios dienos ir miesto vardas
yra Beer-Šeba.
34 Esavas buvo keturiasdešimties metų,
kai vedė hetito Beerio dukterį Juditą ir hetito Elono
dukterį Basematą.
35Jos apkartino Izaoko
ir Rebekos gyvenimą.
27 Izaokas palaimina Jokūbą
1
Kai Izaokas buvo senas ir jo akys buvo taip aptemusios, kad nebegalėjo
matyti, jis pasišaukė savo vyresnįjį sūnų
ir jam tarė: "Mano sūnau!" O šis atsiliepė:
"Aš čia".
2Jam tarė: "Matai,
kad jau pasenau. Nežinau savo mirties dienos.
3Taigi
imk savo ginklus - strėlinę ir lanką, išeik į
laukus ir sumedžiok man žvėrienos.
4Tuomet
paruošk man gardų valgį, kaip aš mėgstu, ir
atnešk jį man pavalgyti, idant prieš mirdamas tau suteikčiau
savo sielos palaiminimą".
5O Rebeka klausėsi, kai Izaokas kalbėjosi
su sūnumi Esavu. Jam išėjus į laukus medžioti
ir parnešti žvėrienos,
6Rebeka tarė
savo sūnui Jokūbui: "Ką tik nugirdau tavo tėvą
sakant tavo broliui Esavui:
7'Parnešk žvėrienos
ir paruošk man gardų valgį pavalgyti, idant tave prieš
mirdamas palaiminčiau VIEŠPATIES akivaizdoje'.
8O
dabar, mano sūnau, paklausyk mano žodžio ir daryk, ką
tau liepiu.
9Nueik tu prie kaimenės ir parnešk
man iš ten du geriausius ožiukus, o aš iš jų paruošiu
tavo tėvui valgį, kaip jis mėgsta.
10Tu
nuneši jį savo tėvui pavalgyti, idant palaimintų
tave prieš mirdamas".
11"Betgi mano brolis
Esavas yra gauruotas vyras, - atsakė Jokūbas savo motinai Rebekai,
- o aš juk plikas!
12Jei mane tėvas apčiupinės,
aš būsiu jo akyse sukčius ir užsitrauksiu ant savęs
prakeikimą, o ne palaiminimą!"
13O
motina jam tarė: "Tekrinta ant manęs tavo prakeikimas,
mano sūnau. Tik paklausyk mano žodžio, eik ir juos man
parnešk".
14Taigi jis nuėjo, paėmė ir parnešė
juos savo motinai, o jo motina paruošė gardų valgį,
kaip jo tėvas mėgo.
15Tuomet Rebeka paėmė
geriausius savo vyresniojo sūnaus Esavo drabužius, paliktus
namie, ir apvilko jais savo jaunesnįjį sūnų
Jokūbą.
16Be to, jo rankas ir pliką
kaklo dalį apdengė ožiukų kailiais.
17Tada
padavė savo sūnui Jokūbui į rankas gardųjį
valgį ir duoną, kurią buvo iškepusi.
18Jis įėjo pas tėvą ir tarė:
"Mano tėve!" - "Aš čia, - šis atsiliepė.
- Kas tu esi, mano sūnau?"
19Jokūbas
tėvui atsakė: "Aš esu Esavas, tavo pirmagimis. Padariau,
kaip buvai man liepęs. O dabar prašyčiau sėstis ir
pavalgyti mano žvėrienos, idant man suteiktum savo sielos palaiminimą".
20Bet Jokūbas savo sūnų paklausė:
"Kaipgi, mano sūnau, taip greitai suradai?" O jis atsakė:
"VIEŠPATS, tavo Dievas, suteikė man laimę".
21Tuomet
Izaokas tarė Jokūbui: "Eikš arčiau, kad galėčiau
tave apčiupinėti ir žinoti, ar iš tikrųjų
tu esi mano sūnus Esavas, ar ne".
22Jokūbas
priėjo prie savo tėvo Izaoko, kuris jį apčiupinėjo
ir tarė: "Balsas yra kaip Jokūbo, bet rankos kaip Esavo".
23Taigi jo neatpažino, nes jo rankos buvo gauruotos,
lygiai kaip ir jo brolio Esavo. Todėl jį ir palaimino.
24Jis paklausė: "Ar tu iš tikrųjų
esi mano sūnus Esavas?" Ir kai Jokūbas atsakė: "Aš
esu", -
25jis tarė: "Paduok man valgį,
idant pavalgyčiau savo sūnaus žvėrienos ir tau
suteikčiau savo sielos palaiminimą". Jis padavė
jam valgį, ir jis suvalgė, padavė jam vyną, ir
jis išgėrė.
26Tuomet jo tėvas Izaokas
jam tarė: "Mano sūnau, eikš arčiau ir pabučiuok
mane".
27Kai Jokūbas priėjo arčiau
ir jį pabučiavo, jis užuodė jo drabužių
kvapą ir jį laimino, tardamas:
"Ai, kvapas mano sūnaus
tarsi kvapas laukų,
kuriuos VIEŠPATS palaimino.
28 Teduoda tau Dievas iš dangaus rasos,
iš žemės derlingumo
ir apsčiai grūdų bei vyno.
29 Tetarnauja tau tautos
ir tesilenkia tau gentys.
Valdovu būk savo broliams, -
tesilenkia tau tavo motinos sūnūs.
Tebūna prakeiktas, kas tave keikia,
tebūna palaimintas, kas tave laimina!"
30Vos tik Jokūbui palikus savo tėvą,
kai Izaokas buvo pabaigęs laiminti Jokūbą, - parėjo
iš medžioklės jo brolis Esavas.
31Jis
taip pat paruošė gardų valgį ir atnešė
savo tėvui. "Teatsisėda mano tėvas, - tarė savo
tėvui, - ir tepavalgo savo sūnaus žvėrienos, idant
suteiktum man savo sielos palaiminimą".
32Jo
tėvas Izaokas paklausė: "O kas tu būsi?" "Tavo
pirmagimis sūnus Esavas", - jis atsakė.
33Dabar
Izaoką apėmė baisus drebulys. Jis ir vėl klausė:
"Betgi kas buvo anas, kuris sumedžiojo žvėrieną
ir atnešė ją man? Be to, aš suvalgiau ją prieš
tau ateinant ir jį palaiminau! Taip, jis bus palaimintas!"
34Esavas, išgirdęs savo tėvo žodžius,
pratrūko garsiu ir karčiu kukčiojimu ir sakė savo
tėvui: "Palaimink mane! Taip pat ir mane, tėve!"
35Bet
tėvas atsakė: "Tavo brolis atėjo apgaulingai ir paėmė
tavo palaiminimą".
36{Esavas} pratarė:
"Argi veltui jis buvo pavadintas Jokūbu? Juk mane jis du kartus
apgavo! Pirma jis atėmė mano pirmagimystę, o dabar štai
pasiėmė ir mano palaiminimą!" Jis pridėjo: "Nejaugi
nebeliko man jokio tavo palaiminimo?"
37Izaokas
atsakė Esavui: "Matai, aš jį jau paskyriau tavo valdovu,
padariau visus jo brolius jo tarnais ir jį praturtinau grūdais
ir vynu. Ką tat dar begaliu padaryti tau, mano sūnau?"
38Esavas maldavo savo tėvą: "Nejau
tik vieną palaiminimą teturi, tėve? Palaimink mane,
taip pat ir mane, tėve!" {Izaokas nieko neatsakė}, o Esavas
ėmė garsiai verkti.
39 Tuomet jo tėvas Izaokas jam atsakė:
"Štai, tavo buveinė bus toli nuo žemės derliaus
ir toli nuo rasos iš aukšto dangaus.
40 Iš kalavijo gyvensi
ir savo broliui tarnausi.
Bet kai tu sukilsi,
nusimesi jo jungą nuo sprando".
41Esavas tat nekentė Jokūbo už
palaiminimą, kurį jo tėvas buvo jam suteikęs.
Esavas galvojo: "Artinasi mano tėvo gedulo dienos, tuomet aš
užmušiu savo brolį Jokūbą".
42Betgi
vyresniojo sūnaus Esavo žodžiai buvo persakyti Rebekai.
Ji pasišaukė savo jaunesnįjį sūnų ir
jam pasakė: "Štai tavo brolis Esavas niršta, norėdamas
tave nužudyti.
43Todėl dabar, mano sūnau,
paklausyk manęs. Bėk tuojau pat pas mano brolį Labaną
į Haraną.
44Pasilik pas jį kurį
laiką, kol atauš tavo brolio įtūžis,
45kol
tavo brolio įniršis ant tavęs atslūgs ir jis užmirš,
ką tu jam padarei. Tuomet pasiųsiu ką nors tave iš
ten parvesti. Kam gi turėčiau netekti judviejų abiejų
tą pačią dieną!"
Jokūbas išsiunčiamas pas Labaną
46
Tuomet Rebeka kalbėjo Izaokui: "Apkarto man gyvenimas dėl
tų hetičių moterų. Jei ir Jokūbas vestų
hetitę moterį, tokią kaip jos - kitą čiabuvę,
kas gero man gyvenime beliktų?"
28
1Izaokas tada pasišaukė
Jokūbą, palaimino ir įsakė: "Neimk žmonos
iš kanaaniečių dukterų!
2Keliauk
tuojau pat į Padan-Aramą, į Betuelio, tavo motinos
tėvo, namus ir ten paimk sau žmoną iš Labano, tavo
motinos brolio, dukterų.
3Telaimina tave Dievas
Visagalis, tepadaro tave vaisingą ir gausų, idant taptum
tautų bendrija.
4Tesuteikia tau jis Abraomo palaiminimą
- tau ir tavo palikuonims, idant paveldėtum kraštą, kuriame
dabar gyveni kaip ateivis, - kraštą, kurį Dievas davė
Abraomui".
5Izaokas išsiuntė Jokūbą,
ir jis iškeliavo į Padan-Aramą pas Betuelio aramiečio
sūnų Labaną, Rebekos, Jokūbo ir Esavo motinos,
brolį.
6O Esavas pastebėjo, kad Izaokas palaimino Jokūbą
bei išsiuntė jį į Padan-Aramą gauti sau ten
žmonos, kad, duodamas savo palaiminimą, įsakė:
"Neimk žmonos iš kanaaniečių dukterų"
7ir kad Jokūbas, paklusdamas tėvui ir motinai,
iškeliavo į Padan-Aramą.
8Esavas tada
pamatė, kad kanaanietės moterys labai nepatiko jo tėvui
Izaokui.
9Todėl Esavas nuėjo pas Išmaelį
ir prie savo turimų žmonų dar paėmė sau žmona
Abraomo sūnaus Išmaelio dukterį Mahalatą, Nebajoto
seserį.
Jokūbo sapnas prie Bet-Elio
10Jokūbas
paliko Beer-Šebą ir leidosi Harano link.
11Pasiekęs
žinomą vietą, jis apsistojo nakvoti, nes saulė
jau buvo nusileidusi. Paėmęs iš tos vietos akmenį,
pasidėjo jį po galva ir toje vietoje atsigulė miegoti.
12Jis sapnavo: žiūri, laiptai stovi žemėje,
o jų viršus siekia dangų, ir Dievo angelai jais laipioja
aukštyn ir žemyn.
13Žiūri, VIEŠPATS
stovi prie jo ir sako: "Aš esu VIEŠPATS, Dievas tavo senelio
Abraomo ir Dievas Izaoko. Žemę, ant kurios guli, duosiu tau
ir tavo palikuonims.
14Tavo palikuonys bus tokie gausūs
kaip žemės dulkės, tu išsiplėsi į vakarus
ir rytus, į šiaurę ir pietus. Visos žemės gentys
per tave ir tavo palikuonis ras sau palaiminimą.
15Būk
tikras, aš esu su tavimi! Globosiu tave, kur tik eitum, ir sugrąžinsiu
tave į šią žemę. Niekad tavęs nepaliksiu,
kol neįvykdysiu, ką tau pažadėjau".
16Jokūbas pabudo iš miego ir tarė:
"Iš tikrųjų VIEŠPATS yra šioje vietoje,
bet aš to nežinojau!"
17Drebulio krečiamas
jis sakė: "Kokia baugi ši vieta! Tai ne kas kita kaip Dievo
namai ir dangaus vartai".
18Atsikėlęs anksti rytą, Jokūbas
paėmė akmenį, kurį buvo pasidėjęs po
galva, pastatė jį kaip paminklą ir užpylė
ant jo viršaus aliejaus.
19O tą vietą
jis pavadino Bet-Eliu, nors ankstesnis to miesto vardas ir yra Luzas.
20Tuomet
Jokūbas padarė įžadą, sakydamas: "Jei
Dievas pasiliks su manimi, saugodamas mane kelionėje, kurią
pradedu, ir duos man duonos valgyti ir drabužių apsivilkti,
21idant sugrįžčiau ramybėje
vėl į tėvo namus, tuomet VIEŠPATS bus mano Dievas,
22ir šis akmuo, kurį pastačiau kaip
paminklą, bus Dievo namai. O iš viso, ką tu man duodi,
tikrai atseikėsiu tau dešimtinę".
29Jokūbas atkeliauja pas Labaną
1Jokūbas vėl leidosi kelionėn ir nuėjo
į rytiečių kraštą.
2Ten
laukuose jis pamatė šulinį. Trys avių kaimenės
būriavosi prie šulinio, nes kaimenės buvo iš jo girdomos.
Ant šulinio angos buvo užristas didžiulis akmuo.
3Tik
kai būdavo ten suvaromos visos kaimenės, piemenys nuritindavo
akmenį nuo šulinio angos, pagirdydavo avis ir vėl užritindavo
akmenį į savo vietą.
4Jokūbas juos prakalbino: "Mano broliai,
iš kur jūs?" Tie atsakė: "Iš Harano".
5"O gal pažįstate Labaną, Nahoro
sūnų?" - jų paklausė. "Taip, pažįstame",
- jie atsakė.
6Jis jų klausė: "Kaip
jo sveikata?" "Gera, jis sveikas, - jie atsakė, - štai
jo duktė Rachelė ateina su savo avimis".
7Jis
tarė: "Štai diena dar ilga, dar ne laikas ginti gyvulius
namo. Pagirdykite avis ir ginkite jas ganytis".
8"Mes
negalime, - jie atsakė, - kol nėra suvarytos visos kaimenės.
Tik tuomet nuritiname akmenį nuo šulinio angos ir pagirdome
avis".
9Jokūbui dar su jais tebesikalbant, atėjo
Rachelė su savo tėvo avimis. Ji buvo piemenaitė.
10Kai
tik Jokūbas pamatė Rachelę, savo motinos brolio Labano
dukterį, ir savo motinos brolio Labano avis, jis priėjo, nuritino
akmenį nuo šulinio angos ir pagirdė savo motinos brolio
Labano kaimenę.
11Tuomet Jokūbas pabučiavo
Rachelę ir pravirko balsu.
12Jokūbas pasisakė
Rachelei, kad jis yra jos tėvo giminaitis, Rebekos sūnus. O
ji nubėgo ir pasakė savo tėvui.
13Išgirdęs žinią apie savo
sesers sūnų Jokūbą, Labanas atskubėjo jo
pasitikti. Apkabinęs ir išbučiavęs, parsivedė
jį į savo namus. Jokūbas papasakojo Labanui visa, kas
buvo įvykę,
14ir Labanas jam tarė:
"Esi iš tikrųjų mano kūnas ir kraujas!"
Jokūbo vedybos su Lea ir Rachele Jokūbui prabuvus
pas Labaną vieną mėnesį,
15Labanas
sakė Jokūbui: "Negi dėl to, kad esi mano giminaitis,
turėtum man už nieką tarnauti? Sakyk man, kokia bus tavo
alga?"
16Labanas turėjo dvi dukteris. Vyresniosios
vardas buvo Lea, o vardas jaunesniosios buvo Rachelė.
17Lea
turėjo švelnias akis, bet Rachelė buvo dailiai nuaugusi ir
graži.
18 Kadangi Jokūbas jau buvo pamilęs
Rachelę, jis atsakė: "Tarnausiu tau septynerius metus už
tavo jaunesniąją dukterį".
19"Mieliau
aš ją duosiu tau, negu kokiam pašaliečiui. Pasilik
pas mane", - sutiko Labanas.
20Jokūbas ištarnavo
už Rachelę septynerius metus, bet jie atrodė jam tarsi
keletas dienų, taip labai ją mylėjo.
21Tuomet Jokūbas tarė Labanui: "Duok
man mano žmoną, kad galėčiau su ja gyventi, nes
mano laikas pasibaigė".
22Labanas sukvietė
visus vietos žmones ir iškėlė vestuves.
23Bet,
atėjus vakarui, jis paėmė savo dukterį Leą
ir įvedė ją pas Jokūbą. Jokūbas tat
ir suėjo su ja.
24{Labanas paskyrė savo tarnaitę
Zilpą būti tarnaite savo dukteriai Leai.}
25Atėjus
rytui, žiūri, šalia Lea! Jokūbas tarė Labanui:
"Ką tu man padarei? Argi ne už Rachelę tau tarnavau?!
Kodėl tat mane apgavai?"
26Labanas atsakė:
"Mūsų šalyje taip nesidaro, - jaunesnioji už
vyro neišleidžiama prieš pirmagimę.
27Su
šia pabaik vestuvių savaitę, ir jei man tarnausi kitus
septynerius metus, mes duosime tau taip pat ir aną".
28Jokūbas
taip ir padarė. Pabaigė jos vestuvių savaitę. Tuomet
Labanas davė jam savo dukterį Rachelę už žmoną.
29{Labanas paskyrė savo tarnaitę Bilhą
būti tarnaite savo dukteriai Rachelei.}
30Jokūbas
tada suėjo ir su Rachele; iš tikrųjų Rachelę
mylėjo labiau negu Leą. O Labanui tarnavo kitus septynerius
metus.
Jokūbo vaikai
31VIEŠPATS, pamatęs,
kad Lea yra nemylima, padarė ją vaisingą, o Rachelė
tuo tarpu liko nevaisinga.
32Lea tapo nėščia
ir pagimdė sūnų, kurį pavadino Reubenu. Mat ji
sakė: "Tai reiškia: 'Dievas pažvelgė į
mano kančią. Dabar mano vyras tikrai mane mylės'".
33Ji vėl pastojo ir pagimdė sūnų,
sakydama: "VIEŠPATS išgirdo, kad aš esu nemylima, todėl
jis man davė ir šį sūnų". Užtat
ji pavadino jį Simeono vardu.
34Vėl ji
tapo nėščia ir pagimdė sūnų, sakydama:
"O nūn, šį kartą, mano vyras prisiriš
prieš manęs, nes aš jam pagimdžiau tris sūnus".
Todėl jis buvo pavadintas Leviu.
35Dar kartą
ji pastojo ir pagimdė sūnų, sakydama: "Šį
kartą aš pagarbinsiu VIEŠPATĮ". Todėl ji
pavadino jį Judo vardu. Tuomet ji nustojo gimdžiusi.
30
1Rachelė, matydama,
kad nepagimdė Jokūbui vaikų, pavydėjo savo seseriai
ir sakė Jokūbui: "Duok man vaikų, kitaip aš
mirsiu!"
2Įpykęs Jokūbas jai
atkirto: "Argi aš galiu būti Dievas, kuris nedavė tau
įsčių vaisiaus?"
3O ji atsakė:
"Štai turiu tarnaitę Bilhą. Sueik su ja, idant ji
pagimdytų ant mano kelių ir aš per ją turėčiau
vaikų!"
4Taigi ji davė jam savo tarnaitę
Bilhą kaip žmoną, ir Jokūbas suėjo su ja.
5Bilha pastojo ir pagimdė Jokūbui sūnų.
6O Rachelė sakė: "Dievas mane apgynė,
iš tikrųjų išgirdo mano balsą ir davė
man sūnų". Todėl ji pavadino jį Danu.
7Bilha,
Rachelės tarnaitė, vėl pradėjo ir pagimdė Jokūbui
antrą sūnų.
8Tuomet Rachelė
ištarė: "Ėjau grumtis su savo seserimi lemtingose varžybose
ir nugalėjau!" Užtat ji pavadino jį Naftaliu.
9Lea, pamačiusi, kad ji nebegali gimdyti,
paėmė savo tarnaitę Zilpą ir davė ją
Jokūbui kaip žmoną.
10Tuomet Leos
tarnaitė Zilpa pagimdė Jokūbui sūnų.
11Lea
sakė: "Kokia sėkmė!" - ir pavadino jį Gadu.
12Leos tarnaitė Zilpa pagimdė Jokūbui
antrą sūnų.
13Lea pasakė:
"Kokia aš laiminga! Juk visos moterys vadins mane laiminga!"
- ir pavadino jį Ašeru.
14Vieną dieną kviečiapjūtės
metu Reubenas, būdamas laukuose, aptiko mandragorų ir parnešė
juos namo savo motinai Leai. Rachelė tarė Leai: "Prašyčiau
man duoti truputį tavo sūnaus mandragorų".
15Lea
jai atšovė: "Nejau negana tau, kad atėmei mano vyrą?
Argi norėtum atimti ir mano sūnaus mandragorus?" Rachelė
atsakė: "Teguli jis šią naktį su tavimi už
tavo sūnaus mandragorus".
16Taigi vakare,
Jokūbui grįžtant iš laukų, Lea išėjo
jo pasitikti ir jam paskelbė: "Tu turi pas mane ateiti, nes aš
nusamdžiau tave už sūnaus mandragorus". Jis tat
gulėjo tą naktį su ja.
17Dievas
išklausė Leos, ji pastojo ir pagimdė Jokūbui penktą
sūnų.
18O Lea sakė: "Dievas
man atlygino už tai, kad daviau savo vyrui tarnaitę",
- todėl ir pavadino jį Issacharu.
19Kai
Lea vėl tapo nėščia ir pagimdė Jokūbui
šeštą sūnų,
20ji sakė:
"Dievas man davė rinktinę dovaną. Šį
kartą mano vyras atneš man dovanų, nes jam pagimdžiau
šešis sūnus". Ir pavadino jį Zebulunu.
21Paskui
ji pagimdė dukterį ir pavadino ją Dina.
22Nūn Dievas atsiminė Rachelę,
išklausė jos ir atvėrė jos įsčias.
23Ji
tapo nėščia ir pagimdė sūnų, tardama:
"Dievas nuėmė nuo manęs gėdą!"
24Ir
ji pavadino jį Juozapu, sakydama: "Teprideda man Dievas dar
kitą sūnų!"
Jokūbo susitarimas su Labanu
25Kai
Rachelė pagimdė Juozapą, Jokūbas kreipėsi į
Labaną: "Išleisk mane eiti namo, grįžti į
savo kraštą.
26Atiduok man mano žmonas
bei vaikus, už kuriuos tau tarnavau, ir leisk man išvykti. Juk
žinai, kiek savo darbu tau pasitarnavau".
27Labanas
betgi jam tarė: "O, kad aš rasčiau malonės tavo
akyse! Per būrimą sužinojau, kad VIEŠPATS laimino
mane dėl tavęs.
28Todėl, - jis tęsė,
- nustatyk kokią tik nori algą iš manęs, aš
mokėsiu".
29O Jokūbas jam atsakė:
"Tu pats žinai, kaip aš tau tarnavau ir kaip ėjosi
tavo gyvuliams mano globoje.
30Juk tas truputis, kurį
prieš man ateinant turėjai, apsčiai padaugėjo, nes
VIEŠPATS laimino tave per viską, ką tik aš dariau.
O dabar kada aš begalėsiu aprūpinti ir savo paties namus?"
31{Labanas} klausė: "Ką gi turiu tau
mokėti?" Jokūbas atsakė: "Nieko man nemokėk!
Jei man padarysi štai ką, aš vėl ganysiu ir rūpinsiuosi
tavo kaimene.
32Apeik šiandien visą savo
kaimenę, atskirk iš jos visas taškuotas bei margas avis,
visus tamsios spalvos ėriukus ir margas bei taškuotas ožkas.
Tokia bus mano alga.
33O vėliau, kai ateisi pats
patikrinti mano algos, tepaliudija tau mano sąžiningumas už
mane: jeigu tarp mano ožkų bus nemargų bei netaškuotų,
ar avių, kurios ne juodos, tebūna jos laikomos vogtomis".
34"Puiku, - atsakė Labanas, - tebūna,
kaip sakai".
35 Tą pačią dieną tad
Labanas atskyrė ožius, kurie buvo dryžuoti bei taškuoti,
ir visas ožkas, kurios buvo taškuotos bei margos - turinčios
baltus lopus, ir visas juodas avis ir padavė į savo sūnų
rankas.
36Tada jis nustatė, kad tarp jo ir Jobūbo
būtų trijų dienų kelionės atstumas; o Jokūbas
tuo tarpu toliau ganė likusią Labano kaimenę.
37Tuomet Jokūbas pasirinko šviežių
tuopos, migdolo bei platano lazdų ir išdrožė ant
jų baltus dryžius, nulupdamas žievę iki pat lazdų
baltumo.
38Ir nuluptas lazdas išdėliojo priešais
kaimenes loviuose - vandens girdyklose, iš kurių kaimenės
ateidavo atsigerti. Kadangi gyvuliai kergdavosi, kai ateidavo atsigerti,
39 tai ožkos ir kergėsi priešais lazdas,
ir vedė dryžuotus, margus bei taškuotus jauniklius.
40O
avis Jokūbas atskyrė, kaimenės snukius nukreipė link
dryžuotųjų ir visiškai juodų gyvulių
Labano kaimenėje. Tokiu būdu jis auginosi sau kaimenes ir jų
nemaišė su Labano kaimenėmis.
41Be to,
kai kergdavosi stipresnieji kaimenės gyvuliai, Jokūbas padėdavo
lazdas į lovius prieš gyvulių akis, idant jas matydami
kergtųsi,
42bet silpnesniesiems gyvuliams jis
ten lazdų nepadėdavo. Tokiu būdu silpnieji teko Labanui,
o stiprieji Jokūbui.
43Taigi žmogus turtėjo
be galo ir įsigijo ne tik daug kaimenių, bet ir tarnų
bei tarnaičių, kupranugarių ir asilų.
31Jokūbo pabėgimas iš Harano
1Jokūbas nugirdo Labano sūnų kalbas:
"Jokūbas paėmė visa, kas priklausė mūsų
tėvui, ir susikrovė visą šį turtą iš
to, kas turėtų priklausyti mūsų tėvui".
2Be to, Jokūbas matė, kad ir Labanas nebesielgė
su juo taip palankiai kaip anksčiau.
3Tada VIEŠPATS
tarė Jokūbui: "Grįžk į savo tėvų
kraštą, į savo gimtinę. Aš būsiu su tavimi".
4Taigi Jokūbas išsikvietė Rachelę
ir Leą į laukus, kur buvo jo kaimenė,
5ir
joms pasakė: "Aš matau, kad jūsų tėvas
nebesielgia su manimi taip palankiai kaip anksčiau. Bet mano tėvo
Dievas buvo su manimi.
6Jūs gerai žinote,
kad aš tarnavau jūsų tėvui visomis savo išgalėmis,
7nors jūsų tėvas dešimt kartų
mane apgavo ir man algą pakeitė, bet Dievas neleido jam manęs
nuskriausti.
8 Jei jis sakė: 'Taškuotieji bus
tau alga', - tuomet visa kaimenė vedė taškuotus, o jei jis
sakė: 'Dryžuotieji bus tau alga', - tuomet visa kaimenė
vedė dryžuotus.
9Dievas tat atėmė
kaimenes iš jūsų tėvo ir jas atidavė man.
10Kartą, kaimenių kergimo metu, sapne
staiga pakėliau akis ir mačiau, kad ožiai kaimenėje,
kai jie poravosi, buvo dryžuoti, taškuoti ir margi.
11Tuomet
Dievo angelas sapne man tarė: 'Jokūbai', o aš atsiliepiau:
'Aš čia!'
12O jis tęsė: 'Prašyčiau
pakelti akis ir įsidėmėti, kad visi ožiai kaimenėje,
kai jie poruojasi, yra dryžuoti, taškuoti ir margi, nes aš
mačiau visa, ką tau darė Labanas.
13Aš
esu Dievas, kuris pasirodė tau Bet-Elyje, kur tu patepei paminklinį
akmenį ir padarei man įžadą. Dabar tat palik
tuojau pat šį kraštą ir grįžk į
savo gimtinę'".
14Tuomet Rachelė ir Lea, atsakydamos jam, paklausė:
"Argi mes dar turime dalį ar paveldą savo tėvo
namuose?
15Argi jis nelaiko mūsų svetimomis?
Juk jis ne tik mus pardavė, bet ir už mus gautus pinigus surijo!
16Tikrai visi turtai, kuriuos Dievas atėmė
iš mūsų tėvo, priklauso mums ir mūsų
vaikams. Tat daryk visa taip, kaip Dievas tau įsakė".
17Tada Jokūbas užsodino savo vaikus
ir žmonas ant kupranugarių,
18suvarė
visus savo gyvulius, pasiėmė visą savo sukauptą
nuosavybę - visus gyvulius, įsigytus Padan-Arame, - ir pakilo
eiti pas savo tėvą Kanaano krašte.
19O Labanas buvo išėjęs avių
kirpti. Rachelė tuo metu pasivogė savo tėvo šeimos dievus.
20Jokūbas apgavo aramietį Labaną,
neišsiduodamas jam, kad ketina bėgti.
21Taigi
jis išbėgo su viskuo, ką turėjo. Pakilo ir, persikėlęs
per Eufratą, pasisuko Gileado kalnų link.
Labanas vejasi Jokūbą
22Trečią
dieną Labanui buvo pranešta, kad Jokūbas pabėgo.
23Pasiėmęs tat savo brolius, jis vijosi
jį septynias dienas ir prisivijo Gileado kalnuose.
24Bet
Dievas atėjo pas aramietį Labaną naktį per sapną
ir jį įspėjo: "Saugokis, negrasink Jokūbui!"
25Kai Labanas užklupo Jokūbą,
Jokūbo palapinė buvo pastatyta aukštumose. Ir Labanas su
broliais pasistatė savo palapines ten pat, Gileado kalnuose.
26"Ką
tu padarei, - tarė Labanas Jokūbui, - mane apgavai ir mano dukteris
tarsi kalaviju pasigrobei į nelaisvę?!
27Dėl
ko taip slapčia išbėgai, mane apkvailinai ir man nepasakei?
Aš būčiau išleidęs tave su švente ir dainomis,
su būgnelių žvangučiais ir arfomis.
28Tu
neleidai išbučiuoti man net savo sūnų ir savo dukterų!
Pasielgei tikrai kvailai!
29Aš turiu galią
jums visiems žalos padaryti, bet tavo tėvo Dievas vakar naktį
man pasakė: 'Saugokis, negrasink Jokūbui!'
30Na
tiek to, suprantu, tu turėjai iškeliauti, nes buvai labai pasiilgęs
tėvo namų, bet kodėl tu pavogei mano dievus?"
31Jokūbas
Labanui atsakė: "Dėl to, kad bijojau, nes maniau, jog jėga
atimsi iš manęs savo dukteris.
32Bet tas,
pas ką savo dievus atrasi, neišliks gyvas! Mūsų
giminių akivaizdoje parodyk tai, kas pas mane tau priklauso, ir
pasiimk!" Mat Jokūbas nežinojo, kad Rachelė buvo
pasivogusi tuos dievus.
33Labanas tat įėjo į Jokūbo
palapinę, į Leos palapinę ir dviejų tarnaičių
palapines, bet jų nerado. Jis išėjo iš Leos palapinės
ir įėjo į Rachelės palapinę.
34O
Rachelė, paėmusi dievus, sudėjo juos į kupranugario
balną ir ant jų atsisėdo. Labanas išieškojo
visą palapinę, bet jų nesurado,
35nes
ji savo tėvui sakė: "Tenepyksta mano viešpats, kad aš
negaliu prieš tave atsistoti, nes mane užklupo mėnesinės".
Taigi jis ieškojo, bet savo šeimos dievų nesurado.
36Dabar Jokūbas įniršo ir pradėjo
bartis ant Labano. Jokūbas Labanui sakė: "Kuo aš nusikaltau?
Kur mano nuodėmė, kad mane taip įkandin vijaisi?
37Nors
tu ir visus mano daiktus išknisai, ką gi iš savo šeimos
daiktų suradai? Padėk čia tai prieš mano gimines
ir prieš tavo gimines, idant jie išspręstų mudviejų
bylą.
38Per tuos dvidešimt metų,
kai buvau po tavimi, tavo avys ir ožkos niekad nepersileido, ir aš
nė sykio nesivaišinau tavo kaimenių avinu.
39
Aš niekad nenešiau tau žvėrių sudraskytų
gyvulių: aš pats pakėliau nuostolį. Tu iš manęs
išieškojai, nesvarbu, ar tai buvo pagrobta dieną, ar buvo
tai pagrobta naktį.
40Taip būdavo su manimi:
dieną mane pribaigdavo kaitra, o naktį šaltis, negalėdavau
sudėti akių.
41Per tuos dvidešimt metų,
kai buvau su tavimi, keturiolika metų aš tarnavau tau už
tavo dvi dukteris, šešerius už tavo kaimenę, nes tu
dešimt kartų pakeitei man algą.
42Jeigu
mano tėvo Dievas, Dievas Abraomo ir Izaoko Baimė, nebūtų
buvęs su manimi, tuščiomis rankomis tu mane būtumei
išleidęs. Dievas matė mano sunkią būklę
ir mano rankų triūsą. Užtat praėjusią
naktį tave sudraudė".
Jokūbo ir Labano sandora
43 Labanas,
atsakydamas Jokūbui, tarė: "Dukterys yra mano dukterys,
vaikai yra mano vaikai, kaimenės yra mano kaimenės, - visa, ką
matai, man priklauso. Betgi ką aš galiu su jomis ar su vaikais,
kuriuos jos pagimdė, šiandien daryti?
44Dabar
tad eikš, sudarykime sandorą, tu ir aš, - tebūna ji
mano ir tavo liudytojas".
45Tuomet Jokūbas
paėmė akmenį ir pastatė jį kaip paminklą.
46O savo giminėms Jokūbas sakė: "Parinkite
akmenų!" Pririnkę akmenų, jie padarė iš
jų kauburį ir prie to kauburio laužė duoną.
47Labanas jį pavadino Jegar-Sahaduta, bet Jokūbas
pavadino jį Gal-Edu.
48"Šis kauburys,
- tarė Labanas, - nuo šiandien bus tavo ir mano liudytojas".
Todėl jis buvo pavadintas Gal-Edu -
49taip pat
ir Mizpa, nes jis sakė: "Teprižiūri VIEŠPATS
mano ir tavo {sandorą}, kai mes vienas kito nematysime.
50Jeigu
tu skriausi mano dukteris ar vesi dar kitas moteris, be mano dukterų,
- nors ir nebūtų liudytojo su mumis, - atsimink, kad pats
Dievas bus mano ir tavo liudytojas".
51Labanas tarė Jokūbui: "Štai
šis yra kauburys ir šis yra paminklas, kurį aš pastačiau
tarp tavęs ir savęs.
52Šis kauburys
yra liudytojas ir šis paminklas yra liudytojas, kad nei aš žengsiu
toliau už šio kauburio ir už šio paminklo prieš
tave, nei tu žengsi toliau už šio kauburio ir už
šio paminklo prieš mane, norėdamas pikta daryti.
53Tegu
būna Abraomo Dievas ir Nahoro Dievas, - jų tėvų
Dievas, - mūsų teisėjas". Jokūbas tat prisiekė
savo tėvo {Dievu} Baime.
54Tuomet Jokūbas
paaukojo atnašą ant kalno ir pakvietė savo gimines pasidalyti
valgiu. Jie dalijosi valgiu ir praleido naktį kalnuose.
32
1Pakilęs anksti
rytojaus rytą, Labanas išbučiavo savo vaikaičius
bei dukteris ir juos palaimino. Tada Labanas leidosi kelionėn namo.
2Ir Jokūbas tęsė savo kelionę.
Jį pasitiko Dievo angelai.
3Juos pamatęs,
Jokūbas tarė: "Tai yra Dievo stovykla!" Užtat
jis tą vietą pavadino Mahanajimais.
Jokūbas siunčia pasiuntinius pas Esavą
4Jokūbas
pasiuntė pirm savęs pasiuntinius pas savo brolį Esavą
į Seiro kraštą, Edomo laukus,
5ir
jiems įsakė, tardamas: "Mano viešpačiui Esavui
taip kalbėsite: 'Taip kalbėjo tavo tarnas Jokūbas. Aš
gyvenau kaip ateivis su Labanu ir užsibuvau ten iki šiol.
6Aš
įsigijau galvijų, asilų, avių kaimenių,
tarnų ir tarnaičių. Aš siunčiu šią
žinią savo viešpačiui, idant rasčiau malonę
tavo akyse'".
7Pasiuntiniai sugrįžo pas Jokūbą,
sakydami: "Nuėjome pas tavo brolį Esavą. Jis pats,
lydimas keturių šimtų vyrų, ateina tavęs
pasitikti".
8Jokūbas labai nusigando. Nerimaudamas
jis padalijo žmones, esančius su juo, avių kaimenes
bei galvijų bandas ir kupranugarius į dvi stovyklas,
9galvodamas:
"Jei Esavas užpultų ir sunaikintų vieną
stovyklą, tuomet kita stovykla pabėgs".
10Tuomet jis meldėsi: "Dieve mano tėvo
Abraomo ir Dieve mano tėvo Izaoko, - VIEŠPATIE, kuris man sakei:
'Grįžk į savo kraštą, į savo gimtinę,
ir aš tau būsiu geras'.
11Nesu vertas visos
tos ištikimos meilės ir visos tos ištikimybės, kurią
parodei savo tarnui, nes kadaise tik su lazda rankoje perbridau šį
Jordaną, o dabar esu išaugęs į dvi stovyklas.
12Prašyčiau
išgelbėti mane iš mano brolio rankos - Esavo rankos, nes aš
jo bijau! Nes aš bijau, jis ateis ir parblokš mane, išžudys
motinas ir vaikus.
13Betgi tu pats pasakei: 'Aš
tau būsiu labai geras ir padarysiu tavo palikuonis kaip jūros
smiltis, kurių dėl gausumo negalima suskaityti'".
14Praleidęs tenai tą naktį,
jis parinko iš to, ką turėjo po ranka, dovaną savo
broliui Esavui:
15du šimtus ožkų ir
dvidešimt ožių, du šimtus avių ir dvidešimt
avinų,
16trisdešimt žindančių
kupranugarių su jų jaunikliais, keturiasdešimt karvių
ir dešimt jaučių, dvidešimt asilių ir dešimt
asilų.
17Juos perdavė į savo tarnų
rankas, būrį po būrio, ir tarnams tarė: "Eikite
pirma manęs, bet laikykitės atstumo tarp būrių".
18O ėjusiam priekyje jis nurodė: "Kai
mano brolis Esavas sutiks tave ir paklaus: 'Kieno tu? Kur keliauji? Kieno
visa tai, ką tu varai?' -
19tuomet tu atsakysi:
'Jie priklauso tavo tarnui Jokūbui. Tai dovana, kurią jis
siunčia mano viešpačiui Esavui. Be to, jis ir pats mums
iš paskos ateina'".
20Lygiai taip pat jis
įsakė ir antrajam, ir trečiajam, ir visiems, variusiems
būrius: "Jūs tą patį sakysite Esavui, kai
jį sutiksite.
21Būtinai pridėkite:
'Be to, pats tavo tarnas Jokūbas ateina paskui mus'". Mat jis
galvojo: "Jei aš suminkštinsiu jį iš anksto dovana
ir tada jam pasirodysiu, galbūt jis man atleis".
22Taigi
dovanos ėjo pirma jo, tuo tarpu jis tą naktį pasiliko
stovykloje.
Imtynės su Angelu
23Tą pačią
naktį jis atsikėlė ir, pasiėmęs abi savo žmonas
drauge su dviem savo tarnaitėmis bei vienuolika vaikų, perbrido
Jaboko brastą.
24Perkėlęs juos per
upę, jis pergabeno taip pat visa, ką turėjo.
25Jokūbas
pasiliko vienas. Tuomet kažkoks vyras grūmėsi su juo iki
pat aušros.
26Tas vyras, matydamas, kad negali
jo įveikti, taip sudavė jam į šlaunies įdubą,
kad Jokūbo šlaunis, jam besigalynėjant su tuo vyru, išsinarino.
27Tuomet jis tarė: "Paleisk mane, nes jau
aušta". Bet Jokūbas atsakė: "Paleisiu tave tik,
kai mane palaiminsi".
28O tas paklausė: "Kuo
tu vardu?" "Jokūbas", - jis atsakė.
29Anas
tarė: "Toliau tavo vardas bus nebe Jokūbas, bet Izraelis,
nes ėmeisi su Dievu bei žmonėmis ir nugalėjai".
30Tuomet Jokūbas prašė: "Prašyčiau
pasakyti man savo vardą". Anas atsakė: "Kam gi klausi
mano vardo?" Tai pasakęs, jis tenai jį palaimino.
31Jokūbas tat pavadino tą vietą
Penieliu, tardamas: "Juk aš mačiau Dievą veidas
į veidą, tačiau mano gyvybė buvo apsaugota.
32Saulė
tekėjo, kai jis, dėl išnarintos šlaunies šlubuodamas,
praėjo Penuelį.
33Todėl iki šios
dienos izraeliečiai nevalgo išijo raumens, esančio šlaunies
įduboje, nes anas sudavė Jokūbui į šlaunies
įdubą prie išijo raumens.
33Jokūbas susitinka su Esavu
1Besižvalgydamas
Jokūbas pamatė ateinant Esavą, lydimą keturių
šimtų vyrų. Tuomet jis išskirstė Leos, Rachelės
ir abiejų tarnaičių vaikus,
2pastatydamas
tarnaites su jų vaikais priekyje, Leą su jos vaikais už
jų, o Rachelę su Juozapu paskiausiai.
3O
pats ėjo pirma visų ir nusilenkė lig žemės
septynis kartus, kol priėjo arti prie savo brolio.
4O Esavas atbėgo jo pasitikti, - apkabino jį,
puolė jam ant kaklo ir jį išbučiavo. Jiedu apsiverkė.
5Kai Esavas pakėlė akis ir pamatė moteris
bei vaikus, jis klausė: "Kas gi tie su tavimi?" Jokūbas
atsakė: "Tai vaikai, kuriuos Dievas malonėjo duoti tavo
tarnui".
6Tada priėjo tarnaitės, jos
ir jų vaikai, ir žemai nusilenkė,
7po
jų priėjo taip pat Lea su savo vaikais ir žemai nusilenkė,
galų gale priėjo Juozapas su Rachele ir žemai nusilenkė.
8O Esavas vėl klausė: "Ką gi
reiškia tas visas būrys, kurį sutikau?" Jokūbas
atsakė: "Kad rasčiau malonę mano viešpaties
akyse".
9Esavas tarė: "Aš turiu gana,
mano broli! Tau tebūna, ką turi".
10Bet
Jokūbas tarė: "Ne, prašau tave! Jei randu malonę
tavo akyse, priimk iš mano rankos dovaną. Iš tikrųjų
man matyti tavo veidą yra tarsi matyti Dievo veidą, - taip
mane maloniai priėmei.
11Prašyčiau
priimti mano dovaną, kurią aš tau atvariau, nes Dievas
man buvo maloningas, aš ir turiu visko apsčiai". Taip raginamas
Esavas ją priėmė.
Jokūbas atsiskiria nuo Esavo
12Tuomet
{Esavas} tarė: "Leiskimės į kelionę kartu,
aš eisiu greta tavęs".
13O {Jokūbas}
jam atsakė: "Kaip mano viešpats žino, vaikai yra silpni.
Be to, avių kaimenės bei galvijų bandos turi žinduklių
ir man rūpestį kelia. Greičiau varant, jie išvargtų
per vieną dieną ir visi gyvuliai nugaištų.
14Tekeliauja
mano viešpats pirma savo tarno, tuo tarpu aš keliausiu toliau pamažu
pagal žinginę priekyje einančių galvijų
ir pagal žinginę vaikų, kol ateisiu pas savo viešpatį
į Seirą".
15Esavas tarė: "Leisk man bent palikti
su tavimi keletą mano žmonių". Bet jis atsakė:
"Kam gi? Mano viešpats yra man per daug geras".
16Taigi
Esavas tą dieną leidosi kelionėn į Seirą.
17O Jokūbas keliavo Sukotų link, kur jis
pasistatė sau namus ir padarė pastoges savo gyvuliams. Todėl
tos vietos vardas yra Sukotai.
Jokūbas atkeliauja į Šechemą
18Taigi,
parėjęs iš Padan-Aramo, Jokūbas saugiai atkeliavo
į Šechemo miestą, esantį Kanaano krašte, ir
pasistatė palapines priešais miestą.
19Žemės
sklypą, ant kurio jis buvo pasistatęs savo palapinę,
nupirko už šimtą aukso gabalų iš Šechemo
tėvo Hamoro sūnų.
20Ten jis pastatė
aukurą ir pavadino jį El-Elohe-Israeliu.
34Dinos išprievartavimas
1Leos
duktė Dina, kurią ji buvo pagimdžiusi Jokūbui,
nuėjo aplankyti kai kurių krašto moterų.
2Šechemas,
šalies vado hivito Hamoro sūnus, ją pamatė, pasigrobė
ir privertė jėga su juo gulėti.
3Jis
lipte prilipo prie Jokūbo dukters Dinos, įsimylėjo mergaitę
ir stengėsi laimėti jos širdį.
4Šechemas
prašė ir savo tėvo Hamoro: "Gauk tą mergaitę
man žmona".
5Jokūbas išgirdo, kad Šechemas išniekino
jo dukterį Diną. Betgi jo sūnūs buvo laukuose
su galvijais, todėl jis tylėjo, kol jie sugrįžo.
6Šechemo tėvas Hamoras atėjo pas Jokūbą
pasikalbėti
7kaip tik tuo metu, kai jo sūnūs
parėjo iš laukų. Išgirdę, kas buvo atsitikę,
vyrai buvo pritrenkti ir degė pykčiu, nes Šechemas, gulėdamas
su Jokūbo dukterimi, buvo padaręs gėdą Izraeliui.
Tokio dalyko pakęsti negalima!
8O Hamoras kalbėjo su jais, sakydamas: "Mano
sūnus Šechemas visa širdimi trokšta jūsų
dukters. Duokite ją jam žmona.
9Giminiuokitės
su mumis: duokite mums savo dukteris, imkite mūsų dukteris
sau!
10Tarp mūsų įsikursite, ir
kraštas bus jums atviras: gyvenkite, laisvai kilnokitės, įsigykite
jame nuosavybę".
11Tada pats Šechemas
jos tėvui ir jos broliams sakė: "Leiskite man rasti malonę
jūsų akyse! Aš mokėsiu, ko tik iš manęs
pareikalausite.
12Reikalaukite iš manęs vedybų
kraičio ir dovanų, kokių tik norite, mokėsiu,
ko tik iš manęs reikalausite. Tik duokite man mergaitę
žmona".
Jokūbo sūnų kerštas
13Jokūbo
sūnūs atsakė Šechemui ir jo tėvui, kalbėdami
klastingai, nes jis buvo išniekinęs jų seserį Diną.
14Jie tat jiems sakė: "Mes tokio dalyko negalime
daryti, duoti savo seserį neapipjaustytam vyrui, nes tai užtrauktų
mums gėdą.
15Tik tuomet mes sutiksime su
tavimi, jei jūs, apipjaustydami visus savo vyriškius, tapsite
kaip mes.
16Tada mes duosime jums savo dukteris ir
mes imsime sau jūsų dukteris, kursimės tarp jūsų
ir tapsime viena tauta.
17Bet jeigu jūs mūsų
nepaklausysite ir nebūsite apipjaustyti, tuomet mes pasiimsime savo
dukterį ir eisime sau".
18Jų žodžiai patiko Hamorui ir
jo sūnui Šechemui.
19Jaunuolis nedelsė
tai padaryti, nes jis žavėjosi Jokūbo dukterimi. Be to,
jis buvo labiau gerbiamas negu bet kas kitas savo tėvo namuose.
20Taigi
Hamoras ir jo sūnus Šechemas nuėjo į miesto vartus
ir kalbėjo savo miesto vyrams, sakydami:
21"Tie
žmonės yra mums draugiški. Tesikuria jie krašte ir tesikilnoja
jame laisvai, nes krašte jiems yra apsčiai vietos. Galėsime
imti jų dukteris į žmonas ir duoti jiems savo dukteris.
22Bet jie sutiks gyventi tarp mūsų ir
tapti viena tauta tik su šia sąlyga: visi mūsų
vyriškiai turi būti apipjaustyti, kaip ir jie kad yra apipjaustyti.
23Argi tuomet nepriklausys mums jų galvijai
ir nuosavybė, - visi jų gyvuliai? Tik sutikime su jais, ir
jie gyvens su mumis".
24Visi stiprūs miesto
vyrai sutiko su Hamoru ir jo sūnumi Šechemu, visi vyriškiai
buvo apipjaustyti - visi stiprūs miesto vyrai.
25Trečią dieną, kai jie dar
kentėjo skausmus, du Jokūbo sūnūs - Simeonas ir
Levis, Dinos broliai, pasiėmę kalavijus, nelauktai užpuolė
miestą ir išžudė visus vyriškius.
26Ir
Hamorą bei jo sūnų Šechemą nudūrė
kalaviju, atsiėmė Diną iš Šechemo namų
ir išėjo.
27Tuomet kiti Jokūbo sūnūs,
aptikę nužudytuosius, apiplėšė miestą
už tai, kad jų sesuo buvo išniekinta.
28Jie
pasiėmė jų avių kaimenes ir galvijų bandas,
jų asilus ir visa, kas buvo mieste ir laukuose.
29Visą
jų turtą, visus jų vaikus ir jų žmonas,
- visa, kas tik buvo namuose, jie pasiėmė kaip belaisvius ir
grobį.
30Tada Jokūbas tarė Simeonui ir Leviui:
"Užkrovėte man bėdą, padarydami mane bjaurų
krašto gyventojams - kanaaniečiams ir perizitams. Skaičiumi
mano vyrų yra tik keletas. Jei jie susibūrę užpuls
mane, aš būsiu sunaikintas - aš ir mano šeima".
31Bet jie atsakė: "Argi su mūsų
seserimi turėtų būti elgiamasi kaip su kekše?"
35Jokūbas sugrįžta į Bet-Elį
1Dievas tarė Jokūbui: "Pakilk, eik į
Bet- Elį ir ten apsistok. Padaryk ten aukurą Dievui, kuris
tau pasirodė, kai tu bėgai nuo savo brolio Esavo".
2Užtat
Jokūbas savo šeimai ir visiems esantiems su juo įsakė:
"Atsikratykite svetimų dievų, kuriuos turite prie savęs,
nusiplaukite ir apsivilkite šviežiais drabužiais.
3Tuomet
ateikite, kilsime į Bet-Elį. Ten aš padarysiu aukurą
Dievui, kuris išklausė mane pavojaus dieną ir buvo su manimi,
kur tik ėjau".
4Jie tada atidavė Jokūbui
visus svetimus dievus, kuriuos turėjo, ir iš ausų auskarus.
Jokūbas juos užkasė po ąžuolu prie Šechemo.
5Kai jie vėl leidosi kelionėn, baisus klaikas
iš Dievo taip apėmė visus aplinkinius miestus, kad jie nesivijo
Jokūbo sūnų.
6Taigi Jokūbas
atkeliavo į Luzą, tai yra Bet-Elį, Kanaano krašte,
jis ir visi su juo esantieji žmonės.
7Ten
jis pastatė aukurą ir pavadino tą vietą El-Bet-
Eliu, nes ten jam, bėgančiam nuo savo brolio, buvo apsireiškęs
Dievas.
8Debora, Rebekos žindyvė, numirė ir buvo palaidota po ąžuolu žemiau Bet-Elio. Užtat jis buvo pavadintas Verksmo ąžuolu.
9Dievas vėl pasirodė Jokūbui, jam
sugrįžus iš Padan-Aramo, ir jį palaimino.
10Dievas
jam tarė:
"Tavo vardas yra Jokūbas.
Nebūsi daugiau vadinamas Jokūbu,
nes tik Izraelis bus tavo vardas".
Taip jis pavadino jį Izraeliu.
11Dievas jam
tarė:
"Aš esu Dievas Visagalis.
Būk vaisingas ir daugėk!
Tauta, netgi tautų bendrija, išaugs iš tavęs,
ir karaliai kils iš tavęs.
12 Kraštą, kurį daviau Abraomui ir
Izaokui,
dabar tau duodu.
Ir tavo būsimiems palikuonims
aš duosiu šį kraštą".
13Tuomet Dievas pranyko nuo jo toje vietoje, kur
jis buvo su juo kalbėjęs.
14Toje vietoje,
kur buvo su juo kalbėjęs, Jokūbas pastatė paminklinį
akmenį, atnašavo ant jo geriamąją auką
ir apliejo jį aliejumi.
15Vietą, kurioje
Dievas su juo kalbėjosi, Jokūbas pavadino Bet-Eliu.
Rachelė miršta gimdydama
16Tada
jie iškeliavo iš Bet-Elio. Jiems dar tebesant netoli nuo Efratos,
Rachelė gimdė, ir jos gimdymas buvo sunkus.
17Kai
jos gimdymo skausmai buvo nebepakeliami, pribuvėja jai tarė:
"Nebijok, nes dabar turėsi kitą sūnų".
18Su savo paskutiniu atsikvėpimu, - nes ji merdėjo,
- ji pavadino jį Ben-Oniu. Tačiau jo tėvas pavadino
jį Benjaminu.
19Rachelė numirė ir
buvo palaidota prie kelio į Efratą - tai yra Betliejų.
20Ant jos kapo Jokūbas pastatė paminklinį
akmenį. Tai yra Rachelės kapo paminklinis akmuo, esantis ten
iki šios dienos.
21Izraelis keliavo toliau ir pasistatė
savo palapinę už Migdal-Edero.
Jokūbo sūnūs
22Izraeliui
gyvenant tame krašte, Reubenas nuėjo ir gulėjo su savo tėvo
sugulove Bilha. Izraelis apie tai išgirdo.
Jokūbo sūnų buvo dvylika.
23Leos
sūnūs: Reubenas - Jokūbo pirmagimis, Simeonas, Levis,
Judas, Issacharas ir Zebulunas.
24Rachelės sūnūs:
Juozapas ir Benjaminas.
25Bilhos, Rachelės tarnaitės,
sūnūs: Danas ir Naftalis.
26Zilpos, Leos
tarnaitės, sūnūs: Gadas ir Ašeras. Šie buvo Jokūbo
sūnūs, gimę jam Padan-Arame.
Izaoko mirtis
27Jokūbas parėjo
namo pas savo tėvą Izaoką į Mamrę, prie
Kirjat-Arbos, tai yra prie Hebrono, kur Abraomas ir Izaokas buvo gyvenę
kaip ateiviai.
28Izaokas buvo šimto aštuoniasdešimties
metų,
29kai atsiduso paskutinį kartą.
Jis mirė ir žiloje senatvėje, turėdamas daug metų,
buvo suvienytas su savo gimine. Jo sūnūs - Esavas ir Jokūbas
jį palaidojo.
36Esavo palikuonys
1Šie
yra Esavo, tai yra Edomo, palikuonys.
2 Esavas paėmė
sau žmonas iš kanaaniečių: Adą, hetito Elono
dukterį, Oholibamą, hivito Zibeono sūnaus Ano dukterį,
3ir Basematą, Išmaelio dukterį, o
Nebajoto seserį.
4Ada Esavui pagimdė Elifazą,
Basemata pagimdė Reuelį,
5o Oholibama pagimdė
Jeušą, Jalamą ir Korahą. Šie yra sūnūs,
gimę jam Kanaano krašte.
6Tuomet Esavas pasiėmė savo žmonas,
sūnus, dukteris ir visus savo namiškius, savo galvijus ir visus
gyvulius, visą nuosavybę, kurią buvo įsigijęs
Kanaane, ir nusikėlė į kraštą, buvusį
šiek tiek toliau nuo savo brolio Jokūbo.
7Mat
jų nuosavybė buvo tapusi per didelė jiems kartu gyventi.
Kraštas, kuriame jie buvo ateiviai, negalėjo jų išlaikyti
su tokiomis kaimenėmis.
8Taigi Esavas apsigyveno
Seiro aukštumose. Esavas yra Edomas.
9Šie yra edomiečių protėvio
Esavo palikuonys Seiro aukštumose.
10Tokie yra
Esavo sūnų vardai: Elifazas, Esavo žmonos Ados sūnus;
Reuelis, Esavo žmonos Basematos sūnus.
11Elifazo
sūnūs buvo Temanas, Omaras, Zefo'as, Gatamas ir Kenazas.
12{Timna
buvo Esavo sūnaus Elifazo sugulovė, - ji pagimdė Elifazui
Amaleką.} Tie buvo Ados, Esavo žmonos, sūnūs.
13Reuelio sūnūs buvo: Nahatas, Zerahas,
Šama ir Miza. Tie buvo Basematos, Esavo žmonos, sūnūs.
14Oholibamos, Zibeono sūnaus Ano dukters, sūnūs:
Jeušas, Jolamas, Korahas. Juos ji pagimdė Esavui.
Edomo gentys
15Šios yra Esavo sūnų
gentys. Elifazo, Esavo pirmagimio, palikuonys yra: Temano gentis, Omaro
gentis, Zefo'o gentis, Kenazo gentis,
16Keraho gentis,
Gatamo gentis ir Amaleko gentis. Elifazo gentys Edomo krašte yra kilusios
iš Ados sūnų.
17Esavo sūnaus
Reuelio palikuonys yra: Nahato gentis, Zeraho gentis, Šamos gentis
ir Mizos gentis. Reuelio gentys Edomo krašte yra kilusios iš Esavo
žmonos Basematos.
18Ir šie yra Esavo žmonos
Oholibamos palikuonys: Jeušo gentis, Jalamo gentis ir Koraho gentis.
Tos gentys yra kilusios iš Esavo žmonos, Ano dukters, Oholibamos.
19Šie yra Esavo, tai yra Edomo, sūnūs,
ir šios yra jų gentys.
Seiro palikuonys
20Šie yra Seiro Horito
sūnūs, čiabuviai krašto gyventojai: Lotanas, Šobalas,
Zibeonas, Anas,
21Dišonas, Ezeris ir Dišanas.
Tai horitų gentys - Seiro sūnūs Edomo krašte.
22Lotano
sūnūs buvo Horis ir Hemanas, o Lotano sesuo buvo Timna.
23Šobalo
sūnūs yra: Alvanas, Manahatas, Ebalis, Šefo'as ir Onamas.
24Zibeono sūnūs yra: Aja ir Anas. {Jis
yra tas Anas, kuris aptiko karšto vandens šaltinius dykumoje, ganydamas
savo tėvo Zibeono asilus.}
25Ano vaikai yra: Dišonas
ir Ano duktė Oholibama.
26Dišono sūnūs
yra: Hemdanas, Ešbanas, Jitranas ir Cheranas.
27Ezerio
sūnūs yra: Bilhanas, Zaavanas ir Akanas.
28Dišano
sūnūs yra: Uzas ir Aranas.
29Horitų
gentys yra: Lotano gentis, Šobalo gentis, Zibeono gentis, Ano gentis,
30Dišono gentis, Ezerio gentis ir Dišano gentis.
Tos yra horitų gentys pagal jų gentis Seiro krašte.
Edomo karaliai
31Šie yra karaliai, valdžiusieji
Edomo krašte, pirma negu bet koks karalius valdė izraeliečius.
32Beoro sūnus Bela karaliavo Edome, ir jo miestas
buvo Dinhaba.
33Bela mirė, ir Zeraho iš Bozros
sūnus Jobabas jo vietoje tapo karaliumi.
34Jobabas
mirė, ir Hušamas iš temaniečių krašto jo
vietoje tapo karaliumi.
35Hušamas mirė, ir
Bedado sūnus Hadadas, - tas, kuris nugalėjo midjaniečius
Moabo krašte, - jo vietoje tapo karaliumi; jo miesto vardas buvo Avitas.
36Hadadas mirė, ir Samla iš Masrekos jo vietoje
tapo karaliumi.
37Samla mirė, ir Šaulas iš
Rehobotų ant {Eufrato} upės jo vietoje tapo karaliumi.
38Šaulas
mirė, ir Achboro sūnus Baal- Hananas jo vietoje tapo karaliumi.
39Achboro sūnus Baal-Hananas mirė, ir Hadaras
tapo jo vietoje karaliumi; jo miesto vardas buvo Pau. Jo žmona, Me-Zahabo
dukters Matredos duktė, vadinosi Mehetabelė.
40Esavo genčių vardai pagal jų
šeimas ir vietovių vardus yra šie: Timnos gentis, Alvos
gentis, Jeteto gentis,
41Oholibamos gentis, Elos gentis,
Pinono gentis,
42Kenazo gentis, Temano gentis, Mibzaro
gentis,
43Magdielio gentis ir Iramo gentis. Tos yra
Edomo gentys, - tai yra Esavo, Edomo tėvo, pagal gyvenvietes jų
užvaldytame krašte.
JUOZAPAS
37Juozapas ir jo broliai
1Bet
Jokūbas įsikūrė krašte, kuriame jo tėvas
buvo gyvenęs kaip ateivis - Kanaano krašte.
2Šitoks
yra pasakojimas apie Jokūbo šeimą.
Juozapas, būdamas septyniolikos metų, ganė su broliais
avių kaimenę, padėjo savo tėvo žmonų,
Bilhos ir Zilpos, sūnums. Jis tėvui papasakojo apie jų
blogus darbus.
3Izraelis mylėjo Juozapą
labiau negu bet kurį kitą savo vaikų, nes jis buvo
jam gimęs senatvėje. Jis buvo jam pasiūdinęs puošnų
apdarą su rankovėmis.
4Broliai, matydami,
kad jų tėvas myli jį labiau už kitus jo brolius,
jo taip nekentė, kad vengdavo net pasisveikinti.
5Kartą Juozapas susapnavo sapną, kurį
papasakojo savo broliams. Jie ėmė dar labiau jo nekęsti.
6"Prašyčiau paklausyti sapno, kurį
sapnavau! - sakė jis jiems: -
7"Žiūriu,
mes rišame lauke pėdus. Staiga mano pėdas atsistojo ir stovėjo,
tuomet jūsų pėdai susirinko aplink jį ir mano
pėdui žemai nusilenkė!"
8Jo broliai
atsakė: "Bene tu ketini tapti mūsų karaliumi? Bene
iš tikrųjų tu ketini mus valdyti?" Dėl kalbų
apie savo sapnus jie ėmė jo dar labiau nekęsti.
9Jis sapnavo dar kitą sapną. Ir jį
papasakojo savo broliams, tardamas: "Tikėkite manimi, aš
sapnavau dar kitą sapną: saulė, mėnulis ir vienuolika
žvaigždžių man lenkėsi!"
10Betgi
kai jis papasakojo jį savo tėvui ir broliams, tėvas jį
apibarė. "Ką gi reiškia tas tavo sapnas? Ką
susapnavai? Negi mes turėsime ateiti - aš pats, tavo motina ir
tavo broliai - ir nusilenkti tau lig žemės?"
11Broliai
jam pavydėjo, bet ir tėvas šio įvykio negalėjo
užmiršti.
Broliai parduoda Juozapą
12Kartą,
kai jo broliai buvo nuvarę savo tėvo kaimenę ganytis prie
Šechemo,
13Izraelis tarė Juozapui: "Tavo
broliai, tu žinai, gano prie Šechemo. Pasiruošk, siųsiu
tave pas juos". - "Pasiruošęs!" - jam atsakė.
14Izraelis tada jam paliepė: "Nueik ir sužinok,
kaip sekasi tavo broliams, kaip einasi su kaimene, ir parnešk man žinių".
Taip jį išsiuntė iš Hebrono slėnio.
Kai Juozapas pasiekė Šechemą,
15jį
sutiko vienas vyras beklajojantį po laukus. "Ko ieškai?"
- paklausė jo tas vyras.
16"Savo brolių
ieškau, - jis atsakė, - ar negalėtum man pasakyti, kur jie
gano kaimenę".
17Vyras atsakė: "Jie
iš čia pajudėjo. Girdėjau iš tikro juos sakant:
'Eikime į Dotaną'". Juozapas tat pasekė savo brolius
ir atrado juos Dotane.
18O šie pastebėjo jį
iš toli ir pirma, negu jis prie jų priartėjo, jie ėmė
tartis jį nužudyti.
19Vieni kitiems jie
sakė: "Va ateina tas svajotojas!
20Eime,
užmuškime jį ir įmeskime į kurią
nors duobę. Sakysime, kad plėšrus žvėris jį
sudraskė. Tuomet pamatysime, kas iš jo sapnų išeis".
21 Bet Reubenas, tai išgirdęs, stengėsi
jį išgelbėti iš jų rankų ir sakė:
"Neatimkime jam gyvybės".
22Reubenas
jiems kalbėjo: "Neišliekite kraujo! Įmeskite jį
va į aną duobę dykumoje, bet patys rankos prieš
jį nepakelkite!" Jis norėjo jį išgelbėti
iš jų rankų ir sugrąžinti tėvui.
23Taigi
kai Juozapas atėjo pas brolius, jie atėmė jo apdarą
- puošnųjį apdarą su rankovėmis, kuriuo buvo
apsivilkęs,
24o jį patį įmetė
į vandens duobę. Duobė buvo tuščia, vandens
joje nebuvo.
25Jie susėdo valgyti. Žvalgydamies pamatė
išmaeliečių karavaną, ateinantį iš
Gileado, su guma, balzamu ir sakais apkrautais kupranugariais, ir keliaujantį
į Egiptą.
26Tuomet Judas tarė savo
broliams: "Kokia mums nauda, jei nužudome savo brolį
ir nuslepiame jo kraują?
27Eime, verčiau
parduokime jį išmaeliečiams. Nekelkime rankos prieš
jį, nes jis juk yra mūsų brolis, mūsų
pačių kūnas!" Broliai jo paklausė.
28Kai
keletas midjaniečių pirklių ėjo pro šalį,
jie ištraukė Juozapą, iškeldami jį iš duobės,
ir pardavė jį išmaeliečiams už dvidešimt
sidabrinių. O tie nusivedė Juozapą į Egiptą.
29Kai Reubenas, vėl atėjęs prie
duobės, pamatė, kad Juozapo duobėje jau nebėra, persiplėšė
savo drabužius.
30Jis sugrįžo pas
savo brolius, sakydamas: "Berniukas dingo! Ką dabar man daryti?"
31Tuomet jie paėmė Juozapo puošnųjį
apdarą, papjovė ožiuką ir pamirkė tą
apdarą jo kraujyje.
32Puošnųjį,
ilgomis rankovėmis apdarą nunešdino tėvui, sakydami:
"Mes jį radome. Prašom pasižiūrėti, ar
tai yra tavo sūnaus apdaras, ar ne".
33Tėvas
pažino ir tarė: "Mano sūnaus apdaras! Plėšrus
žvėris jį surijo! Tikrai Juozapas buvo žvėries
sudraskytas!"
34Tuomet Jokūbas persiplėšė
savo drabužius, apsijuosė ašutine ir raudojo savo sūnaus
daug dienų.
35Visi jo sūnūs ir dukterys
stengėsi jį paguosti, bet jis atsisakė būti paguostas
ir sakė: "Ne! Aš liūdėdamas žengsiu į
Šeolą pas savo sūnų". Taip tėvas jį
apraudojo.
36Tuo tarpu midjaniečiai buvo jį
pardavę Egipte Potifarui, vienam faraono pareigūnui, sargybos
viršininkui.
38Judas ir Tamara
1Atsitiko,
kad maždaug tuo pačiu metu Judas nuo savo brolių pasitraukė
ir pasistatė sau palapinę arti kažkokio adulamiečio,
vardu Hira.
2Ten jis pamatė vieno kanaaniečio,
vardu Šua, dukterį, ją vedė ir su ja gyveno.
3Ji
tapo nėščia ir pagimdė sūnų, o jis pavadino
jį Eru.
4Vėl ji tapo nėščia
ir pagimdė sūnų, kurį ji pavadino Onanu.
5Tada
ji dar kartą pagimdė sūnų ir pavadino jį
Šela. Ji buvo Chezibe, kai jį pagimdė.
6Judas savo pirmagimiui sūnui Erui paėmė
žmoną, vardu Tamara.
7Bet Eras, Judo pirmagimis,
buvo nedoras VIEŠPATIES akyse. VIEŠPATS atėmė jam gyvastį.
8Tuomet Judas tarė Onanui: "Susieik su savo
brolio žmona ir, atlikdamas jai svainio pareigą, duok savo
broliui palikuonį".
9Bet Onanas, žinodamas,
kad palikuonis nebus jam, kada tik susieidavo su brolio žmona, išliedavo
savo sėklą ant žemės, nes nenorėjo duoti savo
broliui palikuonio.
10Ką jis darė, buvo
nedora VIEŠPATIES akyse. VIEŠPATS ir jam atėmė gyvastį.
11Tuomet Judas tarė savo marčiai Tamarai:
"Gyvenk kaip našlė savo tėvo namuose, kol užaugs
mano sūnus Šela", - nes jis baiminosi, kad ir šis nenumirtų,
kaip jo broliai. Tamara tat išėjo ir gyveno savo tėvo namuose.
12Praslinkus ilgokam laikui, mirė Judo žmona,
Šuos duktė. Praėjus Judo gedulo metui, jis drauge su bičiuliu
adulamiečiu Hira nukilo į Timną pas savo avių
kirpėjus.
13Kai Tamarai buvo pasakyta: "Tavo
uošvis eina į Timną savo avių kirpti", -
14ji nusivilko našlės drabužius, apsigaubė
šydu ir atsisėdo prie įėjimo į Enajimus, prie
kelio į Timną. Ji matė, kad Šela jau buvo užaugęs,
tačiau ji nebuvo duota jam kaip žmona.
15Judas,
ją pamatęs, palaikė kekše, nes ji buvo užsidengusi
veidą.
16Pasukęs prie jos į pakelę,
tarė: "Nagi eikš, noriu su tavimi sueiti", - nes jis
nežinojo, kad ji yra jo marti. O ji užklausė: "O
ką man duosi, kad sueitumei su manimi?"
17Jis
atsakė: "Ožiuką iš kaimenės atsiųsiu".
Bet ji atsakė: "Turi man palikti užstatą, kol atsiųsi".
18Jis tarė: "Kokį užstatą
turiu tau palikti?" Ji atsakė: "Savo antspaudo žiedą,
juostą ir lazdą, kurią turi rankoje". Jis juos
padavė jai, suėjo su ja, ir ji tapo nuo jo nėščia.
19Tuomet ji pakilo ir nuėjo sau, nusiėmė
savo šydą ir apsivilko savo našlės drabužiais.
20Kai Judas pasiuntė ožiuką per
savo bičiulį adulamietį, norėdamas atsiimti iš
tos moters rankų užstatą, negalėjo jos surasti.
21Jis klausinėjo miesto žmones: "Kurgi
yra ta šventovės kekšė, kuri buvo pakelėje prie
Enajimų?" Bet jie atsakė: "Ten niekad nebuvo kekšės".
22Jis tat sugrįžo pas Judą ir pranešė:
"Jos neradau. Be to, vietos žmonės sako, kad ten niekad
nebuvo kekšės".
23Judas atsakė:
"Tepasilaiko ji juos sau, kitaip žmonės ims iš mūsų
juoktis. Juk pats gi matai, aš siunčiau šį ožiuką,
o tu negalėjai jos surasti".
24Maždaug po trijų mėnesių
Judui buvo pranešta: "Tavo marti Tamara pasielgė kaip kekšė.
Be to, per savo kekšystę ji tapo nėščia".
- "Išveskite ją, - šaukė Judas, - tebūna
ji sudeginta!"
25Kai ją vedė laukan,
ji pasiuntė šią žinią savo uošviui: "Aš
esu nėščia nuo vyro, kuriam priklauso šie daiktai.
Prašom patikrinti, - ji pridėjo, - kieno yra šie daiktai -
antspaudo žiedas, juosta ir lazda".
26Judas
juos atpažino ir tarė: "Ji teisesnė negu aš, nes
aš jos nedaviau savo sūnui Šelai". Daugiau jis su ja
nebesuėjo.
27Atėjus jos gimdymo metui, pasirodė,
kad jos įsčiose buvo dvynukai!
28Jai
gimdant, vienas kūdikis iškišo rankutę. Pribuvėja
paėmė ir užrišo ant jo rankutės raudoną
siūlą, sakydama: "Šis išėjo pirmasis".
29Bet kaip tik tuo metu jis atitraukė savo rankutę
ir išėjo jo brolis. Pribuvėja ištarė: "Kokią
spragą sau pasidarei!" Todėl jis buvo pavadintas Perezu.
30Paskui išėjo jo brolis su raudonu siūlu
ant rankutės. Jis buvo pavadintas Zerahu.
39Juozapas ir Potifaro žmona
1Kai
Juozapas buvo nuvestas į Egiptą, iš ten atvedusių
išmaeliečių jį nupirko Potifaras - egiptietis,
faraono pareigūnas, sargybos viršininkas.
2Kadangi
VIEŠPATS buvo su Juozapu, jam labai sekėsi. Jį egiptietis
šeimininkas priskyrė prie savo namiškių.
3Kai
šeimininkas pamatė, kad VIEŠPATS buvo su juo ir visa, ką
tik jis darė, VIEŠPATS laimino sėkme,
4Juozapas
rado malonę jo akyse ir tapo jo asmenišku tarnu. Ilgainiui jis
padarė jį savo namų užvaizdu ir patikėjo
jam visa, ką turėjo.
5Nuo to laiko, kai
šeimininkas padarė jį užvaizdu savo namų ir
viso, ką turėjo, VIEŠPATS laimino egiptiečio namus
dėl Juozapo. Iš tikrųjų VIEŠPATIES palaima lydėjo
visa, ką jis turėjo ir namie, ir laukuose.
6Pavedęs
Juozapui visa, ką turėjo, su Juozapu prie savęs, jis
pats niekuo nebesirūpino, tik savo valgiu.
O Juozapas buvo dailiai nuaugęs ir gražus.
7Po
kiek laiko jo šeimininko žmona užmetė akį į
Juozapą ir jam tarė: "Pagulėk su manimi".
8Jis
atsisakė. "Štai, - jis tarė savo šeimininko žmonai,
- man esant čia, mano šeimininkas niekuo nesirūpina namuose.
Sudėjo man į rankas visa, ką turi.
9Šiuose
namuose jis nėra viršesnis už mane, nėra nieko, kas
nebūtų man pavesta, išskyrus tave, nes tu esi jo žmona.
Kaipgi aš galėčiau taip nedorai pasielgti ir nusidėti
Dievui?"
10Nors ji meilinosi Juozapui diena iš
dienos, jis nesutiko su ja pagulėti ar su ja bendrauti.
11Tačiau
vieną dieną, jam atėjus į namus atlikti savo
darbų, viduje nesant kitų namiškių,
12ji
įsikibo į jo drabužį, sakydama: "Pagulėk
su manimi!" Bet jis ištrūko ir išbėgo laukan, palikdamas
savo drabužį jos rankoje.
13Kai ji pamatė,
kad jis, palikęs savo drabužį jos rankoje, išbėgo
laukan,
14susišaukė savo tarnus ir jiems sakė:
"Tik pasižiūrėkite! Atvedė pas mus hebrajų
mums įžeisti! Jis įsibrovė pas mane su manimi
pagulėti, bet aš šaukiau kiek galėdama.
15Išgirdęs
mane klykiant visu balsu, jis paliko savo drabužį prie manęs,
atsitraukė ir išbėgo laukan".
16Drabužį ji pasidėjo prie savęs,
kol parėjo namo jo šeimininkas.
17Tuomet ji
papasakojo jam tą patį, sakydama: "Tas hebrajus vergas,
kurį tu pas mus atvedei, įsibrovė manęs įžeisti,
18bet kai aš tik pakėliau balsą ir
pradėjau šaukti, jis paliko savo drabužį prie manęs
ir išbėgo laukan".
19Kai jo šeimininkas išgirdo savo žmoną
sakant: "Taip ir taip su manimi pasielgė tavo tarnas", -
jis užsidegė pykčiu.
20Šeimininkas
Juozapą suėmė ir įmetė į kalėjimą,
kuriame buvo laikomi karaliaus kaliniai. Bet net tame kalėjime esant,
21VIEŠPATS buvo su Juozapu, parodė jam ištikimą
meilę ir nuteikė kalėjimo viršininką maloniai
su juo elgtis.
22Kalėjimo viršininkas atidavė
į Juozapo rankas visus tame kalėjime esančius kalinius.
Ir kas tik ten buvo reikalinga atlikti, per jį buvo padaryta.
23Kadangi
VIEŠPATS buvo su juo, kalėjimo viršininkas pats neprižiūrėjo
nieko, kas buvo Juozapui patikėta. Ką tik jis darė, VIEŠPATS
laimino sėkme.
40Juozapas aiškina faraono tarnų sapnus
1Praėjus kuriam laikui po šių įvykių,
atsitiko, kad Egipto karaliaus vynininkas ir jo kepėjas nusikalto
savo valdovui, Egipto karaliui.
2Faraonas užpyko
ant dviejų savo pareigūnų - vyriausiojo vynininko ir
vyriausiojo kepėjo -
3ir įkalino juodu sargybos
viršininko namuose, tame pačiame kalėjime, kur buvo kalinamas
Juozapas.
4Kalėjimo viršininkas paskyrė
jiems Juozapą, ir jis jiems patarnavo. Kalėjime jie sėdėjo
ilgoką laiką.
5Vieną, tą pačią naktį
abu, - kalėjime sėdį Egipto karaliaus vynininkas ir kepėjas,
- susapnavo sapną, kuris kiekvienam iš jų galėjo
būti reikšmingas.
6Juozapas, atėjęs
pas juos ryto metą, pastebėjo, kad jie abu buvo paniurę.
7Jis esančius su juo šeimininko kalėjime
faraono pareigūnus pradėjo klausinėti: "Kodėl
gi šiandien tokie liūdni jūsų veidai?"
8Jie
atsakė: "Sapnavome sapnus, ir nėra, kas mudviem juos išaiškintų".
Juozapas jiems tarė: "Dievas tikrai gali išaiškinti!
Prašyčiau papasakoti juos man".
9Tuomet vyriausiasis vynininkas papasakojo Juozapui
savo sapną. "Mano sapne, - jis sakė Juozapui, - prieš
mane stovėjo vynmedis.
10Ant vynmedžio buvo
trys šakos. Vos tik joms išsprogus, tuoj pasirodė ant jų
žiedai ir iš jų kekių prisirpo vynuogės.
11O
aš rankoje laikiau faraono taurę, nuskyniau vynuogių,
išspaudžiau jas į faraono taurę ir padaviau taurę
faraonui į ranką".
12Juozapas jam
tarė: "Toks yra jo išaiškinimas: trys šakos reiškia
tris dienas.
13Dar trys dienos, ir faraonas pakels
tavo galvą ir sugrąžins tave į savo tarnybą.
Tu vėl padavinėsi taurę faraonui, kaip anksčiau
kad darei, būdamas jo vynininku.
14Betgi prisimink
mane, kai tau bus gera, prašom padaryti man tą malonę
ir paminėti mane faraonui, kad mane išlaisvintų iš
šios vietos.
15Mat aš iš tikrųjų
buvau apgaule pagrobtas iš hebrajų žemės, o ir čia
nesu padaręs nieko, už ką jie būtų turėję
mane įmesti į šią duobę".
16Vyriausiasis kepėjas, pamatęs, kaip
palankiai jis aiškino, tarė Juozapui: "Ir aš sapnavau
sapną. Žiūriu, trys vytelių pintinės man
ant galvos.
17Viršutinėje pintinėje buvo
visokiausi kepėjo gaminiai faraonui, bet paukščiai lesė
juos iš pintinės ant mano galvos".
18Juozapas
atsakė: "Toks yra jo išaiškinimas: trys pintinės
reiškia tris dienas.
19Dar trys dienos, ir faraonas
pakels tavo galvą - nuo tavęs! - pakabins tave ant stulpo,
ir paukščiai les tavo kūną".
20Iš tikrųjų trečią
dieną, savo gimtadienį, faraonas iškėlė vaišes
visiems savo tarnams ir pakėlė vyriausiojo vynininko galvą
bei vyriausiojo kepėjo galvą savo tarnų akivaizdoje.
21Jis sugrąžino vyriausiąjį
vynininką į savo tarnybą, ir jis vėl padavinėjo
taurę faraonui į ranką.
22O vyriausiąjį
kepėją pakabino ant stulpo, lygiai kaip Juozapas buvo jiems
išaiškinęs.
23Tačiau vyriausiasis
vynininkas Juozapo neprisiminė, netgi jį pamiršo.
41Juozapas aiškina faraono sapną
1Praėjus dvejiems metams, faraonas sapnavo sapną.
Jis matė save stovintį prie Nilo.
2Žiūri,
iš Nilo išbrido septynios karvės, gražios ir riebios,
ir ganosi meldyne.
3Žiūri, paskui jas išbrido
iš Nilo ir kitos septynios karvės, bjaurios ir liesos, ir priėjo
prie pirmųjų karvių ant Nilo kranto.
4Bjauriosios
ir liesosios karvės ėmė ir suėdė septynias gražiąsias
ir riebiąsias karves. Tuomet faraonas nubudo.
5Jis užmigo ir sapnavo kitą sapną.
Žiūri, septynios javų varpos, pilnos ir sveikos, auga
ant vieno stiebo.
6Žiūri, po jų išaugo
septynios tuščios ir rytų vėjo nualintos varpos.
7Tuščiosios varpos ėmė ir prarijo
anas septynias pilnąsias ir sveikąsias varpas. Tuomet faraonas
nubudo ir suprato, kad tai buvo sapnas.
8Rytą
jo dvasia buvo apimta nerimo. Jis įsakė sušaukti visus
Egipto žynius ir išminčius. Faraonas papasakojo jiems
savo sapnus, bet nebuvo kas juos faraonui išaiškintų.
9Tuomet vyriausiasis vynininkas tarė faraonui:
"Aš privalau prisiminti savo kaltes šiandien.
10Kartą
faraonas supyko ant savo tarnų ir įkalino mane bei vyriausiąjį
kepėją sargybos viršininko namuose.
11Mudu
tą pačią naktį sapnavome po sapną, jis
ir aš, kiekvienas kitokį, teturintį reikšmės
tik tam, kuris jį sapnavo.
12Ten buvo su mumis
jaunas hebrajus, sargybos viršininko tarnas. Kai mes jam papasakojome,
jis mums išaiškino mūsų sapnus, kiekvienam pagal jo
sapną.
13Kaip jis mums išaiškino, taip
ir įvyko. Aš buvau sugrąžintas į savo tarnybą,
o kepėjas buvo pakabintas ant stulpo".
14Faraonas įsakė pašaukti Juozapą,
ir jis tuojau pat buvo išvestas iš kalėjimo. Kai nusiskuto
ir pakeitė drabužius, jis atėjo pas faraoną.
15Faraonas
tarė Juozapui: "Aš sapnavau sapną, ir nėra nė
vieno, kas galėtų jį išaiškinti. Betgi aš
girdėjau apie tave, kad užtenka tau išgirsti sapną
ir gali jį išaiškinti".
16Juozapas
atsakė faraonui: "Ne aš! Dievas duos faraonui tikrą
atsakymą".
17Faraonas tada papasakojo Juozapui: "Sapne
aš stovėjau ant Nilo kranto.
18Žiūriu,
iš Nilo išbrido septynios karvės, riebios ir gražios,
ir ganėsi meldyne
19Tada, žiūriu,
paskui jas išbrido kitos septynios karvės - kaulėtos, labai
bjaurios ir sulysusios. Aš niekad nebuvau matęs tokių
bjaurių visame Egipto krašte!
20Liesosios
ir bjauriosios karvės suėdė pirmąsias septynias karves.
21Betgi ir kai jos buvo jas suėdusios, niekas
nebūtų galėjęs pasakyti, kad jos buvo tai padariusios,
nes jos atrodė lygiai taip prastai, kaip pirma. Tada aš nubudau.
22Vėl užmigau ir sapne mačiau septynias
javų varpas, pilnas ir sveikas, augančias ant vieno stiebo.
23Žiūriu, po jų išdygo septynios
varpos, susitraukusios, menkos, rytų vėjo nualintos.
24Ir
menkosios varpos prarijo sveikąsias! Papasakojau savo žyniams,
bet nė vienas jų nepajėgė jo man išaiškinti".
25Tuomet Juozapas tarė faraonui: "Faraono
sapnas yra tik vienas. Dievas apreiškė faraonui, ką jis
ruošiasi daryti.
26Septynios sveikos karvės
reiškia septynerius metus ir septynios sveikos varpos reiškia septynerius
metus. Sapnai tą patį reiškia.
27Septynios
liesos ir bjaurios karvės, išbridusios po jų, reiškia
septynerius metus, lygiai kaip ir tuščios bei rytų vėjo
nualintos septynios varpos. Jos yra septyneri bado metai.
28Taigi
tai reiškia tą, ką jau sakiau faraonui: Dievas parodė
faraonui, ką jis ruošiasi daryti.
29Tikėk
manimi, ateis septyneri didelio pertekliaus metai visame Egipto krašte.
30Po jų užeis septyneri bado metai. Visas
Egipto žemės perteklius bus užmirštas, badas nualins
kraštą.
31Tada neliks krašte jokio pertekliaus
ženklo dėl to bado, nes jis bus be galo sunkus.
32O
kad faraonas sapnavo tą patį sapną du sykius, reiškia,
jog viskas yra Dievo nuspręsta ir Dievas nedels tai įvykdyti.
33Užtai dabar faraonas teparenka įžvalgų
ir išmintingą vyrą ir tepadaro jį viso Egipto
krašto valdytoju.
34Tesiima faraonas žygių
paskirti kraštui užvaizdus ir paimti vieną penktadalį
Egipto krašto derliaus per septynerius pertekliaus metus.
35Tesurenka
šių ateinančių gerųjų metų
maisto atsargas, tesukaupia grūdus miestuose maistui faraono valdžioje
ir ten jį telaiko.
36Tas maistas bus atsargos
kraštui, idant nepražūtų kraštas nuo bado, kai
Egipto kraštą ištiks septyneri bado metai".
Juozapas paskiriamas Egipto valdytoju
37Faraonas
ir visi jo dvariškiai pritarė jo žodžiams.
38Faraonas
tarė savo dvariškiams: "Argi galėtume rasti kitą
panašų į jį - vyrą, taip apdovanotą
Dievo dvasia?"
39Faraonas tarė Juozapui:
"Kadangi Dievas tau visa tai nurodė, nėra kito tokio įžvalgaus
ir išmintingo kaip tu.
40Tu būsi mano namų
valdytoju, ir visi mano žmonės klausys tavo įsakymų.
Vien tik sostu aš būsiu už tave viršesnis.
41Štai,
- sakė faraonas Juozapui, - aš skiriu tave viso Egipto krašto
valdytoju".
42Numovęs nuo piršto savo
antspaudo žiedą, faraonas užmovė jį Juozapui
ant piršto, aprengė jį plonos drobės drabužiais
ir uždėjo jam ant kaklo aukso grandinę.
43Tuomet
jis įsodino jį į savo vyriausiojo pareigūno
vežimą ir priešais jį buvo šaukiama: "Priklaupkite!"
Taigi faraonas padarė jį viso Egipto krašto valdytoju.
44Be to, faraonas Juozapui sakė: "Nors aš
esu faraonas, tačiau be tavo sutikimo niekas nepajudins nei rankos,
nei kojos visame Egipto krašte".
45Faraonas
pavadino Juozapą Zafenat-Paneahu ir davė jam žmona Asenatą,
Ono kunigo Potiferos dukterį. Taip Juozapas gavo valdžią
Egipte.
46Juozapas buvo trisdešimties metų, kai
pradėjo tarnauti faraonui, Egipto karaliui. Juozapas paliko faraoną
ir keliavo po visą Egipto kraštą.
47Per
septynerius pertekliaus metus žemė davė gausų derlių.
48Jis surinko visą septynerių metų
derlių, Egipto krašto pertekliaus metų derlių,
ir sukaupė jį miestuose, kiekviename mieste sukraudamas derlių
iš apylinkės laukų.
49Juozapas rinko
grūdus dideliais kiekiais, lyg pajūrio smėlį, kad
liovėsi juos net seikėti, nes nebebuvo įmanoma suseikėti.
50Prieš užeinant bado metams, Juozapas
turėjo du sūnus, kuriuos jam pagimdė Asenata, Ono kunigo
Potiferos duktė.
51Pirmagimį Juozapas pavadino
Manasu, "nes, - jis sakė, - Dievas padarė, kad visiškai
užmirščiau visą savo vargą ir tėvo
namus".
52O antrąjį jis pavadino
Efraimu, "nes Dievas padarė mane vaisingą mano nelaimių
šalyje".
53Septyneri pertekliaus metai, džiuginę
Egipto kraštą, pasibaigė,
54ir septyneri
bado metai prasidėjo taip, kaip Juozapas buvo pasakęs. Badas
užėjo visuose kraštuose, tik visame Egipte buvo maisto.
55Kai ir visas Egipto kraštas pradėjo badauti,
žmonės šaukėsi faraono, prašydami duonos. O faraonas
visiems egiptiečiams sakė: "Eikite pas Juozapą.
Ką jis jums sakys, tą darykite".
56Kadangi
badas buvo apėmęs visą kraštą, Juozapas atidarė
visus atsargų sandėlius ir dalijo grūdus egiptiečiams,
nes badas buvo nuožmus Egipto krašte.
57Iš
tikrųjų visas pasaulis ėjo pas Juozapą į
Egiptą pirkti grūdų, nes badas slėgė visą
pasaulį.
42Pirmoji Juozapo brolių kelionė į
Egiptą
1Jokūbas, sužinojęs,
kad Egipte esama grūdų atsargų, tarė savo sūnums:
"Dėl ko dairotės vieni į kitus?
2Aš
girdėjau, - jis tęsė, - kad Egipte esama grūdų
atsargų. Nueikite tenai ir nupirkite grūdų mums, kad
išliktume gyvi ir nemirtume".
3Tada dešimt
Juozapo brolių nuėjo į Egiptą grūdų
pirkti.
4Betgi Juozapo brolio Benjamino jis su broliais
neišsiuntė, nes bijojo, kad jį gali ištikti nelaimė.
5Taigi Izraelio sūnūs buvo tarp atėjusiųjų
į Egiptą pirkti grūdų, nes badas buvo pasiekęs
Kanaano kraštą.
6Juozapas buvo krašto valdytojas. Jis pardavinėjo
grūdus visiems krašto žmonėms. Ir Juozapo broliai
atėjo, lenkdamiesi jam lig pat žemės.
7Pamatęs
savo brolius, Juozapas juos pažino, bet elgėsi su jais kaip
svetimas ir šiurkščiai kalbėjo. "Iš kur jūs
atėjote?" - klausė. Jie atsakė: "Iš Kanaano
krašto maisto pirkti".
8Nors Juozapas savo
brolius ir buvo atpažinęs, bet jie jo nepažino.
9Prisimindamas
ir sapnus, kuriuos buvo apie juos sapnavęs, Juozapas jiems tarė:
"Jūs esate šnipai. Atėjote apžiūrėti
silpnųjų krašto vietų!" -
10"O
ne, mūsų viešpatie, - jie sakė, - tavo tarnai iš
tikrųjų atėjo maisto nusipirkti.
11Mes
visi esame to paties vyro sūnūs; mes esame dori žmonės.
Tavo tarnai niekad nebuvo šnipai".
12Bet jis
jiems atsakė: "Netiesa! Jūs atėjote apžiūrėti
silpnųjų krašto vietų!"
13Jie
tvirtino: "Mes, tavo tarnai, esame dvylika brolių, sūnūs
vieno vyro Kanaano krašte. Tikėk mumis, jauniausias dabar yra
su mūsų tėvu, o vieno nebėra".
14Bet
Juozapas jiems sakė: "Kaip jums sakiau, taip ir yra: jūs
esate šnipai!
15Štai kaip jūs būsite
ištirti: kol neateis čia jūsų jauniausias brolis,
prisiekiu faraono gyvybe, jūs neišeisite iš šios vietos!
16Pasiųskite vieną iš jūsų
atvesti jūsų brolio, o tuo tarpu likusieji bus uždaryti
į kalėjimą, kol bus ištirti jūsų žodžiai,
ar tai, ką sakėte, yra tiesa, ar ne. Kitaip, prisiekiu faraono
gyvybe, jūs iš tikrųjų esate šnipai!"
17Paskui jis įkalino juos sargybos name trims
dienoms.
18Trečią dieną Juozapas jiems
tarė: "Darykite, ką sakau, ir išliksite gyvi, nes
aš bijau Dievo.
19Jei esate dori žmonės,
tepasilieka sargybos name, kur esate įkalinti, vienas iš jūsų
brolių. O likusieji eikite, neškitės namo grūdus
savo badaujančioms šeimynoms
20ir atveskite
pas mane savo jauniausiąjį brolį, idant būtų
patvirtinti jūsų žodžiai ir jūs nemirtumėte".
Jie sutiko tai padaryti,
21sakydami vieni kitiems:
"Vargas mums! Esame baudžiami už savo brolį. Matėme
jo širdies skausmą, kai jis maldavo mus, tačiau nenorėjome
klausytis. Todėl šis skausmas mus ir užgriuvo".
22Tuomet
Reubenas prabilo ir jiems pasakė: "Argi neįspėjau
jūsų nedaryti nieko bloga berniukui? Bet jūs nenorėjote
klausyti! Dabar reikia atsiskaityti už jo kraują".
23Jie
nežinojo, kad Juozapas juos suprato, nes jis su jais kalbėjosi
per vertėją.
24Nuo jų nusigręžęs,
jis verkė. Kai pajėgė vėl su jais kalbėtis, jis
paėmė iš jų Simeoną ir paliepė jį
surišti jų akyse.
25Tada Juozapas įsakė
pripildyti jų maišus grūdų, sugrąžinti
kiekvieno vyro pinigus į jo maišą ir aprūpinti
juos maistu kelionei. Taip ir buvo jiems padaryta.
26Užkėlę ant asilų savo
grūdus, jie iš ten iškeliavo.
27 Kai
nakties užeigoje vienas jų atrišo savo krepšį
duoti pašaro asilui, pamatė pačiame jo viršuje savo
pinigus.
28"Mano pinigai man sugrąžinti,
- šaukė jis savo broliams, - žiūrėkite, jie mano
krepšyje!" Jiems nusmelkė per širdį. Drebėdami
vienas kitą klausė: "Kas gi tai yra, ką Dievas
mums padarė?"
29Parėję į Kanaano kraštą
pas savo tėvą Jokūbą, jie papasakojo jam visa,
kas jiems buvo atsitikę, sakydami:
30"Ano
krašto valdovas kalbėjo su mumis šiurkščiai ir
apkaltino mus šnipinėjimu krašte.
31Bet
mes jam sakėme: 'Esame dori žmonės, mes niekad nešnipinėjome!
32Mes esame dvylika brolių, sūnūs
savo tėvo. Vieno nebėra, o jauniausiasis dabar yra su mūsų
tėvu Kanaano krašte'.
33Tada ano krašto
valdovas mums pasakė: 'Šitaip aš sužinosiu, kad jūs
esate dori žmonės: palikite vieną savo brolį su
manimi, imkitės grūdų savo badaujančioms šeimynoms
ir eikite namo.
34Atveskite pas mane savo jauniausiąjį
brolį, kad žinočiau, jog jūs esate dori žmonės,
o ne šnipai. Tuomet aš grąžinsiu jums jūsų
brolį, ir galėsite laisvai keliauti po kraštą'".
35Išpildami maišus, jie kiekvienas rado
maiše savo pinigus! Pamatę savo pinigų maišelius,
jie ir jų tėvas nusigando.
36Jų
tėvas Jokūbas jiems tarė: "Jūs man vis atimate
vaikus: nebėra Juozapo, nebėra Simeono, norite atimti ir Benjaminą.
Visa tai turi mane ištikti!"
37Tuomet Reubenas
savo tėvui tarė: "Galėsi užmušti abu mano
sūnus, jei aš neparvesiu jo atgal pas tave. Duok jį į
mano rankas, ir aš parvesiu jį atgal pas tave".
38Bet
tėvas atsakė: "Mano sūnus negali eiti su jumis, nes
jo brolis yra miręs ir tik jis vienas tėra likęs. Jeigu
ištiktų jį nelaimė jūsų kelionėje,
jūs nustumtumėte mano žilą galvą iš
širdgėlos į Šeolą".
43Antroji kelionė į Egiptą
1Badas
vis labiau slėgė kraštą.
2Kai jie
suvalgė iš Egipto parsineštus grūdus, tėvas jiems
tarė: "Nueikite vėl, nupirkite mums šiek tiek maisto".
3Bet Judas tėvui atsakė: "Tas vyras griežtai
įspėjo mus, sakydamas: 'Nepasirodykite prieš mane be savo
brolio!'
4Jeigu esi pasiruošęs leisti mūsų
brolį su mumis, mes nueisime ir nupirksime tau maisto,
5bet
jei neleisi jo, mes neisime, nes tas vyras mums pasakė: 'Nepasirodykite
prieš mane be savo brolio!'"
6Izraelis klausė:
"Kam gi turėjote mane įskaudinti, pasakydami tam vyrui,
kad turite dar kitą brolį?"
7Jie
atsakė: "Tas vyras smulkiai mus klausinėjo apie mus pačius
ir mūsų giminę, sakydamas: 'Ar tebėra gyvas jūsų
tėvas? Ar turite kitą brolį?' Mes turėjome atsakyti
į jo klausimus! Kaip mes galėjome žinoti, kad jis pareikalaus:
'Atveskite čia savo brolį!'?"
8Tada
Judas ėmė raginti savo tėvą Izraelį: "Leisk
berniuką eiti su manimi! Leiskimės į kelionę,
idant galėtume išlikti gyvi ir nemirtume iš bado - ir tu,
ir mes, ir mūsų mažyliai.
9Aš
pats būsiu laidas už jį. Gali mane laikyti už
jį atsakingu. Jei aš neparvesiu jo atgal pas tave ir nepastatysiu
tavo akivaizdoje, aš būsiu tau kaltas per visą gyvenimą.
10Iš tikrųjų, jeigu nebūtume
nudelsę, dabar jau būtume dusyk sugrįžę!"
11Jų tėvas Izraelis jiems atsakė:
"Jei taip turi būti, tada dar va ką padarykite: įsidėkite
į savo maišus geriausių krašto vaisių ir nuneškite
juos tam vyrui kaip dovaną - truputį balzamo ir truputį
medaus, gumos ir sakų, riešutų ir migdolų.
12Pinigų
dvigubai pasiimkite. Neškitės atgal su savimi pinigus, grąžintus
jūsų maišuose. Galbūt tai buvo apsirikimas.
13Pasiimkite
taip pat savo brolį ir leiskitės į kelionę pas
tą vyrą.
14Tesuteikia jums Dievas Visagalis
to vyro malonę, idant jis sugrąžintų jums aną
jūsų brolį, taip pat ir Benjaminą. O aš,
jei neteksiu savo vaikų, kentėsiu netektį".
15Taigi
vyrai pasiėmė tą dovaną, dvigubai pinigų
su savimi, pasiėmė ir Benjaminą. Tada leidosi kelionėn
į Egiptą ir nuėjo pas Juozapą.
16Juozapas, pamatęs su jais Benjaminą,
savo namų užvaizdui paliepė: "Nuvesk šiuos vyrus
į namus, paskersk gyvulį ir prirenk vaišes, nes vidudienį
šie vyrai pietaus su manimi".
17Užvaizdas
padarė, kaip Juozapas jam buvo liepęs, ir vedė vyrus į
Juozapo namus.
18Vedami į Juozapo namus, jie
pradėjo nuogąstauti ir galvojo: "Tai dėl pinigų,
aną kartą grąžintų mūsų
maišuose, mes esame vedami. Tai dingstis mus užpulti, pagrobti
kaip vergus ir pasiimti mūsų asilus".
19Priėję
prie Juozapo namų užvaizdo, prakalbino jį namų
tarpduryje.
20"Jums leidus, mūsų
viešpatie, - jie kalbėjo, - mes jau pirma buvome atėję
čia maisto pirkti.
21Kai mes pasiekėme
nakties užeigą ir atrišome savo maišus, ten buvo kiekvieno
mūsų pinigai maišuose - visi mūsų pinigai!
Dabar juos grąžiname savo rankomis.
22Be
to, mes atsinešėme ir daugiau pinigų maistui nusipirkti.
Mes nežinome, kas įdėjo anuos pinigus į mūsų
maišus".
23Jis atsakė: "Būkite
ramūs ir nebijokite! Tikriausiai jūsų Dievas ir jūsų
tėvo Dievas bus įdėjęs lobį jums į
jūsų maišus. O jūsų pinigus aš gavau".
Ir jis atvedė pas juos Simeoną.
24Tuomet užvaizdas įvedė juos
į Juozapo namų vidų. Jis padavė jiems vandens
kojoms nusiplauti, o jų asilams parūpino pašaro.
25O
jie, laukdami Juozapo parėjimo vidudienį, išdėliojo
dovanas, nes buvo nugirdę, kad čia jie pietaus.
26Kai Juozapas parėjo namo, jie įteikė
jam dovanas, kurias buvo įnešę į vidų, ir
nusilenkė jam iki žemės.
27Pasiteiravęs
apie jų sveikatą, jis jų paklausė: "O kaip
einasi jūsų žilagalviui tėvui, apie kurį
kalbėjote? Ar jis dar gyvas?"
28Jie atsakė:
"Tavo tarnui, mūsų tėvui, einasi gerai. Jis vis
dar gyvas". Jie nulenkė galvas ir puolė kniūbsčia.
29Tuomet jis apsižvalgė ir pamatė savo
brolį Benjaminą, savo motinos sūnų, ir paklausė:
"Ar tai šis yra jūsų mažasis brolis, apie kurį
jūs man kalbėjote?" Ir jis jam tarė: "Tebūna
tau malonus Dievas, mano sūnau!"
30Tai pasakęs,
Juozapas paskubomis išėjo, nes jis buvo susijaudinęs dėl
savo brolio iki ašarų. Jis nuėjo į atskirą
kambarį ir ten išsiverkė.
31Tuomet,
nusiplovęs veidą, vėl pasirodė ir valdydamasis paliepė:
"Paduokite valgius!"
32 Ir jam buvo paduodama
atskirai, ir jiems buvo paduodama atskirai, ir egiptiečiams, esantiems
pas jį, buvo paduodama atskirai, nes egiptiečiai nevalgydavo
kartu su hebrajais, kadangi egiptiečiams tai yra pasibjaurėtina.
33Kai jie buvo pasodinti, jo nurodymu, pirmagimis pagal
savo pirmagimystę ir jauniausias pagal savo amžių, vyrai
stebėdamiesi žiūrėjo vieni į kitus.
34Valgis
buvo jiems paduodamas nuo jo stalo, bet Benjamino dalis buvo penkis kartus
didesnė negu bet kurio kito. Jie gėrė ir linksminosi su
juo.
44Juozapas dar kartą bando savo brolius
1Tada Juozapas įsakė savo namų užvaizdui:
"Pripilk šių vyrų maišus maisto, kiek jie gali
panešti, ir įdėk kiekvieno vyro pinigus maišo paviršiuje.
2Padėk mano taurę, tą sidabrinę
taurę, jauniausiojo vyro maišo paviršiuje kartu su jo pinigais
už grūdus". Jis padarė, ką Juozapas jam buvo
įsakęs.
3Vos rytui prašvitus, vyrai
su savo asilais buvo išleisti į kelionę.
4Jie
buvo ką tik pajudėję iš miesto ir truputį
paėję, kai Juozapas tarė savo užvaizdui: "Tuojau
pat vykis tuos vyrus! Kai pasivysi, paklausk jų: 'Kodėl jūs
atsilyginote piktu už gera? Kodėl pavogėte mano sidabrinę
taurę?
5Argi ne iš jos mano viešpats geria
ir argi ne ją jis paprastai naudoja būrimams? Taip darydami,
jūs nedorai pasielgėte'".
6Juos pasivijęs, užvaizdas pakartojo
jiems tuos pačius žodžius.
7Jie jam
atsakė: "Kaip gali mūsų viešpats sakyti tokius
dalykus? Tavo tarnai taip jokiu būdu nepasielgtų!
8Štai
net pinigus, kuriuos atradome savo maišų paviršiuje, mes
atgal atnešėme iš Kanaano krašto! Kam gi mes vogtume sidabrą
ar auksą iš tavo viešpaties namų?
9Jei
pas kurį iš tavo tarnų taurė būtų rasta,
jis turės mirti, o mes, likusieji, tapsime mūsų viešpaties
tarnais".
10Jis atsakė: "Nors ir turėtų
taip būti, kaip sakote, betgi tik tas, pas kurį ji bus rasta,
taps mano vergas, o kiti, likusieji, eisite sau nekalti".
11Tuomet
kiekvienas skubiai nukėlė savo maišą žemėn
ir kiekvienas atrišo savo maišą.
12Jis
ieškojo, pradėdamas nuo vyriausiojo ir baigdamas jauniausiuoju.
Taurė buvo atrasta Benjamino maiše.
13Tai
matydami, jie persiplėšė savo drabužius. Kiekvienas
vėl pasikrovė savo asilą, ir jie sugrįžo
į miestą.
14Judas ir jo broliai parėjo į Juozapo
namus dar jam tebesant namie. Jie sukniubo prieš jį ant žemės.
15Juozapas jiems tarė: "Ką jūs
manėte taip elgdamiesi? Nejau nežinojote, kad žmogus kaip
aš imasi būrimo?"
16O Judas atsakė:
"Ką mums besakyti savo viešpačiui? Ko mes begalime
maldauti? Kaip mes begalime įrodyti savo nekaltumą? Pats
Dievas atidengė savo tarnų nusikaltimą! Štai tad
mes esame mūsų viešpaties vergai - mes ir tas, pas kurį
buvo rasta taurė".
17Bet Juozapas tarė:
"To jokiu būdu nepadarysiu! Tik tas, pas kurį buvo rasta
taurė, bus mano vergas. O jūs galite eiti ramybėje pas
savo tėvą".
18Judas priėjo prie jo ir tarė: "Prašyčiau,
mano viešpatie, tebūna leista tavo tarnui kreiptis į tave
ir nesupyk ant savo tarno, nes esi lygus faraonui.
19Mano
viešpats klausė savo tarnų, sakydamas: 'Ar jūs turite
tėvą ar brolį?'
20O mes savo viešpačiui
atsakėme: 'Turime tėvą, žilagalvį, ir jauną
brolį, jo žilos senatvės vaiką. Tikrasis jo brolis
mirė, jis yra likęs vienas iš savo motinos vaikų,
užtat tėvas jį labai myli'.
21Tuomet
tu savo tarnams pasakei: 'Atveskite jį pas mane, idant savo akimis
galėčiau į jį pasižiūrėti'.
22Mes savo viešpačiui sakėme: 'Berniukas
negali tėvo palikti, nes jeigu tėvą paliktų, jo
tėvas numirtų'.
23Tada tu mums, savo tarnams,
pasakei: 'Jei jauniausiasis brolis neateis su jumis, jūs nematysite
daugiau mano veido'.
24Kai mes sugrįžome
pas tavo tarną, mūsų tėvą, mes pasakėme
jam mūsų viešpaties žodžius.
25Kai
mūsų tėvas liepė: 'Eikite vėl, nupirkite mums
truputį maisto', -
26mes jam atsakėme:
'Mes negalime ten eiti! Tik jeigu mūsų jauniausiasis brolis
eis su mumis, mes ten leisimės. Juk mes negalėsime matyti to
vyro veido, jei nebus su mumis mūsų jauniausiojo brolio'.
27Tada tavo tarnas, mano tėvas, mums pasakė:
'Jūs žinote, kad mano žmona pagimdė man du sūnus.
28Vienas man pradingo, ir aš sakiau: 'Deja, jis
buvo žvėrių sudraskytas!' Nuo tada jo iki šiol nebemačiau.
29Jeigu jūs taip pat ir šį nuo manęs
paimtumėte ir jį ištiktų nelaimė, pasiųstumėte
mano žilą galvą iš širdgėlos žemyn
į Šeolą'.
30Taigi jei aš grįšiu
pas tavo tarną, mano tėvą, ir nebus su mumis mūsų
jauniausiojo, - o tėvo gyvastis yra susijusi su sūnaus gyvastimi,
-
31tuomet vos pamatęs, kad nėra jauniausiojo
su mumis, jis numirs. Tavo tarnai pasiųstų tavo tarno, mūsų
tėvo, žilą galvą su širdgėla žemyn
į Šeolą.
32Juk tavo tarnas tapo laidu
savo tėvui už jauniausiąjį, sakydamas: 'Jei aš
neparvedu jo atgal pas tave, būsiu kaltas savo tėvui per visą
gyvenimą'.
33Todėl dabar prašyčiau
leisti tavo tarnui pasilikti mano viešpaties vergu jauniausiojo vietoje,
o jauniausiąjį leisti grįžti su broliais.
34Juk
kaip aš galiu grįžti pas savo tėvą, jei jauniausiojo
nėra su manimi? Aš negalėčiau pakelti, matydamas savo
tėvo kančią".
45Juozapas pasisako broliams, kas jis yra
1Juozapas
nebegalėjo ilgiau susivaldyti prieš visus savo patarnautojus.
Jis sušuko: "Išeikite iš čia visi!" Taigi
kai Juozapas leidosi broliams atpažinti, su juo nebuvo nė vieno
kito.
2Bet jis taip garsiai verkė, kad egiptiečiai
galėjo girdėti, ir tokiu būdu žinia pasiekė
faraono rūmus.
3"Aš esu Juozapas! - tarė
savo broliams Juozapas. - Ar dar gyvas mano tėvas?" Bet jo broliai
negalėjo jam atsakyti, taip jie buvo apstulbinti jo akivaizdoje.
4Tuomet Juozapas tarė savo broliams: "Prašom
prieiti arčiau prie manęs". Jie priėjo arčiau.
"Aš esu jūsų brolis Juozapas, kurį pardavėte
į Egiptą, - tęsė Juozapas. -
5O
dabar nesikankinkite, nepriekaištaukite sau, kad į čionai
mane pardavėte. Juk iš tikrųjų Dievas pasiuntė
mane pirm jūsų išgelbėti gyvasties.
6Jau
dveji metai, kai badas kilo krašte. Betgi dar penkerius metus nebus
nei ariama, nei nuimamas derlius.
7Dievas mane pasiuntė
pirm jūsų laiduoti jums likučio žemėje ir
išgelbėti jūsų gyvybės nepaprastu išvadavimu.
8Taigi ne jūs mane čia atsiuntėte,
bet Dievas, - jis padarė mane faraono tėvu, visų jo namų
viešpačiu ir viso Egipto krašto valdovu.
9
Skubinkitės tad, kilkite pas mano tėvą ir jam sakykite:
'Taip kalbėjo tavo sūnus Juozapas: Dievas padarė mane viso
Egipto viešpačiu. Atsikelk pas mane nedelsdamas.
10Įsikursi
Gošeno šalyje ir būsi arti manęs - ir tu, ir tavo vaikai
bei tavo vaikaičiai, ir tavo kaimenės bei bandos, ir visa,
ką tik tu turi.
11Ten aš tavimi pasirūpinsiu,
- nes dar ateina penkeri bado metai, - idant tau, tavo šeimynai ir
visam, ką tu turi, nereikėtų kęsti skurdo'.
12Taigi
jūsų akys ir mano brolio Benjamino akys mato, kad iš tikrųjų
mano paties burna jums kalba.
13Turite papasakoti mano
tėvui apie mano aukštą vietą Egipte ir apie visa,
ką pamatėte. Bet skubinkitės ir atveskite čia mano
tėvą".
14Tai pasakęs, jis apkabino
savo brolį Benjaminą ir verkė. O Benjaminas verkė
ant jo peties.
15Jis išbučiavo visus savo
brolius, kiekvieną apkabindamas su ašaromis. Tik tada galėjo
su juo broliai kalbėtis.
16Faraono rūmus pasiekė žinia:
"Juozapo broliai atėjo!" Faraonas ir jo dvariškiai džiaugėsi.
17"Sakyk savo broliams, - tarė faraonas Juozapui:
'Taip darykite: apsikraukite savo gyvulius ir nedelsdami eikite į
Kanaano kraštą.
18Paimkite savo tėvą
ir savo šeimynas ir ateikite čia. Aš paskirsiu jums Egipto
krašte geriausią žemę, kur galėsite turtingai
gyventi'.
19Be to, tau liepta pasakyti: 'Taip darykite:
pasiimkite iš Egipto krašto vežimų savo vaikams ir
žmonoms ir grįždami atvežkite savo tėvą.
20Savo daiktų nesigailėkite, nes kas geriausia
visame Egipto krašte bus jūsų'".
21Izraelio sūnūs taip ir padarė.
Juozapas davė jiems vežimų, kaip faraonas buvo įsakęs,
ir aprūpino maistu kelionei.
22Kiekvienam jų
davė po naujus drabužius, bet Benjaminui jis davė tris
šimtus sidabrinių ir penketą drabužių.
23Be
to, savo tėvui jis pasiuntė dešimt asilų, apkrautų
geriausiais Egipto dirbiniais, ir dešimt asilių, apkrautų
grūdais, duona ir maistu savo tėvo kelionei.
24Tada
jis išleido savo brolius. Jiems iškeliaujant, jis priminė:
"Nesibarkite pakeliui!"
25Jie pakilo iš Egipto ir parvyko pas savo tėvą
Jokūbą Kanaano krašte.
26Kai jie pasakė
jam: "Juozapas tebėra gyvas! Taip, jis yra net viso Egipto valdytojas!"
- nutirpo jo širdis. Jis negalėjo jais patikėti.
27Bet
kai atpasakojo jam visa, ką Juozapas jiems buvo pasakęs, ir
pamatė Juozapo atsiųstus vežimus jam atvežti, jų
tėvo Jokūbo dvasia atgijo.
28"Gana!
- sakė Izraelis, - mano sūnus Juozapas tebėra gyvas. Aš
turiu keliauti ir prieš mirtį jį dar pamatyti".
46Jokūbas išsikelia į Egiptą
1Izraelis leidosi į kelionę su viskuo,
ką jis turėjo. Pasiekęs Beer-Šebą, jis atnašavo
aukas savo tėvo Izaoko Dievui.
2Ten Dievas, kalbėdamas
Izraeliui nakties regėjime, jį pašaukė: "Jokūbai,
Jokūbai!" Jis atsiliepė: "Aš čia!"
-
3"Aš esu Dievas, - tarė jam, - Dievas
tavo tėvo! Nebijok keltis į Egiptą, nes ten padarysiu
tave didele tauta.
4Aš pats keliausiu su tavimi
į Egiptą ir aš pats tave atgal parvesiu. Paties Juozapo
ranka užmerks tau akis".
5Taigi Jokūbas pakilo iš Beer-Šebos.
Izraelio sūnūs sukėlė savo tėvą Jokūbą,
savo vaikus ir žmonas į vežimus, kuriuos faraonas buvo
atsiuntęs jam atvežti.
6Su savimi jie pasiėmė
ir gyvulius bei nuosavybę, įsigytą Kanaano krašte,
ir atkeliavo į Egiptą pats Jokūbas ir visi jo palikuonys.
7Jis atsivedė į Egiptą savo sūnus,
dukteris ir savo sūnų dukteris - visus savo palikuonis.
8Šie yra vardai izraeliečių, Jokūbo ir jo palikuonių, kurie atėjo į Egiptą.
Reubenas, Jokūbo pirmagimis,
9 ir Reubeno vaikai:
Hanochas, Palu'as, Hezronas ir Karmis.
10Simeono vaikai:
Jemuelis, Jaminas, Ohadas, Jachinas, Zoharas ir Šaūlis, kanaanietės
sūnus.
11Levio vaikai: Geršonas, Kehatas
ir Meraris.
12Judo sūnūs: Eras, Onanas,
Šela, Perezas ir Zerahas. {Eras ir Onanas numirė Kanaano krašte.}
Perezo vaikai buvo Hezronas ir Hamūlis.
13Issacharo
vaikai: Tola, Puva, Jašubas ir Šimronas.
14Zebuluno
vaikai: Seredas, Elonas ir Jahlėelis.
15Šie
yra Leos palikuonys, kuriuos ji pagimdė Jokūbui Padan-Arame
drauge su jo dukterimi Dina. Iš viso jo sūnų ir dukterų
buvo trisdešimt trys.
16Gado vaikai: Zifjonas, Hagis, Šunis, Ezbonas,
Eris, Arodis ir Arelis.
17Ašero vaikai: Imna, Išva,
Išvis, Berija ir jų sesuo Seraha. Berijos sūnūs:
Heberas ir Malchielis.
18Šie yra palikuonys Zilpos,
kurią Labanas davė savo dukteriai Leai. Juos - šešiolika
asmenų - ji pagimdė Jokūbui.
19Jokūbo žmonos Rachelės vaikai:
Juozapas ir Benjaminas.
20Juozapui Egipto žemėje
buvo gimę Manasas ir Efraimas. Juos pagimdė jam Asenata, Ono
kunigo Potiferos duktė.
21Benjamino vaikai: Bela,
Becheris, Ašbelis, Gera, Naamanas, Ehis, Rošas, Mupimas, Hupimas
ir Ardas.
22Šie yra Rachelės palikuonys, gimę
Jokūbui, - iš viso keturiolika asmenų.
23Dano vaikai: Hušimas.
24Naftalio
vaikai: Jahzėelis, Gunis, Jezeris ir Šilemas.
25Šie
yra palikuonys Bilhos, kurią Labanas davė savo dukteriai Rachelei.
Juos - iš viso septynis asmenis - ji pagimdė Jokūbui.
26Iš viso skaičius Jokūbo žmonių,
atsikėlusių į Egiptą - gimusių iš
jo paties, - neįskaitant Jokūbo sūnų žmonų,
- buvo šešiasdešimt šeši.
27Juozapo
vaikai, gimę jam Egipte, buvo du. O iš viso Jokūbo namų
asmenų, kurie atėjo į Egiptą, buvo septyniasdešimt.
Jokūbo šeimyna Egipte
28{Izraelis}
buvo pasiuntęs Judą pirm savęs pas Juozapą, kad
pirma jo nuvyktų į Gošeną. Jiems atėjus į
Gošeno žemę,
29Juozapas įsakė
pakinkyti jo vežimą ir nuvyko į Gošeną pasitikti
savo tėvo. Vos tik pamatęs jį prieš save, jis puolė
jam ant kaklo ir jį apsikabinęs ilgai verkė.
30O
Izraelis sakė Juozapui: "Dabar jau galiu mirti, pats pamatęs,
kad tu dar gyvas".
31Tada Juozapas savo broliams
ir savo tėvo šeimynai tarė: "Nuvyksiu ir duosiu žinią
faraonui, sakydamas: 'Mano broliai ir mano tėvo šeimyna, gyvenusi
Kanaano krašte, atvyko pas mane!
32Tie vyrai yra
aviganiai, jie visuomet užsiėmė gyvulių auginimu
ir atsivarė savo avis ir galvijus bei visa, ką jie turi'.
33Kai
faraonas pasišauks jus ir paklaus: 'Koks jūsų užsiėmimas?'
-
34jūs turite atsakyti: 'Tavo tarnai nuo pat
savo jaunystės iki pat šiol užsiėmė gyvulių
auginimu - ir mes, ir mūsų protėviai', - kad galėtumėte
kurtis Gošeno žemėje, nes visi aviganiai kelia egiptiečiams
pasibjaurėjimą".
47Jokūbo nausėdija Gošene
1Juozapas
nuvyko ir faraonui pranešė: "Mano tėvas ir mano broliai
drauge su savo kaimenėmis ir bandomis bei viskuo, ką jie turi,
atvyko iš Kanaano krašto; jie dabar yra Gošeno žemėje".
2Tada jis pristatė faraonui penketą iš
savo brolių, kuriuos jis buvo parinkęs iš jų visų.
3Faraonas jo brolių klausė: "Koks jūsų
užsiėmimas?" - "Tavo tarnai yra aviganiai, tokie pat,
kaip buvo ir mūsų protėviai," - jie atsakė.
-
4"Mes atėjome, - jie kalbėjo faraonui,
- apsigyventi laikinai kaip ateiviai, nes tavo tarnų kaimenėms
dėl didelio bado Kanaano krašte nebėra ganyklų. Prašome
tad leisti savo tarnams įsikurti Gošeno žemėje".
5Tada faraonas tarė Juozapui: "Tavo tėvas
ir broliai atėjo pas tave.
6Egipto kraštas
tavo žinioje, apgyvendink savo tėvą ir brolius geriausioje
krašto srityje. Tegyvena jie Gošeno žemėje! O jeigu
tu žinai tarp jų sumanių vyrų, paskirk juos
vadovauti mano paties kaimenių priežiūrai".
7Juozapas atvedė savo tėvą Jokūbą
ir pristatė jį faraonui. Jokūbas faraoną palaimino.
8Faraonas Jokūbą paklausė: "Kiek
metų turi tavo gyvenimas?"
9Jokūbas
atsakė faraonui: "Žemėje mano gyvenimas ateiviu turi
šimtą trisdešimt metų. Nedaug skaičiumi, bet
nelaimingi buvo tie mano gyvenimo metai; jie neprilygsta mano protėvių
gyvenimo žemėje ateiviais metų trukmei".
10Tada
Jokūbas palaimino faraoną ir išėjo.
11Juozapas, kaip buvo įsakęs faraonas,
apgyvendino savo tėvą ir brolius, duodamas jiems žemės
geriausioje Egipto krašto dalyje - Raamseso srityje.
12Jis
aprūpino maistu savo tėvą, brolius ir tėvo šeimyną
- visus iki pačių mažylių.
Siaučia badas
13Tačiau nė
viename krašte nebuvo maisto, nes badas buvo labai didelis. Tiek Egipto
kraštas, tiek Kanaano kraštas kentėjo nuo bado.
14Juozapas
už parduodamus grūdus išrinko visus pinigus, kurie tik
buvo Egipto krašte ir Kanaano krašte. Pinigus Juozapas perdavė
į faraono rūmus.
15Kai Egipto krašto
ir Kanaano krašto pinigai išsibaigė, visi egiptiečiai
ėjo pas Juozapą, prašydami: "Duok mums duonos, kad
nemirtume tavo akyse, nes išsibaigė mūsų pinigai!"
16Juozapas atsakė: "Atveskite savo galvijus,
ir aš jums parduosiu už galvijus, jeigu išsibaigė jūsų
pinigai".
17Jie varė Juozapui savo galvijus,
o jis davė jiems maisto už arklius, avių bei galvijų
kaimenes ir asilus. Tais metais jis aprūpino juos maistu už
visus jų gyvulius.
18Praslinkus tiems metams,
jie atėjo pas jį kitais metais ir sakė: "Negalime
nuslėpti nuo savo viešpaties, kad mūsų pinigai išsibaigė
ir gyvulių kaimenės priklauso mūsų viešpačiui.
Neliko nieko kito mūsų viešpaties žinioje, išskyrus
mūsų kūną ir mūsų laukus.
19Kam
gi turėtume mirti tavo akyse ne tik mes patys, bet ir mūsų
žemė? Paimk mus ir mūsų žemę už
duoną. Mes drauge su savo žeme būsime faraono vergai.
Tik duok mums sėklos, kad išliktume gyvi ir nemirtume ir kad žemė
nepavirstų tyrais".
20Juozapas supirko faraonui visą Egipto žemę.
Visi egiptiečiai pardavė savo laukus, nes badas juos labai
prispaudė. Taip visas kraštas tapo faraono nuosavybe.
21O
pačius žmones Juozapas pavertė vergais nuo vieno Egipto
galo iki kito.
22Vien tik kunigų žemių
jis nesupirko, nes kunigams buvo faraono skirtas davinys, ir jie gyveno
iš jiems faraono duodamo davinio. Todėl jie savo žemės
ir nepardavė.
23Juozapas pasakė žmonėms: "Kadangi
šiandien nupirkau jus ir jūsų žemes faraonui, štai
čia jums sėklos laukams apsėti.
24Atėjus
pjūties metui, turėsite duoti faraonui penktadalį derliaus,
pasilikdami sau keturias dalis sėklai laukams, maistui sau patiems,
savo namiškiams ir savo mažyliams maitinti".
25Jie
atsakė: "Tu išgelbėjai mūsų gyvastį!
Tebūna mums leista rasti malonę savo viešpaties akyse,
mes būsime faraono vergai".
26Taigi Juozapas
padarė tai Egipto žemės įstatymu, iki nūdien
tebegaliojančiu, kad penktadalis turi priklausyti faraonui. Vien
tik kunigų žemės netapo faraono nuosavybe.
Jokūbas palaimina Efraimą ir Manasą
27Jokūbas
apsigyveno Egipto žemėje, Gošeno srityje. Ten jie įsigijo
nuosavybės, buvo vaisingi ir labai dauginosi.
28Egipto
žemėje Jokūbas išgyveno septyniolika metų.
Taigi Jokūbo dienos, jo gyvenimo trukmė, buvo šimtas keturiasdešimt
metų.
29Artėjant Izraelio mirčiai, jis pasišaukė
savo sūnų Juozapą ir tarė jam: "Jei randu
malonę tavo akyse, padėk ranką po mano šlaunimi ir
pažadėk, kad parodysi man ištikimą meilę. Prašau
nelaidoti manęs Egipte.
30Kai aš atsigulsiu
su savo protėviais, išnešk mane iš Egipto ir palaidok
jų kape". Jis atsakė: "Padarysiu, kaip tu sakai".
-
31"Prisiek man!" - reikalavo tėvas.
Ir Juozapas jam prisiekė. Tada Izraelis palenkė galvą
į lovos galvūgalį.
48
1Netrukus Juozapui buvo
pranešta: "Tavo tėvas silpnėja!" Jis pasiėmė
su savimi abu savo sūnus - Manasą ir Efraimą.
2Kai
Jokūbui buvo pasakyta: "Štai tavo sūnus Juozapas atėjo
pas tave", - jis, sukaupęs jėgas, atsisėdo lovoje.
3"Dievas Visagalis, - tarė Jokūbas Juozapui,
- pasirodė man prie Luzo, Kanaano krašte, mane palaimino
4ir
man pasakė: 'Aš padarysiu tave vaisingą, - padauginsiu
tave ir padarysiu iš tavęs tautų bendriją, o šį
kraštą duosiu tavo palikuonims po tavęs kaip amžiną
nuosavybę'.
5Todėl abu tavo sūnūs,
gimę tau Egipto žemėje, prieš man atsikeliant pas
tave į Egiptą, yra mano: Efraimas ir Manasas bus lygiai mano,
kaip yra mano Reubenas ir Simeonas.
6Bet palikuonys,
gimusieji tau po jų, bus tavo, o dėl paveldo jie bus žinomi
jų dviejų brolių vardais.
7 Aš
tai darau dėl to, kad, man grįžtant iš Padano, mano
skausmui, tavo motina Rachelė mirė Kanaano krašte kelionės
metu visai netoli Efratos. Aš ją ir palaidojau ten prie kelio
į Efratą, tai yra į Betliejų".
8Izraelis, pamatęs Juozapo sūnus, paklausė:
"O kas jie?" -
9"Jie yra mano sūnūs,
kuriuos man čia davė Dievas", - atsakė Juozapas savo
tėvui. O šis tarė: "Prašyčiau privesti juos
prie manęs, kad galėčiau juos palaiminti".
10Izraelio
akys buvo aptemusios nuo senatvės, ir jis negalėjo matyti. {Juozapas}
tat privedė juos arčiau prie jo; jis juos pabučiavo
ir apkabino.
11Izraelis Juozapui tarė: "Niekad
nesitikėjau vėl pamatyti tavo veido, ogi dabar Dievas man ir
tavo vaikus parodė!"
12Tuomet Juozapas nukėlė
juos nuo savo tėvo kelių ir nusilenkė veidu iki žemės.
13Juozapas paėmė juodu abu - Efraimą
dešine ranka Izraelio kairėje ir Manasą kaire ranka Izraelio
dešinėje - ir privedė juos arčiau prie jo.
14Bet
Izraelis ištiesė savo dešinę ranką ir uždėjo
ją ant galvos Efraimui, kuris buvo jaunesnis, o savo kairę
ranką ant galvos Manasui, sukryžiuodamas savo rankas, nors
Manasas ir buvo pirmagimis.
15Jis palaimino Juozapą,
tardamas:
"Dievas, kurio keliais ėjo
mano protėviai Abraomas ir Izaokas,
Dievas, kuris buvo
mano ganytojas nuo mano gimimo iki šios dienos -
16 angelas, kuris išgelbėjo mane
iš visų pavojų -
telaimina šiuos jaunuolius!
Tebūna juose mano vardas įamžintas
ir vardas mano protėvių Abraomo ir Izaoko!
Teišauga jie į didelę daugybę žemėje!"
17Pamatęs, kad jo tėvas uždėjo
savo dešinę ranką Efraimui ant galvos, Juozapas pamanė,
jog tai neteisinga. Jis tat paėmė savo tėvo ranką
perkelti ją nuo Efraimo ant Manaso galvos.
18Savo
tėvui Juozapas sakė: "Ne taip, mano tėve! Kadangi šis
yra pirmagimis, uždėk savo dešinę ranką jam
ant galvos".
19Tačiau tėvas nesutiko.
"Aš žinau, mano sūnau, aš žinau, - jis tarė,
- jis taip pat taps tauta, jis taip pat bus didis. Betgi jo jaunasis brolis
bus didesnis už jį ir jo palikuonys taps tautų daugybe".
20Ir jis palaimino juos, sakydamas:
"Per tave Izraelio {tauta} laiminsis, tardama:
'Tepadaro tave Dievas
kaip Efraimą ir kaip Manasą!'"
Taip jis padarė Efraimą viršesnį už Manasą.
21Paskui Izraelis tarė Juozapui: "Štai
aš mirštu, bet Dievas bus su jumis ir sugrąžins jus
į jūsų protėvių kraštą.
22
O dabar aš duodu tau viena dalimi daugiau negu tavo broliams, - dalį,
kurią gražins iš amoriečių rankos savo kalaviju
ir lanku".
49Jokūbo testamentas
1Jokūbas
pasišaukė savo sūnus ir jiems tarė: "Burkitės
aplink, kad galėčiau jums pasakyti, kas jus ištiks ateities
dienomis.
2Susirinkite ir klausykitės, Jokūbo
sūnūs, klausykitės savo tėvo Izraelio.
3 Tu, Reubenai, esi mano pirmagimis,
mano jėga ir pirmasis mano
vyriškumo vaisius,
pranašus savo vieta, pranašus galia!
4 Ūmus kaip vanduo,
nebebūsi daugiau pranašus,
nes įlipai į savo tėvo lovą
ir užsitraukei nemalonę.
Jis lipo į mano guolį!
5 Simeonas ir Levis yra broliai,
jų peiliai - smurto ginklai.
6 Tenedalyvauja mano siela jų taryboje,
tenebūna įtraukta mano garbė į jų bendrystę,
nes kai jie įniršta, žudo vyrus,
ir kai jiems malonu, luošina jaučius.
7 Tebūna prakeiktas jų įniršis,
nes jis yra nuožmus,
ir jų pyktis,
nes jis yra žiaurus!
Padalysiu juos Jokūbe,
išblaškysiu juos Izraelyje.
8 Judai, tavo broliai girs tave;
tavo ranka visad ant priešų
sprando, -
sūnūs tavo tėvo tau lenksis.
9 Judas yra tarsi jaunas liūtas;
nuo grobio pakilai, mano sūnau!
Jis priglunda, atsigula tarsi liūtas,
tarsi žvėrių karalius -
kas galėtų drįsti jį prikelti?
10 Skeptras nepaliks Judo
nei valdovo lazda,
kolei neateis tas, kuriam tai priklauso, -
tada jam turės paklusti tautos.
11 Judas riša savo asiliuką prie vynmedžio,
savo asilės jauniklį prie rinktinio vynmedžio;
jis skalbia savo apdarą vyne,
savo skraistę vynuogių sunkoje.
12 Jo akys yra tamsesnės negu vynas,
o jo dantys baltesni negu pienas.
13 Zebulunas kursis palei jūrą
ir taps prieglobsčiu laivams,
o jo riba bus prie Sidono.
14 Issacharas yra stiprus asilas,
prigludęs tarp avidžių.
15 Pamatęs, kaip gera būti sėsliam
ir kaip smagus buvo kraštas,
jis palenkė savo petį naštai
ir pasidarė lažo vergu.
16 Danas valdys savo žmones
kaip vieną Izraelio giminių.
17 Danas bus pakelės žaltys,
prie tako angis,
taip įkertanti į kulną arkliui,
kad jo raitelis krinta žemėn atbulas.
18 {Ilgiuosi tavo išganymo, VIEŠPATIE!}
19 Gadas bus puolamas užpuolikų,
betgi jis duos jiems į kulnus.
20 Ašero maistas bus gausus,
jis tieks karališkų skanėstų.
21 Naftalis yra į laukus paleista stirna,
vedanti puikius stirniukus.
22 Juozapas yra vaisinga šaka -
vaisinga šaka prie šaltinio;
jo atžalos perlipa per mūrą.
23 Lankininkai piktai jį užpuolė;
šovė į jį ir jį labai kamavo.
24 Tačiau jo lankas liko įtemptas
ir jo ginklai buvo tvirti,
padedant Jokūbo {Dievo}, Galingojo, rankoms,
dėl Ganytojo, Izraelio Uolos, -
25 tavo tėvo Dievo, kuris padės tau,
Visagalio, kuris teiks tau
palaiminimus aukštojo dangaus,
palaiminimus po žeme slypinčios bedugnės,
palaiminimus krūtų ir įsčių.
26 Tavo tėvo palaiminimai yra tvirtesni
už palaiminimus amžinųjų kalnų -
pranoksta palaiminimus mano protėvių.
Tepasilieka jie ant Juozapo galvos,
ant kaktos išrinktojo tarp savo brolių!
27 Benjaminas yra plėšrus vilkas:
rytą jis ryja laimikį,
o vakare dalija grobį".
Jokūbo atsisveikinimas ir mirtis
28Visi
šie yra dvylika Izraelio giminių ir tapo tuo, ką jų
tėvas pasakė jiems, kai juos palaimino, teikdamas kiekvienam
jų būdingą palaiminimą.
29Tada jiems įsakė, tardamas: "Aš
tuojau būsiu paimtas pas savo giminę. Palaidokite mane su mano
protėviais - oloje, kuri yra hetito Efrono lauke, -
30oloje,
kuri yra lauke prie Machpelos, priešais Mamrę, Kanaano krašte,
- lauke, kurį Abraomas nupirko iš hetito Efrono kaip kapo vietą.
31Abraomas ir jo žmona Sara ten buvo palaidoti,
Izaokas ir jo žmona Rebeka ten buvo palaidoti, ir ten aš palaidojau
Leą.
32Laukas ir ola, esanti jame, buvo nupirkti
iš hetitų".
33Jokūbas, užbaigęs nurodymus savo sūnums, įkėlė kojas į lovą, atsiduso paskutinį kartą ir buvo suvienytas su savo gimine.
50Jokūbo laidotuvės
1Juozapas
metėsi savo tėvui ant veido, jį bučiavo ir verkė.
2Gydytojams, buvusiems jo tarnyboje, Juozapas įsakė
išbalzamuoti jo tėvą, ir gydytojai išbalzamavo Izraelį.
3Tam jie paskyrė keturiasdešimt dienų,
nes tiek laiko pareikalauja išbalzamavimas. Ir egiptiečiai jo
gedėjo septyniasdešimt dienų.
4Pasibaigus gedulo metui, Juozapas kreipėsi
į faraono dvariškius, sakydamas: "Jei aš randu malonę
jūsų akyse, prašyčiau perduoti faraonui šį
mano prašymą:
5'Mano tėvas prisaikdino
mane, tardamas: 'Aš mirštu, turi mane palaidoti kape, kurį
sau išsikasiau Kanaano krašte!' Todėl prašom leisti man
keliauti palaidoti savo tėvą. Paskui sugrįšiu'".
6Faraonas atsakė: "Keliauk ir palaidok savo
tėvą taip, kaip jis tave prisaikdino padaryti".
7Taigi Juozapas iškeliavo savo tėvo palaidoti.
Drauge su juo keliavo visi faraono pareigūnai - jo dvaro seniūnai
ir Egipto krašto didžiūnai,
8visa Juozapo
šeimyna - jo broliai ir jo tėvo šeimyna. Vien tik jų
mažyliai, avių kaimenės ir galvijų bandos pasiliko
Gošeno žemėje.
9Ir vežimai, ir
raiteliai keliavo su juo. Susidarė labai didelė palyda.
10Atvykus
prie Goren-haAtado, esančio anapus Jordano, jie ten kėlė
labai didelį ir iškilmingą apraudojimą, o Juozapas
savo tėvo gedulo laikėsi septynias dienas.
11Kanaaniečiai,
krašto gyventojai, matydami gedulo iškilmes prie Goren-haAtado,
sakė: "Tai turi būti skaudus gedulas egiptiečiams".
Todėl ta vieta buvo pavadinta Abel- Mizrajimu. Ji yra anapus Jordano.
12Taigi {Jokūbo} sūnūs padarė
tėvui taip, kaip jis buvo jiems įsakęs.
13Jie
nugabeno jį į Kanaano kraštą ir palaidojo Machpelos
lauko, esančio prie Mamrės, oloje, - lauko, kurį kapo
vietai Abraomas nupirko iš hetito Efrono.
14Palaidojęs
tėvą, Juozapas sugrįžo į Egiptą
drauge su broliais ir visais, su juo keliavusiais jo tėvo palaidoti.
Brolių prašymas atleisti
15Juozapo
broliai, matydami mirusį tėvą, pradėjo baimintis:
"Galbūt Juozapas dar griežia ant mūsų dantį
ir panorės mums atkeršyti už visa pikta, kurį mes
jam padarėme?"
16Jie užkalbino Juozapą,
sakydami: "Prieš mirdamas, mūsų tėvas paliepė:
17Sakykite Juozapui: 'Aš prašau tave atleisti
nusikaltimą ir nuodėmę savo broliams, kurie taip nedorai
su tavimi pasielgė'. Taigi dabar prašome atleisti tavo tėvo
Dievo tarnų nusikaltimą!" Jiems taip bekalbant, Juozapas
apsiverkė.
18Tada pradėjo verkti ir jo broliai,
parpuolė prieš jį ir sakė: "Mes esame tavo vergai!"
19Bet Juozapas jiems atsakė: "Nebijokite!
Nejau aš esu Dievo vietoje?
20Be to, nors jūs
ir sumanėte man pikta, Dievas pakeitė tai į gera - leido
išlaikyti daugelį žmonių, kaip jis šiandien
ir daro.
21Taigi būkite be baimės. Aš
pats aprūpinsiu jus ir jūsų mažylius". Taip
maloniai jiems kalbėdamas, jis juos įtikino.
22Juozapas pasiliko Egipte drauge su savo tėvo
šeimyna. Juozapas susilaukė šimto dešimties metų.
23Jis matė trečios kartos Efraimo vaikus;
ir Manaso sūnaus Machiro vaikai gimė ant Juozapo kelių.
Juozapo mirtis
24Po kurio laiko Juozapas
tarė savo broliams: "Aš mirštu, bet Dievas tikrai aplankys
jus ir išves jus iš šio krašto į kraštą,
kurį jis pažadėjo, prisiekdamas Abraomui, Izaokui ir
Jokūbui".
25Tuomet Juozapas prisaikdino
Izraelio sūnus, tardamas: "Po Dievo aplankymo pasiimkite iš
čia mano kaulus".
26Juozapas mirė būdamas šimto dešimties metų; jis buvo išbalzamuotas ir paguldytas į karstą Egipte.
|
Sponsored Advertisements